Žydai Lietuvoje

REFERATAS

Tema: “Žydai Lietuvoje”

Nukariavusi daugelį Europos šalių, hitlerinė Vokietija 1941 m. birželio 22 d. pradėjo seniai numatytą karą prieš Tarybų Sąjungą. Per pirmuosius kelis karo mėnesius vokiečių kariuomenė užėmė Pabaltijį, Baltarusiją, didelę dalį Ukrainos ir Rusijos teritorijų. Ten buvo įvestas okupacinis režimas. Lietuva buvo okupuota pirmosiomis karo dienomis.

Siekdamas pagrįsti ir pateisinti savo geopolitinius kėslus įsiviešpatauti Europoje ir pasaulyje, Hitleris, be kita ko, naudojo rasizmo teoriją. Vokiečių tauta buvo paskelbta gryna, aukštesne rase, o daugelio kitų tautų žmonės — žemesnių, nnepilnaverčių rasių atstovais. Vokietijos vadovybė savo „Lebensraum“ — gyvena¬mosios teritorijos – plėtojimu grindė teisę nukariauti kitas šalis, ypač Rytų Europoje,skelbdama „Land, frei von Menschen“ – „Teritorijos be žmonių“ doktriną.

Rasistinėje Hitlerio ir jo ideologų teorijoje ypač niekinama vieta atiteko žydų tautai. Ji buvo skelbiama ne tik nepilnaverte, bet ir labai kenksminga rase. Pagal Hitlerio ideologiją ir politiką bei karinės ekspansijos planus žydija turėjo visai išnykti. Hitleriui įsiviešpatavus Vokietijoje, pirmą kartą buvo iškeltas ir pamatuotas kanibališkas uždavinys išnaikinti žydų tautą visuotinai. Ketvirtojo ddešimtmečio pabaigoje pasaulyje buvo 16-17 mln. žydų, Europoje – 11 mln.

Nors 500 tūkst. Vokietijos žydų buvo absoliučiai patriotiškai nusiteikę, iš esmės asimiliavęs! su vokiečių kultūra, 100 tūkst. jų sąžiningai gynė savo šalies interesus Pirmojo pasaulinio karo frontuose ir 12 tūkst. ppadėjo galvas už tėvynę, nors žydai turėjo didelių nuopelnų puoselėjant vokiečių kultūrą, .mokslą bei ekonomiką, daugelis jų buvo vokiečių kultūros ir mokslo simboliai, Hitleris suvertė jiems kaltę dėl pralaimėjimo kare, dėl 1918 m. lapkričio revoliucijos, dėl Veimaro respublikos ekonominių ir kitų sunkumų . Žydai buvo kaltinami dėl visų kapitalizmo ir komunizmo negerovių, dėl kitų tautų išnaudojimo. Žydų persekiojimo politikos imtasi pačioje Vokietijoje.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo pirmaisiais metais buvo parengta ir pradėta vykdyti siaubinga masinio okupuotų Europos šalių žydų naikinimo programa. 1939-1940 m. Lenkijos žydai buvo suvaryti į getus ir iš jų buvo atimta visa nuosavybė, o naikinimas prasidėjo, kai Vokietija 1941 m. birželio 22 d. u išpuolė Tarybų Sąjungą ir vokiečių kariuomenė įžengė įjos teritoriją.

Žydams visuotinai naikinti buvo iiš anksto sudarytos specialios Vokietijos valstybinės žinybos ir 1941 m. gegužės mėn. – specialios operatyvinės karinės dalys (Einsatzgruppen – naikinimo grupės). Vėliau buvo sukurta žydų getų, koncentracijos ir mirties stovyklų (fabrikų), žydų varymo ir transportavimo į jas, jų fizinio ir dvasinio bei psichologinio išsekinimo ir fiziniu požiūriu stipresnių žydų darbo jėgos išnaudojimo sistema, taip pat masinio žudymo dujomis technika. Vokiečių pareigūnams ir kariškiams nacionaliniu, ideologiniu, psichologiniu ir dvasiniu požiūriu įtikinti, taip pat savo ir kitų šalių gyventojams įtikinti, kad būtina, lleistina ir pateisinama visuotinai išnaikinti žydus, buvo propaguojamos nuostatos, kad žydai, apskritai tik „Untermenschen“ — žemesnės būtybės, teturinčios žmonių išvaizdą . Jie buvo tapatinami su bolševizmu ir komunizmu, kuris buvo skelbiamas didžiausiu pavojumi civilizuotoms šalims.

Šitaip šalia svarbiausio tikslo – strategiškai įsiviešpatauti Europoje ir pasaulyje — buvo suformuluotas ir su juo glaudžiai susijęs tikslas išnaikinti žydus. Kariniams ir antižydiškiems tikslams įgyvendinti Vokietijos vadovybė sutelkė ne tik savo jėgas. Ji papildomai pasitelkė tiek savo sąjungininkų, tiek okupuotų šalių organizuotas antikomunistines ir antisemitines jėgas.

Hitleris atleido tiek vokiečius, tiek kitų tautybių talkininkus žudikus nuo bet kokios teisinės ir moralinės atsakomybės už dalyvavimą žydų ir kitų tautų naikinime..1939 m. Europoje, kaip minėta, gyveno 11 milijonų žydų. Vokietijos ir jos sąjungininkų bei okupuotų šalių teritorijoje 1941-1945 m. buvo nužudyta 6 mln. žydų. Tam tikrą vaizdą pagal valstybes teikia ši 1946 m. sudaryta lentelė:

Žydų 1939 m. .

rugsėjo mėn

Šalis Žuvo Žuvo Procentais

1. Lenkija 3 300 000 2 800 000 85,0

2. Okupuota* 2 100000 1 500 000 71,4

TSRS teritorija

3. Rumunija 850 000 425 000 50,0

4- Vengrija 404 000 200 000 49,5

5. Čekoslovakija 315000 260 000 82,5

6. Prancūzija 300 000 90000 30,0

7. Vokietija 210000 170000 81,0 <

8. Lietuva?* 150 000** 135 000** 90,0

9. Olandija 150000 90000 60,0

10. Latvija 95 000 85 000 89,5

11. Belgija 90 000 40000 44,4

12. Graikija 75 000 60000 80,0

1 3. Jugoslavija 75 000 55 000 73,3

14. Austrija 60 000 40000 66,6

15. Italija 57000 15000 26,3

16. Bulgarija 50000 7000 14,0

Iš viso 8301000**** 000**** 5978000 72,0

Lentelė

*Tarybų Sąjungoje 1939 m. rugsėjo mėn. buvo 3-3,5mln. žydu.

** Duomenys be Vilniaus ir Vilniaus krašto žydų. 1941 m.birželio mėn. Lietuvoje buvo 240 tūkst. žydų.

*** Estijoje 1939 m. buvo 5 tūkst. žydų.

* *** Žydų dar buvo neokupuotoje TSRS teritorijoje,Anglijoje, Turkijoje, Airijoje, Islandijoje, Ispanijoje,. Portugalijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Suomijoje.Okupuotoje ir neokupuotoje Prancūzijos teritorijoje

gyveno 865 tūkst. ir Vengrijoje 743 tūkst. žydų.

Lentelė atveria sukrečiantį vaizdą. Nusikaltėliai sunaikino maždaug 6 mln. žydų, tarp jų 1,5 mln. vaikų. Iš esmės išnyko senos Vokietijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, kai kurių kitų šalių žydų bendruomenės. Buvo pakirsta ištisa žydų vaikų generacija. Bet tų duomenų nepakanka, kad būtų galima iki galo suvokti, kiek buvo žydų atskirose valstybėse (taip pat ir Lietuvoje), karo pradžioje, kuomet prasidėjo naikinimo akcijos.

Tarybų Sąjungoje prasidėjo pats nacistinis žydų genocidas, ir jų likimas skyrėsi nuo to, kuris laukė baltarusių, ukrainiečių, rrusų, lietuvių, latvių, estų ir kitų tautybių, gyvenusių toje šalyje. „Milijonai kitų Europos tautų, tarp jų ir lietuvių tautos, sūnų ir dukrų buvo hitlerinio žvėries aukos. Bet totalinio sunaikinimo politika buvo nukreipta tik prieš žydus“. Šitaip galima apibūdino tragišką žydų padėtį: „Ne visos nacizmo aukos buvo žydai, bet visi žydai tapo nacizmo aukomis“

1942 m. sausio 20 d. Berlyno Grosen-Van-zee gatvėje įvyko Vokietijos specialiųjų tarnybų vadovų konferencija. Joje buvo priimtas „Vanzee“ nutarimas dėl visiško ir galutinio 11 mln. Europos žydų sunaikinimo. Tuo metu Estijoje žydų jau visai nebeliko, Latvijoje liko 35 tūkst., Lietuvoje – 34 tūkst.

Pirmojoje vokiečių naikinimo grupės „A“ vado, daktaro, SS brigadenfiurerio ir policijos generolo Valterio Štalekerio 1941 m. spalio 15d. ataskaitoje buvo pažymėta, kad Lietuvoje jau buvo likviduota 80 311 žydų, iš jų Kauno mieste ir apygardoje – 31 914, Šiaulių apygardoje -41 382, Vilniaus apygardoje – 7015. Be to, pačioje karo pradžioje Tilžės pasienio ruože buvo „likviduoti 5502 komunistai ir žydai“, o Lietuvoje ir Latvijoje per pogromus sunaikinta 5500 žydų.

SS štandartenfiurerio Karlo Jėgerio 1941 m. gruodžio l d. suvestinės duomenys apie naikinimo grupės „A“ 3-iosios naikinimo komandos teritorijoje iki 1941 m. lapkričio 29 d. įvykdytas egzekucijas rodo, kad Lietuvoje vien nuo 1941 m. liepos

4 d., o Vilniuje ir Vilniaus krašte –nuo 1941 m. rugpjūčio 12 d., Šiaulių srityje -nuo 1941 m. spalio 2 d. buvo nužudyti 116 093 Lietuvos žydai, iš jų 37 064 vyrai, 44 479 mote rys, 27 149 vaikai (3401 Jurbarko, Kaišiadorių ir Prienų žydai pagal lytį nepaskirstyti). Be to, pažymima, kad, iki vokiečių operatyviniam bū¬riui perimant saugumo policijos funkcijas, vien tik lietuvių partizanai per pogromus ir egzekucijas likvidavo 4000 žydų. Iki minėtų datų Vilniuje ir Vilniaus krašte bei Šiaulių ssrityje dar „tvarkėsi“ vokiečių būriai

Ir Štalekerio 1941 m. spalio 15d. ataskaitoje buvo pažymėta, kad Pabaltijo komunistų ir žydų likvidavimo darbą palengvino ir pagreitino dalyvavę jame „aktyvūs nacionalistiniai sluoksniai: partizanai Lietuvoje ir savisaugos dalys Latvijoje ir Estijoje“

Iš to galima spręsti, kad masines ir totalines žydų žudynes Lietuvoje, kaip ir vis kitur, suplanavo ir organizavo Vokietijos valstybinių civilinių karinių organų vadovybė. Šios akcijos vykdymui buvo panaudota vietos civiliniai ir kariniai talkininkai lietuviai. Tokia pati padėtis buvo ir Latvijoj ir Estijoj.Taigi vokiečių ooperatyviniai būriai, kurie buvo priskirtos rinktinės dalys – partizanų būriai Lietuvoje ir pagalbinė policija Latvijoje,- plačiai vykdė egzekucijas.Štai taip Lietuva, kaip ir Latvija, Estija, praktiškai virto pirmuoju, eksperimentiniu sėkmingai veikusiu ir pigiu žydų totalinio naikinimo poligonu.

Viena iš lietuvių jėgų ddalyvavimo žydų žudynėse priežastis buvo svarbi nacionalinį, politinį, ideologinį,dvasinį ir psichologinį motyvą lėmusi vidinė Lietuvos visuomenės krizė, apėmusi ją paskutiniais ketvirtojo dešimtmečio metais ir kurią dar labiau apsunkino tragiški vienas po kito gauti trys skaudūs ir žeminantys ultimatumai: Lenkijos – 1938 m., Vokietijos – 1939 m. ir Tarybų Sąjungos – 1940 m. Tautos savigarba buvo grubiai įžeista. Paaiškėjo, kad valdantieji tautininkų sluoksniai nepajėgūs deramai tvarkyti vidaus socialinį ir politinį gyvenimą, apginti šalį, išsaugoti jos neliečiamybę, laisvę ir nepriklausomybę.

Tam tikros įtakingos prohitlerinės lietuvių politinės visuomeninės jėgos, siekusios pagrįsti žydų kaip „svetimų gaivalų“ eliminavimo iš Lietuvos gyvenimo būtinumą, naujomis sąlygomis skubėjo suversti žydams kaltę dėl visų Lietuvą ištikusių negerovių ir nelaimių, atsikratyti to „svetimkūnio“ ir ekonominio konkurento. Tai kartu buvo puiki duoklė ppelnyti Hitlerio malonei ir gauti leidimui į „Naująją Europą“.

Dar 1940 m. lapkričio 17d. Berlyne buvo įkurtas Vokietijos karinių ir žvalgybos organų proteguojamas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Aktyviausi LAF kūrėjai buvo K.Škirpa- Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje, A.Maceina-1939m. raginęs eliminuoti žydus iš Lietuvos valstybės gyvenimo ir tapęs LAF ideologijos komisijos vadovu, B. Raila-tapęs LAF propagandos komisijos vadovu.Jie ypač daug prisidėjo prie svarbiausių LAF programinių dokumentų rengimo.

LAF savo programiniuose dokumentuose, sąmoningai falsifikuodamas tikrąją žydų daugumos padėtį, pažiūras ir veiksmus, apkaltino visą žydų tautą nelojalumu LLietuvos valstybei ir lietuvių tautai, išdavyste, karštu Lietuvos sovietizavimo rėmimu ir klastingais „atskyrimo“, „išvaryme“, „atsikratymo“ raginimais jau vykusio karo sąlygomis iš esmės paskelbė žydams patį žiauriausią nuosprendį.

Programiniame B. Railos parengtame dokumente „Už ką kovoja aktyvistai“ žydai buvo kaltinami veikliu dalyvavimu naikinant Lietuvos valstybę, su jais buvo siejama komunizmo ideologija, jie buvo smerkiami, kad nesileidžia asimiliuojami. Buvo deklaruota, kad „sutartinai su atgimstančios Europos ariška dvasia“ būsimoje laisvoje nepriklausomoje Lietuvoje žydai turės būti atskirti nuo jos „valstybinio ir tautinio kūno“.

1941 m. kovo 19 d. instrukcijoje iš Berlyno pogrindinėms LAF-o struktūroms Lietuvoje buvo pasakyta: „.jau dabar „painformuokite“ žydus, kad jų likimas aiškus, todėl kas gali, tegu jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų nereikalingų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo rankas, kad veltui niekas nežūtų“. Buvo duotas nurodymas suimti vietos komunistus ir kitus išdavikus, bet dovanoti jiems, jeigu jie „įrodys, kad likvidavo nors po vieną žydą“..

Vokiečiai pasirodė Kaune birželio 24 d., o naktį iš birželio 25-osios į 26-jąją Vilijampolės priemiestyje lietuvių (partizanai) įvykdė baisų pogromą, per kurį žuvo 800 žydų (kitais duomenimis- apie 1500). ,,Partizanai netik šaudė iš šautuvų, bet taip pat žudė peiliais ir kirviais”. Birželio 27 d.,,Lietūkio”garaže buvo žvėriškai nužudyta 50 suvarytų žydų,paskelbus juos esant ,,NKVD darbuotojais, pogromą Vilijampolėje vvokiečių skatinimu įvykdė žurnalisto J. Klimaičio sukurstyta minia.

1941m. birželio 30 d. LV svarstė ir priėmė nutarimą sudaryti lietuvių batalioną ir įrengti žydų koncentracijos stovyklą.Tą pačią dieną Kauno miesto ir apskrities komendanto pulkininko Jurgio Bobelio įsakymu partizanų baltaraiščių daliniais buvo pradėti pertvarkyti į vadinamuosius tautinio darbo apsaugos batalionus, kurie tapo policiniais batalionais.

Nuo 1941 m. liepos vidurio LV priėmė seriją įstatymų dėl tarybų valdžios nacionalizuotos nuosavybės denacionalizavimo. Žemės denacionalizacijos įstatymo 13-asis paragrafas skelbė: „Nacionalizuoti žydų, svetimšalių ir kitų asmenų, aktyviai veikusių prieš lietuvių tautos interesus, ūkiai buvusiems savininkams negrąžinami ir pereina žemės fondui“. Panašūs straipsniai ,’ buvo prekybos ir viešojo maitinimo įmonių, miestų namų ir žemės sklypų denacionalizacijos įstatymuose. Žydams buvo uždrausta mokėti pensijas. Buvo uždaryti žydų vaikų darželiai ir mokyklos, o mokytojai atleisti. 1941 m. liepos 21 d. vidaus reikalų ministro J. Šlepečio aplinkraščiu apskričių viršininkams ir savivaldybėms, Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio burmistrams buvo nurodyta žydams neišduoti dokumentų. Yra išlikęs 1941 m. rugpjūčio l d. LV nutarimas „Žydų padėties nuostatai“. Pagal juos gyvenę Lietuvoje žydai buvo suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmajai priklausė komunistinių organizacijų nariai ir kiti asmenys, kurie, kad ir nebūdami šių organizacijų nariais, veikė per bolševikmetį; jie turėjo būti suimami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Visi kiti žžydai priklausė antrajai kategorijai ir buvo apgyvendinami atskirai, tam tikslui parinktose vietose; ant krūtinės kairiosios dalies jie privalėjo nešioti geltonos spalvos 6 cm dydžio lopą su raide J (Jude – žydas) viduryje.

Kurstyti kraštutinę šovinistinę antižydišką nuotaika labai padėjo LAF spauda,buvo išleista daug laikraščių,antižydiško pobūdžio plakatų su Dovydo žvaigžde, bjauriais žydų atvaizdais ir tekstais.

Štai kokie buvo kai kurie tik vieno plakato užrašai:

Kas išsiurbė ir išspaudė visą jūsų prakaitą?-

Žydas!

Kas jūsų žmonas ir dukteris išprievartavo?-

Žydas!

Kas pažadėjo jums rojų, o davė pragarą?-

Žydas!

Kas sunaikino jūsų šalį ir padarė jus elgetomis?-

Žydas!

Visų antižydiškų Hitlerio dvasinių perlų rinkinys buvo įkurto oficialaus studijų biuro 1942m. Leisto,,Lietuvių archyvo. Bolševizmo metai” pirmojo tomo įvadas. Žydai čia prilyginti azijiečiams bolševikams, o bolševizmas apibūdintas tik kaip įrankis žydų rankose pasauliniam viešpatavimui pasiekti. Teigta, kad ir Lietuvai žydai atnešė sumaištį, kančias. Jie joje šeimininkavo ir vykdė egzekucijas.

Plakatas, išleistas vokiečių okupacijos metais.

Buvo užsimota apie tai paskelbti visai žmonijai, kuri,,dar nepatyrė raudonojo žydų bolševizmo”.

Nuo 1941m. birželio pabaigos -liepos pradžios vokiečių organams skatinant ir LAF atstovams tiesiogiai dalyvaujant buvo kuriamos Lietuvos apsaugos dalys (LAD)-vadinamieji lietuvių savisaugos batalionai- specialios karinės policinės formuotės. Jų paskirtis buvo vadovaujant atitinkamoms vokiečių tarnyboms vykdyti įvairias apsaugos, baudžiamąsias ir naikinimo operacijas.

Vokiečių saugumo policijos ataskaitos Berlynui duomenimis, 1943 m.

gegužės l d. Lietuvos generalinės srities getuose dar buvo 44 584 žydai, iš jų Kauno gete — 15 875, Vilniaus – 23 950, Šiaulių – 4759. 30 tūkst. kasdien dirbo karinės paskirties darbus: įrengiant naujus ir prižiūrint senus aerodromus, durpynuose, ka¬riuomenės remonto dirbtuvėse, statybose, geležinkelyje. Ten dirbo ir moterys.

Žydai buvo žudomi ir 1943-1944 metais. Prieš visiškai likviduojant Vilniaus getą, 1943 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais maždaug 10 tūkst. buvo išvežta į Estijos koncentracijos stovyklas. Vilniuje liko dar apie 11 tūkst. 11942-1943 m. iš Kauno į Rygą buvo išvežta 3000 ir 1943 m. spalio 26 d. į Estiją išgabenti 3000 Kauno geto žydų. Dauguma jų ten žuvo. Suvarant gabenamus į Estiją žydus dalyvavo ukrainiečių, lietuvių, latvių ir estų baudėjų daliniai.

1943 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus getas buvo visiškai likviduotas. Didelė dalis jo žydų buvo sunaikinta, dalis buvo palikta darbams koncentracijos darbo stovyklose. Kauno getas 1943 m. rugsėjo 15 d. buvo paverstas koncentracijos stovykla. Jis buvo visiškai likviduotas ir sudegintas pirmojoje 1944 mm. liepos pusėje. Jame dar tebebuvo 8000 žmonių – 2000 pasislėpusių vokiečiai susprogdino ir sudegino, 6000 išvežė į Vokietijos ir Lenkijos mirties stovyklas, daug jų žuvo pakeliui. 1944 m. vasarą likviduotas ir Šiaulių getas

Kauno IX forte ir Panerių miške pprie Vilniaus nužudyta daug tūkstančių žydų taip pat atvežtų iš Vokietijos, Austrijos, Vengrijos, Čekoslovakijos, Prancūzijos, Belgijos, Olandijos, kitų Europos šalių. Lietuvoje yra daug vietų, kur hitlerinės okupacijos metais (1941-1944) žydai buvo žudomi masiškai. Štai ištrauka to sąrašo su nužudytųjų skaičiais.

Panerių miške (prie pat Vilniaus) – maždaug 70 000

Vidurio miške (ties Alytumi) – apie 60 000

Kauno IX forte – daugiau kaip 30 000

Kauno IV /orte – daugiau kaip 4000

Kauno VII /orte – daugiau kaip 3000

Marijampolėje ~ apie l 0 000

Pajuostės miške (ties Panevėžiu) – daugiau kaip 8000

Pivonijos miške (prie Ukmergės) – apie 6500

Kužiuose (netoli Šiaulių) – maždaug 5000

Rasės miške (ties Utena) – daugiau kaip 4000

Mažeikiuose (žydų kapinėse) – apie 4000

Bajorų miške (prie Rokiškio) – daugiau kaip 3000

Vilkaviškyje – daugiau kaip 3000

Tauragės mmiške – apie 3000

Krakynės miške (Zarasų raj.) – daugiau kaip 2500

Pakamponių miške (ties Biržais) – apie 2500

Giraitės miške (netoli Jonavos) –2150

Žagarėje (Joniškio raj.) – daugiau kaip 2000

Kėdainiuose (prie Smilgos upės) – daugiau kaip 2000

Katiškės miške (ties Lazdijais) – daugiau kaip 1500

Tūbinės miške (Šilalės raj.) – maždaug 1200

Kupiškyje – apie 1000

Svarbus klausimas: kiek žydų buvo okupuotoje Lietuvoje ir kiek jų buvo nužudyta? Labai tikslių duomenų nėra. Prieš karo ir okupacijos pradžią Lietuvoje apytikriai buvo 240 tūkst. žydų. Kilus karui, nemažai žydų mmėgino evakuotis. Bet žymi dalis jų buvo priversta grįžti į Lietuvą, nes vieniems pastojo kelią sparčiai žengusi į Rytus vokiečių kariuomenė, kitų rusai nepraleido per senąją TSRS sieną. Matyt, keli tūkstančiai žuvo, skubėdami į Rytus ir mėgindami grįžti. Sėkmingai evakavosi tik 8,5-10 tūkst. Lietuvos žydų. Keli tūkstančiai buvo išvežti iš Lietuvos prieš pat karą; apytikriai liko 225 tūkst., iš kurių galiausiai gyvi išliko (išgelbėti pačioje Lietuvoje, grįžo iš Vokietijos mirties stovyklų arba liko užsienyje) vos keliolika tūkstančių.

Taigi Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje,Lenkijoje, Vokietijoje žuvo maždaug 220-225 tūkst. Lietuvos žydų, t.y. apytikriai 94%; tai bene didžiausias žuvusių žydų procentas iš visų Europos valstybių. Tokia buvo tragiška istorija.