Žydų šventės

Chanuka – šviesos šventė – švenčiama minint antrojo amžiaus prieš mūsų erą įvykius, kai Sirijos valdovams užėmus Izraelio žemę ir pradėjus persekioti judaizmą ir Toros studijavimą žydai sukilo ir nugalėjo savo priešus.

Tuomet žydai „išvalė“ nuo pagoniškų užkariautojų stabų savo šventyklą ir uždegė joje Menorą.

Šventykloje jie rado tik vieną ąsotėlį, kuriame esančio aliejaus žvakėms degti būtų užtekę tik vienai dienai. Tačiau Menoros šviesa stebuklingu būdu neužgeso visas 8 dienas, kol buvo parūpinta naujo aliejaus. Šis stebuklas tapo ženklu, kad DDievas vėl ėmė globoti tautą.

Dėkodami už globą ir minėdami šį įvykį, žydai Chanukos šventę švenčia 8 dienas. Pirmą dieną uždega vieną, o vėliau ir kitas žvakes, kol aštuntą dieną dega visos aštuonios.

Chanukos žvakidės statomos ir ant palangių, kad visi matytų šviesą, kuri simbolizuoja pergalę prieš tamsą, žmogiškumo ir kūrybiškumo viršenybę prieš smurtą ir prievartą.

Svarbiausios ir iškilmingiausios yra Biblijoje nustatytos šventės. Tai seniausios šventės, žinomos jau V a. pr. m. e.: Šabatas, Roš Hašana, Jom Kipūras ir trys ppiligriminės šventės (hebr, Šaloš Regalim): Peisachas, Šavuot, Sukkot. Per piligrimines šventes iš viso Izraelio ir diasporos žmonės keliaudavo į Jeruzalės Šventyklą nešini aukomis (ėriukas per Peisachą, žemės ūkio produktai per Šavuot ir Sukkot). Kitos metų ciklo šventės – Purimas ir CChanuka – nėra tiesiogiai nustatytos Biblijoje, o skirtos dviems Biblijoje aprašytoms istorijoms atminti, jos nėra tokios senos kaip biblinės šventės.

Daugelio švenčių ritualuose naudojami tam tikri su šventės semantika ir simbolika susiję ritualiniai objektai: per Šabatą naudojami Šabato šviestuvai (pastatomos ir pakabinamos žvakidės, aliejinės lempos), kidušinės ir havdalos taurės, smilkytuvai (bsamim), Šabato staltiesės, Chalos uždangalai); [A1] [A1]per Roš Hašana ir Jom Kipūrą pučiami šofarai – dekoruoti ragai, per Peisachą naudojamos išskirtiniais simboliais dekoruotos macų lėkštės, skaitoma gausiausiai iš visų žydų knygų iliustruota knyga su ištraukomis iš Išėjimo knygos, Biblijos citatomis, pasakojimais, dainų ir maldų tekstais – Agada; per Sukkot naudojamos iš įvairių medžiagų pagamintos (dažniausiai metalinės ar sidabrinės) etrogo dėžutės, kuriose laikomi šios šventės simboliai etrogai – citrusiniai vaisiai; per PPurimą skaitomas Esteros ritinys (Megila Ester) – iliuminuotas rankraštis su tekstu iš Biblijos – iš Esteros knygos, dedamas į specialų aukštą cilindrinį, gausiai dekoruotą ritinio dėklą, pagamintą iš medžio arba metalo, dažniausiai sidabro; naudojama speciali Purimo lėkštė, dažniausiai dekoruota trijų žuvų motyvu; per Chanuką – ypatingos formos žvakidės – chanukijos.

per Chanuką (Šviesų šventė) – ypatingos formos žvakidės – chanukijos. Daugelis metų ciklo ritualinių reikmenų saugomi ir naudojami namuose, o dalis – ir sinagogoje (priklausomai nuo konkrečios šventės ar tradicijos).

Chanuka; Chanuke &– (Jeruzalės Šventyklos atgavimo šventė, trunkanti 8 dienas, žiemos šventė)

chanukija – aštuonių žvakių žvakidė ar aštuonių indelių aliejinis švestuvas, kurio 1 šaka ar indelis turi būti iškeltas aukščiau, ar kitaip atskirtas.

sevivon;dreidl – vilkelis su žydų radėmis, juo vaikai žaidžia Chanukos šventės metu.

Žydų religinės šventės Chanukos žvakės uždegimo ceremoniją pradėjęs hasidų rabinas Šalomas Ber Krinskis (Shalom Ber Krinsky) pasidžiaugė, kad toje pačioje sostinės aikštėje Menora sušvinta jau 11 kartą. „Menoros žvakių liepsna primena šviesos pergalę prieš tamsą, gėrio prieš blogį, žydų pergalę prieš tikėjimo priešus ir lietuvių tautos laisvės siekį“, – teigė save vyriausiuoju Lietuvos rabinu vadinantis Š. Ber Krinskis.Chanuka – šviesos šventė – švenčiama minint antrojo amžiaus prieš mūsų erą įvykius, kai Sirijos valdovams užėmus Izraelio žemę ir pradėjus persekioti judaizmą ir Toros studijavimą žydai sukilo ir nugalėjo savo priešus.Tuomet žydai „išvalė“ nuo pagoniškų užkariautojų stabų savo šventyklą ir uždegė joje Menorą.Šventykloje jie rado tik vieną ąsotėlį, kuriame esančio aliejaus žvakėms degti būtų užtekę tik vienai dienai. Tačiau Menoros šviesa stebuklingu būdu neužgeso visas 8 dienas, kol buvo parūpinta naujo aliejaus. Šis stebuklas tapo ženklu, kad Dievas vėl ėmė globoti tautą.Dėkodami už globą ir minėdami šį įvykį, žydai Chanukos šventę švenčia 8 dienas. Pirmą dieną uždega vieną, o vėliau iir kitas žvakes, kol aštuntą dieną dega visos aštuonios.Chanukos žvakidės statomos ir ant palangių, kad visi matytų šviesą, kuri simbolizuoja pergalę prieš tamsą, žmogiškumo ir kūrybiškumo viršenybę prieš smurtą ir prievartą.

Šabat (šabas)

benčn-lichtn – žvakidės; dažniausiai – tai dvi greta sustatytos žvakidės po vieną žvakę, tačiau gali būti naudojamos ir kelių žvakių žvakidės.

chala – baltos duonos pinutė kepama šabui; ant šabo stalo dedamas padėklas su 2 chalomis po uždengtomis išsiuvinėta servetėlę.

besamim; godes – nedidelės puoštos, dažniausiai metalinės įvairių formų dėžutės smilkalams, naudojamos per havdalą (havdala – šabo užbaigimo ritualas).

Metų ciklo šventės

Rudens šventės

Roš ha-šana; rošešone (Nauji metai)

Jom-kipur, arba Jom ha-kipurim; jonkiper – (Išpirkimo diena)

šofar – avino ragas, pučiamas per Roš ha-šana ir Jom-kipur apeigas.

Sukot – (Palapinių šventė; švenčiama 7 dienas, minint žydų klajojimą po dykumą, išėjus iš Egipto vergijos)

suka – palapinė, statoma lauke arba įrengiama namų verandoje per Sukot šventę. Pageidautina šventės metu persikelti į ją gyventi arba bent joje valgyti. Kai kurie žydų namai buvo statomi iš karto numatant namo dalį, kuri švenčių metu gali būti pritaikoma kaip suka.

etrog – didelis apvalus citrusinis vaisius, naudojamas kartu su kitais augalais Sukot šventės pamaldose. Dėl svarbos šventės apeigose ir didelės kainos (į Rytų Europą buvo atvežamas iiš Palestinos arba Korfu salos) buvo laikomas tam skirtose dežutėse.

Pavasario šventės

Purim – (švenčiama prisimenant žydų tautos išsigelbėjimą karaliaus Artakserkso laikais)

megila – Biblijos Esteros knygos tekstas, rašytas atskirame pergamente ir laikomas specialiame futliare. Ši Biblijos knyga viešai skaitoma per Purim šventę, skirtą čia aprašytiems įvykiams paminėti.

Pesach – (išejimo iš Egipto šventė, trunkanti 7 dienas)

seder-pesach – Šventinė vakarienė, vykstanti pagal griežtą ritualą. Jos metu valgomi tradiciškai susiklostę ir tam tikrą simboliką turintys valgiai. Jie sudedami į specialią lėkštę, kurioje dažnai surašyti valgių pavadinimai, nurodantys valgio vietą lekštėje.

hagada – atskirai išleisti ar surašyti Pesach Šventės skaitiniai, kuriuos susirinkusiems šeimos galva skaito per seder-pesach.

maca – Pesach šventės metu valgomi neraugintos duonos paplotėliai, jie per seder-pesach sudedami ant tam skirto padėklo.

kos-elijahu („Elijo taurė“) – ornamentuota taurė, į kurią seder-pesach pabaigoje simboliškai įpilamas vynas pranašui Elijui.

7. Žydų bendruomenės institucijos ir veikėjai

štetl – miestelis.

kehila – žydų bendruomenė (dokumentuose ir literatūroje taip pat sutinkamas terminas kahal, kuris reiškia bendruomenės savivaldą).

rav – rabinas

beit-din – religinis bendruomenės teismas, jo nariais buvo trys Toros žinovai, vienas jų – bendruomenės rabinas.

av-beit-din – religinio teismo pirmininkas.

kuna – bendruomenės

areštinė, dažnai įrengiama sinagogos rūsyje.

mikva – ritualinė pirtis.

beit-šchita – ritualinė skerdykla.

šochet; šoichet – bendruomenės skerdikas, skerdžiantis gyvulius laikantis religinių reikalavimų – kašrut (maisto ruošimo, gaminimo ir vartojimo įstatymai, pagrįsti Tora).

achsanja – viešbutis

hekdeš – labdaringa vargšųjų ligoninė.

Sinagoga (Lietuvos miestelių gyventojų ne žydų dažnai vadinama škala, iškala, uškala)

beit-kneset; šul – pagrindinė ar didelė sinagoga; pastatas specialiai skirtas sinagogai.

beit-midraš; besmedreš; kloiz – maža sinagoga ar maldos namai, dažniausiai amatininkų ar kitų grupių. Beit-midraš gali būti įrengtas bet kokios paskirties, ne specialiai sstatytame pastate.

štibl, muser-štibl – chasidų ar sąjudžio „musar“ atstovų sinagoga.

chazan – kantorius, pamaldų vedėjas.

šames – sinagogos patarnautojas, atsakingas už sinagogos inventorių, sukviečia pamaldoms, skelbia šabo atėjimą ir pan.

Sinagogos interjeras

bima; almemor – ornamentuotu metaliniu, raižytu iš medžio ar kitaip dekoruotu aptverimu apjuostas pakilimas pagrindinės sinagogos salės viduje, nuo kurio viešai skaitoma Tora.

aron-kodeš – spinta ar skrinia Toros ritiniams laikyti, įrengiama sinagogos rytinėje sienoje.

parochet – siuvinėta aron-kodeš užuolaida.

kaporet – medžiaginis siuvinėtas aron-kodeš papuošimas-lambrekenas.

šiviti – tradicinis sinagogos sienos papuošimas – tai lentelė ssu tekstu, primenančiu apie žydų sugrižimą į Izraelio žemę.

ezrat-našim; vaiber-šul – specialiai moterims įrengta galerija 2-ame sinagogos aukšte arba nuo pagrindinės salės atskirta patalpa 1-ame aukšte. Dažniausiai moterų galerija turi atskira įėjimą, esant joje galima stėbėti ir girdėti pamaldas.

Švietimo įįstaigos

cheder – privati pradinė religinė mokykla.

talmud-tora – bendruomenės išlaikoma pradinė religinė mokykla našlaičiams.

melamed – pradinės mokyklos mokytojas.

ješiva – aukštesnės pakopos religinė mokykla jaunuoliams ir vyrams.

roš-ješiva – ješivos vadovas, juo mažesnėse bendruomenėse buvo vietos rabinas, didesnėse – šias pareigas ėjo atskiras asmuo.

ješiva-bocher – ješivos mokinys.

Kapinės (beit-kvarot arba beit-almin; bes-eilem)

beit-tahara; tahore-štibl – žydų kapinėse pastatytas specialus namelis, kuriame atliekami mirusiojo parengimo laidojimui ritualai.

maceva – antkapis.

hevra kadiša – laidojimo brolija, jos nariai rūpinasi religijos reikalavimus atitinkančių laidojimo apeigų atlikimu.

Žydų kalendoriuje Purimo šventė arba kitaip vadinama Mordekajo diena, švenčiama adaro mėnesio 14 diena. Ši šventė byloja apie žydų bendruomenės išsigelbėjimą, valdant persų karaliui Ahasuerui (485-464 m. pr.m.e.) ir pergalę prieš persų piktadarį Hamaną, karaliaus vizirį, rengusį sąmokslą prieš Persų žydų bendruomenę. Šie įvykiai iišsamiai aprašyti Esteros knygoje Tanache (Biblijoje).

Trumpas šios istorijos siužetas: kai Persiją valdė karalius Ahasueras, šalyje buvo gausi žydų bendruomenė, išlikusi dar nuo Babilono laikų. Šiai bendruomenei vadovavo labai dievobaimingas žmogus, mokslininkas Mordekajis. Galingas ir pavydus Persijos karalius Ahasueras, apsuptas savo patarėjų ir ministrų, tarp kurių vienas įtakingiausių buvo viziris Hamanas, dažnai priimdavo staigius ir neapgalvotus sprendimus. Hamanas neapkęsdamas karaliaus dvariškio Mordekajo, kuris, elgdamasis pagal savo religinius įsitikinimus, atsisakė teikti Hamanui pagarbą, nutarė atkeršyti ne tik jam, bet ir jo tautai. HHamanas įkalbėjo karalių per vieną dieną sunaikinti visą žydų bendruomenę, gyvenusią PersijoJe. Metant burtus (pur), buvo nustatyta žudynių diena, kurią karalius patvirtino įsaku visai savo imperijai: tai turėjusi būti tryliktoji adaro menesio diena. Bet Mordekajis sužinojo apie mirtiną pavojų, gresiantį jo tautai. Jis nuskubėjo pas savo dukterėčią, gražuolę karalienę Estera, nes tik ji galėjo įkalbėti savo vyrą pakeisti baisųjį nuosprendį. Buvo surengta prabangi puota karaliui, kurios metu Estera maldavo vyrą išgelbėti savo tautiečius. Esteros drąsa ir meilė savo tautai taip sužavėjo karalių, kad jis pakeitė savo įsakymą. Tokiu būdu Estera užkirto kelią Hamano planuotoms savo tautos žmonių žudynėms, nugręždama karaliaus įniršį ir įsaką prieš patį Hamaną ir žydų priešus. Mordekajis užėmė Hamano vietą karaliaus dvare ir kartu su Estera rūpinosi savo tautos gerove.

Įsakymą ypatingai paminėti ir švęsti šį įvykį randame pačioje Esteros knygoje: „Mordekajis, užrašęs šiuos įvykius, išsiuntinėjo laiškus visiems žydams ir artimose, ir tolimose karaliaus Ahasuero valdose, įpareigodamas juos švęsti adaro mėnesio keturioliktąją dieną ir dar to paties mėnesio penkioliktąją dieną kasmet kaip dienas, kada žydai apsigynė nuo savo priešų ir skausmas pavirto džiaugsmu, o gedulas švente. Jie buvo įpareigoti švęsti, siųsti skanėstus vieni kitiems ir dovanoti vargšams. Taip ši istorija tapo Purimo šventės pagrindu, Esteros vardas – ištikimybės ssavo tautai, o Hamano – neapykantos žydams simboliais.

Jau 2.500 metų žydai švenčia Purimo šventę. Esteros knygoje nėra aprašytos kokios nors ypatingos Purimo apeigos, išskyrus linksmybes, puotas ir dovanas vargšams. Vėliau Talmudo epochoje be šių ritualų, atsirado paprotys tryliktąją adaro mėnesio dieną skaityti Esteros knygos ritinį (Megila Ester). 14 adaro mėnesio dieną buvo ruošiama specialią šventinę vakarienę. Pagal Talmudą, puota turi tęstis nuo vidurdienio iki nakties. Taigi dienos, kai žydų tauta išsigelbėjo nuo priešų, tapo, kaip liepė išminčiai, „linksmumo ir puotų“ dienomis.

Susiklostė savita Purimo linksmybių tradicija, tapusi dar vienu skiriamuoju Purimo apeigų bruožu – Purimo linksmybės praturtinamos karnavališkumo elementais, eisenomis, linksmais vaidinimais, improvizuojančiais Esteros knygos pasakojimą. Satyrinio linksmo spektaklio tradicija, ilgainiui tapusi viena svarbiausių Purimo šventės apeigų, siekia senus laikus. Jau Viduramžių Europoje, ypač Italijoje per Purimo šventę žydai ruošdavo karnavalus, iškilmingas procesijas, kurių metu gatvėmis buvo nešiojama didelė iš medžio ir skudurų padaryta lėlė – Hamanas, lydimas triukšmo ir garsių riksmų. Procesija užsibaigdavo iškilmingu Hamano lėlės sudeginimu. Manoma, kad ištisi vaidinimai su bufonados elementais pagal Esteros istoriją pradėti vaidinti IX-X a.a.

Tuomet žydai „išvalė“ nuo pagoniškų užkariautojų stabų savo šventyklą ir uždegė joje Menorą.

Dėkodami už globą ir minėdami šį įvykį, žydai Chanukos šventę švenčia 8 dienas. Pirmą dieną uždega vieną, o vėliau ir kitas žvakes, kol aštuntą dieną dega visos aštuonios.

Chanukos žvakidės statomos ir ant palangių, kad visi matytų šviesą, kuri simbolizuoja pergalę prieš tamsą, žmogiškumo ir kūrybiškumo viršenybę prieš smurtą ir prievartą.