Žygimantas Augustas

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS – DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS

Išrinkimas

Vienintelis Zigmanto II sūnus gimė 1520 m. Motina Bona pradėjo rūpintis užtikrinti ja sostą, kai jis dar buvo kūdikis. Pirmiausia buvo rūpinamasi Lietuvos sostu: mat, išrinktąjį į Lietuvos sostą, nenorėdami nutraukti ryšių su Lietuva, paprastai ir lenkai išsirinkdavo savo karaliumi. Todėl Bonos rūpesčiu dar 1522 m. Zigmantas Augustas buvo pripažintas Lietuvos sosto paveldėtoju. 1529 m. Lietuvos seimas Zigmantą Augustą paskelbė didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, o netrukus jį savo karaliumi karūnavo ir lenkai (1530 m.). tad jau ttuomet buvo aišku, kad po tėvo jis bus valdovas abiejose valstybėse.

Zigmantas Augustas – tėvo vietininkas Lietuvoje (1544 – 1548 m.)

Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, Zigmantas Augustas teturėjo vos 8 metus, bet tas jo išrinkimas reiškė tik tą, kad po tėvo mirties jis savaime taps valdovu, kad nebereikės naujų rinkimų, o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija, reikalavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. Ji skundėsi, kad didysis kunigaikštis per mažai gyvena Lietuvoje, todėl 1543 m. kkilo mintis jau 23 metus turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą; tėvas turėjo pasilikti tik priežiūrą. Lietuvos ponams ta mintis patiko, nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. 1544 m. Zigmantas Augustas apsigyveno VVilniuje kaip didysis Lietuvos kunigaikštis ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoje; tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Po tėvo mirties 1548 m. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu.

Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos bei konfliktas dėl jos su lenkais

Įsikurdamas Vilniuje, Zigmantas Augustas jau buvo vedęs, bet jo žmona Habsburgaitė netrukus mirė. Tuo metu, greta didžiojo kunigaikščio rūmų, buvusiuose Radvilų rūmuose, gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. Mirus žmonai, Zigmantas Augustas veikiai susidraugavo su ja ir įsimylėjo. Vieną kartą Barboros brolis Mikalojus, vadinamas Ruduoju, ir jos pusbrolis Mikalojus, vadinamas Juoduoju, atvyko pasimatymo metu ir pareikalavo, kad Zigmantas Augustas vestų Barborą, nes, esą, plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. Zigmantas Augustas su tuo sutiko ir tuojau, ppakvietus kunigą, slapta įvyko jungtuvės. Jose dalyvavo tik patys Radvilos ir jų giminaitis Kęsgaila.

Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima, tačiau buvo aišku, kad jungtuvėms priešinsis tiek Zigmanto Augusto tėvas, karalius, tiek lenkų ir Lietuvos ponai, nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. Todėl iš pradžių apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. Zigmantas Augustas, nuvykęs į Krokuvą, pareiškė tėvui, jog nori vesti Barborą. Bet tėvas, o ypač motina, pasirodė nesukalbami. Grįždamas į Vilnių, jis nepasakė tėvams ttiesos, ir tėvas, netrukus miręs, nebesužinojo apie sūnaus vedybas. Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare, Dubingiuose. Gavęs žinią apie tėvo mirtį, Zigmantas Augustas tuojau įsakė tarybos ponams atlydėti žmoną į Vilnių. Čia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą. Prieš Barbora griežčiausiai buvo nusistačiusi karalienė Bona. Sūnui su Barbora atvykstant į Lenkiją, ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. Jos kurstomi, lenkai griežčiausiai reikalavo, kad Zigmantas Augustas išsiskirtų su Barbora, nes vedybos esančios nelygios. Bet, šiaip būdamas silpnavalis, Zigmantas Augustas šį kartą parodė didelį atkaklumą: jis nė neketino išsižadėjo mylimosios žmonos. Į seimo ir senato reikalavimus išsiskirti, jis atsakė, jog esąs surištas su visomis bažnytinėmis apeigomis ir neturįs jokios sąžinės, kad galėtų ardyti tą ryšį.

Greit pasirodė, jog senatas ir seimas perdėjo, laikydami jungtuves karališkosios šeimos pažeminimu: užsienio valdovai dėl to neparodė jokio nepasitenkinimo. Tad po dviejų metų lenkai pagaliau nusileido ir 1550 m. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene. Tačiau ji ir jos šeima neilgai džiaugėsi karūna; Zigmantas Augustas ir ji pati vis svajojo nuvykti į Lietuvą ir pasirodyti visoje karališkoje didybėje, bet jau nebebuvo kada: sunkios, nežinomos ligos pakirsta, ji mirė 1551m. Karalienė Bona vis dar buvo didžiausias jos priešas. Kai prieš ppat Barboros mirtį Bona pareiškė norą pripažinti ją savo marčia, Zigmantas Augustas stengėsi jos nieku būdu neprileisti jos prie žmonos: bijojo, kad motina jos nenunuodytų. Mirdama Barbora pareiškė norą, kad ją palaidotų ne Lenkijoje, kur tiek daug iškentėjo, bet Lietuvoje. Zigmantas Augustas atlydėjo jas kūną į Vilnių, pats visą kelią arba jodamas, arba eidamas pėsčias. Ji buvo palaidota katedros rūsyje, greta pirmosios Zigmanto Augusto žmonos – Elžbietos. 1931 m. pradėjus katedros remontą, buvo atrasti ir jos kaulai.

Zigmantui Augustui Barboros mirtis padarė didžiausią įspūdį. Savo gyvenamųjų kambarių sienas jis liepė išmušti juodai; visas dvaras paskendo gedule. Jis pats niekada neužmiršo mylimosios žmonos. Nors vėliau ir vedė Habsburgaitę, tačiau šeimos laimės jau nebesulaukė: gyvenimo pabaigoje net išsiskyrė su žmona. Jį visą gyvenimą lydėjo mylimosios Barboros atminimas.

Livonijos pasidavimas Zigmantui Augustui

Reformacija Livonijoje pirmiausia atsirado miestuose. Ji plito labai greitai ir bažnytinės valstybės pamatai ėmė braškėti. Zigmantas Augustas, matydamas irstančią ordino valstybę, ryžosi ją paimti į savo valdžią, nes kitaip ji galėjo atitekti Maskvai. Tuo metu Rygoje buvo užmuštas Lietuvos pasiuntinys; tad kaip tik pasitaikė gera proga įsikišti į Livonijos reikalus. Zigmantas Augustas, surinkęs didelę lietuvių ir lenkų kariuomenę, išsiruošė į žygį ir sustojo Pasvalyje. Magistras Fürstenbergas buvo pasiryžęs ginti ordino nepriklausomybę, ttačiau nebeturėjo jėgų. Tuo tarpu jo pagalbininkas, Daugpilio komturas Gotardas Ketleris, vadovavo tai partijai, kuri norėjo dėtis su Lietuva ir Lenkija prieš Maskvą. Ketleris stengėsi prijungti ordiną prie Lietuvos. Jis norėjo pasekti prūsų ordino magistro pėdomis – pasidaryti Lietuvai priklausomos leninės Livonijos kunigaikščiu. Jo partija laimėjo ir Pasvalyje tarp ordino ir Lietuvos buvo sudaryta puolimo ir gynimosi sutartis (1557 m.). bet Livonijos klausimas tuo būdu dar nebuvo išspręstas.

1554 m. ordinas buvo sudaręs 15 metų paliaubų sutartį su Maskva, kuria pasižadėjo nesusidėti su Lietuva, todėl caras Jonas IV Pasvalio sutartį palaikė 1554 m. sutartie sulaužymu iš ordino pusės ir tuojau paskelbė Livonijai karą. Pakrikusi ordino valstybė negalėjo viena apsiginti nuo Maskvos. Magistro ir Rygos arkivyskupo pasiuntiniai atvyko į Lietuvą, prašydami pagalbos. 1559 m. Lietuvos seime, Vilniuje, buvo pasirašyta nauja sutartis, kuria Zigmantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją; jam už tai buvo atiduotos 5 ordino ir 2 arkivyskupo pilys, kurias po karo šie galėjo išsipirkti. Maskvos kariuomenė tuo tarpu žygiavo po visą Livoniją; ją sulaikė tik atvykusi Lietuvos kariuomenė.

Livonijos prijungimas prie Lietuvos valstybės

Vykdyti sutarties į Livoniją buvo pasiųstas Mikalojus Radvila. Jis įgijo visų lijoniečių pasitikėjimą ir prikalbėjo juos visiškai susijungti su Lietuva. Tačiau, atvykę į Vilnių, Livonijos delegatai pareiškė Zigmantui Augustui,

kad nori susijungti ne su viena Lietuva, bet kartu ir su Lenkija, nes tikėjosi kad tik abidvi valstybės galės juos apginti nuo Maskvos. Po ilgų derybų buvo sudaryta sutartis (1561 m.), kuria Livonija pasidavė Zigmantui Augustui, kaip didžiajam Lietuvos kunigaikščiui; nustatyti ryšį su Lenkija buvo palikta vėlesniam laikui. Visai Livonijai buvo pripažinta tikėjimo laisvė ir plati savivaldybė, o iš Kuršo ir Žiemgalos buvo sudaryta kunigaikštystė su sostine Jelgavoje (Mintaujoje).

Livonijos administratoriumi 1561 m. buvo paskirtas Kuršo kunigaikštis Ketleris. Tačiau jis nnegalėjo suvaldyti krašto ir 1566m. valdytoju buvo paskirtas Jonas Jeronimas Katkevičius. Jam pasisekė prikalbėti lijoniečius visai susijungti su Lietuva. Tuo būdu tais pat 1566 m. Gardino seime buvo sudaryta nauja sutartis, kuria Livonija pasidarė Lietuvos provincija su kunigaikštystės titulu. Lenkai be galo buvo pasipiktinę dėl šito lietuvių laimėjimo; jie nuolat reikalavo, kad Livonija lygia dalia ir jiems priklausytų. Dėl to, 1569 m. Liublino seime, sudarant Lietuvos ir Lenkijos uniją, buvo galutinai paskelbta, kad Livonija lygai priklausanti abiem valstybėm. Taip buvo iiki pat abiejų valstybių galo.

Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais

Karo su Maskva nebuvo Lietuvai stojant ginti Livonijos; iki tol vis buvo pratęsiamos dar Zigmanto II laikais (1537 m.) padarytos paliaubos. Tačiau kai Livonija Pasvalyje padarė sutartį su LLietuva (1557 m.), Jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą; 1559 m. Livonijai pasidavus Zigmantui Augustui, Lietuva stojo jos ginti. 1560 m. prasidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai. Tuo laiku (1562 m.) pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos ir milžiniška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą, bei užgrobė Polocką (1563 m.). tokiu būdu Maskva prisiartino prie etnografinių Lietuvos žemių. Bet toliau eiti jai jau nebesisekė: hetmonas Mikalojus Radvila, vadinamas Ruduoju, smarkiai sumušė caro kariuomenę ties Ula (1564 m. pradžioje). Tačiau lietuviai nebepajėgė nei Polocko atsiimti, nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies, nes bajorija atsisakė ir kariauti, ir mokėti mokesčius.

Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimas iki karų dėl Livonijos

Lietuvos ir Lenkijos santykiai nebuvo sutvarkyti nei Aleksandro, nnei Zigmanto II laikais. Renkant Aleksandrą lenkų karaliumi, 1501 m. padarytieji aktai, Lietuvos nepatvirtinti, negaliojo. Lietuviai nesilaikė nė jų reikalavimo turėti vieną bendrą valdovą, nei bendrai jį rinkti, tad Aleksandrui mirus, jie atskirai sau išsirinko Zigmantą II ir pasiūlė jį išsirinkti lenkams; šie taip ir padarė. Zigmanto II rūpesčiu, 1529 m. lietuviai vėl be lenkų žinios paskelbė savo didžiuoju kunigaikščiu Zigmantą Augustą. Kad nenutrūktų ryšys su Lietuva, lenkai tuojau išsirinko jį ir savo karaliumi, visą laiką svajodami visiškai sujungti Lietuvą ssu Lenkiją. O lietuviai tenorėjo sąjungos su Lenkija tik dėl tolydžio einančio karo su Maskva

Lietuvos ir Lenkijos artėjimo veiksniai

Svarbiausia aplinkybė, kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos, buvo Maskvos pavojus ir lenkų paramos viltis. Be to, glaudžiam susiartinimui su Lenkija ir unijos sudarymui jau buvo ir padedamųjų aplinkybių: to meto Lietuvos didikai, bendraudami su lenkais, jau buvo aplenkėję, su jais susigiminiavę, todėl jiems buvo nelengva nutraukti ryšius su lenkais. Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi. O be to, mūsų bajoriją visuomet viliojo didelės lenkų bajorų laisvės. Tuo tarpu lenkai žūtbūt troško įgyti teisių įsikurti Lietuvoje: juos viliojo turtingoji Ukraina Lenkijos pakraštyje. Tad, kai Lietuva prašydavo lenkus paramos prieš Maskvą, jie visuomet keldavo unijos klausimą.

Derybos dėl unijos 1563 – 1564 m. lenkų seime, Varšuvoje

Kai 1562 m. caras Jonas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes, unijos klausimas pasidarė ypač opus. Bajorija nebenorėjo kariauti; tikėdama, kad jai padės Lenkija, reikalavo su ja unijos. Todėl, į 1563 m. lenkų seimą Varšuvoje Zigmantas Augustas pakvietė ir Lietuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo pasirašytas specialus to susitarimo aktas. Tačiau lietuvių delegacijos pirmininkas Mikalojus Radvila Juodasis tada pareiškė, kad jis abejoja, ar tam aktui pritars kraštas. Iš ttikro jis nebuvo patvirtintas, ir todėl, kai vėliau Liubline buvo sušauktas specialus unijai seimas, teko iš naujo pradėti derybas.

1569 m. Liublino seimo išvakarėse

unijos klausimą vertė baigti jau minėti veiksniai, būtent bajorijos noras gauti lenkų paramą ir jos noras gauti lygias su lenkų bajorais teises. Pastarasis bajorijos reikalavimas buvo patenkintas 1566 m. seime: Lietuvos bajorijai buvo duotos visos Lenkijos bajorų turimosios teisės; visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus, o juose buvo įsteigti pačios bajorijos teismai ir įkurti seimeliai, kuriuose turėjo būti renkami pavieto teisėjai, urėdai ir seimo atstovai.

Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat, koks jis buvo Lenkijoje, o Lietuvos bajorijos teisės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos bajorų teisėmis. Suvienodinus valstybes, iš vienos pusės, unijos klausimas turėjo palengvėti, nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti; iš kitos pusės, gavus visas teises, sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija, nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. Bet vis dėlto pasiliko svarbiausias į uniją traukiantis veiksnys – nebaigtas karas su Maskva. Dėl to bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam reikalui specialų seimą, kuris pagaliau susirinko 1569 m. sausio 10 d.

Liublino seimo eiga ir unijos aktas

Kai Varšuvos seime (1563 – 11564 m.), taip ir Liubline, lenkai reikalavo visiško abiejų valstybių susijungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami, kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. Po ilgų derybų, per kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių, lietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino. Bet šitas jų žingsnis nepasibaigė geruoju: jiems išvažiavus, lenkai išreikalavo iš karaliaus raštų, kuriais palenkė, Voluinė, Braclavo ir Kijevo žemės buvo prijungtos prie Lenkijos. Lenkai jau seniai geidė tų žemių ir tvirtino, kad jos kadaise priklausiusios Lenkijai. Prijungtųjų žemių urėdai ir didesnieji ponai kiekvienas skyriumi buvo prisaikdinti lenkų karaliui; nenorinčiųjų prisiekti vietoj, karalius paskyrė kitus urėdus. Tuo tarpu į Lietuvą grįžę ponai išleido visam kraštui įsakymus ruoštis karui. Tačiau, negalėdami sukelti Maskvos karų nuvargintos bajorijos, jie nutarė grįžti atgal į Liubliną derybų.

Grįžę į seimą, lietuviai dar ilgai kovojo, stengdamiesi išsiderėti sau palankesnes sąlygas, ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes, tačiau, karaliui palaikant lenkus, buvo priversti nusileisti. Jie sutiko, kad karalius būtų bendrai renkamas, ir atsisakė savo reikalavimo, kad jis dar atskirai būtų Vilniuje pakeliamas didžiuoju kunigaikščiu; Krokuvoje karūnuodamasis, karalius tuo pačiu turėjo pasidaryti ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Lietuviai atsisakė ir nuo atskirų savo seimų: buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas. Jie sutiko ir su bendrais

pinigais. Tačiau visa kita pasiliko, kaip ir buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministerijai, atskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t. t. visa tai liepos 1 d. buvo patvirtinta trimis unijos aktais – dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu.

Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis

Liubline darant uniją, karas su Maskva tebebuvo dar nebaigtas. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti lenkų paramą, tačiau jos negavo. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą, tai karas ssavaime aprimo. Pagaliau 1571 m. buvo padarytos paliaubos, kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. Karas tuo būdu laikinai pasibaigė. Visi laukė anksti pasenusio Zigmanto Augusto mirties.

Pagaliau 1572 m. (liepos 7 d.) mirė Zigmantas Augustas. Mirė savo mėgiamame Knišine, Palenkėje. Jam tada dar buvo tik 52 m., tačiau jis jau buvo visiškai pasenęs, silpnas senelis. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių., tad turėjo prasidėti laisvai renkamų valdovų periodas.

Zigmantas Augustas ir jo auklėjimas

Motina italė Zigmantą Augustą auklėjo aapsupusi italais humanistais. Jis išmoko kalbėti lotyniškai, itališkai ir vokiškai. Tačiau, augdamas morališkai pakrikusiame dvare, labai lepinamas, išaugo be charakterio. Motinos dvare anksti priprato prie palaidų pasilinksminimų, ištvirkavimo ir neįgijo jokių tvirtų principų. Matydamas netikusį jo auklėjimą, buvo susirūpinęs net llenkų senatas, tačiau niekaip neįmanė paveikti Bonos. Apskritai Zigmantas Augustas buvo gana išmintingas, tačiau svyruoklis, minkštas, nepaslankus, nedarbštus, viską atidėliojo kitai dienai ir dėl to buvo pramintas “ Rytdiena“.

Zigmantas Augustas jaunystėje buvo energingas vyras, tačiau jis labai pasikeitė po žmonos Barboros mirties: nuolat liūdėjo, nešiojo juodus apdarus, gyveno juodai išmuštuose kambariuose. Barborai mirus, jis vedė pirmosios žmonos seserį Habsburgaitę, tačiau su ja negyveno; ji išvažiavo į Vieną. Negaudamas skyrybų, jis nebegalėjo vesti. Gyveno atsiskyręs, visokių dvaro pataikūnų apsuptas dažnai keičiamomis favoritėmis.

Diplomatas jis buvo neblogas. Mokėjo laukti patogaus momento, gerai pažinojo savo valdinius, mokėjo pastebėti žmonių silpnumus ir jais pasinaudoti. Jam trūko tik drąsos ir energijos kovoti su pasitaikiusiais sunkumais. Jo laikais Lenkijoje ir Lietuvoje ėjo kova tarp protestantų iir katalikų. Jis pats buvo svyruojantis katalikas, tačiau nenorėjo pyktis su galingaisiais katalikų dvasininkais, todėl nerėmė protestantų. Jis ir pats buvo linkęs pereiti į protestantizmą, kad galėtų gauti skyrybas su žmona, bet dėl tos pačios priežasties nesiryžo. Buvo labai išlaidus ir duodavosi išnaudojamas visokiems intrigantams, todėl jam nuolat trūko pinigų; bet iš tėvų gautas brangenybes vis dėlto išsaugojo.

Zigmanto Augusto laikai Lietuvoje buvo labai reikšmingi. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į katalikybę, ne tik pradėjo kkilti švietimas, bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje, tiek visuomenėje, tiek ūkyje: buvo įvykdyta valakų reforma, bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus, pagaliau buvo sudaryta unija su Lenkija. Visa tai buvo svarbūs faktai, kurie vėlesniajai Lietuvos istorijai turėjo labai didelę reikšmę.