kūno kultūros didaktikos egzo klausimai ir atsakymai

( II Kursas 3 semestras)

1. Kūno kultūros teorijos mokslo samprata

1.1 Kūno kultūros teorijos mokslas glaudžiai susijęs su edukologija (jos dalis), nes remiasi tais pačiais pagrindiniais dėsniais ir metodiniais ugdymo principais.

1.2 Kūno kultūros vertybiniai ir veiklos aspektai. Vertybė subjekto santykis su objektu išraiška. Subjektas – žmogus, sportinė veikla – objektas. Subjektas įtraukia į socialinį gyvenimą objektą, tokiu atveju ta veikla yra pripažinta kaip vertybė. Pagrindinis dalykas veiklai pradėti turi būti poreikis,kuriam išugdyti reikalingos šios sąlygos. Sąlygos: 1)Materialinės, techninės, finansinės sąlygos 2)dvasinės sąlygos(koncepcijos,programos,principai) 3)žmogiškieji iištekliai(paruošti pedagogai, treneriai) 4)procesijos(suskurta sistemos ir organizacijos įgyvendinančios šią sistemą).

1.3 Žmogaus veikloje atsiranda socialinė būtinybė apibrėžti tikslus ir uždavinius,bei specialiąsias priemones, jų panaudojimo fiziniam ugdymui galimybes. Ankstyvuosiuose žmogaus raidos etapuose tie klausimai buvo spendžiami intuityviai, stichiškai perduodant praeitį kitoms kartoms. Vėliau ši veikla išsirutuliojo į atskirą savarankišką ir socialiai būtiną profesiją bei jos teoriją ir praktiką. Kad profesionaliu lygiu organizuotų ir valdytų šį procesą, kūno kultūros specialistas privalo turėti gana daug išsamių žinių. Kūno kultūra pamažu tampa sudėtinga socialinės veiklos sritimi, kkurioje formuojasi bei taikomi praktiniai įvairių mokslų-filosofijos, istorijos, pedagogikos, psichologijos, biomedicinos ir kt.principai.

1.4 Kūno kultūros teorijos mokslo sąsajos su kitais mokslais:

2. Kūno kultūros teorijos mokslo pradininkai

2. 1 K. Dineika labiausiai žinomas kaip gydomosios fizkultūros novatorius, kaip Druskininkų gydomosios fizkultūros pparko įkūrėjas, gydęs gydomąja gimnastika įvairius susirgimus ir ligas. Karolis Dineika 1920 m. įkūrė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą, 1922 – Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, buvo jų pirmuoju pirmininku. Propagavo klasikines ir tautines sporto šakas. K. Dineika siekė kūno kultūrą pajungti dvasios kultūrai. Rašė į laikraščius, žurnalus, iki 1940 m. okupacijos išleido 14 knygų – apie Lietuvos blaivinimą ir sportą.

2. 2 Algirdas Vokietaitis (1909–1994)

Paskyrė savo gyvenimą pedagoginei veiklai. 1934 m. baigęs Vienos universitetą (fizinio

auklėjimo ir geografijos mokslus), įgijo ir plaukimo trenerio kvalifikacijà. Kūno kultūros, sporto didaktika domėjosi Suomijoje, Švedijoje, SSRS, Anglijoje, Vokietijoje. 1939 m. Marburgo universitete (Vokietija) apgynė daktaro disertacijà, kurios tema – „Esamos mokyklinės kūno kultūros sistematikos ir tautinės formos problema pirmaujančiose Europos šalyse“. 1931–1939 m. Lietuvos kūno kultūros mmokytojams skirtuose vasaros kursuose dėstė fizinio auklėjimo pagrindus, mankštą, plaukimą, 1934–1938 m. – Aukštuosiuose kūno kultūros kursuose, 1939–1943 m. VDU ir VU fizinio auklėjimo katedros dėstytojas, docentas (1941), vedėjas. 1941-aisiais buvo Kūno kultūros rūmų

direktorius, 1936, 1937 ir 1939 m. atstovavo Lietuvai tarptautiniuose sporto kongresuose.

A.Vokietaitis – aktyvus plaukimo treneris, 1934–1942 m. Lietuvos plaukimo rinktinės treneris. Daug rašė kūno kultūros, sporto klausimais.

2. 3 Vienas iš aktyviausių ir profesionaliausių Lietuvos tautinės fizinio auklėjimo sistemos kūrėjų V. Augustauskas, įvertindamas kūno kultūros mokytojų parengtumą, jų kkompetentingo rengimo svarbą, tą situaciją, kurioje iškilo būtinybė steigti aukštąją mokyklą. 1931 m. baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1932 m. dirbo Kauno apskrities mokyklų inspektoriumi, 1934–1940 m. – Kūno kultūros rūmų ir Aukštųjų kūno kultūros kursų direktoriumi. Organizavo Kūno kultūros rūmų ir Kauno sporto halės statybą. 1937 m. išrinktas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pirmininku, vadovavo VDU Kūno kultūros katedrai. 1945 m. dirbo Kūno kultūros instituto Psichologijos–pedagogikos katedros vyr. dėstytoju, o 1947–1949 m. – katedros vedėju. 1938 m. kartu su kitais Kaune surengė pirmąją Pasaulio lietuvių tautinę olimpiadą.1931–1940 m. redagavo žurnalą „Fiziškas auklėjimas“. Nuo 1920 m. – Šaulių sąjungos narys, Tautininkų sąjungos atsakingasis sekretorius.

2. 4 St. Šalkauskio ( 1884 -1914 ) kultūros pedagogika neatskiriama nuo žmogaus sampratos, kuri visapusiškai ir plačiai aptarta jo filosofinėje ir pedagoginėje veikloje. St. Šalkauskis 1911 m. baigė teisės mokslus Maskvos universitete, 1920 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją Fribūre. Grįžęs į Lietuvą, įsitraukė i Lietuvos universiteto kūrimo darbą. Iki 1940 m. profesoriavo Teologijos – filosofijos fakultete. Daug jėgų St. Šalkauskis skyrė pedagoginiam ir moksliniam organizaciniam darbui: buvo pakviestas į ką tik įkurtą Kauno universitetą dirbti profesoriumi, paskutiniais gyvenimo metais išrinktas rektoriumi.

2. 5 JURGELIONIS ANTANAS [1894 04 14 Anikstoje (Latvija) – 1976 10 22 Vilniuje], ssportinės medicinos gydytojas, pulkininkas leitenantas, epidemiologas, gerontologijos pradininkas Lietuvoje. 1918–1939 m. su pertraukomis gyveno Kaune. Nutrūkus medicinos studijoms Rusijoje, 1918 m. grįžo į Kauną ir įsidarbino Krašto apsaugos departamente. 1920 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę sanitaru. 1926 m. grįžo į Lietuvą susižavėjęs profilaktine kūno kultūros reikšme ir kūrė fizinio lavinimo sistemos planą. Nuo 1924 m. apie tai nuolat rašė spaudoje. Kaune pradėjo dirbti Karo sanitarijos valdyboje fizinio lavinimo inspektoriumi ir dėstyti S. Daukanto mokytojų seminarijoje. 1926–1929 m. vadovavo Lietuvos sporto lygai, koordinavusiai sportinį judėjimą. 1928 m. A. Jurgelionis – Lietuvos sportininkų delegacijos vadovas Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, taip pat buvo išrinktas į pasaulinio sporto medicinos gydytojų kongreso organizacinį komitetą. 1932 m. tapo pirmuoju Kūno kultūros rūmų direktoriumi Kaune (Totorių g. 12). Jo rūpesčiu Ąžuolyne pastatyti ir 1934 m. atidaryti nauji rūmai. Prie jų suorganizavęs Aukštuosius kūno kultūros kursus (AKKK), direktoriaus pareigas perdavė V. Augustauskui. Pats skaitė paskaitas, įkūrė pažangią fiziologijos ir medicinos kontrolės laboratoriją. 1936 m. parengė valstybinio kūno kultūros ženklo nuostatus. 1938 m. uždarius AKKK, dirbo VDU kūno kultūros katedros vyr. asistentu.

3. Kūno kultūros teorijos mokslo pagrindinės sąvokos

3. 1 Kūno kultūra – svarbi bendrosios asmens ir visuomenės kultūros dalis, glaudžiai susijusi su kitomis jos sritimis, ypač su sveikatos stiprinimu iir sportu. Ji padeda siekti fizinės, psichinės ir dvasinės asmens darnos, stiprina įvairaus amžiaus žmonių sveikatą. Kūno kultūra atveria galimybę patirti išlavinto, stipraus, sveiko organizmo, kūno judesių grožio keliamą džiaugsmą, kuria prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai. Apimdama įvairias fizinio aktyvumo raiškos formas, kūno kultūra sudaro sąlygas asmeniui pažinti save ir ugdytis fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą stresinėse, kritinėse situacijose, individualumą, tikėjimą sėkme siekiant fizinės ir dvasinės sveikatos.

3. 2 Kūno kultūros samprata galima suprasti iš šių idėjų: Kūno kultūra yra tam tikra kultūros forma,kuri keičia žmogaus fizinę būklę, jo dvasines galias su tinkamai šios kultūros normos idealuose, vertybėse užfiksuotais reikalavimais. Kūno kultūros požymiai: vystymosi procesų nebaigtumas, dėl vaiko reakcijos į išorinių veiksnių (dirgiklių), bei fizinis aktyvumas.

3. 3 Specifinės kūno kultūros funkcijos visuomenėje: fizinių gebėjimų ugdymas ir fizinės būklės optimizavimas kūno kultūros priemonių pagalba(sveikatos stiprinimas, fizinių ypatybių ugdymas, fizinės būklės normalizavimas).

3. 4 Bendrakultūrinės kūno kultūros funkcijos visuomenėje: parengiamoji (parengti fiziškai žmogų darbui, gyvenimui), lavinamoji (suteikimas žinių, kad būtų galima savarankiškai atlikti, judamieji įgūdžiai), auklėjamoji (per fizinį ugdymą įtvirtinamos vertybės žmogaus gyvenime – fizinio, intelektualinio, estetinio, dorovinio pobūdžio), socializuojanti (platus socialinių kontaktų tinklas, greičiau integruojasi į socialinę aplinką, bręsta socialiai), integracinė (pasireiškia per įvairių bendruomenių kūrimąsi sporto pagalba – sporto klubai), individualizuojanti

(sudaro sąlygas kiekvienam žmogui pasirinkti pagal norus,gabumus, kūrybinė (sudaro sąlygas savarankiškai), hedonistinė (žmogus patiria didelį malonumą rekreaciniame sporte), rekreacinė (aktyvus laisvalaikio leidimas naudojant sporto pratimus), valingumo ugdymas (padeda išugdyti žmogaus charakterį – atkaklumą, drąsą, ryžtingumą, valią, savitvardą) ir vertybinė (veiklos turinys yra vertybė).

3. 5 Fizinis ugdymas – tai moksliškai pagrįstas pedagoginis procesas, kuriame ugdytojas veikia ugdytinį fizinio lavinimo vertybių pagrindu. Fizinis rengimas – reikalingas profesiniams įgūdžiams įsigyti. Jėgos, greitumo, ištvermės, lankstumo ir vikrumo ugdymas. Fizinis parengtumas – sudėtinga žmogaus dinaminė bbūsena – organizmo fizinių ir funkcinių galių išsiugdymo lygis, lemiantis kūrybingą, darbinę ir visuomeninę žmogaus veiklą. Fizinis išsivystymas- morfologinių ir fiziologinių organizmo savybių visuma, rodanti organizmo fizinio subrendimo būklę, fizinė pajėgumą bei harmoningumą. Biologinis amžius-parodo, kokia iš tikrųjų yra žmogaus organizmo būklė: kitaip tariant, ar ji atitinka nugyventus metus.

3.6 Fizinis tobulumas- požiūris į kūno kultūrą, įvairiapusį fizinį parengtumą, sveikatą, valios ir kitas savybes. Požymiai ir veiksniai lemiantys fizinį tobulumą: 1. proporcinga kūno sandara. 2. Aukštas fizinių ypatybių išlavėjimo lygis. 33. Didelis fizinis darbingumas. 4. Gera adaptacija nepalankiomis gyvenimo sąlygomis. 5. racionalus gyvybiškai svarbių įgūdžių ir gebėjimų panaudojimas integruotis į supančią socialinę aplinką. 6. požiūris į fizinį ugdymą jo reikšmę, poreikis aktyviai judėti.

3. 7 Fizinio tobulumo lygiai: 1. Privalomas 2. PProfesinis 3. Talentų.

3. 8 Kūno kultūra – ugdymo sritis, kur mokiniai dažniausiai gali patirti sėkmę, save realizuoti, kompensuoti patiriamus mokymosi sunkumus, sustiprinti motyvaciją. Fizinis ugdymas – tai moksliškai pagrįstas pedagoginis procesas, kuriame ugdytojas veikia ugdytinį fizinio lavinimo vertybių pagrindu.

4. Dėsniai ir dėsningumai, didaktiniai fizinio ugdymo principai

4.1 Dėsnis-vidinis, esminis reiškinių sąryšis, atskleidžiantis būdingą jų raidą. Dėsniai egzistuoja objektyviai, nepriklauso nuo žmonių valios. Jie nesukuriami, juos galima tik atskleisti ir pažinti, prie jų prisitaikyti. Dėsningumas- reiškinių savybė paklusti dėsniams, esminių tarpusavio ryšių nulemtas procesas.

4.2 Didaktiniai fizinio ugdymo principai: Moksliškumo – istorijos, kultūros ir ugdymo sąveikos dėsnis. Vaizdumo, prieinamumo ir individualumo – konkretus ir abstraktus mąstymo sąveikos dėsnis. Sistemingumo ir nuoseklumo – loginio ir kūrybinio mąstymo dėsnis. Progresyvumo, sąmoningumo ir aktyvumo -stropumo ir mmokymosi sėkmės sąveikos dėsnis.

5. Fizinio ugdymo priemonės

5.1 Fiziniai pratimai– sąmoningi, valingi žmogaus judesiai ir veiksmai, skirti fiziniam lavinimui ir gydymui. Tai svarbiausia fizinio tobulėjimo priemonė. Fiziniai pratimai apima natūralius judesius ir specialius judesius bei jų kompleksus, skirtus fiziniam žmogaus lavinimui ir gydymui. Judėjimo veiksmai – tai gebėjimas neautomatiškai atlikti judesius. Judėjimo veiksmai skirstomi: mokėjimas atlikti vientisą, standartinį judėjimo veiksmą; mokėjimas atlikti atskirus judesius.

5.2 Fizinių pratimų techninės charakteristikos. Fizinis rengimas-fizinių pratimų naudojimas, siekiant išmokti, kurios nors specialios veiklos. Kiekybinės charakteristika-fizinių pratimų ((veiksmų) atlikimas, juos dažnai ir tankiai kartojant. Kokybinė charakteristika-kai atliekami sportiniai veiksmai, fiziniai pratimai, techniškai ir kokybiškai.

5.3 Veiksniai, lemiantys fizinių pratimų poveikį: pratimo intensyvumas; pratimo trukmė; poilsio intervalų trukmė; poilsio pobūdis; pratimo kartojimų skaičius.

6. Fizinio ugdymo metodai

6.1 Vaizdiniai metodai: 1) iliustravimas-tai statinių mokymo priemonių naudojimas (paveikslų ir kt.). 2) demonstravimas – dinaminių mokymo priemonių (gyvųjų organizmų) naudojimo būdas. 3) stebėjimas-naudojamas kaip žinių įsisavinimo šaltinis. Jis turi lydėti visą mokymo procesą. 4) piešimas ir braižymas-mokytojas turi piešti lentoje, o paskui pervesti mokinį į savarankišką piešimą ir braižymą. 5) modeliavimas ir simbolinis vaizdavimas-taikomos aukštesnėse klasėse. 6) medžiagos rinkimas ir fiksavimas-per jį mokiniai įtraukiami į gyvosios gamtos stebėjimą. 7) požymių išskyrimas ir apibūdinimas-esminių požymių išskyrimas-pagrindinis mokymo reikalavimas. Žodiniai metodai: 1) aiškinimas-tikslas formuoti sąvokas, dėsnius, taisyklės, instruktuoti mokinius. Teikiant šį metodą ypač svarbus yra įrodymas remiantis logikos dėsniais. Juo ugdomos proto galios. 2) pasakojimas- išplėstinis aiškinimas. Naudojant įvairias mokymo priemones gyvai ir vaizdingai pateikiama faktinė medžiaga. Taikant jį svarbiausia paveikti fantaziją. Svarbus ne tik turinis bet ir firma: intonacija, gestai, mimika. 3) dėstymas-aiškinimo ir pasakojimo derinys. 4) garsinis skaitymas-skaityti reikia pradedant nuo vadovėlio. Be to, mokytojas turi naudoti mokslinę literatūrą. 5) pranešimas-tai mokinių ar specialistų iš anksto paruošti ir per pamokas atlikti pasisakymai. Mokiniai ppranešimus turi atlikti žodžiu, o ne skaityti. 6) apklausa-jos metų užduodamas klausimas ir jį atsakoma. Naudojami įvairūs apklausos būdai. Frontali-taikoma visai klasei, individuali, grįžtamoji-kai mokiniai patys užduoda klausimus it į juos atsako. 7) pokalbis-mokytojas turimomis žiniomis padeda mokiniams suprasti ir išmokti naują arba pakartoti ankščiau išmoktą medžiagą. Tai dialoginis klausimų-atsakymų metodas. Didaktikoje pokalbis taikomas norint realizuoti šiuos tikslus: parengimas naujos medžiagos suvokimui; siekimas ir kartojimas; žinių tikrinimas ir jų taikymas naujomis sąlygomis. 8) individualus skaitymas-turi vaizdinio mokymo elementu, nes skaitydami mokiniai mato grafinį vaizdą. 9) rašymas-turi vaizdinių ir praktinių elementų. Perteikiamos ne tik biologinės žinios, bet ir įtvirtinami bendrojo lavinimo įgūdžiai.

6.2 Fizinių ypatybių lavinimo metodai: Tolygusis metodas – dirbama ilgai ir be pertraukų, kol pulso dažnis pasiekia 110–160 tv./min. Pakaitinis metodas – darbo intensyvumo ir jo trukmės kaitaliojimas (mažinimas ir didinimas) nenutraukiant darbo. Tempo metodas – per treniruotes ištisai dirbama taip, kaip per varžybas (parenkami

tam tikri nuotoliai ir greičiai). Intervalinis metodas priskiriamas prie darbo su poilsiu. Tiesioginė jo paskirtis – didinti širdies tūrį ir stiprinti jos susitraukimus. Didžiausia įtaka širdžiai daroma poilsio metu. Kartotinis metodas – fizinio krūvio derinimas su poilsiu. Atsižvelgiama į tai, kokios trukmės darbui žmogus ruošiasi. Varžybų kontrolinis metodas turi daug bendra su tempo ir kartotiniu metodu. JJo tikslas – patikrinti pasirengimą išlaikyti krūvį ekstremaliomis sąlygomis ar tam tikrame

treniruočių etape.

6.3 Fizinių pratimų mokymo metodai. Mokymo procesą sudaro: priemokos, jų panaudojimas, mokinio ir mokytojo. Mokymo metodai: Bendrieji fizinio ugdymo metodai skirstomi- Vaizdiniai, žodiniai ir praktiniai.

6.4 Mokinių organizavimo būdai: individualus, frontalus, grupinis. Pratimų atlikimo būdai: vienlaikis, srautinis, paeilinis, pakaitinis.

7. Fizinių pratimų, judėjimo veiksmų mokymas

7.1 Mokėjimas- gebėjimas atlikti atskirus judesius, judėjimo veiksmus. Gebėjimas atlikti vieną arba kitą judėjimo veiksmą liks mokėjimu iki tol, kol tam bus reikalingas dėmesio sutelktumas viso pratimo atlikimo laiku. Įgūdis-dažniausiai automatiškai atliekamas sąmoningas žmogaus judėjimo veiklos komponentas. Fiziologijos požiūriu, tai sudėtinga funkcinė sistema, ilgalaikės atminties pagrindu įtvirtinta centrinėje nervų sistemoje.

7.2 Teigiama ir neigiama įgūdžių sąveika. Įgūdžių formavimosi procese jie vienaip ar kitaip vienas kitą veikia. Anksčiau įgyti įgūdžiai vadinamuoju perkėlimo mechanizmu gali palengvinti arba apsunkinti naujo įgūdžio formavimą, daugeliu atvejų esamų įgūdžių perkėlimas padeda susidaryti naujiems mokėjimams ir įgūdžiams. Teigiamo perkėlimo fenomenas plačiai naudojamas judėjimo veiksmų mokymo procese. Juo remiasi mokymo modeliavimas ir parengiamieji pratimai. Tačiau reikia pažinti ir neigiamo perkėlimo efektą, kad laiku būtų galima tą perkėlimą pastebėti ir pašalinti.

7.3 Judėjimo veiksmų struktūra: 1. Aktyvių ir sąmoningų mechaninių veiksmų, kuriuos lemia žmogaus nervinė ir raumenų veikla, visuma. 2. Kūno kultūros ir sporto

veikloje – judesių,

atliekamų pagal tam tikrą techniką, junginys.

7.4 Fizinių pratimų mokymo etapai, ypatybės ir uždaviniai: pradinio mokymo: ypatybės-nepakankamas judesių tikslumas, nepastovus judėjimo akto ritmas; trūksta vientisumo tarp atskirų judėjimo veiksmo fazių; netikslus raumenų darbo panaudojimas.Uždaviniai:-formuoti vientisą judėjimo veiksmo vaizdinį, pagrystą to veiksmo technika;papildyti judėjimo veiksmą tais elementais kurie padėtų išmokti nauja veiksmą;pašalinti nereikalingus judesius; siekti, kad veiksmas būtų atliktas visas. Išsamaus uždaviniai: skatinti nuodugniau suprasti mokomus judėjimo veiksmus; išmokti patikslinti technikos detales; judėjimo veiksmą atlikti gerai ir viską iškarto. Veiksmo tobulinimo uždaviniai: įįtvirtinti išmoktą judėjimo veiksmą toliau tikslinant jo detales; ieškoti individualios technikos bruožų; ugdyti reikiamas fizines ypatybes; užtikrinti taisyklingą ir tobulą judėjimo veiksmo atlikimą maksimaliomis ir įvairiomis sąlygomis.

(II kursas 4 semestras)

1. Fizinis gebėjimas – mokėjimas panaudoti fizines ypatybes ir judėjimo įgūdžius atliekant judėjimo veiksmą (pvz.: gebėjimas toli nušokti, greitai bėgti, efektyviai dirbti fizinį darbą ir pan.). Kritiniai lavinimo periodai — tai tokia ribotos trukmės fazė, kuriai būdingas didžiausias atskirų organizmo sistemų ir funkcijų jautrumas aplinkos faktoriams (ir teigiamiems, ir neigiamiems). Dabartiniu mmetu nustatyta, kad jaunesniame mokykliniame amžiuje (tarp 7 ir 8 bei tarp 11 ir 12 metų) itin intensyviai lavėja visos pagrindinės fizinės ypatybės: ištvermė, greitumas, vikrumas ir kt. Matyti, šis dėsningumas yra susijęs su judėjimo analizatoriaus formavimusi, kuris baigiasi sulaukus 112—13 metų.

2. Jėgos samprata

2.1 Jėgos rūšys: Maksimali jėga – pati didžiausia jėga, kuri įgyjama susitraukinėjant raumenims. Greitumo jėga – tai jėga, kuria, greitai susitraukinėjant raumenims, įveikiamas pasipriešinimas. Ištvermės jėga – tai organizmo gebėjimas priešintis nuovargiui, kurį sukelia ilgai trunkantis fizinis krūvis. Raumenų jėgą lemiantys veiksniai: raumens fiziologinis skersmuo, jo sandara, nervinė reguliacija, raumenyse vykstantys biocheminiai procesai, raumenų elastingumas, valios savybės, kūno padėtis (biomechaninės sąlygos).

2.2 Jėgos lavinimo metodai: yra kartojimo ir izometrinis. Jėga lavinama naudojant jėgos pratimus. Jie gali būti: 1) pratimai įveikti išorinį pasipriešinimą; išorinį pasipriešinimą gali sukelti daiktų, įrankių ar partnerio svoris, elastingos priemonės, aplinka ir kt.; 2) pratimai įveikti savo kūno svorį.

2.3 Jėgos įvertinimas. Matuojamos įvairios raumenų jėgos rūšys: maksimalioji jėga, staigioji jėga, jėgos ištvermė ir kt. MMaksimalioji raumenų (atskirų jų grupių) jėga matuojama specialiais instrumentais: dinamometrais ir dinamografais.

3. Greitumas, jo samprata ir lavinimas

3.1 Greitumą lemiantys veiksniai: Nervinių procesų paslankumas; Raumenų jėgos išugdymo lygis; Raumenų elastingumas, sąnarių paslankumas; Sporto technikos tobulumas; Ištvermės išugdymo lygis; Valios savybės; Biocheminiai vyksmai raumenyse. Greitumas – yra organizmo savybė sparčiai judėti. Yra trys greitumo rūšys: Reakcijos greitumas – savybė reaguoti sparčiu judesiu (pavyzdžiui, fechtuojantis).

Judėjimo greitis – judėjimas greičiausia sparta.Greitumo ištvermė – savybė nemažinti judėjimo greičio trumpose distancijose arba ilgai trunkančiose varžybose, pavyzdžiui, ssportiniuose žaidimuose su kamuoliu, išlaikyti sparčius judesius.

3.2 Greitumo lavinimo metodai: Išorės sąlygų palengvinimas ir papildomų jėgų, greitinančių judesį, panaudojimas; Besikeičiančio pasipriešinimo pratimai; Lyderio pozicija ir sensomotorinė greitumo aktyvacija; Įsibėgėjimo efektas ir greitėjantys judesiai; Erdvės ir laiko ribų susiaurinimas.

3.3 Greitumo įvertinimo priemonės ir metodai: 20m – 50m bėgimo testas, tepingas, 10×5 m bėgimas šaudykle (pagal EUROFIT’ą ir Lietuvos kūno kultūros ženklą).

4. Ištvermė, jos samprata ir lavinimas

4.1 Ištvermės rūšys: anaerobinė alaktatinė, anaerobinė laktatinė, aerobinė, statinė. Ištvermę lemiantys veiksniai: Centrinės nervų sistemos veikla; Valios savybės; Greičio atsargos; Judesių technika; Fizinio pasirengimo lygis; Aerobinis ir anaerobinis organizmo pajėgumas.

4.2 Ištvermės lavinimo metodai: Standartinio ir kintamojo nenutrūkstamo kartojimo metodai; Intervalinio kartojimo metodai. Lavinant bendrąją ištvermę, jie nėra tokie svarbūs, kaip nenutrūkstamojo kartojimo metodai; Treniruotė ratu kompleksiškai lavina bendrąją ištvermę acikliniais ir kombinuotaisiais pratimais; Žaidimo ir varžybų metodai; Pradiniu aerobinės ištvermės lavinimo etapu, nesvarbu koks mokinių amžius, reikia nuosekliai didinti krūvį nenutrūkstamojo kartojimo metodu. Ištvermės lavinimo priemonės: Sportiniai žaidimai; Cikliniai pratimai; Jėgos pratimai; Cikliniai pratimai su prietaisais; Pratimai, atliekami su muzika.

4.3 Ištvermės vertinimo priemonės: Anaerobinė alaktatinė ištvermė vertinama maksimalaus darbo kiekiu judėjimo užduočių metu — stengiantis atlikti kuo daugiau darbo per 20—30 s.

5. Lankstumas, jo samprata, rūšys ir lavinimas

5.1 Lankstumą lemiantys veiksniai: sąnarių sandara, jų paslankumas, raiščių iir raumenų elastingumas, išorinė aplinka, temperatūra, paros laikas.

5.2 Lankstumo lavinimo metodai: Aktyvusis lankstumas – gebėjimas atlikti kuo didesnės amplitudės judesį paties žmogaus raumenų pastangomis. Pasyvusis lankstumas – siekimas atlikti maksimalios amplitudės judesius, naudojant svarmenis, savo kūno svorį, padedant partneriui.

5.3 Lankstumo įvertinimo metodai: geometrinis, elektrogoniometrinis, vizualinis, radiografinis, fotografinis, trigonometrinis ir pagal linijinį matavimą.

6. Koordinaciniai gebėjimai, jų samprata ir lavinimo pagrindai

6.1 Koordinaciniai gebėjimai-tai žmogaus sugebėjimai greitai ir tiksliai išmokti sudėtingų judesių ir jų derinių, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis. Koordinacinių gebėjimų veiksniai lemiantys jų vystymąsi. Koordinaciniai gebėjimai labai priklauso nuo centrinės nervų sistemos sugebėjimo greitai ir tikslingai formuoti įgūdį, jos pastovumo išlaikant jį nekintamu, centrinės nervų sistemos gebėjimo keisti įgūdį pasikeitus standartinėms sąlygoms. Taip pat koordinacija priklauso ir nuo kitų fizinių ypatybių – tokių kaip jėga, greitumas, lankstumas.

6.2 Vikrumas apibūdinamas kaip sugebėjimas atlikti įvairaus sudėtingumo tikslingus ir greitus judesius. Vikrumas tai kompleksinė fizinė ypatybė, kuriai įtakos turi psichomotorinės reakcijos greitis, judesių dažnis, raumenų susitraukimo greitis, raumenų jėga, lankstumas, centrinės nervų sistemos koordinacinė funkcija. Pusiausvyra skirstoma į statinę ir dinaminę. Statinė ir dinaminė pusiausvyra tarpusavyje neturi glaudaus ryšio. Pvz.: žmogus sugebantis stovėti ant vienos kojos gali nesugebėti tinkamai nusileisti slidėmis nuo kalno. Dinaminę pusiausvyrą dar galima skirstyti į pusiausvyrą atliekant jjudesius standartinėmis sąlygomis tiksliai numatoma tvarka ir pusiausvyrą, kuri pasireiškia judant kūnui besikeičiančiomis sąlygomis. Koordinacija-tai žmogaus sugebėjimai greitai ir tiksliai išmokti sudėtingų judesių ir jų derinių, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis. 6.3 Koordinacinių gebėjimų lavinimo metodai (judesiai): šliaužimas; bėgimas keičiant kryptį; stovint, sėdint ant grindų, suolelio posūkiai į kairę, dešinę, keičiant rankų padėtį; lankstymosi pratimai (pirmyn, atgal); kamuoliuko mėtymas į taikinį; numušti kėglį, kitą kliūtį; pašokti ir pasiekti kabantį daiktą.

6.4 Koordinacinių gebėjimų įvertinimo metodai. gali būti naudojami įvairių naujų judesių derinių atkartojimas. Kai tiriamasis turi kuo tiksliau atkartoti jam parodytą ar nusakytą pratimą standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis.

7. Formalusis ir neformalusis fizinis ugdymas

7.1 Fizinio ugdymo formos – mokymo proceso organizavimo ir fizinių ypatybių lavinimo struktūra. Fizinio ugdymo turinio rūšys yra įvairios: pamoka, treniruotė (pamokos tipas), rytinė mankšta, gamybinė mankšta, gydomoji mankšta, higieninė mankšta, varžybos, turistinis žygis, ekskursija, išvyka, krosas, žaidimas ir kt. Pagrindinė forma – kūno kultūros pamoka.

7.2 Fizinio ugdymo formų bendrieji bruožai: atatinkamas fizinis krūvis pagal lyti, amžių fizinius gebėjimus ir fizinį išsivystymą; pramankšta; apšilimas; tinkamo krūvio pasirinkimas ir jo didinimas.

7.3 Pamokinių fizinio ugdymo formų ypatumai: gebėjimų ugdymas; teorinių ir metodinių žinių integracija ir jų pritaikymas kūno kultūros pamokose.

7.4 Nepamokinių fizinio ugdymo formų ypatumai: laisvalaikio kūno

kultūra; judrieji žaidimai; sveika gyvensena; ritinė mankšta ir t. t.

8. Kūno kultūros pamokos, jų rūšys, tipai bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose ir kitose ugdymo institucijose

8.1 Pamokų tipai bendrojo lavinimo mokyklose: įvadinės; mokymo(si); tobulinimo(si); fizinių ypatybių lavinimo(si); kontrolinės (įskaitinės); mišrios (kompleksinės).

8.2 Pamokų rūšys bendrojo lavinimo mokyklose: Pagal dalykinio turinio ypatumus skiriamos dalykinės ir kombinuotos (kompleksinės) kūno kultūros pamokos. Dalykinėms pamokoms mokomieji uždaviniai parenkami tik iš vieno mokyklines programos skyriaus. Tai krepšinio, gimnastikos, plaukimo, stalo teniso ir kitos pamokos. Kombinuotose (lengvosios atletikos ir ttinklinio, gimnastikos bei rankinio ir pan.)

9. Taikomojo pobūdžio fizinio ugdymo teorijos pagrindai

9.1 Taikomasis fizinis rengimas- fizinių gebėjimų, atsižvelgiant į profesiją, tobulinimo procesas. Jo tikslas – lavinti pirmiausia tas fizines ypatybes ir formuoti tuos judėjimo įgūdžius, kurių reikia užsiimant tam tikra profesine veikla. Taikomasis fizinis rengimas gali padidinti profesinio rengimo veiksmingumą,

pasiekti didelį ir pastovų darbingumą.

9.2 Specialus fizinis rengimas ekstremaliomis sąlygomis- sportininko fizinių gebėjimų tobulinimo procesas, atsižvelgiant į pasirinktą sporto šaką ir ekstremalias situacijas.

10. Mokslinio tyrimo metodai, taikomi kūno kultūros teorijoje iir praktikoje

10.1 Pedagoginis eksperimentas- tai mokslinio tyrimo metodas, kurį taikydamas tyrėjas iš anksto pats numato jį dominančius reiškinius ir sąlygas; tai dirbtinis reiškinio sukėlimas, siekiant ištirti reiškinio pobūdį, savybes, eigą, priklausomybę. Yra įvairių pedagogikos mokslinio tyrimo metodų klasifikacijų. Dažniausiai siūloma sskirti konstatuojamuosius, pedagoginių eksperimentų bei duomenų apdorojimų metodus. Rūšys: atliekant konstatuojamąjį eksperimentą nustatoma tiriamųjų reiškinių faktinė padėtis, ugdomąjį – praktiškai grindžiama naujovė, kontrolinį – patikrinama duomenų, išvadų,gautų ugdomojo eksperimento metu, patikimumas. Pagal atlikimo sąlygas gali būti natūralus ir laboratorinis pedagoginis eksperimentas. Natūralus eksperimentas atliekamas įprastomis aplinkos sąlygomis, keičiant pedagoginį procesą.Laboratorinis – dirbtinėmis aplinkos sąlygomis (laboratorijoje).

10.2 Anketinė apklausa- leidžia išsiaiškinti pamatuoti, nustatyti įvertinti nagr. problemos mąstą, aktualumą, priežastinius ryšius, jais išsiaiškinamos respondentu nuomones, pozicijos, požiūriai. Anketos parengimas: Pirmasis etapas – poreikių išsiaiškinimas, tikslų nustatymas, pirminės anketos parengimas.

Antrasis etapas – anketos koregavimas, apklausos vykdymas. Trečiasis etapas – anketos duomenų analizė, apdorojimas ir ataskaitos paruošimas. Ketvirtasis etapas – apklausos ataskaitos pristatymas direktoriui (ar ir kitiems asmenims).

10.3 Testas – užduotis arba užduočių sistema iindivido savybėms (psichinėms, funkcinėms, fizinėms ir kt.) nustatyti. Testavimas – tai mokslinis tyrimo metodas, taikomas sporto teorijoje, t. y. Vertės nustatymas, kokybinis ar kiekybinis bandymas. Norint įvertinti fizinio ugdymo procesą naudojami didaktiniai, psichologiniai, sociologiniai, medicininiai, biologiniai ir kt. testai. Testavimas – sudėtingas darbas: reikia ne tik teoriškai pasirengti, bet ir gebėti taikyti sudėtingą tyrimo metodiką, mokėti objektyviai ir teisingai įvertinti gautus duomenis. Reikia atsižvelgti ir į neišvengiamus sunkumus: kartais sunku įvertinti tiriamųjų sąžiningumą; tyrimo rezultatai gali būti netikslūs ir dėl ttiriamųjų elgesio priklausomybės nuo įvairių situacinių veiksnių. Testo parinkimas, atsižvelgiant į šiuos principus: Informatyvumo – naudojant testą nustatomas tas ugdymo komponento požymis, kuriam jis yra skirtas. Patikimumo – testas panaudotas pakartotinai arba panaudotas nepriklausomų specialistų duoda pakankamai tapatų rezultatą (visiško sutapimo būti negali). Testuojami tie patys asmenys tokiomis pat sąlygomis. Objektyvumo – įvairūs tyrėjai, tirdami tą patį reiškinį, turi gauti tuos pačius rezultatus

10.4 Statinis duomenų apdorojimas-tiriamojo vertinimas pagal fizinį sudėjimą (dydis, apimtis, galūnių ilgiai).

10.5 Mokslinis tyrimas – mokslo tiriamoji veikla; metodiška naujų žinių, atradimų paieška, jų sisteminis dokumentavimas ir mokslinis publikavimas. Temos, tikslo, uždavinių suformavimas: Tema turi būti aktuali, t.y. svarbi krypties teorijai ir praktikai; Tema turi būti susijusi su mokslo krypties teorija ir praktika, tarp kurių laikomas glaudus tarpusavio ryšys; Svarbu, kas domina patį tyrėją; Reikia atsižvelgti į temos realizavimo galimybes; Pasirinktą temą dera gerai suformuluoti; Nevertėtų pasirinkti per daug plačios temos (pasirinkus per plačią temą, dažnai tyrinėjimai esti tik paviršutiniški).

10.6 Mokslinio darbo struktūra: įvadas, trys skyriai, išvados, literatūros sąrašas, santraukos, dešimt priedų.

10.7 Literatūros šaltinių bibliografijos sudarymas. Knygos aprašo schema: AUTORIAUS PAVARDĖ, Vardas. Antraštė. Laida. Leidimo vieta, metai. Standartinis numeris. Dokumento dalies: STRAIPSNIO AUTORIAUS PAVARDĖ, Vardas. Straipsnio antraštė. Šaltinio antraštė. Laida. Skelbimo vieta , metai, vieta šaltinyje. EElektroninio dokumento: AUTORIAUS PAVARDĖ, Vardas. Antraštė [laikmenos rūšis]. Laida. Skelbimo vieta: leidėjas, metai [nuorodos sudarymo data]. Įsigijimo sąlygos ir prieiga. Standartinis numeris. Knygos išsamesnio aprašo schema: AUTORIAUS PAVARDĖ, Vardas. Antraštė: paantraštė. Asmenys ar kolektyvai atlikę pagalbines funkcijas. Laida. Skelbimo vieta: Leidėjas, metai. Apimtis. Serija. Pastabos. Standartinis numeris.

10.8 Mokslinio darbo įforminimas: literatūrinis tekstas (stiliai), lentelės, paveikslai, literatūros sąrašas.

(III kursas, 5 semestras)

1. Lietuvos darželių fizinio ugdymo ypatumai

Vaikų ugdymo darželyje tikslas- saugoti ir stiprinti fizinę ir psichinę vaiko sveikatą, puoselėti jo prigimtį, tenkinti svarbiausius poreikius: judėjimo, fizinio ir psichinio saugumo, bendravimo, pažinimo, asmeninio vertingumo, saviraiškos. Darželių tipai ir ugdymo pricipai: lopšelis darželis-ikimokyklinis ugdymas; vaikų darželis – priešmokyklinis ugdymas; mokykla-darželis, kur ugdomi vaikai nuo 3 iki 11 metų pagal ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programas. Vaikų bendrajam ugdymui darželiuose rekomenduojama kompleksinio ugdymo sistema. Ji teikia optimalias sąlygas ikimokyklinio ugdymo tikslui ir uždaviniams įgyvendinti, laikytis pagrindinių švietimo reformos principų, keisti požiūrį į vaiko mokymą. Fizinis krūvis turi atitikti vaiko amžių, fizinį pajėgumą, sveikatą. Vaikų širdies raumenys kur kas jautresni nei suaugusiųjų, todėl jų širdis dažniau plaka netgi ramybės metu ir dirbant nesunkų fizinį darbą. Pedagogas turi labai atsargiai normuoti fizinį krūvį.

2. Saugus elgesys per darželinukų ir pradininkų kūno kultūros pratybas

Bendrosios saugaus elgesio taisyklės: 1. Šie ssaugos reikalavimai yra privalomi organizuojant ir vykdant kūno kultūros pratybas bei įvairius kitus kūno kultūros ir sporto renginius. 2. Ugdymo įstaigų vadovai, pedagogai ir medicinos personalas, taip pat asmenys, kuriems patikėtas kūno kultūros masinis, sveikatingumo ir sportinis darbas su ugdytiniais, privalo žinoti šiuos reikalavimus ir jų laikytis praktinėje veikloje. 3. Kūno kultūros mokytojas, dėstytojas, treneris, sporto organizatorius ar kitas pedagogas, vadovaujantis kūno kultūros pratyboms, tiesiogiai atsako už sportuojančiųjų gyvybę bei sveikatos apsaugą ir privalo: 3.1 prieš pratybas kruopščiai apžiūrėti vietovę, kur jos vyks, įsitikinti, ar tinkamas sporto inventorius, ar patikimai, saugiai pastatyti ir įtvirtinti įrengimai, ar jie atitinka higienos reikalavimus ir normas. Informuoti ugdytinius apie fizinių pratimų atlikimo tvarką, nuoseklumą ir saugos priemones; 3.2 Kasmet mokslo metų pradžioje supažindinti ugdytinius su saugaus elgesio per pratybas ir varžybas sporto salėse, sporto aikštelėse, baseinuose, prie vandens telkinių reikalavimais. Visi ugdytiniai, susipažinę su saugaus elgesio reikalavimais, pasirašo grupių žurnaluose; 3.3 Mokyti ugdytinius griežtai laikytis fizinio krūvio nuoseklumo ir stebėti, kaip moksleiviai laikosi saugaus elgesio taisyklių. Žinoti kiekvieno ugdytinio sveikatos būklės, fizinio pasirengimo ir funkcinių galimybių medicininių tyrimų rezultatus. Pasirodžius nuovargio požymiams arba ugdytiniui sunegalavus, pablogėjus jo savijautai, nedelsiant nusiųsti jį pas gydytoją; 3.4 Kūno kultūros ir sporto pratybų metu visi dalyviai turi būti

pratybų vietoje; 3.5 Pasibaigus pratyboms, kruopščiai apžiūrėti jų vietą, pašalinti aptiktus trūkumus, patikrinti, ar nėra elektros tinklo pažeidimų, išjungti elektrą. 4. Mokyklų administracija ir organizacijų vadovai, kurie teikia moksleivių pratyboms (pamokoms, treniruotėms ir varžyboms) sporto aikšteles, stadionus, baseinus, slidinėjimo bazes, čiuožyklas, sporto sales, atsako už sporto inventoriaus ir įrengimų tvarkingumą, higienines sąlygas. 5. Mokyklos medicinos personalas kontroliuoja, kaip įgyvendinamos profilaktinės priemonės, padedančios saugoti sportuojančiųjų sveikatą, taip pat tai, ar kūno kultūros ir sporto renginių vietos atitinka higienos reikalavimus. 6. Pedagogui ddraudžiama rengti pratybas, jei joms reikalingi įrengimai ar sporto inventorius yra sugedę bei nėra specialios sportinės aprangos. 7. per pratybas ir varžybas ugdytinių skaičius neturėtų viršyti nustatytų normų. (Jos turi būti apibrėžtos nuostatų, taisyklų ar kitų dokumentų). 8. Pedagogai turi nedelsdami nutraukti varžybas ar pratybas, • jei kyla pavojus dėl ugdytinių saugos ar sveikatos dėl stichinių ar kitų nelaimių; • jei paaiškėja, kad įrengimai ir inventorius neatitinka reikalavimų; • jei paaiškėja, kad neapsirūpinta pirmosios medicinos pagalbos priemonėmis. Svarbiausios saugos taisyklės ssporto salėje ir aikštelėje: Sporto salių patalpose įrengimų išdėstymas turi atitikti statybos ir higienos normas bei elektros ir priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimus. Sporto salių grindys turi būti lygios, be plyšių, išsikišimų ir neslidžios. Sporto salės sienos turi būti lygios, nudažytos ššviesiais dažais, atspariais kamuolio smūgiams, netepančios. Sporto salės langai turi būti su apsauginėmis grotelėmis. Sporto salės apšvietimas turi atitikti higienines apšvietimo normas. Sporto salėse neturi būti degių medžiagų. Uždari sporto įrenginiai turi būti vėdinami natūraliu skersvėju, taip pat specialiais ventiliacijos įrenginiais. Sporto salė valoma ne rečiau kaip 2 kartus per dieną. Prie sporto salės turi būti atskiri (berniukams ir mergaitėms) tualetai ir šilto vandens dušai. Jungikliai įtaisomi ne sporto salėje. Sporto salėje turi būti ne mažiau kaip dvejos durys, vienos iš jų – tiesiogiai į lauką. Sporto salės evakuacinių išėjimų duris leidžiama užrakinti tik iš vidaus lengvai atrakinamais. Bėgimo takeliai turi būti specialiai įrengti. Šuolių duobės turi būti lygiu pagrindu, 20-40 cm gyliu pripiltos švaraus biraus smėlio. Vietos, skirtos diskui, rrutuliui ir kt. Slidinėjimo pratybų vietos turi būti kruopščiai parinktos. Čiuožyklos paviršius turi būti lygus. Traumų priežastys: endogeninės, egzogeninės, endogeninės, egzogeninės; nepakankamas pasirengimas klimatas įgimtas ar įgytas audinio atsparumo sumažėjimas ydingas sporto inventorius; nuovargis netaisyklingas partnerio žaidymas netaisyklinga statinė laikysena nepalankios sporto aikštės sąlygos; savo pajėgumo pervertimas organizaciniai treniruočių ir varžybų trūkumai ydinga treniruotė; nedrausmingumas ydingas sporto inventorius, netinkama sportinė įranga nepakankamai išgydyta trauma; pilnas skrandis negerai įrengti sporto statiniai, netinkama danga, prastas apšvietimas; liga; ūminė arba lėtinė negalia; vaistai; aalkoholis.

3. Bendrojo lavinimo mokyklų kūno kultūros kaitos gairės

Pagrindiniai esamos švietimo sistemos laimėjimai: Ugdymo bei studijų modernizavimas ir švietimo kokybės kėlimas; Socialinių ir pedagoginių, mokymosi ir studijų sąlygų gerinimas; Švietimo sistemos harmonizavimas; Trūkumai: prastai modernizuotos bibliotekos; mažas finansavimas mokyklos inventoriui; vidurinių mokyklų naikinimas; Mokinių fizinio ugdymo atnaujinimo principai: Ugdymo turinio metodų lankstumas bei naujumas. Jis gali būti įvairiai atsirenkamas: pagal moksleivių pomėgius ir pageidavimus, mokyklos turimą materialinę sporto bazę ir tradicijas, kūno kultūros mokytojo sportinę specializaciją ir panašiai. Tai – nelengvas derinimo procesas. Pagal ugdomosios medžiagos pateikimo būdą,

dalykinės programos gali būti trejopos: kompleksinės, koncentrinės ir linijinės. Kompleksinė-analizuojanti paprastai daugialypį reiškinį. Koncentrinėse- ta pati tema nagrinėjama kelis kartus. Linijinėse-programose temos išeinamos tik vieną kartą. Bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo planuose ugdymo planuose skiriamos dvi struktūrinės dalys: 1) privalomas ugdymo branduolys 2) pasirenkamieji dalykai. Diferencijavimas ir integravimas. Skiriamas išorinis ir vidinis ugdymo diferencijavimas. Išorinis diferencijavimas: kuriant diferencijuotą bendrojo lavinimo institucijų sistemą; įvedant profilinį mokymą XI–XII vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos klasėse; sudarant moksleiviams galimybę rinktis norimą discipliną; diegiant skirtingos apimties ir sudėtingumo ugdomųjų dalykų programas ar kursus. Vidinis ugdymo diferencijavimas yra toks, kai, dirbant su visa klase, atsižvelgus į besimokančiųjų skirtybes, taip pat į didaktinį užsiėmimo tikslą, į dalyko specifiką, organizuojamas grupinis darbas. Humaniškumas ir ddemokratiškumas. Humanistinis ugdymas- žmogus laikomas vientisa asmenybe, apdovanota laisve, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu, poreikiu suteikti savo buvimui dvasinę prasmę. Tikslai- skatinti mokinių savimoką; padėti mokiniams imtis didesnės atsakomybės apsisprendžiant ko mokytis; didinti mokinių kūrybiškumą; ugdyti mokinių domėjimąsi menu; žadinti mokinių žingeidumą. Demokratinėje fizinio ugdymo sistemoje kiekvienam moksleiviui sudaromas įmanomai vienodas ugdymosi startas: silpnesniam, vidutiniokui ir gabiam skiriamas diferencijuotos jų lygiui užduotys. Demokratinėje mokykloje pedagogas ir moksleivis turi teisę rinktis fizinio ugdymo sistemą, turinį, metodus, pažangumo vertinimo būdą. Tautiškumas ir pilietiškumas. Tautiškumas kaupia dvasines, idėjines, taip pat moralines vertybes ir tuo tramdo labai įsisiautėjantį ekonominį pragmatizmą. Tautinė savimonė, palaikydama dvasingumą, stiprina žmonių bendruomeninį sugyvenimą ir kartu. Fizinis moksleivių ugdymas atsigręžia į tautines kūno kultūros ištakas: remiamasi Vydūno, K. Dineikos, St. Šalkauskio, A. Jurgelionio, A. Vokietaičio, V. Augustausko, V. Stakionienės idėjomis. Pilietiškumą galima apibrėžti kaip sąmoningą asmens įsipareigojimą būti valstybės piliečiu su visomis iš to išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis, todėl padedama ugdytiniui įsisąmoninti, atsakingai rūpintis savo, bendruomenės, tautos ir žmonijos šiandiena ir ateitimi, pareiga, nuo kurios istorija neatleidžia nė vienos kartos.

4. Valstybinės ir mokyklos lygmens ugdymo programos.

Ugdomųjų programų rūšys: valstybiniai ugdymo standartai-(ką turime išmokti): bendrasis lavinimas; rengimasis gyvenimui; dorinis ugdymas; ekologinis ugdymas; pilietinis ugdymas; darbinis ugdymas; estetinis ugdymas; fizinis ugdymas; dvasinis ugdymas. BBendrosios programos-(visai šaliai) nustato bendrąsias moksleivių ugdymo gaires, kuriomis pasiremdama mokykla kuria konkrečias, moksleivių poreikius, interesus, vietos bendruomenės reikmes ir savo galimybes atliepiančias ugdymo programas. Bendrųjų programų ir išsilavinimo standartų paskirtis – laiduoti ugdymo dermę, tęstinumą ir kokybę visose šalies mokyklose. Mokyklinės programos-(atskirai kiekvienai mokyklai): vyksta 12-metėje vidurinėje mokykloje. Jis apima tris pakopas: pradinė mokykla (I-IV klasės), pagrindinė mokykla (V-X klasės), vidurinė mokykla (XI-XII klasės). Visos trys pakopos gali sudaryti vieną organizacinį darinį arba funkcionuoti atskirai.

5. Klasių kūno kultūros mokamosios programos planavimo ypatumai

Teminio plano struktūra: Grafikas, temos, motyvacijos žaidimo technika, moksleivių veiksmai, reikalinga medžiaga ir įvertinimas. Plano forma-plačiausiai paplitusi pamokos forma apima aiškių tįslų formavimą ir mokymosi veiklos seką per pamoką nuo to momento, kai pradedama iki tam tikros pabaigos ir užduočių skyrimo, numato būdus besimokančių žinioms, gebėjimams ir plačiai pamokai įvertinti. Planas gali būti vertikalus ir horizontalus.

6. Gabių ir silpnesnių mokinių fizinio ugdymo ypatumai per pratybas

Individualus darbas – tai darbas pagal kiekvieno išgales, lemiantis asmenybės raišką. Individualiai mokantis ir lavinantis per kūno kultūros pamokas tenka pasirinkti savarankiško darbo turinį, pratimų atlikimo metodiką, savikontrolę. Tikslas norima linkme kreipia kiekvieno moksleivio fizinę veiklą, ją sąmoningiau prasmingiau motyvuoja. Svarbiausi uždaviniai: mokyti naujų pratimų ir juos kartoti. Savarankiškas darbas-mokymosi forma, vienas iš

mokymo diferencijavimo būdų. Moksleivių savarankiško darbo turinį per k.k. pamokas sudaro intelektinė ir motorinė veikla, kuri atliekama be tiesioginio mokytojo įsikišimo, bet pagal jo užduotį specialiai tam skirtu laiku.

7. Pamokų ypatumai dirbant su įvairių fizinio pajėgumo grupių mokiniais.

Mokinius paskirsto į fizinio pajėgumo grupes gydytojai. Fizinio pajėgumo grupės: Pagrindinė-mokiniai neturintys sveikatos sutikimų, arba sutrikimai yra labai menki; parengiamoji-mokiniai fiziškai nesubrendę turintys nedidelių sveikatos sutrikimų; specialioji-mokiniai turintys aiškių ir ilgalaikių sveikatos sutrikimų. Mergaitės menstruacijų metu gali būti atleidžiamos nuo kūno kkultūros pamokų. Medikas privalo: parašyti pažymą k.k. mokytojui apie mokinio fizinę pajėgumo būklę, bei mokiniui susirgus parašyti pažymą dėl mokinio ligos ir apie galimą dalyvavimą k.k. pamokose.

8. Srautinis stotinis, srautinis ratinis metodai per k.k. pamokas.

Srautinio stotinio metodo esmė. Moksleiviai suskirstomi į kelias grupes ir atsistoja specialiai pažymėtose salės vietose. Pereidami iš vienos vietos į kitą jose atlieka iš anksto numatytus fizinius pratimus, krūvis dažniausiai reguliuojamas pagal kartojimų skaičių arba pagal laiką, pratimai atliekami iš eiles rato principu. Šis principas ttaikomas pagrindinėje pamokos dalyje. Jis kompleksiškai lavina mokinių: fizines ypatybes, padeda siekti pamokos glaudumo,individualizuoja fizinį krūvį. Srautinis ratinis metodas. Šis metodas yra analogiškas srautiniam stotiniam metodui, skirtumas tik tai, kad šiuo metodu lavinamos tik fizinės ypatybės. Todėl pratimai atliekami didesniu iintensyvumu ir optimaliu krūviu šis metodas daugiau taikomas sportinėms treniruotėms.

9. Netradiciniai fizinio ugdymo metodai per k.k. pamokas

Fizinio ugdymo metodai žymi kompleksiškai sąveikaujančius ir nuoseklius, tikslingus mokytojo mokymus, mokinių mokymo veiksnius. Metodiniai būdai: projektas-mokiniai susirinkę į grupes rengia projektus; argumentas „už ir prieš“-kiekviena diena tenkinamas judėjimo poreikis; akvariumas-išmokus naują pratimą mokiniai pasako kuo tas pratimas buvo naudingas; debatai-diskusija dėl tam tikros nuostatos; proto mankšta; proto mankšta poromis-du mokiniai tarpus vardija, kas daugiau žino ta tema; apklausa-žodžiu ar raštu tiriama situacija.

(III kursas 6 semestras)

1. Mokytojo mokinio tiriamojo darbo uždaviniai ir turinys

Atestacija – ikikonkursinis dėstytojo ar mokslo darbuotojo profesinės kvalifikacijos lygio ir darbo rezultatų vertinimas pagal nustatytus Minimaliuosius kvalifikacinius reikalavimus, parengtus remiantis LR Vyriausybės nutarimu ir patvirtintus Senato. Pedagogų atestacijos esmė. Pedagogo profesinio ppasirengimo lygis nustatomas suteikiant kvalifikacinę kategoriją atestacijos metu. Norėdami nuolat tobulinti savo kvalifikaciją, pedagogai gali periodiškai atestuotis. Atestacijos metu pedagogas turi galimybę objektyviai įvertinti savo profesionalumo lygį, gebėjimą atsinaujinti. Pedagogo atlyginimo dydis priklauso nuo kvalifikacijos kategorijų, kurių suteikimo tvarka nustato kultūros ir švietimo ministerija. Kūno kultūros mokytojų tyrimų kryptys: fizinio pajėgumo ir fizinių ypatybių lavinimo edukaciniai aspektai. Dažniausiai taikomi tyrimų metodai: anketavimo metodas, aktyvūs mokymosi metodai, mokslinė literatūros analizė. Pedagoginis eksperimentas – „tyrėjo valdomas ugdymo proceso organizavimas arba jo pertvarkymas, bbūtinas ir pakankamas naujai pedagoginei idėjai patikrinti, pagrįsti ar jos taikymo sąlygoms atskleisti“ (B. Bitinas, 1998, p. 81). Eksperimento organizavimo metodai ir rūšys. Surinktų duomenų tvarkymui dažniausiai naudojami metodai yra šie: dažnių ir vidurkių skaičiavimas, palyginimas, grupavimas ir kategorizavimas, analogijų ieškojimas, apibendrinimas, statistikos metodai. Gali būti naudojami ir bendrieji loginio mąstymo metodai: indukcija, dedukcija, analizė, sintezė ir vertinimas. Pedagoginis stebėjimas atliekamas siekiant pažinti ugdytinius, ugdomąją veiklą ir visą ugdomąjį procesą. Stebėjimo privalumai ir trūkumai– stebėti konkretų tiriamąjį požymį – galima surinkti daug įdomios medžiagos apie stebimo požymio raišką. Nepaisant stebėjimo pranašumų, jo patikimumas nėra itin didelis, nes daug kas priklauso nuo stebėtojo asmenybės.

2. Kūno kultūros pamokų ir jų turinio įvairinimas

Kūno kultūros pamoka-tai pamoka, kurios metu tikslingai ugdomos mokinių fizinės ypatybės ir kompleksiniai gebėjimai. Kiekvienos pamokų dalies įvairinimo metodikos aspektai. Kūno kultūros pamoka susideda iš: 1. Parengiamoji dalis (5-8 min.) tikslas-parengti mokinius pagrindiniams uždaviniams spręsti. Uždaviniai: sutelkti mokinių dėmesį,sudaryti žvalią darbinę nuotaiką; pramankštinti sausgysles sąnarius, raumenis, intensyvinti kvėpavimo ir kraujotakos organų veiklą; teikti teorines ir metodines žinias. 2. Parengiamoji dalis: (32-37 min.) tikslas-išspręsti pamokos uždavinius. Uždaviniai: teikti žinias; mokyti naujų judesių ir veiksmų; lavinti fizines ypatybes; ugdyti dorą ir valią, bei stiprinti sveikatą. Turinys: mokymo programos medžiaga; specialūs imitaciniai ir pparengiamieji, bendrieji pratimai bei judrieji žaidimai. 3. baigiamoji dalis (2-5min.) tikslas-organizuoti ir kryptingai pabaigti mokinių darbą. Uždaviniai: sureguliuoti organizmo funkcinę veiklą; aptarti pamokos rezultatus. Turinys: rikiuotės ir perrikiavimo pratimai; lengvas bėgimas; pratimai raumenims atpalaiduoti; mokinių fizinių gebėjimų įvertinimas.

3. Kūno kultūros žinių, gebėjimų neformalus vertinimas.

Neformalaus vertinimo privalumai ir trūkumai. Toks vertinimas yra labai reikšmingas ir mažiau „skausmingas“ mokiniui. Apie mokinio pasirengimą galima susidaryti nuomonę (pozityvią ir negatyvią). Nepasirengęs mokinys kontrolinei pamokai, bėga iš pamokos. Žinių, gebėjimų tikrinimas ir vertinimas yra neatsiejama bendrojo lavinimo mokyklos moksleivių ugdymo proceso dalis, pamatinis didaktikos reikalavimas. Viena pagrindinių mokymo bei mokymosi funkcijų-įvertinimas: ar mokiniai yra pasiekę tai ko norėjo. Žinių ir gebėjimų vertinimo būdai: formalus-pažymys, įskaita, egzaminas, charakteristika; neformalus-nuomonės susidarymas apie mokinius.

4. Kūno kultūros mokytojo ir tėvų bendradarbiavimo ypatumai.

Darbo su tėvais tikslai: 1. susipažinti su šeimos gyvenimo sąlygomis, būdu, tradicijomis ir ieškoti bendrų sveikatos stiprinimo ir fizinių galių plėtojimo būdų; 2. supažindinti tėvus su vaikų dienos režimu, fizinio ugdymo formomis ir metodais; 3. šviesti tėvus pedagogikos, vaikų psichologijos, fizinio ugdymo ir sveikatos stiprinimo klausimais. Nesutarimų su tėvais priežastys ir įveikimo būdai. Konkreti įtaka ir pagalba tėvams priklauso nuo ugdytojo pedagoginio meistriškumo, jautrumo, kultūros. Bendradarbiavimas bus sėkmingas tik tada, jei pedagogai gebės subtiliai, taktiškai spręsti problemas. Santykiai ssu tėvais turėtų būti pagarbūs, nuoširdūs, dalykiški. Bendradarbiavimo su tėvais formos. Labiausiai paplitusios šios individualaus bendravimo su šeima formos: individualūs pokalbiai, lankymasis namuose, konsultacijos. Jų metu analizuojamos konkrečios vaikų ugdymo, sveikatos stiprinimo, kūno priežiūros problemos. Pokalbių, apsilankymų namuose, bendravimo atvedus, ar pasiimant vaiką metu reikėtų: 1. susipažinti su vaikų sveikatos būkle, ugdymo ir laisvalaikio praleidimo būdais šeimoje, gauti informacijos apie vaiko polinkius, interesus; 2. rasti bendradarbiavimo būdą, suvienodinti higienos reikalavimus, dienos režimą; 3. informuoti tėvus apie vaiko fizinį vystymąsi, ugdymą, teikti žinių apie sveikatos stiprinimą ir grūdinimą.

5. Pedagoginė kūno kultūros pamokų analizė.

Bendroji pamokų analizė ir tyrimas pasiriktu aspektu. Pedagogo ir mokinių veiklos, pamokos tipo ir uždavinių, pamokos struktūros ir dalyko turinio, mokymo principų ir metodų glaudumo, fizinio krūvio, pasiekimų vertinimo analizė.

I. Bendrosios žinios, pamokos vedimo sąlygos.

1. Studento pavardė. Data. Mokykla. Klasė. Mokinių skaičius pagal sąrašą. Pamokoje dalyvavo: mergaičių, berniukų. 2.Pamokos vedimo vieta. Salės, aikštelės kokybė. Pamokos atlikimo sanitarinės-higieninės sąlygos. Mokinių sporto apranga. Inventoriaus kiekis.

II. Mokytojo pasiruošimas pamokai. Pamokos uždavinių formulavimo tikslingumas. Pamokos plano sudarymas pagal mokymo programą bei pamokos vedimo sąlygas. Metodinių veiksmų tikslingumas. Pamokos plano kokybė (apskritai ir terminijos atžvilgiu). Vietos, prietaisų ir įrankių paruošimas.

III. Pamokos vedimas. Mokinių veikla. Savalaikė pamokos pradžia ir pabaiga. Prietaisų paruošimas ir sutvarkymas.

Įrankių išdavimas ir surinkimas. Racionalus patalpos, inventoriaus panaudojimas. Rikiuotės ir perrikiavimo pratimų tikslingumas. Mokinių organizavimas (frontalus, grupinis, individualus) ir vadovavimas jiems. Mokinių drausmė pamokos metu. Mokinių tvarkos pažeidimai, priežastys, jų pašalinimas. Mokytojo nurodymų vykdymas. Mokinių aktyvumas, jų emocinė būsena. Mokinių pratimų atlikimo kokybė. Mokytojo pagalbininkų veikla per pamoką. Parinktų pratimų atlikimas sprendžiant iškeltus uždavinius. Fizinio ugdymo metodų taikymo kokybė ir tikslingumas. Metodinis mokymo nuoseklumas. Varžybų ir žaidimų metodo taikymas. Didaktinių (metodinių) principų realizavimas. Mokinių saugojimo ir pagalbos suteikimo kokybė. Mokėjimas ppastebėti ir taisyti klaidas. Mokomosios medžiagos išmokimo laipsnis. Mokytojo vietos pasirinkimas. Fizinio krūvio atitikimas mokinių amžių ir jų fizinį parengtumą. Fizinio krūvio reguliavimo būdai. Pamokos glaudumas. Visų klasės mokinių fizinio parengtumo įvertinimas. Gebėjimas vesti judriuosius žaidimus. Žaidimo ryšys su pamokos uždaviniais. Auklėjimo metodų taikymo efektyvumas. Estetinio auklėjimo elementų panaudojimas. Mokinių žinių ir gebėjimų įvertinimas. Namų užduotys ir jų kontrolė. Pamokos rezultatų aptarimas.

Mokytojo veikla per pamoką. Mokytojo pasitikėjimas savo jėgomis, ryžtingumas ir reiklumas. Autoritetas. Pedagoginis taktas. Mokytojo ir mokinių bendravimas per ppamoką (oficialus, draugiškas, familiarus). Kalba. Tonas. Komandų ir nurodymų teisingumas. Mokėjimas matyti visą klasę ir atskirus mokinius. Mokytojo apranga, laikysena.

IV. Pamokos rezultatai, išvados ir siūlymai. Pamokos uždavinių įgyvendinimas. Pamokos auklėjamoji, lavinamoji reikšmė ir jos įtaka sveikatai. Pamoka vesta: gyvai, rryžtingai, įdomiai, pasitikint savo jėgomis, blankiai, sausai. Pamokos plano uždavinių atlikimas. Nesilaikymo pamokos plano priežastys ir tikslingumas. Pamokos įvertinimas. Svarbiausių trūkumų ir teigiamų darbo bruožų įvardijimas. Praktikanto pedagoginiai gebėjimai ir pasirengimas praktiniam darbui.

6. Lietuvos kūno kultūros mokytojų pamokų metodikos naujovės.

Metodikos naujovės nuo 1990 m. ir pagrindiniai sunkumai joms įgyvendinti (pasaulio ir šalies tyrimų apžvalga) Po 1990 metų sukaupta ugdymo demokratijai patirtis yra per menka, siekiant ekonominio, kultūrinio Vakarų Europos lygio. Nors tą atsilikimą kuo greičiau įveikti – didžiulis uždavinys. Atsinaujinti, tobulėti turėtų kiekvienas žmogus, o kartu ir visuomenė. Tai sąveikaujantys kultūroje subjektai – jie mokomi, auklėjami, lavinami. Žmogaus ugdymas yra kultūros proceso dalis. Deja, ne visi kultūros dėmenį pripažįsta. Atkūrus nepriklausomybę į švietimo reformą kultūros dėmuo įvedamas sąmoningai. Ugdymas ppretenduoja tapti tikslingu, humanizuotu procesu, glaudžiai siejamu su kultūra (visa, kas sukurta visuomenės fiziniu ir protiniu darbu). Į ugdymą įsiveržė laisvojo auklėjimo idėjos, propaguojama interpretacinė edukologija – normų nesaistomas, kūrybiškas ugdytojo su ugdytiniais pasaulio reiškinių aiškinimasis. Ši ugdymo proceso tendencija gyvenimo humanizavimo kelyje pabrėžtinai iškelia ugdymo dabarties sąlygomis prasmę ir reikšmingumą kiekvienam individui. Tai esminiai dalykai, lemiantys požiūrių į kai kuriuos gyvenimo klausimus įvairovę. Mokytojų metodininkų ir vyresnių mokytojų požiūris į naujoves ir diegimo sunkumus. Pastarąjį mokymosi ir lavinimosi organizavimo bbūdą mokytojai nepelnytai ignoruoja. Antai 1994 metais mūsų tirtų 173 įvairių miestų ir rajonų kūno kultūros mokytojų atsakymai raštu rodo, jog pagrindinėje pamokos dalyje vyravo grupinis (77,5 proc. apklaustųjų tą pažymėjo) ir individualus (46,8 proc.) moksleivių veiklos organizavimas. Per 1999 metų 217 mokytojų apklausą padaugėjo pirmenybę teikiančių grupiniam darbui (84,3 proc.), o reikšmingai (p<0,05) sumažėjo individualų darbą propaguojančiųjų. Tokių beliko tik 28,1 proc. kūno kultūros mokytojų.

7. Kūno kultūros išsilavinimo standartų įgyvendinimas bendrojo lavinimo mokykloje.

Bendrojo išsilavinimo standartų paskirtis ir sandara. Minimalusis lygmuo (užtikrina minimalias tolesnio mokymosi galimybes); Pagrindinis (žinių bei gebėjimų visuma, užtikrinant normalias tolesnio mokymosi bei profesinės veiklos galimybes); Aukštesnysis (išreiškia realų tikslą, kurį pasiekia nedaugelis). Fizinio ugdymo ir ugdymosi paskirtis metodų pasirinkimo kriterijai standartų lygmenims pasiekti: bendrieji dalyko tikslai suformuoti remiantis pagrindiniais ugdymosi tikslais, pateiktais bendrose programose; tikslai keliami atskiroms mokyklos pakopoms; turinio sudedamos dalys detalizuotos; bendrosios vertybinės nuostatos ugdytinos mokantis tam tikro dalyko.

(III kursas 6 semestras)

1. Bendrieji sporto treniruotės pagrindai

1.2 Sporto treniruotės turinys. Treniruotė yra sudėtinga, dinamiška sistema, kurioje valdančiojo vaidmenį atlieka pedagogas, treneris, valdomojo-sportininkas, komanda. Sporto treniruotė apima šias rengimo rūšis: fizinį,techninį, taktinį, teorinį, psichologinį ir varžybinį.

1.2 Sportininkų rengimo sistema: Pratybos-tai mokymo ir tobulinimo pratimais būdas; Mokomosios pratybos, kuriose vyrauja naujos medžiagos mokymasis, daugiausia taikomas jaunių ddaugiametės treniruotės etapais; Sporto pratybos-tai savarankiška sportininkų ir trenerių veikla, sportinio rengimo ir harmoningo asmenybės ugdymo būdas, nuosekliai kartojant judesius, pratimus ir t. t.; Sportinis rengimas-tai daugialypis, pedagoginis ir įvairiapusis procesas.

2. Organizmo adaptacija prie fizinių krūvių.

2.1 Adaptacijos tipai, jų rūšys. Žmogaus prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų per daugelį tūkstančių metų paveldėjimo būdu, vadinama genotipinė adaptacija. Vieno žmogaus asmenybės prisitaikymas, prie supančios aplinkos sąlygų vadinama fenotipinė adaptacija. Ši skirstoma: Ilgalaikė-tai laipsniškas organizmo morfologinis ir funkcinis tobulėjimas veikiant reguliariems, sistemingiems fiziniams krūviams. Greita adaptacija-nepavėluota, momentinė organizmo reakcija į fizinius krūvius. Ilgalaikė turi 4 stadijas: sistemingą funkcinių sistemų aktyvacija, planingu ir kryptingu treniruočių krūviu; struktūrinis audinių, organų, funkcinių sistemų persitvarkymas; atsiradimas pastovaus adaptacijų lygio, turinčio tam tikrus rezervus, gerą ryšį tarp reguliuojančių ir vykdančių sistemų; kai kurių funkcinių sistemų, organų, jų komponentų susidėvėjimas ir žuvimas, o vietoj jų jungiamojo audinio susidarymas.

2.2 Adaptacijos raidos dėsniai: 1. įtraukiama vis daugiau veikloje dalyvaujančių struktūrinių vienetų; 2. tobulėja organizme vykstančių energetinių procesų efektyvumas; 3. didėja atskirų organizmų funkcinės galimybės; 4. didėja funkcinių sistemų pajėgumas; 5. išryškėja ilgalaikė viso organizmo adaptacija. Greita adaptacija skirstoma: 1. priešstatinė; 2. pramankšta; 3. įsidirbimas; 4. pastovi fazė; 5. atsigavimas.

3. Raumenų veikla fizinių krūvių metu.

3.1 Raumenų skaidulų tipai: lėtai susitraukiančios ir atsparios nnuovargiui; greitai susitraukiančios ir santykinai atsparios nuovargiui (šio tipo raumeninės skaidulos dar vadinamos tarpinėmis); greitai susitraukiančios ir neatsparios nuovargiui.

3.2 Raumenų susitraukimo biochemija. Raumenys tai mechanizmai, kurie susitraukdami cheminę energiją paverčia mechanine.Raumens susitraukimas ar jo atsipalaidavimas priklauso ne tik nuo ATP ,bet ir nu Ca++jonų. Viena iš raumenų susitraukimų teorijų yra ta : aktino siūlams prasiskverbus į tarpus tarp miozino siūlų sarkomeras sutrumpėja. Tokiu būdu trumpėja miofibrilė ir raumens skaidula, raumuo atlieka mechaninį darbą. Atėjus dirginimo bangai, plintančiai nervu, nervo ir raumens kontakto vietoje išsiskiria neurohormonas acetilcholinas. Reaguojant acetilcholinui su sarkolemos baltymais įvyksta sarkolemos depoliarizacija ir išsiskiria Ca++jonai.

3.3 Raumenų jėgos charakteristika. Raumenų galingumą rodo optimalus raumens susitraukimo jėgos ir greičio suderinimas. Raumenų jėgą, kuri pasireiškia labai staigiai, galima būtų vadinti staigiąja jėga. Raumens susitraukimo greitį lemia impulsų, siunčiamų į raumenis, stiprumas ir dažnis. Didelį vaidmenį vaidina ir biocheminių procesų eiga raumenyse. Kuo didesnis procentas raumenyse yra greitai susitraukiančių skaidulų, tuo jie gali greičiau susitraukti ir išvystyti didesnę staigiąją jėgą. Galingumui dar turi reikšmės raumenų elastinės savybės bei ištempimo refleksas (reaktyvinė jėga).

4. Judesių valdymas:

4.1 Centrinės nervų sistemos (CNS) reikšmė judesiams. Žmogaus centrinė nervų sistema turi dideles galimybes mokantis įsisavinti naujų judesių vykdymą. Žmogui būdingas sugebėjimas tam tikrais jo gyvenimo periodais geriau išmokti

specialius judesius, tačiau geriausiai judesiai išmokstami vaikystėje. Jie ilgiau išsilaiko jų nekartojant. Vaikui augant gerėja tokios jų fizinės savybės kaip greitumas, jėga, tikslumas, koordinacija bei ištvermė. Judesių įgūdžių formavimui didžiausią įtaką turi laikinų ryšių sudarymas tarp tam tikrų centrinės nervų sistemos centrų. Mokantis sudėtingų judesių remiamasi anksčiau išmoktais judesiais. Mokant sudėtingų judesių, pradžioje atliekami paruošiamieji, paprastesni judesiai ir jų pagrindu formuojamas pagrindinis norimas judesys. Taip pat sudėtingo judesio galima mokytis tam tikromis dalimis, vėliau jas sujungiant į vieną visumą. Judesių įįgūdžių formavimas skirstomas į tris fazes: Pirmoje fazėje mokomasi pagrindinių judesio sudėtinių dalių ir jos jungiamos į vieningą judesį. Centrinėje nervų sistemoje dėl vyraujančios nervinių procesų iradiacijos, kai tik pradeda formuotis laikini ryšiai tarp atskirų centrų, nerviniai impulsai patenka ir į kitus raumenis, kurie savo susitraukimu (darbu) gali trukdyti pagrindinio judesio atlikimui. Todėl judesiai ne visada atliekami tiksliai, greitai ir plastiškai. Antrosios fazės metu dėl nervinių procesų koncentracijos, mažėja raumenų antagonistų ir kitų raumenų , nedalyvaujančių konkrečiame judesyje, veikla. Dėl tto judesiai darosi tikslesni. Trečiosios fazės metu tobulėja raumenų veiklos ir vidinė raumenų koordinacija. Judesiai atliekami tiksliau, stabiliau ir ekonomiškiau.

4.2 Organizmo hormoninės sistemos įtaka motorikai. Viena iš medžiagų apykaitos reguliavimo ir vidinės organizmo aplinkos pastovumo palaikymo sistemų yra hormoninė sistema, kkurios veikla priklauso nuo nervų sistemos veiklos. Hormoninės sistemos medžiagas – hormonus – išskiria vadinamosios vidaus sekrecijos, arba endokrininės, liaukos. Hormonai yra biologiškai aktyvios, gyvybiškai būtinos, įvairios cheminės struktūros specifinės medžiagos, turinčios įtakos įvairiausioms organizmo funkcijoms. Be endokrininių liaukų hormonų, organizme dar yra į hormonus panašių medžiagų, kurias išskiria audinių ląstelės, šiaip jau atliekančios kitas funkcijas. Todėl tokie junginiai vadinami audinių hormonais, arba hormonoidais. Endokrininėms liaukoms priskiriama hipofizė, skydliaukė, prieskydinė liauka, antinksčiai, kasos liauka, lytinės liaukos ir kt.

5. Kvėpavimo sistemos vaidmuo bei lavinimas įvairių sporto treniruočių metu bei per varžybas

5.1 Plaučių ventiliacija fizinio krūvio metu. Plaučių tūriai kinta proporcingai kūno augimui. Analogiškai kinta ir maksimali plaučių ventiliacija. Plaučių ventiliacija krūvio metu daugiau didėja kvėpavimo dažnio sąskaita. Atliekant standartinį fizinį krūvį pplaučių ventiliacija santykinai didesnė. Tą gali sąlygoti didesnis kvėpavimo takų pasipriešinimas, kadangi bronchai siauresni. Didesnis neelastinis pasipriešinimas padidina kvėpavimo darbą. Plaučių ir krūtinės ląstos tąsumas taip pat mažesnis, dėl to išauga ir elastinis kvėpavimo pasipriešinimas. Senstant ir esant menkam fiziniam aktyvumui kvėpavimo aparato tąsumas vėl mažėja. Tai, kaip ir vaikams, padidina kvėpavimo darbą, sumažina rezervines plaučių ventiliacijos galimybes. Tačiau, fiziškai aktyvių žmonių tarpe šie pokyčiai yra žymiai mažesni.

5.2 Maksimalus deguonies suvartojimas. Sportininkų maksimalų deguonies suvartojimą labiausiai nulemia minutinis kraujo tūris, kuris priklauso nuo maksimalaus sistolinio kraujo tūrio. Maksimalus deguonies suvartojimas yra nustatomas ekstrapoliacijos būdu žinant vieną ar kelias širdies susitraukimų dažnio reikšmes ties submaksimaliais krūviais ir apskaičiuotą (ar išmatuotą) maksimalų širdies susitraukimo dažnį. Taip pat netiesioginiuose testuose remiamasi prielaida, kad deguonies suvartojimas esant tam pačiam darbo galingumui yra vienodas visiems tiriamiesiems. Tokio tipo testai yra labiausiai paplitę tarp aerobinio pajėgumo įvertinimo metodų.

6. Kraujotakos sistema, ir jos funkcinio pajėgumo reikšmė sportinėje veikloje.

6.1 Fizinių pratimų poveikis širdžiai ir kraujagyslėms. Reikšmingas treniruotumo rodiklis yra širdies susitraukimų dažnis (pulsas) ramybės būsenoje. Galima teigti, jog kuo didesnis fizinis aktyvumas, tuo šis rodiklis turėtų būti žemesnis. Sportininkų pulsas ramybės būsenoje neviršija 50-60 tvinksnių per minutę, o nesportuojančių tiek jaunų, tiek suaugusių žmonių pulsas kur kas dažnesnis – 70-80 tvinksnių per minutę. Taip yra dėl to, kad vienu susitraukimu sportininko širdis išvarinėja daugiau kraujo. Vadinasi, ji dirba lėtesniu ritmu. Be abejo, širdies susitraukimų dažnis daugiausia priklauso nuo sportinės veiklos pobūdžio. Sportininkų, kurie daugiau treniruoja ištvermę (slidininkai, ilgų nuotolių bėgikai, plaukikai ir kt.), pulsas ramybės būsenoje esant geriausiai sportiniai formai gali būti tik 30 tvinksnių per minutę ar net mažiau. Bet kokia fizinė veikla – ėjimas, bėgimas, lipimas laiptais ir kt. – suaktyvina širdies darbą. Ir atvirkščiai, ilgalaikis ssėdėjimas mažina kraujotaką. Netreniruojami raumenys (ir širdies) mažėja, silpsta. Pavyzdžiui, nuėmus gipsą nuo rankos, paprasta akimi matyti, kokie išglebę ir sumenkę raumenys, kokie netikslūs ir apsunkę rankos judesiai.

6.2 Kraujo transportinė funkcija fizinės veiklos metu. Sudėtis:kraujas susideda iš plazmos,eritrocitų, leukocitų, trombocitų. Funkcijos:transportinė, reguliuojamoji, apsauginė. Fizinio krūvio įtakoje:padidėja kraujo kiekis, padidėja eritrocitų ir hemoglobino kiekis, padidėja kraujo prisotinimas deguonimi, padidėja šarminės atsargos, kurios rodo betarpišką ištvermingumą ir darbingumą.

7. Aerobinio pajėgumo ugdymo fiziologiniai ir metodiniai pagrindai.

7.1 Kritinio intensyvumo riba. Nustatoma: 220-metų sk. = maksimalus pulso dažnis per min. Intensyvumo grupės: 1)vidutinio aktyvumo(50-60%nuo maksimumo) 2)svorio kontrolė(KMI apskaičiuoti, intensyvumo aukštis60-70%nuo maksimumo) 3)Aerobinėje zonoje(70-80%nuo maksimumo, deguonis pagrindinis šaltinis) 4)Anaerobinė zona(dirbama be deguonies arba su mažu deguonies kiekiu, dirbama kitų energijos šaltinių sąskaita, tai glikogeno ir kretinfosfato.80-90%nuo maksimumo.virš100dužių per min.) 5)Raudona zona(pulsas 190-200duž/min.).

7.2 Anaerobinės apykaitos slenkstis. Angliavandeniai (gliukozė) – anaerobinė reakcija, pagalba skaidomas į laktatą ATP ir gaunama energija – anaerobinė gliukolizė, darbas vyksta be deguoninėmis sąlygomis, bet susidaro laktatas, kuris kaupiasi raumenyse, limituoja darbingumą. Ramybėje laktato yra 1,5milimol/l, fizinio darbo metu pasiekia 4milimol/l. Apibūdinimas vadinamas anaerobinės apykaitos slenksčiu.

7.3 Aerobinės apytakos slenkstis- maksimalaus deguonies suvartojimo dinamika.

8. Raumenų galingumo trumpai trunkančio darbo metu ugdymo teorija ir metodai.

8.1 Vienkartinio raumenų susitraukimo ugdymo metodai. Vienkartinis raumenų susitraukimas yra kitaip vadinamas ssprogstamąja jėga. Sprogstamoji (staigioji) jėga – didžiausia jėga, pasireiškianti per trumpiausią laiką (tai priklauso nuo pratimo arba varžybų situacijos) pašokant, perduodant, metant kamuolį į krepšį arba spiriant į vartus, metant įrankį, greitėjant, smūgiuojant. Ugdant šią jėgos rūšį, reikia ilgai ir sistemingai treniruotis. Tinkamai planuojant mokymo procesą ir parenkant būtinas treniruočių priemones, galima pasiekti teigiamų rezultatų per daug trumpesnį laiką.Todėl jau pradiniuose treniruočių etapuose reikia parinkti staigiąją jėgą ugdančius pratimus: pirmiausia taikomas metodas, padedantis pasiekti mažiausią jėgos išvystymo greitį, po to – didesnį raumens susitraukimo greitį. Staigioji jėga ugdoma tobulinant du jos komponentus – greitį ir jėgą.

8.2 Anaerobinio alaktatinio raumenų galingumo metodai. Kreatin-fosfokinazės reakcija (alaktatinis anaerobinis procesas). ATP resintezė vyksta perfosforilinimo būdu tarp KF ir ADP. Anaerobiniai procesai turi pirmenybę darant didelio intensyvumo, bet trumpus pratimus. Aerobiniai procesai – ilgai atliekant vidutinio intensyvumo pratimus.

9. Anaerobinio glikolizinio pajėgumo ugdymo fiziologiniai pagrindai.

9.1 Glikolitinis ATF resintezės mechanizmas. Adenozintrifosfato rūgštis (ATF), kreatinfosfato rūgštis (fasfogenas ir glikogenas) yra pagrindiniai komponentai, kurie keičiasi jaudrinant raumenį. Visi skaidymo ir atsinaujinimo procesai raumenyje vyksta dalyvaujant fermentams. Kai kurie šie procesai gali vykti be deguonies (esant anaerobinėms sąlygoms), kitiems –deguonis būtinas (aerobinėmis sąlygomis). Pagrindiniai energijos šaltiniai, reikalingi raumens susitraukimui,yra ATF ir ADF (adenozindifosfatinė rūgštis) bei fosforo rūgštis. Fermentas, dėl kurio

vyksta šis procesas, yra raumens baltymas miozinas. Jo fermentinės savybės suaktyvėja įaudrinus raumenį. Skaidyti ATF bei raumeniui susitraukti deguonies nereikia, tačiau kad ATF grįžtų į pradinę padėtį reikalingi visi kiti cheminiai procesai, nes jos atsargų raumenyje yra mažai. Dėl ADF ir fosforo rūgšties resintezės ATF grįžta į pradinę padėtį.Šiam procesui reikalinga makroerginė (turinti daug energijos – P) fosforo rūgštis, gaunama:1) reaguojant ADF su kreatinfosforo rūgštimi, turinčia P: ADF + KrF = ATF + Kr – tai anaerobinis procesas;2) dauginant mažai eenergijos turinčius fosfatinius junginius, kurių yra angliavandeniuose: mažai energijos turinti fosforo rūgštis jungiasi su glikogenu arba gliukoze, kuriems skylant pasipildo energija (tampa makroergine) ir, jungdamasi su ADF, atgauna ATF atsargas.

9.2 Laktatas- pagrindinis glikolizės proceso produktas. Glikolizė – yra vienas iš pagrindinių gliukozės katabolizmo būdų, garantuojančių energijos išsiskyrimą ir susikaupimą ATP molekulėse. Glikolizė – tai gliukozės skilimas kuris aerobinėmis sąlygomis baigiasi pirovynuogių rūgšties susidarymu, anaerobinėmis pieno rūgšties susidarymu. Glikolizė, kuri baigiasi laktato susidarymu yra vadinama anaerobine glikolize.

10. Fizinių ypatybių lavinimo fiziologiniai ppagrindai

10.1 Ištvermė- sportininko organizmo atsparumas priešintis nuovargiui. Ji priklauso nuo žmogaus organizmo gebėjimo kuo ilgiau aprūpinti dirbančius raumenis energetinėmis medžiagomis, nervų sistemos gebėjimo valdyti raumenyse vykstančius sudėtingus fizinius ir cheminius procesus. Ištvermės rūšys : anaerobinė alaktatinė, anaerobinė laktatinė, aerobinė, statinė. SSportininkų ištvermės lavinimo fiziologiniai pagrindai: darbo intensyvumas, darbo trukmė, treniruočių dažnumas, treniruočių ir poilsio kaita mikro ir ilgesniame cikle, minimalus treniruočių kiekis, sukeliantis didžiausią poveikį.

10.2 Greitumas, jo lavinimo fiziologiniai pagrindai. Greitumas – gebėjimas taikyti judesį per trumpą laiką. Jį lemia: nervinių impulsų tekėjimo greitis; vienkartinis judesių greitis; raumenų susitraukinėjimo greitis; judesių dažnis.

10.3 Jėga, galingumas ir jo pasireiškimas sporte. Jėga – mechaninio poveikio ar kūnų sąveikos matas. Galingumas sporte yra geriausiai išreiškiamas kaip jėgos ir greičio sandauga. Pagrindinis dalykas yra tas, kad sportininkas yra visur susijęs su greičiu ir pagreičiu. Sporto šakose (rungtyse), kuriose rezultatas yra laikas, reikalaujama tam tikrą atstumą įveikti per kuo trumpesnį laiką.

10.4 Lankstumo, vikrumo, koordinacijos, pusiausvyros lavinimo fiziologiniai pagrindai. Koordinacija — gebėjimas derinti judesius arba veiksmus, juos ggreitai ir gerai išmokti. Koordinacinių gebėjimų lavinimo priemonės gali būti įvairiausi bendrojo ir specialiojo rengimo pratimai, jeigu jie susiję su koordinacinių sunkumų įveikimu. Vikrumas — tai gebėjimas greitai ir tiksliai atlikti standartinius arba kintamus judesius, veiksmus ir jų derinius, greitai ir gerai juos išmokti, tinkamai reaguoti į greitai kintančias aplinkybes. Vikrumo raiškos formos: Judesiai, padedantys valdyti kūną, keisti stovėseną; Visos lokomocijų rūšys; Daiktų perkėlimas; Greiti judesiai sprendžiant žaidimų bei individualiųjų ir komandinių rungčių taktikos uždavinius. Pusiausvyra — tai gebėjimas išlaikyti ssantykinai pastovią kūno padėtį įvairiomis pozomis, atliekant įvairius judesius ar veiksmus, veikiant išorės jėgoms. Lankstumas — tai gebėjimas atlikti didelės amplitudės judesį. Lankstumas yra skiriamas prie judėjimo ir atramos aparato morfofunkcinių ypatybių.

11. Nuovargio ir atsigavimo ypatumai:

11.1 Nuovargio, pervargimo, persitempimo, persitreniravimo fiziologinė charakteristika. Nuovargis – fiziologinės arba psichologinės problemos, kylančios dėl įvairių priežasčių. Persitempimas – tai ūmiai atsirandantis patologinis reiškinys, kai žmogus atlieka labai sunkų darbą, neatitinkantį organizmo jėgų ir jo funkcinių galimybių. Pervargimas – tai stresą sukeliančių veiksnių susikaupimas darbo vietoje.

11.2 Atsigavimo priemonės: ergogeninės, mityba, fizioterapinės, o aktyvus poilsis tarp krūvio intervalų pagreitina atsigavimą.

12. Greitosios organizmo adaptacijos charakteristika.

12.1 Priešstatinė būklė- vadinami organizmo veiklos pokyčiai, atsirandantys prieš darbą (ir dėl būsimo darbo). Ši būsena pasireiškia tiek prieš fizinį, tiek ir prieš protinį darbą. Ypatingai ji ryški prieš atsakingas sportines varžybas. Pramankšta – specialiai atliekama priemonė, gerinanti optimizuojanti organizmo pasirengimą darbui. Įsidirbimo fazė – tai organizmo darbo pradžia, kurios metu aktyvėja daugelio organizmo sistemų veikla, pasiekdama šių sistemų darbinį lygį. Pastovioji fazė- atliekant didelio ir vidutinio intensyvumo darbą, pasibaigus įsidirbimui, deguonies suvartojimas ir daugelio organizmo rodikliu dydis kažkurį laiko tarpą išlieka pastovūs arba šiek tiek kinta. “mirties taškas”, tai staigus savijautos pablogėjimas, noras nutraukti veiklą, įvairių organizmo funkcijų koordinacijos sutrikimas, kurį ssukelia staigus laktato koncentrcijos kraujyje didėjimas ir su tuo susijęs ph mažėjimas. Atsigavimas, tai kurio metu savijauta santykiškai pagerėja, nes aerobiniai procesai pasiekia maksimumą.

(IV kursas 7 semestras)

1. Sporto treniruotės charakteristika ir sąvokos:

1.1 Sporto treniruotės tikslas ir uždaviniai. Tikslas: vienpusiškas žmogaus fizinių ir dvasinių galių bei gebėjimų ugdymas kūno kultūros priemonių pagalba tenkinant įvairius individo poreikius, turinčius esminę reikšmę jo ir visuomenės gyvenime. Uždaviniai: 1)ugdyti poreikį fiziškai tobulėti 2)stiprinti sveikatą 3)ugdyti fizines ypatybes,valios savybes 4)didinti fizinį ir protinį darbingumą, funkcinį pajėgumą.

1.2 Sportinio rengimo principai. Treniruočių ciklas nenutrūksta ištisus metus, tik tarpsezonį yra pristabdoma ir duodamas laikas atsigavimui ir poilsiui su minimaliais krūviais.

1.3 Trenerio parengtumą apribojantys veiksniai.

2. Sportinio rengimo tendencijos ir sporto treniruotės tobulinimo kryptys.

2.1 Sportinio rengimo ontogenezė- individualus organizmo vystymasis; pagrindinių žmogaus psichikos struktūrų susiklostymas vaikystėje.

2.2 Grįžtamoji informacija treniruotės vyksme. Grįžtamosios informacijos suvokimą lemia mokytojo profesinė kvalifikacija, požiūris ir noras suprasti mokinį, mokinio gabumai.

3. Treniruotumo ugdymo pagrindai ir bendrieji didaktikos principai.

3.1 Treniruotumas-tai sistemingo ir racionalaus sportinio rengimo rezultatas,kompleksinis sveikatos, organizavimo morfologinės ir funkcinės būsenos bei fizinio, techninio, taktinio parengtumo išraiška.

3.2 Treniruotės priemonės: Varžybiniai pratimai; Specialieji pratimai; Raumenų atsipalaidavimo pratimai; Savitaigos pratimai.

3.3 Sporto treniruotės krūvis, jo apimtis ir intensyvumas. Treniruotės krūvį sudaro fiziniai pratimai, kuriais pratybose sukuriamos fizinės, psichologinės ir intelektualinės pprielaidos geriausių sportinių rezultatų, taip pat ir poilsis tarp pratimų, papildomos darbingumo atgavimo priemonės. Tai poveikis sportininko organizmui, sukeliantis aktyvią sportininko organizmo funkcinių sistemų reakciją. Treniruotės krūvio dydis ir intensyvumas yra pagrindinė priežastis, dėl kurios įvyksta atitinkami sportininko organizmo funkciniai, morfologiniai ir biocheminiai pakitimai. Krūvio pobūdis, dydis ir kryptingumas lemia adaptacinių vyksmų organizme intensyvumą, dydį, kryptingumą. Krūvio kryptingumą sudaro pagrindinių fizinio krūvio komponentų (pratimų trukmės, intensyvumo, poilsio pertraukų tarp pratimų pobūdžio ir trukmės, pratimų skaičiaus pratybose, makrocikle ir kt.) taikymo ypatumai ir derinimo tvarka. Nuolatinis krūvio didinimas- tai sporto dėsnis, bet vien tik krūvio didinimu kalnų nenuversi. Nervinis krūvis – tai psichofiziologinis poveikis nervų sistemai, patiriamas darbo (mokymosi) metu, per sporto pratybas bei varžybas ir po jų. Psichinis krūvis – tai žmogaus psichinių funkcijų reakciją sunkinanti veikla: informacijos priėmimas ir apdorojimas. Pagal psichines funkcijas, įtraukiamas į aktyviąją veiklą, yra sensorinis, emocinis ir mąstymo krūvis. Sportininko treniruotės krūvis turi būti didelis, bet kiekvienam sportininkui optimalus, t.y. tinkamiausias. Optimalusis krūvis geriausiai veikia svarbias organizmo funkcines sistemas. Treniruotės krūvio optimalumas optimaliai atitinka sportininko amžių ir esamų rezultatų lygį. Treneriai, mokslininkai, analizuodami treniruotės krūvius, nurodo, kad jo apimtis kasmet vis didėja. Tai ir yra pati svarbiausia sporto treniruotės ypatybė, kurios dėka pasiekiamas didžiulis efektas.

Sportininko organizmas reaguoja į krūvį pritaikydamas funkcines ir morfologines sistemas, kurios lemia varžybinės veiklos veiksmingumą. Todėl treneris kiekvienam sportininkui turi ieškoti optimalaus krūvio, nustatyti jo kitimą atskirose pratybose, etapuose, cikluose, kad būtų galima žengti į priekį ir tobulėti

3.4 Bendrojo lavinimo specialieji pratimai. Specialieji pratimai – specialiai sukurti sudėtingi pratimai, kuriais intensyviai lavinamos sportininko fizinės ypatybės bei kompleksiniai gebėjimai. Jie ugdo jėgos ištvermę, greitumą ir lankstumą. Jais daug tiksliau ir efektyviau galima ugdyti norimą fizinę ypatybę negu varžybiniais pratimais. Bendrojo poveikio sspecialieji pratimai atliekami per varžybines pratybas lengvesnėmis sąlygomis. Pvz.: trumpų nuotolių bėgimas nuokalne.

4. Fizinių ypatybių ugdymo pagrindai

4.1 Jėgos charakteristika ir jos lavinimo metodika. Jėga lavinama naudojant jėgos pratimus. Jie gali būti: 1) pratimai įveikti išorinį pasipriešinimą; išorinį pasipriešinimą gali sukelti daiktų, įrankių ar partnerio svoris, elastingos priemonės, aplinka ir kt.; 2) pratimai įveikti savo kūno svorį. Jėgos rūšys: Maksimali jėga – pati didžiausia jėga, kuri įgyjama susitraukinėjant raumenims. Greitumo jėga – tai jėga, kuria, greitai susitraukinėjant raumenims, įveikiamas pasipriešinimas. Ištvermės jjėga – tai organizmo gebėjimas priešintis nuovargiui, kurį sukelia ilgai trunkantis fizinis krūvis. Raumenų jėgą lemiantys veiksniai: raumens fiziologinis skersmuo, jo sandara, nervinė reguliacija, raumenyse vykstantys biocheminiai procesai, raumenų elastingumas, valios savybės, kūno padėtis.

4.2 Greitumo charakteristika, jo lavinimo metodika. Greitumas –– yra organizmo savybė sparčiai judėti. Yra trys greitumo rūšys: Reakcijos greitumas – savybė reaguoti sparčiu judesiu (pavyzdžiui, fechtuojantis).

Judėjimo greitis – judėjimas greičiausia sparta.Greitumo ištvermė – savybė nemažinti judėjimo greičio trumpose distancijose arba ilgai trunkančiose varžybose, pavyzdžiui, sportiniuose žaidimuose su kamuoliu, išlaikyti sparčius judesius.Greitumo lavinimo metodai: Išorės sąlygų palengvinimas ir papildomų jėgų, greitinančių judesį, panaudojimas; Besikeičiančio pasipriešinimo pratimai; Lyderio pozicija ir sensomotorinė greitumo aktyvacija; Įsibėgėjimo efektas ir greitėjantys judesiai; Erdvės ir laiko ribų susiaurinimas.

4.3 Ištvermės charakteristika, ištvermės lavinimo metodika ciklinėse ir aciklinėse sporto šakose, treniruočių klasifikacija. Ištvermės rūšys: anaerobinė alaktatinė, anaerobinė laktatinė, aerobinė, statinė. Ištvermę lemiantys veiksniai: Centrinės nervų sistemos veikla; Valios savybės; Greičio atsargos; Judesių technika; Fizinio pasirengimo lygis; Aerobinis ir anaerobinis organizmo pajėgumas. Ištvermės lavinimo metodai: Standartinio ir kkintamojo nenutrūkstamo kartojimo metodai; Intervalinio kartojimo metodai. Lavinant bendrąją ištvermę, jie nėra tokie svarbūs, kaip nenutrūkstamojo kartojimo metodai; Treniruotė ratu kompleksiškai lavina bendrąją ištvermę acikliniais ir kombinuotaisiais pratimais; Žaidimo ir varžybų metodai; Pradiniu aerobinės ištvermės lavinimo etapu, nesvarbu koks mokinių amžius, reikia nuosekliai didinti krūvį nenutrūkstamojo kartojimo metodu. Ištvermės lavinimo priemonės: Sportiniai žaidimai; Cikliniai pratimai; Jėgos pratimai; Cikliniai pratimai su prietaisais; Pratimai, atliekami su muzika.

4.4 Vikrumo charakteristika, jo lavinimo metodika. Vikrumas apibūdinamas kaip sugebėjimas atlikti įvairaus sudėtingumo tikslingus ir greitus jjudesius. Vikrumas tai kompleksinė fizinė ypatybė, kuriai įtakos turi psichomotorinės reakcijos greitis, judesių dažnis, raumenų susitraukimo greitis, raumenų jėga, lankstumas, centrinės nervų sistemos koordinacinė funkcija.

4.5 Lankstumo charakteristika ir jo lavinimo metodika. Lankstumą lemiantys veiksniai: sąnarių sandara, jų paslankumas, raiščių ir raumenų elastingumas, išorinė aplinka, temperatūra, paros laikas. Lankstumo lavinimo metodai: Aktyvusis lankstumas – gebėjimas atlikti kuo didesnės amplitudės judesį paties žmogaus raumenų pastangomis. Pasyvusis lankstumas – siekimas atlikti maksimalios amplitudės judesius, naudojant svarmenis, savo kūno svorį, padedant partneriui.

4.6 Koordinacijos ir pusiausvyros charakteristika, jų lavinimo metodika. Pusiausvyra skirstoma į statinę ir dinaminę. Statinė ir dinaminė pusiausvyra tarpusavyje neturi glaudaus ryšio. Pvz.: žmogus sugebantis stovėti ant vienos kojos gali nesugebėti tinkamai nusileisti slidėmis nuo kalno. Dinaminę pusiausvyrą dar galima skirstyti į pusiausvyrą atliekant judesius standartinėmis sąlygomis tiksliai numatoma tvarka ir pusiausvyrą, kuri pasireiškia judant kūnui besikeičiančiomis sąlygomis. Koordinacija-tai žmogaus sugebėjimai greitai ir tiksliai išmokti sudėtingų judesių ir jų derinių, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis. Koordinacinių gebėjimų lavinimo metodai (judesiai): šliaužimas; bėgimas keičiant kryptį; stovint, sėdint ant grindų, suolelio posūkiai į kairę, dešinę, keičiant rankų padėtį; lankstymosi pratimai (pirmyn, atgal); kamuoliuko mėtymas į taikinį; numušti kėglį, kitą kliūtį; pašokti ir pasiekti kabantį daiktą.

5. Techninis rengimas:

5.1 Techninio rengimo uždaviniai, priemonės ir mmetodai. Techninis rengimas- įvairiapusio rengimo komponentas; varžybų judėjimų veiksmų technikos įvaldymo procesas. Priemonės: