ŠOKIŲ ISTORIJA

Untitled

VILNIAUS KOLEGIJOS

EKONOMIKOS FAKULTETAS

Buhalterinės apskaitos katedra

Nuolatinių studijų skyriaus

I kurso BA13A grupės studentė

ŠOKIŲ ISTORIJA

Projektinis darbas

` Dėstytojas E. VAITILAVIČIUS

Įvertinimas _____________________________

Vilnius

TURINYS

ĮVADAS

Šokisyra dėkingas būdas ugdyti pagarbos jausmą. Šokant mokomasi paduoti ranką, susikabinti. Dažnai kyla tokių problemų kaip: „Aš su juo nesikabinsiu“, „Ji man nepatinka“ ir t.t. Tačiau ir tai turime suprasti: ir mes, suaugusieji, nepuolame glėbesčiuotis su kiekvienu žmogumi. Bet pasisveikinti, susipažinti, paduoti ranką – tai jau mūsų gyvenimo įpročiai. Tad ir vaikams reikia leisti mokytis bendravimo, supratimo, kad visi žmonės skirtingi, tačiau visi nusipelnome paagarbos ir tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis esame priversti tarp savęs bendrauti, veikti, kurti. Tuo pasižymi ir sportiniai šokiai, kurie sukuria galimybę ne tik ugdyti pagarbos jausmą vienas kitam, bet ir bendrą tikslų siekimą, nesėkmės atveju stengtis ištaisyti klaidas.

Temos aktualumas. Šokiai tai yra viena iš fizinio aktyvumo šakų. Fizinis aktyvumas privalomas visiems tam, kad galėtumėm gerai jaustis, kiekvienas žmogus gabus, tik ne kiekvienas sugeba atrasti tą sritį kurioje jis gali išreikšti savo gabumus.

Darbo tikslas – supažindinti su šokių istorija bei trumpai paapasakoti apie pagrindinius pramoginius šokius.

Darbo uždaviniai:

Išsiaiškinti šokių raidą iki karo ir po jo.

Pristatyti nepriklausomos Lietuvos sportinius šokius ir laimėjimus šioje srityje.

Pristatyti šiuolaikinius šokius.

Išsiaiškinti kiekvieno šokio principus.

Darbo metodas – informaciniųšaltinių apžvalga.

ŠOKIO ISTORIJA

Šokiai — viena iš seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Jaau akmens amžiuje žmonės šoko. Piešiniai ant uolų ir pėdsakai įrodo, kad buvo šokama net 10 000 metais prieš Kristų. To meto gentys dar neturėjo didesnių bendruomenių. Tai atsispindėjo ir jų šokiuose: Žmonės dažniausiai šokdavo po vieną, neliesdami kitų, retkarčiais ratu. Moterys šokdavo tik su moterimis, vyrai — tik su vyrais. Kai kurie panašūs šokiai išliko iki šių dienų, pavyzdžiui, vu-du šokis Haityje. Šis šokis, kaip ir daugelis kitų yra religinis.

Taigi šokiai yra ne erotinės, o kultinės kilmės. Erotinės išraiškos formos kilo iš ratelių, kuriuos šokomoterys. Šokiai poromis (kai šoka vyras ir moteris) atsirado tik prieš 5000 metų, susipynus vyrų ir moterų rateliams. Jie taip pat išsirutuliojo iš tokių šokių, kai vyrai ir moterys eilėmis stovėjo vieni prieš kitus. Manoma, kaad Europoje svarbiausią vaidmenį šokiams poromis suvaidino pietų Vokietija. Dar mūsų laikais Bavarijoje šokamas liaudies šokis „Schuhplattler“ laikomas seniausiu poriniu šokiu visame žemyne. Šiais laikais tas šokis prarado senąją prasmę ir dabar jį daugiausia šoka vyrai.

Viduramžiais (XII amžiuje) šokiai buvo skirstomi į sakralinius (šventus) ir pasaulietinius (kasdieninius), pastaruosius bažnyčia smerkė ir draudė. Nors krikščionybė ir smerkė „nuodėmingus, velniškus“ šokius, jie teikė žmonėms nemažai malonuko. Šiai epochai būdinga bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas bei griežtas visuomenės į tris sluoksnius: valstiečius, aristokratiją ir dvvasininkiją. Susidarė didžiulis skirtumas tarp liaudies šokių ir aristokratų šokių. Greta primityvių liaudies ir valstiečių šokių Europoje plito lėti, ramūs aristokratų šokiai. Renesanso epochoje (XV amžiuje), humanizmo laikotarpiu atsirado miestiečių luomas. Jų papročiai ir kultūra susipynė su aristokratų papročiais. Liaudies šokių formos perėjo į pramoginius šokius ir atvirkščiai: miestiečiai imitavo aristokratų šokius. Tuometiniai pramoginiai šokiai buvo skirstomi į pirmuosius ir antruosius šokius. Pirmoji dalis buvo lėta, ceremoninga, o antroji — greita, liaudiška. Paprasta liaudis tuo metu šokosenoviškus ratelius, kurie buvo daug laisvesni atsirado daug įvairių pramoginių šokių. „Basse danse“ buvo pirmasis šokis, kurio žingsniai buvo tiksliai aprašyti . „Passamezo“, pavana (Pavane), „Allemande“ buvo garsiausi pirmieji šokiai. Žinomiausi antrieji šokiai: galjarda (Gaillarde), kurantė (Courante) ir salturelas (Saltarello). Visuomenei vis labiau pasaulietiškėjant, dažniau buvo rengiamos puotos ir šokių šventės. Atsirado pirmieji šokių mokytojai, kūrėsi šokių namai. XVI – XVII amžiuje, baroko ir rokoko epochose, dvarai pateko į visišką Liudviko XIV valdžią. 1661 metais buvo įkurta pirmoji šokių akademija. Mėgstamiausias Liudviko XIV šokis buvo kurantė. Tai liaudies šokis. Iš jo kilo dvaruose popiuliarus menuetas. Industrializacijo epochoje (nuo 1870m.) atsirado daug naujų šokių formų.Pagal kaimo žmonių papročius, jų šokių laikyseną naujoji darbininkų klasė ir vidurinysis luomas sukūrė naujus šokius, pavyzdžiui, „Apgavikų šokį“ — „Schieber“. XIIX amžiuje buvo porinių šokių — valso ir polkos klestėjimo metas. Jau 1835 metais buvo žinoma legenda apie Bohemijos mergaitę, išradusią polką. Polka vadinosi šėlimo šokiu. Tokiems šokiams priklausė ir reinlandietis (Rheinlander), šio šokio pirmtakas buvo „Hopsanglais“. Valsas, kaip ir mazurka, reinlandietis, kadrilis ir kiti kilo iš liaudie šokių . jie buvo labai populiarūs ir išstūmė dvaro šokius. Nenuostabu, kad tai įvyko tuo metu, kai prancūzijoje kilo revoliucija. Su valsu paprasta liaudis įžengė į puotų sales. Šiuolaikiniai pramoginiai šokiai tobulėjo daug šimtmečių. Pirmiausia buvo šokami tik europietiški šokiai, vėliau kiti šokiai „atkeliavo“ iš JAV ir Pietų Amerikos, galiausiai aplinkiniais keliais — per Ameriką į Europą pateko ir Afrikos šokiai. Labiausiai juos paveikė amerikietiškas džiazo stilius. Pirmame XX amžiaus dešimtmetyje buvo populiarūs tokie šokiai: „Hiawatha“, lambetvokas (Lambeth Walk) ir „Shimmy“, antrajame dešimtmetyje: „Black Bottom“, čarlstonas (Charleston) ir svingas (Swing). Tai šokiai, buvę populiarūs labai trumpai.

Populiariausias penktojo dešimtmečio šokis buvo bugivugis. Jis buvo vadinamas įvairiai. Amerikoje jis vadinosi „Jitterbug“, Anglijoje — džaivu, vėliau jis buvo pavadintas „Bepop“,o nuo 1955/1956 metų — rokenrolu. Šis šokis kilo iš bliuzo 1954 metais Niujorko šokių ir muzikos scenas užkariavo naujas ritmas: mamba. Pirmiausia tai buvo afrikiečių ir kubiečių muzikinės „polimetrijos“ atmaina. Vėliau ji tapo šookiu. Muzikantai vienu metu grojo įvairius ritmus.
Šeštajame dešimtmetyje išpopuliarėjo „Beat“. Jau šimtmečio pradžioje žinoma daugybė jo pavadinimų ir išraiškos formų. Tiksliai žinoma tai, kad visi „Beat“, „Pop“ ir „Disco“ yra kilę iš afrikiečių šokių. Iki tol kūnas buvo tarsi judanti visuma, vėliau baltaodžių šokėjai išmoko atskirai judinti įvairias kūno dalis. 1963 metais „International Council of Ballroom Dancing“ (ICBD) suvienijo visa šokėjų sąjungas ir patvirtino bendrą šokių programą visam pasauliui.Į ją įtraukta vienuolika šokių: lėtas valsas, greitasis fokstrotas (kvikstepas), Vienos valsas, tango, rumba, samba, ča ča ča, pasodoblis, džaivas (rokenrolas, bugivugis), bliuzas (lėtasis fokstrotas), diskofoksas.

Pramoginiuose šokiuose poromis šokama visame pasaulyje populiariausia šokių programa, kurią šoka mėgėjai ir sportininkai. Pramoginiai šokiai taip pat dažnai naudojami teatrų scenose, kino filmuose bei televizijoje. Šiuo metu pramoginiais šokiais oficialiai vadinamos dvi šokių kategorijos. Kiekvienai jų priskiriami penki šokiai. Klasikinių šokių kategorija mus džiugina Valsu, Tango, Fokstrotu, Vienos valsu ir Kvikstepu. Tuo tarpu Lotynų Amerikos stiliaus šokių šeimą atstovauja Samba, Čia čia čia, Rumba, Pasodoblis ir Džaivas. Visi šie šokiai ir jų priklausomybė vienai ar kitai kategorijai buvo išvystyti Anglijoje ir šiuo metu reglamentuojami Pasaulinės šokių federacijos (World Dance Council).

Ča ča ča

Kuba — tai kraštas, iš kurio kilo šis linksmas Lotynų A

merikos šokis. Ši sala yra ir kitų naujų šokių tėvynė. Čia pradėta šokti milonga, habanera, rumba bei mamba. Kubos gyventojai mišrūs, daugiausia ten gyvena ispanai ir Vakarų Afrikos juodaodžiai. Jie jau nuo XVI amžiaus veikė įvairių, dažniausiai afrikietiškų šokių raidą. Mamba laikoma čia čia čia pirmtake. Tai yra religinė sąvoka, reiškianti susirinkimą, pokalbį arba šventą veiksmą, būgnų ir dievų dialogą. Mambai būdinaga muzikinė polimetrija (kai tuopat metu grojama keletas taktų rūšių). Čia čia čia pradininkas ir kūrėjas yra kubietis Enrique’ė JJorrin’as, šį šokį sukūręs iš mambos. Iš pradžių naujasis šoki buvo vadinamas mamba-čia čia čia. Jis buvo tikrai laukinis ir egzotiškas. Šiuolaikinio čia čia čia tempas kiek lėtesnis, jo pirmykštis azartas pažabotas. Be to, jame atsirado daug disko, džiazo, ir „beat“ elementų. Tačiau iki šių dienų čia čia čia neprarado gyvumo. 1954 metais čia čia čia, kurio ritmas įkaitindavo net europiečius, paplito po visą pasaulį. Per kelerius metus jis tapo vienu iš populiariausių Lotynų Amerikos šokių ir išliko toks iki mmūsų laikų.

Rumba

„Šokėjai grakščiai ir taisyklingai judina klubus, o visas kūnas lieka nejudrus, jo ramybę sudrumsčia tik būgno garsai, tada ritmingaiatliekami pavieniai žingsneliai ir lengvai virpinamos išlenktos rankos“, arba: „Rumba yra kūniškos meilės eilėraštis, moters užkariavimas be mandagių nusilenkimų ir nnereikalingų užuolankų,“ — tai kubiečio garsaus šokių tyrinėtojo Fernando Ortiz’o mintis, teisingiausiai apibūdinanti šį šokį. Rumba — tai erotinis piršlybų šokis.
Manoma, kad rumba kilusi iš afrikiečių ir kubiečių šokių, kurie buvo šokami XIX ir XX a. į europą rumba pateko iš Niujorko 1930 m. pasaulį užkariavo „The Peanut Vendor“ — pirmasis rumbos šlageris. Anglai sukūrė šokio choreografiją, ją perėmė prancūzai ir vokiečiai.
Šokių pasaulyje egzistuoja du rumbos variantai: square-rumba ir kubietiško stiliaus rumba. Ir šiais laikais square-rumba yra pramoginis šokis, o kubietiško stiliaus rumba — sportinis. Muzika ir šokis abiem šokio variantai yra vienodas. Rumba grojama 4/4 taktu, pabrėžiant vieną ir tris. Nuo seno tempas yra 30 — 31 taktai per minutę. Sportinės rumbos tempas nuo 26 iki 28 ttaktų per minutę.

Samba

Samba kilusi iš Brazilijos. Ji ten karaliauja vasario pradžioje, kai vyksta karnavalas Rio. Kasmet į gatves išeina „Escolas de Samba“, garsiausio sambos mokyklos. Jų grupės pasirodo fantastiniai drabužiais ir kaskart nauja choreografija. Samba kilo „juodžiausioje“ Pietų Amerikos valstybėje, kurioje gyvena portugalai, juodaodžiai, mulatai, bantų tautos iš Kongo ir musulmonai iš Sudano. „Norėdami suprasti, kokiąjėgą turi šventieji juodaodžių šokiai, kuriuos atlikėjai šoka ištisas valandas, turite pamatyti juos šokančius, apsipylusius prakaitu. Užuot pavargę, šokėjai vis labiau įsiaudrina“. (pagal Ramos kknygą „Nuo šamanų šokių iki rumbos“.) Bantų tautos į Pietų Ameriką atvežė daug šokių, kurių šaknys glūdi senosios Afrikos kulto šokiuose. Samba — tai bendras šių įvairių šokių rūšių pavadinimas. Brazilijoje dažniausiai buvo šokami rateliai su vienu šokėju arba pora vidutyje. Šiuolaikinės sambos protėvis — šokis „Samba de Moro“, šoktas taip pat rateliu. 1920 metais samba atkeliavo i Europą ir buvo vadinama afrikiečių – portugalų šokiu „Maxixe“, tačiau vėl greitai išnyko. 1924 metais Europoje samba vėl atgijo, šį kartą originaliu pavadinimu,bet ir tada ji nesukėlė didelių aistrų. Visas pasaulis sambą ėmė šokti po Antrojo pasaulinio karo 1948 metais. Tai nebebuvo originali samba, o supaprastinta tautinė. Daugelis sambą vadina padaužišku šokiu, tačiau jame galima įžvelgti nemažai melancholijos ir ilgesio.

Džaivas

Nuo seno muzika ir šokiai atspindi visuomenės tarpusavio santykius. 1940 metais į Europą bugivugį atvežė amerikiečių kareiviai. Šokiui pradžią davė bliuzo muzika. Bugivugis buvo vadinamas įvairiai, Amerikoje jis buvo „Jitterbug“, Anglijoje — džaivas. 1945 metais jį pavadino „Bepop“, o nuo 1955 metų — rokenrolu. Juodaodžių žargonu džaivas reiškia susijaudinimą arba ekstazę, gyvenimo džiaugsmą. Be džaivo, dar yra greitesnio tempo bugivugio žingsniai. „Double Time“ yra pagrindinis rokenrolo žingsnis, vadinamasis sportinis šokis. Džaivo „Tripple Time“ (kintamasis žingsnis) yra taip pat ir ča ča čča žingsnis. Džaivas grojamas 4/4 taktu. Tempas nuo 36 iki 44 taktų per minutę. Nuo 1968 metų džaivas įrašytas į Lotynų Amerikos šokių konkursų programą kartu su ča ča ča, rumba, samba ir pasodobliu.

Valsai

Lėtasis valsas atsirado XVII a. Pietų Vokietijoje. Jo populiarumas išaugo kartu su J. Štrauso muzika ir sužydėjo XX a. Tokie judesiai kaip „pakilimas ir nusileidimas“, „kūno siūbavimas“ paprastiems valso žingsneliams suteikia elegantiškumo ir žavesio. Dėl minkštumo ir ratu besisukančio judėjimo, supimo ir plaukimo valsas laikomas vienu romantiškiausiųir sentimentaliausių šokių. Vienos valsas tapo ypač populiariu Vokietijoje. Išvertus iš vokiečių kalbos „waltzen“ reiškia „suktis“. Šis šokis atskleidžia šokėjų judesių plastiškumą, ištvermę ir gebėjimą kontroliuoti judėjimo greitį, nes jis yra didžiulis. Tai vienas populiariausių šokių visame pasaulyje, o ypač Europoje.

Kvikstepas

Kvikstepas – tai 1924 m. pradėtas groti fokstrotas 50 taktų per minutę greičiu. Toks tempas pernelyg greitas dideliems, atviriems žingsniams. Tuomet 1927 m. atsirado kvikstepas. Stiprūs kelių judesiai po truputį išnyko, atsirado šosė, kintamas žingsnis. Šis šokis buvo atliekamas gana greitai, bet lygiais sklandžiais judesiais – „angliškuoju stiliumi“, visa pėda. Atsisakyta reikalavimo pėdą pasukti į išorę, kvikstepo kilimaiir nusileidimai atliekami per visą pėdą, ne ant pirštų galų, o keliai palaipsniui sulenkiami ir ištiesiami. Šis šokis reikalauja salės erdvės, netinkamas mažiems naktiniams klubams. BBuitinis pramoginis fokstrotas šiais laikais šokamas 20 – 50 taktų per minutę tempu. Kvikstepas priklauso sportinių šokių grupei. Šis šokis šokamas 4/4 taktu su dviem lėtais ir dviem greitais žingsniais, 50 taktų per minutę tempu.

SPORTINIŲ ŠOKIŲ ISTORIJA TARPUKARIO LIETUVOJE

Lietuvoje pramoginiai šokiai buvo žinomi ir rengiami jų kursai ir iki II -ojo pasaulinio karo. Pramoginiai šokiai Lietuvoje žinomi jau nuo XV – XVI amžiaus, kai Didžiojo kunigaikščio ir kitų didikų Vilniaus dvaruose pradėjo gastroliuoti baleto trupės. Netrukus buvo pradėta kviestis šokių mokytojus, ruošti vietinės kilmės šokėjus. XVIII amžiuje Lietuvos didikų dvaruose, kaip ir kitose Europos šalyse paplito polonezas, menuetas, gavotas. Kad šokiams buvo skiriamas dėmesys liudija ir tai, jog po 1809 metų reformos Vilniaus universitete buvo skirti pagal nuostatus „keturi maloniųjų menų (jojimo, šokių muzikos ir fechtavimo) ir gimnastikos mokytojai“. Tuometiniai universiteto studentai buvo mokomi ir pramoginio šokio.

XVIII – XIX amžiuje pradėta šokti krokoviaką, galopą, mazurką, polką, valsą. XIX a. pab. – XX a. pr. kai kurie šokiai iš dvarų pradėjo plisti ir kaimuose – ypač polka ir valsas.

XX amžiuje per vakarones pradėta šokti, rodyti žiūrovams lietuviškus šokius: „Aguonėlę“,„Suktinį“, „Noriu miego“, „Klumpakojį“. Vakarėliuose taip pat buvo šokamas figūrinis valsas, vengerka, gopakas, padespanas. Po Pirmojo pasaulinio karo paplito tango, f

okstrotas, anglų valsas ir kiek vėliau čarlstonas.

Po antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo propaguojami anksčiau šokti baliniai šokiai: padespanas, padegrasas, krokoviakas, mazurka, vengerka, figūrinis valsas. XX amžiuje 6 – 7 dešimtmetį paplito bugivugis, rokenrolas, tvistas, šeikas, lepsis, letkis, sirtakis, memfis, kikas, haly-haly, polka ir kiti šokiai pagal madingą muziką. 8 – 9 dešimtmetis tai disko šokių era. Geriausias choreografas Dž. Travolte – pats kuria, pats šoka. 1985 – 1988 metais klesti breikas. Šiuo metu madinga disko, breiko, pantomimos, džiazo ssamplaika. 1989 – 1990 m. “Lambados”, atkeliavusios iš Brazilijos, metai.

Prieškarinėje Lietuvoje, daugiausia Kaune, buvo mokoma „modernių“ šokių: anglų valso, tango, fokstroto, vienos valso ir kt. Garsiausia buvo Vinco Mintaučkio, kuris šokių mokytojo (profesoriaus) statusą įgijo Paryžiuje, mokykla.

Daugelyje Lietuvos gimnazijų fizinio lavinimo mokytojai mokė gimnazistus Bostono valso, fokstroto, lietuviškų šokių tinkamų šokti vakarėliuose. Mergaičių gimnazijose nemažas dėmesys buvo skiriamas kūno plastikai. Provincijoje buvo ypač madingi vieši modernių (t.y. plastinės gimnastikos) šokių pasirodymai, šokiai su lankais, kaspinais ir kt. Visa ttai buvo pramoginio šokio užuomazgos.

Kaimyninėse Pabaltijo respublikose pramoginiai šokiai įsigalėjo tuoj po karo. Estijoje jį propagavo A. Polgas, kuris iki karo (1937 – 1938 m.) buvo dalyvavęs Europos šalių konkursuose ir viename iš jų laimėjęs III – ąją vietą.

SPORTINIAI ŠOKIAI TARYBINIAIS METAIS (1945-1990)

Tarybų sąjungoje pirmoji platesnė pažintis su pramoginiais šokiais įvyko 1957 metais Maskvoje. VI pasaulinio studentų ir jaunimo festivalio metu Sąjungų rūmų kolonų salėje buvo surengtas parodomasis tarptautinis pramoginių šokių atlikėjų konkursas. Dalyvių daugumą sudarė užsieniečiai. TSRS atstovavo keletas porų, tarp jų šokėjai iš Rygos – Ingrida Saulytė ir Leonas Kalninis. Būtų neteisinga teigti, kad tame konkurse, pramoginiai šokiai buvo visiems naujiena.

Tačiau TSRS partinių veikėjų požiūris į pramoginius šokius buvo gana neigiamas. Tai laikyta buržuazinėskultūros dalimi, nelabai tinkančia darbininkų ir valstiečių valstybei. Todėl šokių entuziastai buvo skatinami geriau kurti tarybinius šokius.

Sovietmečiu gyvavęs ansamblinis šokimas turi gilias tradicijas, tačiau tautiškumas buvo pirmoje vietoje, todėl pramoginiai šokiai nėra gausiai aprašomi. Liaudies šokis, masinės dainų ir šokių šventės, kkurioms kruopščiai buvo ruošiamasi ištisus metus, Lietuvai buvo itin svarbu tarybų sąjungos laikais. Kuriami aikštės šokių piešiniai (brėžiniai) kėlė idėjų kompozicijoms ansambliuose. Taip pat sportinių šokių ansamblio kompozicijoms įnašą turi lietuviško šokio brėžiniai.

Lietuvos tarybų sąjungoje pramoginio (dabar sportinio) šokio ansamblių varžybos visgi vykdavo, nes buvo organizuojamos didžiulės apžiūros po visą respubliką. Atrinkdavotik geriausius, kurie galėdavo dalyvauti masinėje Dainų ir šokių šventėje, pramoginio šokio dalyje ir „parketo“ šokius atlikti aikštėje. Kas penkerius metus vykdavo jubiliejinės šventės, kurias norėdavo patekti visi ššokantieji. Tai kėlė konkurenciją. Noras varžytis ansambliams buvo.Taigi galima daryti prielaidą, kad visgi buvo terpė vystytis komandoms, ansambliniam šokiui ir ansamblinio šokio varžyboms.

Žinoma, jog prioritetas buvo tautiniams šokiams, o pramoginiai buvo antrame plane. Bet buvo inteligentija, kuri norėjo daugiau. Buvo poreikis sužinoti daugiau apie vakarų pobūdžio kultūrą, tačiau išvažiuoti ir domėtis nebuvo galimybių. Sovietmečiu buvo griežta tvarka, turėdavo būti priskirtas lydintis asmuo (stebėtojas) norintiems išvykti į kokią panašią kelionę. Tad kelias, kuriuo ėjo ansamblinis šokimas , buvo sunkus. Kiekvieną kartą dalyvaujant dainų ir šokių šventėse kaupėsi patirtis, formavosi įgūdžiai, atsirado didesnių tikslų ir uždavinių siekimas, noras domėtis, tobulėti. Tačiau nebuvo iš kur gauti informacijos. Tai kas vyko užsienyje, kaip šokiai vystėsi buvo labai sunkiai pasiekiama.

TSRS partinių veikėjų požiūris į pramoginius šokius buvo gana neigiamas. Tai laikyta buržuazinės kultūros dalimi, nelabai tinkančia darbininkų ir valstiečių valstybei. Todėl šokių entuziastai buvo skatinami geriau kurti tarybinius šokius. Lietuvoje taip pat daug dėmesio skiriama nacionalinio pramoginio šokio kūrybai. Pirmasis kūrybinis konkursas lietuviškam pramoginiam šokiui sukurti surengtas 1963 metais. Tai pirmasistokio pobūdžio konkursas TSRS. Geriausiais šokiais pripažinti „Banga“ (A.Astiko choreografija, A.Raudonikio muzika) ir „Rid rito“ (M.Vaitulevičiūtės ir I.Subatnikienės choreografija, V.Telksnio muzika).

1972 metais antrajame respublikiniame konkurse l-oji vieta paskirta šokiui „Rylio“ (A.Gineičio choreografija, G.Paugos mmuzika). Sąjunginiame konkurse „Rylio“ įvertintas 2-ąja vieta, o respublikiniame konkurse II-oji vieta atiteko J. ir Č. Norvaišoms už šokį „Tūto“ (muzika E.Balsio), III-oji – J. Jonuškai už šokį „Laiga“ (muzika E. Puidoko).

Trečiasis respublikinis kūrybinis konkursas surengtas 1981 metais. l-oji premija paskirta šokiui „Valiok“ (S.Idzelevičienės choreografija, M.Tamošiūno muzika), dvi II-osios – „Svyruonėliui“ (A.Gineičio choreografija, V.Ganelino muzika) ir „Disko“(J. ir Č. Norvaišų choreografija), III-oji – „Trepsiui“ (L.Tautkuvienės choreografija, M.Tamošiūno muzika).

Rengiantis šventei daugelyje miestų ir rajonų susikūrė nauji kolektyvai. Kai kurių iš jų entuziazmas neužgesęs iki šiol – pvz., Anykščių rajoninių kultūros namų kolektyvui „Verpetas“ suteiktas liaudies kolektyvo vardas, kituose rajonuose irgi susiklostė gražios pramoginių šokių tradicijos.

1985 metų šventėje nedalyvavo vaikų kolektyvai – šokių dienos vadovybei vaikų grupių buvo per daug .. Taigi, 40 jaunimo kolektyvų (dar du buvo atsarginiai, šokę pakaitomis dviejuose koncertuose) šoko „Vasarėlę“ (L.Tautkuvieųės choreografija, G.Paugos .nuzika), lėtą valsą (S.Idzelevičienės kompozicija, R.Paulo muzika) ir tango (P. Janulevičiaus mmpozicija, P.Godė muzika).

1987 metų respublikinėje moksleivių šventėje šoko vyresniųjų (8-12) ir jaunesniųjų 3-5) klasių moksleiviai. Iš viso dalyvavo 60 kolektyvų: 24 vyresniųjų moksleivių ir 36 jaunesniųjų. Moksleiviai šoko „Vasarėlę“ (L.Tautkuvienės choreografija, M.Tamošiūno

nuzika), „Išdaigą“ (L.Tautkuvienės kompoziCija, B.Koitelio muzika), „Sambą“ ir „Gerą Nuotaiką“ (S.Idzelevičienės kompozicija, G.Milerio muzika).

1986 m. balandžio 118 – 20 d. Maskvoje surengtas I sąjunginių pramoginių šokių ansamblių festivalis, kuriame dalyvavo 19 ansamblių iš įvairių valstybių ir Maskvos. Tarp trijų laureatų buvo Lietuvos kolektyvas „Vijūnas“(vadovai V. ir D. Kamaičiai).

1989 m. lapkričio 25d. VFR Štutgarto mieste surengtose pasaulio pramoginių šokių ansamblių pirmenybėse „Žuvėdra“ baigė kovą pusfinalyje ir užėmė aukštą VII vietą. Šiame ture ji surinko tris taškus. Olandų grupė gavusi keturis taškus pateko į finalą ir pelnė VI vietą.

SPORTINIAI ŠOKIAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE (NUO 1991M.)

Nors Lietuvos sportinių šokių federacija buvo įkurta 1989-ais metais, pilnai funkcionuoti ji negalėjo nes jos nepripažino tarptautinė sportinių šokių federacija IDSF. LSŠF buvo pripažinta tik Lietuvai atgavus neprilausomybę. Nuo tada sportiniai šokiai jau pripažystami kaip sporto šaka (1989 m). 1991 metų rugsėjo 28 d. IDSF generalinis sekretorius Rudi Hubert atsiuntė laišką dėl LSŠF pripažinimo.

Pirmuoju LSŠF prezidentu buvo išrinktas jos įkūrimoiniciatorius Vidas Kamaitis. Šias pareigas jis ėjo iki 1991 metų. Antuoju prezidentu buvo išrinktas Tomas Petreikis. 1993 metais prezidentu buvo išrinktas Česlovas Norvaiša, kuris ėjo šias pareigas iki 2001 metų. 2001 metais prezidentu i6rinktas Gintaras Skorubskas.

Sparčiai augo klubų, šokių mokyklų, kolektyvų bei studijų, priklausančių LSŠF, skaičius. 1989-ais kuomet buvo įkurta LSŠF, jos įkūrėjais buvo 20-ies klubų atstovai. 1993-iųjų metų duomenimis jų b

uvo 50, 1997- aisiais metais – 70, o 2001 -aisiais LSŠF turėjo 94 narius.

LSŠF tapo organizacija atsakinga už visų Lietuvos čempionatų vykdymą. Pagal IDSF varžybų taisykles pradėti organizuoti atskiri Klasikiniu, Lotynų ir 10 – ies šokių čempionatai, jaunimo ir suaugusiųjų grupėse. Iki tol Lietuvoje buvo išrenkamas tik vienas čempionas . Todėl visos poros buvo priverstos varžytis ir standartinių ir Lotynų Amerikos šokių programose. Pasaulio ir europos čempionatuose aukščiausio lygio poros dažniausiai pasirinkdavo vieną programą, tą, kuri geriau sekasi. Lietuvoje ttarp suaugusiųjų porų taip pat paplito tokia praktika, kuomet poros pradėjo kreipti dėmesį ir daugiau treniruotis toje programoje, kurioje turėjo didesnes galimybes pasiekti geresnį rezultatą.

Nuo pat įkūrimo pradžios LSŠF rūpinasi, kad būtų pastoviai keliama trenerių kvalifikacija. Nuo 1991 metų numatyti kasmetiniai Lietuvos sportinių šokių seminarai, kuriuose savo patirtimi dalijasi geriausi Lietuvos sportinių šokių specialistai. Taip pat savo iniciatyva daugelis trenerių nuolatos dalyvauja tarptautiniuose trenerių seminaruose. 1995m. kovo 6d.Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos respublikos Vyriausybės direktorius pasirašė įsakymą ddėl Lietuvos sporto trenerių kvalifikacijos kategorijų suteikimo. LSŠF vadovaujasi šiais nuostatais. Pagal juos treneriai yra skirstomi į penkias kategorijas. Turime Lietuvoje ir kuo pasididžiuoti, nes sportinių šokių treneriai J. ir Č. Norvaišos, bei S. ir R. Idzelevičiai yra apdovanoti Didžiojo LLietuvos kunigaikščio Gedimino ordinais. Šiuo ordinu už aukštus pasiekimus Europos ir pasaulio čempionatuose apdovanoti ir 17 Klaipėdos universiteto sportinių šokių klubo „Žuvėdra“ šokėjų.

1997 metais Tarptautinė sportinių šokių federacija IDSF pelnė pilną Tarptautinio Olimpinio Komiteto pripažinimą. IDSF siekia, kad sportiniai šokiai taptų olimpinės programos dalimi 2008 metais.

2001 metais kovo 25 dieną LSŠFvykdomasis komitetas priėmė LSŠF teisėjų kolegijos nuostatus, pagal kuriuos yra suteikiama 7 teisėjų kategorijos. Šiuo metu aukščiausia tarptautinė kategorija yra suteikta apie 15-kai Lietuvos sportinių šokių trenerių. Tai suteikia jiems galimybę būti pakviestiems teisėjauti tarptautinės sportinių šokių federacijos IDSF organizuojamose varžybose.

DAINŲ IR ŠOKIŲ ŠVENTĖS

Propaguoti pramoginį šokį, ugdyti žanrą, siekti masiškumo, atlikėjų meistriškumo padėjo respublikinės Dainų ir šokių šventės, kai į programą įtraukti pramoginių šokių kolektyvų pasirodymai ((1965). Šiuolaikiniai pramoginiai šokiai įtraukiami į kiekvieną respublikinės dainų šventės repertuarą. Dainų šventės ir įvairūs renginiai išjudino jaunimą, nes jau 1965 m. Dainų šventės šokių dienoje 38 kolektyvai šoko lietuviškus pramoginius šokius: „Banga“ ir „Rid rito“. Rengiantis šventei daugelyje miestų susibūrė nauji kolektyvai. Kai kurie iš jų išliko iki šiol, pavyzdžiui, Anykščių „Verpetui“ suteiktas liaudies kolektyvo vardas. 1970 m. šventėje 36 jaunimo kolektyvai žalioje vejoje sušoko „parketo“ šokius – lėtą valsą, samba, čia čia čia (T. Petreikio kompozicija, M. Tamošiūno mmuzika). Šioje dainų ir šokių šventėje organizuojami konkursai tarp kolektyvų, kad išsiaiškinti geriausius respublikos pramoginių šokių kolektyvus, taip pat pasižiūrėti pramoginių šokių kolektyvų miestųir rajonų lygį, jo vysytmosi tendencijas. Tai buvo pirmosios užuomazgos, kurios privertė šokėjus varžytis tarp kolektyvų. Šiame konkurse dalyvavo Klaipėdos miesto kultūros rūmų pramoginių šokių kolektyvas vadovaujamas R. ir S. Idzelevičių. Juos lydėjo sėkmė ir kolektyvas užėmė antrąją vietą miestų kategorijoje.

Į 1975 m. Respublikinė dainų ir šokių šventę, skirtą prięš fašistinę Vokietiją 30-mečiui, kolektyvas jau važiuoja turėdamas vardą, nes už nuopelnus ir pramoginio šokio vystymą bei populiarinimą Klaipėdoje, Klaipėdos statybos tresto pramoginio šokio kolektyvui buvo suteiktas liaudies kolektyvo vardas ir nuo tada jis vadinamas „Žuvėdra“.

Šventėje dalyvavo 42 jaunimo kolektyvai (aikštėje šoko 40 kolektyvų) – 840 dalyvių. Tradicija buvo išlaikyta – šalia standartinių ir Lotynų Amerikosšokių (T. Petreikio kompozicija, M. Tamošiūno muzika) taip pat šoko ir lietuvišką pramoginį šokį „Rylio“ ( A.Gineičio choreografija, P. Paugos muzika).

1980 m. šventėje dalyvavo 40 jaunimo pramoginių šokių kolektyvų (738 dalyvių) ir 36 vaikų kolektyvai (592 dalyviai).

ŠIUOLAIKINIAI ŠOKIAI

Nuo XX amžiaus pradžios šokėjai pradeda eksperimentuoti su laisvesniais, labiau asmeniškais būdais judėti. Jie atmeta klasikinio baleto konservatyvumą. Amerikoje gimsta modernusis šokis (modern dance). Isadora Duncan, Loie Fuller ir Ruth St Denis buvo modernaus ššokio pradininkės, ieškojusios naujų šokio formų. Jų žvilgsnis nukrypsta į naują, asmeninį ir laisvą būdą judėti, kuris būtų priešingas XIX amžiaus baleto (ballet) suvaržymui ir dirbtinumui.

Duncan savo judesius grindė senovės graikų menu, šokiu ir skulptūra, šoko basa ir įkvėpimo ieškojo tiesiai iš muzikos.

Loie Fuller sugalvojo šokį, kuriame svarbiausia buvo besikaitaliojančių spalvų ir šviesų žaismas ant daugiasluoksnių sijonų. Šokio spektaklių dramatizmas kilo ne iš siužetinių linijų ar emocijų perteikimo, o iš šokio vizualinio efekto, kuris buvo kuriamas šviesos ir kostiumų pagalba. Naudodamasi šokiu ji iliustruodavo natūralius reiškinius: ugnį, gėlę, drugelį.

Ruth St Denis temų ir įkvėpimo ieškojo Egipto, Indijos ir rytų Azijos menuose bei religijose. Sukūrė itin vaizdžius ir įspūdingus šokio spektaklius, kuriuose kostiumai ir šokio judesiaiatspindėdavo Indijos ir Egipto šokius, o tai sukeldavo mistinius jausmus.

Antrasis modernaus šokio pliūpsnis

1930-aisiais Marta Graham sukūrė savo asmeninę judesių kalbą, kad galėtų išreikšti personažų psichologinius ir emocinius elementus. Šokyje ji tyrinėjo charakterį ir socialines ar psichologines problemas. Ji išvystė savo šokio techniką, kuri yra paremta priešingų jėgų (susitraukimas/atsipalaidavimas) kontroliavimu ir pusiausvyra. Doris Humprey panaudojo gravitacijos jėgą kaip dinamiško judesio nestabilumo pagrindą. Tai tiltas tarp judančio kūno pusiausvyros ir nestabilumo, kurie išreiškė asmens konfliktus su jį supančiu pasauliu. Ji daug eksperimentavo su garsu, t.y. tyla, kalbėjimu, juoku, nnemuzikiniais garso efektais. Marta Graham ir Doris Humprey kurė atšiaurius, intelektualius ir dramatiškus spektaklius tam, kad šokiruotųprie malonių ir grakščių šokėjų pripratusią publiką.

Trečioji karta

Antro pasaulinio karo pabaigoje jauni choreografai pradejo laužyti sukurto modernaus šokio taisykles. Jie pradėjo kurti šokius kurie neturėjo temos, neišreiškė emocijų, išsivertė be sukurtų modernaus šokio technikų.

Merce Cunningham išlaisvino šokį nuo erdvinių suvaržymų, kurdamas šokius, kurie gali būti stebini iš bet kurio kampo. Jis taip pat išlaisvino šokį nuo tradicinių muzikos suvaržymų naudodamas elektroninę ir kitų stilių muziką savo kompozicijoms.

1957 m. Paul Taylor pristatė minimalaus šokio spektaklį, kur jis stovėjo su paprastais gatvės drabužiais ir darė tik mažyčius pokyčius savo laikysenoje kas 10 sekundžių.

Alvin Ailey savo šokyje sujungė modernaus, džiazo ir afrikietiško šokio elementus. 1960-aisiais

Twyla Tharp panaikino bet kokį garso akompanavimą, kuris galėtų žiūrovą atitraukti nuo šokio. Be to, ji perkėlė šokį iš teatro į įvairias vietas mieste, pvz., parką ar muziejų.

Šio laikotarpio šokėjai bandė panaikinti barjerus tarp šokėjų ir žiūrovų, tarp meno ir gyvenimo.

Įvairių formų jungimas

XX amžiaus pabaigoje nebeliko ryškaus skirtumo tarp modernaus šokio, baleto ir šou šokio. Galiausiai šokis tapo truputį daugiau nei tik pramoga per Brodvėjaus miuziklus. Šokio stilius, kuris išsivystė miuzikluose, jungia šiuolaikinio šokio, modernaus baleto ir džiazo šokio elementus. Šiuolaikinisšokis (contemporary d

ance) pasižymi įvairiapusiškumu: jis gali būti šokamas pagal bet kokio stiliaus muziką ar būti sujungtas su kitomis šokio formomos tam, kad sukurti naujus judesio stilius. Šiuolaikis šokis siekia dirbti su natūraliu kūno išsidėstymu ir dėl to yra saugus ir prieinamas pradedantiesiems.

Pagrindinės modernaus šokio technikos:

· Cunningham

Dėmesys skiriamas kūno padėčiai erdvėje, ritmui ir minčių bei jausmų išreiškimui. Yra naudojama paties kūno „energijos“ linija, kad judesys būtų lengvas ir natūralus.

· Graham

Pabrėžiamas kontrakcijos, atsipalaidavimo, kritimo ir kompensacijos naudojimas. Ši technika pasižymi šokiu ant žemės iir pilvo bei dubens kontrakcija.

· Limon

Energija naudojama santykyje su gravitacija ir dirbama susvoriu kritimo, atšokimo, kompensacijos ir užlaikymo būdais. Ši technika naudoja svorio jausmą ir „sunkumo energiją“ kūne ir judesys yra išprovokuojamas naudojant kvėpavimą pakilimui, o swingus – sukurti ir sustabdyti judesį.

· Release

Pabrėžiamas įtampos sumažinimas iki minimumo ieškant aiškumo ir sklandumo bei efektyvaus energijos ir kvėpavimo naudojimo. Release technikoje yra atsipalaiduojama per sąnarius ir raumenis tam, kad būtų sukurtas judesio patogumas ir laisvumas, per kvėpavimą tam, kad atsipalaiduotų kūnas.

· Improvizacija

Improvizacija ppabrėžia judesio paieškas ir jo santykį su atlikimu. Individualaus judesio vystymas yra palengvinamas per įvairias kūrybines paieškas.

· Kontaktinė improvizacija

Kontaktinė improvizacija apibūdina dueto šokio būdą, kuris yra apibūdinamas svorio pasikeitimu, sklandus judesys ir lietimasis. Partneriai improvizuoja naudodami natūralų kūno judėjimą.

IŠVADOS

Tarybiniais metais ppramoginių šokių judėjimas tapo populiarus tiek Lietuvoje tiek visoje TSRS. Kuomet tautininkai atsisakė Dainų šventėse pramogininkų, siekdami išlaikyti ir išsaugoti kuo daugiau tautiškumo, pramoginių šokių šokėjams atsirado kiti tikslai. Dainų ir šokių šventėse liko tik tautininkai. Nors Lietuvos sportinių šokių federacija buvo įkurta 1989 metais, tačiau Lietuvos šokėjai įgavo teisę dalyvauti pasaulio ir Europos čempionatuose tik nuo 1991 metų, kuomet IDSF pripažino LSŠF.

Dabartiniaiaukšti Lietuvos šokėjų rezultatai oficialiuose pasaulio ir Europos čempionatuose rodo, kad Lietuvos sportinių šokių judėjimas pilnai integravosi į pasaulinę sportinių šokių sistemą.

Išsiaiškinta, kad šiuolaikiniai šokiai atsirado nuo įvairių bandymų pabėgti nuo klasikinio šokimo, moderniojo šokio pradininke laikoma Amerika.

Pramoginių šokių principai yra labai skirtingi kiekviename šokyje. Visi šokiai turi savo charakterį ir pobūdį.

LITERATŪRA

Šokių istorija. [interaktyvus]. Vilnius, 2006 [[žiūrėta 2014 kovo 5 d.]. Prieiga per internetą: http://www.straipsniai.lt/sokiai/puslapis/11584

Pramoginiai šokiai. [interaktyvus]. Vilnius 2011 [žiūrėta 2014 kovo 10 d.]. Prieiga perinternetą: http://www.vsakademija.lt/sokiai-poroje/pramoginiai-sokiai/

Šokių charakteristikos. [interaktyvus]. Vilnius, 2010 [žiūrėta 2014 kovo 10 d.]. Prieiga per internetą: http://www.sokioerdve.lt/straipsnis/scaronokiu-istorija

VOLF, Peter. Žingsnis po žingsnio ir jūs tapsite puikiu šokėju. Kaunas: Tyrai, 1998. 364 p. ISBN 978-9955-880-92-9

POŠKAITIS, Kazys. Šokim, trypkim. Kaunas: Šviesa, 1985. 166 p. ISBN 978-9955-18-297-9

IDZELEVIČIUS, Romaldas. Šokio istorija. Klaipėda: Klaipėdos leidykla, 2010. 112 p.

ISBN 978-9955-18-474-4

VILNIAUS KOLEGIJA

EKONOMIKOS FAKULTETAS

2013-2014 studijų metai

DĖSTYTOJO KOMENTARAS

Pastabos ir klausimai

10.

Lektorius E. VAITILAVIČIUS