VALSTYBINĖ KALBA IR TAUTOS KALBA. VALSTYBINĘ KALBĄ PER VISĄ LIETUVOS ISTORIJĄ PADĖJO IŠLAIKYTI TVIRTAI SUGNIAUŽTAS KUMŠTIS – KARIUOMENĖ IR ŽMONIŲ VIENYBĖ

Turinys

1. Įžanga………………….3

2. Kariuomenės reikšmė…………….3

3. Lietuva valdant karaliui Mindaugui…………3

4. Valdovo diplomato Gedimino valdoma Lietuva……4

5. Nuolatinių kovų su Kryžiuočiais laikotarpis……..5

6. LDK galybės viršūnė……………..5

7. Kodėl Lietuva buvo priimtinesnė užkariautoja negu Kryžiuočių ordinas užkariautosioms tautoms, šalims?…..6

8. Lietuvių kalba spaudos draudimo metais

(1864 – 1904 metais)………………….6

9. Išvados…………………………8

Įžanga

Visame pasaulyje yra daugybė valstybių, tautų ir tautelių, iš kurių daugelis turi savąją kalbą, papročius ir istoriją. Tačiau per visą žmonijos istoriją pasaulyje tarp žmonių vyko mūšiai, karai ir kiti konfliktai. Vienos gentys, tautos ar valstybės užkariauja kitas ir su ja arba asimiliuojasi, arba ją pavergia, ,,,nužudo” tos tautos kalbą ir papročius ir primeta jai savuosius. Kitos valstybės ar tautos, po ilgo ,,tylėjimo” pasipriešina užkariautojams ir bando ištrūkti iš jų nagų, vienoms tai padaryti pavyksta ir jos atsigauna, ir kartais sukuria savo valstybę, kitoms to padaryti nepavyksta. Panaši situacija istorijoje buvo susiklosčiusi ir lietuvių tautai.

Kariuomenės reikšmė

Nuo pat lietuvių kaip tautos, o galbūt genties, paminėjimo, 1009 metų, ir netgi dar anksčiau lietuviai kovojo dėl savo gyvenamų žemių bei savo kalbos ir papročių nuo priešiškai ir grobikiškai nusiteikusių kkaimynų, kurie stengėsi visais įmanomais būdais užimti kuo daugiau žemių. Tuomet didžiausią įtaką apsisaugojimui nuo priešų turėjo tautos kariuomenė, skirta apsiginti nuo priešų bei pulti svetimas žemes.

Lietuva ir Lenkija istorijoje jau patyrė skaudų smūgį kai aštuonioliktame amžiuje neteko savos valstybės ddėl Rusijos, Austrijos ir Prūsijos agresyvumo, nes neskyrė pakankamai lėšų kariuomenei vystyti. Lietuvos – Lenkijos bajorai manė, kad jei jų valstybė nekels grėsmės kitoms valstybėms, jų irgi nieks nelies, tačiau jie skaudžiai klydo, ką ir parodo istorija. Neveltui Prancūzijos imperatorius Napoleonas I Bonapartas sakė, kad ,,jei nemaitinsi savos kariuomenės, tada maitinsi svetimą”.

Lietuva valdant karaliui Mindaugui

Po Lietuvos kaip valstybės sukūrimo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, vėliau vienintelio Lietuvos karaliaus, Mindaugo valdymo laikais Lietuva buvo viena iš nedaugelio šalių, kuri vis dar buvo pagoniško tikėjimo. Šis faktorius įtakojo daugelio kitų valstybių kišimąsi į Lietuvos valstybinį ir religinį gyvenimą, mat kitos krikščioniško tikėjimo šalys buvo nepatenkintos Lietuvoje vyraujančiu tikėjimu ir laikė lietuvius išpažįstančius neteisingą tikėjimą. Žinoma, lietuviai nenorėjo pasiduoti ir gana sėkmingai priešinosi Kryžiuočių ir LLivonijos ordinų įtakai. Tačiau Mindaugas, Lietuvos karalius, pamatė, jog Lietuvą sekina mūšiai su Kryžiuočių ir Livonijos ordinų kariuomenėmis, nors daugelis iš mūšių ir buvo Lietuvos naudai, pavyzdžiui Saulės mūšis, įvykęs 1236 metais prieš Kalavijuočių (Livonijos) ordiną, kurį lietuviai laimėjo. Mindaugas nusprendė krikštytis – dėl to jam 1253 metais buvo leista karūnuotis Lietuvos karaliumi -, nes Lietuvai kaip ,,baltai varnai” (vieninteliai pagoniško tikėjimo tautai) buvo sunku išsilaikyti krikščioniškame pasaulyje.

Nors Mindaugas ir pasikrikštijo, tapo Lietuvos karaliumi ir vedė Lietuvą krikščioniškos valstybės link, ttačiau Kryžiuočiai vien tik Lietuvos karaliaus krikštu nebuvo patenkinti ir toliau puldinėjo Lietuvą. Lietuviai nenusileido Kryžiuočių ordinui ir tai įrodė Durpės mūšis, vykęs 1260 metais, kurį lietuviai laimėjo, pasinaudoję puikiai suplanuota taktika – įvilioti priešus į pelkes. Tačiau kaip lietuviai nenorėjo prarasti savosios kalbos ir gyvenamų žemių, taip pat nenorėjo prarasti ir savo tikėjimo, todėl pamatę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karaliaus Mindaugo veiksmuose grėsmę savajam tikėjimui, jį nugalabijo.

Valdovo diplomato Gedimino valdoma Lietuva

Po Lietuvos karaliaus Mindaugo Lietuvos valstybės vadeles į rankas perėmė Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, kuris buvo vienos garsiausių Lietuvos valdovų Gediminaičių dinastijos pradininkas. Šis Lietuvos valdovas išgarsėjo ne kaip didis karvedys, tačiau kaip gudrus, lyg lapinas, diplomatas. Kai kurie žmonės gali teigti, kad Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Gediminui Kariuomenės nereikėjo, kad jis ir be kariuomenės sėkmingai būtų valdęs šalį, ją išsaugojęs ir gynęs. Tačiau Gedimino valdymo laikais buvo susirėmimų su kitomis šalimis. Manau, kad sėkmingai diplomatiškai valdytų šalį, Gediminas turėjo turėti stiprų užnugarį, jeigu kartais diplomatinės derybos pavirstų į kalavijų susirėmimą. Todėl Didžiojo kunigaikščio Gedimino diplomatiniam valdymui didelę įtaką turėjo kariuomenė, kaip dešinioji valdovo ranka.

Nuolatinių kovų su Kryžiuočiais laikotarpis

Nieko nėra amžina, mirė ir Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, kuris sostą perdavė savo sūnui Jaunučiui. Tačiau Jaunučio valdymu jo broliai Didieji Lietuvos Didžiosios KKunigaikštystės kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis buvo nepatenkinti, todėl jie nuo sosto savo brolį nuvertė ir patys broliškai ėmėsi valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Karų išvengti broliams nepavyko, priešingai kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio valdymo laikotarpiu mūšiai prieš Kryžiuočių ordiną vyko nuolatos. Pietvakarinė Lietuvos dalis brolių valdymo laikotarpiu buvo nusiaubta dėl mūšių su Kryžiuočių ordinu. Nors Algirdas su Kęstučiu netaikė diplomatinio valdymo principo, o kaip tik konfliktus sprendė kalaviju, tačiau LDK Didžiojo kunigaikščio Algirdo valdymo metais prie Lietuvos teritorijos Algirdas prijungė didžiausius teritorijos plotus, kokių dar joks valdovas nebuvo prijungęs. Tai dar kartą įrodo, jog kariuomenė reikalinga ne tik apginti valstybę nuo užpuolikų, tačiau ir plėsti ją.

LDK galybės viršūnė

Po kunigaikščio Algirdo mirties valstybės valdymą perėmė kiti Gediminaičių dinastijos atstovai kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas. Jiems valdant LDK įvyko aršiausi mūšiai prieš Kryžiuočių ordiną (Žalgirio mūšis, vykęs 1410 metais), po kurių Lietuva pasiekė savo galybės viršūnę. Tuomet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija siekė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuva buvo apkrikštyta ir atvesta į krikščioniškąjį tikėjimą. Visą šią galybę pasiekė dviejų pusbrolių, Didžiųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių, Jogailos ir Vytauto įžvalgus valdymas, pasinaudojus savo senelių, tėvų paliktu palikimu, ir stipri jungtinė Lietuvos – Lenkijos kariuomenė, kuri sutriuškino Kryžiuočių ordino armiją, kuri kėsinosi ne tik į LLietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, bet ir į jos papročius, turtus ir kalbą. Su tokia kariuomene LDK galėjo jaustis saugi ir stipri, kaip ir buvo iki Vytauto Didžiojo mirties.

Kodėl Lietuva buvo priimtinesnė užkariautoja negu Kryžiuočių ordinas užkariautosioms tautoms, šalims?

Žinoma, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė kaip ir Kryžiuočių ordinas buvo šalis užkariautoja. Ji daug plėtėsi į visas puses, tačiau kitaip nei Kryžiuočių ordinas lietuviai užkariautoms tautoms neprimesdavo savo tikėjimo, kalbos ar papročių. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė palikdavo užkariautoms valstybėms laisvę pasirinkti tikėjimą, nedraudė tautoms kalbėti savo gimtąja kalba, netgi suteikdavo joms apsaugą nuo kaimyninių valstybių. LDK reikalavo iš užkariautųjų šalių tik laiku mokamų mokesčių. Būtent dėl šių priežasčių jeigu užkariautosios šalys turėdavo teisę rinktis, kuriai šaliai būti pavaldžiomis jos mielai rinkdavosi Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tai ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių su stipria ir gerai organizuota LDK kariuomene, leidusi Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei sparčiai plėstis.

Lietuvių kalba spaudos draudimo metais

(1864 – 1904 metais)

Lietuvos istorijoje buvo dar daug ,,kovų” dėl gimtosios kalbos išsaugojimo. Viena iš tokių keturis dešimtmečius trukęs spaudos draudimo metų laikotarpis, kai Lietuva buvo okupuota Rusijos imperijos, Lietuvoje buvo uždraustas Lietuviškas raštas, lietuvių kalba, tačiau lietuviai nepasidavė Rusijos imperijos spaudimui ir neišdavė savo gimtosios kalbos. 1864 – 1904 metus mes paprastai apibūdiname trim žodžiais –

spaudos draudimo metai. Tai metai lietuvių tautos stoiškumo, jos vitališkumo, drąsos ir pasiaukojimo dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviškojo rašto apsaugojimo ir išsaugojimo. Gimtasis žodis išsaugojo mūsų tautos autentiškumą, apsaugojo ją nuo ištirpimo gausesnių kaimynų jūroje. Ta jūra ištisus šimtmečius vis graužė mūsų krantus, kaskart nusinešdama atplėštos uolos skeveldras. Spaudos draudimas ypač smarkiai apardė tuos krantus.

Kai žiūri į kelių šimtmečių Lietuvos istoriją, labai aiškiai matyti, kiek nedaug buvo lietuvių kalbą ginančių, saugančių ir puoselėjančių oficialiųjų jėgų ir kiek daug tokių, kkurios ją žingsnis po žingsnio stūmė iš gyvenimo. Valstybiniu mastu ir valstybinėmis priemonėmis ėmėsi naikinti lietuvių kalbą Rusijos imperijos vyriausybė, kuri asimiliacijos ir nutautinimo tikslais XIX a. septintajame dešimtmetyje uždraudė lietuviškas mokyklas ir spaudą. Buvo leista spausdinti lietuviškus leidinius tik tomis raidėmis, kokiomis rašė pats Rusijos imperatorius (kitaip sakant ,, Kirilica”).

Carinė vyriausybė, uždrausdama lietuviškas mokyklas ir lietuvišką spaudą, bandė pasielgti su Lietuvos žmonėmis kaip su laukiniais, kuriems galima ką nori duoti, ką nori atimti. Tačiau lietuvių tauta jau 320 metų ssavo atmintyje ir širdyje nešiojosi Mažvydo “Katekizmą”, skaitė Lauryno Ivinskio kalendorius, “Aukso altorių”, “Šaltinį” ir kitas kaimo mentalitetui reprezentuojančias knygeles, o palei Anykščius pradėjo dainuoti “Anykščių šilelį”. To, kas jau buvo tautos genuose, caro įsakai ir jų vykdytojai negalėjo sunaikinti.

Tie 440 lietuvių spaudos draudimo metų buvo pirma bendra iš baudžiavos išsivadavusios lietuvių tautos kova dėl gimtojo žodžio. Ji suartino visą tautą bendroje nelaimėje ir bendroje kovoje, padėjo subręsti tautinei savimonei. Stiprėjo pasitikėjimas savo jėgomis. Galima sakyti, kad Lietuvoje 40 metų vyko karas be fronto. Vienoje fronto pusėje buvo negausi lietuvių inteligentija, plačiai po Latvijos, Estijos, Rusijos, Ukrainos bei Lenkijos universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas, gimnazijas išsisklaidžiusi studentija ir moksleivija, paprasti, bet atkaklūs valstiečiai, ūkininkai, dvasininkija bei visi, kam kaip duona buvo reikalingas spausdintas lietuviškas žodis. Tai buvo neįveikiama neuniformuota lietuvių tautos armija. Kitoje fronto pusėje stovėjo caras, jo policija, žandarmerija, kariuomenė ir visas carizmo biurokratinis aparatas, šnipai ir išdavikai. Jėgos buvo nelygios.

Lietuvių spaudos draudimui imta priešintis įvairiai. Buvo mėginama ggauti leidimus atskiriems leidiniams atspausdinti Imperijos teritorijoje, buvo siunčiami valsčių ar kitokie kolektyviniai prašymai caro valdžiai ar kitoms instancijoms dėl spaudos draudimo panaikinimo. Tačiau šie metodai nepadėjo išsikovoti laisvę į gimtąją kalbą, todėl Slapta knygnešiai gabeno knygas, išleistas Mažojoje Lietuvoje (Karaliaučiaus srityje), Lietuviškais rašmenimis į valstiečių namus. Sunkus ir nepaprastai pavojingas knygnešio darbas reikalavo ne tik daug jėgų ir pastangų, bet ir lėšų. Bendriems sunkumams įveikti ir nešti žmonėms šviesą kūrėsi knygnešių ir draudžiamos literatūros platintojų draugijos bei draugijėlės. XIX aa. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo susikūrusios ir kurį laiką veikė šios draugijos: “Atgaja”, “Akstinas”, “Artojų draugija”, “Daukanto manta”, “Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas”, “Aušrinė”, “Darželis”, “Atžala”, Garšvių knygnešių draugija, “Sietynas” ir kt. Slapta motinos mokė savo vaikus Lietuviško rašto ir žodžio, skaitė jiems lietuvių liaudės pasakas, dainavo lopšines lietuvių kalba, nors už tai ir buvo žiauriai baudžiama. Dažnai pažeidėjai būdavo sušaudomi, tačiau lietuviai, įsikandę lyg šunys savo nasrais paskutinį maisto kąsnį, neapleido savo, savo tėvų, senelių ir prosenelių gimtosios kalbos ir liko jai ištikimi. Būtent dėl šios priežasties mes šiandien vis dar kalbame lietuvių kalba, tariame Lietuvišką žodį, rašome Lietuviškomis raidėmis.

Išvados

Visi šie paminėti įvykiai tik įrodo, kad gimtosios – tautinės kalbos išsaugojimui reikia didelio žmonių tautiškumo, pasišventimo ir ištikimybės gimtajai kalbai, kad atsilaikytumėme prieš visus mūsų dar laukiančius sunkumus ir kliūtis. Puikus tautos išsilaikymo prieš iškilusius sunkumus – tai žydų tautos išlikimas visus 2000 metų.

Naudota literatūra

http://pirmojiknyga.mch.mii.lt/Leidiniai/garsviai.lt.htm