VIEŠŲJŲ KALBŲ RŪŠYS IR JŲ RENGIMO METODIKA

ĮVADAS

Atsimink: kalba – pasėlis: jeigu jis neprižiūrimas, priželia piktžolių, kurios užgožia ir nustelbia pasėlį.

Juozas Pikčilingis

Ciceronas yra pasakęs: “Kiek tik kartų kalbame, tiek kartų esame teisiami. Ir jeigu kas suklysta vaidindamas teatre, ne iš karto apie jį pasakoma, kad nemoka vaidinti, tačiau jeigu suklys oratorius, nuomonė apie jo kvailumą gyvuos arba amžinai, arba labai ilgai.” Todėl norėdami būti geri oratoriai, pranešėjai ar šiaip gerai sakyti kalbas prieš dideles auditorijas , privaloma žinoti būtiniausius dalykus, kaip atitinkamai pasiruošti kalboms, tai yra, kalbėsenos ttaisyklingumas, aiškumas, nuoseklumas, klausytojo dėmesio sukaustymas ir t.t.

Darbo objektas: viešųjų kalbų rūšys ir jų rengimo metodika.

Darbo tikslas:

1. Žinoti viešųjų kalbų rūšis;

2. Žinoti kalbų funkcijas, rengimo metodiką;

3. Sugebėti tikslingai ir logiškai išdėstyti bei sukomponuoti kalbos tekstą;

Kad pasiekčiau numatytus tikslus reikės gerai išnagrinėti, kokius įgūdžius ir kaip išsiugdyti. Tai padarysiu pateikdama iškalbos mokymo metodiką bei metodinius nurodymus.

1. VIEŠOJO KALBĖJIMO SAMPRATA

Visų pirma, reikėtų pradėti nuo to, kad verbalinė komunikacija (bendravimas žodžiu) gali būti privati arba vieša. Pagal tai, kiek ir kaip žmonės bendrauja, verbalinė komunikacija gali bbūti: masinė, organizuota, grupinė, tarpasmeninė, asmeninė.

Aristotelis savo laikais buvo išskyręs tokias kalbų rūšis: politinės, teismines ir progines. Kvintilianas- svarstomąsias, teismines bei iškilmingas kalbas.

Pavyzdžiui G. Čepaitienė viešąsias kalbas kvalifikuoja pagal jų tematika, tikslus, vietą bei pranešėjus: socialines politines kalbas, akademines kalbas, jjuridines kalbas, ritualines kalbas ir socialines buitines kalbas.

Kalbų rūšys tradiciškai klasifikuojamos į penkias pagrindines dalis:

1. socialinė politinė,

2. akademinė,

3. teisminė,

4. socialinė buitinė,

5. bažnytinė.

Pirmajai iškalbai priklauso politinės kalbos, mitingų kalbos, agitacinės kalbos bei pranešimai socialinėmis ir politinėmis temomis.

Prie akademinės iškalbos yra priskiriamos paskaitos bei moksliniai pranešimai. O teisminei iškalbai- gynimas ir kaltinimas. Tai yra prokurorų ir advokatų kalbos. Prie socialinės butinės iškalbos priskiriamos įvairios proginės kalbos, tokios kaip jubiliejinės ir pan. Ir galiausiai bažnytinė iškalba- tai homilijos, kitaip tariant Švento Rašto komentavimas bei pamokslai.

Tačiau pagal intenciją (bendrąją kryptį) kalbos yra skirstomos į:

1. Informacines;

2. Įtikinimo (ir skatinimo);

3. Progines .

Pirmajai priklauso kalbos apie objektus, procesus, įvykius bei sąvokas. Antrajai- kalbos apie faktus, vertybes ir veiklą, o trečiajai priklauso pristatymo ir dėkojimo, apdovanojimo ir sveikinimo bei užstalės kkalbos.

2. KALBOS PLANAVIMAS

Visos oratoriaus jėgos ir gebėjimai yra suskirstyti į penkis etapus: pirma, jis turi rasti temą savo kalbai; antra, temą turi išdėstyti tam tikra tvarka, atsižvelgdamas į aplinkybes ir argumentus; trečia, visa tai tarsi aprengti kalbinės raiškos priemonėmis; paskui įtvirtinti atmintyje; pagaliau oriai ir gražiai kalbą pasakyti.

Ciceronas

Kalba neatsiras staiga, prisėdus prie tuščio popieriaus lapo: “Kalbos neiškepsi kaip užsakyto pyrago.

D. Karnegis

Paprastai yra nurodomas šešių- septynių dienų laikotarpis, nusakantis kiekvienos dienos uždavinius. Tikslingiausiai šį laiką siūloma suskirstyti taip:

Dienos prieš kalbą Rengimosi užduotys

7 Išsirinkti temą; numatyti kalbos intenciją ir tikslą; nustatyti,

kam bus kalbama, kada ir kur; ką bus norėta pasakyti.

6 Susirinkti medžiagą; dirbti bibliotekoje;

5 Suplanuoti kalbos dėstymą – pagrindinę jos dalį.

4 Parengti įžangą ir pabaigą.

3 Pasirašyti kalbos tekstą. Jei reikia rasti papildomos

medžiagos.

2 Garsiai pasakyti savo kalbą. Ieškoti tinkamų žodžių,

tobulinti sintaksinę išraiką.

1 Praktikuotis.

Paskirtas laikas Pasakyti kalbą.

Tačiau norint tikrai gerai pasiruošti kalbai, neužtenka turėti tik tokį planiuką, kurį parašiau aukščiau. Reikia viską daug smulkiau išstudijuoti, ką aš ir pabandysiu padaryti savo darbe.

3. KALBOS INTENCIJA IR TIKSLAS

Kokia graži bebūtų kalba, ji tampa nereikalinga, o kai kada ir kenksminga, jeigu neveda į tiesų tikslą.

Kvintilianas

Visų pirma, kalbai reikalinga motyvacija. Ruošiantysis turi žinoti , ką, kaip ir kada pasakyti norint su teikti malonumą savo kalba ar būti suprastam. Taip pat turi atsakyti sau, ar jis nori savo kalba žmones informuoti, ar įtikinti, o galbūt paskatinti veikti arba paprasčiausiai sužadinti jausmus. Reikia nepamiršti ruošiantis kalbai, išanalizuoti ir taip vadinamuosius adresantus. Tai yra, išsiaiškinti, kam bus kalbama.

Pirmiausia siūloma išsiaiškinti klausytojų amžių, lytį, koks jų išsilavinimas, kuo užsiima, kokia tautybė bei religinės pažiūros. Kadangi būtent nuo to ir priklauso ar žmogaus kalba, kurią jis ruošia, yra tinkama tai auditorijai.

Antras, taip pat labai svarbus dalykas, kurį reikia žinoti, tai ar klausantiems žmonėms aktuali šši tema, ar jie domisi tuo, apie ką bus kalbama, koks jų požiūris ir pan. Nes jei žmonėms nėra įdomu, jie nieko apie tai nežino, tai ir kalba turi būti elementari, tačiau jei yra atvirkščiai- pats kalbėtojas turi parodyti savo išmanymą.

Beje, kad tai išsiaiškinti, siūlomas patogiausias būdas- apklausa, kuri gali būti atliekama žodžiu arba raštu.

Po apklausos apibendrinus rezultatus yra privaloma atsižvelgti į auditoriją:

1. Nekalbėti, apie ką auditorija jau žino;

2. Stengtis klausytojus suinteresuoti. O tai pasiekti reikia kreipiantis į juos, kad kalbą jie priimtų kaip aktualią sau;

3. Nebūti per daug dalykiškam, kad terminai, kurie yra vartojami, būtų visiems suprantami;

4. Reikia stengtis vengti sausų faktų;

5. Visą laiką, kol žmogus ruošiasi turi klausti savęs: kas auditorijai patiks, o kas ne, kas galėtų patikti ir kas ne? Kuo gali suabejoti ir ko paklausti? Ir t.t. Labai svarbu pažiūrėti į viską klausytojų akimis.

Norint suformuluoti tikslą reikėtų:

1) sudaryti frazę su bendratimi , kadangi bendratis rodo kryptį;

2) užrašyti tikslą pilnu sakiniu;

3) užrašyti tik vieną mintį.

Išsiaiškinus tai, seka kitas žingsnis: planas. Paprastai yra rengiami du planai. Vienas- ruošiantis kalbai, kuris nėra labai išsamus, tačiau toks, kurio reikia kalbėtojui, kad galėtų deramai pasiruošti kalbai. Antrasis- rengiantis sakyti kalbą, kuris yra trumpas, sufleruojantis ir padėtų atsistojus prieš auditoriją.

4. RENGIMOSI PLANAS

Kad oratorius rastų kalbos temą, jam reikalingi trys dalykai: įžvalgumas, ssupratimas, ir pastangos.

Ciceronas

Patariama kalbai imti vieną pagrindinę temą, kadangi daug minčių išblaško viena kitą. D. Karnegis sako: “ Parinkite šimtą minčių ir devyniasdešimt iš jų atmeskite.<.> Surinkite daugiau informacijos . ir pajusite, kokią įtaką žinios daro Jūsų sąmonei, nuotaikai, kalbos manierai. Tai pagrindinis, svarbiausias pasiruošimo veiksnys.”

Temai rasti yra siūlomi keli būdai:

1. Peržvelgti hobį, interesus bei patirtį.

2. Peržvelgti tam tikras, tokias kaip menas, mokslas ar politika, temas.

3. Pavartyti enciklopediją.

Susiradus temą, seka kitas, labai svarbus žingsnis. Tai yra pavadinimas. Beje, yra trys pavadinimų rūšys:

1. Tiesioginis dalyko pavadinimas;

2. Klausimas;

3. Intriguojantis pavadinimas.

Taigi, pasirinkus temą ir susigalvojus pavadinimą, svarbu atsirinkti reikalingą ir nereikalingą informaciją kalbai. Siūloma nesistengti panaudoti visos surinktos medžiagos. Nes ne medžiaga pasako, kaip planuoti, o kalbos intencija, tikslas, adresatas bei situacija.

Antras, bet taip pat labai svarbus žingsnis ruošiantis kalbai yra pilnu sakiniu užsirašyti tikslą ir pagrindinę mintį. Kalbos tikslas turėtų būti aiškus dar prieš renkant medžiagą, o pagrindinė mintis gali išryškėti kai medžiaga jau surinkta. Svarbu išsiaiškinti ar vienas su kitu neprasilenkia.

Trečias žingsnis yra toks, kad reikia laikytis trijų planavimo principų:

1. Skaidyti;

2. Derinti;

3. Rikiuoti.

Pirmas planavimo principas- reik suskirstyti temą į teiginius, kurie bendrai paėmus atspindėtų pagrindinę mintį. Antrasis- stebėti, kad visi teiginiai būtų vienodai svarbūs ir sietųsi vienas su kitu. Ir trečias, taip pat svarbus principas yra

sudaryti planą tokia tvarka, kad medžiagos dėstymas atitiktų rengėjo tikslą.

Ketvirtasis punktas yra pagrindinius teiginius bei juos pagrindžiančius argumentus užsirašyti pilnu sakiniu, kadangi taip žmogaus mintis jam pačiam pasidarys aiški.

Po šio punkto eina sekantis, ne ką mažiau svarbus nei ankstesnieji- ant atskiro lapo pasižymėti kalbos “griaučius”.

Vienas iš svarbiausių reikalavimų bei patarimų yra laiko paskirstymas. Svarbu apmastyti, kiek maždaug laiko užims kiekviena kalbos dalis, kadangi reik nepamiršti, kiek laiko žmogus turės visai kalbai.

Baiginėjant planą, svarbu numatyti, kurios frazės ar sakiniai turėtų ppadėti klausytojams suprasti, kad buvo baigta kalbėti apie vieną dalyką ir pereinama prie kito.

Galiausiai, baigus planą, reikia neužmiršti nurodyti šaltinius, kuriais buvo remtasi ruošiant kalbą. Tai yra, sudaryti literatūros sąrašą.

5. MEDŽIAGOS RINKIMAS

Mes visą laiką patys to nesuvokdami renkame informaciją ir žinome daug daugiau negu manome. Medžiagos rinkimui galima pasiūlyti dešimtis būdų, tačiau pirmiausia yra siūloma “pajudinti” savo atmintį, kuris dar vadinamas kaip “proto sukrėtimo” metodu. Iš šio metodo išplaukia “minčių lietus”, “temos žemėlapis” ir laisvasis rašymas, kuris leis laisvai plaukti mintims, ssusijusioms su rašoma tema. Tačiau jų ne visada pakanka. Dėl šios priežasties tenka ieškoti specifinės atitinkamos temos medžiagos.

Dar keli būdai medžiagos paieškoms:

1. “Klasikinės temos” – teksto tipus atitinkantys klausimai (patobulintas graikų filosofo Aristotelio modelis), kuriuos galime peržvelgti turėdami galvoje savo ttemą:

 Apibrėžimas.

 Lyginimas.

 Priežastis ir pasekmė.

 Aplinkybės.

 Įrodymas.

 Posakiai.

2. Informacijos “sandėliai”. Jais J. Eret’as įvardino kaip:

 Kalbėtojo žinios bei patirtis;

 Knygos, žurnalai ir laikraščiai;

 TV, radijo laidos ir kino filmai;

 Paskaitos, kalbos ir gyvenimo stebėjimas.

6. KALBOS ĮŽANGA IR PABAIGA

Jau mokykloje esame mokomi rašyti rašinius, referatus ir pan. Jau tada išmokome,kad ne tik rašiniai, bet ir kalba susideda iš įžangos, dėstymo ir pabaigos.

Pradžia ir pabaiga yra sunkiausias etapas dirbant bet kurį darbą. Įžangą, kaip teigia Ciceronas ir Paskalis, reikia rašyti pačią paskutinę, kadangi apgalvojant dėstymą, atsiranda ir jai tinkamų minčių.

Pagrindinės įžangos funkcijos:

1) sudominti klausytojus;

2) sukelti jų pasitikėjimą;

3) parodyti temos svarbumą;

4) pasakyti pagrindinę mintį;

5) apžvelgti pagrindinius teiginius.

Įžangų rūšys yra:

1) įprastoji, kai kalbėtojas įveda klausytojus į temą;

2) patraukiančioji, kai įžangoje išdėstomi nauji negirdėti dalykai, malonūs bei reikalingi klausytojams;

3) ir iškilmingoji.

Įžanga siūloma paruošti labai trumpą, panašią į aafišą, kadangi nuo įžangos priklauso visos kalbos sėkmė.

Pagrindinės pabaigos funkcijos:

1) signalizuoti pabaigą;

2) akcentuoti pagrindinę mintį;

3) apibendrinti;

4) sustiprinti klausytojų emocijas bei pakviesti veikti.

Pabaiga taip pat turi būti trumpa, bet įspūdinga. Pabaiga turi turėti reziumė, kitaip tariant- apibendrinimą, todėl jam atrinkti reikia pačius stipriausius argumentus.

7. KALBOS TEKSTO KŪRIMAS

Aiškumas- pagrindinis kalbos privalumas, nes neaiškus žodis savo tikslo nepasieks.

Aristotelis

Viešoji sakytinė kalba derina įvairias kalbėjimo funkcijas, ir todėl ji yra tarsi vidurys tarp dalykinio, buitinio bei meninio kalbėjimo. Apie tai kalbu todėl, kad žmogus, kuris ruošia kalbą turi žinoti, kkokiai kalbai kas būdinga, kad tinkamai ją paruoštų. Pavyzdžiui, dalykinei kalbai yra būdingas logiškumas, tikslumas, išsamumas ir t.t., o meninei- vaizdingumas, skambumas, emocingumas ir pan. Nors Aristotelis retoriką apibrėžė kaip “meną, panaudojantį visas galimas poveikio priemones, tinkančias duotai situacijai”, tačiau leksinių bei sintaksinių išgalių pasirinkimas turi atitikti dalyką, apie kurį yra kalbama.

Kaip efektyviausiais kalbėjimo principais yra įvardinti:

1. Taisyklingumas;

2. Aiškumas;

3. Tinkamumas;

4. Gyvumas.

8. ADRESATAS IR ADRESANTAS

Adresantu yra vadinamas tas, kuris perduoda informaciją. Šiuo atveju tai yra kalbėtojas. Dažniausiai skiriami trys- keturi kalbėtojų tipai. Pagal S. Ivanovą skiriami šie tipai:

1. Racionalusis, kuris linkęs daugiau analizuoti reiškinius, juos svarstyti ar argumentuoti.

2. Intuityvusis. Emocinio tipo kalbėtojas šneka įsijautęs ir aistringai, nevengdamas aštresnio žodžio.

3. “Filosofinis” tipas- gali būti labiau ar ne tiek jausmingi arba labiau ar ne itin linkę analizuoti.

4. Lyrinis arba vaizdinis. Masto daugiau vaizdais.

Adresatu vadinamas tas, kuriam informacija yra perduodama. Šiuo atveju – klausytojai. Kaip aukščiau minėjau, kalbėtojas turi žinoti savo klausytojų poreikius interesus, pažiūras bei žinių lygį, kad lengvai su jais eitų bendrauti. Jis turi iš anksto žinoti, kam kalbės ir kiek jo auditorijai yra aktuali pasakojama tema.

Taip pat labai svarbu žinoti kokio dydžio bus patalpa, kurioje bus sakoma kalba bei kiek bus klausytojų.

Kadangi kalbėjimo pobūdis, balso stiprumas bei distancija tarp adresato ir adresanto priklauso nuo auditorijos dydžio:

1. Asmeniniai kontaktai (nuo 0,6 m iiki 1,0 m) : balso stiprumas silpnas, o kalbos pobūdis – privatus.

2. Maža uždara grupė ( 0,6 m – 1,5 m) : balso stiprumas silpnas, o kalbos pobūdis – privatus.

3. Maža uždara grupė ( 1,5 m – 2,5 m ) : balso stiprumas vidutinis, o kalbos pobūdis – pokalbio.

4. Maža auditorija ( 1,8 m – 3,0 m) : balso stiprumas vidutiniškai garsus, o kalbos pobūdis – viešo pokalbio.

5. Didelė auditorija ( 3,0 m – 6,0 m) : balso stiprumas garsus, o kalbos pobūdis – iškilmingas.

9. PASKUTINIS KALBOS PLANAS

Taigi, pabaigai, prieš pradedant repetuoti kalbą dar siūloma būti pasirengus pateikti tokius nurodymus:

1. Kad būtų išlaikyta rengimosi plano struktūra bei simboliai, tačiau teiginiai būtų sutrumpinti iki minimumo, iki pagrindinių žodžių, kurie turėtų “užvesti ant kelio”.

2. Vienas iš svarbiausių patarimų- neužsirašinėti kalbos pilnais sakiniais.

3. Siūloma pasižymėti skaičius ir juos pateikiantį šaltinį, taip pat pilnas citatų užrašymas.

4. Tai kas svarbiausia, užsirašyti didžiosiomis raidėmis. Siūloma vartoti skirtingas spalvas bei sutartinius ženklus. Taip pat, kad užrašai nebūtų sugrūsti, kad būtų įmanoma juos iš tolo aiškiai suprasti.

5. Taip pat labai svarbu, kad būtų pasižymėta ne tik kas bus sakoma, bet ir kaip sakoma.

6. Kalbos planui užsirašyti siūlomi du variantai: pirmasis- ant didelio popieriaus lapo, kur vienu žvilgsniu būtų galima apžvelgti visą kalbą, o antrasis- ant atskirų, vienodo formato ppopieriaus lapelių. Antrasis yra patogesnis, kadangi kalbančiajam netrukdys laisvai judėti.

10. INFORMAVIMO KALBOS

Beveik kiekvieną dieną mums tenka pateikti įvairią informaciją: paaiškinti kaip nueiti kur nors, pakonsultuoti kaip ką daryti ar aptarti kokį įvykį, papasakoti kelionės įspūdžius ir pan. Yra trys svarbiausi mokymo dėsniai:

1. Prisitaikyti prie klausytojų lygio: eiti nuo žinomo prie nežinomo.

2. Pateikti aiškinimo planą.

3. Eiti nuo paprasto prie sudėtingo.

Informavimo kalbas galima skirstyti įvairiai. Mokymui skiriamos:

1. Kalbos apie objektus- vietovės, daiktai, gyvūnai, net žmonės;

2. Kalbos apie įvykius- kas atsitiko, arba numanoma, kad gali atsitikti;

3. Kalbos apie procesus- tam tikrų veiksmų sistema, kuri įgalina gauti atitinkamą rezultatą;

4. Kalbos apie sąvokas- abstraktūs dalykai, pavyzdžiui, idėjos, įsitikinimai, įvairių mokslų sąvokos, teorijos.

11. ĮTIKINIMO KALBOS

Šios kalbos yra pačios sudėtingiausios, kadangi liečia žmogaus požiūrį, įsitikinimus, vertybes ir pan.

Yra keletas įtikinimo būdų:

1. Išdėstyti argumentus;

2. Sukurti bendrumo atmosferą;

3. Išgauti teigiamą atsakymą;

4. Įteigti sutikimą;

5. Parodyti, kad prašomas elgesys yra sankcionuotas gerbiamo žmogaus ar kompetentingos grupės;

6. Parodyti, kad pasiūlymas sutampa su klausytojų įsitikinimais;

7. Sukelti klausytojų baimę;

8. Paaiškinti, koks atlyginimas arba paskatinimas laukia;

9. Pateikti išsamią prašomos veiklos instrukciją, lyg sutikimas jau būtų gautas.

Dažniausiai yra skiriami trys įtikinimo kalbų tipai:

1) kalbos apie faktus;

2) kalbos apie vertybes;

3) kalbos apie veiklą;

12. PROGINĖS KALBOS

Ruošiantis sakyti bet kurią proginę kalbą reikia nepamiršti:

1. Proginė kalba turi būti trumpa (2-3 min.).

2. Būdama stilizuotos formos, kalba turi įgauti asmenišką turinį.

3. Kalbama ne sau, bet kalbama kitiems, kurie klauso.

Yra

išskiriamos tokios kalbos:

1. Pristatymo;

2. Apdovanojimo;

3. Padėkos;

4. Laidotuvių;

5. Sveikinimo;

6. Tostai;

7. Pramoginės.

IŠVADOS

Kalba tik tada pasiekia tikslą, kai už kiekvieno žodžio jaučiama kalbančiojo siela, jaučiama ją pažadinusi jėga, dvasinė būsena .

N. Šelgunovas

Retorika, kitaip dar vadinamas viešuoju kalbėjimu, yra gyvas ir lankstus prie gyvenimo sąlygų prisitaikantis mokslas. Retorika skelbia, kad prieš pradėdami rašyti ir kalbėti- išmokime mąstyti. Todėl puoselėkime savo mąstymo, kad jis būtų nuoseklus ir aiškus, kalbėjimo, kuris būtų ramus, aiškus bei klausymo kultūrą, kad būtume pavyzdžiais kitiems, dar tik pradedantiems mokytis šio mokslo.