Dokumentų skaitmeninimo techniniai aspektai
TURINYS
Įvadas…………………………5
1. Skaitmeninių bibliotekų ir dokumentų skaitmeninimo pradžia……………..10
1.1. Pirmoji karta: bibliografiniai katalogai……………………..14
1.2. Antroji karta: Eksperimentavimas………………………15
1.3. Trečioji karta. institucinio virsmo karta…………………….17
1.4. Pirminė reziume…………………………21
2. Skaitmeninių bibliotekų technologinė platforma……………………23
2.1. Dokumentų atrankos principai………………………..27
2. 2. Dokumentų skaitmeninės kopijos kūrimas…………………..31
2.3. Skaitmeninimas naudojantis tiekėjų paslaugomis……………….32
2.4. Skaitmeninimo įranga…………………………34
2.5 Gauto skaitmeninio vaizdo apdorojimas…………………….39
2.6. Skaitmeninio vaizdo formatai…………………………41
3. Nuo skaitmeninės kopijos iki skaitmeninės bibliotekos………………..43
3.1. Optinis simbolių atpažinimas (OCR)………………………45
3.2. Skaitmeninių išteklių valdymo sistemos……………………46
3.3. Skaitmeninis ilgaamžiškumas…………………………48
Išvados…………………………50
Bibliografinių nuorodų sąrašas…………………………53
Technical aspects of digitisation (summary)………………………..56ĮVADAS
Skaitmeninė biblioteka tai terminas vis dažniau girdimas mokslinėje literatūroje ir populiarioje spaudoje bei rradijuje ir televizijoje. Šios sąvokos reikšmė keičiasi ganėtinai greitai, ji įgyja vis naujų pritaikymų tyrinėtojų bei mokslininkų darbuose. Šis terminas atspindi radikaliai naują požiūrį į informacijos naudojimą panaudojant šiandienos informacijos bei kompiuterijos mokslų pasiekimus. Ši sąvoka vis dažniau pakeičia ankstesnes kaip pvz. Virtualioji ar elektroninė biblioteka.
JAV skaitmeninių bibliotekų federacija (Digital library federation) ir jų partneriai savo tyrimų ir darbo eigoje priėjo išvados jog Terminą „Skaitmeninė bibliotekos“ būtina tiksliai apibrėžti ir pasiūlė tokį apibrėžimą: „Skaitmeninės bibliotekos yra organizacijos kurios suteikia iišteklius, įskaitant specializuotus darbuotojus, struktūrizuoti, interpretuoti, rinkti, skleisti skaitmeninius leidinius, užtikrinti jų išsaugojimą, suteikti bendruomenei ar bendruomenėms laisvą priėjimą prie jų.“
Šis apibrėžimas pirmą kartą pristatytas 1998 metais ir ne visada tiksliai gali apibrėžti savo objektą, taigi yra keletas apibrėžimų naudojamų įįvairiais aspektais. Skaitmeninė biblioteka karatais gali būti suskaitmenintų dokumentų kolekcija patalpinta visiems prieinamoje interneto svetainėje, tai gali būti dokumentų rinkinys saugomas įvairiose laikmenose pvz. kompaktiniame diske, šis terminas kartu gali reikšti konkrečią biblioteką ar archyvą kuriame saugomi leidiniai skaitmeniniame pavidale. Taigi DLF pasiūlytas apibrėžimas labiau nusako ypatumus nei konkretų objektą, Šiuo terminu galima naudotis apibrėžiant skaitmeninių bibliotekų funkcijas ir vystymosi perspektyvas.
Skaitmeninės bibliotekos yra nepaprastai svarbus evoliucijos žingsnis kalbant apie žinių ir informacijos naudojimą, tai reiškinys keičiantis visuomenės komunikaciją su informaciją, mokymosi procesą, laisvalaikio praleidimą. Tokių bibliotekų atsiradimas įgalina mus naudotis dokumentais ir informacija daug efektyviau. Visame pasaulyje įvairių sričių specialistai, akademinės bibliotekos, archyvai ir kitos organizacijos perspektyvoje siekia sukurti masyvias ir išsamias leidinių kolekcijas kuriomis mokslininkai ir studentai galėtų nnaudotis daug paprasčiau ir prieinamiau nei įprastų knygų masyvais. Tačiau kuriant tokius išteklius susiduriama su įvairiomis kliūtimis kaip pavyzdžiui ekonominiai ištekliai, Iki šiol vykdyti įvairias skaitmeninimo programas galėdavo išsivysčiusių šalių bibliotekos, universitetai ir organizacijos, tuo tarpu trečio pasaulio šalys yra varžomos ekonominių išteklių, reikalingų norint įgyvendinti tokius projektus, trūkumu. Globaliniu aspektu įvairių šalių organizacijos, bibliotekos, archyvai dažniausiai vykdo savarankiškus projektus ir programas, bendradarbiavimas tarp jų nėra pastovus ir konkretus, susiduriama su tarp-organizaciniais barjerais. Dar viena problema su kuria susiduriama yra iintelektinių bei autorinių teisių klausimas, norint padaryti leidinius skaitmeniniam pavidale prieinamus visiem vartotojam, tarkim interneto pagalba, reikia išspręsti autorinių teisių ginčus. Galiausiai egzistuoja skirtingos nuomonės apie įvairias technologijas ir technines galimybes pritaikomas skaitmeninių kolekcijų ar bibliotekų kūrimui, nėra vieningų standartų ir techninių sprendimų kurie būtų universalus ir tinkami tokių išteklių kūrimui.
Skaitmeninės bibliotekos ateityje apibudinamos tokiomis charakteristikomis:
• Tai bus išsami informacijos išteklių kolekcija svarbi mokslininkams, mokymui ir savišvietai
• Ištekliai bus prieinami visų lygių vartotojams, naujokams bei ekspertams.
• Ištekliai bus tvarkomi ir valdomi profesionalų kurie matys save kaip pasaulio kultūrinio bei intelektinio paveldo saugotojus.
Taigi tikslas yra plėtoti ir skatinti masinį skaitmeninių bibliotekų ar kolekcijų kūrimą visame pasaulyje ir taip sudaryti sąlygas visuomenei naudotis informacija bet kur ir bet kada (internete) patogiausiu ir efektyviausiu būdu.
Daugybė akademinių ir mokslinių bibliotekų ap.siėmė konvertuoti į skaitmeninį pavidalą pačias reikšmingiausias ir svarbiausias savo spaudinių kolekcijas. Tai žymiai pagerina vartotojų priėjimą prie kolekcijų, saugo spausdintų dokumentų rinkinius nuo tolimesnio neigiamo fizinio poveikio, suteikia galimybę naudotis dokumentais mokslo tikslais daug didesniam vartotojų ratui dėka geresnio navigavimo ir dokumentų organizavimo skaitmeninėje terpėje. Nors skaitmeninimas ir yra be galo naudingas akademinėm bibliotekom bei mokslininkam, pats procesas yra brangus ir su juo susiję nemažai teisinių, logistinių ir techninių problemų į kurias rreikia atsižvelgti prieš imantis tokios svarbios užduoties. Egzistuoja eilė klausimų su kuriomis neabejotinai teks susidurti bibliotekom ir kitom institucijom nusprendusioms skaitmeninti dokumentų kolekciją plačiai publikai. Kai kurie iš jų yra labai panašūs į tuos su kuriais susiduria bibliotekų darbuotojai atsakingi už fondų plėtra ir priežiūrą, -tai atranka, finansavimas, autorinės teisės, dokumentų apsauga, tačiau jie sudėtingesni nes skaitmeninimas kaip procesas yra naujas ir neįsisavintas reiškinys. Nors mokslinės bibliotekos visuomet vienos iš pirmųjų pritaiko naujas technologijas ir pagerina priėjimą prie savo fondų, vis dar yra problemų susijusių su skaitmeninimu dėl kurių betkuris universitetas turėtų gerai apmastyti prieš imantis tokių projektų.
Svarbiausia priežastis imtis tokio projekto yra priėjimo prie dokumentų radikalus pagerinimas. Pirmieji kas pajus naudą iš skaitmeninimo bus tyrinėtojai ir mokslininkai. Dažnai mokslininkas gali studijuoti ar tirti skaitmenine dokumento kopiją be būtinybės matyti tikra fizinį dokumentą. Tai akivaizdi nauda kuomet tyrinėtojas randasi geografiškai toli nuo dokumento. Dar vienas akivaizdus privalumas tai galimybė tiesiogiai palyginti du dokumentus kurie yra skirtinguose pasaulio vietose. Šiai dienai daug universitetų turi kolekcijas surūšiuotas pagal panašias temas ar kategorijas, suskaitmeninus šias kolekcijas ir sukūrus laisvą priėjimą prie jų, vartotojai galės analizuoti dokumentus lygiagrečiai vienas kito lyg tai jie būtų vienos skaitmeninės kolekcijos dalis. Kai kurie universitetai jau ėmėsi kkurti tematiškai susijusias skaitmeninius dokumentų rinkinius, kuriuose kelių universitetų dokumentai prieinami per vieną vartotojo sąsają. Pavyzdžiui „Amerikos kūrimas“ (Making of America) yra bendras Mičigano ir Kornelio universitetų projektas kurio siekiama konvertuoti dokumentus apie JAV socialinę istoriją nuo 1850-ųjų. Panaudojant abiejų universitetų dokumentus projektas suteikė galimybę naršyti ir vykdyti paiešką tarp keturių milijonų puslapių iš Amerikos istorijos. Taigi vietoj to kad naudotis dokumentais abiejų universitetų bibliotekose vartotojas gali tiesiog pasiekti integruotą kolekciją interneto pagalba.
Be nuotolinio priėjimo skaitmeninimas įgalina naudotis dokumentais dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Mokslininkams nebereikia laukti specialių kolekcijų skyrių darbo valandų, laukti kol skyriaus darbuotojas suras tam tikrą dokumentą. Iš kitos puses „tai turės pasekmių specialių bibliotekos kolekcijų skyrių darbuotojų vaidmeniui ir pareigoms“ (Hirtlis, 2002, p. 52). Tokių skyrių darbuotojai turės iš naujo persvarstyti savo funkcijas ir pareigas ir pritaikyti jas prie skaitmeninimo ir elektroninės terpės. Šiame amžiuje augant ir populiarėjant internetui vartotojai reikalauja iš universitetu pastovaus ir nuotolinio priėjimo prie dokumentų ir pasiekti tai galima tik skaitmeninimo dėka.
Skaitmeninimas taipogi gali atverti galimybe naudotis dokumentais kurie nėra pasiekiami plačiai publikai. Nemažai leidinių ir spaudinių, ypač senų ir retų, yra tokie trapūs ir pažeidžiami kad negali būti naudojami ir skaitomi įprastu būdu. Aukštos kokybės
skaitmeniniai vaizdai (nuotraukos) gali apsaugoti dokumentų rinkinius nuo fizinio naudojimo ir poveikio. Su sąlyga kad skenavimas ar fotografavimas nepažeis leidinio, jį galima konvertuoti ir padaryti prieinamą plačiai pub.likai. Naudojant sudėtingas vaizdinės grafikos programas galima pagerinti pažeisto dokumento vaizdą ir tai leisti vartotojui geriau pamatyti informaciją dokumente. Pavyzdžiui Nebraskos, JAV universitete nuo devyniolikto amžiaus buvo saugoma stiklo plokštelių negatyvų, kuriuose užfiksuoti pastatai, kolekcija kuri buvo konvertuota į skaitmeninius vaizdus. Panaudojant skaitmeninės grafikos programas pavyko atskleisti detales vaizduose kurių nebuvo matyti ankščiau. BBe to vaizdus galima priartinti ir pamatyti konkrečias dokumento dalis įvairiais rakursais, priartinus vaizdą keliasdešimt kartų galima įžvelgti daugybe detalių. Tokia technologija suteikia galimybe naudotis dokumentais ir žmones su sutrikusiu matymu ar kita regos negalią.
Skaitmeninis konvertavimas atneš naudą ne tik mokslininkams, bet ir viso pasaulio žmonėms kurie galės naudotis leidinių kolekcijomis. Individai kurie domisi istorija, literatūra ar kitomis mokslo sritimis kurie paprastai nesilankytų specialių kolekcijų skyriuose, dabar galės prieit prie pirminių dokumentų klodų. Šie žmonės nebūtinai užsiima moksliniais tyrimais, ttačiau būdami istorijos ar literatūros mėgėjai jie galės skaityti retus ir senus dokumentus rekreacijos tikslais. Konvertavimas sudemokratina naudojimąsi leidiniais ir padaro istorija prieinamą visiems. „Kasdien Kongreso bibliotekos Amerikos atminties (American memory) puslapis sulaukia daugiau apsilankymų nei bibliotekos skaityklos. (Smith, 1999, pp. 9-10). Skaitmeninimas gali būti labai naudingas mokymosi procese tarp aukštųjų ir kitų mokyklų studentų. Nemažai studentams naudingų skaitmeninių bibliotekų esa organizuotos taip kad būtų nepakeičiamas mokymosi medžiagos šaltinis ir papildas. Vienas iš pavyzdžių –„Skaitmeninė istorija“, tai projektas kuriame dalyvauja Hjustono universitetas, Čikagos istorijos bendrija ir kiti. Projektas suteikia prieiga studentams prie daugelio pirminių mokymosi šaltinių bei prie Multimedia interaktyvių pamokų-prezentacijų apie Amerikos istoriją. Tokie projektai sukuria gyvesnį ir įdomesnį istorijos pojūtį studentams kuriems neužtenka skaityti istorinius tekstus.
Paprastai norint rasti informaciją fonduose ar rinkiniuose reikia naudotis katalogais ir bibliografija, kartais tenka peržiūrėti visą dokumentų rinkinį. Skaitmeninimas įgalina vartotoją daug paprasčiau ir efektyviau naršyti medžiagą. Kai dokumentai konvertuojami į skaitmeninį pavidalą, dažnai jiems priskiriami metaduomenys tam kad būtų lengviau organizuoti iir ieškoti tarp dokumentų. Kai kurios skaitmeninės kolekcijos leidžia naršyti jas pagal tema, tačiau daugumą kolekcijų galima naršyti naudojant paiešką pagal raktinius žodžius. Metaduomenys pasako kompiuterio programai apie ką yra dokumentas ir tai įgalina nukreipti dokumentą vartotojui pagal jo paiešką. Skaitmeniniuose kolekcijose dažnai naudojamas hiperteksto nuorodos (nuorodos nukeliančios į teksto dalį paspaudimu ekrane) sujungiančios su reliatyviais tekstais ar dokumentais rinkinyje. Šios priemonės ir technologija pagerina paiešką elektroniniame pavidale kelis kartus lyginant su tradiciniais fondais.
Taigi tema „Dokumentų skaitmeninimo techniniai aaspektai“ pasirinkta ne atsitiktinai. Manau ši tema yra neatsiejama nuo dabartinių bibliotekininkystės ir informacijos mokslų, ir atspindi naujausius pakitimus ir procesus, kurie įtakoti technologijų vystymosi, keičia bibliotekos ir vartotojų sąveiką. Kitaip tariant skaitmeninimas yra vienas iš reiškinių keičiančių bibliotekos veidą, jos darbo metodus ir ryšį su skaitytoju atsižvelgiant į dvidešimt pirmo amžiaus technologinius pasiekimus.
Darbe siekiama ištirti techninį procesą kurio pagalba daugelio Europos valstybėse ir JAV kuriamos skaitmeninės kolekcijos arba skaitmeninės bibliotekos, bei kiti skaitmeninių dokumentų projektai. Tai procesas kuomet įvairaus tipo dokumentai turintys fizinę forma kaip pavyzdžiui fotografijos, rankraščiai, knygos, paveikslai ir žurnalai ar laikraščiai yra konvertuojami į skaitmeninį pavidalą, norint įg.yvendinti įvairius projektus vadinamus skaitmeninėmis kolekcijomis ar bibliotekomis, kurių tikslas yra padaryti prieinamais plačiai visuomenei ar net visam pasauliu vertingus mokslui, menui ir mokymui dokumentus. Tokius projektus šiandien vykdo didelis skaičius mokslinių bibliotekų, universitetų ar net privačių kompanijų.
Darbo tikslas yra ištirti dokumentų skaitmeninimo techninių sprendimų seką ir įvairovę, apimant bibliotekose vykdomas skaitmeninimo programas ir projektus, susikoncentruojant ties tekstinę ar vaizdinę informacija nešančiais dokumentais tokiais kaip rankraščiai, knygos, žurnalų straipsniai, iliustracijos ir kitais. Šio tyrimo uždaviniai:
• nustatyti kylančias problemas ir kliūtis konvertuojant dokumentus iš fizinės į skaitmeninę formą;
• nubrėžti tinkamiausius ir priimtiniausius techninius sprendimus ir priemones aar jų komplektus taikant juos skaitmeninimo procese bei padėti numatyti ir planuoti technologijų kitimą ir vystymąsi;
• nustatyti techninių aspektų skaitmeninime kitimo ir vystymosi spartą bei jų tendencijas ateityje;
• palyginti tokių iniciatyvų techninius aspektus ir technologijas naudojamas JAV ir Europos sąjungoje su tomis kokios naudojamos Lietuvos bibliotekose.
Darbo pagrindiniai tyrimo metodai yra analizė ir interviu su specialistais.
Darbo pagrindas yra keturi skyriai. Pirmoje dalyje dėstoma skaitmeninimo reiškinio esmė ir jos nauda bei tam tikra raida per pastaruosius dešimtmečius, pristatant įvairius etapus ir pavyzdžius susijusius su dokumentų skaitmeniniu formatavimu bibliotekose ir ne tik. Antroje dalyje makro lygiu apžvelgiama ir tiriama skaitmeninių bibliotekų technologinė platforma skirta palaikyti skaitmeninimą ir jo produktą –skaitmeninius dokumentų resursus. Apžvelgiami įvairių projektų pasirinkti metodai ir problemos, su kuriomis buvo susidurta. Trečioje dalyje tiriamas fizinio dokumento skaitmeninės kopijos kūrimas (toks koks taikomas bibliotekų projektuose) ir įvairios priemonės naudojamos šiam tikslui. Taip pat analizuojama seka žingsnių reikalingų dokumento perkėlimui į elektroninę ar skaitmeninę formą. Čia pateikiama ir Lietuvos bibliotekų patirtis ir priemonės. Ketvirtoje dalyje tiriama paskutinioji skaitmeninių dokumentų valdymo ir organizavimo skaitmeninėse bibliotekose grandis. Taip pat techniniai sprendimai įgalinantis organizuoti skaitmeninius fondus siekiant kuo geresnių rezultatų galutiniams vartotojams bei projektų vadybininkams.
Teoretikai teigia jog dvidešimt pirmame amžiuje bus vykdoma masiška ddokumentų skaitmeninimas, kandidatas į JAV prezidentus Al Gore kartą kalbėjo jog galutinis bibliotekininkų tikslas yra konvertuoti svarbiausius žmonijos žinių klodus į skaitmeninį pavidalą tam kad bet kuris pasaulio moksleivis, mokslininkas, studentas ar skaitytojas galėtų naudotis laisvai naudotis jais neišeidamas iš namų interneto pagalba. Toks tikslas sunkiai pasiekiamas tačiau daugybė skaitmeninių kolekcijų kūrimo programų įrodė jog tikslas pasiekiamas. Taigi mano pasirinkti projektai mano nuomonę yra tarp labiausiai vertinamų ir daugiausia dėmesio ir vartotojų sulaukusių projektų. Apžvelgdami juos galime susidaryti išsamų supratimą apie dokumentų konvertavimą kaip reiškinį ir suvokti jo vietą šiuolaikinėje informacijos mokslų sistemoje.
Nuo ko prasidėjo bandymai perkelti įvairius dokumentus į skaitmeninę formą? Nustatysime kokių dokumentų buvo imtasi pirmiausia, kokie techniniai sprendimai buvo naudojami, kaip buvo sprendžiami finansiniai ir teisiniai klausimai, ir kokio atgarsio susilaukė tarp skaitytojų, mokslininkų, studentų.
1. SKAITMENINIŲ BIBLIOTEKŲ IR DOKUMENTŲ SKAITMENINIMO PRADŽIA
Pasaulyje galima rasti nemažai skaitmeninių bibliotekų pavyzdžių, reguliariai vysta konferencijos skirtos šiai temai, taip pat rašoma nemažai knygų, straipsnių ar net ištisų žurnalų apie skaitmenines bibliotekas, kartais galima pamatyti diskusijas ar reportažus per televiziją apie jas. Tokių bibliotekų spartus augimas skatinamas elektroninių leidinių p.ublikavimu ir didelių ir mažų skaitmeninimo projektų kurie perkelia medžiagą iš fizinių dokumentų į skaitmeninę formą. Spartus skaitmeninių bibliotekų koncepcijos ir realybės
vystymasis yra dar labiau neįtikėtinas žinant jų gana trumpą istoriją.
Pradėti istorinę diskusiją apie skaitmenines bibliotekas galima nuo keturių asmenų kurių viziją ir veiksmai padėjo pradžią tokio reiškinio užgimimui. Dar 1945 metais Masačiusetso technologijos instituto profesorius Vanevaras Bušas parašė straipsnį moksliniame žurnale Atlantic Monthly apie informacijos perkrova net to meto mokslininkams, straipsnis vadinosi „Kaip mes galime manyti“ (As we may think) jame Daktaras Bušas teigia „Mūsų metodai perduodi ir peržiūrėt mokslinių tyrimų rezultatus yra morališkai pasenę ir šiai dienai visiškai nnetinka“ Jis pasiūlė keletą techninių sprendimų kurie ateityje galės išspręsti šia problemą. Tuomet jis pasiūlė įsivaizduojamo įrenginio vadinamu Memex koncepciją, tai įrenginys kuriame būtų saugomos individo knygos, užrašai bei medžiaga, ir jais būtų galima naudotis labai sparčiai ir patogiai. Jis įsivaizdavo tai kaip tam tikrą darbastalį ant kurio būtų įtaisytas ekranas per kuri galimą būtų akimirksniu surasti reikiamą tekstą užrašą ar knygą. Profesorius tuomet įsivaizdavo tai ne kaip kompiuterį bet greičiau kaip mikrofilmų skaitytuvą kuris dideliu greičiu galėtu projektuoti vaizdą iiš reikiamo dokumento. Jis numatė Memex‘ą kaip asmeninę bylą ar biblioteką kurios pagalbą galima būtų susirast ir naudotis bet kokia knygą keleriopai greičiau ir efektyviau nei imant ją iš lentynos tarkim skaitykloje.
Vienas iš žmonių įtakotų Bušo idėjų buvo Duglasas EEngelbartas. Perskaitęs Bušo „Kaip mes galime manyti“ jis susižavėjo mintimi apie mašiną padėsiančią žmogui pažinti ir naudotis informacija. 1960-aisiais jis kartu su kolegomis Stanfordo tyrimų institute Kalifornijoje sukūrė tai kas vėliau buvo pavadinta „hipertekstu“. Engelbartas ypač domėjosi bendradarbiavimo galimybę tarp geografiškai išmėtytų komandų (mokslininkų) ko pasėkoje jis išrado kompiuterinės pelės prototipą, langais paremtą programinę įrangą (prisidėjo prie Windows operacinės sistemos principo), nuotolinę (online) pagalbos sistemą, taip pat paspartino efektyvių vartotojų sąsajų atsiradimą. Jo nuotolinė informacinė sistema buvo pademonstruota realiu laiku 1968 metais (http://sloan.stanford.edu/mousesite/1968Demo.html), taip pat sukūrė vizualinę aplinką leidžiančią keistis informaciją, taip pat pristatė pirmą programą leidžiančią dviem žmonėm esantiems skirtinguose vietose keistis garso ir vaizdo informacija per kompiuterinį tinklą. Engelbarto darbai turėjo tiesioginės įtakos tyrimams Xerox korporacijos Tyrimų centre pprie Palo Alto.
Tedas Nelsonas dar vinas mokslininkas kuris neabejotinai padarė įtaką skaitmeninimo atsiradimui ir vystymuisi. Jis taip pat buvo įtakotas Bušo bei Engebarto. Jis pirmas įvedė terminą „hipertekstas“ septintojo dešimtmečio viduryje ir parodė jog hipertekstas gali integruoti ir sujungti informaciją į vieną žinių sistemą. Jo Xanadu projektas turėjo tapti universali ir demokratiška hiperteksto biblioteka kuri padėtų laisvai naudotis informacija visiems žmonėms. Nors ir Xanadu nebuvo įgyvendintas, jis turėjo didelę svarbą vėlesnėms hiperteksto sistemoms.
Timas Berneris-Ly dirbdamas programinės įrangos inžinieriumi-konsultantu 1980-ais mmetais CERN, Europos branduolinės fizikos laboratorijoje Šveicarijoje parašė programą saugančią informaciją naudojant atsitiktines asociacijas. 1989 Jis pastūmėjo hiperteksto koncepciją ir pasiūlė globalinį hiperteksto projektą įgalinantį žmones bendradarbiauti kartu ir apjungti informaciją hiperteksto dokumentų tinkle; tai jis pavadino pasauliniu tinklu (World Wide Web).
Pažangios šių keturių asmenų idėjos automatinių informacijos sistemų, vartotojo sąsajos, hipernuorodų ir tinklo srityse, kartu su išradimais ir technologiniais perversmais kompiuterijos ir duomenų perdavimo srityse privedė prie ankstyvųjų eksperimentų kuriais buvo bandy.ta organizuoti ir manipuliuoti dideliais skaitmeninės informacijos kiekiais institucijose kurios iškart tapo skaitmeninių bibliotekų pirmtakais. Be šių idėjų sunku įsivaizduoti šiandienines skaitmenines bibliotekas ir kolekcijas laisvai prieinamas per internetą, kurios naudoja hipertekstą sujungti informacija kaip viduje, taip ir tarp bibliotekų.
Ankstyvieji skaitmeninimo projektai dažniausiai buvo siejami su žurnalų publikacijų konvertavimu į skaitmeninę formą. Merkurio Elektroninės Bibliotekos projektas Carnegie Mellon universitete Pensilvanijoje buvo vienas pirmųjų (1989-1992) bandymų sukurti universiteto erdvėje skaitmeninę periodinių publikacijų biblioteką Kompiuterijos mokslo tema (http://www.cs.cornell.edu/wya/Mercury6.doc). Po jo sekė Chemijos nuotolinės prieigos eksperimentas CORE kuriame dalyvavo Bellcore ir OCLC kompanijos, Kornelio universitetas, Amerikos chemijos asociacija (ACS) ir kiti. CORE metu buvo konvertuota į skaitmeninį pavidalą 400,000 puslapių iš chemijos žurnalų išleistų ACS. Tarp 1991 ir 1995 metų leidėjas Elsevier Science suteikė devyniems didžiausiems JAV universitetams galimybę naudotis sskaitmeniniais straipsnių variantais iš 43 skirtingų žurnalų. Šis projektas vadinosi TULIP ir jo tikslas buvo testuoti skaitmeninų publikacijų perdavimą internetu ir naudojimąsi jais kompiuterio pagalba, taip pat buvo kreipiamas dėmesys į vartotojų elgseną bei analizuojami ekonominiai ir organizaciniai tokio projekto privalumai. TULIP projekto galutinė ataskaita yra http://ww.elsevier.nl/homepage/about/resproj/trmenu.htm). Mercury, CORE ir TULIP padėjo pademonstruoti kaip galima realizuoti skaitmenines bibliotekas ir jų teikiamus privalumus.
Paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje mokslinis ir profesionalus domėjimasis skaitmeninėmis bibliotekomis sparčiai augo. Nuo 1991 metų buvo rengiamos mokslinės konferencijos šia tema. Susidomėjimas paskatino 1994 metais pradėti pirmą keturių metų trukmės skaitmeninės bibliotekos iniciatyvą pavadinta DLI-1. Joje dalyvavo trys JAV institucijos: Nacionalinė mokslo fundacija, Nacionalinė Aeronautikos ir kosmoso agentūra (NASA) ir Gynybos pažangių mokslinių projektų agentūra (DARPA). DLI-1 tikslas buvo sukurti metodus rinkti, saugoti ir organizuoti informaciją skaitmeninėje formoje ir padaryti ją prieinama moksliniams tyrimams per vartotojui draugišką sąsają. Šis projektas padarė pažangą svarbiausiose skaitmeninių bibliotekų srityse, tarp jų skaitmeninimas, metaduomenys, naršymas ir paieška bei prieiga per tinklą. Iš viso pagal šią iniciatyvą buvo vykdomi šeši projektai:
• Kalifornijos universitetas Berklyje sukūrė didelę skaitmeninę kolekciją apie Kalifornijos aplinką;
• Kalifornijos universitetas Santa Barbaroje ėmėsi geografinių žemėlapių ir geologinės informacijos savo Aleksandrijos projekte;
• Carnegie Mellon universiteto Informedijos projektas tyrė skaitmeninės video mmedžiagos saugojimo ir prieigos problemas;
• Ilinojaus universiteto Interspace projekte buvo bandoma kaupti ir skaitmeninti mokslo ir inžinerijos žurnalus;
• Mičigano universitetas kūrė ir tyrinėjo programas vykdančias informacijos paiešką.
• Stanfordo universiteto mokslininkai kūrė Infobus projektą kurio tikslas buvo atskirų skaitmeninių bibliotekų integravimas.
Daugiau informacijos apie šiuos projektus galite rasti DLI-2 internetinėje svetainėje (http://www.dli2.nsf.gov/dlione) .
Antroji skaitmeninės bibliotekos iniciatyvos fazė sekė 1998 metais (http://www.dli2.nsf.gov/announce.html). Ją paremė keletas JAV agentūrų, tarp jų buvo ir organizacijos turinčios platesnių interesų nei tos kurios dalyvavo pirmoje fazėje, tarp tokių organizacijų buvo Nacionalinė medicinos biblioteka (NLM); Humanitarinių mokslų fondas; Kongreso biblioteka ir NSF. Iniciatyvos tikslai buvo:
• Selektyviai dirbti su pačiomis perspektyviausiomis veiklomis skaitmeninių bibliotekų srityse.
• Pagreitinti skaitmeninių dokumentų ir kolekcijų vystymą, jų prieigą ir valdymą.
• Sukurti naujus skait.meninių rinkinių pritaikymo būdus siekiant kuo geriau įtikti vartotojams, bei skatinti naudojimąsi tarp mokyklų studentų ir moksleivių.
• Skatinti tyrimus ir studijas apie skaitmeninio turinio bibliotekų ir žmogaus tarpusavio sąveiką įvairiuose kontekstuose.
36 projektų vykdytų tarp 1999-ūjų ir 2004 sąrašą galima ratsti DLI-2 interneto svetainėje (http://www.dli2.nsf.gov/projects.html).
Skaitmeninės bibliotekos steigiamos ir kuriamos įvairiose besivystančiose ir išsivysčiusiose šalyse visame pasaulyje dėka technologinės ir finansinės paramos. Galima paminėti tokius pavyzdžius:
• Afrikos skaitmeninė biblioteka laisvai prieinama visame Afrikos kontinente (kur yra galimybė prieiti prie interneto) Bibliotekoje sukaupta nemažai
elektroninių knygų (e-books) apie Afrikos mokslą ir šveitimą bei vystymąsi. Taip pat svetainėje galima naudotis elektroniniais žurnalais bei kita medžiaga (http://africaeducation.org/adl).
• Brazilijos Biblioteca Virtual em saude (Virtuali sveikatos biblioteka) suteikia prieigą prie sveikatos apsaugos resursų regioninio tinklo (http://www.bireme.br) ; Svetainę galima skaityti trimis kalbomis.
• Kanados Skaitmeninių bibliotekų iniciatyva yra Kanados bibliotekų ir kitų organizacijų susivienijimas, kurio užduotis yra pagerinti skaitmeninio turinio panaudojimą bei sukurti geresnį vartotojų aptarnavimą (http://www.nlc-bnc.ca/cidl/cidle.html); Šios iniciatyvos pavizdys yra Coolege de Joiliette: 150ans d‘education (1846-1997), tai archyvinių ddokumentų rinkinys skaitmeniniame formate –fotografijos, laiškai ir kita, visa medžiaga su komentarais kurie nupasakoja šios seminarijos istoriją. (http://collections.ic.gc.ca/joiliette).
• Airijos Elektroninių tekstų rinkinys (Cirpus of electronic texts –CELT) apima resursus skirtus mokslinėms Airijos istorijos, politikos ir literatūros studijoms (http://ucc.ie/celt)
• Naujosios Zelandijos Skaitmeninės bibliotekos (NZDL) projektas vykdomas Vaikato universitete pradėtas su intencija ištirti najas technologijas, naujausio tipo vartotojo sąsajas, pagerinti informacijos pristatymą ir prieiga prie jos, taip pat išanalizuoti kokios temos ar dalykai susilauktų didžiausio vartotojų skaičiaus. Projekto metu buvo analizuojamos iir kritikuojamos kitos skaitmeninės bibliotekos.
• Tailando Vaiko instituto skaitmeninė biblioteka remia instituto misiją pagerinti vaikų gyvenimo kokybę bei rūpintis šeimos vertybėmis Tailande. (http://www.childthai.org)
• Didžiojoje Britanijoje buvo imtasi Elektroninių bibliotekų (eLib) programos, inicijuotos 1994 metais. Čia projekto vykdytojai dirbo skaitmeninimo, sskaitmeninio dokumentų konservavimo ir elektroninių dokumentų prieigos srityse. Daugiau nei 70 projektų vykusių iki 2000-ųjų metų sąrašas išdėstytas interneto svetainėje (http://www.uklon.ac.uk/services/elib/projects) ir elektroniniame žurnale Ariadne (htp://www. Ariadne.ac.uk), čia taip pat yra nemažai straipsnių ir diskusijų apie eLib programą
Ankstyvos diskusijos apie reiškinį šiandien žinoma kaip „skaitmeninės bibliotekos“ dominavo pagrinde tarp kompiuterijos ir informacijos mokslininkų, Pavyzdžiui DLI-1 didžiąją dalį dėmėsio skyrė informacijos architektūrai ir jos manipuliavimui ir nedaug galėdavo pasakyti apie skaitmeninių bibliotekų viziją ar misiją, jos panaudojimą visuomenės švietimo, mokslo bei rekreacijos tikslams. Tačiau paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje prie tokių projektų ir programų prisijungė bibliotekininkai ir kiti informacijos specialistai. DLI-2 sukoncentravo dėmesį ties socialiniais, elgsenos bei ekonominiais skaitmeninimo aspektais šalia esančių techninių-technologinių aspektų. Anglų eLib programa savo ruožtu nuo pat pradžių oorientavosi labiau į paslaugų ir sąsajų vartotojui kūrimą nei fundamentaliems technologijos tyrimams. Labiau bibliotekos, nei kompiuterijos institutai ir informacinių technologijų mokslų padaliniai, tapo vedamosiomis tokių iniciatyvų ir projektų jėgomis ir idėjų kūrėjomis. Nors mokslininkai pripažįsta kad skaitmeninės biblioteko.s dar vis yra savo ankstyvosiose vystymosi stadijose, jos tapo neatskiriama bibliotekų mokslo ir aplinkos dalimi visame pasaulyje, nesvarbu kokiu, teorinių ar praktiniu aspektu į jas pažvelgti.
Skaitmeninių bibliotekų federacijos direktorius Danielis Greensteinas siūlo alternatyvų požiūrį į skaitmeninių bibliotekų ir skaitmeninimo evoliuciją ir iistoriją. Jis padalino tokių bibliotekų vystymąsi į tris konceptualias kartas: Elektroniniai Bibliografiniai katalogai, Eksperimentavimo karta ir institucinio virsmo karta.1.1. Pirmoji karta: bibliografiniai katalogai
Ilgiausiai trukusi skaitmeninių bibliotekų evoliucionavimo stadija pasak Greenstein‘o buvo nuotoliniai elektroniniai katalogai. Š stadija dar nėra visiškai pasibaigus, tačiau pasiekė svarių rezultatų. Tarp jų MARC formatas ir daugelis kitų nacionalinių ir tarptautinių katalogavimo standartų ir paslaugų. Ši stadiją suteikė bibliotekų bendruomenei nemažos patirties bendradarbiaujant įvairiuose projektuose ir iniciatyvose, taip pat paliko nemažai patirties individualioms bibliotekoms susijusios su sudėtingų ir didelių sistemų kūrimu ir valdymų. Įdomu tai kad bibliotekų pasirinkti elektroninių katalogų kūrimo būdai ir principai stipriai paveikė pačių bibliotekų vystymąsi ir vėlesnius laimėjimus kompiuterizacijoje. Yra atvejų kuomet pasirinkus ne tinkamą online katalogų kūrimo koncepciją bibliotekoms tekdavo iš naujo imtis tokių katalogų kūrimo, kas neabejotinai sutrukdė joms žengti kitus skaitmeninimo ir kompiuterizavimo žingsnius dešimtajame dešimtmetyje.1.2. Antroji karta: Eksperimentavimas
Antroji karta siejama su internetu. Jos apytikslią pradžią galima laikyti 1990-uosius kuomet internetas daugiau ar mažiau tapo prieinamas platesnei publikai. Nors ir ši karta sukūrė nemažai inovacijų informacijos valdyme ir pateikime, ja galima charakterizuoti kaip seną produktą naujame įpakavime nei kaip visiškai naują prekę. Bent jau pradžioje bibliotekos naudojosi internetu kaip pagalbiniu įrankiu tam kad teikti tradicines bibliotekų paslaugas. Ryškiausias tokios paslaugos ppavyzdys tai elektroniniai katalogai kurie tapo prieinami per tinklus, iš pradžių per Telnet, gopher, mosaic o veliau ir per pasaulinį voratinklį. Bibliotekos nesustojo ties internetiniais katalogais. Jau 1990-aisiais pradėta rinkti ir kurti tam tikrą skaitmeninę informaciją, dažniausiai magnetinėse laikmenose, kai kurių mokslinių žurnalų referatai ir bibliografinė informacija jau buvo pasiekiama elektroniniame pavidale. Ne internetas sukūrė šiuos produktus, tačiau jis prisidėjo prie tokių produktų platinimo ir sklaidos. Internetas sukūrė galimybe pasiekti lėtai augantį bibliotekų skaitmeninės informacijos masyvą, taip gerokai kilstelėjąs skaitmeninių bibliotekų techninę kompetenciją. Tačiau tokie žingsniai dar nepradėjo iš esmės keisti bibliotekos misijos ar funkcijų.
Tolimesnis antros kartos etapas buvo pradinis eksperimentavimas skaitmeninio konvertavimo srityje. Skelbdamos skambius šūkius apie žmonijos žinių visuotinį prieinamumą, inovacinius mokymo ir mokslo informacijos priėjimo metodus, nacionalines ir tarptautines skaitmenines bibliotekas ir kolekcijas, bibliotekos ėmėsi užduoties kurios tikslas buvo dokumentų fondų skaitmeninimas ir jų prieiga per pasaulinį tinklą. Dar anksti spręsti apie ilgalaikius tokių iniciatyvų rezultatus ir pasiekimus. Pirmieji projektai buvo susiję su didelę rizika ir todėl Nedaugelis iš ankstyvųjų konvertuotų kolekcijų pateisino lūkesčius kurie tiesiog buvo per daug išpūsti. Pagal ano meto supratimą ir lūkesčius pirmosios kolekcijos buvo:
• Per mažos kad patenkinti daugelio vartotojų ir pastovių lankytojų poreikius
• Per daug išskirtinės ir unikalios kad jas ggalima būtų integruoti į didesnes kolekcijas.
• Per daug pasyvios kad išlaikytų vartotojų ilgalaikį susidomėjimą jomis.
Taigi šiuo aspektu tai nebuvo revoliuciniai pasikeitimai bibliotekoms. Dažniausiai ankstyvosios skaitmeninės kolekcijos buvo kuriamos kaip priemonė parodyti ir pristatyti retus ir senus leidinius ir dokumentus ir taip paryškinti tam tikros bibliotekos fondų kultūrinę bei istorinę reikšmę. Tai kad buvo siekiama demonstruoti tik lokalių bibliotekos fondų dokumentus gali paaiškinti kodėl šios kolekcijos laikomos gana ribotos ir nepažangios.
Jei imti vertinti ankstyvąsias skaitmenines kolekcijas pagal kuklesnius ir realistiškesnius reikalavimus, jos buvo labai sėkmingos. Iš tikro daugelis tokių rinkinių buvo kuriami kaip techniniai eksperimentai o ne kaip mokslinės informacijos ir bibliotekininkystės principus pakeisiantys įrankiai. Šie projektai nebuvo vienkartiniai, jie greičiaiu buvo pastoviai veikiančios laboratorijos kurių tikslas buvo aprobuoti ir išbandyti naujas technologijas ir nustatyti pagrindines vystymo gaires, kurti naujoviška skaitmeninių bibliotekų infrastruktūrą bei lavinti naujos kartos profesionalus galinčius dirbti su tokio pobūdžio projektais.
Antros kartos skaitmeninė biblioteka intensyviai ieškojo tam tikro universalaus ir tobulo techninių sprendimų rinkinio vadinamu „killer application“. Kaip šventasis gralis šie sprendimai buvo nepasiekiami tarsi iliuzija ar mitas kuriuos įvairūs tyrinėtojai matė įvairiose formose –duomenų ir metaduomenų formatuose, tinklo protokoluose, netgi sistemų architektūrose. Jų susidomėjimo logika paprasta. Tuo metu buvo suprantama kad skaitmeninės bibliotekos yra sudėtinga
struktūra ir ja kurti ir palaikyti nėra paprasta. Kūrimo procesą pasunkino ir tai kad ano meto bibliotekos išties turėjo labai mažą kiekį parengtų ir kvalifikuotų specialistų išmanančių technologijas ir galinčių jas prit.aikyti skaitmeninių bibliotekų kūrime. Tas sprendimų kompleksas vadinamas „killer app“ (programa žudikė) buvo tarsi sidabrinė kulka, sprendimas turtėjas katapultuoti biblioteką į naują skaitmeninį amžių nekeičiant bibliotekos struktūros iš pamatų, neperkvalifikuojant jos darbuotojų, ir nesistengiant partvarkyti savo misijos ir funkcijų pagal informacinės visuomenės reikalavimus, kaip tai darė daugybė kitų visuomeninių oorganizacijų ir institucijų.
Antros kartos skaitmeninės bibliotekos tapo labiau konkurenciškos viena kitai. Konkurencija nebuvo naujas reiškinys, kadangi mokslinės bibliotekos ir ankščiau siekdavo išskirtinumo savo fondams ir pozicijai. Tokia konkurencija tapo labiau akivaizdi antros kartos etape kuomet bibliotekos atvirai ėmė ignoruoti tarpusavio informacijos dalinimosi galimybes kurias suteikė tinklinės technologijos. Gal būt tokia konkurenciją galima vėl gi aiškinti ta didžiule rizika su kuria susidūrė bibliotekos skaitmeninime. Kiekviena biblioteka norėdama pateisinti tokią riziką norėjo pabrėžti savo iniciatyvų išskirtinumą ir unikalumą, ir todėl vengė pplatesnio bendradarbiavimo ir informacijos dalinimosi su kitais. Kaip ten bebūtų to meto elektroninės-skaitmeninės bibliotekos ieškojo teisingos vagos ar kelio. Kai kurios pasirinko tuos standartus ar sistemas kurios jų manymų ateityje virs populiariausiais. Kitos gi pasirinko kolekcijas turinio prasme, tokias kuriomis ssusidomėjimas ne tik neužgestų bet ir didėtų ateityje. „Online“ eksperimentų specifika, lydint ją konkuravimu tarp bibliotekų pavertė standartų kūrimą ir diegimą sudėtingu ir kebliu procesu. Ne daug kas abejojo kad standartizavimas atneš naudos ir aiškumo. 1990-aisiais standartų priėmimas žadėjo suderinamumą, ištvermingumą ir nuspėjamumą skaitmeninėms kolekcijoms ir paslaugoms. Sunkiausia buvo susitarti kokie standartai turėtų būti naudojami ir kam jie priklausys (kas išradėjas ir savininkas), tokios diskusijos galiausiai neprivedė prie universalių ir vieningų standartų atsiradimo.
Konkuravimas tarp skaitmeninių bibliotekų prisidėjo to kad buvo mažai vystomos bendros iniciatyvos tarp įvairių institucijų ir bibliotekų. Tačiau yra nemažai bendrų tyrimų ir projektų pavyzdžių. Įvairios metaduomenų kūrimo iniciatyvos gali būti tokiu pavyzdžiu, kai kurios iš jų pasiekė konkrečių rezultatų kurie turi įtakos šiandienos skaitmeninių bibliotekų kūrime. TTačiau vis tiek reikia pastebėti kad atsiradusios tinklų technologijų galimybės leidžiančios dalintis resursais ir dokumentais liko neištyrinėtos.
Organizacine prasme skaitmeninės bibliotekos taipogi turėjo išskirtinių bruožų. Nors lyderiaujančios ir stipriausios skaitmeninės bibliotekos buvo kuriamos ant mokslinių bibliotekų bazės (kaip tai buvo daroma JAV), kai kurios tokios bibliotekos buvo sąmoningai buvo kuriamos kaip atskira esybė ar instituciją, tai buvo tarsi eksperimentinės laboratorijos veikiančios atskirai ir nepriklausomai nuo tradicinių bibliotekos paslaugų (įskaitant ir techninius sprendimus kai kuriais atvejais) tam kad jos galėtų veikti iir klestėti laisvesnėje ir nesuvaržytoje aplinkoje kuri labiau tinka tokių projektų tikslams įgyvendinti. Šalyse kaip Didžioji Britanija kur svarbiausią vaidmenį skaitmeninių bibliotekų kūrime turėjo nacionalinės finansavimo programos ir fondai o ne atskiros institucijos, toks nuokrypis į nepriklausomus savarankiškus projektus labiau akivaizdus. Ten veikiančios skaitmeninės bibliotekos buvo bazuojamos universitetuose ir kolegijose, kurie konkuravo tarpusavyje dėl teisės rengti ir kurti tokias iniciatyvas. Šio tipo paslaugos buvo kuriamos ne bibliotekų viduje o šalia jų, taip nesusipindamos su tradicinėmis bibliotekų operacijomis ir tapdamos labiau nepriklausomos nuo biurokratijos ar fakultetų reikalavimų ir apribojimų, kurie galėjo sutrukdyti inovacijoms ir eksperimentavimui.
Taigi ano meto antros kartos skaitmeninės bibliotekos buvo tam tikra eksperimentinė forma. Ji tyrinėjo ir kūrė naują patirtį. Visa tai stengdamos daryti atsiribojus nuo tr.adicinių bibliotekų paslaugų ir procedūrų, panaudojant projektų, kurie buvo atskirti nuo bibliotekos pagrindinės veiklos, rengimą. Galima sakyti kad šios kartos bibliotekos siekė patobulinti o ne iš esmės transformuoti bibliotekos istorines kolekcijas ir paslaugas.1.3. Trečioji karta. institucinio virsmo karta
Internetas suteikė antros kartos skaitmeninei bibliotekai papildomas galimybes sudaryti prieiga prie savo fondų ir kitos skaitmeninės informacijos, trečios kartos bibliotekoms jis suteikė galimybę transformuotis. Pradedant 1995 metais skaitmeninių bibliotekų internetinės svetainės augo ir tobulėjo dideliais tempais, kol tūkstantmečio pabaigoje tapo tinklo erdvėmis siūlančiomis platų sskaitmeninių kolekcijų ir paslaugų spektrą. Jos sumažino skirtumą iki minimumo tarp vietinių kolekcijų bei paslaugų ir jų ekvivalentų prieinamų per tinklo erdvę. Žiūrint technologiniu aspektu, mokslinių bibliotekų pamatai, fizinėje, kultūrinėje, finansinėje ir profesinėje plotmėje pasikeitė ar buvo iš vis pašalinti. Istoriškai mokslinė biblioteka vystėsi tam kad suvesti kartu žmones ir informaciją ir paslaugas skirtas organizuoti, saugoti ir skatinti naudojimąsi ta informacija. Bibliotekos sukūrė įvairiausių būdų skleisti informaciją ir paslaugas erdvėje –tai bendri katalogai, tarpbibliotekinis abonementas yra tokių būdų pavyzdžiai. Tačiau vis tiek prioritetas buvo skiriamas informacijos naudojimuisi vietoje, tai yra fizinėje bibliotekos erdvėje o ne plačiai prieinamoje visuotinėje sistemoje. Interneto brovimasis į visas visuomenės sritis privertė suabejoti tokiu istoriniu bibliotekos funkcionavimo principu. Bent jau buvo iškeltas klausimas apie bibliotekos vaidmenį ir organizacinę formą eroje kai prieiga prie informacijos nereikalauja buvimo toje pačioje fizinėje erdvėje su dokumentais ir informacija.
Panašios tendencijos išryškėjo kuriant skaitmenines kolekcijas. Įgijusios pakankamai pagrindinių kompetencijų ir techninių žinių, trečios kartos skaitmeninės bibliotekos atsisakė principo „Daryk ir tai savaime darysis“ kuris apibudino ankstesnes skaitmenines kolekcijas. Vietoj to buvo susikaupta ties skaitmeninio turinio integravimu į esamus bibliotekos fondus ir tam tikrų politikų ir strategijų kūrimu, techninių pajėgumų didinimu ir profesionalių įgūdžių lavinimo. Tokių mokslininkų kaip Jewell, Pittschmann ir Smith pparodo tokių teiginių teisingumą nesvarbu apie kokią skaitmeninę informaciją kalbama. Jewell rašo apie tai kaip didžiausios mokslinės bibliotekos standartizavo sudėtingus procesus reikalingus atrinkti, įvertinti, sukurti ir skatinti prieigą prie elektroninės informacijos, kuri tiekiama bibliotekoms trečių asmenų komerciniais tikslais (pavyzdžiui leidyklos tiekiančios elektroninius žurnalus). Pitschmann‘as aprašo išsivysčiusi ir gilų supratimą apie prarajas, galimybes ir realius kaštus bibliotekoms kurios renkasi organizuoti laisvą priėjimą prie savo resursų per interneto portalus, vartus (gateway) ir kitus nuorodų būdus. Smith savo ruožtu pabrėžia kad skaitmeninės bibliotekos kurios konvertuoja savo kolekcijas dešimtajame dešimtmetyje daro tai ne iš eksperimentinių bet iš strateginių sumetimų. Pavyzdžiui tam kad apibudinti ar išsaugoti retus dokumentus, palaikyti specifinius mokymo ir mokslo poreikius, ar tiesiog kad valdyti ir išsaugoti bendrus fondus.
Trečios kartos skaitmeninės bibliotekos taipogi yra mažiau suinteresuotos sukurti ar atrasti universalius techninius sprendimus (Greenstein‘o vadinamus „killer apps“). Vietoj to jos kuria kompleksines nuotolinės prieigos aplinkas, kurias palaiko vietinės ir globalinės sistemos kiekviena kurių atlieka savo funkcijas, šios sistemos dera tarpusavyje ir kartu sudaro darniai veikiančią schemą. Toks modelis ne tik sudėtingas ir pažangus, bet ir praktiškas bei ekonomiškas. Jis suteikia daugiau laisvės renkantis paslaugų komponentus ir įgalina bibliotekas lanksčiau raguoti į technikos kitimus ir tobulėjimą. Pasikliaudama tokia darnia sistemų architektūra biblioteka gali
įdiegti naują autorizavimo paslaugą ar patobulinti jos technologija išnaujo nepertvarkant elektroninių paslaugų aplinką.
Trečioje kartoje ryškėja požiūris į standartų pasirinkimą, kurį įtakoja ateities tinklinių technologijų lūkesčiai. Tam tikra prasme skaitmeninės bibliotekos diegia tuos standartus ir nusistovėjusias p.raktikas kurios jau yra naudojamos giminingose projektuose ir bibliotekose ir nebesistengia skelbti drąsius tikslus kurti naujus ir inovacinius metodus bei standartus. Ši strategija pasidarė akivaizdi sekant pastaruosius aštuonioliką mėnesių vykdomose Skaitmeninės Bibliotekos Federacijoje (DLF) –tai 27-ių JAV pažangiausių skaitmeninių bibliotekų konsorciumas kuris kartu investuoja įį bendrus tyrimus. Jau 2001-ais DLF pasiekė sutarimą dėl modelio kuris turėtų būti taikomas derybose su komerciniais elektroniniais žurnalais ir duomenų bazėmis, taip pat buvo priimti reikalavimai į skaitmeninę formą konvertuotoms arba performatuotoms knygoms ir seraliniams leidiniams. DLF nariai taipogi pasiekė susitarimą tarp kai kurių bibliotekų ir leidėjų dėl minimalių reikalavimų elektroninių žurnalų archyvavimo ir šiuo metu dirba su metaduomenų ir perdavimo schemomis kurios padėtų perteikti informaciją apie skaitmeninių objektų struktūrą, administracines bei technines charakteristikas.
Kaip tam tikras brandos procesas kkuomet ankščiau pradėti savarankiški ir nepriklausomi projektai, jeigu jie yra pakankamai sėkmingi, vėliau yra įjungiami į bibliotekos infrastruktūrą. Šioje stadijoje nesėkmė negali būti nurašyta kaip „pamokanti patirtis“ pasiekta naudojantis nedideliais finansiniais ištekliais gautais iš papildomų ar išorinių šaltinių. Tai atspindi iir besikeičiantį požiūri į skaitmeninės bibliotekos architektūrą. Kas liečia skaitmenines kolekcijas, bibliotekos suprato savo suvaržytas galimybes pateikti vartotojui tai jis iš tiesu trokšta –pakankamai „online“ informacijos kad patenkintų jų augančius poreikius. Šioje stadijoje bibliotekos demonstruoja norą apjungtai pažvelgti į savo neišspręstas problemas ir tada sukurti bendrą komplektą sprendimų, kurie būtų naudojami kaip pavyzdžiai, į kuriuos bibliotekos galėtų kartu investuot. Naudodamos šiais pavydžiais bibliotekos galėtų saugiau ir užtikrinčiau vystytis ir tobulėti. Kuo toliau tuo vis labiau jaučiamas vaisingas rezultatas pastangų rengti ir kurti skaitmeninių bibliotekų standartus ir metodus. To pavyzdžiai gali būti DLF darbai skirti skaitmeninių pirminių dokumentų (angl.-master) kuriamam registrui, Metaduomenų kodavimo ir Perdavimo Standartas (METS, 2001), taip pat rengiami reikalavimai skaitmeniniams archyvams.
Trečioje kartoje taip pat jaučiamos pastangos iš nnaujo atrasti vartotojus. Vartotojai nedaug orientuojasi praeitoje eksperimentavimo fazėje. Ir kodėl turėtų? Šioje stadijoje bibliotekos eksperimentuoja su naujomis technologijomis ir tai yra labiau jų vidinis reikalas, arba jos siekia pateikti vartotojui papildomų galimybių prieiti prie fondų katalogų, referatų ar kai kurių žurnalų –šioje srityje vartotojų poreikiai yra pakankamai gerai žinomi. Tuomet kai naujos technologijos ima transformuoti biblioteką, ir kai atsiveria galimybės kurti inovacines tinklines paslaugas, iš kart susidaro poreikis iš naujo įvertinti ir ištirti vartotojų interesus ir poreikius. Taip pat ppaaiškėjo jog dešimtojo dešimtmečio pabaigoje informacijos kiekio internete augimas paskatino pokyčius bibliotekų vartotojų elgesyje, poreikiuose bei lūkesčiuose. Atsižvelgiant į tai trečios kartos skaitmeninė biblioteka privalo žinoti ko vartotojai tikisi iš tinklinės bibliotekos ir kokį vaidmenį skirią bibliotekai šalia kitų tinklinės informacijos tiekėjų ir paslaugų.
Įvairus vartotojų elgesio tyrimai bei pačių vartotojų atsiliepimai pademonstravo jog vartotojai nori naudotis labai personalizuota ir labai lanksčia online aplinka, aplinka kuri pateikia jiems paslaugas ar informaciją reikalinga būtent tuo momentu. Pamoka bibliotekai yra dvejopa: vientisas kolekcijų ir paslaugų pateikimas nesvarbu kur, kieno ir kokiame formate jos tvarkomos; ir diegimas vartotojų profiliavimo technologijų, įgalinančių pačius vartotojus tvarkyti tinklinę informacijos aplinką pagal savo norus. Jei abi šios pamokos būtų apsvarstytos ir būtų atspindėtos naujai kuriamose veikiančiose paslaugose, tai galėtų revoliucionuoti skaitmenines b.ibliotekas.
Trečios kartos skaitmeninės bibliotekos daug rimčiau žvelgia į savo vartotojų poreikius ir interesus per savo paramą naujai atsiradusiai veiklai ar užsiėmimui vadinamam e-mokslui (e-scholarship). Nors ir ši frazė turi savybę įgyti vis naują reikšmę kas kart ją naudojant, Apibrėžimas geriausiai paaiškinamas apimant iniciatyvas kurios įgalina mokslininkus kurti ir skleisti „publikacijas“ kuo mažiau naudojantis trečio asmens kaip pavyzdžiui komercinio leidėjo paslaugomis, t.y. be tarpininkų. Daug kas mato tai kaip inovacinį reiškinį pakeisianti mokslo komunikaciją ir sutaupysiantį nnemažai lėšų mokslinėms bibliotekoms. Tačiau Greensteinas abejoja tokia retorika ir žvelgia į tai tiesiog kaip tradicinę mokslinės literatūros leidybą perkelta į elektroninę-tinklinę aplinką o ne kaip į reiškinį fundamentaliai transformuosiantį mokslinę komunikaciją.
Trečios kartos skaitmeninės bibliotekos pagaliau įgyja visiškai kitokią organizacinę formą nei jų pirmtakai. Lyginant su antra karta kurioje projektai vykdomi atskirti nuo bibliotekos tarsi tvora kad sumažinti nepasisekimo riziką, trečioje kartoje matome skaitmeninių bibliotekų ir kolekcijų integraciją į bibliotekos organizacinę visumą. Nesvarbu kokiu būdu koordinuojamos , ar per centralizuotą kūną, ar per atskirų bibliotekų centrų bendradarbiavimą, skaitmeninės bibliotekos apjungia visos bibliotekos organizacijos darbuotojus ir formaliai yra bibliotekos paslaugų dalis. Kuomet metaduomenų bibliotekininkai, žmogiškojo faktoriaus tyrinėtojai, skaitmeninės bibliotekos kūrimo koordinatoriai daug glaudžiau dirba su dalykinimo bibliotekininkais ir bibliografais, viešųjų paslaugų ir sistemų bibliotekininkais ir bibliotekos vadovais, ir kuomet skaitmeninių bibliotekos paslaugos tampa beveik neatskiriamos nuo kitų bibliotekos paslaugų, skaitmeninė biblioteka pamažu dingsta iš akių, ne todėl kad ji tapo mažiau svarbi bet todėl kad ji susiliejo su bibliotekos aplinka ir tapo neatskiriama „interjero“ dalimi.1.4. Pirminė reziume
Taigi jau 1996 metais buvo galima identifikuoti saują antros kartos skaitmeninių bibliotekų JAV bei Europoje, pasak Greensteino netgi keletas trečios kartos bibliotekų jau buvo pradėjusios kurtis. Tuometinis DLF vadovas Donaldas Votersas tada pasiūlė oorganizacinį skaitmeninės bibliotekos apibrėžimą –„Skaitmeninės bibliotekos yra organizacijos kurios suteikia išteklius, įskaitant specializuotus darbuotojus, struktūrizuoti, interpretuoti, rinkti, skleisti skaitmeninius leidinius, užtikrinti jų išsaugojimą, suteikti bendruomenei ar bendruomenėms laisvą priėjimą prie jų“.
Žvelgiant į sekančios kartos skaitmeninę biblioteką būtų teisinga praplėsti šį apibrėžimą ir pabrėžti funkcinę perspektyvą kuri leistu mums ištrūkti iš organizacinių ribų, iš kurių dabartinė skaitmeninių bibliotekų veikla stengiasi ištrūkti. Šioje perspektyvoje skaitmeninė biblioteka yra dalis sudėtingos tinklinės informacijos paslaugų sistemos dalis. Tarsi viena žvaigždė didesniame žvaigždyne ji stengiasi išplėsti mokslo ir kultūros ribas ir paremti inovacinius mokslinio tyrimo metodus ir mokymąsi. Tam kad pasiektų tai ji tarpininkauja tarp įvairių ir neretai padrikų informacijos resursų ir pastoviai besikeičiančių vartotojų bendruomenių. Šioje erdvėje ji tarsi įkuria „skaitmeninės bibliotekos paslaugų aplinką“ –tinklinę ir visuotinai prieinamą informacinę erdvę kurioje vartotojai gali surasti, prieiti prie, ir naudotis informacija. Nors ir priėjimo keliai skiriasi priklausomai nuo resursų apie kuriuos kalbama, skaitmeninė biblioteka neišskiria informacinių formatų. Knygos, žurnalai, spaudinių archyvai, video, filmai, garso įrašai ir istoriniai artefaktai yra matomi skaitmeninės bibliotekos aplinkoje taip pat kaip internetiniai katalogai, paieškos įrankiai, e-žurnalai, e-spausdinimo paslaugos, skaitmenintos kolekcijos, geografinės informacijos sistemos, interneto resursai ar kiti „elektroniniai“ fondai.
Kuriant skaitmeninės bibliotekos paslaugų aplinką, biblioteka tampa atsakingą už priėjimo prie informacijos pasaulio konfiguravimą,
pasaulio iš kurio bibliotekai priklauso tik dalis informacijos. Komercinio publikavimo pasaulyje, įmonės konkuruoja dėl pridėtinės vertės paslaugų kurias jos prideda prie savo elektroninių kolekcijų. Panašiai ir skaitmeninės bibliotekos įtvirtina savo savitą tapatybę, tarnauja savo vartotojų bendruomenei, pabrėžia savo nuosavas kolekcijas ir propoguoja savo unikalius institucinius tikslus suteikdami priėjimą prie savo virtualių dokumentų rinkinių bei skatindami jų naudojimąsi.
Skaitmeninės bibliotekos aplinka nėra orientuota vien tik į informacijos priėjimą ir naudojimąsi. Ji taip pat vykdo daugelį administratyvinių, verslo, kuratorinių bei mokymo ffunkcijų tam kad administruoti, valdyti ir skatinti teisingą naudojimąsi bibliotekos „kolekcijomis“ ir paslaugomis kurios pasiekiamos skaitmeninėje ir neskaitmeninėse formose ir randasi už institucijos ribų. Skaitmeninių bibliotekų paslaugų aplinka integruoja informacijos masyvus tarp kurių yra viešai prieinamų resursų, didžiuliai knygynai, tarp-bibliotekinis abonementas, duomenų paslaugos bei skaitmeniniai archyvai. Ji tvarko duomenis apie kolekcijas ir dokumentus laikomus jose per visą savo gyvavimo laiką. Ji inkorporuoja mecenavimą, skolinimą ir kitas duomenų bazes, taip pat procedūras reikalingas vartotojų registracijai, autorizavimui ir kai kuriais atvejais vartotojų aapmokestinimą. Skaitmeninės bibliotekos paslaugų aplinka gali išsivystyti į mokymosi erdvę skirtą nuotolio ir ilgalaikio mokymosi resursam ir kuratorinei bazei. Sumoje skaitmeninės bibliotekos paslaugų aplinka yra elektroninė informacinė erdvė kuri remia daugybę skirtingų požiūrių ir panaudojimų skirtų tinklinės informacijos visatai. Ji ssukurta bibliotekos nuolatiniams „klientams“, taip pat profesionalams bibliotekininkams bei tiems kas tiekia ir kuria informacijos sistemas jai. Ji pastatyta su pilnu supratimu jog informacinės technologijos ir toliau vystysis didžiuliais tempais kaip ir mūsų supratimas kaip panaudot. tas technologijas mokslui, mokymui ir kultūriniam vystymuisi.
2. SKAITMENINIŲ BIBLIOTEKŲ TECHNOLOGINĖ PLATFORMA
Savo esybėje skaitmeninių bibliotekų kūrimas ir vystymas reikalauja plataus technologinių išteklių panaudojimo. Ankstyvosiose skaitmeninių bibliotekų vystymosi stadijose, kuomet tipiškos kolekcijos būdavo eksperimentinės ir nedidelės, buvo naudojama daugybė programinės ir techninės įrangos. Šiandiena dauguma skaitmeninių bibliotekų vykdytoju pateikia tinkle masyvias kolekcijas. Kai kurios iš jų įskaičiuoja milijonus skaitmeninių objektų; projektuojamos kolekcijos kurių saugojimui gali prireikti ištisų petabaitų saugojimo talpos –tai tolygu 50,000 kompiuterių su 20 gigabaitų talpos kietaisiais diskais. Kai auga skaitmeninių kolekcijų dydis iir funkcionalumas yra labai svarbu turėti pamatinę technologinę platformą, kuri būtų kartu ir galinga, ir patikima. Daugelis iš skaitmeninių bibliotekų yra prioritetinės jas kuriančioms ir palaikančioms institucijoms. Taip pat akivaizdu jog vartotojai tikisi aukšto paslaugų lygio, ir lėtas bei neefektyvus skaitmeninės bibliotekos sistemos darbas netoleruotinas. Be to, kaštai yra vienas svarbiausių rūpesčių bet kuriai institucijai, taigi, kuo didesnis našumas esant mažesnėms išlaidoms, taip pat yra labai svarbu. Tokio tipo bibliotekų įgyvendinimas reikalauja prieinamų organizacijos lygmens technologinių sprendimų, kurie būtų patikimi iir lengvai prižiūrimi. Informacijos saugojimo talpa taip pat turi būti lanksti, kad galima būtų ją pritaikyti augančiam talpos poreikiui skaitmeninėse bibliotekose ir turi būti pritaikyta saugoti įvairių tipų informacijai:
• Tekstui, kuris yra kuo kompaktiškesnis.
• Grafikai
• Garso informacijai
• Video (ypač reikli talpai informacija)
Saugojimo talpa privalo būti ekonomiškai praplečiama nepertvarkant visos sistemos. Atviros sistemos architektūra (kuomet galima lengvai integruoti naujus programinės įrangos komponentus) suteikia tvirtą platformą ir patikimiausią skaitmeninės informacijos valdymo sprendimų bei kūrimo įrankių pasirinkimą. Atvirų platformų patikimumas bei lankstumas suteikė joms populiarumo tarp IT profesionalų interneto kompiuterijos srityje. Toks technologinis modelis turi architektūrą, kuri orientuota į interneto protokolus ir pabrėžia internetinių svetainių vaidmenį teikiant platų spektrą aukštos kokybės informacinių paslaugų.
Programinė įranga sparčiai evoliucionuoja nuo modelio „klientas-serveris“ link tinklo programinės įrangos (web applications). Šiandiena dažnas reiškinys, kai organizacijos perkelia savo vietines taikomąsias programas ir įrankius į pasaulinį tinklą, taip pat užsisako papildomas programas ir paslaugas tinkle iš išorinių tiekėjų. Sekanti pakopa, pasak A.Pasquinelli, yra tikrųjų tinklo paslaugų kūrimas. Dabartinės tinklo programos tiekia paslaugas, kurios reikalauja vartotojo intervencijos ir dalyvavimo, tikrosios tinklo paslaugos naudoja tiesioginę sąveiką tarp programų nedalyvaujant vartotojui. Taigi, tinklo paslaugos yra funkcionalūs komponentai, kurie gali sąveikoje su kitomis programomis ir įrankiais sukurti galingesnes taikomąsias programas (Pasquinelli, 2002 p. 114).
Taikant technologinius sprendimus bibliotekos susiduria su pasirinkimu, kokį technologinį modelį pritaikyti –savo unikalų pritaikyta modelį (custom) ar parengtą universalų sprendimą (packed soliution). Iki šiol savarankiškas kūrimo modelis buvo dominuojantis skaitmeninių bibliotekų kūrime dėl to, kad „supakuoti“ sprendimai atsirado visai neseniai. Vedančių skaitmeninių bibliotekų steigėjai, kurie pasirinko tokį sprendimą, motyvuoja tai tuo, jog papraščiausiai nėra jiems priimtinų ar tinkamų komerciškai prieinamų sprendimų.
Savarankiški technologiniai modeliai turi savo trūkumų ir privalumų. Privalumais galima laikyti tai, kad yra didelė tikimybė, jog užbaigta sistema pilnai atitiks specifinių vartotojų reikalavimus, kadangi nėra skirtingų vartotojų bendruomenių su skirtingais poreik.iais ir nuomonėmis apie tam tikrą sprendimo būdą. Kūrimo ir palaikymo kaštai bei kaina gali būti išskirstyta ilgam laikui be poreikio mokėti licenzijos pratesimo mokesčius laikui bėgant. Tolimesnis sistemos vystymas yra visiškai nuspėjamas ir kontroliuojamas, taip pat nekyla abejonių, kad sistemos platforma išliks ateityje. Kita vertus, sudėtingos daugiaterpės aplinkos kūrimas ir palaikymas reikalauja daug lėšų. Patyręs skaitmeninių bibliotekų steigėjas taip komentuoja gerai finansuoto projekto kūrimą: „Net milijonas dolerių nenuves labai toli kuriant tokio tipo sistemą.“ Dar vienas srities žinovas taip pat pripažįsta „Jeigu norite tai daryti patys, atsineškite savo čekių knygelę“. Be to egzistuoja rizika, jog savarankiškai vystant standartus galima sukurti vienintelę savo tipo sistemą, kuri būtų nnesuderinama su kitomis skaitmeninėmis aplinkomis.
Pagrindiniai komercinių techninių sprendimų ir platformų privalumai yra prieinama kaina bei tai, kad ja naudojasi didelis vartotojų skaičius. Rinkos dėsniai įtakoja komercinių sprendimų atsiradimą, kurie atitinka daugumos poreikius esant mažesniems kaštams. Daugelis bibliotekų tiesiog neturi specialistų profesionalų, kurie galėtų kurti tokias sistemas, taip pat daugelis bibliotekų nėra suinteresuotos samdyti papildomus darbuotojus tam, kad kurti ir ilgainiui palaikyti sudėtingas skaitmeninių bibliotekų sistemas. Vis daugiau ir daugiau kompanijų siūlo savo skaitmeninių bibliotekų techninius sprendimus, taip pat daug daugialypės informacijos valdymo kompanijos taikosi į edukacinių institucijų bei bibliotekų rinką siūlydamos savo sprendimus. Štai keletas tokių komercinių sprendimų pavyzdžių: Endeavor information systems, Ex Libris, Sirsi, VTLS, Artesia Technologies, Luna Imaging, MuseGlobal ir kiti. Be komercinių ir užpatentuotų sistema egzistuoja vadinamos atviro kodo (angl. Open source) programinė įranga. Šiai programinei įrangai kodas yra prieinamas nemokamai arba nemokamai su tam tikromis išlygomis (pvz. Pagal Bendrąją visuomeninę licenziją –GPL), tai reiškia jog kitas programuotas ar inžinierius laisvai gali keisti programos kodą pagal savo poreikius, pritaikyti ją savo reikmėm. Vyrauja nuomonė kad atviro kodo programos ir standartai turi daugiau potencialo nei komerciniai produktai ir kad tokios programos lengviau prieinamos ir ilgaamžiškesnės jų aktualumo prasme. Paveldo institucijos taip pat naudojasi atviro kodo programomis ir standartais
(PDF, XML ir kiti standartai), kuriama nemažai įvairių taikomojo pobūdžio programų skirtų bibliotekos infrastruktūrai palaikyti ir skaitmeninėm bibliotekoms ir kolekcijom administruoti ir organizuoti. Tarp šių produktų yra šie:
• Koha atviro kodo integruota bibliotekos sistema (ILS) kuri naudojama katalogavimui, cirkuliavimui ir statistikai skaičiuoti , naujų leidinių įsigijimui ir skaitytojų aptarnavimui, palaiko MARC ir Z39.50 (kompiuterinis informacijos keitimosi protokolas) standartus. Pagal funkcionalumą prilyginama INOPAC.
• Greenstone yra įrankių rinkinys skirtas kurti ir paskirstyti skaitmenines bibliotekos kolekcijas. Programa atsirado iš Naujosios Zelandijos skaitmeninės bbibliotekos projekto (NZDLP) vykdyto Vaikato universitete ir yra palaikoma ir skirstoma bendradarbiaujant su UNESCO. Tinka Windows, Linux, Mac OS X ir kitokioms Unix pagrįstom operacinėm sistemom.
• Eros vaizdų turinio prieigos sistema apibudinama kaip daugiakalbė eksperimentinė sistema skirta vaizdų keitimuisi tarp paveldo institucijų. Tai kelių Prancūzijos skaitmeninimo projektų kolaboravimo produktas kuris veikia kaip efektyvi ir lanksti duomenų bazė skirta valdyti meno kūrinių ir rankraščių skaitmeninius vaizdus ir jų metaduomenis.
Technologinės platformos skaitmeninėms bibliotekoms JAV ir Europos sąjungoje rūpinasi tam tikros organizacijos, kkurios jau yra sukaupusios nemažai kompetencijos ir patirties skaitmeninimo srityje. Dažniausiai tai asociacijos, federacijos arba komitetai, kurie renka ir leidžia informaciją apie technologijas ir standartus, siekd.ami palengvinti skaitmeninių bibliotekų vystymąsi. Dažnai tam tikra programa aprėpia ne vieną skaitmeninę biblioteką ar pprojektą per kelerius metus ar net kelerius dešimtmečius. Akivaizdu, kad tokia programa užsitikrina sau valstybinę paramą ir įgauna pakankamai kompetencijos, kad galėtų leisti technologinius standartus ir rekomendacijas visos valstybės ar sąjungos mastu. Siekiant standartizuoti kai kurias skaitmeninimo procedūras bei platformas, vykdomi valstybės finansuojami tyrinėjimai ir įvairios programos, kurių tikslas yra išdirbti ir sudaryti rekomendacijas (angl. best practices), susijusias su paveldo skaitmeninimu ir vykdomais dokumentų skaitmeninio konvertavimo projektais ir jų technologijomis.
Europoje paveldo skaitmeninimo parama rūpinasi Europos komisijos informacinės visuomenės generalinis direktoratas. Būtent jo iniciatyva 2002 metais buvo pradėtas ir finansuotas plataus mąsto tyrinėjimas „Rytdienos kultūros ekonomikos technologinis landšaftas“. Šio tyrinėjimo rezultatas yra „Digicult“ ataskaita ir „Digicult Technology watch“ seralinis leidinys. Pasak oficialios ataskaitos, šio tyrinėjimo tikslai yra: „Užfiksuoti ir paskleisti opcijas pprieinamas Europos kultūrinėms institucijoms ir dalyviams, bei suteikti rekomendacijas strategijos kūrimui kaip pačioms kultūros institucijoms, taip ir viešoms institucijom ir fondams atsakingiems už kultūros institucijų finansavimą”.
Archyvai, bibliotekos bei muziejai susiduria su panašiais iššūkiais stengdamiesi pasinaudoti teikiamu didžiuliu potencialu kurį suteikia informacinės ir komunikacijos technologijos. Pagrindinai iššūkiai yra šie:
• Kaip naujos technologijos paveiks pagrindinę institucijos veiklą ir kaip geriausiai jas galima integruoti į dabartinę darbo tėkmę?
• Kokios naujos technologijos atsiras ateityje ir kaip kultūros paveldo institucijoms išvengti neteisingo pasirinkimo ttechnologijų tarpe?
• Kokie reikalingi instituciniai pasikeitimai tam, kad prisitaikyti prie, ir pritaikyti sau naujas technologijas?
• Kaip nedidelės institucijos gali dalyvauti besivystančioje informacinėje visuomenėje?
• Ko reikia, kad kultūros paveldo paslaugos būtų palaikomos ilgą laiką?
Į šiuos ir kitus klausimus stengiasi atsakyti Digicult ataskaita, suteikdama gaires apie ateities perspektyvas kultūros paveldo sektoriuje sekantiems penkiems metams, taip pat padeda atsakingiems specialistams spręsti iššūkius, susijusius su skaitmeninės kultūrinės aplinkos kūrimu bei eksploatavimu informacinėje visuomenėje.
Šiame darbe bus apžvelgiamos tik techninės Digicult analizės bei rekomendacijos pateikiamos trijų dalių seraliniame leidinyje „Digicult technology watch“
Bendradarbiavimas Europoje vyksta ir tarp ES narių kultūros ministerijų, toks bendradarbiavimo pavyzdys yra koordinuotas kultūros ministerijų tinklas arba bendras projektas MINERVA. Tai tinklas kuris skatina diskusiją bei siekia harmonizuoti veiklą, susijusią su kultūrinio bei mokslinio turinio skaitmeninimu, siekiant sukurti bendra Europos platformą. Taip pat MINERVA teikia rekomendacijas apie skaitmeninimą, metaduomenų kūrimą, ilgalaikės prieigos prie informacijos kūrimą. Taip pat tinklas siekia koordinuoti nacionalines programas siekiant kuo labiau integruoti jas į bendras Europos iniciatyvas. MINERVA siekia bendradarbiavimo kultūros skaitmeninimo srityje su įvairiomis organizacijomis, institucijomis bei projektais, taip pat skiria ypatingą dėmesį Digicult programai.
MINERVA kartu su kitomis organizacijomis siekia šių tikslų:
• Padaryti kultūrinį ir mokslinį paveldą lengviau prieinamu;
• Kuo pilniau išnaudoti edukacinį skaitmeninio tturinio potencialą;
• Sukurti sąlygas skaitmeninio turinio industrijos klestėjimui.
Viena iš MINERVA iniciatyvos uždavinių yra visokeriopai palaikyti Lundo plano įgyvendinimą. Lundo planas tai Europos sąjungos narių priimtas veiksmų planas (2000-jų birželis) stimuliuoti ir koordinuoti skaitmeninimo programų mechanizmus visose sąjungos valstybėse. Veiksmų plane apie dvid.ešimt uždavinių.
Nors šio projekto vienas iš tikslų yra apibrėžti, keistis ir skleisti informaciją apie techninius skaitmeninimo aspektus ir geriausius pritaikymus (best practices), projektas nėra tiesiogiai atsakingas už tokios informacijos kūrimą ir todėl siūlo naudotis kitų organizacijų ir iniciatyvų pasiekimais šioje siauresnėje srityje. MINERVA oficialioje interneto svetainėje pateikiama vienas išsamiausių nuorodų į techninės informacijos šaltinius sąrašų. Šiame sąraše pateikiamos nuorodos į Europos bei JAV organizacijų, kurios yra sukaupusios daugiausiai techninio pobūdžio kompetencijos, svetaines. Tarp jų AHDS (Menų ir humanitarinių mokslų duomenų paslaugos), Britų bibliotekos, Kolorado, JAV skaitmeninimo centro, Corrnell universiteto bibliotekos, DLF (Skaitmeninių bibliotekų federacijos), eLib, Kongreso bibliotekos bei jos „American memory“ programos (NDLP) , NARA (JAV Nacionalinės Archyvų ir Įrašų administracijos bei daugelio kitų nuorodų.2.1. Dokumentų atrankos principai
Norint detaliai analizuoti techninius skaitmeninimo aspektus ir technologinius ypatumus, būtina
apžvelgti ir pačių dokumentų atrankos kriterijus. Neretai dokumentų atranka turi įtakos vėlesniems techniniams sprendimams ir pasirinkimams, ir atvirkščiai – kai kurių techninių sprendimų neįmanoma pritaikyti tam tikriems dokumentams skaitmeninti. Taigi dokumentų atranka yra iir pačio konvertavimo, ir skaitmeninės bibliotekos aplinkos, ir paslaugų kūrimo viena iš pirmųjų pakopų.
Vienas svarbiausių dalykų priimant atrankos sprendimus yra objektų intelektinė vertė. Taip pat reikia nustatyti, kokiu tikslu ir kaip dažnai mokslininkai ir kiti vartotojai naudojasi medžiaga ir ar patalpinus ją tinklo aplinkoje pagerės prieiga prie jos. „Originalūs ir dažnai naudojami dokumentai, kurių didelė restauravimo kaina, yra pagrindiniai kandidatai į skaitmeninį konvertavimą“ (Kongreso biblioteka, 2002). Jei medžiaga naudojama retai ir nėra jokių geografinių arba erdvės problemų, tokiu atveju skaitmeniniams nėra būtinas. Kolekcijos, kurios yra geografiškai nutolusios nuo vartotojų, siekiančių naudotis jomis, taip pat yra geros kandidatės skaitmeniniam performatavimui. Tos gi, kurios naudojamos tik vietoje, nebūtinai tinka tokiam konvertavimui. Tyrinėtojai taip pat neretai priversti spėlioti, ar dokumentas sukels susidomėjimą tarp naujų arba netradicinių vartotojų. Kai kurios kolekcijos, pateiktos internete, gali būti naudingos mokytojams, dėstytojams bei studentams, kurie nekeliautų iš vieno taško į kitą, bet verčiau naudotųsi kolekcija internete. Dar vienas svarbus faktorius, į kurį reikia atsižvelgti, yra istorinė ir kultūrinė vertė. Kai kurie dokumentai nėra itin vertingi būdami atskirai, tačiau jų buvimas tam tikroje kolekcijoje gali sustiprinti jų vertę. „Skaitmeninant tarpusavyje susijusias mokslines monografijas, kaip ir organizuojant jas kartu spaudinių pavidalu, gali sustiprinti kiekvienos iš jų vertę kolekcijos kontekste“ (Hazen,
1998, p.7).
Dar vienas svarbus aspektas yra dokumento ar objekto būklė. Tokie dokumentai, kurie yra per daug trapūs ir fiziškai susidėvėję, yra puikus pasirinkimas skaitmeninimui. Taip galima sukurti prieigą prie dokumentų, kurie kitu atveju būtų uždaryti specialiose saugyklose. Tie dokumentai, kurių būklė puiki, nėra prioritetiniai konvertavimui. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, jog kai kurie rankraščiai gali būti per daug pažeidžiami skaitmeninimui. „Automatiniai lapų verstuvai yra greiti ir efektyvūs, tačiau jie gali sunaikinti trapius popieriaus lapus“ (Hazen, 1998, p. 13). Kai kuriais aatvejais skenerio ar fotokameros blykstės šviesa taip pat gali būti žalinga. Atranka užsiiminėjantys specialistai turi įvertinti, ar konkretūs reti ir trapūs dokumentai nebus sugadinti skaitmeninio konvertavimo procese. Nemažai universitetų, bibliotekų ir muziejų dirba kartu kuriant kooperatyvines skaitmenines kolekcijas. Jei keletas ar daugiau įstaigų turi tarpusavyje susijusias kolekcijas, jas galima skaitmeninti ir vėliau integruoti jas į vieną kolekciją. Bibliotekos turėtų rūpintis ar tam tikros vertingos kolekcijos egzistuoja ir kitose institucijose kurios taip pat vykdo skaitmeninio konvertavimo darbus, tam kad galima būtų bbendradarbiauti bei išvengti nereikalingo dokumentų dubliavimo.
Reikėtų atsižvelgti ir skaitmeninimo kaštus. Kai kurių dokumentų konvertavimas reikalauja sudėtingos technologijos bei aukštesnės skiriamosios gebos. Tokiu atveju stipriai išauga kaštai. Atsakingi už atranką specialistai privalo balansuoti tarp dokumento intelektinės kultūrinės vertės ir jo sskaitmeninimo kainos. „Ribotos lėšos, skirtos skaitmeninimui, galėtų padaryti didesnį poveikį, jei būtų skirtos kitam projektui arba jei būtų naudojamos visiškai kitaip“ (Hazen, 1998, p. 19). Taigi, jei prieigą prie tam tikro dokumento galima pagerinti kitais būdais nei skaitmeninimas, siūloma išbandyti kitas opcijas, kurios yra žymiai pigesnės. Pagaliau autorinės teisės yra tam tikra kliūtis skaitmeninimui, į kuria reiktų atsižvelgti atrankos proc.ese. Pats skaitmeninis konvertavimas įnešė nemažai naujų ginčų į autorinių teisių diskusijas ir problemas.
Kai kurios institucijos riboja prieigą prie savo skaitmeninių kolekcijų, sukurdamos autorizuotą prieigą su slaptažodžių. Tačiau tai nėra dažnas reiškinys , dažniausiai skaitmeninės kolekcijos, kurias kuria akademinės bibliotekos, yra atviros visiems. Iki šiol nėra patikimų priemonių apsaugoti skaitmeninio formato medžiagą ir dokumentus nuo kopijavimo ir dauginimo. Šiai diena eegzistuoja tik nepilnos ir nevisuomet apsaugančios priemonės kaip pavyzdžiui elektroniniai vandens ženklai, kuriomis bibliotekos bent jau gali patvirtinti savo intencijas saugoti autorines teises.
Kai kurie projektai vykdomi atskirose bibliotekose ir nėra stambių iniciatyvų arba programų dalis, todėl turi didesnę sprendimo laisvę, susijusia su dokumentų skaitmeniniam konvertavimui atranka. Tokiais atvejais bibliotekos specialistai vadovaujasi siauresniais kriterijais. Dažniausiai atranką lemia retų ir senų rankraščių bei kitų dokumentų susidėvėjimas ir senėjimas, tuomet juos imasi konvertuoti į skaitmeninį pavidalą, kad apsaugoti blogos būklės dokumentus nuo ttolesnio irimo, ypač jei tais dokumentais skaitytojai naudojasi dažniau nei rekomenduojama. Tokios atrankos pavyzdys yra Vilniaus universiteto bibliotekos vykdomas projektas kurio tikslas yra konvertuoti senąsias LDK laikotarpio teismų knygas bei rankraštinius aktus, kurie yra gana prastos būklės ir kuriai dažnai naudojasi skaitytojai. Šios knygos nėra vienintelės kandidatės skaitmeninmui. VU bibliotekoje yra nemažai vertingų istorinio paveldo objektų, kurie laukia savo eilės būti perkelti į elektroninį pavidalą.
Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje taip pat rengiami tokie projektai. Pradžių pradžia galima skaityti katalogo kortelių vaizdų archyvo sukūrimą ( kortelinių katalogų retrokonversija). 1999m. buvo pradėtas rengti kompaktinis diskas “Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Pergamentų kolekcija”. Šiam darbui buvo pasitelkta įvairių specialistų iš kelių Europos universitetų pagalba. 2002 darbas buvo baigtas ir buvo išleistas kompaktinis diskas su pergamentų kolekcijos aukštos kokybės vaizdais, pateiktais kartu su trumpaisiais ir detaliaisiais aprašais. Informacija pateikta keliomis kalbomis. Techniniai daliai atlikti buvo remtasi Italijos Florencijos universiteto bei Vilniaus Matematikos ir informatikos instituto rekomendacijomis.
2004-2006 metais LNB planuoja rengti pirmą savo skaitmeninę kolekciją prieinama per internetą. “Integralios virtualios bibliotekų informacinė sistema” finansuojama iš Informacinės visuomenės plėtros projekto lėšų suteiksianti galimybę vartotojams nemokamai naudotis viešosiose bibliotekose, archyvuose ir muziejuose sukauptais dokumentais, perkeltas į skaitmeninį formatą ir pasiekiamas internetu. Projektui vadovauja R. Varnienė.
Mokslo akademijos biblioteka ttaip pat UNESCO padedama ėmėsi nedidelio mąsto skaitmeninimo projekto kurio rezultatas MAB pergamentų skaitmeninių vaizdų archyvas pasiekiamas internete MAB svetainėje (http://www.mab.lt/pergamentai/index.html) . Čia pateikiami 123 aukštos kokybės pergamentų vaizdai.
Tokio tipo projektams finansavimas dažniausiai yra labai ribotas ir atranka tampa labai svarbiu etapu norint kuo racionaliau naudojant lėšas įvykdyti sėkmingą skaitmeninio projektą. Dar 1998 metai Harvardo universitetas parengė sprendimų priėmimo matricą kuria rekomendavo naudotis nedidelių projektų atrankos specialistams (pav. 1)
Taigi, projektai, paremti kruopščiu planavimu ir analize, gali sukurti elektroninius resursus, kurie yra funkcionalūs ir neiškreipia originalių dokumentų ir kurie prisideda prie naujų mokslo ir tyrymų metodologijos rūšių. Detalus darbo planas, pastovus projekto įvertinimas, tam tikri pataisymai bei koregavimai bei medžiagos susijusios su projektu išsaugojimas ir dalinimasis gali sustiprinti žinių pagrindą ateities projektams. Nuo atrankos proceso priklauso viso projekto eiga
1 paveklsas.
.
2.2. Dokumentų skaitmeninės kopijos kūrimas
Skaitmeniniai vaizdai tampa vis įprastesne praktika bibliotekose bei archyvuose. Tokių vaizdų kokybė gali būti nepaprastai aukšta. Nėra abėjonių, jog tobulėjant technologijai, tobulės ir vaizdų kokybė. Organizacijos pertvarko savo biudžetus, siekia gauti papildomų lėšų tam, kad galėtų vykdyti skaitmeninimo projektus. Tačiau be realių pastangų užtikrinti ilgalaikę prieigą prie skaitmeninių vaizdų bylų rizika prarasti vartotojus yra nepaprastai didelė.
Skaitmeninimas nėra tiktai tam tikras terminas. Akivaizdu, kad skaitmeninių vvaizdų kūrimas savaime nesuteikia paprasto būdo dokumentų išsaugojimo problemų sprendime. Negalima daryti išvadų apie tai, kas tai yra skaitmeninimas, remiantis vien tik skaitmenine grafika bei vaizdų kūrimu. Skaitmeninimas suteikia daugybę naujų galimybių, tačiau nepanaikina atsakingo ir efektyvaus dokumentų apsaugos poreikio.
Pagrindinai dokumento skaitmeninės kopijos kūrimo tikslai yra šie:
• Apsaugoti originalus. Labiausiai paplitęs skaitmeninės technologijos pritaikymas bibliotekoje ar archyve yra skaitmeninės kopijos, kurios gali pakeisti originalus ir apsaugoti juos nuo pernelyg dažno naudojimo. Fizinis naudojimasis originaliais dokumentais tampa ribotu. Originali tam tikros kolekcijos ar dokumento seka gali būti užfiksuota panašiai kaip mikrofilmas vientisoje vaizdų serijoje, tokiu būdų skaitmeninė kopija pilnai gali pakeisti autentišką dokumentą.
• Atstovauti originalus. Galima sukurti skaitmeninę sistemą kuri atspindi daugumą arba visą originalių šaltinių turinio informaciją kad pilnai realizuoti jų tyrinėjimų bei mokymo potencialą. Aukštos raiškos sistemos gali užfiksuoti dokumento išsamų bei pilną turinį arba jo atskiras dalis.
• Pralenkti originalus. Kai kuriais atvejais skaitmeninis vaizdavimas gali sukurti produktą kuris gali būti pranašesnis kai kuriais aspektais už originalą. Į šia kategoriją įeina specialios priemonės, leidžiančios išryškinti dokumento detales, kurios dėl senėjimo ar pažeidimų tapo nepastebimos. Taip pat galimas fiksavimas labai aukšta raiška, tokiu atvejų galima geriau analizuoti dokumentą. Yra galimybė konvertuoti tekstinius dokumentus ir jų tekstą įgalinant
pilną simbolių bei žodžių paieška tame tekste.
Svarbus iššūkis į kuri būtina atsižvelgti renkantis konvertavimo būdą, yra išsamus supratimas apie dokumento ar kolekcijos charakteristikas. Pačios svarbiausios charakteristikos yra:
• Šaltinio formatas (įskaitant objekto dydį, struktūrą bei jo fizinę būklę);
• Fizinė būklė ir jos įtaka dokumento parengimui skaitmeninimo procesui;
• Vizualinės charakteristikos (įskaitant teksto ir iliustracijų santykį);
• Spalvos kaip būtiną dokumento atributą;
• Detalių lygis ( įskaitant šrifto dydį ir stilių, iliustracijų tipą, ir bendrą tonų ir atspalvių spektrą dokumente).2.3. Skaitmeninimas naudojantis tiekėjų paslaugomis
Kokybiški sskaitmeninio konvertavimo darbai gali būti atliekami pačios bibliotekos ar archyvo pastangomis arba samdant specializuotą tokių paslaugų tiekėją. Nesvarbu, kokių tikslų norima pasiekti konvertuojant, prastas darbų atlikimas gali tapti laiko ir lėšų švaistymas. Skaitmeniniu būdu konvertuotas dokumentas turi būti pilnai funkcionalus. Jei konvertuotas šaltinis yra neįskaitomas arba taip prastai indeksuotas, kad vartotojai negalės jo rasti arba naudotis juo, nebus pasiektas nei prieigos, nei dokumentų fondų apsaugos tikslas.
Tam, kad skaitmeninimas būtų sėkmingas, yra svarbu, kad institucija turėtų supratimą apie skaitmeninimo tikslus, ttaip pat koks galutinis produktas pasitarnaus tiems tikslams. Sprendžiant, kokias užduotis galima atlikti pačioje organizacijoje, o kokias geriau atlikti pasitelkus paslaugų tiekėją, reikia:
• Įtraukti visus reikiamus specialistus (kuratorius, techninius ekspertus, konservavimo specialistus) nustatant projekto tikslus ir priimant tolesnius sprendimus.
• Vesti uužrašus ir kruopščiai dokumentuoti visą procesą tam, kad iškilus problemoms galima būtų jas identifikuoti ir pašalinti.
• Dokumentuoti kaip savo, taip ir tiekėjų atliktus darbus tam, kad vėliau užtikrinti jau suskaitmenintų resursų išsaugojimą.
Visuomet dalį skaitmeninimo operacijų prisiima pati institucija. Ji laiko medžiagą, skirta konvertavimui ir turėtų prisiimti atsakomybę šiuose etapuose:
• Atliekant dokumentų atranką;
• Nustatant skaitmeninimo bei galutinio produkto tikslus;
• Nustatant būtinus kokybės reikalavimus;
• Atliekant atliktų darbų kokybės patvirtinimą.
Vertinimas, kur bus atliekami skaitmeninimo darbai: pačioje institucijoje ar išorinių tiekėjų yra nevienareikšmis. Tiek vienas, tiek kitas būdas turi argumentų už ir prieš. Viskas priklauso nuo:
• Tiesioginės darbų kontrolės pobūdžio;
• Užduočių, kurias galima atlikti, spektro;
• Efektyvumo;
• Ekonomijos.
Lentelė (1 lentelė) iliustruoja skaitmenininmo darbų privalumus ir trūkumus, atliekant juos pačios bibliotekos pastangomis aar samdant kitus paslaugų tiekėjus.
1 lentelė
Pačios bibliotekos pastangomis Samdant kitus paslaugų tiekėjus
Privalumai • Išmokstama daug įgūdžių ir kaupiamos žinios ir kompetencija. • Sukuriama reprodukcijos galimybė• Valdomi visi skaitmeninio vaizdavimo aspektai• Galima keisti nustatytus reikalavimus• Šaltinių saugumas • Įgyjama žinių iš skaitmeninimo tiekėjo• Galima derėtis dėl kainų ir kaštų priklausomai nuo turimų lėšų• Mažesnės išlaidos darbo užmokesčiui• Tiekėjas prisiima išlaidas susijusias su technologijų senėjimu• Ribota rizika• Paslaugų ir opcijų pasirinkimas
Trūkumai • Didesnės išlaidos• Nėra nustatytos konkrečios kainos• Reikia kurti techninę infrastruktūrą: įranga, erdvė, kompiuteriai ir kkt.• Išlaidas susijusias su technologiniu senėjimu padengia pati institucija• Turi įtakos kitoms veikloms bibliotekoje• Biblioteka moka už įrangą, darbą ir žinias, o ne už paruoštą produktą.• Reikia apmokyti personalą ir paruošti arba samdyti specialistus• Reikia palaikyti įrangos gerą būklę • Kontrolės kokybė vyksta ne pačioje institucijoje• Gali prireikti papildomai apdoroti gautus vaizdus, reiktų pastoviai tikrinti pavyzdžius• Reikia aiškiai apibrėžti bibliotekos poreikius arba gali kilti komunikacijos problemų• Dokumentų transportavimas –saugumo ir paruošimo problemos• Pažeidžiamumas dėl tokių paslaugų tiekėjų nestabilumo, įmonė išbuvusi rinkoje du metus skaitoma stabili
Patyrinėjus situaciją Lietuvoje paaiškėjo, kad nėra tokių skaitmeninimo paslaugų tiekėjų, bent jau tokių, kurie specializuotiusi paveldo konvertavime ir turėtų pakankamai kompetencijos, todėl Lietuvos bibliotekos imasi tokių projektų pačios. Vilniaus universiteto biblioteka dar 1997 metais gavo paramą iš UNESCO ir konvertavo į skaitmeninį pavidalą apie penkis šimtus retų ir itin vertingų turimų dokumentų. Tačiau savarankiškus tokio tipo projektus buvo pradėta įgyvendinti 2000 metų kovą, kai Atviros Lietuvos fondas skyrė lėšų įra.ngai nusipirkti. Vilniaus universiteto biblioteka nuo to laiko konvertavo dali senųjų (LDK laikotarpio) teismų knygų ir aktų bei įvairių kitų dokumentų, tarp kurių senos žydų knygos ir žymaus fotografo Kudabos fotografijos darbai (negatyvai). Dėl lėšų stokos biblioteka negali imtis stambių arba masinių skaitmeninimo projektų, taigi Lietuvos bibliotekos vvėluoja lyginant su kitomis Europos bibliotekomis ir paveldo institucijomis.2.4. Skaitmeninimo įranga
Skaitmeninės kopijos kūrimas yra fizinio dokumento ar objekto vaizdo elektroninėje laikmenoje sukūrimas konvertuojant analoginį vaizdą į dvejetainės ar kitokios kompiuterio suprantamos sistemos formatą. Pats konvertavimas dažniausiai vykdomas skenerių arba skaitmeninių foto kamerų pagalba. Tai ne tik kompiuteris, prijungtas prie kopijavimo įrangos. Čia taip pat įeina valdymo programa, tvarkyklės ir kita programinė įranga. Kai kurie specialistai siūlo skaitmeninimo įrangą ne tik skenerį bet visą triadą –elektroninę, programinę ir tvarkyklių įrangą. Renkanti įrangą reikia atsižvelgti į visus tris šiuos aspektus, nes visi jie turi įtakos skaitmeniniam vaizdui. Lentelėje (2 lentelė) pateikiami atributai priskiriami šiems trims skenerio komponentams.
2 lentelė
Elektroninė įranga Tvarkyklės programa Taikomoji programa
Šviesos šaltinis Vaizdo apdorojimas Spalvų reguliavimas
Skenavimo greitis Produktyvumas Suspaudimas
Optika ir optikos trajektorija Kalibracija programavimas
Mechanika Gamos korekcija Bylų formatai
Jutiklis Skaičiavimai
Galios reikalavimas OCR (optinis simbolių atpažinimas)
Gamyklinis palaikymas Taškų į vektorius konvertavimas
Elektronikos trajektorija Lapo formato išlaikymas
Automatinis dokumento tiekimas (ADF)
Permatomumo adapteris
Skenerį reikėtų rinktis ne tik pagal skenuojamo objekto charakteristikas, bet ir pagal gauto vaizdo naudojimo reikalavimus, t.y. kokiam tikslui jis bus naudojamas. Nėra tikslo įsigyti brangų skenerį, kuriuo bus kuriami vaizdai interneto svetainei. Taip pat reikia atidžiai analizuoti, kaip kurti pirminius skaitmeninius vaizdus (angl. Master file). Tokių sprendimų priėmimui būtina atsižvelgti į šiuos faktorius:
Šaltinio dokumento charakteristika
Žinant dokumentų rinkinį ir skaitmeninimo prioritetus padės teisingai išsirinkti skenerį. Yra kelių tipų sskeneriai: negatyvų, plokščio paviršiaus, lapų vertimo ar tiekimo skeneriai ir būgniniai skeneriai.
Vaizdo kokybės aspektai
Pirmoje stadijoje vaizdo kokybės rodikliu galima laikyti skenerio signalo triukšmo santykį. Kuo santykis didesnis, tuo aukštesnė vaizdo kokybė ir „švaresnis“ vaizdas. Tačiau sunku susieti triukšmo-signalo santykį su absoliučia gauto vaizdo kokybe. Taip pat kokybė nustatoma pagal totalinės reprodukcijos aspektus. Tai spalvų reprodukcija, skiriamoji geba, triukšmas ir iškraipymai arba artefaktai.
Tonų reprodukcija
Tonalinė reprodukcija yra dokumento spalvinės informacijos perteikimas į monitoriaus ar ekrano skaisčius arba į kompiuterio atmintį. Pagal tai nustatoma, ar sukurtas vaizdas yra per tamsus ar per šviesus, koks yra jo kontrastas, bei kiek tikrovę atitinka dokumento atspalviai. Tonų reprodukcija itin svarbus faktorius konvertuojant vaizdinius dokumentus. Dar vienas svarbus aspektas yra šviesos dinaminis svyravimas, tai skenerio sugebėjimas užfiksuoti ekstremalius skaisčio arba spalvos skirtumus (nuo visiškai juodos iki visiškai baltos spalvos).
Skiriamoji geba
Skiriamoji geba yra gebėjimas užfiksuoti erdvės detales. Prieš atsirandant skaitmeniniam vaizdavimui, skiriamoji geba buvo nustatoma pagal smulkiausių detalių atvaizdavimą t.y. linijų, smulkaus šrifto, apskritimų ir kitų itin smulkių detalių. Populiariausias skaitmeninio vaizdavimo skiriamosios gebos matavimo vienetai yra taškų viename colyje (angl. dots per inch-dpi). Absoliuti skiriamoji geba dar matuojama taškų kiekiu (ypač skaitmeninėje fotografijoje), tačiau tai nėra tinkamiausias rodiklis vaizdo skiriamajai gebai matuoti. Tiksliausias matavimas
yra vadinamas slenksčio metrika arba virš-slenksčio metrika, jos esmė yra ribos iki kurios vaizde išskiriamos smulkiausios detalės nustatymas, tokiame matavime dažnai naudojami specialūs grafikai su specialiais ženklais ir figūromis (grafiko skiriamosios gebos slenksčiui matuoti pavyzdys pav. 2)
2 paveikslas
Spalvų reprodukcija
Terminas reprodukcija nevisai teisingas, kai kalbama apie skenerius, nes įrenginys tik užfiksuoja spalvą, bet jos nereprodukuoja. Tarptautinė stan.dartų organizacija siekia sukurti patobulintą sistemą matuoti spalvų tikslumą, vadinama metamerijos rodikliu. Šis rodiklis reikštų santykį tarp spalvų, matomu žmogaus, ir spalvų, užfiksuojamų skeneriu. Šio iindekso nulinė reikšmė reikš, kad spalvos, matomos žmogaus ir skenavimo įrenginio visiškai nesiskiria. Spalvų tikslumas yra svarbus rodiklis kopijuojant fotografijas ar meno kūrinius.
Artefaktai
Artefaktai geriausiai apibrėžiami kaip vaizdo triukšmo iškraipymai. Kadangi artefaktai nėra kažkokie atsitiktiniai svyravimai, kuriuos galima būtų pamatuoti, kaip matuojamas skaitmeninio vaizdo triukšmas, jie yra išskiriami į atskirą kategoriją. Labiausiai paplitę artefaktai yra vaizdo nevienodumas, dulkės, įbraukimai, dryželiai, pasvirų linijų „laipteliai“, spalvų neatitikimai ir kiti. Nedideliais kiekiais artefaktai matomi tiesiog kaip nepatogumas, didesniais kiekiais jie gali sukelti rimtus skaitmeninio vvaizdo defektus.
Skenerių specifikacija
Kartais yra skirtumas tarp oficialiai gamintojo skelbiamų skenerio specifikacijų duomenų ir tikros kokybės ir charakteristikų. Kaip pavyzdį pateikiame charakteristikų nusakančių skenerio vaizdo galimybes ir tai, kaip jas reiktų interpretuoti.
Vienas svarbiausių atributų yra erdvinė skiriamoji geba, kuri dažniausiai mmatuojama kaip pikselių dažnis skenuojamo dokumento erdvėje. Dažniausiai jis matuojamas taškais į vieną colį (2.5 cm) ir sutrumpintai rašomas dpi arba kartais spi. Skiriamoji geba yra svarbi charakteristika, tačiau ne vien ji lemia dokumento smulkių detalių užfiksavimą. Taip pat įtakos turi šviesa, kurią skleidžia skenavimo įrenginys skenuojant dokumentą. Kartais yra naudojamas metodas dirbtinai padidinti skiriamąją gebą, kai skeneris naudodamas užfiksuotą vaizdą „bando nuspėti“ papildomus taškus arba pikslius vaizde, taip sukurdamas tariamai aukštesnės raiškos vaizdus. Dar vienas svarbus specifikacijos atributas yra atspalvių kiekis skaičiuojamas bitais. Bitų skaičius lemia skirtingų atspalvių, kurios gali užfiksuoti skeneris, kiekį. Pavyzdžiui 8 bitai dažniausiai reiškia 28 =256 atspalvių spektras.
Skenerių apžvalga
Yra keturi tipai skenavimo įrenginių: plokščio pagrindo skeneriai, skeneriai su lapų tiekimu, būgniniai skeneriai, kameros ir llazeriniai bekontakčiai skeneriai. Lentelėje (3 lantelė) pataikiama skenerių tipai privalumai ir trūkumai, atsižvelgiant į tokius rodiklius kaip vaizdo kokybė, produktyvumas, kaina ir įgūdžių reikalavimas.
3 lentelė
Plokščio pagrindo skeneris • Nebrangus• Lanksčios programinės tvarkyklės• Daugelis gali skenuoti 600 dpi tikrosios skiriamosios gebos• Paprastas naudojimas • Nedidelis produktyvumas, dažnai reikia keisti ir vartyti dokumentus• Turi tendencija konvertuoti su artefaktais• Dažnai apteikiama netiksli informacija marketingo tikslais
Skeneris su lapų tiekimu • Aukštas produktyvumas• Nenusileidžia plokščio paviršiaus skeneriams• Daugybė automatinių funkcijų • Netinka konvertuoti trapiems, suglamžytiems, surištiems dokumentams• Brangesni už pplokščio paviršiaus skenerius• Daugelis negali skenuoti visų dydžių dokumetų
Būgninis skeneris • Labai aukšta vaizdo kokybė• aukšta skiriamoji geba• žemas triukšmo lygis• geras tonų ir spalvų fiksavimas• nedaug artefaktų • labai lanksčios programinės tvarkyklės• keičiamas veikimo greitis • Didelė kaina• Mažas produktyvumas• Dažnai reikia keisti ir versti dokumentus• Naudojimas nėra paprastas• Gali dirbti tik su tam tikrais dokumentų tipais, dokumentai tvirtinami prie būgno
Kamera • Galima naudoti su įvairiais objektais (trimačiai, surišti, stiklo plokštės, ne plokšti, dideli)• neribotas lauko dydis • Geri modeliai brangūs• Ribotas jutiklio dydis• Palyginti žemas produktyvumo lygis
Lazeriniai arba trimačiai skeneriai • Galima naudoti skenuojant įvairių formų objektus, kurti trimatį vaizdą • nereikalingas fizinis kontaktas su dokumentu • Brangūs• Reikalauja įgūdžių• Nedidelis produktyvumas
Skaitmeninimo įrangos taikymas
Vilniaus universiteto bibliotekoje naudojama skenavim.o įranga buvo įsigyta 2000 metais. Iš esmės tai yra sistema kurios pagrindas yra foto kamera, tiksliau komponentas susidedantis iš objektyvo ir slenkančio skaitmeninio vaizdo jutiklio sistemos (angl. Digital back). Jos veikimo principas yra paremtas fotografija. Ant specialaus stendo dedami rankraščiai ar knygos ir jų vaizdas projektuojamas per objektyvą į vaizdo jutiklį kuris slenka per visą projektuojamą vaizdą nedideliu greičiu ir registruoja šviesą, versdamas ją į skaitmeninį vaizdą kompiuteryje. Patys bibliotekos specialistai teigia, jog vieno lapo ar objekto skenavimas gali užtrukti iki 5 minučių. Taigi, sistema nėra llabai naši, taip pat kompiuterinė technika naudojama vaizdų apdorojimui yra pasenusi. Nepaisant to, yra nuskenuojama apie 7000-8000 lapų per metus ir dar planuojama konvertuoti daugybe senų rankraščių ir knygų. Biblioteka norėtų įsigyti efektyvesnę skaitmeninimo įrangą, pavyzdžiui lazerinį skenerį ir galingesnius kompiuterius su nauja vaizdo apdorojimo programine įranga, tačiau tam trūksta finansavimo.
MAB bibliotekoje vykusio pergamentų skaitmeninimo archyvo kūrimui buvo naudojamas auk6tos kokybės plokščio pagrindo spalvotas skeneris Epson Expression kurio skiriamoji geba 1600×3200 taškų. Todėl kad buvo naudotas toks skeneris nebuvo galima skenuoti prastesnės būklės pergamentų kurie buvo pažeisti ar suirę, didelių gabaritų A3 formato skenerio dangtis prispaudžia pergamentus ir gali juos pažeisti. Buvo nuskenuoti keli didesni nei A3 formato pergamentai darant kelis jų vaizdus.
Paramą tokiems projektams Lietuvoje neretai teikia įvairios nevyriausybinės organizacijos.
JAV Kongreso bibliotekos vykdomame projekte „American memory“ naudojama pažangi skaitmeninio įranga. Antroje projekto fazėje buvo bandomos automatizuotos skenavimo sistemos, kurios gali skaitmeninti dokumentus konvejerio principu ir pasiekti labai aukštą produktyvumą. Tokie skeneriai turi savo mechaninę dokumentų pateikimo sistemą, kuri susideda iš trijų dalių: popieriaus tiekimo, popieriaus transportavimo, ir popieriaus krautuvo. Popieriaus tiekimo komponentas apverčia lapus į kitą pusę, proceso metu galimi dokumento pažeidimai, todėl nerekomenduotina skenuoti labai trapių dokumentų. Popieriaus transportavimo komponentas – tai slenkanti juosta, ant kkurios tiesia trajektorija transportuojami dokumentai, visas procesas vyksta vakuume, todėl sumažėja pažeidimo rizika. Naudojant dvi kameras su tokiu komponentu, nebūtina apversti dokumento, rizikuojantį jį pažeisti. Krautuvo komponentas – ne kas kita, kaip dėžė su tam tikrais kampais, apmušalu ir antistatinėmis priemonėmis. Čia patenka nuskenuoti lapai. Nepatogumas yra tai, jog lapai gula išvirkščia tvarka, nei jie buvo surišti knygoje. Šiai problemai išspręsti naudojami invertoriai, kurie prieš lapams patenkant į krautuvą yra apverčiami. Tokios skenavimo sistemos brėžinys pateikiamas 3-iame paveiksle.
3 pavekslas
2.5. Gauto skaitmeninio vaizdo apdorojimas
Daugelio skaitmeninimo projektų specialistai iš anksto žino, koks turi būti gautas konvertuotas produktas t.y. skaitmeninis dokumento vaizdas. Tobulėjant technologijoms keičiasi standartai bei rekomendacijos. Kompetentingos institucijos ir bibliotekos per daugelį metų įgyja nemažai patirties, ir tai leidžia joms keistis informaciją ir teikti rekomendacijas apie skaitmeninių vaizdų kūrimą ir apdorojimą. Šiuo metu bibliotekos dažnai pačios renkasi metodus, standartus ar formatus pagal galimybes. Tačiau yra nemažai paveldo institucijų, kurios atlieka tyrimus ir siūlo universalias rekomendacijas ir standartus. Viena tokių institucijų JAV yra NARA (Nacionalinė archyvų ir įrašų administracija). Ji kasmet atnaujina savo rekomenduojamus standartus, tokius kaip skaitmeninio vaizdo skiriamoji geba, formatas, spalvų kiekis ir kiti atributai pagal skenuojamo dokumento tipą. Tačiau visame pasaulyje nėra vieningų susitarimų ir
standartų dokumentų skaitmeniniam konvertavimui dėl didelės dinamikos skaitmeninio vaizdavimo technologijose. .
Neretai nuskenavus tam tikrą dokumentą reikalingas jo vaizdo apdorojimas. Tačiau apdorojimas kelia rūpesčius, susijusius su tikslumu ir autentiškumu, todėl kai kurios institucijos apriboja gautų pirminių vaizdų apdorojimą. Tokios procedūros paprastai atliekamos pasitelkiant specialią programinę įrangą, kurios skirstomos į taškinės ir vektorinės grafikos programas. Pagrindinės apdorojimo procedūros yra karpymas, įvairių taškelių ir artefaktų pašalinimas, išlyginimas, aštrumo reguliavimas, specialių filtrų naudojimas ir bitų gylio koregavimai. Svarbiausia ir jautriausia procedūra yra spalvų reguliavimas, kkuris priklauso nuo apšvietimo lygio, bitų gylio, skenerio galimybių. Dažnai tenka koreguoti spalvinius poslinkius, kad nebūtų neiškreipti tonai ir spalvos dokumente.
Kai kurių projektų metu apdorojant gautus skaitmeninius rankraščių vaizdus detaliai dokumentuojama, kaip buvo apdorojamas vaizdas, kad toks įrašas būtų pasiekiamas skaitytojams kartu su pačio dokumento vaizdu.
Pati populiariausia ir papraščiausia apdorojimo procedūra yra kontrasto ištempimas. Jos esmė yra nusakoma kaip „pašviesinti popierių ir patamsinti šriftą“. Yra atvejų, kai skenuoto dokumento vaizdą, kuris buvo netinkamas naudojimui, pavyko išsaugoti kontrasto ištempimo ddėka. Stambiuose projektuose naudojamas automatinis kontrasto stiprinimas: pagal lentelę apskaičiuojamas kiekvieno taško skaistis ir tamsios sritis dar labiau tamsinamos, o šviesios dar labiau pašviesinamos. Taip gaunamas šriftas ar raštas, kuris geriau įžiūrimas patamsėjusio popieriaus lape.
Priklausomai nuo vaizdo formato nėra bbūtina modifikuoti kiekvieno taško (tokia operacija yra labai lėta). Kai kurie formatai leidžia saugoti šviesumo korekcijos kreivę pačioje vaizdo byloje, tai įgalina šviesinti vaizdą tik peržiūros metu. Toks būdas leidžia ateityje pašalinti šviesumo koregavimą iš vaizdo gražinant jį į originalų stovį. Deja, tokia opcija nenumatoma pačiame populiariausiame JPEG vaizdo formate ir todėl yra naudojama retai. Rekomenduojama informaciją apie dokumento vaizdo koregavimą saugoti kartu su dokumentu t.y. metaduomenų srityje.
Vilniaus universiteto bibliotekoje taip pat yra naudojamas vaizdo koregavimas arba apdorojimas. Nuskenavus vaizdą specialistas su taškinės grafikos programa iškart panaudoja kontrasto sustiprinimą, nes naudojama techninė įranga užfiksuoja per tamsius vaizdus.
MAB pergamentų archyvo projekto vadovė Rima Cicienė pasirinko daugelio rekomendacijų siūloma požiūrį apie pirminių vaizdų “tyrumą”. Pirminiai pergamentų vaizdai beveik nebuvo keičiami ar kkoreguojami, nebuvo taikomi papildomi kontrasto pataisymai (išskyrus pačio skenerio atliktą apdorojimą). Pirminių vaizdų konfiguracija –400 dpi TIFF bylos su 24 bitų gylio atspalviu kiekiu. Atskirai skenuotų atspaudų skiriamoji geba net 600 dpi. Interneto svetainėje prieinami vaizdai –apie 75 dpi suspausti JPEG formatu.
Taigi vis dar kyla ginčų dėl galimų iškraipymų koreguojant pirminį dokumento vaizdą, nors Kongreso bibliotekos konsultantai sutarė, jog teisingas koregavimas neturi reikšmingesnių neigiamų pasekmių dokumento kopijai. Čia reiktų atsižvelgti į konvertuojamo dokumento tipą ir pagal tai nustatyti galimo apdorojimo llygį.2.6. Skaitmeninio vaizdo formatai
Per kelis dešimtmečius atsirado nemažai skaitmeninių vaizdų formatų kurie naudojami paveldo skaitmeninime. Žinoma, atsiranda ir naujų formatų, ir nevisuomet akivaizdu, kuris formatas labiausiai tinka įvairiais atvejais. Formatų pasirinkimas varijuoja priklausomai nuo daugelio faktorių ir nuo to, kaip bus naudojama vaizdo byla. Skirtumai tarp formatų turi įtakos visose skaitmeninimo stadijose –nuo konvertavimo iki pateikimo.
Nepaisant didelio formatų skaičiaus tik nedaugelis iš jų rekomenduojami naudoti skaitmeninimo projektuose. Bet koks projektas siekia užtikrinti ilgalaikį vaizdų naudingumą ir prieinamumą, o tai reiškia, kad teks rinktis arba pripažintą industrijos standartą, arba neužpatentuotą formatą. Patys populiariausi formatai yra šie:
• Žymėtasis vaizdo bylos formatas (angl. Tagged Image File Format –TIFF)
• Portatyvinė tinklo grafika (angl. Portable network graphic –PNG)
• Jungtinės fotografijos ekspertų grupės apsikeitimo formatas (angl. Joint Photographic Experts Group File Interchange Format –JPEG)
Taip pat galimi nepatentuoti arba vadinami atviro kodo kategorijos (angl. Open Source) formatai tokie kaip:
• Adobe Acrobat byla (PDF)
• Adobe Photoshop vaizdo byla (PSD)
Britų TASI (Techninė patariamoji taryba skaitmeniniams vaizdams) rekomenduoja naudoti tam tikros konfigūracijos formatus kiekviename iš skaitmeninimo etapų.
Bylų formatai skenavimui
Kadangi tai yra pirminė skaitmeninimo stadija, būtina sukurti kuo aukštesnės kokybės vaizdą. • Tokia byla turėtų būti bent jau 24 bitų gylio arba 8 bitų juodai baltos spalvos gylio.
• TTurėtų išlaikyti skenavimo įrenginio spalvų valdymo informaciją.
• Neturėtų būti programiškai suspausta.
TASI siūlomas formatas šioje pakopoje yra TIFF.
Bylų formatai pirminio vaizdo archyvavimui
Rekomenduojami du metodai. Pirmas siūlo išlaikyti bylą tokią, kokia ji buvo sukurta skenavimo įrenginiu, t.y. be jokio papildomo apdorojimo arba koregavimo. Tuomet visada išlieka galimybė grįžti prie pirminio vaizdo. Antras metodas yra optimizavimo taikymas, kai originalus vaizdas yra koreguojamas ir optimizuojamas pagal nustatytas rekomendacijas. Tačiau tuomet atsiranda rizika prarasti kai kurias dokumento detalias.
Reikalavimai tokiai bylai yra tokie patys kaip ir pirminiam vaizdui. Taip pat patartina naudoti nepatentuotą bylos formatą kad ateityje neiškiltų sunkumų su jo naudojimu ir skaitymu. Taip pat nerekomenduojamas bylos suspaudimas, nors kai kuriais atvejais galima naudoti atkuriamas suspaudimas (angl. looseless compression). Siūlomi formatai yra TIFF, PNG arba PSD.
Bylų formatai optimizavimui ir manipuliavimui
Manipuliavimas gali būti atliekamas specialiomis programomis. Jo dėka galima pagerinti vaizdo kokybę arba sukurti papildomos informacijos (sluoksniai, kaukės, spalvų kanalai ir kita).
Siūlomi formatai yra PSD, PSP (PAINT SHOP PRO), PNG ir TIFF.
Bylų formatai pristatymui ir naudojimui
Šioje stadijoje sunkiausia pasirinkti formatą dėl didelio tikslui tinkamų formatų skaičiaus. Pasirinkimas priklauso nuo daugelio aspektų tokių kaip vaizdo naudojimas, skiriamoji geba, peržiūros įrenginiai (Monitorius, spausdintuvas ar projektorius), pateikimo greitis, vartotojų poreikiai ir kita.
Bylų formatai pristatymui internete
Daugeliui skaitmeninimo pprojektų galutinis tikslas yra kolekcijos pateikimas interneto svetainėje. Tai susiaurina formatų pasirinkimą, nes dauguma interneto naršyklių palaiko tik kelis vaizdo formatus. Tokio pristatymo trūkumai yra tai, jog neįmanoma efektyviai priartinti ar apsukti vaizdą. Privalumas toks, kad ant monitoriaus ekrano vaizdas atrodo geresnis, nei atspausdinus jį ant popieriaus. Siūlomi formatai: JPEG, GIF, PNG.
Taip pat formatų pasirinkimas priklauso nuo to, ar vaizdas bus spausdinamas ar tik peržiūrimas monitoriuje. Žiūrint vaizdą monitoriuje siūloma naudoti JPEG, PNG ar GIF formatus. Tuo tarpu spausdinant geriau naudoti TIFF, PNG ar GIF.
3. NUO SKAITMENINĖS KOPIJOS IKI SKAITMENINĖS BIBLI.OTEKOS
Kiekvienas skaitmeninimo projektas savo plane numato skaitmeninių vaizdų valdymą arba jų organizavimą po to kai jie bus sukurti. Įvairiuose skaitmeninio konvertavimo projektuose statistiškai sukuriama nuo 5000 iki 50000 skaitmeninių vaizdų, o ypač dideliuose nacionalinio mąsto projektuose skaičius siekia keletą milijonų. Taigi vaizdų vadyba ir organizacija yra labai svarbus aspektas kaip dabartinei, taip ir ateities veiklai kiekviename projekte. Jei skaitmeninės kopijos kūrimas arba skenavimas skiriasi neprincipiniais skirtumais, o techninio pobūdžio detalėmis, tai tolesnis vaizdų ir gautos informacijos valdymas skiriasi žymiau tarp įvairių projektų ir šioje srityje vis dar nėra universalių ir tobulų sprendimų.
Nuskenavus dokumentą paprastai kuriami vadinami pirminiai vaizdai, skirti archyvavimui, kurie bus saugomi specialioje saugykloje. Paprastai prie jų nėra
prieigos per tinklus (išskyrus vidinius). Iš tokių vaizdų sukuriami keli ar daugiau papildomų vaizdų, kurie naudojami skirtingiems tikslams, kaip jau minėta TASI rekomendacijose.
Viena didžiausių problemų projektams su ribotais resursais yra pirminių vaizdų bylų saugojimas. Reikalavimai saugojimui dažniausiai yra labai aukšti, ypač tarnybinių stočių ir kietųjų diskų atminties kiekiui ir greičiui, taip pat dažnai reikalingos atsarginės kopijos, kurios kaupiamos nešiojamose laikmenose (kompaktiniai diskai, optiniai diskai) arba fiksuotose kompiuteriniuose laikmenose (magnetinių juostų saugyklos, kietieji diskai). Jei norima išlaikyti pirmininkus vaizdus nešiojamoje llaikmenoje, būtina jas saugoti tinkamomis sąlygomis, tinkamai aprašyti bylas ir sudaryti strategiją kad išsaugoti informaciją kuo ilgesnį laiką. Vilniaus universiteto bibliotekoje taip pat yra kuriami pirminiai vaizdai archyvavimui, tiesa jie yra koreguojami iškart po skenavimo, o po to išsaugomi TIFF formate. Tokie pirminiai vaizdai dėl kietosios arba stacionarios atminties trūkumo bibliotekoje saugomi kompaktiniuose diskuose, kurių šiai dienai yra keliolika vienetų.
Papildomi arba kai kada vadinami surogatiniai vaizdai yra kuriami iš pirminių vaizdų. Šie vaizdai saugomi vaizdiniam atpažinimui elektroninėse duomenų bazėse, kkaip pavyzdžiui pasauliniame voratinklyje, tokių vaizdų skiriamoji geba būna apie 500×500 arba daugiau taškų. Apie 150×150 taškų paveikslėliai kartais naudojami kaip nuorodos (angl. thumbnail). Vaizdai skirti aukštos kokybės spaudai spaudai turėtų būti žymiai aukštesnės raiškos – bent jau 300 dpi. TTokiems vaizdams reikalinga skiriamoji geba ne mažesnė kaip 2400 x 3000 taškų. Reikalavimai tokių bylų saugojimui yra žymiai mažesni nei pirminių dokumentų. Dažnai pageidaujama, jog papildomi vaizdai būtų pasiekiami per vidinius ir išorinius tinklus.
Šioje srityje originalų sprendimą pateikė Vilniaus universiteto bibliotekininkai dirbantys su skaitmeniniais vaizdais. Jie panaudojo neįprastą formatą DjVu suspausti vaizdus naudotinus interneto ar intraneto svetainėms. Šis atviras formatas sukurtas AT&T kompanijos 1996 metais. DjVu tecnologiją įgalina suspausti skenuotų dokumentų, fotografijų vaizdus nuo 5 iki 10 kartų daugiau nei įprastos technologijos, tokios kaip JPEG ir GIF. 300 dpi skenuotas spalvotas dokumentas gali būti spaudžiamas nuo 25 megabaitų TIFF bylos iki kelių šimtų kilobaitų. Juodai balti dokumentai gali būti spaudžiami iki keliasdešimties kilobaitų. Dar vienas technologijos ypatumas tai, kad palyginus ssu kitais formatais, peržiūrint vaizdą kompiuteriu išskleidžiama į kompiuterio atmintį ne visa byla, o tik ta dalis, kuri tuo metu matoma monitoriuje, taip taupant kompiuterio resursus. Taigi, ši technologija įgalina naudoti didelės skiriamosios gebos vaizdus interneto aplinkoje. Šiuo metu planuojama pateikti Vilniaus universiteto konvertuotus vaizdus interneto svetainėje būtent progresyviu DjVu formatu.
Dar vienas aspektas kuriam reikėtu skirti dėmesio vykdant projektus yra saugojimo laikmena. Paprastai reikalavimai vaizdų saugojimui yra labai aukšti, pavyzdžiu.i ruošiantis sukurti 10000 vaizdų kiekvienam iš jų reiktų skirti aapie 30 megabaitų. Saugojimo terpė gali būti įvairių laikmenų kombinacija priklausomai nuo dokumentų panaudojimo ir prieigos. Naujų ir pažangesnių tipų saugojimo technologijos ir laikmenos gali būti pradėtos naudoti vėlesnėse projekto stadijose. Patys priimtiniausi saugojimo laikmenų tipai yra šie:
• Kietieji diskai, tarp jų ir nešiojami kietieji diskai, suteikia bene didžiausia prieigos greitį ir lankstumą. Nors kietieji diskai greitai pinga, reikalingi techniniai įgūdžiai norint išplėsti disko atmintį. Taipogi nėra vieningo diskinių kaupiklių standartų.
• Optiniai diskai, taip pat vadinami magneto-optiniais diskais (MO). Šiai kategorijai priklauso DVD diskai, kurie suteikia didelę saugojimo talpą už mažą kainą, tačiau yra nesutarimo tarp formatų (šiuo metų yra du priešingi formatai DVD-R ir DVD+R)
• Kompaktiniai diskai – CD-ROM, CD-R, ir CD-RW. Jie ganėtinai pigūs, tačiau nėra labai greiti ir talpūs.
• Magnetinės juostos, paprastai būna DAT, 8mm, 3480 ir DLT formatų ir yra vienos pigiausių skaitmeninių laikmenų. Tačiau duomenys juostoje prieinami nuoseklia tvarka (smarkai sulėtina prieigą), be to, juostinėje laikmenoje duomenys išlieka ne taip ilgai, kaip magnetiniuose ar optiniuose diskuose.
Renkantis saugojimo laikmenas būtina atsižvelgti į kainas, tinkamumą tam tikrai prieigai (tinkle ar internete, pusiau-tinkle, be tinklo), taip pat būtina sudaryti tam tikras fizines bei klimato sąlygas pačioms laikmenoms ir terpėms. Egzistuoja rizika susijusi su technologiniu ssenėjimu. Sparčiai tobulėjant technologijoms, kyla rizika, kad tam tikra elektroninė laikmena taps nenuskaitoma, taigi būtina reikalui esant perkelti duomenis į tinkamesnę saugojimo laikmeną. Įrašai turėtų būti perkeliami į kitas laikmenas ar formatus, kai dabartinis saugojimo formatas pasensta ar blogėja pati laikmena. Būtina inspektuoti įrašus ir sekti naujas technologijas tam, kad laiku perkelti arba konvertuoti informaciją. Pagrindiniai žingsniai yra atnaujinimas (kai perrašoma į tokią pačią ar kitą laikmeną), migracija ( kai įrašai keliami į visiškai naujo formato laikmeną), transformacija (kai konvertuojami patys duomenys, vaizdai ir bylos į tobulesnius ir naujesnius formatus).3.1. Optinis simbolių atpažinimas (OCR)
Priklausomai nuo to, kokie dokumentai skenuojami, galima pritaikyti juos informacijos paieškai. Jeigu skenuojami ne istoriniai rankraščiai ar kiti reti ir seni dokumentai, o žurnalų straipsniai arba monografijos, galima pertvarkyti vaizdus į elektroninio teksto bylas, t.y. iš vaizdo gauti tekstą su paieškos jame galimybe.
Pirmoji pakopa tokiam konvertavimui yra optinis simbolių atpažinimas (angl. Optical character recognition -OCR). OCR programinė įranga analizuoja spausdinto lapo skaitmeninį vaizdą. Iš pradžių programa analizuoja teksto išdėstymą lape ir padalina jį į zonas, kurios paprastai atitinka paragrafus. Sekanti pakopa yra teksto simbolių analizė. Dauguma tokių programų dirba palygindamos simbolių grupes t.y. žodžius su tais, kurie yra pačios programos žodyne. Kai programa suranda atitikmenį, ji aatspausdina atitinkamą žodį jau tekstiniame dokumente; kai atitikimas nėra tikslus, programa „spėja“ simbolį ar žodį ir pažymi jį kaip nepatikimą. Kai visai neįmanoma atpažinti simbolių, paliekama tuščia vieta tekste.
OCR yra efektyvus įrankis skaityti modernius šriftus, skenuotus į aukštos skiriamosios gebos skaitmeninius vaizdus. Nors OCR technologija žymiai patobulėjo per pastaruosius kelis dešimtmečius, ji vis dar nėra efektyvi skaitant ne lotyniškus simbolius ir senesnius ar senuosius šriftus, taip pat sunkiai atpažįsta smulkų šriftą ir sudėtingus teksto išdėstymus lape. OCR programų tikslumas skiriasi tarp įvairių leidėjų ir dirbant su skirtingais dokumentais.
JSTOR yra nepriklausoma ne pelno organizacija, turinti pagrindinį biurą Niujorke. Ji užsiima didelio mąsto skaitmeninimo projektu, siekiant konvertuoti ir saugoti mokslinių žurnalų atgalinius leidimus ir sukurti prieigos įrankius, kurie suteiktų galimybę vykdyti paiešką žurnalų pilname tekste ir indeksuotose objektuose. Iki 2000-ųjų metų JSTOR konvertavo virš 4 milijonų puslapių iš daugiau nei šimto žurnalų. Apie 500 mokslinių bibliotekų šiaurės Amerikoje pasirašė sutartis su JSTOR.
Projektas pradėjo veikti 1994 metais. Nuo to laiko žymiai išaugo produktyvumas. Dabar JSTOR kas mėnesi konvertuoja apie 200,000-250,000 naujų lapų. Kiekvienas skenuotas puslapis yra analizuojama OCR programos ir to išdavoje gaunamos tekstinės bylos, kurios įgalina vartotojus vykdyti pilno teksto paiešką. Norint užtikrinti, kad paieškos rezultatai būtų kuo tikslesni,
kiekvienas OCR programos konvertuotas tekstas yra patikrinamas specialisto prieš įtraukiant tekstą į duomenų bazę. Tokio žingsnio panaikinimas sutaupytų nemažai lėšų, tačiau jis būtinas užtikrinti bendrą duomenų kokybę, taip pat mokslininkų ir kitų vartotojų vykdomos paieškos tikslumą.
Pagrindinai aspektai renkantis OCR technologija skaitmeninimo projektui yra šie:
1) Reikėtų rinktis technologiją, kuri padės pasiekti projekto tikslus. Rankinis žmogaus tikrinimas taip pat yra būtinas.
2) Svarbus mastas. Kuo didesnis dokumentų kiekis, tuo didesni kaštai ir sąnaudos.
3) Technologijos taikymo kaina paprastai yra didesnė nei planuojama.
4) Šiandienos OCR gali smarkiai sskirtis nuo tų technologijų kurios atsiras ateityje.
Patys populiariausi ir patikimiausi OCR programinės įrangos produktai:
• OmniPage
• TextBridge
• Adobe Capture
• Abby FineReader
• Gamera (Sudėtingesnė ir lankstesnė programa priskiriama atpažinimo programoms).
Paskutinis žingsnis yra užkoduoti tekstinį dokumentą standartine bendrine žymėta programine kalba (angl. Standart Generalized Markup Language –SGML) arba interneto aplinkai pritaikyta XML kalba. Egzistuoja kelis šimtai SGML elementų, kurie gali būti naudojami kodavimui. Teksto kodavimo iniciatyvos (TEI) rekomendacijos siūlo naudoti komplektą, kuris plačiai naudojamas humanitarinės pakraipos tekstams koduoti. Paprastai tekstai yra koduojami ddvejais lygiais: 1) struktūrinis –tai teksto padalinimas į skyrius knygose, straipsnius žurnaluose, eilėraščius poezijos antologijose ir pan.; 2) aprašomasis – tai nuorodos į tokius elementus kaip datos, vardai, vietos, užsiėmimai. Kai naud.ojamas tinkamai sukonfiguruota paieškos sąsaja ar sistema kartu su SSGML duomenų baze įmanoma ieškoti teksto dokumente pagal frazę. Taip pat galima valdyti dokumento pristatymą.3.2. Skaitmeninių išteklių valdymo sistemos
Iki šiol nebuvo iškilę organizacijoms labai didelio poreikio kontroliuoti ir valdyti jų turimus skaitmeninius išteklius kuo efektyviau ir patogiau. Tačiau kai resursai vis dažniau kuriami skaitmeniniame pavidale ir saugomi tik tokioje formoje, jų vadyba ir priežiūra per visą jų gyvavimo laiką tampa būtinybe. Skaitmeniniai šaltiniai tipiškai pereina pakopas nuo skenavimo ar sukūrimo iki įvairių panaudojimo formų ir pasikeitimų, paraleliai jie saugomi archyvuose, iš kurių bet kuriuo metu gali būti paimti ir pritaikyti kitokiems tikslams.
Daugelio tipo bylos gali būti traktuojami kaip skaitmeniniai ištekliai – nuo skaitmeninių vaizdų, garso bylų, vaizdo ir daugiaterpių bylų iki internetinių svetainių, tekstų ir brošiūrų.
Skaitmeninių išteklių valdymo ssistemos (angl. Digital asset management systems – DAM) suteikia įrankius ir galimybes „įsisavinti, indeksuoti, kategorizuoti, apsaugoti, ieškoti, transformuoti, surinkti ir eksportuoti“ išteklius bet kokiais pavidalais.
DAM sistemos pritaiko technologijas panašias į komercinių duomenų bazių valdymo įrankius, skirtus valdyti ir tvarkyti resursus, leidžiant vartotojams surasti juos greitai ir lengvai, o vadybininkams analizuoti jų naudojimą. DAM saugojimo sistema yra panaši pagal savo struktūrą į katalogus su nuorodomis į resursų saugojimo vietas (tradicinė bylų struktūra) arba resursų saugyklas, kurios kaupia duomenis duomenų bazėje, arba ttai gali būti dviejų struktūrų hibridas. Autorizavimas (su slaptažodžiu) skiriamas organizacijos darbuotojams leidžiančios jiems keisti medžiagą arba valdyti prieigą prie jos išoriniams vartotojams. Sistemos veikia kaip archyvai, kurie saugo resursus pan-organizacinėje infrastruktūroje, kuri padeda išvengti senėjimo ar darbo dubliavimo, taip pat siūlo paieškos ir naršymo įrankius vartotojams. DAM sprendimas susideda iš šių plačių komponentų: 1. Arcyvas – centrinis komponentas, kuris įgalina saugoti, manipuliuoti, naudoti resursus; 2. Valdymo įrankiai. Specializuoti įrankiai gali padėti bendradarbiauti įvairiems organizacijos skyriams arba su kitomis organizacijomis; 3. Teisių valdymas. Vartotojų leidimai gali būti kontroliuojami ir intelektualinės nuosavybės teisės gali būti sekamos naudojant interneto „sliekus“ (angl. crawler programa ar botas, naršanti po interneto svetaines su tam tikru tikslu). Taip pat naudojamos priemonės – vaizdų vandens ženklinimas, objektų steganografija (nematomo ženklinimo integravimas į objektą), nematomi metaduomenys.
Metaduomenys yra duomenys apie duomenis, jų pagalba palengvinama prieiga prie resursų ir jų informacijos. Metaduomenys skirstomi į tris tipus: aprašomieji ( informacija apie dokumento turinį), struktūriniai (tai duomenys susiję su dokumento kontekstu) ir administraciniai (informacija apie autorinių teisių valdymą, versiją ir kita).
Egzistuoja išsamių metodų tokių metaduomenų valdymui. Daugelis iš jų tinka saugoti metaduomenis apie skaitmeninius objektus. Tai „Dublin Core“, MARC, EAD ir ISAD.
Britų biblioteka laikoma viena didžiausių bibliotekų pasaulyje, jos fondus ssudaro apie 150 įvairių dokumentų, tarp jų nemaža dalis CD-ROM‘ų, e-knygų ir e-žurnalų. Bibliotekoje nuspręsta įdiegti DAM technologiją. Tokį sprendimą paskatino bibliotekos bendradarbiavimas su kompanija IBM ir skaitmeninių kolekcijų kūrimas Britų bibliotekoje. Biblioteka įsigijo naują integruotą bibliotekos sistemą kuri palaiko fondų įsigijimą, katalogavimą ir OPAC sistemą. DAM programa sukurs sistema kuri valdys skaitmeninius objektus –vaizdus, tekstus ir kitus dokumentus kartu su jų metaduomenimis lengvai prieinamoje aplinkoje. Ši sistema vis dar kūrimo stadijoje todėl kad biblioteka renkasi tarp įvairių atviro kodo ir komercinių produktų.
Šiuo metu siūlomos keli produktai paremti DAM technologija:
Artesia (www.artesia.com), Ascential (www.ascentialsoftware.com), Canto (www.canto.org), Convera (www.convera.com), Documentum (www.documentum.com), Dspace (www.dspace.org), eMotion (www.emotion.com), Extensis Portfelio 6.0, In.formix (www-3.ibm.co/software/data/informix), MediaBin (www.mediabin.com), North Platins (www.northplains.com), webware (www.webwarecorp.com)3.3. Skaitmeninis ilgaamžiškumas
Didėjant skaitmeninių dokumentų kiekiui reikia užtikrinti, kad skaitmeninė informacija galės būti pasiekiama ir prieinama kuo ilgesnį laiko tarpą.
Nors elektroninės laikmenos atsiradimas yra naujas reiškinys, nemažas informacijos kiekis saugomas elektroninėje formoje tapo nepatenkinamos būklės arba visai išnyko. Pavyzdžiui, magnetinių vaizdo ir garso juostų archyvai, kuriose dokumentuota senosios šiaurės Amerikos Navajo genties vyriausieji, gali tapti neatkuriami ir išnykti.
Daugelis specialistų mano, jog skirtingai nuo analoginės informacijos, skaitmeninė informacija gali išlikti neribotą laiko tarpą, tačiau taip nėra. Dideli skaitmeninės informacijos kiekiai ( pavyzdžiui, dalis Vikingo mmisijos skrydžio į Marsą) buvo prarastos dėl paprasčiausio magnetinės laikmenos irimo. Tačiau laikmenos fizinio irimo problema toli gražu nėra svarbiausias dalykas, palyginus su spartaus laikmenų tipų ir įrenginių bei formatų kitimu ir vystymusi. Dabar jau beveik neįmanoma nuskaityti informacijos iš 20 cm skersmens minkštųjų diskelių, kuries buvo populiariūs prieš dvidešimt metų, arba taip pat sunku yra dekoduoti WordStar formato tekstą parašyta prieš dešimtmetį. Daugybė informacijos, sukurtos prieš dvidešimt metų, dabar labai sunkiai prieinama.
Tam, kad nekartoti klaidų, privalu atsakingai pažvelgti į ilgaamžiškumo problemą skaitmeniniame pasaulyje. Konvertuojant ir konservuojant analoginę informaciją į skaitmeninę reikia padaryti konceptualų šuolį nuo fizinio objekto išsaugojimo iki turinio, kuris visiškai nesusijęs su jokia fizine laikmena.
Skaitmeninė informacija, sukurta praeityje, reikalauja jos infrastruktūros palaikymo ir žinių bazės tam, kad galima būta ją perskaityti. Norint matyti bylas ir sąrankas kompiuteryje bėgant laikui, būtina turėti programinę įrangą joms skaityti arba žinių bazę apie informacijos kodavimą, tuomet bus galima sukurti programas, kurios teisingai rodys reikiamas bylas.
Fiziniame pasaulyje įvairios laikmenos kaip lentelės, papirusas ir knygos išlieka tol, kol jų nesunaikina fiziškai; skaitmeniniame pasaulyje informacija pasmerkta išnykti per trumpą laiko tarpą, jei nesiimti sąmoningų veiksmų ją išsaugoti.
Kartais daromos klaidos, kai informacija rašoma į formatą, kuris nėra pasiekęs pripažinimo ar nėra priimtas
plačios publikos arba industrijos. Panaši klaida buvo padaryta su BBC kompanijos Domesday projektu. 1986 metais BBC “Domesday” knygos (didysis žemės ir nuosavybės aprašymas pradėtas Viljamo užkariautojo Anglijoje 1086 metais) devynių šimtų metų metinių proga išleido daugiaterpę programą su vaizdais ir aprašymais apie knygą. Pati sąranka buvo įrašyta į Philips kompanijos sukurta lazerinio tipo LVROM diską ir užprogramuota BCPL programine kalba. Deja, po kelerių metų tokio tipo diskai ir programinė kalba morališkai paseno. Šiandien beveik neliko tokių disko skaitytuvų ir tik sspecialaus CAMiLEON projekto pagalba pavyko išsaugoti pačią daugiaterpę aplikaciją.
Pagrindiniai techniniai sprendimai, skirti išsaugoti skaitmeninei informacijai ir užtikrinti prieigą prie jos, pirmą kartą buvo pasiūlyti Dokumentų konservavimo ir prieinamumo komisijos (JAV) 1996 metais:
• Atnaujinimas. Tai procedūra, kai informacija periodiškai perkeliama iš vienos laikmenos į kitą, norint išvengti laikmenos fizinio ar moralinio senėjimo padarinių. Senėja ir dėvisi ne tik kompaktiniai diskai, bet ir kitos laikmenos, taip pat atsiranda naujos, o senos tampa sunkiai perskaitomos nauja kompiuterine technika. Toks atnaujinimas reikalingas pperiodiškai visą kolekcijos egzistavimo laiką.
• Migracija. Tai procesas, kai periodiškai konvertuojamos bylos į naujesnius formatus, labiau pritaikytus naujai kompiuterijos aplinkai arba operacinei sistemai. (Pavyzdžiui, perkelti tekstinį dokumentą iš WordStar formato į WordPerfect, po to į Word 5.0, po to į WWord97 ir t.t.) Galutinis migracijos tikslas – perkelti informaciją iš daugybės įvairių formatų į pačius patikimiausius ir visuotinai priimtinus formatus, kurie senėja lėčiau.
.• Emuliacija (mėgdžiojimas). Tai reiškinys, kai keičiami ne informacijos saugojimo formatai, bet kuriama programinė įranga. Emuliacijos šalininkai siekia sukurti programinę įrangą, kuri sugeba pamėgdžioti bet kokią kada nors sukurtą skaitymo programą ir teisingai interpretuoti ir nuskaityti bet kokį formatą, nesvarbu kokioje kompiuterinėje aplinkoje. Egzistuoja daugybė emuliatorių-programų, kurios skaito senus teksto ir vaizdo formatus, kai kurios gali veikti su senomis programomis, sukurtomis ant įvairių kompiuterinių platformų.
IŠVADOS
Nagrinėjant istorinę skaitmeninio konvertavimo raidą aiškėja tam tikros šio reiškinio vystimosi tendencijos. Visu pirma galima suskirstyti skaitmeninių bibliotekų ir skaitmeninimo raidą į etapus trunkančius nuo kelerių metų iki kelių dešimtmečių kurių kiekvienas ppasižymi savitomis problemomis ir jų sprendimais. Pirmame etape bibliotekos siekė palengvinti darbą su meta informaciją t.y. su fondų apskaita ir katalogavimu, naudodamos to meto technologinius pasiekimus jos pradėjo kurti ir tobulinti atviros prieigos katalogus ir katalogavimo įrankius kurie žymiai išplėtė galimybes ir suteikė vartotojams aukštesnės kokybės paslaugas.
Antrame etape buvo pradėta svarstyti apie teorinę ir praktinę galimybę konvertuoti turimą paveldą, dokumentus sukurtus fizinėje formoje turinčius išliekamąją vertę visuomenei ir sukurti visuotiną prieigą prie jų apsaugant trapius dokumentus taip pat pasitarnaujant mmokslininkams, vartotojams ir studentams suteikiant jiems neribotas galimybes naudotis informaciją. Šiame etape buvo eksperimentuojama su technologijomis ir metodais įvairių projektų rėmuose, neretai rizikuojant nesėkme. Nors šiuo laikotarpiu būta padaryta daugiausia klaidų ir neteisingų pasirinkimų (kaip paaiškėdavo vėliau), etapas sukūrė tam tikrą technologinį bei vadybinį-organizacinį pagrindą dokumento skaitmeninimo bibliotekose bei paveldo institucijose ir atvėrė kelią išties įspūdingoms skaitmeninimo programoms visame pasaulyje.
Trečias etapas prasidėjo dvidešimt pirmo amžiaus išvakarėse. Tai buvo skaitmeninių bibliotekų institucinis virsmas kuomet skaitmeninės kolekcijos ir bibliotekos tapo neatsiejama bibliotekų dalimi ir taip pat neatsiejama mokslinių tyrimų ir mokymosi proceso įvairiose institucijose dalimi. Jau esant susikūrusiai technologiniai platformai skaitmeninės bibliotekos ir skaitmeninimo programos tapo masinių reiškiniu.
Taigi šiandien skaitmeninės bibliotekos ar kolekcijos yra daugumoje išsivysčiusių šalių. Jų technologinė platforma atsidūrė dėmesio centre dėl spartaus ir kartais nenuspėjamo technologijų vystymosi. Skirtingai nei devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje imta žiūrėti į technologinę platformą kaip į reiškinį kurį būtina standartizuoti ir susisteminti. Techniniai aspektai yra labai dinamiški ir nenuspėjami, egzistuoja daugybė įvairaus tipo techninių sprendimų ir sistemų naudojamu bibliotekose kurie keičiasi ir sensta dideliais tempais. Tai bibliotekos techninė informacinių technologijų infrastruktūra į kurią įeina kompiuterinė ir programinė įranga, skaitmeninių vaizdų ir skenavimo įranga, metodologija, specialistai ir vadybininkai ir daugelis kitų elementų. Norint neatsilikti iir nenuklysti į šali būtina sekti technologijų kitimą ir turėti konkrečią strategiją susijusia su techniniais aspektais kurie būtini įgyvendinant dokumentų skaitmeninimo projektus ir programas.
Pagrindinės kliūtys kylančios svarstant ir įgyvendinant skaitmeninimo programas (techniniu aspektu) tai sprendimų ir techninių aspektų įvairovė kuri trukdo konkrečiai bibliotekai atsirinkti tinkamiausius ir priimtiniausius metodus. Egzistuoja daugybe organizacijų remiančių skaitmeninimą ir turinčių pakankamai techninės kompetencijos kurios teikia rekomendacijas ir metodus tačiau vis dar nėra visuotinai priimtinų standartų ir nepriekaištingų technologinių sprendimų. Europoje bandoma sutelkti techninę kompetenciją po stambių iniciatyvų „sparnu“ tokių kaip Digicult ar Minerva, tačiau a.tskiros bibliotekos ne visada turi galimybę remtis tokių organizacijų ir iniciatyvų nurodymais (best practices, gudelines).
Konkrečiai bibliotekai prieš pradedant skaitmeninimo projektą reikia nustatyti savo tikslus ir mastus, uždavinius kuriuos siekiama įgyvendint kuriant skaitmeninę biblioteką ir tuomet pasirinkti techninius sprendimus. Nedideliems projektams egzistuoja daugybę efektyvių rekomendacijų pasiekiamu per internetą kuriose pateikiami bendro pobūdžio technologiniai nurodymai tinkantys nedidelėms programoms. Tačiau jei biblioteka ruošiasi imtis didesnio masto projekto (nuo keliasdešimt tūkstančių vaizdų ir daugiau) tuomet būtinas tiesioginis bendradarbiavimas su techniškai kompetetingomis institucijomis, specializuotų paslaugų tiekėjais, skaitmeninimo centrais ir mokslinėmis bibliotekomis. Būtina susikurti strategiją skaitmeninių išteklių kūrimui, valdymui, pateikimui ir išsaugojimui.
Pagrindiniai skaitmeninio konvertavimo etapai yra:
• skaitmeninės kopijos kūrimas –tai procesas reikalaujantis specialių įįgūdžiu ir įrangos, susidedantis iš keleto būtinų pakopų;
• skaitmeninių išteklių valdymas yra bene svarbiausias etapas nuo kurio priklauso projekto ar skaitmeninės bibliotekos sėkmė ir efektyvumas, šiame etape technologijos vystosi sparčiausiai (įvairi programinė įrangą, techninė infrastruktūra, tinklinės, laikmenų ir informacijos gavimo (angl. information retrieval) technologijos;
• skaitmeninės informacijos išsaugojimas (ilgaamžiškumas) –per kelis dešimtmečius paaiškėjo jog reikia pastangų norint išsaugoti ir palaikyti prieinamą skaitmeninę informaciją ir dokumentus.
Lietuvos bibliotekose vis dar nėra masyvesnių skaitmeninių kolekcijų prieinamų per internetą (neskaitant MAB pergamentų archyvo ar Vilniaus universiteto nedidelio rankraščių archyvo), konvertuoti dokumentai kaupiami CD-ROM laikmenose taip nesuteikiant skaitytojams nuotolinės prieigos prie jų. Vidinis tokių resursų vartojimas organizuotas remiantis papraščiausiu naršymu naudojant kompiuterių operacinę sistemą ir tinklus, nors daugelyje Europos ir JAV valstybėse tam naudojamos speciali programinė įranga ir integruotos sistemos bei duomenų bazių įrankiai.
Dokumentų Skaitmeninimo techniniai aspektai yra neatsiejama dalis kiekvienoje programoje ir projekte, nesvarbu kokio tipo paveldą ir kokio tipo dokumentus norima išsaugoti ar pateikti pasauliui per nuotolinę prieiga. Šie aspektai yra dinamiški ir vystosi netolygiai, tačiau yra tendencijos kurių pagalba galima efektyviai pasirinkti reikiamus sprendimus ir pasiekti užsibrėžtus tikslus kuriant tobulesnes skaitmenines bibliotekas.
BIBLIOGRAFINIŲ NUORODŲ SĄRAŠAS
About the digital library federation [interaktyvus].1999 [žiūrėta 2005 m. kovo 24 d.]. Prieiga per internetą: < www.diglib.org/about.htm
>.
BOEHLER, W. , HEINZ, G., MARBS, A. The potential of non-contact close range laser scanners for. Cultural heritage recording [interaktyvus]. 2001 [žiūrėta 2005 m. gegužės 7 d.]. Prieiga per internetą: < cipa.icomos.org/fileadmin/ papers/potsdam/2001-11-wb01.pdf>.
Core technologies for cultural and scientific heritage sector. Digicult Technology report 3 [interaktyvus]. 2005 [žiūrėta 2005 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: .
DEEGAN, Marilyn. Management of the life cycle or digital library materials. Iš Library quarterly 11 [interaktyvus]. 2001, rugpjūtis [žiūrėta 2005 m. kovo 6 d.]. Prieiga pper internetą:
.
Definition and Purposes of a Digital Library [interaktyvus]. Association of Research Libraries, 2000 [žiūrėta 2005 m. balandžio 6 d.]. Prieiga per internetą: .
Digital imaging tutorial-conversion [interaktyvus], Cornell university library, 2003 [žiūrėta 2005 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą:
< www.library.cornell.edu/preservation/.tutorial/conversion/conversion.html>.
Digital library standarts and practices [interaktyvus]. 2001 [žiūrėta 2005 m. kovo 28 d.]. Prieiga per internetą: .
Digitisation of traditional format library materials –image creation [interaktyvus]. 2000 [žiūrėta 2005 m. gegužės 16 d.]. Prieiga per internetą: .
FLEISCHAUER, Carl. Digital fformats for content reproductions [interaktyvus]. 1998 [žiūrėta 2005 m. gegužės 5 d.]. Prieiga per internetą:
< Memory.loc.gov/ammem/formats.html>.
FLEISCHHAUER, Carl. Library of Congress Manuscript Digitization Demonstration Project [interaktyvus]. 1998 [žiūrėta 2005 m. kovo10 d.]. Prieiga per internetą: .
GLOSIENE A.; MANZHUKH Z. Lithuania: CCultural Heritage Digitisation Initiatives in Lithuanian Memory Institutions. Iš eCulture, December 2003, vol. 4, issue 5, p. 8–9.
GORRAN , Meredith. Digitization: Implications for Special Collections Libraries [interaktyvus]. 2000 [žiūrėta 2005 m. kovo 16d.]. Prieiga per internetą:
< meredith.wolfwater.com/MGorran_finalpaper.doc >.
GREENSTEIN, Daniel. Next generation digital libraries [interaktyvus]. 2002 [žiūrėta 2005 m. kovo 17d.]. Prieiga per internetą:
< www.vala.org.au/vala2002/2002pdf/01Grnstn.pdf>.
HAZEN, Dan. Selecting Research Collections for Digitization [interaktyvus]. 1998 [žiūrėta 2005 m. kovo 16 d.]. Prieiga per internetą:
< http://www.clir.org/pubs/reports/hazen/pub74.html>.
HORVAT, Les. Digital Imaging: Essential Skills. Chicago. 2002, p. 35-36.
LEVY, David M. Scrolling Forward : Making Sense of Documents in the Digital Age. New York, 2001, p. 1-9.
Library of Congress national digital library program [interaktyvus]. 1998 [žiūrėta 2005 m. kovo 8 d.]. Prieiga per internetą: <
< Memory.loc.gov/ammem/dli2/html/lcndlp.html>.
List of good practices [interaktyvus]. Minerva, 2004 [žiūrėta 2005 m. gegužės 13 d.]. Prieiga per internetą: .
Lists of digitisation guidelines [interaktyvus]. Minerva, 2003 [žiūrėta 2005 m. Gegužės 16 d.]. Prieiga per internetą: .
MANŽUCH, Z., GLOSIENĖ, A. Kultūros paveldo valdymas Europoje: svarbiausi strateginiai dokumentai. Iš Tarp knygų, 2003, nr. 10, p. 9–11. Tas pats: Lietuvos muziejai, 2003, nr. 1, p. 15–18.
MANŽUCH, Z. Kultūros paveldo skaitmeninimas: teorija ir praktika. Iš Tarp knygų, 2002, nr. 10, p. 21–24.
New technologies for cultural and sscientific heritage sector. Digicult Technology report 1 [interaktyvus]. 2003 [žiūrėta 2005 m. kovo 21 d.]. Prieiga per internetą: .
PASQUINELLI, Art. Digital library technology trends [interaktyvus]. 2002 [žiūrėta 2005 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: < www.sun.com/products-n-solutions/ edu/whitepapers/pdf/digital_library_trends.pdf >.
Pergamentų skaitmeninių vaizdų archyvas [interaktyvus]. 2000 [žiūrėta 2005 m. balandžio 4 d.]. Prieiga per internetą: .
Rationale [interaktyvus]. Minerva, 2003 [žiūrėta 2005 m. gegužės 13 d.]. Prieiga per internetą: .
SITTS, Maxine K. Handbook for Digital projects: a management tool for preservation and access [interaktyvus]. 2000 [žiūrėta 2005 m. kovo 9 d.]. Prieiga per internetą: < www.nedcc.org/digital/dighome.htm>.
SMITH, A. Why Digitize [interaktyvus]. Washington D.C. Council on Library and Information Resources, 1999 [žiūrėta 2005 m. kovo 13 d.]. Prieiga per internetą:
< http://www.clir.org/pubs/reports/pub80-smith/pub80.html>.
TASI: about us [interaktyvus]. 2001 [žiūrėta 2005 m. kovo 28d.]. Prieiga per internetą: < www.tasi.ac.uk/about_us.html>.
TASI: choosing a file format [interaktyvus]. 2002 [žiūrėta 2005 m. gegužės 12 d.]. Prieiga per internetą: < www.tasi.ac.uk/advice/creating/format.html>.
TENNANT, Roy. Managing the Digital L.ibrary. Washington, 2004, p. 5-12.
The digicult report: Technological landscapes for tomorrow‘s cultural economy unlocking the value of cultural heritage. Executive summary [interaktyvus]. 2002 [žiūrėta 2005 m. kovo d.]. Prieiga per internetą: .
WILLIAMS, Don. Selecting a scanner [interaktyvus]. 2000 [žiūrėta 2005 m. kovo d.]. Prieiga per internetą: < LLyra2.rlg.org/visguides/visguide2.html>.
