Foto žurnalistikos pagrindai

Išsiskiria dvi kryptys: žurnalist. teorija

žurnalist. istorija

Teorija analizuoja žurnalistiką kaip kūrybą. Tyrinėja masinės informacijos priemonių turinį ir struktūrą, darbo metodus, formas, kūrinių žanrus.

Istorija nagrinėja – masinių priemonių atsiradimą, įvairius laikotarpius.

ISTORIJA

Atsiradus valstybei formuojasi ir įvairūs informacijos skleidimo būdai. Žinias skleidė ir senovės oratoriai: Ciceronas, Demostenas, Herodotas. Informacinę veiklą taip pat vystė ir bažnyčia, informaciją skleidė mitologiniai personažai, dievų pasiuntiniai. Senovės Egipte leido papirusą su naujausiom žiniom. Romoje J. Cezario nurodymu leistos aktualiausių žinių suvestinės (Acta Senatus). Japonijoje „laikraštis“ bbuvo degto molio lentelėse. Rusijoje, Olandijoje, Anglijoje – rankraštiniai informaciniai lapeliai. XV a. stambiausiuose Europos centruose atsirado žmonių, kurie rinko žinias , surašydavo lapeliuose ir pardavinėjo kitiems už grašį (vad. gazeta). Nuo to kilo laikraščio pavadinimas – Gazeta (iki šiol vartojamas Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje).

XI a. Ispanijoje pradėtas gaminti popierius. XII a. vid. – Italijoje. XIV a.– Prancūzijoje. XIV a. pab. – Vokietijoje. Vokiečiai ėmė pirmauti popieriaus gamyboje. Šiais laikais poligrafija garsėja – Italija ir Vokietija. 1445m. Gutenbergas išrado spaudą iir išspausdino pirmąją knygą, patobulino liejimo techniką, pradėjo gaminti atskirus spaudmenis. XV a. pab. Vokietijoje atsirado pirmoji pašto tarnyba. XVII a. vystantis tarptautiniai prekybai, daugėjant geografiniams atradimams, plėtėsi žmonių bendravimas, atsirado poreikis skleisti informaciją. 1609m. – pirmasis spausdintas laikraštis („Zeitung“ VVokietijoje). jame buvo rašoma kas įvyko Vokietijoje, kituose kraštuose, provincijoje. XVII a. laikraštį turėjo beveik kiekviena Europos valstybė. 1661m. Lenkija išleido savo laikraštį. Anksčiau laikraščiai buvo panašūs į brošiūras (apie 40 psl.) XVII a. atsirado pramoginių žurnalų – Frankfurte „Sąmojingasis Merkurijus“. Geltonąją spaudą (anekdotai, plekai) pradėjo leisti Londone 1698m. „London spy“ („Londono šnipas“). Paryžiuje 1665m. pasirodo pirmieji mokslininkų žurnalai, darbai. Vilniuje 1804m. – pirmasis savaitraštis (lenkų kalba). Estijoje – 1766m. periodinis leidinys estų kalba „Trumpas pamokymas“. Latvijoje 1579m. – „Latvių gydytojas“.

1579m. Lietuvoje išleistas „Kurier Litewski“ tai buvo pirmasis jėzuitų leidinys. Vėliau visi leidiniai ėjo tik rusų kalba. Rytų Prūsijoje 1823m. išėjo Ostermaersas redaguotas leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“. 1832m. Klaipėdoje ėjo gotišku šriftu „Nusidavimai apie evangelijos pasiplatinimą tarp žydų ir ppagonių“. XIX a. pab. Amerikoje Šliūpas leido – „Unija“, „Lietuviškas balsas“, „Lietuviška gazeta“.

1883m. R. Prūsijoje (Ragainėje) pirmas lietuviškas leidinys „Aušra“ spausdintas lotynišku raidynu. Leidinys skirtas didžiajai Lietuvai, buvo knygos formato, leistas Basanavičiaus. Ten buvo rašoma Lietuvos istorija, ekonominiai, ūkio, moralės klausymai, nes Basanavičius norėjo šviesti tautą. „Varpas“ 1889m. leistas Kudirkos (naudojo grafikos priemones, iliustracijas). XIX a. pab. – XX a. atsiradus kinui pradėjo vystytis fotožurnalistika.

ŽURNALISTIKOS STATUSAS

Visuomenės gyvenimą valstybėje reguliuoja ir organizuoja įvairios institucijos (valdymo įstaigos, sąjungos, bendrijos). Visos jjos veikia pagal konstituciją, įstatus, nuostatus. Laikraščių ir žurnalų redakcijos yra netiesiogiai susijusios su šiomis organizacijomis. Tad kiekviena masinės informacijos priemonė, netiesiogiai susijusi su šiomis institucijomis gali formuoti visuomenės vertybių orientaciją, pasaulėžiūrą. Istoriniai faktai rodo, kad dauguma žurnalų yra priemonė kaip partijos ar visuomenės jėgoms konsoliduoti (apjungti), keistis idėjomis ir patyrimu. Dalyvaudama valstybės valdyme žurnalistika daro tiesioginę įtaką visuomenini, padeda tobulinti tikrovę. Todėl ji laikoma 4-ja valstybės valdžia. Ji taip pat gali kontroliuoti parlamento, vyriausybės ir teisinių institucijų veiklą. Informacijos priemonėse atsispindi prieštaravimai tarp atskirų veiksmų, pozicijų, įvykių. Atsižvelgia į žmonių samprotavimus, nuomonę.

ŽURNALISTIKOS FUNKCIJOS

Pagrindinė žurnalistikos funkcija – informacijos rinkimas ir jos skleidimas (lot. infomatio – aiškinimas, išdėstymas). Informacija turi nemaža reikšmių – mokslinė, politinė, socialinė. Žinios gali būti perduodamos raštu, žodžiu ar kitais komunikacijos kanalais.

Informacijos rūšys:

bendroji informacija (politinė, socialinė)

speciali, susijusi su žmonių profesine veikla, užsiėmimais

individuali (liečianti žmogaus asmenį, jo patyrimą)

Pagal profilį: mokslinė, techninė, patentinė.

Žurnalistinė informacija – tai bendrosios informacijos sudėtinė dalis (spauda, radijas, TV) perduodanti informaciją, kuri skirta tikrovės pažinimui, akiračio plėtimui, gerinti valdymą, viešai nuomonei formuoti.

Masinė informacija – tai žinios skirtos įvairių socialinių sluoksnių vartotojams. Masinės informacijos priemonėms priklauso: spauda, telegramų agentūros, radijas, TV, dokumentinis kinas. Komunikacijos priemonės, bendravimas – internetas, telefonas, paštas.

Yra ddvi informatyvumo stadijos:

1. Iš pranešimo išrenkamajai kas patenkina auditoriją.

2. Informacija perdirbama ir panaudojama auditorijos sąmonei ir elgesiui pakeisti.

Informatyvumo sąlygos – trys tarpusavyje susiję žurnalistinės veiklos etapai:

1. tikrovės atspindėjimas

2. kūrinio teksto rašymas

3. pateikimas auditorijai

ŽURNALISTINIŲ VEIKLOS RŪŠIŲ KLASIFIKACIJA

Žurnalistinių veiklos rūšių klasifikacija:

pagal komunikacijos kanalo tipą (spauda, radijas, TV, kinas)

pagal regioninį principą (respublikiniai, vietiniai leidiniai, TV)

pagal funkcijas (bendrieji, specialieji leidiniai)

pagal tematiką

pagal paskirtį ir objektą (jaunimui, moterims, vyramas)

pagal leidinio periodiškumą (dienraščiai, savaitraščiai, mėnraščiai, metraščiai)

Papildomi kriterijai:

pagal darbo rūšį veiklą

pagal temas

pagal žanrus

Informaciniai žanrai – svarbiausias šio žanro požymis – informacijos naujumas, objektyvumas, teisingumas. Šiam žanrui priklauso: žinutė, ataskaita, interviu, reportažas

Analitiniai – straipsnis, recenzija, apžvalga, laiškas, komentaras. Į reiškinį ar faktą žiūrima plačiau, plačiau traktuojami didesnio įvykio reiškiniai, analizuojamos priežastys.

Meniniai, publicistiniai – kai per individualumą parodoma kas yra tipiška. Einama nuo atskiro prie apibendrinamo. Gali būti išryškinama įvykio ar žmogaus charakteristika, teigiami ar neigiami visuomenės ar atskiro individo bruožai. Įvairių žanrų kūriniais stengiamasi atvaizduoti gyvenimo aktualijas, nuolatinę gyvenimo kaitą. Meninis esė, apybraiža, vaizdelis, feljetonas, pamfletas.

Foto žurnalistiniai žanrai – informacinė fotografija, foto korespondencija, foto apžvalga.

Analitiniai žanrai: reportažas, foto apžvalga.

Meninė publicistinė: foto apybraiža, foto recenzija, foto apžvalga, foto serija (sesija), foto plakatas. Bet būna ir kitokių klasifikacijų.

Pagalbiniai žanrai: foto iliustracija, kuri gali būti ttiesiogiai ir netiesiogiai susijusi su tekstu. Foto reklama (parodos, spektaklio, madų, kino filmo, turizmo prekių)

„Mažieji žanrai“: foto žinutė, foto kronika,, foto vaizdelis, foto sveikinimas, foto novelė, foto karikatūra.

Foto žurnalistiniam žanre dominuoja nuotraukos, o tekstas jas tik papildo.

Tačiau nėra vieningos skirstymo sistemos, žanrai netyrinėti, daug kas priklauso nuo redakcijos požiūrio.

PAGRINDINIAI ŽANRŲ BRUOŽAI:

Foto reportažas – turi parodyti įvykio pradžią eiga, pabaigą, gyvas tekstas, neturi atpasakoti fotografijų.

Foto apybraiža – ilgesnio mąsto

Foto pasakojimas – įspūdžiai

Foto apžvalga – įvykių atkartojimas savame laikraštyje

Kronika – kas, kur, kada

Foto žinutė – kas ką padarė, ką nuveikė. Žinutė turi pavadinimą, kuris nusako esmę.

Foto vaizdelis – plačiau nei žinutė

Feljetonas – jumoristinis, kandus, lengvai pasišaipantis, bet žinios gerai patikrintinos.

Korespondencija – turi veikti, kaip smūgis, emocinis poveikis, panašiai kaip tiesiomis TV reportažas.

Foto serija – gali būti daug nuotraukų viena tema, nėra griežtos struktūros (pvz.: peizažų serija)

Foto plakatas – naudojama simbolika. Gali būti foto montažas, koliažas, asambliažas.

Įvairių žanrų straipsniuose yra svarbios šios sąlygos:

Originalumas – svarbu informacijos naujumas. Tai vertybė, kurios nežino klausytojas ar žiūrovas, turi atnaujinti žmogaus sąmonę, pamirštus faktus, idėjas.

Suprantamumas – publika turi suprati ką žurnalistas turėjo galvoje, o žurnalistas turi žinoti publikos socialinį lygį, kvalifikacinę sudėtį, veiklos turinį, siekius.

Auditorija turi būti sudominta žiniomis, skatint tauriems poelgiams.

Vertingumas – tai kaip auditorija pasinaudoja tomis žiniomis.

Žurnalistika turi palaikyti visuomeninius ryšius, tyrinėti poreikius, stebėti poreikių dinamiką.

MASINĖS INFORMACIJOS PRIEMONIŲ SISTEMA IR SĄVEIKA

Masiniai informacijai priklauso: knyga laikraštis, žurnalas, informacijos agentūros, fotografija, dokumentiniais kinas, radijas, TV, kompiuterinė sistema.

Globalinė navigacinė sistema.

INFORMACINIAI ŽANRAI

Žanrų klasifikacija yra įvairių diskusijų objektas.

Operatyviai ir glaustai perteikti nauja informaciją:

žinutė

ataskaita

interviu

reportažas

Svarbu kūrybinė improvizacija ir galutinis tikslas.

ŽINUTĖ – operatyvus, glaustas pranešimas apie naują įvykį ar faktą

• įvykio žinutė – susijusi su naujiena

• neįvykinis, aapie reiškinius, kurie periodiškai pasikartoja

• kvitinė žinutė, replikos

• Trumpi pasakojimai apie žmones

•

• Išplėstinės žinutės (kai trumpai parašoma, kaip įvykis vyko, priežastys, aplinkybės, kodėl tokios ar kitokios pasekmės)

– gali būti naujiena iškelta į priekį

– gali būti pradėta pikantiškomis detalėmis, o po to minėti įvykį

Atkreipti dėmesį į žinutės pavadinimą.

ATASKAITA – renginių, mitingų, aprašymas. Pagrindinis šaltinius pranešė jų kalbos. Žurnalistas aktyvus stebėtojas. Medžiaga komponuojama analogine tvarka: atidarymas,.

Analitinė ataskaita – iškelia, išryškina, atkreipia dėmesį į reiškinio esmę. Skaitytoja, o ne žurnalistas daro išvadas. Dėstymas objektyvus.

INTERVIU – tai būdas ggauti informaciją ir tam tikras informacijos pateikimo būdas (klausymas – atsakymas). Tai pokalbis su žmogumi, kur svarbi jo nuomonė. Klausymai turi būti konkretūs. Žurnalistas turi gerai pasiruošti, susipažinti su tema, rasti tinkamą žmogų. Gerai kai klausymai pateikiami raštu.

Interviu rūšys:

• informacinis

• vaizdelis

• nuomonė

• spaudos kkonferencija

• anketa

• „pokalbis prie apskrito stalo“

REPORTAŽAS – įtikinamas pranešimas naudojant įvairias menines išraiškos priemones. Svarbus dalyvavimo efektas, naujumas. Negalima situacijos išgalvoti. Matymas savu kampu. skaitytojas turi jausti įvykį

LITERATŪRINIAI ŽANRAI

Tai literatūriniai kūriniai apie tikrus įvykius.

-apybraiža -feljetonas -teatro kritika

– esė -literat. recenzija -kino kritika

RECENZIJA – gali būti literatūrinė (apie literatūros kūrinį, prozą, poeziją), apie parodas (vaizduojamojo meno). Recenzija periodikoje pirmiausia turi būti orientuota į skaitytoją, antroje vietoje į kūrėją. Bet autoriai labai jautriai reaguoja į recenzijas. Recenzijos paskirtis palydėti kūrinį į visuomenę, jį pristatyti. Iš kitos pusės recenzija formuoja visuomenės nuomonę.

ESĖ – susirformavo litertūros mokslo ir publicistikos įtakoje. Literatūrinė esė – apmąstymai apie gyvenimą. Publicistinė esė apie įvairius gyvenimo reiškinius. Apimtis nuo ketureilio iki poemos.

Laisvas apmastymų stilius, spontaniškas. Nėra nei pradžios, nei pabaigos. Svarbu, kad jaustųsi autoriaus individualumas. EEsė pradininkais laikomi – pranc. filosofas M. Monterio literatūriniai bandymai. Individualaus mastymo randama ir Platono Aristotelio darbuose. Lietuvoje eseistinio mastymo galima rasti Daukanto knygoje „Duona ir žodis“, Valančiaus, Vaižganto kūriniuose. Tarybinamas metais žmonės buvo įspaust į ideologinius rėmus – Marcinkevičius „Dienoraštis be datų“, Sadauskas, Kudaba, kritikas – Kubilius. Esė gali būti apie teigiamus ir neigiamus gyvenimo reiškinius. Turi visus literatūrinio kūrinio požymius. Gali būti naudojamas meninės išraiškos priemonės, palyginimai, personifikacijos.

KAIP RAŠYTI FOTO PARODOS RECENZIJĄ?

-Kieno paroda?

-Kiek laiko veiks?

-Kada atsidarė?

-Kur?

-Kiek darbų?

-Kokia pparoda (personalinė, respublikinė, jubiliejinė, pirmoji, tematinė)?

-Koks parodos mastas?

-Apžvelgti tematiką, techniką?

-Ką naujo pasakė, individualumas?

-Kompozicija patikusio kūrinio?

-Estetinė vertybė ar reiškinys?

-Recenzijai gali būti parinkti rėmai: pradžia, dėstymas, išvados. SVARBU ETIKA

Laikraščių ir žurnalų yra ir kiti žanrai, grynai literatūriniai:

– Literatūros kritika, literatūros recenzija, teatro kritika, kino kritika, dailės kūrinių recenzija, kritika. Bet apie tai gali rašyti tik specialistas.

RADIJAS

Masinės informacijos skleidimo priemonė (lot. radio – spinduliuoti.). Išradimui atsirasti įtakos turėjo elektra, telegrafas, murzės ABC, telefonas (išrado Belas), mikrofonas (Hjuzas). XIXa. pab. atsirado prielaida radijui. Dėl radijo išradimo ginčijamasi kas buvo pirmesni ar rusai, ar italai. Radijas greitai paplito po pasaulį. Pirmiausia juo susidomėjo karinė pramonė, labai reikalinga buvo karo laivuose. (Kai buvo išrasta fotografija Nadaras pirmasis iš oro baliono nufotografavo priešo stovyklą).

1910m. radijas Kaune. ~1920m. pasaulyje daug valstybių turėjo savo radijo stotis, turėjo monopolį.

1924m. radijas pasiekė JAV. Šiuo metu pasaulyje veikai daugiau nei 30000 galingų radijo stočių ir yra apie 2milijardai radijo imtuvų.

Prie radijo plitimo prisidėjo komercinės radijo stotys. Kauno radijo stotis „Lietuvos radijo fonas“ pradėjo veikti – 1926. 06. 12d. Kai atsirado radijas jis buvo skirtas informavimui ir švietimui, perduodavo žinias ir orų prognozę. Buvo rengiami susitikimai su menininkais ir rašytojais. Dėka to šiandien galime išgirsti jau mirusių rašytojų balsus. Transliuodavo daug muzikos, ssusiformavo simfoninis orkestras. Per II pasaulinį karą „Kauno foną“ užėmė vokiečiai. Pokario metu skirtas didelis dėmesys radijo laidoms ir programoms. Politizuotos, kultūrines laidos, radijo teatrai.

RADIJO REIKŠMĖ ATGIMIMO LAIKOTARPIU

1991m. perversmo organizatoriai stengėsi užimti TV Konarskio g., su KGB smogikais užėmė radiją ir televiziją. Kauna, Sitkūnuose buvo radijo stotis, kuri transliavo, kai buvo užgrobtos kitos stotys. Kolaborantai ėmė skleisti šmeižtą, jie įkūrė radijo stotį „Tarybų Lietuva“. Buvo numatytos specialios politinės programos, kad „plauti smeginis“. Žlugus rugpjūčio mėn. Pučui Maskvoje „Tarybų Lietuva“ nutraukė savo transliaciją, buvo atlaisvinta Liet. radijas ir TV (užėmimas truko 222d.) Sovietinės okupacijos metais į Lietuvą buvo transliuojamos radijo laidos iš kitų valstybių „Amerikos balsas“ (nuo 1951m.), „Vatikano radijas“ (1941m.), „Laisvoji Europa“ (1949m.). Jos stengėsi pateikti objektyvią informaciją iš viso pasaulio.

Žanrai:

– informaciniai

– informaciniai publicistiniai

– analitiniai

– meniniai

– muzikiniai

Informaciniai yra dviejų grupių:

– radijo kronika, radijo žinutė, ataskaita, spaudos apžvalga

– publicistiniai-pasisakymai, komentaras, interviu, reportažas, posėdžių transliacija.

• Spaudos apžvalga – daugiau analitinio pobūdžio. Klausytojai nelabai mėgsta kai pradedama oficialia informacija. Reikia informuoti, o nepiršti savo nuomonę. (Rupeikos laidos priskiriamos prie radijo pasisakymų)

• Radijo komentaras – politiniai įvykiai, kurie vyksta pasaulyje.

• Reportažas – vienas iš operatyviausių (studijinis, nestudijinis, pažintinis, pramoginis)

• Publicistinis žanras – pašnekesys, radijo kompozicija, radijo kalba, feljetonas, apybraižos, pasakojimai.

• Radijo kompozicija – įpina daug muzikos, literatūros. supinta daug žžanrų.

• Meninis žanras – radijo vaidinimas, spektaklis, literatūros skaitymas.

• Muzikinės radijo laidos – muzikos transliacija. Šis žanras dar tik formuojasi, tad nereikėtų jo per daug kritikuoti.