Fotoaparatas

Daugiau nei du milijonus kartų per dieną kur nors pasaulyje trekšteli fotoaparatas, ir padaroma nuotrauka. Tai momentinės nuotraukos, įamžinančios laimingas šeimos akimirkas, ir dramatiški naujienų vaizdai, reklaminės ir madų nuotraukos bei domentams skirti mūsų atvaizdai, taip pat iš palydovų erdvėje siunčiami planetos vaizdai ir daugybė kitų. Fotografija jau ir naudojama daugelyje sričių, ir visą laiką jų atsiranda vis kitų.

Pirmosios fotografijos buvo daromos šlifuoto metalo plokštelę padengiant šviesai jautriais chemikalais, bet vaizdas būdavo blyškus, pilkų sidabriškų šešėlių ir matomas ttik tam tikru kampu. Dabar chemikalai paskleidžiami ant celiuliozės (plastiko rūšis) fotojuostos, ir nuotrauka gali būti nespalvota arba spalvota. Fotografijas galima daryti ir elektroniniu būdu ant kompiuterinių diskų statiniu vaizdo filmavimo aparatu. Tokias nuotraukas galima išsyk parodyti per televizorių ir palydovu perduoti į bet kurią pasaulio vietą.

FOTOGRAFIJOS ISTORIJA

Fotografija taip pavadinta, sujungus graikiškus žodžius photos (šviesa) ir grapho (rašau), ir, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia rašymą šviesa, atvaizdų darymą šviesa.

Šviesos spinduliai, atšokę nuo kokio nors apšviesto daikto iir praėję pro objektyvą, sudaro fotografinės plokštelės (stiklo) arba filmo šviesai jautriame sluoksnyje nematomą slaptąjį atvaizdą, kuris po cheminio apdirbimo pavirsta matomu atvaizdu (sudarytu iš atvirkščių tonų) – negatyvu; iš negatyvo daromas ant šviesai jautraus fotografinio popieriaus atspaudas- pozityvas.

Fotoaparatų pirmtakai mena senus laikus, o pati fotografija išrasta 1820m. Pirmąjį žinomą fotografinį atvaizdą 1826m. pavyko padaryti prancūzui Žozefui Niepsui, bet šis vaizdas buvo labai neryškus,o išlaikymas truko aštuonias valandas.

1839m. kitas prancūzas Luji Dageras išrado būdą per kelias minutes gauti ryškias fotografijas sidabruotoje vario plokštelėje. Netrukus dagerotipija labai išpopuliarėjo darant portretus, bet taip buvo gaunamas vienintelis atvaizdas.

Negatyvo ir pozityvo principą, kuriuo dauginamos fotografijos,1841m. išrado anglas Vilijamas Henris Foksas Tolbotas.

Iš pradžių fotografija domėjosi tik entuziastai. Fotoaparatai buvo didžiuliai, kiekvienai nuotraukai reikėjo neštis atskirą stiklo plokštelę ir apdoroti ją nešvariais chemikalais. 1888m. amerikietis Džordžas Istmenas išrado fotoaparatą, vadinamą Kodaku. Jis buvo mažytis ir lengvas, jam jau nebereikėjo plokštelių, nes viduje buvo susukta juosta. Fotografuoti tapo taip lengva, kkad greita tuo užsikrėtė milijonai žmonių.

FOTOAPARATAS – optinis prietaisas, naudojamas daikto atvaizdui kurti ir fiksuoti fotojuostoje.

Nors pirmoji fotonuotrauka buvo padaryta kiek mažiau negu prieš 150 metų, fotoaparatas yra daug senesnis išradimas.

Maždaug 1500 m. pr. Kr. Kinai atrado, kad šviesa , patekusi į tamsų kambarį pro mažą skylutę, atspindi ant priešingos sienos neaiškius išorinio pasaulio pavidalus. Po daugelio amžių toks kambarys Europoje buvo pavadintas camera obscura; lotyniškai tai reiškia “ užtemdytas kambarys”.

17 amžiuje kai kurie ddailininkai, įstatę į skylutę lęšį, kad vaizdas būtų ryškesnis ir šviesesnis, piešdavo tokių atspindžių eskizus. Atradus chemikalus, kurie patamsėja nuo šviesos poveikio, pasidarė įmanoma tokius atvaizdus įamžinti.

Šiandien tokių medžiagų kaip plastikai ir aliuminis dėka fotoaparatai yra nedideli ir nesunkūs. Šiuolaikinė technologija, pagal kurią gaminami mūsų dienų fotoaparatai, užtikrina, kad kiekviena nuotrauka būtų apšviesta reikiamo striprumo šviesos pluoštu (autoeksponavimas) ir būtų pakankamai ryški (autofokusavimas). Tačiau vis fotaparatai veikia tuo pačiu principu kaip ir senovės camera obscura.

Fotografijos aparatas sudarytas iš šių pagrindinių dalių:

1) kameros(šviesos nepraleidžiančios dėžutės);

2) objektyvo(prietaiso optiniam atvaizdui sudaryti);

3) užrakto (mechanizmo,kuriuo šviesinis atvaizdas reikiamą laiko tarpą praleidžiamas į plokštelę arba filmą);

4) mechanizmo ryškumui nustatytil;

5) vaizdo ieškiklio (prietaiso fotoaparatui nutaikyti į fotografuojamąjį objektą).

Kamera

Dėžutė, kurios vienoje sienelėje įtvirtintas objektyvas, o priešingoje sienelėje įtaisoma šviesai jautri medžiaga. Kamera turi apsaugoti fotografinę plokštelę arba filmą nuo bet kokios pašalinės šviesos. Fotoaparatų kameros arba korpusai būna:

a) standūs, dėžutės tipo;

b) stanūs kompaktiški su ištraukiamu objektyvu;

c) su sustumiamomis dumplėmis, siaurėjančiomis arba vienodo skerspjūvio(štatyvinės kameros), panašiomis į armonikos dumples.

Objektyvas

Svarbiausia fotoaparato dalis – objektyvas.Jis projektuoja į plokštelę arba filmą fotografuojamo daikto šviesinį atvaizdą. Paprastasis surenkamasis lęšis (didinamasis stiklas) duoda pasklidą,neryškų atvaizdą.Dėl to objektyvai paprastai yra sudaryti iš kelių (nuo trijų iki aštuonių) lęšių, kurių iškilumas arba įdubumas (kreivumo spinduliai) ir stiklo sudėtis tiksliai apskaičiuoti ir iišlaikyti gaminant.

Objektyvas montuojamas įtvare, atitinkančiame kamerą,kuriai jis skirtas. Ant centrinio užrakto įtvaro padaryta diafragmų skalė,atstumų skalė bei ryškumo zonos skalė.

Židinio nuotolis ir santykinė anga yra pagrindiniai objektyvą apibūdinantieji duomenys.

Židinio nuotolis- atstumas tarp objektyvo optinio centro ir plokštelės(arba filmo), kai ryškiai nustatytas labai tolimo daikto atvaizdas. Jeigu objektyvas nustatytas taip, kad labai tolimų daiktų,esančių ne arčiau kaip už 100m nuo aparato,atvaizdas matiniame stikle išeina ryškus (tai vadinama ryškumo nustatymas begalybei), tai atstumas tarp objektyvo diafragmos plokštumos ir matinio stiklo yra lygus to objektyvo židinio nuotoliui. Kiekvieno objektyvo židinio nuotolis – tai tas mažiausias atstumas nuo jo optinio centro iki plokštelės, kuriuo tegalima gauti ryškų atvaizdą.

Židinio nuotolis išreiškiamas centimetrais (arba milimetrais). Nuo jo dydžio priklauso objektyvo šviesos stiprumas ir ryškiai atvaizduojamos erdvės zona, daiktų atvaizdų mastelis ir, be to, kiekvienai objektyvo konstrukcijai – didžiausias plokštelės arba filmo formatas, kuriuo galima padaryti iki kraštų ryškų atvaizdą.

Fotografuojant iš to paties taško, objektyvas su trumpu židinio nuotoliu duoda mažo formato atvaizdą smulkiu masteliu, objektyvas su ilgu židinio nuotoliu duoda didelio formato atvaizdą stambiu masteliu. Atvaizdų mastelis yra tiesiog proporcingas židinių nuotoliams.

Santykinė anga ( geometrinis šviesos stiprumas)-objektyvo galia apšviesti vienokiu ar kitokiu stiprumu kameroje esančios fotografinės medžiagos šviesai jautrų ssluoksnį. Kuo didesnis objektyvo šviesos stiprumas, tuo mažęsnio išlaikymo reikia fotografuojant.

Objektyvo šviesos stiprumas tuo didesnis, kuo didesnė jo anga ir kuo trumpesnis jo židinio nuotolis. Santykinis angos dydis – santykis tarp pilnos objektyvo veikiančios angos (didižiausia objektyvo anga (įeinamasis vyzdys), pro kurią praeina šviesos spindulių pluoštas; ji paprastai lygi pirmajam lęšiui arba kiek mažesnė už jį) skersmens ir jo pagrindinio židinio nuotolio.

Šiuolaikiniuose aparatuose būna objektyvai su santykinėmis angomis 1:1,5; 1:2; 1:2,8; 1:3,5; 1:4; 1:4,5; 1:6,3. Kuo didesnis antrasis santykio narys, tuo mažesnė pati santykinė anga.

Prietaisas objektyvo angai reguliuoti vadinamas diafragma, o skaičių eilė- tai šio prietaiso skalė. Skaičiai diafragmų skalėje yra objektyvo faktinių (veikiančiųjų) santykinių angų vardikliai įvairioms slankiklio padėtims. Didelė diafragma – tai didelė anga, bet maži skaičiai (1,5-4,5).

Maža diafragma – tai maža anga, bet dideli skaičiai(11-36).Vidutinė diafragma-tai 5,9- 9.

Užraktas

Fotografinis užraktas- mechanizmas, kuris atidaro praėjusiems pro objektyvą šviesos spinduliams kelią į plokštelę arba filmą ir po tiksliai nustatomo laiko tarpo uždaro jį.

Pasitaiko dvejopų užraktų:

1)centrinis užraktas, atidarąs ir uždarąs veikiančiąją objektyvo angą;

2) užuolaidinis užraktas, atidengiąs negatyvinės medžiagos plokštumą(įtaisytas mažojo formato filminiuose aparatuose).

Vaizdo ieškiklis

Vaizdo ieškiklis rodo, kas išeis nuotraukoje tais atvejais, kai fotografuojamojo kadro(šiuo atveju laikoma ta erdvės dalis, kurios atvaizdas telpa fotografinėje

plokštelėje arba filminėje juostelėje) ribos nenustatomos pagal matinį stiklą.

Vaizdo ieškiklių būna rėminių(tiesioginių) ir optinių, kurie skirstomi į tiesioginius ir veidrodinius.

Ryškumo nustatymo mechanizmas

Norint gauti ryškų fotografuojamojo daikto atvaizdą, reikia prieš kiekvieną fotografavimą nustatyti objektyvą tam tikru atstumu nuo matinio stiklo, kitaip tariant, nustatyti ryškumą.

Paprasčiausias ir kartu tiksliausias ryškumo nustatymo kontrolės būdas– atvaizdo stebėjimas matiniame stikle, kuris fotografuojant pakeičiamas kasete su plokštele, atsiduriančia tiksliai į matinio stiklo plokštumos vietą (plokštelės fotografinis sluoksnis ir matinė stiklo pusė turi būti nukreipti įį objektyvą). Visą, ką akis ryškiai mato matiniame stikle, būna ryšku ir ant plokštelės.

Ryškumui nustatyti dar naudojama atstumų skalė, kurios rodyklė rodo atstumą nuo aparato iki to taško, kurio atvaizdas nustatytas ryškiai. Ryškumo nustatymas pagal matinį stiklą ir pagal atstumų skalę turi duoti vienodus rezultatus.

FOTOAPARATŲ RŪŠYS

Daugelis fotoaparatų vadinami pagal naudojamos juostos plotį. Mažyčiai 110 formato fotoaparatai naudoja 11mm pločio juostą, kuri būna įdėta į sandarią kasetę.

Populiariam 35mm fotoaparatui reikia 35mm pločio fotojuostos, iš kurio gaunami 24x36mm negatyvai iir skaidrės. Ir automatiniai 35mm fotoaparatai, ir veidrodiniai vieno objektyvo fotoaparatai naudoja 35mm pločio fotojuostą.

Vidutinio dydžio fotoaparatams reikia kiek platesnės juostos, o dideli fotoaparatai naudoja plačias – net iki 255mm – pločio juostas.

Daugelis profesionalų ir mėgėjų naudoja veidrodinius vvieno objektyvo fotoaparatus, nes jie labai patogūs ir įvairiapuisiai .

Veidrodis ir speciali prizmė vaizdo ieškiklyje leidžia fotografui matyti visiškai tokį pat vaizdą, koks bus nuotraukoje. Norint praplėsti vaizdą(plačiakampiai objektyvai) ar padidinti fotografuojamą objektą(teleobjektyvai), galima vieną objektyvą keisti kitu.

Plokšteliniai fotoaparatai

Konstrukcinė plokštelių fotoaparatų ypatybė- matinis stiklas užpakalinėje kameros sienelėje,pagal kurį akimis nustatomas atvaizdo ryškumas;atvaizdas matiniame stikle būna apverstas, bet tiksliai tokios pat išvaizdos, tokio pat dydžio ir ryškumo, koks jis bus negatyve.

Yra galimybė spręsti pagal matinį stiklą apie būsimą atvaizdą ; nepatogu tiktai, kad po kiekvienos nuotraukos reikia keisti kasetę.

Plačiafilmiai fotoaparatai

Konstrukcinė filminių fotoaparatų ypatybė – tai mechanizmas negatyvinėms medžiagoms įdėti. Viršutinėje ir apatinėje korpuso dalyje yra patalpos dviem ritėms. Ritė su filmu į aparatą įdedama baltoje šviesoje. DDarant vieną po kitos nuotraukas, filmas rankenęle, esančia kameros šone, vis pavyniojamas nuo tiekiančiosios ritės ant priimančios, kad prieš objektyvą kiekvieną kartą atsidurtų neeksponuotas filmo ruožas.

Besikeičiantiems kadrų numeriams stebėti yra mažas apskritas langelis aklinoje užpakalinėje kameros sienelėke, apsaugotas raudonu šviesos filtru. Išfotografavus visą ritę, ji išimama iš kameros taip pat baltoje šviesoje, o tiekiančioji ritė, iš kurios filmas išsivyniojo, perkialiama į priimančiosios vietą.

Kinofilminiai mažojo formato fotoaparatai

Mažojo formato aparatai tapo vadinamosios mažojo formato fotorafijos pagrindu – fotografijos, kurios skiriamasis bbruožas yra padidintas visų fotografinio darbo stadijų tikslumas, reikalingas tam, kad būtų galima padaryti didelius pozityvus iš mažų negatyvų.

Mažojo formato aparatais vadinami tie fotoaparatai, kurių negatyvinė medžiaga yra normalus kinofilmas ir kurie duoda 24x36mm dydžio negatyvus(dvigubas kino kadras). Iš tokių miniatiūrinių negatyvų gaunami padidinti atviruko arba 13x18cm formato atspaudai, maždaug tokie pat ryškūs, kaip ir padidintieji iš 6×6 ir 6x9cm negatyvų.

Mažojo formato aparatu galima padaryti 36 nuotraukas, neįdėjus naujo filmo. Į cilindrines kasetes 165cm ilgio kinofilmo juostelė įdedama patamsy,o kasetė į aparatą įdedama baltoje šviesoje.

Mažojo formato aparatai turi užuolaidinį užraktą, kuris automatiškai atlieka labai trumpą išlaikymą, o taip pat išlaikymą iš rankos (<>).

Prisukamoji mechanizmo galvutė kartu prisuka užraktą ir patraukia filmą per kadro ilgį;tai leidžia daryti nuotraukas greitai vieną po kitos ir pašalina galimybę padaryti dvi nuotraukas tame pačiame negatyvinės medžiagos ruože. Išfotografuotų kadrų skaičių žymi skaitiklis.

FOTOGRAFAVIMO PROCESAS

Eksponavimas

Eksponavimą atlieka užraktas, atidarąs šviesos spinduliams kelią į plokštelę arba filmą vienokiam ar kitokiam laiko tarpui- išlaikymui.

Kai kas nors fotografuojama pro lęšius patekusi šviesa žaibiškai paveikia juostą, kiekviena sidabro smiltelė, paliesta šviesos, šiek tiek pasikeičia, ir fotografija “užrašoma” neregimame pasikeitusių smiltelių piešinyje.Ji labai silpna. Jeigu slaptasis atvaizdas būtų dešimt tūkstančių kartų stipresnis, jį puikiausiai matytume.

Žmogaus akis įvertina nne šviesumą, bet kontrastą, dėl to nustatyti iš akies palyginamąjį apšvietimo intensyvumą beveik neįmanoma, nes tarp įvairių apšvietimo rūšių regimo šviesumo ir fotografinio aktiniškumo yra didelis skirtumas.

Akis,lengvai prisitaikanti prie skirtingiausio intensyvumo apšvietimo, labai silpną intensyvumą priima kaip žymiai stipresnį. Įvairių apšvietimo rūšių spalvinė sudėtis yra nevienoda.Pagaliau negatyvinių medžiagų jautrumas vieniems ar kitiems spektro spinduliams neatitinka akies jautrumo tiems spinduliams: fotografinį sluoksnį stipriai veikia mėlyni- violetiniai ir ultravioletiniai spinduliai, tuo tarpu pirmieji akiai atrodo tamsiausi, o antrųjų akis visiškai nemato.

Bendra būtina eksponavimo sąlyga- kad fotoaparatas nejudėtų, nes kitaip negatyvas bus neryškus(kontūrai pasklidi, taškai pailgėję), ir jo niekaip nebus galima ištaisyti.

Ryškinimas ir fiksavimas

Slaptąjį atvaizdą cheminio apdirbimo būdu galima padaryti ne tik matomą, bet tvirtą, neišnykstantį ir tinkamą dauginimui.Tam tereikia eksponuotą jautrųjį sluoksnį apdirbti tam tikrais tirpalais, tarp jų – ryškalu.

Veikiami ryškalo, tie sidabro halogenido mikrokristalai, kuriuos veikė šviesa, skyla į elementus – halogeną ir sidabrą. Halogenas pereis į ryškalą, o nesuskaičiuojamos metalinio sidabro dalelės (grūdeliai), tamsios, beveik juodos, sudarys matomą atvaizdą. Kitiems sidabro halogeno mikrokristalams, kurių šviesa neveikė (jie liko gelsvai pieniškos spalvos), ryškalas įtakos neturi, ir jie paskui ištirpsta fiksažo tirpale. Kol filmas neišbuvo kiek reikia fiksaže, juos reikia rūperstingai saugoti nuo baltos (arba kitos,galinčios jjuos paveikti)šviesos.

Po to medžiagų, dalyvavusių cheminiame pedirbime, likučiai išplaunami iš fotografinio sluoksnio vandeniu, filmas išdžiovinamas ir tampa negatyvu, iš kurio galima daryti atspaudus fotografiniame popieriuje.

Negatyvas

Tai yra fotografinis atvaizdas su atvirkščiai pasiskirsčiusiais šviesiais ir tamsiais ruožais. Šviesiausios fotografuotojo daikto vietos negatyve bus tamsiausios. Pažvelgę į tokią džiūstančią juostą prieš šviesą, joje aiškiai matysime vaizdą.

Nuotrauka pavyko jei:

1)negatyve atvaizduota visa tai, kas buvo siekta nufotografuoti;

2)negatyvas yra ryškus;

3)fotografinis sluoksnis nesužalotas mechaniškai;

4)tinkamas buvo išlaikymas;

5)normaliai išryškinta.

Pozityvas

Jeigu paskui pro negatyvą bus leidžiama šviesa į šviesai jautrų fotografinio popieriaus sluoksnį, tai daugiausia šviesos praeis pro šviesiausius (skaidrius) negatyvo plotelius, ir fotografinis popierius po jais labiausiai patamsės po ryškinimo. Pro tamsiausius negatyvo plotelius prasiskverbs mažiausia šviesos, ir atitinkamos fotografinio popieriaus vietos liks šviesios. Taip gaunamas pozityvas- atvaizdas, kurio tonai atvirkšti negatyvui, bet užtat jie atitinka tikruosius fotografuotojo daikto tonus.

Pozityvinis procesas- fotografinio spausdinimo procesas- skirstomas į du variantus:

1)kontaktinis spausdinimas, kurio metu negatyvas būna visiškai prisiglaudęs prie fotografinio popieriaus;pozityvinis atvaizdas savo dydžiu lygus negatyvui;

2)didinimas, arba projekcinis spausdinimas, kurio metu atvaizdas didinamojo prietaiso optinės sistemos pagalba projektuojamas į fotografinį popierių ir gali būti padidintas, kiek pageidaujama.

Projekcinis spausdinimas

Kad aiškiai matytųsi vaizdas, negatyvas atspausdinamas. Tai reiškia, kad jis didintuvu perfotografuojamas ant balto fotopopieriaus tamsiame kambaryje.

Kaip ir fotoaparate, didintuve yra lęšiai, kurie išsaugo vaizdo ryškumą. Didintuvas turi šias dalis:

1)šviesos nepraleidžiantį apšvietimo korpusą su elektros lempute ir negatyvo laikikliu;

2) objektyvą su dumplėmis arba vamzdeliu, kuriuo galima keisti atstumą tarp objektyvo ir negatyvo, nustatant ryškumą;

3)ekraną fotografiniam popieriui.

Šviesa, tolygiu srautu nukreipta į negatyvą, praeina pro objektyvą ir apšviečia fotografinį popierių.

Korpusas yra šviečiamoji didintuvo dalis:viršutinėje jo dalyje yra šviesos šaltinis-lemputė, kurią galima stumdyti aukštyn, žemyn ir į šonus; tai leidžia centruoti šviesą, kkad projektuojamas į ekraną negatyvas būtų vienodai apšviestas.

Apatinė korpuso dalis baigiasi dviejų lęšių kondensatoriumi, kurį galima pridengti matiniu stiklu (dėl matinio stiklo prarandama nemaža šviesos, todėl tenka pailginti išlaikymą; tačiau matinis stiklas sumažina grūduotumą).

Po kondensatoriumi yra du rėmeliai, kurie sudaro negatyvo laikiklį. Po korpusu pritaisytas vamzdis, kuriame sraigtiniais sriegiais varinėjamas objektyvinis vamzdis, naudojamas ryškumui nustatyti. Į objektyvinį vamzdį įsukamas objektyvas. Dar žemiau įtaisomas orandžinis šviesos filtras, uždengiąs objektyvą, kai dedamas fotografinis popierius ir kai nustatomas atvaizdo aant to popieriaus ryškumas; paties eksponavimo metu jis pasukamas į šoną.

Didintuvo lęšiai, projektuodami didesnį vaizdo variantą ant fotografinio popieriaus, padidina negatyvą. Kaip ir fotojuosta, šis popierius padengtas šviesiai jautria emulsija. Kai didintuvas įjungtas, sidabro druskos, esančios emulsijoje, užfiksuoja padidintą vvaizdą taip pat kaip ir fotojuostoje.

Ryškinimas ir nuotrauka

Po to kai fotografinis popierius didintuvo šviesos apšviečimas, jis ryškinamas ir sutvirtinamas chemikalais kaip ir fotojuosta. Išryškinta nuotrauka nuplaunama, išlyginama ir džiovinama.

SPALVOTAS FILMAS

Spalvotoji fotografija pagrįsta tuo, kad visos mūsų matomos spalvos gaunamos sumaišius tris pagrindines – raudoną, mėlyną ir žalią. Spalvotoje yra trys šviesai jautrios emulsijos, ir visi trys sluoksniai reaguoja tik į vieną iš spalvų. Juose užfiksuojama, kiek tokios spalvos ya kiekviename vaizdo gabalėlyje. Po juostos ryškinimo kiekviename sluoksnyje pasigaminę spalvoti dažai drauge ir sudaro spalvotą vaizdą.