Komunikacija

I. KOMUNIKACIJOS PROCESAS

Per pastarąjį dešimtmetį kardinaliai pakito Lietuvos gyvenimas. Ir tai ne tik Lietuvos nepriklausomybės įtaka. Iš esmės pasikeitė pati visuomenė. Tą pokytį didžia dalimi sąlygojo naujos technologijos, kurios tapo populiarios ir prieinamos: telefonai, radijas, televizija, faksai, kabelinė ir satelitinė televizija, mobilusis telefono ryšys, kompiuteriai, internetas ir kt. Visuomenė nuolatos keičiasi informacija. Informacija supa kiekvieną mūsų. Ji vienaip ar kitaip veikia ar įtakoja mūsų mintis, pažiūras ir pan.

Mokslininkai, nagrinėjantys informacijos teoriją, naudodamiesi ekonominiais ir socialiniais rodikliais yra apibrėžę keletą iinformacijos galimų formų:

1. Įvairios informacijos paslaugos ( Webster;1995). Tai konsultacijos: vadybos, finansinės, medicinos, teisės. Informacinėms paslaugoms yra priskirtinos ryšių su visuomene paslaugos, draudimas ir kt.

2. Žiniasklaidos priemonės, jų perduodama informacija. Ši informacijos forma apima tiek informacijos laikmeną (laikraštis, žurnalas), informacijos perdavimo kanalą ir būdą (radijas, televizija: satelitinė, kabelinė), tiek pačią perduodamą informaciją (naujienos, užsakyti reportažai, reklama).

3. Švietimas. Pastaroji informacijos skleidimo, priėmimo, apdorojimo forma yra susijusi su tam tikra informacija, kuria remiantis mes organizuojame savo žinias, kuria operuojame ppriimdami sprendimus, darydami atitinkamas išvadas. Švietimas, kaip informacijos forma labiausiai yra susijęs su atitinkamų institucijų perduodama informacija, kuri ir formuoja žinias, pažiūras, nuomones, informacijos pažinimą ir suvokimą, perdavimą. Tos institucijos, tai: mokyklos: bendrosios, specializuotos, aukštesniosios, aukštosios; bibliotekos.

4. Informacinės technologijos aar informaciją perduodančios priemonės. Tai ne tik su informacija mūsų tapatinami mobiliojo ryšio telefonai, kompiuteriu perduodama informacija, bet ir muzikos instrumentai, ir pan.

5. Kita informacinė veikla. Tai įvairūs tyrimai, nepelno veikla. Šiai informacijos grupei yra priskiriama ir informacija, kuri yra naudojama organizacijos vidaus darbui, t.y. ta informacija, kuri ?neišeina? už organizacijos ribų, reikalinga organizacijos veiklos sprendimų priėmimui, darbo pasiskirstymui, organizavimui ir kontrolei.

Išvardintosios informacijos veiklos formos, remiantis ekonominiu aspektu, dažnai yra skirstomos į du sektorius. Pirmajam sektoriui priklauso informacija, kuri yra sukuriama ir platinama, ir kurią galima įvertinti tam tikra pinigų suma. Į šį sektorių yra įtraukiamos žiniasklaidos priemonės, reklama, mokslas, kompiuterinė ir programinė įranga, įvairios paslaugos, tiek teisinės, tiek draudimo ar medicinos, ryšiai su visuomene ir vadybos klausimais tteikiamos konsultavimo paslaugos ir kt. Antrajam sektoriui yra priskiriamos tokios informacijos formos, kaip vidinė organizacijos informacija, kurios vertę, ekonominiais rodikliais, sunku nustatyti. Minėtosios informacijos formos savo pobūdžiu yra įvairialypės. Jos apima daugelį informacijos perdavimo, kūrimo, saugojimo kanalų. Naudojant tarpasmeninę komunikaciją vyksta keitimasis informacija (face-to-face). Didžia dalimi informacija yra perduodama, gaunama, net transformuojama per šiuolaikines, modernias informacines technologijas. Dalis išvardintųjų technologijų priskiriamos žiniasklaidos priemonėms. Jų perduodama informacija iš esmės užpildo pagrindinį informacijos poreikį ir sukuria tam tikrą nuomonę, tiek apie įvykį, rreakciją į jį. Šiuolaikinės žiniasklaidos įtaką galime suprasti ne tik iš mūsų pačių žinių pobūdžio, bet ir iš visuomenės nuomonės apklausų, kurios pastaraisiais mėnesiais parodė itin didelį visuomenės pasitikėjimą žiniasklaida. Didelis poreikis informacijai atskleidžia ir poreikį kokybiškai naujoms, integruotoms informacijos skleidimo priemonėms ir būdams.

Integruota komunikacija

Integruota komunikacija turėtų vykti top vadybos lygmenyje, kuriame yra apibrėžiama, numatoma organizacijos politika (Kleijne; 1993). Dažnai daroma klaida, atskiriant integraciją nuo organizacijos veiklos. Jei vienas iš esminių organizacijos gyvavimo principų yra tęstinumas. Organizacija turi sugebėti laiku reaguoti į iškylančias problemas, lanksčiai prisitaikyti ir keistis priklausomai nuo išorinių pokyčių, kad išgyventų.

Panašios mintys nėra naujos. Tačiau yra kai kas daugiau: kad būtų gautas skirtingų, įvairių auditorijų pritarimas, organizacija turi būti suprantama, tiek išorėje, tiek viduje. Dabartinė organizacijos komunikacija nėra vien tik organizacijos politikos ar misijos sukūrimas, tai apima daugelį organizacijos veiklos sričių, nuo kurių priklauso sukurtos politikos supratimas, įgyvendinimas, keitimas ir pan. Prieš pradėdama ruošti politiką, kiekviena organizacija turi suprasti savo pagrindines auditorijas, jų poreikius ir lūkesčius, kad vėliau sėkmingai galėtų kurti ir diegti politiką.

Integruota komunikacija gali būti suprantama ir interpretuojama įvairiai. Gayeski apibrėžia integruotą komunikaciją kaip organizacijos bendrą komunikaciją, kuri apima labai plačią profesionalios veiklos sritį, susijusią su komunikacijos taisyklių ir priemonių, kurių pagalba yra skleidžiama, ssuprantama, priimama informacija, diegimu ir įgyvendinimu, tuo būdu pasiekiant atitinkamus organizacijos tikslus.

Freeland rašo, kad komunikacijos specialistas turi virsti kainų ir pristatymo vykdytoju, ir galbūt jo pareigos gali keistis iš „komunikacijos direktoriaus“ į „pokyčių vadybos direktorių“.

Galų gale Kreps išplečia ryšių su visuomene profesines ribas, apibrėžiamas pagrinde kaip į išorę orientuotą darbą, jungdamas jį su vidaus komunikacijos vadyba, kuri įtakoja pokyčius, skatina organizacijos jautrumą ir yra įtraukiama į organizacijos veiklą, vystymąsi, keitimąsi.

Pagrindiniai integruotos komunikacijos tikslai gali būti:

• Reguliuoti (vidaus ir išorės faktorius, įtakojančius pagrindinę organizacijos veiklą);

• Įtikinti (apibrėžti organizaciją ir / ar jos prekę ar paslaugą);

• Informuoti (vidines ir išorines publikas);

• Socializuoti (individus į organizacijos produktų vartotojus).

Integruota komunikacija paprastai yra suprantama kaip sudėtinė komunikacija, kurią sudaro savarankiškos, tačiau integruotos komunikacijos sujungtos sritys, kurių dėka organizacijos veikla yra sėkminga (žr. 1 schemą):

• komunikacijos vadyba,

• organizacijos, projektų vadyba,

• marketingo komunikacija,

• ryšiai su visuomene.

Visos minėtos formos yra sujungiamos į vieningą sistemą, kuri yra susijusi su daugeliu kanalų, kuriais organizacijos politika, tikslai, uždaviniai ir kita yra ištransliuojami įvairioms organizacijos auditorijoms ar visuomenei. Organizacija apie savo politiką, veiklą, produktus gali skleisti ir skleidžia informaciją per asmeninius (arba kitaip – neformalius) ir oficialius (kitaip – formalius) kanalus.

Komunikacijos apibūdinimas

Komunikacija – pasikeitimas informacija; pasidalinimas iintelektualiu ar jausminiu patyrimu per rašytinį, šnekamąjį ar neverbalinį bendravimą (1992).

Komunikacijos terminas yra verčiamas iš lotynų kalbos žodžio communis, kuris reiškia bendras. Kaip žmogiškoji veikla, komunikacija yra bendrumo procesas tarp pranešimo siuntėjo ir gavėjo. Komunikacija – santykiai, kai siuntėjas ir gavėjas, būdami aktyvūs, dalinasi vienas su kitu kažkuo [ informacija]. (1990).

Dažnai komunikacija yra nagrinėjama kaip junginys įvairių komunikacijos teorijos aspektų, tokių kaip komunikacijos teorija, komunikacijos tyrimai ir planavimas, žiniasklaidos (mass media) komunikacijos.

Ryšiai su visuomene, marketingo komunikacija, organizacijos vadyba yra komunikacijos proceso sudėtinės dalys, kurios patraukia tiek visuomenės, tiek žiniasklaidos dėmesį, teikia informaciją ir skatina veikti. Pagrindinės komunikacijos proceso dalys: šaltinis, pranešimas, kanalas, gavėjas, grįžtamasis ryšys :

• šaltinis ( pranešimo siuntėjas ) – tai institucija ar asmuo, kuris siunčia pranešimą atitinkamai auditorijai;

• pranešimas – simbolių, kuriuos siunčia šaltinis, rinkinys;

• kanalas – informacijos perdavimo priemonės, t.y. komunikacijos kanalai, kuriais siunčiamas pranešimas gavėjui;

• gavėjas – tai tam tikra auditorija, kuriai yra siunčiamas pranešimas;

• triukšmas – komunikacijos procese atsiranda neplanuoti pranešimo iškreipimai ar aplinkos poveikis, dėl kurio pranešimas praranda savo prasmę.

Integruotos komunikacijos procesą lemia daug faktorių: kultūriniai, politiniai, ekonominiai, kurie įtakoja komunikacijos vadybos tikslus ( žr. 1 paveikslą ).

1 paveikslas. Integruotos komunikacijos procesas. Pagal Advertising: Its role in

modern marketing. 1990. P.51.

Sėkmingai integruotos komunikacijos, kuri jungia marketingą, reklamą, skatinimus, ryšius su visuomene, personalo vadybą, kampanijai yra svarbūs komunikacijos dalyvį apibrėžiantys faktoriai:

– šaltinis – nurodomos savybės, apibūdinančios pranešimo siuntėją: profesionalumas, sąžiningumas, simpatija;

– pranešimas turi sukelti racionalius ar jausminius išgyvenimus;

– integruotose kampanijose dažnai naudojama žiniasklaida ir kitos informacijos perdavimo priemonės, t.y. visuomeninė komunikacija: radijas, laikraščiai, televizija, žurnalai; kuri pasiekia masines auditorijas.

Integruotos komunikacijos modelis jungia ir laukiamą poveikį, t.y. norimą ir esamą reakciją į perduodamą pranešimą: iinformuotumą, žinojimą, palankumą ir pan., kurie veikia komunikacijos tikslus, juos keičia; todėl komunikacijos kampanijos ruošimo ir vykdymo procese svarbu išanalizuoti išvardintus faktorius, o, esant būtinybei, tikslinti komunikacijos tikslus, dalyvį apibrėžiančius faktorius.

Kai kurie užsienio autoriai integruotos komunikacijos apibūdinamai komunikacijos vadybai priskiria daugiau su viešąja komunikacija susijusius procesus, veiksmus, priemones (Rebel; 1997):

a. Informacijos viešinimas, t.y. komunikacijos procesas, kada yra reikalingas skubus informacijos skelbimas (pvz.: publikacija);

(Gyventojai turėtų žinoti įstatymus, arba kitaip sakant: įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo.).

b. Poreikis paaiškinti, t.y. integruota komunikacija ššiuo atveju yra naudojama, norint paaiškinti atitinkamą organizacijos ar asmens veikimą ar neveikimą, tam tikrą įvykį ir pan.

(Padėkite, aš nesuprantu vyriausybės veiksmų).

c. Kuriant, tvirtinant, keičiant įvaizdį, t.y. integruota komunikacija yra naudojama siekiant perduoti (ar neperduoti) jai tam tikrą informaciją. <

(Jei jumis anksčiau nepasitikėjo, geriau nekomunikuokite. Ar iš viso jumis galima pasitikėti? Ar esate patikimi?).

d. Poreikis pasiekti atitinkamą auditoriją, t.y. dažnai sakoma, kad vyriausybės pagalba turi pasiekti tam tikras publikas.

(Kas man iš to? Pagalba teikiama gyventojams per priimamus sprendimus).

e. Noras teikti paslaugas, atlikti atitinkamą veiką, siekiant žmonių gerovės, kitaip sakant viskas tautos ir žmonių gerovei.

(Socialinių dilemų sprendimas, vykdomos įtikinimo kampanijos).

f. Viešųjų kampanijų vykdymas (kitaip, visų minėtų viešosios komunikacijos priemonių derinimas, siekiant tam tikrų tikslų).

2 paveikslas. Integruotos komunikacijos 7 principai. Pagal H.J.Rebel. A Seminar on Integrated Communication. 1997.

Komunikacija projektų vadyboje

Ši integruotos komunikacijos sudedamoji dalis apima vidinę organizacijos vadybą, personalo vadybą ir pan.

Organizacijos arba vidinė komunikacija keitėsi priklausomai nuo tuo metu aktualių faktorių, vadybos požiūrių ir kt.(Rebel; 11997):

a. Mokslinė vadyba (Scientific management) keitėsi į žmogiškųjų resursų vadybą.

(darbuotojai tapo bendradarbiai ir kolegos, kitaip tariant buvo pradėta formuoti valdoma organizacija)

b. „Atrastos“ vidinės publikos.

(vidiniai ryšiai su visuomene; arba darbuotojų motyvacija)

c. Technologiniai išradimai.

(informacinių sistemų vadyba: duomenų bazės, tinklai, sprendimus palaikančios technologijos (decision support technology))

d. Vidinė komunikacija.

(apima technologinę ir socialinę informaciją; motyvuojanti informacija; planavimas ir įvertinimas).

Organizacinė komunikacija gali būti suprantama ir kaip (Jostmeier; 1999):

• telefono, telefakso, kompiuterio, garso, vaizdo aparatūros sujungimas ir bendras naudojimas;

• ne tik vienpusė komunikacija; <

• interaktyvus keitimasis tekstais, paveikslais, žiniomis, grafikais, garso ir vaizdo informacija;

• informacijos kaupimas, apdorojimas, naudojimasis ja.

Šiuolaikinis požiūris į organizacijos vadybą, daugiau siejamas su informacijos visuomenės teorijomis ir su jų pritaikymu iškylančiomis problemomis, kelia ir tam tikras problemas: tai teledarbas, izoliacija, profesinis judrumas (erdvės požiūriu), pastovaus kvalifikacijos kėlimo reikalavimas ir pan. tuo pačiu tai reiškia vaizdo konferencijų, seminarų telefonu, vaizdo telefonų, informacijos tinklų įtaką valdant organizacijoje vykstančius pokyčius.

Integruotos komunikacijos struktūroje yra priskiriama ir projektų vadyba. Pastaroji yra susijusi su žemiau išvardintų žingsnių ir veiklos etapų vykdymu ir analize.

Komunikacijos teorinės strategijos

1.Nukreiptos į veiksmą (nukreiptos į elgesį)

a) dėmesys, susidomėjimas, noras, veiksmas;

b) tikėjimasis apdovanojimo ar spaudimas / įtaka.

2.Socio-psichologinės (nukreiptos į pomėgius)

a) problemos sprendimas, nuomonės, požiūriai;

b) motyvacija: sprendimų tikimybė, instrumentinės vertybės;

c) socio-kultūrinės: kitų priimamų sprendimų įtaka.

3.Reikšmių formavimo (nukreiptos į gyvenimo būdą)

a) informacija (įvaizdžio konstravimas, vertinimai, pažinimo kompleksiškumas);

b) socializacija (vertybės ir gyvenimo būdas).

Komunikacija nėra paprastas informacijos skleidimo būdas, kai yra pasikeičiama informacija tarp pranešimo siuntėjo ir gavėjo. Komunikacija, nepriklausomai nuo jos pobūdžio, – tai procesas, kurio metu pasiekiama reikalinga auditorija, jai perduodant tikslingą informaciją per teisingai parinktus komunikacijos kanalus tinkamu laiku (Brunett, 1993).

Ruošiantis komunikacijai , svarbu atkreipti dėmesį į tam tikrus momentus:

1. NNustatyti kokio pobūdžio informacija pasitikės atitinkama auditorija;

2. Kokiais informacijos šaltiniais pasitiki tikslinė auditorija;

3. Parinkti komunikacijos priemones, kurios efektyviai perduotų informaciją, racionaliai panaudojant finansinius resursus? (Brunett; 1993).

Sėkmė daugiausia priklauso nuo teisingai parinktos tikslinės auditorijos, atsižvelgiant į komunikacijai keliamus tikslus: mokyti personalą, paskleisti informaciją vartotojams apie naują produktą ir pan.

Auditorijos ypatumai

Auditorijas komunikacijoje, galima būtų skirstyti į vidinę ir išorinę, ir pagal numatytas tikslines auditorijas taikyti atitinkamas skatinimo ir komunikacijos priemones. Žinoma, turi būti atsižvelgiama ir į konkurentų skleidžiamą informaciją, kitus faktorius. Tik teisingai apibrėžus tikslinę auditoriją, galima numatyti komunikacijos procesą, t.y. pranešimą, komunikacijos kanalus, galimą reakciją ir kt.

Kartais, iškilus problemoms, firmos kreipiasi į ryšių su visuomene ar reklamos agentūras, konsultacine firmas, norėdamos sukurti palankumą ar paneigti klaidingą informaciją ir pan. Institucija, norėdama informuoti visuomenę arba pati ieškos informacijos perdavimo kanalų, kuriais paaiškintų susidariusią padėtį bei perspėtų vartotojus, arba kreiptųsi į ryšių su visuomene firmas.

Kanalas (perdavimo būdas) – pardavėjas, reklamos agentūra, ryšių su visuomene firma ir pan. Komunikacijos procese informacijos perdavimo tarpininkas yra svarbus, nes jis ne tik skleidžia pranešimą. Dauguma institucijų, vykdydamos skatinimus, kreipiasi į įvairias firmas, kurios galėtų paruošti kvalifikuotą pranešimą ir jį perduoti tikslinei auditorijai. Greta kanalo yra pateikiamas ir pranešimas, kuris suformuotas ir bbus perduodamas tikslinei auditorijai, t.y. gavėjui.

Dekodavimas, kuris komunikacijos moksluose yra nagrinėjamas kaip siunčiamos informacijos šifravimas, interpretavimas, yra analizuojamas kaip turimo scenarijaus taikymas, atminties ir patyrimo susiejimas su gauta informacija.

Gavėjas informacijos moksluose yra svarbus kaip tam tikra auditorija, kuriai yra siunčiamas pranešimas. Tuo tarpu skatinimų kampanijoje yra svarbi auditorijos reakcija, kurią sukelia gautas pranešimas (žinojimas, tikėjimas, nuomonė, pirkimas).

Triukšmas – komunikacijos procese atsiranda neplanuoti pranešimo iškreipimai ar aplinkos poveikis (Kotler; 1991), dėl kurio pranešimas praranda savo prasmę. Komunikacijos mokslų pateikiamą triukšmo apibūdinimą komunikacijos teoretikai papildo konkurentų reklaminiais, propagandiniais pranešimais, vykdomomis skatinimų kampanijomis, kitų pardavėjų ar gamintojų skleidžiama informacija ar dezinformacija.

Plečiantis rinkoms, komunikacijos procese kaip triukšmo faktorius veikia kultūra: kalba, šalies ekonomikos ir politikos būklė, gyventojai, šalies socialinė struktūra ir kt., kuri sudaro tam tikrus barjerus produkto atėjimui į vietinę rinką(1997) .

Tarptautinėje komunikacijoje turi būti atsižvelgta į kultūrų skirtumus parenkant rinkai skirtą produktą, komunikacijos kanalus informacijai perduoti, ruošiant pranešimą, nustatant tikslinę auditoriją ir pan.

Komunikacijos proceso metu greta pagrindinio pranešimo yra perduodama ir kita informacija: produkto dizainas, gamintojo ar pranešimo siuntėjo pavadinimas, apibūdinama kokybė, pagrindinai požymiai, išskiriantys produktą iš panašių, esančių rinkoje. Kartais pačiu komunikacijos procesu [teisingai parenkant komunikacijos priemones ir kanalus] gali būti paveikiama įtakinga visuomenės dalis, įstatymų

leidėjai; sukuriamas institucijos įvaizdis (Rachman; 1988), t.y. vykdomi atitinkami skatinimų tikslai. Mūsų dienomis vartotojai susiduria su didele panašių produktų pasiūla. Todėl gamintojai ir pardavėjai tiesiog yra priversti taikyti įvairius skatinimus, kad priverstų vartotojus pirkti jų prekes, keisti nusistovėjusius vartojimo įpročius.

Pagrindiniai komunikacijos tikslai teorijoje yra vadinami AIDA formule:

1. Sukurti INFORMUOTUMĄ ar žinojimą, jog egzistuoja toks produktas;

2. Priversti SUSIDOMĖTI preke, paslauga, idėja ar institucija;

3. Stimuliuoti TROŠKIMĄ įsigyti produktą, parodantį kaip jis tenkina vartotojų poreikius;

4. Paveikti, pagreitinti VEIKSMĄ, kkuris gali pasireikšti nebūtinai pirkimu, bet ir pritarimu idėjai ar institucijos veiklai ir pan. (Rachman; 1988).

Pagrindiniai komunikacijos įgyvendinimo būdai

Nors ką tik aptarėme pagrindines integruotos komunikacijos sudedamąsias dalis, pati integruota komunikacija nėra plačiai taikoma organizacijų veikloje.

Egzistuoja tam tikri barjerai, kurie neleidžia įgyvendinti ir organizacijos veiklai taikyti integruotą komunikaciją:

Specializacija. Dažnai vidinės integruotos komunikacijos priemonės yra suprantamos kiekvienos srities specialisto skirtingai: vieni integruotą komunikaciją supranta kaip vaizdo, garso medžiagos ruošimą, elektroninių sklebimų lentų kūrimą, kiti – kaip įvairių susirinkmų, susitikimų, ppristatymų organizavimą. Specialistai, dirbantys išorinės integruotos komunikacijos srityje, dažnai tapatina integruotą komunikaciją su reklama, ryšiais su visuomene ar kryptingu (direct) marketingu, t.y. sutapatina integruotą komunikaciją su specializacija.

Žinios. Integruotos komunikacijos specialistai dažnai neturi reikiamos, pakankamai plataus pobūdžio informacijos ir žinių. <

Atvejo analizės teorija ir metodai (Rebel; 1997)

A.SITUACIJOS ANALIZĖ.

1. SWOT analizė: stiprybės, silpnybės, galimybės, grėsmės.

2. Situacijos apibrėžimas.

3. Padėties nustatymas, apibūdinimas.

B.KOMUNIKACIJOS STRATEGIJOS PASIRINKIMAS.

1. Veikėjų analizė: siuntėjas, tarpininkas, gavėjas, ir komunikacijos klimato analizė.

2. Norimos situacijos apibrėžimas.

3. Integruotos komunikacijos tikslų nustatymas, tikslinių publikų apibūdinimas.

C.KOMUNIKACIJOS TAKTIKOS PARINKIMAS.

1. Komunikacijos proceso analizė: atvira sistema vs. uždara.

2. Informacijos procesų analizė.

3. Komunikacijos modelio pasirinkimas: masinė – individuali, vienpusė – dvipusė.

D.KOMUNIKACIJOS PROGRAMOS PARUOŠIMAS.

1. Komunikacijos programos tikslų nustatymas.

2. Programos plano sudarymas ir žiniasklaidos planavimas.

3. Komunikacijos plano įgyvendinimas (nustatomas laikas, biudžetas, personalas, vieta, etika).

II. VIEŠOSIOS KALBOS STRUKTŪRA

Nuo Antikos laikų iki šiol yra žinoma ir populiari trijų dalių viešosios kalbos struktūra: įžanga, pasakojimas (dėstymas) ir pabaiga. Ši sstruktūra tinka trumpai bet kurios rūšies ar žanro kalbai, yra logiškai kryptinga ir nuosekli. Apie šias pagrindines struktūros dalis mes jau žinome, tačiau šias pagrindines dalis reikėtų aptarti išsamiau ir susipažinti su išsamesne kalbos struktūra, su visomis jos dalimis. Tai yra grynai kompozicinės sąvokos, kartais net nesusijusios su pačia tema, tačiau turinčios nemenką psichologinį poveikį. Prologas galėtų būti palygintas su priešdainiu, o pabaigos žodis su postskriptum, t.y. su prierašu laiško pabaigoje.

Prologas

Prologas, arba pradžios žodis, dar ne įžanga, įvedanti į temą, ttačiau jo klausomasi labai atidžiai. Tai patys pirmieji žodžiai, kuriais kalbėtojas užmezga kontaktą su klausytojais, pritraukia jų dėmesį, pasisveikina. Svarbu, kad pirmosios frazės nebūtų trafaretiškos, nes būtent iš jų klausytojai susidaro nuomonę apie kalbėtoją. Prologui gali tikti moto – koks nors aforizmas, garsaus rašytojo citata – prozos teksto ar poezijos eilutė, bent kiek susijusi su tema arba sukurianti reikiamą nuotaiką. Pritaikytas aplinkybėms, vietai ir auditorijai prologas parengia klausytojus tolimesniam kompozicijos etapui – įžangai.

Prologas gali suburti klausytojus ir nulemti tolesnio aktyvaus geranoriško bendravimo su auditorija sėkmę. Klausytojus vienija ir maloniai nuteikia oratoriaus pasakytas santūrus komplimentas:

Sveiki, mielieji! Sveikinu Jus šią gražios sukakties dieną. Tiesą sakant, jau naktį. Vėlus laikas, šaltas vėjas, ir smagu matyti Jus, ištverminguosius, šioje vietoje šiandien (iš V. Landsbergio kalbos).

Kaip matyti iš pavyzdžio, sudedamosios prologo, taigi ir kompozicijos dalys gali būti kreipimasis ir pasisveikinimas.

Kreipimasis ir pasisveikinimas

Dažnai kalbėtojas pradeda kalbą tiesioginiu kreipimusi į klausytojus. Kreipimosi būdų yra daugybė. Patyręs kalbėtojas dažniausiai jų net neapmąsto, o kuria ekspromtu, atsižvelgdamas į aplinkybes, pagautas auditorijos nuotaikos. Toks improvizacinis kreipimasis yra geriausias. Tiesiogiai kreipdamasis į klausytojus ir sveikindamas juos, oratorius turėtų pirmomis frazėmis sudominti juos. Kad tie žodžiai patrauktų, jie turi būti įdomūs, malonūs, pagarbūs, tačiau oratoriui nereikėtų verstis per galvą, o būti santūresniu, vvengti perdėtų emocijų.

Kreipimusi dažnai apeliuojama į viešąją nuomonę, auditorija suvienijama, susiejama bendram darbui. Kuo didesnė auditorija, tuo bendresnis turėtų būti kreipimasis. Proginėse, mitinginėse ar agitacinėse kalbose paprastai kreipiamasi tradiciniu, pačiu bendriausiu neįpareigojamu kreipiniu: Brangieji! Mielieji!

Vienos profesijos, vieno tikėjimo, vienos veiklos suburtai auditorijai tinka siauresnis kreipimasis. Pvz., mokykloje: Mieli mokytojai ir mokiniai! Seime: Gerbiami Seimo nariai, brangūs svečiai!

Rečiau pasitaiko kelių pakopų kreipimųsi, kai kalbėtojas kreipiasi į draugėn susirinkusius skirtingų lygmenų klausytojus. Pvz., Gerbiamas Respublikos Prezidente! Brangūs broliai ir seserys!

Taigi prologo (taip pat kreipimosi ir pasisveikinimo) funkcijos gali būti įvairios. Prologu galima patraukti klausytojų dėmesį, laimėti jų simpatijas, suburti auditoriją, sukurti atitinkamą nuotaiką, perteikti oratoriaus įspūdžius, atsiliepti į prelegento mintis, duoti toną visai kalbai, nutiesti tiltą į įžangą.

Įžanga

Esama nemaža atvejų, kai kalbėti pradedama ne nuo prologo, bet tiesiog nuo įžangos. Tada įžanga turi atlikti ir kurią nors iš prologo funkcijų. Tačiau svarbiausia įžangos funkcija – parengti klausytojus, supažindinti juos su tema, sudominti.

Įžanga – pirmoji dalis, tačiau retorikos teoretikai rekomenduoja ją suformuluoti tik apmąsčius ir parengus visos kalbos kompoziciją.

Retorikos teorija mini tris pagrindinius įžangos tikslus:

1) intelektualiai parengti klausytojus, kad jie suprastų dalyko esmę;

2) patraukti klausytojų dėmesį;

3) įsigyti klausytojų palankumą.

Šie tikslai paprastai lemia įžangos tipą.

Įprastoji įžanga. Tokio tipo įžangą oratorius renkasi turėdamas tikslą intelektualiai parengti klausytojus. Kalbėtojas įįveda klausytojus tiesiai į temą, įvertina ją. Įprastoji įžanga – tiesi, atvira, natūralios ir nuosaikios trukmės. Ji labiausiai tinka pranešimams, referatams, paskaitoms ir apskritai tokios rūšies viešosioms kalboms, kurių svarbiausias tikslas – informuoti, pranešti arba mokyti.

Patraukiančioji įžanga. Siekiant patraukti klausytojus, įžangoje reikėtų trumpai išdėstyti, kas bus šnekama, ypač, jei tai nauji negirdėti, malonūs ir reikalingi klausytojams. Maloni tema tarsi pati savaime reikalauja patraukiančios, gerai apmąstytos įžangos, kuria kalbėtojas galėtų sutelkti jų dėmesį ir įgauti pasitikėjimą. Patraukiančioji įžanga labiausiai tinka apeliacinėms kalboms, kurių pagrindinis tikslas – įtikinimas.

Iškilmingoji įžanga. Šia įžanga kalbėtojas siekia emocionaliai nuteikti klausytojus. Paprastai tokia įžanga diktuojama kokių nors progų – jubiliejų, minėjimų, neeilinių įvykių – ir pasižymi akimirkos išskirtinumu, įspūdingumu, šventiškumu. Jai būdingas originalumas, specialumas: klausytojas iš karto pajunta, kad ji skirta tik šiai kalbai. Iškilmingai įžangai tinka pakilesnis tonas. Ji ypač tinka proginei kalbai, kurios pagrindinis tikslas – teikti estetinį pasigėrėjimą ir žadinti taurius jausmus.

Psichologiniai įžangos veiksniai. Visi trys įžangos tipai sukuria tam tikrą psichologinę atmosferą: vieną auditoriją traukia tiesus, paprastas priėjimas prie dalyko, kitą galima sudominti tik paveikus jo jausmus, o trečią – laimėti įdomiu, netikėtu, originalių minčių dėstymu. Taigi kalbant apie įžangų tipus nepamirština ir psichologiniai įžangos veiksniai – žinotina, kokiomis priemonėmis galima gerai nuteikti,

sudominti, patraukti klausytoją, įgyti jo palankumą. Oratorius klausytojų pagarbos, palankumo ir simpatijų gali sulaukti laikydamasis tokių pagrindinių įžangos reikalavimų: ji turėtų būti tinkama, kukli, glausta.

Tinkama įžanga natūraliai dera temai, pačiam kalbėtojui, auditorijos nuotaikai ir kalbėjimo situacijai – kalbos rūšiai, vietai ir laikui. Loginiu ir psichologiniu aspektais ji parengia klausytis tolesnės kalbos. Galima apibūdinti požymius, kurių reikia vengti, norint kalbėti tinkamai: bendriausia prasme tai yra įžangos atitrūkimas nuo temos, neaiškumas, plaukiantis ne iš paties dalyko, bet tarsi iš šalies, nekonkretumas, originalumo bbei individualumo trūkumas, kai oratorius visas savo kalbas pradeda vienodai, banaliai, trafaretiškai.

Kukli įžanga yra tokia, kuria kalbėtojas nekelia savo asmens, nerodo pranašumo, nesigiria laimėjimais, nemoralizuoja, duoda daugiau negu žada, gerbia ir pripažįsta net idėjinio priešininko nuomonę. Oratoriaus kuklumą nulemia ir jo jaudinimasis kalbos pradžioje.

Glausta įžanga. Trečiasis įžangos reikalavimas – glaustumas – tiesiogiai susijęs su tinkamumu. Kitaip tariant, prie kūno turi tikti galva, tai yra įžanga turi būti proporcinga kitoms kompozicinėms dalims. Jeigu lyginsime su visu tekstu, įžanga turi būti ilgesnė kkaip šeštadalis kalbos. Žinoma, įžangos trukmė priklauso nuo kalbos rūšies, nuo turinio bei keliamų tikslų. Tačiau visais atvejais glaustumo pasiekiama tik kruopščiai pasirengus kalbėti, kai atsikratoma visa to, kas nereikalinga.

Išdėstyti reikalavimai privalomi visoms įžangoms nepriklausomai nuo jų tipo, taip pat pprisimintina pagrindinė įžangos paskirtis – iškelti temą. Taigi jos pabaigoje tinka trumpai suformuluoti pagrindinį temos teiginį, svarbiausią jos objektą. Pagrindinės minties pristatymas retorikoje vadinamas propozicijos terminu.

Propozicija autorius paskelbia temą ir pasižada nuo jos nenutolti. Ji yra visos kalbos santrauka, jos miniatiūra suformuluota vienu sakiniu. Dažniausiai ji paskelbiama po įžangos, bet gali būti kartojama ir kitose kalbos vietose. Pristatęs temą, kalbėtojas dažniausiai išplėtoja propoziciją, tai yra ją suskirsto dalimis. Tai klausytojams padeda suvokti, apie ką bus kalbama.

Padalijimas turi remtis loginiai kriterijais, privalo būti dalykiškas, aiškus, apimantis visą temą. Tam padeda gerai sudarytas planas. Tačiau retorinis padalijimas skiriasi nuo loginio plano, kurį kalbos autorius pasirašo sau ir todėl gali suskirstyti jį smulkiais skirsneliais. Padalijimas turi apimti ir išvardinti tik esmines tto plano dalis.

Pasakojimas

Pasakojimas yra reikalo esmės išdėstymas bei išaiškinimas. Retorikos teoretikai niekados nepraleisdavo šios kompozicinės dalies. Esant įvairioms kompozicijos dalių kombinacijoms, ši svarbiausioji dalis (kaip įžanga bei pabaiga) visados išlikdavo. Retorikos teoretikai mini tris pasakojimo tipus: istorinį, filosofinį ir oratorinį.

Istoriniu pasakojimu nušviečiama dalyko raida, jame laikomasi chronologinės tvarkos nupasakojant dalyko kaitą, vietą tarp kitų reiškinių. Istorinis pasakojimas neturėtų būti perkrautas datų, vardų, skaičių, aplinkybių, nes jų perteklius temdo dalyko esmę, blaško klausytojų dėmesį.

Filosofinis pasakojimas paprastai pasirenkamas tada, kai samprotaujant norima iišaiškinti klausytojui sunkiai suprantamus terminus bei sąvokas. Jo principas – minties nuoseklumas, aiškumas, sistemingumas.

Oratorinis pasakojimas geriausiai tinka iškalbai. Šio – trečiojo, tarpinio – pasakojimo tipo svarbiausi reikalavimai yra tokie: jis turėtų būti glaustas, aiškus, tikroviškas, konkretus, informatyvus, įdomus.

Glaustas pasakojimas yra toks, kuriame išdėstomi tik pagrindiniai su tema susiję faktai.

Aiškus pasakojimas esti tada, kai oratorius kalba suprantamai, sugeba aiškiai ir tiksliai reikšti mintis, formuluoti faktus ir apibūdinti reiškinius.

Tikrovišku pasakojimu dalykas nušviečiamas įtikinamai ir objektyviai, be vidinių prieštaravimų, neiškraipant realybės, pasakojant remiamasi patikrintais šaltiniais.

Konkretus pasakojimas kartu yra ir dalykiškas, tikslus, glaustas, racionalus. Konkreti kalba yra bylojimas faktais.

Informatyvus pasakojimas reiškia, kad kalbėtojas pasakodamas teikia naujų žinių ir faktų, iškelia aktualių klausimų, aiškiai ir objektyviai juos vertina, sieja su klausytojams rūpimais tikslais.

Įdomus pasakojimas yra rišlus, aiškus, įtikinamas, jo malonu klausytis, faktai yra aktualūs ir reikalingi auditorijai. Toks pasakojimas yra visos kalbos sėkmės laidas, nes susidomėjęs pasakojimu klausytojas atidžiai ir maloniai klausysis ir tolesnės kalbos.

Įžanga tinka suintriguoti klausytoją, laimėti jo palankumą, bet nepamirštama, jog po tokios įžangos einantis pasakojimas privalo būti įdomus, išlaikyti ir sukoncentruoti auditorijos mintis, nuteikti rimčiai ir susikaupimui. Ir intelektine, ir emocine prasme jis turi būti šiek tiek paveikesnis, stipresnis už įžangą.

Pasakojimas – miniatiūrinė kalba

Kad pasakojimas retorikos teorijoje laikomas viena svarbiausių viešosios kkalbos dalių, liudija ir tai, jog į jį žiūrima kaip į miniatiūrinę kalbą, turinčią pradžią, eigą ir pabaigą. Platesnio pasakojimo variantas, be išvardytų detalių, dar gali turėti digresiją ir tranziciją.

Digresija suprantama kaip tolesnė pasakojimo dalis, kuria kalbėtojas smulkiau pasakoja apie kokį nors faktą ar reiškinį, detaliau ir vaizdingiau jį apibūdina, samprotauja, svarsto, giria ar peikia kokį nors dalyką, nesusijusį su pagrindine kalbos tema.

Tranzicija yra tarpinis punktas, jungtis, perėjimo tiltas nuo vienos minties prie kitos, kad nebūtų nutrauktas loginis minties siūlas. Jos paskirtis – išlaikyti minties nuoseklumą, sukurti tam tikrus kalbėjimo rėmus. Tranzicijos funkcijas atlieka oratoriaus padaryta pauzė, pakeistas tonas ar poza.

Tik visiškai trumpoms kalboms ir siauroms temoms pakanka įžangos, pasakojimo ir pabaigos. Dažniausiai kalbėtojas privalo mokėti pagrįsti savo požiūrį, įtikinti jo teisingumu, apginti jį, todėl yra svarbi tranzicijos paskirtis – nuo pasakojimo pereiti prie argumentacijos, po to pamažu nuo vieno argumento prie kito.

Argumentacija, būdama autonomiška viešosios kalbos dalis, dar suprantama kaip įtikinamas teiginių teisingumo įrodymas, arba mokslas apie įtikinimo būdus. Ji yra retorinės kompozicijos pagrindas ir įtikinimo tikslas. Argumentacijai paklūsta ir visos kitos kompozicijos dalys, nes tik argumentais galima įgyvendinti tikslus, kuriuos buvo išsikėlęs kalbėtojas. Argumentų reikia beveik visoms viešųjų rūšių kalboms, tik kiekvienoje kalboje jie bus skirtingi. Argumentas yra įįrodymo ir drauge įtikinimo pamatas, įrodomąją tezę pagrindžiantis teiginys.

Tezė. Kiekvienos, net ir ilgiausios kalbos tekstas gali būti sutrauktas į tezę – minties esmę, temos branduolį. Jis iškelia pagrindinį oratoriaus tikslą – įrodyti arba paneigti tezę, arba temą, kylančią iš dviejų tarpusavyje lyginamų dalykų. Oratorius privalo išsiaiškinti ir ištirti prielaidą, po to pritarti arba nepritarti kokiai nors tezei, įrodyti, kad ji verta gyrimo ar peikimo.

Argumentai. Bet kuri tezė grindžiama argumentais. Skirtingai nuo tezės, argumentų teisingumas nereikalauja įrodymo, bet turi būti patikrintas praktikos, neginčijamas. Svarbu, kad tų argumentų, kuo įtikinamesnių ir ryškesnių, oratorius turėtų ir iš anksto numatytų bei apgalvotų, kaip juos apginti nuo kontrargumentų. Į loginę įrodymų sistemą įeina tokie svarbiausi argumentai:

1) Faktai (tikriausias ir patikimiausias įrodymų garantas, esminis argumentų pateikimo būdas);

2) Pavyzdžiai (padeda paaiškinti teiginį ir apibendrinti);

3) Skaičiai, statistiniai duomenys (pateikiamos schemos, diagramos, lentelės);

4) Rėmimasis autoritetų mintimis;

5) Mokslo tiesos (padeda patvirtinti duomenis);

6) Dokumentai;

7) Iliustracijos (sustiprina tvirtinimus);

8) Citatos.

Kurie iš tų loginių argumentų vyraus, lems tai, kaip oratorius pasirengęs, ar pažįsta auditoriją. Nė vienas iš išvardytų argumentų negali turėti prioriteto: geriausias bus tas, kuris labiausiai tiks kalbos rūšiai ir žanrui, klausytojui, aplinkybėms, laikui ir vietai.

Argumentuojant rekomenduojama laikytis tokių taisyklių:

1. Prisiminti, jog iškalbai nepakanka vien grynosios logikos argumentų, kuriems būdingas uždarumas ir baigtumas.

2. Atsirenkant bei komponuojant argumentus, juos išdėstant, reikia laikytis funkcionalumo, nuoseklumo,

augimo bei kitų retorinės kompozicijos principų.

3. Neįrodinėti to, kas ir taip akivaizdu.

Demonstracija yra tam tikras samprotavimo metodas, kuriuo oratorius parodo, kaip tezė kyla iš argumentų. Iš jų išaiškėja, ar tezė yra teisinga, ar klaidinga. Yra įvairių tezės įrodymo būdų, bet paminėsime keletą svarbiausių.

Analogija yra lyginimas, kylantis iš tam tikrų visai skirtingų dalykų detalių, bruožų (tačiau ne šiaip atskirų detalių, bet iš jų panašumo). Pvz., Šaka, atkirsta nuo gretimos šakos, kartu yra atkirsta ir nuo viso medžio. Taip ir žmogus, atsiskyręs nuo vvieno žmogaus, atsiskiria ir nuo visos visuomenės (Markas Aurelijus).

Paprastasis silogizmas – tai dviejų prielaidų, pasibaigiančių išvada, schema. Pvz., Reikia mylėti tai, kas tauru. Kilnieji menai taurina. Taigi reikia mylėti kilniuosius menus.

Epichema yra išplėtotas paprastasis silogizmas. Štai išplėtoto retorinėmis priemonėmis ką tik pateikto paprastojo silogizmo pavyzdys:

Kas gali nemylėti kilniųjų menų? Jie ugdo mūsų protą, taurina papročius, tobulina žmonių giminę. Pakanka savimeilės ir sveiko proto, kad suprastume jų neįkainojamą naudą ir būtinybę juos puoselėti.

Entimema taip pat yra retorinis silogizmas, kurį paprastai sudaro pprielaida ir išvada, o kita prielaida, kadangi ji ir taip aiški, praleidžiama, tačiau gerai numanoma, turima galvoje:

Filosofas yra žmogus, taigi filosofas yra mirtingas.

Dilema yra sudėtingesnė silogizmo atmaina. Tai toks įrodymų būdas, kai, be dviejų salygos sakinių, kaip trečioji prielaida dar yyra alternatyvinis sakinys (išvada) – galimybė rinktis tik vieną iš dviejų.

Grandinė yra protavimo schema, turinti keletą prielaidų, sudarančių tarsi kokią teiginių grandinę, kurioje pirmojo sakinio paildinys tampa antrojo sakinio veiksniu, šis trečiojo sakinio papildiniu ir t. t., o paskutiniamje – kaip išvada – susijungia pirmojo sakinio veiksnys ir priešpaskutiniojo papildinys. Sakinių siejimo principas – kartojimas.

Pvz., Tikintis žmogus gerbia Dievą. Kas gerbia Dievą – gerbia jo priesaikus. Vienas iš priesaikų – artimo meilė. Artimo meilė padeda išvengti nusikaltimų. Kai išvengiama nusikaltimų, padedama valstybės interesams. Taigi tikintis žmogus padeda valstybės interesams.

Argumentų rinkinys nėra visiškai savarankiška argumentavimo schema, nes jis gali turėti kiekvienos iš aptartųjų svarstymo formų ypatybių. Argumentų kolekcijos esmė yra ta, kad ši schema primena trumputę kalbą, turinčią svarbiausias kompozicines dalis: įįžangą, suformuluotą kaip pagrindinį teiginį, įrodymus ir jų patvirtinimą ir pabaigą. Šis įrodymų būdas tinka trumpoms kalboms, kai reikia tarti svarbų žodį, glaustai pasakyti savo nuomonę.

Taigi iškalbai reikia ne tik argumentų, bet ir įrodymų būdų įvairovės, išsakytos retorine kalba.

Priešingos nuomonės atrėmimas. Argumentuodamas, pagrįsdamas savo nuomonę, kalbėtojas dažnai turi sugriauti priešininko samprotavimą, argumentavimo būdą, tezę, pačius argumentus ar išvadą. Todėl priešingos nuomonės atrėmimas, kaip viešosios kalbos dalis, kartais eina kartu su argumentacija, bet gali eiti ir prieš ją, ir po jos, ppagaliau gali būti įpinta į kiekvieną kitą dalį. Pasitaiko nemažai atvejų, kai priešingos nuomonės atrėmimu netgi pradedama kalba.

Tam tikro žanro proginėse šventinio pobūdžio kalbose priešingos nuomonės atrėmimo dažniausiai nebūna, tačiau gali ir būti, jei oratorius jaučia ir yra girdėjęs ir kitaip manančių apie tvirtinamą dalyką.

Priešingos nuomonės atrėmimas dar svarbesnis informacinėms ir apeliacinėms – juridinėms, politinėms kalboms, taip pat moksliniams pranešimams, ypač tais atvejais, kai klausytojai žino oponento nuomonę, įsitikinę jos teisingumu.

Šiai viešosios kalbos daliai reikia ypatingų retorinių sugebėjimų. Oratorius turi remtis logika, etika, estetika, psichologija. Šioje dalyje į pirmą vietą iškyla oratoriaus kompetencija, greita orientacija, tolerancija, taktas, kritiko saiko jausmas.

Argumento atrėmimo būdai

Yra nemaža būdų, kaip atremti oponento argumentus, paneigti jo nuomonę, mokėti pasiginčyti ir monologinėje kalboje, ir diskusijos ar tikrosios polemikos metu, kai su oponentu susiduriama akis į akį. Svarbu sugebėti susigaudyti, kurie oponento argumentai stipresni, kurie silpnesni. Pradėti rekomenduojama nuo reikšmingiausių, stipriausių priekaištų atrėmimo ir apskritai mokėti skirti svarbius, įtikinamus nuo menkaverčių, nereikšmingų ar net klaidingų.

Argumentų atrėmimo būdai:

1. Nuspėjimo būdas. Nuspėjimu užbėgama priešininkui už akių, jis padeda kalbėtojui apsiginti. Oratorius, iš anksto nujausdamas ir numatydamas visus galimus varžovo prieštaravimus, gerai pasirengia visokiems kaltinimams ar atsitiktinumams, atspėja būsimą klausytojų reakciją ir, nelaukdamas klausimų, suglumimo, ypač neigiamų emocijų, iš anksto paaiškina miglotus ddalykus, nuramina auditoriją.

2. Tariamo pritarimo būdas yra toks, kai „oratorius priima priešininko argumentus, kad po to juos efektingai sugriautų“. Šis būdas dažnai remiasi ironija, sąmoju, kalbėtojo proto miklumu.

3. Pakreipimo būdas. Pakreipimas yra toks atrėmimo būdas, kai priešininko argumentas pakreipiamas savo naudai.

4. Sutikimo būdas. Sutikimas – tai besąlygiškas kalbėtojo pasidavimas, jo kapituliacija, pritarimas svetimam sprendimui.

5. Atmetimo būdas. Atmetimu kalbėtojas atmeta kokią nors priešininko mintį, tardamas, jog ji netinka temai ar nagrinėjamam klausimui. Atmetimo, kaip ir sutikimo, būdas dažniausiai pasitaiko juridinėse kalbose.

6. Argumento krypties pateikimo būdas yra toks, kai oponento ginklas atsisuka prieš jį patį. Dėl tos priežasties jis dar vadinamas bumerango būdu.

7. Palyginimo būdas. Palyginimas yra toks atrėmimo būdas, kai oratorius į oponento klausimą ar tvirtinimą atsako taikliu palyginimu arba analogija.

Retorikos teorijoje žinoma nemaža ir netoleruotų argumentų atrėmimo metodų:

1. Argumento, taikomo žmogui, metodas. Retorikos teorija šį metodą aiškina kaip įrodymo klaidą, kai tezės tikrumas pakeičiamas asmenybės, su kuria ginčijamasi, vertinimu.

2. Argumento, taikomo klausytojams, metodas yra toks, kai oratorius apeliuoja į klausytojų jausmus, įvairiais metodais stengdamasis žūtbūt palenkti juos savo pusėn.

3. „Lazdos“ argumento metodas – iš esmės oratoriaus kalboje netoleruotinas. Griebdamasis „lazdos“ argumento, kalbėtojas ieško priekabių, grasina smurtu, baugina įvairiomis bausmėmis, katastrofomis ir prakeiksmu.

4. Demagogijos metodas taikomas miniai, juo žadinami minios instinktai.

5. Argumento, taikomo klausytojų tuštybei, metodas – tai argumentų „patepimas“, kai ppataikaujant klausytojų tuštybei, žadinant jų egoizmą, giriant juos, aukštinant, derinantis prie jų skonio.

6. Užuojautos sužadinimo metodas gali būti toleruotinas juridinėse ginamosiose kalbose teisėjų, prokuroro ar susirinkusių klausytojų gailesčiui sukelti.

7. Sąvokų skynimo negatyvioms kategorijoms metodas – tai toks atrėmimo būdas, kai oratorius nepageidaujamus arba jam nepatinkančius oponento tvirtinimus palydi tokio pobūdžio sąvokomis: Graudu, ką ir kalbėti, tokios melodramos mes dar negirdėjome.

8. Ironiškos nekompetencijos metodas turi bendrumų su ką tik minėtuoju. Juo oratorius ironizuodamas iškelia oponento mąstymo spragas, tam tikromis frazėmis ir atitinkama intonacija pasišaipo iš jo kompetencijos stokos.

Dalykinis išplėtojimas. Vienas iš kompozicijos reikalavimų – minčių, jausmų, argumentų stiprėjimas, kilimas. Sugriovęs aponento argumentus ir parėmęs savuosius, oratorius ima kurti vadinamąjį įrodinėjimo pabaigą, kuria galutinai laimi klausytojų pasitikėjimą ir palankumą. Tai pasiekiama įvairiomis kompozicijos priemonėmis. Tam tikslui tinka dalykinis išplėtojimas – teiginių priminimas, jų išvardijimas kuriuo nors iš šių būdų:

1) minčių, sąvokų, teiginių, įrodymų stiprėjimu, padedančiu pasiekti kulminaciją ir didelį raiškumą. Toks išplėtojimo būdas vadinamas kilimu;

2) vieno dalyko palyginimu su kitu. Šitaip norimas asmuo ar reiškinys ne tik dalykiškai, bet ir emociškai išaukštinamas arba pažeminamas;

3) protavimu – kai vienaip ar kitaip išvardijamos mintys, aplinkybės, išdėstomi įrodymai, iškeliamas jų didumas ar menkumas;

4) akumuliacija, kai į vieną krūvą sukaupti ir išvardyti įrodymai įtvirtinami klausytojų atmintyje.

Pabaiga

Dalykiniu išplėtojimu kalbą galima užbaigti, nes aiškiu ir

tiksliu argumentų pakartojimu bei norimu klausytojų nuteikimu oratorius taip pat gali pasiekti užsibrėžtą tikslą. Pabaigos tipas, kuriam tinka tranzicijos taigi.pirma, antra, trečia ir pan., vadinamas rekapituliacija, arba pakartojimu. Rekapituliacija dažnai susideda iš vieno išplėtoto sakinio, kuriuo išvardijamos pagrindinės mintys.

Tam tikros rūšies kalbose rekapituliacija gali būti paįvairinama iliustracijomis, kai kalbos esmė perteikiama aiškiu vaizdu, išliekančiu klausytojo atmintyje. Pats vaizdas gali būti sukurtas alegoriniu pasakojimu, palyginimu, analogija ar įspūdinga citata.

Apibendrinęs pagrindinius teiginius ir priminęs stipriausią argumentą kokiu nors įspūdingu palyginimu, pažadinęs emocinį kklausytojų santykį su kalbamuoju dalyku, oratorius pasiekia tarsi kokią kalbos viršūnę – pervazijos tikslą, net neskelbdamas pabaigos. Tikrą pabaigą klausytojai jaučia patys, be specialaus priminimo. Pabaiga turi būti aiški ir tiksli, kad susidarytų baigtumo įspūdis ir jaustųsi, jog oratorius tikrai padėjo tašką. Tai turėtų liudyti ne tiek kalbėtojo pritaikytos tranzicijos, kiek intonacija, gestai ir paskutinė ryžtingai ištarta frazė. Pabaigai gerai tinka trumpi sakiniai.

Kalbą galima baigti ir perkursija – prabėgomis suminėti dalykus, aplinkybes, išvardyti tai, kas svarbiausia. Tai didelio gglaustumo ir kartu dinamiškumo priemonė, tinkanti svariems argumentams išvardyti, dalyko svarbai sumažinti arba padidinti.

Kalbėtojas privalo patausoti savo jėgas pabaigai, kad nenuslūgtų intelektinė ir emocinė įtampa, kad nepritrūktų balso, gyvybės bei energijos įspūdingai viršūnei pasiekti. Pabaiga, kaip ir įžanga, geriausiai išlieka kklausytojų atmintyje, todėl ją reikia gerai apmąstyti, prisiminti, jog ji turi natūraliai išplaukti iš to kas kalbėta, ir dalykiškai sietis su įžanga. Taigi pabaigos, kaip ir įžangos, tikslai yra įvairūs – patikslinti išvadas, apibendrinti ir tuo apibendrinimu priminti ir sustiprinti viso kalbėjimo efektą. Pabaigos tipą lemia viešosios kalbos rūšis, vieta, laikas ir aplinkybės. Tačiau pabaiga, kaip ir kiekviena viešosios kalbos dalis, turi bendruosius reikalavimus. Ji privalo būti trumpa, natūrali ir įspūdinga.

Epilogas

Kartais oratorius po apibendrinimų baigia kalbą kokiu nors linkėjimu, raginimu, šūkiu, atsiprašymu, padėkos žodžiu, išaugusiu ne tiek iš pačios temos, kiek iš susidariusių aplinkybių, bendros nuotaikos ar patirto įspūdžio. Toks kompozicijos fragmentas vadinamas epilogu. Epilogas kai kuriuose retorikos vadovėliuose tapatinamas su pabaiga, nes jų funkcijos tam tikrais atžvilgiais sutampa. Pabaigos iir epilogo skirtumas – pabaiga niekada negali iškristi iš kompozicinės struktūros, o epilogo gali ir nebūti. Iš prologo klausytojai apie oratorių susidaro pirmąjį įspūdį, iš epilogo – paskutinįjį, patį stipriausią.

Viešajai kalbai svarbi kiekviena jos struktūros dalis, o ypač įžanga ir pabaiga, kuri padeda susidaryti klausytojui įspūdį apie oratorių. Žinant viešosios kalbos struktūrines dalis – lengviau susikurti tinkamą kalbą.

III. PASIRENGIMO VIEŠAJAI KALBAI PRINCIPAI

Viešosios kalbos parengimo formos

Surinktą ir pagal kompozicinę struktūrą susidėliotą medžiagą dar reikia paversti “pabaigtu tekstu”. Tekstas kuriama ir kalbos aaktu, gyvuoju kalbos srautu, diskursu, retoriniu diskursu (lot. discurrere – išsibėgioti į visas puses, išsišakoti, kalbai plaukti tarsi upei). Tačiau, rengdamasis kalbėti, oratorius tekstą dažniausiai užrašo. Užrašymo būdai tiesiogiai priklauso nuo oratoriaus patirties, įgūdžių bei meistriškumo ir kartu siejasi su išankstine jo nuostata, kokį kalbos sakymo būdą jis pasirinks. Parengimo forma ir sakymo būdas priklauso nuo viešosios kalbos rūšies bei žanro, turi tiesioginę įtaką ir jos stiliui.

Paties oratoriaus parašyta kalba. Tai viena iš pasirengimo formų, kai pats oratorius sąžiningai atlieka “namų darbus” – apmąsto ir nušlifuoja viešąją kalbą loginio turinio, kompozicijos, lingvistiniu ir stilistiniu aspektais ir parašo tekstą nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Tekstą parašius iš anksto (rekomenduojama, kad iki kalbos sakymo liktų savaitė ar bent dvi trys dienos), galima prie jo vis sugrįžti, patobulinti, papildyti naujais faktais, punktais, vertinga citata ar autoriaus galvoje įsižiebusia mintimi. Ir ne tik papildyti: kai tekstui leidžiama susigulėti ir yra laiko nusistovėti minčiai, visada atsiranda ką išbraukti, atsisakyti nebūtinų ar nereikalingų dalykų. Be to, tada kalbėtojas turi laiko atsiversti žinyną, žodyną, enciklopediją, pasitikslinti neaiškų terminą, kokią nors realiją, pavardę ar vietovardį, jų tarimą ar kirčiavimą. Prisimintinas tas faktas, kad šią pasirengimo formą vertino ir senieji oratoriai: pačios aistringiausios kalbos visad būdavo iš anksto kruopščiai aapmąstomos ir užrašomos. Ši forma gera tuo, kad taip pasirengęs oratorius nepatiria gėdingos nesėkmės. Nepatyręs kalbėtojas jausis saugesnis, labiau pasitikės savo jėgomis, nebus tiks suvaržytas. Patyręs irgi laimės laiko, išvengs minčių ir žodžių balasto – kruopštus pasirengimas tik pakels jo meistriškumą. Kito varianto retorika nesiūlo. Retorikos specialistai nuo antikos laikų pabrėžė išsamaus preciziško pasirengimo būtinybę ir patys užrašydavo savo kalbų tekstus nuo pradžios iki pabaigos.

Logografo parašyta kalba. Visas kalbos tekstas gali būti parašytas paties oratoriaus (tai išplaukia iš retorikos prigimties) arba retkarčiais iš kito asmens – logografo. Jo parašyta kalba skiriasi nuo paties oratoriaus parašytos pirmiausia tuo, kad teksto kūrėjas ir kalbos sakytojas ne tas pats asmuo. Tai du skirtingi asmenys, iš kurių tikrasis autorius visada lieka kalbėtojo šešėlyje – klausytojui nematomas, negirdimas, net nežinomas. Kalbos teksto kūrėjo ir užrašytojo pareigos žinomos nuo antikos laikų iki pat šių dienų. Pirmiausia logografais buvo vadinami samdyti retoriai, rašantys klientams gynimosi kalbas teismuose. Taigi logografai atlikdavo advokatų funkcijas. Patyrę retoriai pritaikydavo kalbą savo kliento išsilavinimui, amžiui, būdui, aplinkybėms, o šis išmokdavo ją atmintinai ir pasakydavo teisme. Toks teisminių kalbų logografas buvo netgi garsusis Isokratas, vėliau įkūręs retorikos mokyklą ir mokęs auklėtinius analizuoti savo parašytas kalbas. Logografus nuo seno turėjo ir dabar tebeturi aaukšto rango pareigūnai, politiniai veikėjai. Pats paprasčiausias būdas yra perskaityti logografo parašytą kalbą, tačiau retai kada ji būna įspūdinga. Įprotis skaityti svetimą tekstą neleidžia augti paties oratoriaus meistriškumui, skleistis jo kūrybiškumui ir iškalbos galioms. Daugiau laimi tas kalbėtojas, kuris, gerai išstudijavęs logografo tekstą, prisitaiko jį sau, pasimoko minčių plėtotės, argumentų dėstymo, pagaliau taisyklingos kalbos: pasižymi kirčius, loginius akcentus, paredaguoja, papildo savo mintimis (taip bent iš dalies tampa kalbos koautoriumi) ir stengiasi savais žodžiais tą kalbą pasakyti, o ne perskaityti. Tada oratorius nepraranda kontakto su auditorija, netampa sukaustytu, priklausomu nuo svetimo teksto. Be to, labai svarbu, kad logografo parašyta kalba tiktų tam asmeniui, kuris ją sakys – jo amžiui, pareigoms, erudicijai, būdui ir kalbėjimo stiliui.

Konspektas. Be viso kalbos teksto, dar yra ir fragmentiškų užrašymo būdų, labiau rekomenduotinų patyrusiems kalbėtojams. Pirmiausia tai konspektas, kuriame oratorius lakoniškai pasižymi būsimos kalbos turinį – svarbiausius dalykus. Konspektas, sutrumpintas planas praverčia visų tipų kalbėtojams. Konspekte atsispindi tik viešosios kalbos santrauka, trumpas jos išdėstymas: pagrindinės mintys, idėjos, argumentai, pastabos, įdomesni komentarai. Dažnai konspektuose būna ir iliustracijų, schemų, citatų, posakių, kuriais kalbėdamas oratorius gali laisvai pasinaudoti. Praktiškiausias yra scheminis konspektas viename lape ar scheminis planas keliuose lapuose. Pirmasis patogus tuo, kad žvilgtelėjus galima aprėpti visą kalbos turinį,

nuosekliai dėstyti pagrindinę idėją; antrasis leidžia plačiau pasižymėti atskiras kalbos mintis, nes kiekvieną galima užrašyti atskirame lapelyje, taigi kiekvienas lapelis sudaro trumpą atskiros minties konspektą. Kalbant nereikia lapelių versti, bet pastūmėti į šalį. Tačiau kartais reikia paimti lapelį į ranką, netgi jį parodyti, kad tai yra išrašas iš knygos, nutarimų, protokolų, archyvų ar dokumento nuorašas. Pastaruoju atveju reikia perskaityti jo turinį. Paties lektoriaus gvildenamo dalyko išmanymas ir sava patirtis yra labai rimta paskaitos turiningumo, įtikinamumo ir gyvumo sąlyga. Tas asmeninis aaspektas didina sakomos kalbos įtaigumą, poveikį, priartina kalbėtoją prie klausytojų, sušildo atmosferą. Pasakojimas apie tai, ką pats tyrinėjai, darei, pamatei, išgyvenai, visada skamba emocingiau, stipriau veikia klausytojus, negu išrikiuota įvairių svetimų argumentų grandinė. Turinčiam oratoriaus patirtį kalbėtojui paprastai pakanka konspekto.

Laisvas konspektas. Plačiai paplitęs būdas užsirašyti kai kuriuos faktus, teorinius teiginius, citatas kortelėse yra laisvas konspektas arba teminė namų kartoteka. Kortelėmis patogu naudotis, jas papildyti naujais faktais, įdomiomis ištraukomis, jas lengva kaitalioti vietomis ir prireikus atsirinkti tas, kurių reikia sakomai kkalbai. Kortelės ypač mėgstamos mokslininkų oratorių, nuolat skaitančių naujausią literatūrą, besidominčių mokslo laimėjimais, preciziškai išsirašančių citatas, duomenis, kitų mokslininkų argumentus ir kontrargumentus, tiksliai pasižyminčių bibliografines nuorodas. Tiks laisvas konspektas moko būti tiksliems, skrupulingiems ir pastoviems, palaiko ieškojimų dvasią. Mokslininkui ar ppublicistui jis naudingas ne tik viešajai kalbai (pranešimui, paskaitai) rengti, bet ir yra kaip straipsnio, recenzijos ar būsimos knygos medžiaga.

Tezės. Tezės – tai trumpai suformuluoti svarbiausi temos teiginiai. Tezėmis, dar siauriau negu konspektais, oratorius parašo sutrumpintą savo kalbos variantą, kuriuo numato viešosios kalbos programą, jos kryptį, padedančią laikytis nuoseklumo ir tvarkos.

Planas. Planas kalbėtojui yra tik pagalbinė priemonė – kalbos metmenys, preliminarinė jos schema, tam tikrų orientyrų sistema. Ši priemonė padeda nustatyti temos klausimų apimtį ir kalbėjimo tvarką. Plane oratorius išvardija svarbiausius klausimus, atskleidžia kalbos turinį. Jis neleidžia nukrypti į šalį, parodo, kokia eile nuosekliai dėstyti mintis, kad greičiau priartėtum prie tikslo. Patyrusiam, mokančiam improvizuoti oratoriui tokio plano pakanka: pritaikęs jungtis, jis moka logiškai, nuosekliai ir natūraliai pereiti nuo vieno ppunkto prie kito. Kartais tokiame plane pravartu prie kiekvienos dalies pasižymėti pirmąsias frazes arba pavyzdžius, kurie pažadina atmintį ir kurių pakanka pagrindinei minčiai plėtoti. Nors retorikos teorija tokį pasirengimo būdą vadina vertimusi iš menkų procentų, o ne iš viso kapitalo, kartais susidaro situacija, kad kalbėti pagal planą yra tinkamiau, negu skaityti pasirašytą tekstą.

Kalbėjimo technika

Rengiantis viešoms kalboms, verta lankyti kitų lektorių paskaitas, ypač pagarsėjusių oratorių, nes svarbu įsižiūrėti į jų kalbėjimo techniką, į tai, kaip jie perduoda medžiagą. Po to rreikia paanalizuoti, kas įstrigo į galvą: paskaitos planas, įdomi įžanga, loginis dėstymas ar stipri pabaiga, posakiai, pavyzdžiai, palyginimai; balso moduliacija, mimika, gestai ir kt. Duomenims kaupti yra daugybė šaltinių, jų neįmanoma išvardyti, kiekvienas kalbėtojas juos renkasi individualiai.

Dauguma amerikiečių, iškalbos specialistų, itin daug moko, kaip pasiruošti kalbai, kaip rinkti ir atrinkti medžiagą, kaip ją grupuoti, išskirti esmę ir nesusigundyti įdomiais, bet neesminiais faktais bei reiškiniais. Studentai išmoksta viešai kalbėti, įvaldo ne tik tekstą ar kalbos turinį, bet ir išmoksta tai daryti su visomis intonacijomis, loginiais kirčiais, pauzėmis, gestais. Šio meno jie mokinasi tol, kol atsiranda pasitikėjimas, įgūdžiai, savo improvizacinių galių suvokimas, kol balso intonacija, kūno judesiai, mimika tampa individo savastimi, kai jais jau naudojamasi automatiškai. Jaunimui nerekomenduojama ilgesnių kalbų nei 5 minutės. Jei kalbai paskirta kokia nors laiko trukmė, kalba negali užsitęsti nė sekundės ilgiau. Už užtęstas sekundes mažinami vertinimo balai. Taip studentai įpratinami kalbėti ir per egzaminus – trumpai, dalykiškai.

Geras oratorius neturi skaityti kalbos, jis privalo akimis kontaktuoti su auditorija, jei šio kontakto nėra, kalba praranda 50% poveikio. Rekomenduojamas toks kalbos planas:

1. pasisveikinimas (gali būti su humoru);

2. prisistatymas;

3. pristatoma tema;

4. gali būti temos apibendrinimas;

5. padėkojimas ir atsisveikinimas.

B. B. Gronbeko schema

B. B. Gronbekas aiškinimus, kaip rengtis kalbai, iliustruoja 7 laiptelių tūrine schema. Visa ko pagrindas, aatimantis daugiausiai energijos ir laiko, yra medžiagos studijavimas ir rinkimas. Remiantis surinkta medžiaga formuluojamas kalbos tikslas, o tam reikia gero apmąstymo, proto įtampos. Toliau kopiant rengimosi laipteliais nemažai laiko siūloma skirti auditorijos analizei. Paskui jau lengvėjančios užduotys: medžiagos grupavimas, plano ar konspekto rašymas, pasipraktikavimas balsu ir pagaliau kalbos sakymas. Sąžiningai kopus iki septinto laiptelio rezultatas bus įtaigus ir garantuotas – teiks pasitenkinimą kalbėtojui ir bus naudingas klausytojams. Pats kalbos sakymas – viso atlikto darbo viršūnė, bet jam tereikia 1/7 energijos dalies, sunaudotos rengiant kalbą.

7 – kalbos sakymas 7

6 – pasipraktikavimas balsu 6

5 – plano sudarymas 5

4 – medžiagos grupavimas 4

3 – auditorijos analizė 3

2 – tikslo formulavimas 2

1 – medžiagos rinkimas 1

Kalbos pradžia

Kalbos pradžia reikia ypač rūpintis. Labiausiai patyrę kalbėtojai pataria kalbą pradėti ramiai, iš lėto. Tokiu būdu lengviau užvaldomas klausytojų dėmesys, ir toliau kalbos tempui stiprėjant, dėmesys didėja. Pradžia turi būti aiški ir lengva, kad geriau įstrigtų klausytojų atmintin. Būtinai reikia iš anksto apmąstyti, kokiais žodžiais kreipsimės į klausytoją, kaip juos pavadinsime. Kreipinių vertėtų turėti vienai paskaitai bent keletą. Kartais bevykęs pats pirmasis klausytojų pavadinimas padaro blogą įspūdį ir gali neigiamai atsiliepti turiningiausiai kalbai. Ir priešingai, tinkamas įspūdingas kreipinys gali iš karto patraukti klausytojų dėmesį, sužadinti jų simpatijas. KKreipimasis yra tarsi žadintuvas. Kreipinio forma priklauso nuo aplinkos, vietos ir laiko, klausytojų bei kalbos tikslų.

Net ir priešiškoje auditorijoje kreipinys niekuomet neturėtų būti užgaulus. Oficialiuose priėmimuose ir posėdžiuose išlaikomi protokoliniai kreipiniai. Šito pamiršti negalima.

Kreipinys gal kiek pasenęs dalykas, bet jis nusako santykį tarp kalbėtojo ir auditorijos, be to, sukuria atitinkamą nuotaiką, tad absoliuti dauguma kalbėtojų jo neatsisako, kartu pasisveikindama su auditorija.

Susiklostė tradicinė iškalbos taisyklė, kad kalba turi būti sudaryta iš trijų pagrindinių dalių: įžangos, dėstymo ir pabaigos. Kai kas šios taisyklės nesilaiko, tačiau tai yra klasikinės iškalbos forma, ir pradedantiems kalbėtojams patariama jos laikytis. Dar Platonas sakė, kad kiekviena kalba turi būti sudaryta lyg gyvas organizmas: ji turi turėti galvą, liemenį ir galūnes. Kiekviena paskaitos dalis turi savitus bruožus, jai skirtą funkciją, kuri keičiasi priklausomai nuo kalbos rūšies, taip pat turi savo kompoziciją. Klasikinės įžangos ir šiais laikais vartojamos, kai apeliuojama į jausmus ir protą. Beveik visada pasiteisina itin emocinga pradžia. Geras yra psichologinis užtaisas, kai pradedama ypatingu pranešimu, kurio dar nežino auditorija (skaudžiu, sukrečiančiu ar labai džiugiu). Gerai veikia pranešimas apie ypač paradoksalią situaciją, siekiant nustebinti klausytojus.

Humoro jausmas glaudžiai susijęs su žmogaus mokėjimu suvokti aplinkos prieštaravimus, kito žmogaus teigiamų ir neigiamų būdo bruožų kontrastą, tariamą žmogaus reikšmingumą ir

jo neatitinkantį elgesį. Išjuokiantysis privalo turėti teigiamą idealą – priešingu atveju humoras gali įgyti neigiamą atspalvį, būti banalus, ciniškas. Ar turi žmogus humoro jausmą galima spręsti iš to, kaip jis reaguoja į pokštus, šaržus, karikatūras, ar pastebi situacijos komiškumą, ar sugeba juoktis ne tik iš kitų, bet ir pats iš savęs. Menkai išlavėjęs humoro jausmas ar jo nebuvimas rodo žmogaus emocijos ir intelekto nepakankamumą. Humoras greitai ir sėkmingai gali sumažinti santykių įtampą, sutelkti grupę.

Dėstymas

Dėstymas yra svarbiausia kalbos dalis. Joje visais tturimais argumentais pagrindžiama, įrodoma nuomonė. Tai visų sukauptų duomenų, faktų, tyrimų rezultatų, argumentų, įrodymų išdėstymas. Kiekvienoje paskaitoje, pranešime, informacijoje ypatingą vaidmenį atlieka nauji faktai, nauja interpretacija. Čia susiduriame su pirminės ir antrinės informacijos problema. Yra nuomonių, kad kiekvienoje viešoje kalboje turi būti pirminės informacijos elementų, jei tokių nėra, nėra prasmės ir kalbėti. Ir žinomus faktus galima perteikti kaip pirminę informaciją, suteikiant neują interpretaciją ar prijungiant prie naujų problemų.

Antrinė informacija yra tada, kai žinomos tiesos, istorijos faktai, mokslo laimėjimai, teorijos yra aaiškinamos, populiarinamos. Verta nušviesti problemos raidą, jos aktualumą, aptariant kas ką tyrinėjo, kokį indėlį įnešė, tik be didelių ekskursų į šalis. Išsiaiškinus keletą pagrindinių terminų, sąvokų, reikia aptarti duomenų šaltinius – atliktus tyrimus, eksperimentus, archyvuose, senuose leidiniuose rastus dokumentus. Temos eesmė ir svarbiausi niuansai atskleidžiami turimais faktais, tyrimų rezultatais, argumentais, pavaizduotais suvestinėse, lentelėse, schemose, skaidrėse, maketuose, filmuose. Tai įrodymai, kurie leidžia patikėti skelbiamais teiginiais. Tikslas – įtikinti klausytoją temos ir duomenų naudingumu, aktualumu, pagrįstumu; pastūmėti ką nors toliau, plėtoti, tyrinėti. Šių tikslų bus pasiekta, jei pavyks visą laiką išlaikyti klausytojų dėmesį. Tai padaryti padės išorinė ir vidinė loginė dėstymo struktūra. Visi teiginiai turi būti viena su kitu susiję, išplaukę vienas iš kito. Kalba būtų lyg savotiška priežasčių ir padarinių grandinė. Pereinant nuo vienos prie kitos argumentų ar duomenų grupės, reikia keisti kalbos ritmą, daryti trumputes pauzes.

Argumentų dėstymo metodai, kurie sudaro kalbos loginę struktūrą, vidinę kompoziciją, priklauso nuo kalbos rūšies, siekiamų tikslų, klausytojų sudėties. Dabartinėse kalbose visuomenei, vienkartinėse paskaitose ypač mmėgstami indukcijos, dedukcijos, analogijos, chronologinis, erdvinis, retorinių klausimų, probleminių situacijų ir laiptinis metodai.

Terminai dedukcija ir indukcija perimti iš logikos mokslo, o iškalbos teorijos darbuose aptinkame juos atitinkančius analitinį ir sintetinį metodą.

Kai nuo atskirų faktų einama prie apibendrinimų, taisyklių, dėsnių, tai yra indukcijos, arba sintetinis, metodas.

Dedukcijos, arba analitiniu, metodu nuo bendrų dėsnių ir metodų einama prie atskirų konkrečių faktų: reikia pradėti nuo išvados, idėjos, ją išnagrinėti, susmulkinti ir prieiti prie faktų, kurie parodo, kad pradžioje pareikštas tvirtinimas yra tteisingas. Analitiškas dėstymo būdas, pagrįstas bendrais dėsniais, yra keblesnis ir sunkesnis tiek kalbėtojui, tiek klausytojams, tačiau analitiniu metodu kalbant su apsišvietusiu žmogumi, kuriam žinomi pagrin