Komunikacijos istorijos spera

Komunikacija ir informacija

“Komunikacija” atėjęs iš lot. k. ir reiškia dalintis, dalytis bendru.

Communis – bendras –>communicare.

Liet. k. tai yra “bendravimas”, bet jis labiau taikomas tarpasmeniniam bendravimui.

Komunikacija – tai pasikeitimas informacija.

Informacija – visi informacijos perdavimo procesai (ne tik tarp žmonių, bet ir augalų, gyvūnų ar mašinų).

– informacijos pasikeitimas tarp žmonių.

Komunikacija tarp žmonių ypatinga tuo, kad naudojami ženklai, simboliai. Žmonės kuria ir naudoja ženklus sąmoningai.

Informacija yra komunikacijos turinys.

Komunikacijos priemonės

Komunikacijos priemonės yra vaizdo ir garsofiksavimo, perdavimo ir paskleidimo priemonės. Vaizdas gali būti paveikslas iir raštas.

Medium ir media vadinama komunikacijos priemonės kitose kalbose. Tai reiškia terpė kažko.

Žiniasklaida – mass media, masinės komunikacijos priemonė, nes

1) ji skleidžia ne tik žinias, bet ir pramogas ir pan.

2) netinka įvardinti visoms komunikacijos priemonėms (pvz., telefonui, faksui).

Komunikacijos priemonės skirstomos į :

1) pirmines (kalba, gestai, mimika – tiesioginė komunikacija be papildomų priemonių);

2) antrines (kai pranešimas sukuriamas panaudojant technines priemones, o priėmimas – be techninių priemonių);

3) tretines (kai ir pranešimas kuriamas, ir priėmimas vyksta panaudojant technines priemones – kinas, radijas TV, multimedia).

Prie antrinių ir tretinių kkomunikacijos priemonių kalbama apie tarpininkaujamą komunikaciją.

Žmogaus jutimų atžvilgiu beveik visos komunikacijos priemonės funkcionuoja 2 kanalais – rega ir klausa. Ir tik pirminės komunikacijos priemonės įtraukia visus jutimo kanalus (uoslė ir t.t.). Taip yra todėl, kad regos ir klausos kanalus galima ppadalinti į mažesnius ir transformuoti į kitus kanalus. O uoslė, lytėjimas ir skonis yra labiau apriboti erdvėje. Klausa ir rega yra didesnio atstumo jutimai ir dar gali būti pratęsti komunikacijos kanalais.

Komunikacijos funkcijos

Komunikacija gali būti:

1) pati sau (pramoga, malonumas; pvz., niuansuojama dainelė);

2) tikslinė (kaip įrankis, skirta pasiekti kokį tikslą):

a) aplinkos tyrimas, žinių surinkimas apie aplinką;

b) koordinavimas (skirtingų visuomenės dalių tarpusavio ryšys, pvz., žmonės žino, kada išvažiuoja autobusas, Koordinavimas įgyvendinamas per manipuliavimą, pvz., balsuokite už R. Paksą);

c) patirties perdavimas (socialinio palikimo – normų, taisyklių, įstatymų – perdavimas naujiems visuomenės nariams. Tai perduodama per taisykles.).

Komunikacijos funkcijos išliko tokios pačios per amžius, tik keitėsi jų forma. Dabar tai daroma nebe tarpiškai, o naudojant masinės komunikacijos priemones.

Žmogiškosios komunikacijos raidos etapai

Panašiai kaip tradicinių periodų atveju, komunikacijos etapai gali būti išskirti pagal ttai, kokie komunikacijos būdai buvo ir pan. Komunikacijos priemonės pratęsia kokį nors žmogaus jutimą, todėl komunikaciją galima suprasti kaip įrankį (M. McLuhan) ir pagal tai išskirti periodus.

Komunikacijos raidos periodai:

1) ženklų ir signalų amžius (nuo seniausių laikų, nuo žmogaus atsiradimo);

2) kalbos amžius ( 35 000 m. pr. Kr., manoma, kada žmogus jau mokėjo kalbėti);

3) rašto amžius (4000 – 3000 m. pr. Kr., kai buvo išrastas egiptiečių, šumerų raštas);

4) spaudos amžius ( 1440m., kai Gutenbergas išrado spaudos mašiną, 1455m. – pirmoji jo knyga);

5) elektroninės masinės komunikacijos amžius (( nors masiniai laikraščiai atsirado XIX a. 2p., tačiau šis amžius siejamas su elektroninių mašinų kom. pradžia. Tai XX a. pr.);

6) kompiuterių ir kompiuterinių tinklų amžius ( XX a. 7 deš.m kai pirmą kartą į tinklą sujungti kompiuteriai).

Toks supratimas komunikacijos raidą supranta kaip kaupimą, akumuliavimą. Naujos komunikacijos priemonės neišstumia ankstesniųjų, o įsilieja į jau esančią sistemą. Tam ji turi surasti savo nišą ir vykdyti savo funkciją. Arba vykdyti tą pačią funkciją, bet greičiau. Arba konkuruoti kaina. Lygiai taip pat senos komunikacijos priemonės turi prisitaikyti iš naujo, ieškotis naujos nišos. Naujos komunikacijos priemonės atima senųjų rinkos dalį.

Ženklų ir signalų amžius

Manoma, kad seniausi žmogaus protėviai komunikavo kaip kad komunikuoja gyvūnai: garsais ir judesiais.

Jie vystėsi į sudėtingesnius ir efektyvesnius komunikacisjo būdus, paremtus taisyklėmis.

Signalas tik atkreipia dėmesį, o ženklas pasako, ko žmogus nori.

Signalai, ženklai buvo riboti. Kiekvienam daiktui, idėjai reikėjo atskiro ženklo. Tai buvo labai sudėtinga ir neefektyvu. Žmonės, kurie dar nenaudojo kalbos, jie negalėjo kurti legendų, mitų, t.y., kultūros.

Kalba yra mąstymo pagrindas. Pirmykščiai žmonės negalėjo klasifikuoti, planuoti ir pan. Jų protinis gyvenimas buvo “ribotas”.

Prie kalbos pereita, nes naudojama tik kalbos organas (burna).

Kalba paliko laisvas rankas. Be to, kalba yra greitesnė, efektyvesnė, galima bendrauti tamsoje.

J.Jaynes teigia, kad kalba atsirado 70 000 – 10 000 mm. pr. Kr. Tuo metu istorija sudarė tokias sąlygas, kuriose kalba reiškė išlikimą arba išnykimą.

Apie 40 000 m. pr. Kr. pastebėtas įrankių pagausėjimas, pokyčiai įrankių dizaine. O tai reiškė, kad jau buvo išvystytas kairysis smegenų pusrutulis, kuriame yra kalbos centrai. Įrankiai buvo labiau pritaikyti dešiniarankiams.

Kalbos kilmė

Tai sudėtingas klausimas, nes nėra objekto, kurį būtų galima stebėti. Kalba atsirado daug seniau nei ją imta užrašinėti, todėl nuo rašto neverta tirti. Nėra vienareikšmio atsakymo, kaip atsirado kalba.

“Au au” – žmonės imitavo gamtos, gyvūnų garsus ir naudojo juos.

“Fu” – kalba išaugo iš garsų, išreiškiančių emocijas.

“Op” – kalba kilo iš garsų išsprūstančių įtempiant jėgas ar atliekant veiksmą.

Darvinas pasiūlė aiškinimą, kad kalba išaugo iš garsų, leidžiamų žaidžiant kalbos organais.

Šios teorijos negali paaiškinti, kaip žmogus išmoko garsus paversti sutartiniais vardais ir simboliais.

J.Jaynes pasiūlė realistiškesnę teoriją. Kitų teorijų manymu, pirmiausia buvo vardai, kuriais pavadinti daiktai. O Jaynes – jau egzistuojančių garsų modifikavimas, suteikiant jiems konkrečią reikšmę. Jo teigimu, pavadinimai išsivystė vėliausiai, pirma gyvūnų ir pan., o paskui – daiktų.

Kalbos kilmės vieta

2 požiūriai:

1) teigia, kad buvo viena pirmoji kalba, iš kurios atsirado kitos kalbos grupės.

2) labiau paplitęs. Kalbos atsirado kelėtoje vietų nepriklausomai. Yra keletas pirminių kalbų. O tada jau tos kalbos skilo pagal pirmąjį požiūrį.

Rašto raida

Priešistorė

Piešiniai olose. Daugiausiai rasta IIspanijoje Altamiros oloje. ir Pietų Prancūzijoje Lasko oloje. Jie datuojami nuo 22 tūkst. pr. Kr. Vėlesnių rasta Rusijoje, Afrikoje, Skandinavijoje. Jų paskirtis buvo maginė – buvo tikima, kad piešinys atstoja tikra gyvūną, kad jis turi tikrą galią. Taip pat piešiniai buvo naudojami mokymo tikslais, inicijuojant jaunuolius į genties paslaptis, mokant ir pan. Šiais piešiniais informacija nebuvo fiksuojama, bet esmė, kad šitaip žmonės išmoko naudotis piešimo įrankiais ir įgijo rašymo įgūdžių.

Iki tikro rašto atsiradimo buvo ir kitų, primityvaus rašto pavyzdžių:

1) daiktaraštis – žinioms perduoti naudojami įvairūs daiktai, simbolizuojantys mintis;

2) mazgaraštis – virvutė su užmazgytais mazgais. Paprastai naudodavo piemenys, norėdami prisiminti, kiek galvijų turi. Taip pat buvo naudojama kaip kalendorius. Žinoma, kad naudojo Amerikos indėnai.

3) Kipų raštas – tai dar labiau ištobulintas mazgaraštis, pritaikytas sudėtingesniam turiniui perteikti ( prie virvės tvirtinami siūleliai ir pan.). Galima užrašyti informaciją apie mokesčių rinkimą, karo grobį, derliaus dydį ir pan. Naudojo inkai.

4) vampum – mezgamos juostos, naudojamos spalvos, derinami siūlai, įpinamos kriauklės ir pan. Naudojo irokėzai.

5) lazdaraštis – neilgos lazdelės su įvairių formų įpjovomis. Naudotos Australijoje, N. Zelandijoje.

Šių raštų trūkumas, kad jie buvo primityvūs ir nesuprantami pašaliniams. Jie nelaikomi tikru raštu, nes nefiksavo kalbos.

Tikrasis raštas – tai žmonių kalbos fiksacija grafiniais, matomais ženklais. Ji fiksuoja visus kalbos bruožus – leksinius, gramatinius,

sintaksinius.

Atsiradimo prielaidos:

1) Buvo poreikis raštui atsirasti, susijęs su nuosavybe. Žmonės buvo sėslūs, ėmė gyventi dideliais būriais, kūrėsi kaimai ir miestai. Jiems reikėjo valdymo institucijos, o jai reikjo rašto.

2) Didesniame kaime atsirado daugiau privačios nuosavybės, o jai užfiksuoti reikėjo rašto.

3) Geneologijos fiksavimas.

4) Mainų, ribų tarp teritorijų fiksavimas ir pan.

Iki rašto atsiradimo viskas buvo fiksuojama ir laikoma žmonių atmintyje ( šamanų, žynių ir t.t.).

Rašto kilmė

Manyta, kad raštas atsirado Mesopotamijoje , o vėliau pasklido į Egiptą, Kiniją ir t.t. Dabar manoma, kad Egipte ir Mesopotamijoje raštas atsirado vvienu metu – 3 – 4 tūkst. m. pr. Kr. Daugiausia galima teigti, kad iš Mesopotamijos į Egiptą atėjo stimulas kurti raštą, o ne pats raštas.

Seniausios rašto sistemos:

q Šumerų dantiraštis

q Egipto hieroglifai

q Kinų raštas

q Majų raštas

Rašto tipai:

1) Piktografinis

2) Ideografinis (logografinis)

3) Fonetinis

Piktografinis (vaizdaraštis)

Naudojamos ne raidės, o piktogramos ar paveikslėliai, kurie vaizduoja ne atskirą garsą ar skiemenį, o konkretų daiktą arba reiškinį ar jų kompleksą. Jais buvo galima užfiksuoti įvykį, papasakoti istoriją. Pirmtakas – piešiniai olose, vėliau ant tošies, odos.

Privalumas: jo naudojimui nereikia didelių įgūdžių, nes piešiniai tikroviškai pavaizduoja įįvykius.

Trūkumai:

1) rašto konkretumas neleidžia perteikti sudėtingesnio turinio, ypač abstrakčių sąvokų, tikrinių vardų ir pan.

2) nebuvo nustatytų ir visiems privalomų vaizdavimo taisyklių; buvo galima kurti vis naujus

piešinius, kurie tapdavo nesuprantami kitiems.

Pirmosios piktogramos randamos ~3,5 tūkst. m. pr. Kr. ŠŠumere, Egipte.. Bet tokio rašto pavyzdžių galima matyti ir dabar – komiksai, kai kurie kelio ženklai ir t.t.

Iš piktografinio rašto išsivystė kitos sistemos.

Ideografinis (logografinis)

Tai toks raštas, kuriame vienas ženklas žymi visą žodį, sąvoką ar situaciją. Nuo piktografinio rašto skiriasi tuo, kad čia nebūtinas vaizdingumas, išorinis panašumas į simbolizuojamą daiktą. Pvz., kinų hieroglifai. Šis raštas nuo fonetinio skiriasi tuo, kad neatkuria garsų, o tik prasmę.

Ideogramos atsirado vis labiau standartizuojantis piktogramoms. Paskutiniame piktografinio rašto etape pastebėta tendencija kurti visiems privalomus, pastovius piešinius. Ženklai pradedami išdėstyti ne pagal paveikslo kompozicijos taisykles ir reikalavimus, o pagal loginį mastymą.

Dabar ideogramos irgi yra naudojamos. Pvz., matematiniai simboliai, kai kurie kelio ženklai.

Privalumai: 1) ideogramų trumpumas, nes vienu žodžiu galima išreikšti visą žodį.

2) tinka užrašyti skirtingiems kkalbos dialektams (svarbu Kinijoje).

Trūkumas: ženklų gausa, nes kiekviena sąvoka turi turėti atskirą ženklą (kinai turi apie 50 000 ženklų).

Pagrindinės ideografinio rašto sistemos ir jų raida:

1. Egipto hieroglifai

Hieroglifais egiptiečių raštą pavadino graikai. Vertimas – šventieji raštai.

Hieroglifų pagrindas – vaizdaraštis, kilęs iš piešinių, juos vis labiau standartizuojant ir paprastinant. Vistik Egipto hieroglifai išsiskiria savo vaizdingumu. Iš pradžių kiekvienas hieroglifas reikšdavo atskirą sąvoką. Taip jau buvo perteikiamos ir abstrakcijos, ir veiksmų sąvokos. Vėliau toms sąvokoms, kurias buvo neįmanoma pavaizduoti grafiškai, pradėta taikyti ppanašiai skambančių žodžių hieroglifus. Tai jau žingsnis į fonetinį raštą. Tam, kad būtų galima atskirti, ar perkeltine, ar tiesiogine prasme skaityti, pradėta naudoti papildomi ženklai prie hieroglifo. Vardams, vietovardžiams žymėti egiptiečiai išrado fonetinį raštą. Tam jie naudojo jau turimus hieroglifus, kurie reikšdavo pirmąją atitinkamą žodžio raidę.

Naudojami papirusas ir dažai, teptukai.

2. Dantiraštis

Paplito Šumero civilizacijoje. Vėliau raštą perėmė babiloniečiai, asirai.

Medžiaga buvo molio lentelės. Ženklai įspaudžiami nusmailinta nendrės lazdele. Šis raštas greitai tapo schematizuotas (nors buvo kilęs iš piktogramų) ir nebeatpažistamas, nes molio lentelėse buvo neįmanoma dailiai rašyti.Ženklai reiškė ištisus žodžius, vėliau – skiemenis. Prie grynai fonetinio rašto šumerai irgi neperėjo.

3. Kinų hieroglifai

Seniausi pavyzdžiai randami iš 1800 m. pr. Kr. Randamos būrimui naudotos kaulo lentelės. Šie hieriglifai taip pat evoliucionavo nuo vaizdaraščio iki iki ideografinio rašto. Piktogramos buvo schematizuojamos, parardo vaizdinius elementus. Kinų raštas turi fonetinio rašto elementų, nes panašiai skambantiems žodžiams naudojamos tos pačios ideogramos. Tačiau kinų raštas yra daugiau negu kalbos užrašymas. Pvz., kai kurie vardai rašomi skirtingai, o tariami vienodai.

Kinų hieroglifai naudojami iki šiol. Apie 50 000 simbolių.

4. Majų raštas

Rasta įterptų į paveikslėlius ideogramų. Jų ideogramas galima naudoti ir ideografiškai, ir fonetiškai, ir mišriai. Šis raštas yra išnykęs.

Fonetinis

Atskiras ženklas žymi atskirą garsą.Garsus žymintys ženklai vadinami raidėmis.

Pranašumai prieš ideografinį raštą:

1) Raidės yyra paprastesnės, greičiau užrašomos.

2) Raidžių reikia nedaug (~20 – 30), jos daug greičiau išmokstamos.

3) Raidės tinka bet kuriai kalbai užrašyti.

Manoma, kad šį raštą sukūrė ir išplatino finikiečiai. Seniausias dokumentas rastas iš X a. pr. Kr. Stimulą sukurti raidyną, manoma, gavo iš Egipto hieroglifų. Finikiečių raidės turėjo išorinį panašumą į Egipto hieroglifus, bet žymėjo tik garsus. Jų raidyną sudarė 22 simboliai, žymėję tik priebalsius. Rašė iš dešinės į kairę. Vėliau raidės pateko į Europą – Senovės Graikiją. Graikų raidyne – 24 ženklai (17 prieb. ir 7 balsės). Graikai išsaugojo senuosius raidžių pavadinimus. 403 m. pr. Kr. įgijo oficialų statusą. Graikai apsuko rašymo ir skaitymo kryptį. Iš graikų raidynas paplito po visą Europą – iš pradžių pas etruskus, vėliau perėmė lotynai. Lotynai kai ką išmetė, kai ką pridėjo ir tai jau vadiname lotyniškąja abėcėle. Lotynų raidynas su krikščionybe paplito po visą Europą. Dabar jį naudoja daugiau nei 1/3 pasaulio gyventojų. Kiekviena šalis pritaiko abėcėlę pagal savo poreikius.

Havajiečiai išsiverčia su 12 ženklų.

Manoma, kad baltai iš pradžių naudojo runas.

Savitą raštą sukūrė slavai, pasinaudoję graikišku raidynu. Raštas vadinamas kirilica (nuo vienuolio Kirilo). Paplito Rusijoje.

Kalba kinta greičiau nei raštas.

Rašto reikšmė

Raštas buvo didelis posūkis žmogiškosios komunikacijos raidoje:

1) Tai informacijos išsaugojimas laike.

2) Informacijos perdavimas erdvėje ir komunikacija be tiesioginio komunikacijos dalyvių ddalyvavimo. Komunikacija yra nepriklausoma nuo konteksto. Yra siuntėjo anonimiškumas.

3) Informacija gali būti perduodama tiksliau, išvengiama žodinio perdavimo netikslulų.

4) Raštas leidžia daug efektyviau kaupti informaciją.

5) Geresnės informacijos dauginimo galimybės.

6) Komunikacija dideliais atstumais ir per tarpininkus.

7) Tai turinys kitam komunikacijos etapui – spaudai.

Rašymo medžiagos

Tai paviršiai, instrumentai, dažai ir kitos priemonės, skirtos rašymui. Jos turėjo įtaką rašymo formai. Pvz., dantiraštis.

Iki rašto atsiradimo seniausi informacijos fiksavimo pavyzdžiai buvo piešiniai uolose. Piešimui buvo naudojami pigmentai, gaunami iš gyvūnų ir augalų. Spalvos tepamos pirštais, pagaliukais, kailio kuokštais, liejamos iš tuščiavidurio kaulo.

Molio lentelės (Šumeras) nuo 3 tūkst. m. pr. Kr. Čia trūko medžio ar akmens, todėl buvo naudojamas molis. Lentelės daromos iš vietinio molio. Formos, dydžiai ir spalvos buvo skirtingi. Padarius įrašus, lentelės būdavo džiovinamos. Lazdelės įspaudams daryti gaminamos iš nendrių, lazdelių, kaulų ir pan.

Akmuo. Mesopotamijoje ir Šumere rašyti ant akmens tik karalių tekstai. Egipte randami pavyzdžiai iš šventyklų ir kapų.

Kitos Egipto rašymo medžiagos: papirusas, dramblio ir kt. gyvūnų kaulai, oda, pergamentas, vaškas, molio lentelės.

Papirusas naudotas nuo 3 tūkst. m. pr. Kr. Juo buvo prekiaujama. Jis plačiai naudotas iki 1 tūkst. pab. m. e. Rašymo instrumentas buvo nendrinis teptukas. Nuo 300 m. pr. Kr. šį teptuką pakeitė nendrinė plunksna. Rašymui naudojo juodą ir raudoną rašalą. Rašalas gaminamas iš suodžių ir

raudonos kreidos.

Oda ir pergamentas naudoti nuo 2500 m. pr. Kr. Egipte ir Vid. Rytuose. Ant odos rašomas Talmudas. Tikras pergamentas atsirado 150 m. pr. Kr. Pergamo mieste Azijoje. Priežastis – konkurencija tarp Aleksandrijos ir Pergamo bibliotekų. Tai buvo svarbi rašymo medžiaga iki XV a.

Žąsies plunksna. Jos reikėjo todėl, kad pergamentas yra minkštesnis nei papirusas. Pradėta naudoti VI a. pr.Kr. ir naudota iki XIX a., kai buvo išrasta metalinė plunksna.

Grafitas išrastas ir paplito XVIII a.

Šratinukas išrastas tik po II pasaulinio kkaro.

Popierius. Išrastas Kinijoje. Išrado teismo pareigūnas 105 m. Gamintas iš audeklo pluošto (seniausias – išmirkius kanapes). Tik ~ VIII a. pateko į Samarkautą, iš kur plito toliau. Europoje anksčiausiai popierius pradėtas gaminti Italijoje XII a. Iš pradžių gamybai naudoti medvilnės, lino pluoštai. Medis pradėtas naudoti tik XVIII a.

Knygos istorija

Pirmosios knygos atsirado senosiose civilizacijose (Šumere, Egipte, Kinijoje ir t.t.). Knygų išvaizda priklausė nuo medžiagos, iš kurios gaminta. Egipte knygos buvo ilgi papiruso ritiniai (vid. 8 – 12 m. ilgio, rasta iki 1100m.). Papirusas nepatvarus, jo negalima lankstyti, todėl buvo sukami ritiniai. Rašyti galima tik vienoje pusėje. Skaitoma pervyniojant iš vienos rankos į kitą. Antraštė – knygos pabaigoje, kad nenusitrintų (taip iki XIV a.).

Antikiniame pasaulyje populiariausios knygos – papirusas, pergamentas, medinės lentelės ((buko). Naudojamos baltai dažytos arba vaškuotos lentelės. Rašyta metaline lazdele, vadinama stiliumi. Lentelėse buvo daromos skylutės ir jos buvo rišamos į knygą, vadinama kodeksu (lot. medis). Šios knygos tirėjo naują formą. Vėliau atsirado pergamento kodeksas, o dar vėliau šiuolaikinė knyga. Visiškai pereita prie kodekso formos plintant pergamentui. Ant pergamento galima rašyti iš abiejų pusių, be to, galima greitai rasti reikiamą vietą. Kodeksai dominavo iki V a. Viduramžiais naudotas pergamento kodeksas. Pergamentas – brangi medžiaga, dėl to naudoti polimsestai (kai senas tekstas ištrinamas ir perrašoma iš naujo).

Knygų leidyba ir platinimas

Senosiose Rytų Valstybėse knygų prekybos nebuvo. Tik aukštuomenė būtų galėjus ją sau leisti. Jie knygų nepirkdavo, nes turėjo savo raštininką.

Antikinė visuomenė buvo daug raštingesnė. Pagrindinė priežastis – raštą išmokti buvo daug lengviau ((fonetinis). Požiūris į raštą pasikeitė, jis tapo prieinamas ir žemesniems visuomenės sluoksniams. Knygas perrašinėdavo vergai ir kt. žemo sluoksnio atstovai. Tačiau ir čia, norint turėti savo knygą, reikėjo pasidaryti jos nuorašą sau. Viešas knygų skaitymas – įprastas reiškinys. Dažniausiai patys autoriai savo knygas skaitė viešai. Knygų prekybos pradžia – ~V a. pr. Kr. – Atėnų klestėjimo laikotarpis. Atsirado sąvokos “bibliopola” – knygų pirklys, “biblioteka” – knygynas. Knygų prekyba išaugo ~ III – IV a. pr. Kr. III a. pr. Kr. įįkurta Aleksandrijos biblioteka. Atsirado dar viena profesija – knygų leidėjas. Pirmas žinomas didelio masto leidėjas buvo Titas Pomponijus Atikas (Cicerono draugas) (I a. pr. Kr.). Knygų perrašinėjimo dirbtuvėse knygos buvo perrašinėjamos, diktuojamos. Buvo ir korektoriai, kurie taisydavo klaidas. Labiausiai vertinamos pačių autorių koreguotos knygos. Autoriai už savo knygas atlyginimo negaudavo.

Viduramžiai. Ankstyvaisiais viduramžiais knygų prekybos centrai buvo vienuolynai (VII – X a.). Klestėjimo laikotarpis baigėsi XII a. kartu su bendru bažnyčios nuosmūkiu. Perrašinėjimas buvo prilyginamas apaštalavimui. Prie knygų perrašinėjimo prisidėjo ir valdovai, karaliai. Pasižymėjo Karolis Didysis.

Augant miestams, kuriantis mokykloms, didėjo knygų poreikis. XIV – XV a. perrašinėjimą perėmė pirkliai, amatininkai. Dar vieni knygų perrašinėjimo centrai buvo universitetai (nuo XII a.).

Bibliotekų istorija

Biblioteka – knygų ir kt. laikmenų rinkinys, skirtas medžiagos saugojimui ir naudojimui. Seniausios bibliotekos atsirado Šumere, Egipte.

Bibliotekų rūšys:

1) Administracinių įrašų saugyklos, raštų namai (Egipte prie faraono rūmų).

2) Literatūrinių ir kt. darbų saugyklos.

Bibliotekos kuriamos prie šventyklų, mokyklų. Knygos saugomos nišose, dėžėse. Informacija apie knygas surašoma ant sienų (pirmieji katalogai).

Didžiausia biblioteka buvo Asirijos valdovo Ašurbanipalo biblioteka VII a. pr. Kr. – 20 000 molio lentelių. Šioje bibliotekoje buvo galima atlikti informacijos paiešką. Biblioteka turėjo katalogą. Saugomi ne tik administraciniai dokumentai, bet ir literatūros, mokslo kūriniai.

Antikoje bibliotekas turėjo valdovai. Vėliau plito asmeninės bibliotekos. IV a. pr. KKr. didžiausios ir žinomiausios Aristotelio ir Platono bibliotekos. Bibliotekininkystė suklestėjo helenizmo laikotarpiu. Pastatyta Aleksandrijos biblioteka (700 000 rinkinių).Biblioteka tvarkoma intelektualų.

Pergamo biblioteka turėjo ~ 200 000 rinkinių, ritinių.

Romos imperijoje buvo nemažai bibliotekų. Jos tapo prieinamos platesnei visuomenei. Bibliotekos viduramžiais egzistavo prie vienuolynų. Didžiausia yra Vatikano biblioteka. Vėliau pradedamos kaupti universiteto bibliotekos.

Po spaudos išradimo galima išskirti modernius bibliotekų tipus:

1) Nacionalinės. XVII a. 2p. daugiausia XIX a. Kai kurių nacionalinių bibliotekų pagrindas buvo karališkosios bibliotekos, kai kur privačios. Jos rūpinasi tautos rašytinės kultūros kaupimu ir suteikia priėjimą plačiajai visuomenei. Žinomiausios – JAV Kongreso biblioteka Vašingtone, Valstybinė biblioteka Maskvoje, Britų nacionalinė biblioteka, Paryžiaus nacionalinė biblioteka, Švedijos karališkoji biblioteka.

2) Universitetų. Pradžia labai seniai. Žinomiausios – Oksfordo, Kembridžo, Sorbonos.

3) Specialios. Skirtos siaurai auditorijai. Pradėtos kurti XX a. Labiausiai paplitę medicinos ir teisės bibliotekos.

4) Viešosios. Nuo XVIII a. Jos turi būti prieinamos visiems. Finansuojamos iš biudžeto. Tai kultūros ir pramogų centrai. Pvz., Kardinolo Mazarinio biblioteka Paryžiuje.

XX a. išradimas yra bibliotekų bendradarbiavimas – kai skaitytojas gali gauti bet kurią knygą per savo biblioteką.

Spaudos išradimas

Jis priskiriamas Johanui Gutenbergui 1440 m. Tačiau kažkas panašaus į psudą pradėta naudoti anksčiau Kinijoje.

Į spaudos sąvoką įeina:

1) Dokumento dauginimas tam tikro paviršiaus pagalba ir visos kopijos yra vienodos.

2) Rašalo arba kt. medžiagos perkėlimas spaudžiant vieną paviršių pprie kito.

3) Iš anksto pagamintų simbolių rinkinys.

Pirmas ir antras variantai išrasti Kinijoje daugiau kaip prieš 1000 m. Kinijoje II a. klasikiniai tekstai kalami akmenyje ir rašalo pagalba padaroma daug kopijų. VII – VIII a. Kinijoje paplito ksilografinė spauda – kai atspaudai daromi nuo medžio lentų. Tokia spauda buvo labai prasta.Europoje ši spauda paplito XV a. Tikra ksilografinė knyga yra “Deimantinė Sutra”. Kinai buvo uždari, be to, buvo nedidelis kelionių ir prekybos paplitimas, todėl ši spauda taip ilgai nepateko į Europą.

Trečias variantas irgi buvo išrastas Kinijoje. Pirmas žinomas pavyzdys yra iš XI a. Simboliai buvo padaryti iš degto molio ir dedami į metalinį rėmą. Saugomi dėžėse. Šis išradimas nepaplito. Kitas žinomas pavyzdys iš XIV a. Vienas Kinijos valdininkas paprašė iždrožti 60 000 simbolių. Jis sugalvojo raidžių kasą – stalčių sistema, skirta laikyti simboliams. Irgi nepaplito.

Priežastys, kodėl spaudos išradimas priskiriamas Gutenbergui:

1) Gutenbergas išrado kokybiškai kitokį metodą.

2) Po Gutenbergo išradimo spauda iš tikrųjų paplito.

Gutenbergas išrado būdą lieti iš metalo raides. Tokiu būdu buvo galima lengvai pagaminti daug identiškų raidžių ir vienodo aukščio. Vienodo aukščio raidėmis buvo galima gauti vizualiai kokybišką vaizdą, galintį konkuruoti su rankraštine knyga. Gutenbergas panaudojo sraigtinį presą, perdirbęs vyno spaudimo presą. Tokia spauda galėjo atsipirkti ekonomiškai.

Spaudos paplitimą lėmė jo poreikis. XIV –

XV a. iškilo nauja amatininkų, komersantų, prekeivių klasė. Jiems reikėjo informacijos ir jie galėjo leisti sau už ją mokėti. Poreikį taip pat sukėlė renesansas. Renesanso idėja buvo Antikos mokslo atgaivinimas. Tam reikėjo daug knygų. 1500 m. didžiausias spaustuvių kiekis (80) buvo Italijoje. Dar viena priežastis – kad Europoje naudotas fonetinis raštas. Reikėjo tik ~ 30 simbolių.

1522 m. – pirmoji spaustuvė Lietuvoje. Pirmasis spaustuvininkas – Pranciškus Skorina.

Pati Gutenbergo sukurta sistema buvo brangi ir todėl tik po kelių šimtmečių pradėta tobulinti. XXVIII a. pradėtas naudoti metalinis presas. Nuo XIX a. presas varomas garo varikliu. 1811 m. išrastas rotacinis presas – cilinoirinė spauda. XVIII a. pr. išrasta litografija – plokščiaspaudė. Iš pradžių daugiausiai naudota piešiniams spausdinti. XX a. 3 deš. paplito ofsetas, tinka jau ir tekstams spausdinti. Po II Pasaulinio karo išrastas fotografinio teksto rinkimas.

Spaudos kultūrinė įtaka

Spauda lėmė didelius pokyčius visuomenėje ir kultūroje. XV a. paplito spauda ir tai viduramžių pabaiga.

Spaudos kultūrinė įtaka:

1) Informacijos plitimas (knygų skaičius ėmė augti vos ne geometrine progresija).

2) Raštingumo pplitimas (spauda “išlaisvino” knygas, kurios buvo saugomos vienuolynuose. Knygos tapo pigesnės ir prieinamesnės. Visuotinis raštingumas pasiektas tik XIX a.).

3) Naujienų plitimas (spausdinti naujienų biuleteniai. Vėliau tai vedė prie laikraščių atsiradimo).

4) Visuomenės struktūros pokyčiai (naujienų plitimas sudarė galimybę dalyvauti įvykiuose, sužinoti, kas vyksta vvyriausybėje. Taip paplito sukilimai, revoliucijos).

5) Įtaka religijai (spauda panaikino bažnyčios monopoliją religiniams tekstams. Tai sudarė galimybes protestantizmui ir reformacijai).

6) Įtaka menui ir mokslui (su spaudos išradimu siejamas renesansas. Spaudos plitimas skatino ir mokslo raidą. Lyginant tekstus buvo randami prieštaravimai, o tai skatino naujų teorijų kūrimą. Spausdintų iliustracijų menas prisidėjo prie botanikos ir anatomijos mokslų.

7) Spaudos išradimas lėmė didesnę visuomenės individualizaciją.

8) Autorystės atsiradimas (su masine spauda atsirado autoriaus profesija – žmogaus, kuris gyvena iš rašymo).

Laikraščių istorija

Laikraštis pabrėžiamas kaip rašytinė einamosios informacijos perdavimo priemonė. Senovėje naujienos perdavinėtos žodžiu. Pirmosios organizuotos pastangos skleisti informaciją buvo Romoje. Buvo leidžiami naujienų biuleteniai, kuriuos leisdavo privatūs verslininkai.Cezario laikais prie Senato buvo iškabinami perrašyti lapai, vad. acta diurna, dienos darbai. Bet šie pavyzdžiai buvo nereguliarūs.

Kinijoje taip pat buvo naujienų biuleteniai.

Vakarų EEuropoje laikraščiai atsirado XVII a. pr. Jų atsiradimą lėmė visuomeninės ir technologinės sąlygos:

1) Ekonominės – prekybos augimas;

2) Politinės – politinių interesų plitimas;

3) Technologinės – spauda;

4) Skaitymas, raštingumo plitimas;

Laikraščių pirmtakai buvo naujienų biuleteniai, cirkuliavę XVI a. 2 p. Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Skelbė finansines ir verslo naujienas.

Kitos naujienų skleidimo formos: relaciou – pranešimas apie vieną įvykį; koranto – pranešimas apie keletą įvykių; diurnal – susijusių įvykių pranešimas; mercury – įrišta naujienų knyga. Jie visi nebuvo periodiški.

Pirmieji tikri laikraščiai pasirodė 1605 – 1610m. Keli laikraščiai pradėjo eiti OOlandijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Vienas pirmųjų laikraščių leistas Antverpene. Jie buvo spausdinami ant vieno lapo ir ant vienos lapo pusės, bet buvo leidžiami kas savaitę. 1622 m. – pirmasis laikraštis Anglijoje. XVIII a. pr. laikraščių jau buvo 11 šalių.

Laikraščių raidos kryptys:

1) Kova dėl spaudos ir išraiškos laisvės;

2) Masinio platinimo augimas;

Spaudos laisvė: tik atsiradus laikraščiams, spaudos laisvės nebuvo. Vyriausybė kontroliavo spaudą, nes bijojo, kad vidaus naujienos gali sukelti politį nestabilumą. Todėl pagrindinės naujienos buvo iš užsienio, bet ir jos buvo kontroliuojamos. Kontroliuojama buvo keletu būdų:

1) licenzijavimas ( karališkasis leidimas ir pan.)

2) reikėjo sutikti su cenzūra, kad gauti leidimą

3) mokesčiai nuo kiekvieno egzemplioriaus

4) buvo galima apšaukti leidėją maištininku ir pasodinti į kalėjimą

Pirmųjų laikraščių tiražas – 300 egz. Pirmoji šalis, išleidusi įstatymą, garantuojantį spaudos laisvę, buvo Švedija (1766m.). Daugumoje šalių – XIX a. 2p. JAV buvo viena pirmaujančių šalių šiuo atžvilgiu. 1791 m. buvo priimta pirmoji JAV Konstitucijos pataisa: “Kongresas negali priimti įstatymų, kurie kaip nors ribotų spaudos laisvę”. Plėtėsi laikraščių rinka. XVIII a. pab. – XIX a. pr. įkurta daug žymių laikraščių.

Masinio platinimo augimas

Iki pat XIX a. vidurio laikraščių negalima laikyti masiniais, nes jų tiražai buvo nedideli, jie buvo brangūs, turinys buvo rimtas, nedaug skelbimų.

Pirmasis sėkmingas masinis laikraštis pasirodė 1833 m. Niujorke – „New York Sun“:

1) Atsisakė rimto naujienų ttraktavimo. Buvo daug vietinių naujienų, istorijų, sensacingų įvykių.

2) Buvo pardavinėjamas gatvėje už 1 centą.

3) Buvo prieinamas įvairesniam visuomenės ratui.

4) Spausdino reklamas, skelbimus.

Per pusę metų jo tiražas išaugo iki 8000 egz., o po 4 metų – 30 000 egz.

Juo pasekė daugelis kitų leidėjų.

Masinės spaudos plitimą paskatino technologijų raida – rotacinis presas, cilindrinė spauda, popierius.

Masinė spauda rėmėsi reklama. Tada susikūrė pirmosios masinės komunikacijos sistemos.

Elitinė ir populiarioji spauda

Elitinė (kokybinė) spauda – angl.k. – quality press.

Tai laikraščiai, kurie stengiasi rimtai ir teisingai pateikti bei interpretuoti naujienas (D.Brit.: „The Time“, „The Giardian“, „Independent“; Pranc.: „Le Mond“; Vok.: Frankfurter Allgemeine“; JAV: „New York Times“, Washington Post“). Jie laikomi viešosios nuomonės reiškėjais ir formatoriais. Tai vėliausia laikraščių raidos stadija. Jie yra įgavę nepriklausomybę nuo vyriausybės ir finansinį stabilumą. Aukšti žurnalistiniai standartai. Jie prieinami ir skirti išsilavinusiam visuomenės sluoksniui.

Populiarioji spauda.

Jos pradžia buvo Peny Press.

Idėja – apeliuoti į didelę masę, platesnes, mažiau išsilavinusias visuomenės klases, rašyti paprasčiau, jungti informaciją su pramoga.

J.G. Bennet XIX a. vid. Savo laikraštyje pradėjo rašyti apie sensacijas, kriminalinius įvykius. Jis taip pat sukūrė puslapį laiškų redakcijai, finansų puslapį, sporto naujienas ir kt.

XIX a. pab vyko arši konkurencija tarp 2 leidėjų: J.Pulitzer ir W.R.Hearst. J.Pulitzer perėmė daug išradimų iš Bennet, įvedė trumpas žinutes, dideles antraštes, teksto skaidymą į sstulpelius, pradėjo rašyti apie valdininkų korupciją. W.R.Hearst perėmė Pulitzer idėjas ir jas tobulino, taip pat padidino antraštes, pripildė laikraštį sensacijomis, skandalais. Taip pat jis perviliojo iš Pulitzer darbuotojus, tarp jų ir komiksų piešėją su jo komiksu „The Yellow Kid“. Todėl populiarioji spauda dažnai vadinama geltonąja.

Pultizer pagarsėjo kaip geras žurnalsitas, todėl dabar kiekvienais metais yra skiriama Pulitzerio premija už įvairius žurnalistinius darbus. Geltonoji spauda dar vadinama bulvarine, tabloidine.

Laikraščių tipai pagal formatą:

1) Tabloidinis

2) Broadsheet (didelio formato laikraštis)

Pirmieji tabloidiniai laikraščiai atsirado XX a. pr. Jų idėja – suteikti lengvą skaitymą ir turinio, ir formos prasme.

Dažniausiai iki šiol kokybiški laikraščiai yra spausdinami broadsheet formatu, o bulvariniai – tabloid. Yra išimčių. LT – painiava.

Stipriausia bulvarinė spauda šiuo metu yra D.Britanijoje – „The Daily Mirror“(nuo 1903m.), „Caily Express“, „The Sunday“ ir t.t.

Vokietijoje tabloidinė spauda nėra stipri. Yra vienas laikraštis – „The Bild Zeitung“, kurio tiražas 4 mln. Patys vokiečiai labiau vertina rimtas naujienas.

JAV dabar bulvariniai laikraščiai nebėra tokie stiprūs. Taip yra todėl, kad radijas perviliojo didelę dalį reklamos ir bulvariniai laikraščiai liko nebe tokie finansiškai stabilūs, jiems sunkiau išsilaikyti.

Lietuvoje formatai yra susimaišę. Tikro bulvarinio laikraščio nėra. Prie bulvarinių galima priskirti „vakaro žinios“. „Lietuvos rytas“ – tarpinis tarp to ir to.

Žurnalai

Tai periodinės spaudos tipas, kurio kiekviename numeryje yra spausdinamas

įvairių straipsnių rinkinys.

Magazin(pranc.k.) – sandėlis.

Žurnalai yra didesnės apimties, mažesnio periodiškumo, geresnės koybės formos, bei popieriaus nei laikraščiai. Iš pradžių jie buvo labai įvairaus turinio, dabar tampa vis labiau specializuoti. Specializacija naudinga reklamai.

Žurnalai atsirado XVII a. Europoje. Pirmasis – 1665m. Paryžiuje „ Journal de Seavans“. Iš pradžių tai buvo knygų santraukos, vėliau atsirado ir originalios medžiagos.

Daugumą žurnalų galima suskirstyti į kategorijas:

1) Masiniai žurnalai – skirti masinei bendrajai auditorijai. Bet auditorija vis vien segmentuojama pagal tam tikrus požymius (moterų, jaunimo, sporto, kino, mmuzikos žurnalai ir pan.). Jie dar vadinami „consume magazines“ (angl. vartotojų žurnalai). Jų iškilimas siejamas su industrine revoliucija XIX a. Prie masinių taip pat priskiriami naujienų žurnalai, spausdinantys analitinius straipsnius politiniais visuomeniniais klausimais (pvz., „Veidas“). Čia naujienos labiau apibendrintos ir daug daugiau vertinamos. Garsiausi – „Time“ (D.Brit., nuo 1923m.), „News Week“ (JAV), „Extra“, „Veidas“ (Lt).

2) Verslo ir techniniai žurnalai. Specializuota verslo spauda augo kartu su pramonės augimu. Jų pirmtakai – olandų ir anglų prekių kainų sąrašai XVII – XVIII a. Taip ppat techniniai ir profesiniai žurnalai (teisė, medicina ir t.t.).

3) Literatūriniai ir moksliniai žurnalai. Literatūriniai pateikia liteatūrinius tekstus. Lt – „Metai“. Tokie žurnalai susiję su literatūros judėjimais (pvz., Keturi vėjai). Moksliniai – leidžia mokslinius straipsnius (pvz., „Communication research“, „Informacijos mokslai“).

4) Kompanijų / organizacijų ppublikacijos. Tai nuosavi organizacijų leidiniai. Gali būti skirti tik vidinei, gali būti ir išorinei publikai, bet jie neplatinami viešai. Susiję su ryšių su visuomene sferos augimu. Atsirado XIX a., bet suklestėjo po II Pasaulinio karo.

Žurnalų raidos tendencijos:

1) Specializacija – žurnalai stengiasi taikyti į kuo siauresnę auditoriją, nes tai patraukliau reklamos užsakovams.

2) Internacionalizacija (tarptautiškumas) – Įvairiose šalyse galima nusipirkti tuos pačius žurnalus. Tie patys žurnalai leidžiami įvairiose šalyse (žurnalų tinklas).

Masinės komunikacijos amžius

Beveik 400 metų dominavo spauda. Nors laikraščiai priskiriami masinės komunikacijos priemonėms, bet vis tiek priskiriami spaudai. Masinės komunikacijos amžiaus pradžia siejama su elektroninių komunikacijos priemonių išradimu. Visai naujos technologijos, žyminčios laiko ir erdvės beveik išnykimą. Išradimai prasidėjo XIX a. 1p. Būtent apie XIX a. kalbame kaip apie technologinę revoliuciją.

Telegrafas. Tai nėra masinės kkomunikacijos priemonės, tačiau tai tarpasmeninės komunikacijos priemonės, padėjusios pagrindus kitoms masinės komunikacijos priemonėms.

Telegrafo išradimas išaugo iš eksperimentų su elektra, kai buvo išmokta generuoti elektrinį signalą, jį perduoti, priimti. Išrastas 1837 m., kai S.Morzė (JAV laboratorijoje) pirmą kartą viešai pademonstravo telegrafo veikimą. Tai signalo perdavimas laidu per atstumą. Labai ilgai buvo laidinis. Po dvejų metų buvo perduotas pirmas realus tekstinis pranešimas. 1844 m. – pirmoji telegrafo linija (JAV). Iki elektrinio telegrafo veikė optinis (Chappe – Pranc.). Tai reiškia, kad pakeliui tturėjo būti telegrafo stotys, kuriose buvo svirtys, koduojančios pranešimus (XVIII a.). 1945 m. Pirmoji telegrafo linija jau atsipirko ekonomiškai. Telegrafas labai greitai plito Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Buvo perduodama vis daugiau pranešimų. Tačiau tik vėliau jis tapo prieinamas platesnei visuomenei. Iš pradžių naudojo vyriausybė, kariniai laivynai. Telegrafas iš pradžių buvo rankinis, vėliau sukurtos automatinės priemonės. 1851 m. – pirmasis povandeninis telegrafo kabelis per Lamanšo sąs. 1866 m. – pirmasis tarpatlantinis nuo Airijos iki JAV. 1872 m. kabeliai jungė svarbiausius pasaulio miestus, įskaitant Aziją, Afriką, Lotynų Ameriką.

Telegrafo reikšmė:

1) Padėjo pagrindus tolesniems išradimams.

2) Lėmė specialios komunikacijos institucijos – naujienų agentūrų – raidą.

3) Įtaka verslui. Skatino verslo augimą, konkurenciją, nes buvo galima greitai perduoti informaciją, ji tapo pigesnė. Bet taip pat skatino ir sprendimų centralizaciją, o taip ir monopolijų augimą.

4) Palengvino kitų šalių kolonizaciją.

5) Kadangi telegrafai galėjo užtikrinti perduodamų pranešimų greitumą ir slaptumą, tuo naudojosi policija, kariuomenė, žvalgyba.

Telefonas. Išrastas siekiant išspręsti problemą, kaip vienu laidu perduoti daugiau negu vieną pranešimą. Pastebėta, kad telegrafo laidu galima perduoti įvairaus tono signalus, kuriais būtų galima atkurti žmogaus balsą. Prie telefono idėjos dirbo 2 žmonės: G.Bell ir E.Grey. G.Bell savo išradimą užpatentavo 1876 m. kovo 7 d. 2 val. anksčiau nei E.Grey. Manoma, kad šis patentas yra pats vertingiausias JAV istorijoje. G.Bell įkūrė kkompaniją „American Telephone and Telegraph Company“, kuri gyvuoja iki šiol. Iš pradžių telefonu buvo galima klausyti naujienų, muzikos, bet greit tai tapo tarpasmeninės komunikacijos priemone.

Europoje telefono kūrimas buvo kontroliuojamas vyriausybės, todėl ir jo raida buvo lėtesnė. Tos kompanijos buvo vadinamos „ Pašto telefono ir telegrafo kompanijos“.

Naujienų agentūros. Jos atlieka lemiamą vaidmenį aprūpinant informacija kitas žiniasklaidos priemones ir pavienius vartotojus. Pirmąją pasaulio Naujienų agentūrą įkūrė pranc. Charlis Havas 1835 m. Jis rinko informaciją iš pagrindinių Europos finansinių ir prekybos centrų ir skleidė ją prenumeratoriams.Naujienoms perduoti Havas naudojo paštą, kurjerius, optinius telegrafus, pašto balandžius. Vėliau atsirado telegrafas ir tapo pagrindine priemone. Havas galėjo išplėsti naujienų skleidimo tinklą. Du Havo darbuotojai įkūrė savarankiškas agentūras. Tai B.Wolf (Vokietija) ir D.J.Reuter (D.Britanija). Jis patenkino pasaulio verslo poreikius finansinei ir komercinei informacijai. Jis skelbė valiutų kurso keitimąsi.

Kita auganti auditorija buvo laikraščiai, kuriems reikėjo įvairios informacijos.

JAV buvo 2 agentūros: Associated Press, 1840 m., valdoma 6 laikraščių konsorciumo; United Press, 1907 m., tai privati agentūra;

AP laimėjo konkurencinėje kovoje, nes sugebėjo sudaryti sutartį su Reuters agentūra.

XIX a. 7 deš. Visos svarbiausios agentūros pasidalijo pasaulį į įtakos sferas. 1933 m. šito susitarimo buvo atsisakyta, bet jis dar ilgai veikė naujienų rinkimo sistemą. Po II Pasaulinio karo Havas pakeitė aagentūros pavadinimą į „Agence France Presse“ (1943m.). Išsiplėtė paslaugos ir informacija buvo renkama tarptautiniu mastu. Agentūros ir po karo išliko tos pačios.

Pasaulio mastu svarbi agentūra „Itar-tass“ Rusijoje.

Naujienų pasaulis atspindi kolonijizmą.

NWICO – New World Information and Communication Order – propagavo naują tvarką, sakė, kad Vakarų valstybės turėtų atsisakyti monopolijos.

Lt veikia „Elta“ ir „BNS“. „BNS“ yra bendra su Estija ir Latvija ir jai lengviau pateikti rimtas naujienas.

Garso įrašai

Garso įrašymo technologijos komunikacijos istorijoje svarbi 2 aspektais:

1) Kaip pagrindas muzikos įrašų pramonei.Muzikos įrašai priskiriami žiniasklaidai ar masinei komunikacijai.

2) Kaip viena iš sudedamųjų kitų masinės komunikacijos priemonių (kino, radijo ir pan.) dalių. Taip pat naudojami telefonų pramonėje.

Garso įrašų istorijos etapai:

1) mechaniniai

2) magnetiniai

3) optiniai

4) skaitmeniniai

Garso įrašymo išradimas priklauso Tomui Edisonui. Jis išrado mechaninį garso įrašymo būdą. 1877 m. Edisonas pagamino pirmąjį fonografą. Juo garsas buvo įrašomas mechaninėje folijoje, apsuptoje aplink cilindrą. Garsas buvo labai silpnas, bet kokybiškas. Vėliau prie fonografo buvo pritaisytas ragas (garso stiprinimo priemonė). ~po 10 metų buvo išrastas diskas vietoj cilindro. Išrado Berlyner. Jis pasiūlė masinį garso įrašų gaminimo būdą. Cilindrai dar bent 10 metų konkuravo su disku.

„Pattie“ – prancūzų firma, iš kurios pavadinimo kilo patefonų pavadinimas. Ėmė dominuoti horizontalus diskas.

Nuo XX a. 3 deš. darant įrašus naudojama elektra. Pradėti naudoti mikrofonai, stiprintuvai, automatiniai grotuvai. Bet įrašo

veikimas buvo mechaninis. Įrašo trukmė – 5 min. 45 min. įrašai tik XX a. 5 deš.

6dešimtmetyje išrastas dviejų kanalų stereo įrašymas. Tame pačiame griovelyje 2 kanalai 450 kampu. Naudota garso įrašų masinei gamybai.

Magnetiniai įrašai – garso virpesiai transformuojami į į elektrinius impulsus ir įrašomi į juostelę. Pats principas buvo pademonstruotas XIX a. pab.

Pirmasis magnetofonas pristatytas 1935 m. Pagamino „AEG“. Magnetofoną naudojo tik keletas radijo stočių. Plačiau pradėta naudoti po II Pasaulinio karo radijo stotyse ir įrašų studijose. Tinkami nnaudoti namie magnetofonai atsirado 6 dešimtmetyje. Juostos buvo sukamos ant ričių. 1963 m. „Philips“ pristatė kasetinį magnetofoną. Jis išstūmė plokšteles. Jie pradėti naudoti buitiniam garsų įrašymui.

Optiniai įrašai naudoti kine. 1919 m. sukurta optinio įrašymo sistema kinui, kai garso bangos atvaizduojamos įvairaus tono juoda spalva filmo garso takelyje. Šis principas tapo kino pramonės standartu. Be kino šie įrašai nebuvo naudojami.

Skaitmeniniai įrašai. Čia garsas paverčiamas skaitmeniniais simboliais. CD diskuose yra pagrindiniai ir papildomi kodai. Labiausiai paplitusi technologija – optiniai skaitmeniniai įrašai (CD). DDiskas padengtas plonu aliuminio folijos sluoksniu ir ten, kur praeina lazeris, padaromi grioveliai. Viskas paremta dvejetainiu kodu. Pirmąjį CD 1983 m. pristatė „Philips“. Skaitmeninis įrašymo principas yra daug pranašesnis už analoginius, nes čia yra riboti dažniai, neįmanoma išvengti foninio garso. SSkaitmeniniai įrašai gali būti ir mechaniniai, ir optiniai, ir magnetiniai.

Garso įrašai laikyti asmeninės komunikacijos priemone, naudoti diktavimui, telefono pranešimų įrašymui. Pamažu pradėjo augti muzikos įrašų poreikiai. Pradėjo augti muzikos įrašų pramonė ir ji turi didelę ekonominę naudą. Pirmieji daryti įrašai buvo klasikinės muzikos (pvz., Enriko Karuzo, Šaliapino – Rusija). XX a. 1 deš. 4 iš 5 įrašų buvo klasikinės muzikos. Vėliau vis labiau ėmė plisti populiarioji muzika. Jų populiarumas susijęs su namų muzikavimu. Vienas iš lemiamų veiksnių muzikos įrašų pramonėje buvo radijo atsiradimas, nes reikėjo daug įvairių įrašų. Kitas dalykas, kad radijas tapo individualia priemone. Radijas tapo orientuotas į jaunimą. Muzikos įrašai siejami su subkultūromis (pankais, metalistais ir t.t.). Muzikos įrašai gali turėti politinį poveikį.

Fotografija

Fotografija – labiausiai paplitęs vaizdavimo būdas.

Jos ppritaikymai:

1) Fotografija, kaip savarankiška meno šaka.

2) Jos produktai naudojami kitose masinės komunikacijos priemonėse.

3) Pagrindiniai fotografijos elementai yra kai kurių kitų masinės komunikacijos priemonių pagrindai (kino, TV).

4) Mėgėjiška masinė fotografija.

Fotografijos raida

Pirmieji fotografijos bandymai atlikti XVIII a. pab. Anglijoje, bet tai dar nebuvo tikros fotografijos. Tai buvo vadinama fotogramomis. Bet dar nebuvo vartojama optinė sistema. Fotografijos išradimas susijęs su 3 žmonėmis:

Nyepez (pranc.) buvo litografas. Jis eksperimentavo su šviesai jautriomis medžiagomis, taip pat panaudojo savo paties pagamintą kamerą. Jam pavyko pagaminti pirmąsias fotografijas. Savo fotografijas jis vadino hheliografija. Jo fotografijos buvo netobulos, neryškios, ekspozicija truko 8 val.. Bet jis įrodė fotografijos galimybę.

Dageras (pranc.) išgirdo apie Nyepez ir 1829 m. pradėjo dirbti kartu. Dageras savo eskizams daryti naudojo camera obskura. Tai didelė dėžė, kurios vienoje sienelėje padaroma skylutė, o kitoje matomas apverstas vaizdas. Tą principą jis panaudojo fotografijai. Jam pavyko sukurti praktišką fotografijos procesą, kuriuo buvo galima daryti gana ryškias nuotraukas. Procesas pavadintas dagerotipija. Jie buvo netobuli, bet vėliau ištobulėjo.

W.Talbot (angl.) žinomas kaip pozityvo – negatyvo sistemos išradėjas. Dagero metodas buvo tik pozityvus. Talboto metodas buvo vadinamas kalotipu. Procesas buvo netobulas, vaizdas neryškus, bet principas paplito ir tapo fotografijos pagrindu. Jis užpatentavo negatyvo procesą 1841 m.

Po 10 metų kitas išradėjas sukūrė patobulintą Talboto proceso variantą, kuris leido pagaminti ryškius negatyvus. Procesas vadinamas drėgna plokštele. Apie 10 metų tai buvo fotografijos standartas.

Vėlesnę fotografijos raidą lėmė jautresnių fotografijos medžiagų poreikis ir tai, kad fotografai turėjo patys pagaminti drėgnas plokšteles. XIX a. 8 deš. buvo išrastas būdas gaminti sidabro emulsiją želatino pagrindu.Želatinas galėjo būti laikomas ištisus mėnesius. Tai reiškė fotografijos pramonės revoliuciją, nes jas galėjo gaminti specializuoti tiekėjai. Ėmė kurtis fotografijos kompanijos. Žymiausia – „Eastman Kodak“ JAV. Ji užsiėmė medžiagų gaminimu bei įkūrė tyrimų laboratorijas ir užsiėmė fotografijos tobulinimu. TTapo galima standartizacija.

„Kodak“ priklauso mėgėjiškos fotografijos išradimas. XIX a. 9 deš. kompanija išrado juosteles, padengtas želatino emulsija, ir tai pakeitė plokšteles. Eastman sukūrė mažesnį ir paprastesnį fotoaparatą, o tai leido pradėti masinę gamybą. Jis pardavinėjo fotoaparatus su visa juostele. Tai paskatino mėgėjišką fotografiją. Ši technologija išliko ilgai, tik atsirado kasetės juostelėms, gėrėjo lęšių kokybė, trumpėjo ekspozicijos.

II Pasaulinio karo pabaigoje sukurta spalvota fotografija.

Naujausias išradimas – skaitmeninė fotografija. Ji išsaugoma kompiuterio atmintyje. Šviesa krinta ant specialaus įrenginio, kuriame yra daug šviesai jautrių dalelių. Pirmasis skaitmeninis fotoaparatas pristatytas 1986 m. Pristatė „Kodak“. Po kelių metų jie pradėti gaminti komerciškai. Skaitmeninė fotografija prisideda prie mėgėjiško fotografavimo.

Kinas

Išradimo data – 1895 m. Gruodžio 25 d., kai broliai Liumjerai pademonstravo pirmąjį viešą kino seansą Prancūzijoje. Kinas apjungia daug išradimų – camera obscura, juostelės. Liumjerai išrado kino projektorių (rodymą ant ekrano). Kamera buvo sukurta 5 metais anksčiau Edisono laboratorijoje. Ten pat sukurtas įrenginys žiūrėjimui – kinetoskopas. Edisonas buvo įsteigęs daug kineskopo salonų. Kinetoskopai buvo skirti žiūrėti vienam žmogui.

Pirmieji filmai buvo primityvūs, trumpi (~1 min.), be montažo (1scena). Liumjerai sukūrė pirmą filmą su siužetu – „ Aplaistytas laistytojas“. Ilgėjant trukmei atsirado pasakojimas. Melje buvo Liumjerų konkurentas. Jis kūrė daug fantastinių filmų (pvz., „Kelionė į mėnulį“). Jis taip ppat panaudojo pieštus kadrus. Filmų gamyba centralizavosi Prancūzijoje, Anglijoje ir JAV. JAV kinas plito labai greitai. Čia kino teatrai ėmė kurtis nuo 1900 m., ir jų buvo labai daug. Kinas buvo pigi pramoga, greitai jis tapo masinis. Kinas JAV greitai plito dar ir dėl to, kad ten buvo daug imigrantų. Jiems begarsis kinas buvo vienintelė prieinama pramoga.

Kinas buvo tobulinamas. 1909 m. kino ilgio standartas buvo 15 min. (viena ritė), o po kelių metų buvo sukami ir ilgesni filmai. Į filmų gamybą įsijungė daug kitų šalių (Danija, Italija). Ilgėjant filmų trukmei formavosi klasikinė naratyvinė filmų kūrimo sistema. Filmai pasakojo istorijas. Tapo populiarūs ilgi meniniai filmai, atsirado komedijų. Ėmė kilti kino žvaigždės. Filmuose atsirado psichologizmas.

Staigus posūkis buvo I Pasaulinio karo metu. JAV jame nedalyvavo ir tai jai leido toliau plėsti filmų gamybą.Europoje kino pramonė smuko. JAV produkcija ėmė dominuoti pasaulyje. JAV filmai buvo kuriami masinei multinacionalinei auditorijai. Užtat jie buvo gerai perkami visame pasaulyje. Tuo metu formavosi Holivudo studijų sistema, standartizuotas efektyvus būdas kurti populiarius meninius filmus.

Kitas kino raidos etapas – garsinis kinas. Prie jo JAV perėjo 3 deš. pabaigoje. Jis keitė kino siužetą, filmų estetiką. Iš pradžių mikrofonai buvo blogi, sugerdavo visus aplinkos garsus. Garsas sukūrė naujų žanrų –

miuziklą, animaciją, dialogų komedijas, gangsterių filmus. Garsą buvo galima įrašyti atskirame takelyje, dėl to filmai buvo dubliuojami. Atsirado titrai.

Kitas svarbus kino istorijos momentas – kino konkurencija su televizija. Dėl to kino pajamos buvo nukritę. Kinas buvo pristatomas į namus. Kino privalumai – ekrano dydis, spalva, garso kokybė. 6 deš. atsirado plačiaekranis kinas. O TV iš pradžių buvo nespalvota, ekranai nedideli. 6 deš. taip pat pereita prie spalvinio kino. Vienas iš kino kovos su konkurencija būdų buvo integracija su kitomis kkomunikacijos priemonėmis. Kinas buvo naudojamas propagandai.

Radijas

Tai garso perdavimas per atstumą elektromagnetinių bangų pagalba. Radijo išradimui pagrindo davė fizikos mokslas. Tų laikų žmogaus suvokimui radijas reiškė stulbinančias galimybes perduoti informaciją be įvairių vielų, stočių.

Aleksandras Popovas (Rusija) ir kiti mokslininkai dirbo prie šio išradimo. Tačiau radijo išradimas priskiriamas Dž.Marconi.Jam pirmajam pavyko per atstumą persiųsti pranešimą 1895 m. pranešimas buvo perduotas per 9 metrus, paskui daugiau. 1901 m. pranešimas jau buvo persiųstas iš Anglijos į Ameriką. Italija neparodė susidomėjimo radiju ir Marconi savo iišradimą išvežė į Angliją. Radijas buvo panaudotas laivyne. Radijas iš pradžių buvo tik telegrafo patobulinimas. Radijas daug labiau plisti pradėjo, kai juo pradėta perdavinėti balsą ir muziką. Tai buvo daroma XX a. pr. Prie radijo tobulinimo daugiausiai dirbo mėgėjai.

Vienas pirmųjų ttransliuotojų buvo de Forest JAV. Jis manė, kad turi būti nuolat veikiančių stočių, transliuojančių muziką, naujienas ir kt. Ši idėja vadinama broadcasting. Jis pradėjo pirmąsias transliacijas. Tačiau dar labai ilgai nebuvo plačiai paplitęs. Transliacijos buvo nereguliarios, labai trumpos, apie jas nebuvo skelbiama iš anksto. Pirmosios tikrosios radijo stotys ėmė kurtis nuo 3 deš. pr. Jos transliavo reguliariai. Imta masiškai pardavinėti radijo imtuvai, o Prekybos departamentas pradėjo skirti licenzijas ir skirstyti dažnius. Iš pradžių nebuvo reguliarių naujienų, naujienos buvo imamos iš laikraščių, jei įmanoma – iš įvykio vietos (teismo), pranešami rinkimų, sporto rezultatai, muzika. Vėliau atėjo reklama (po 2 metų). Reklama atėjo sponsorių forma – firmos išsipirkdavo transliacijos laiką. Paskui atsirado skelbimai. Dar vėliau prasidėjo viktorinos, radijo vaidinimai, operų transliacija.

Dar vvienas požymis – radijo tinklų kūrimas. Jos turėjo nuosavas naujienų tarnybas. JAV radijo stotys buvo privačios. Kūrėsi komerciniu pagrindu.

Europoje pirmosios radijo stotys buvo valdomos vyriausybės. Priežastys:

1) Radijas buvo siejamas su karyba ir armija nuo I Pasaulinio karo.

2) Valstybinių sienų artumas.

3) Radijas galėtų prisidėti prie švietimo.

4) Europoje nebuvo tiek daug reklamos užsakovų dėl karo nuostolių.

Tačiau radijo raida Europoje buvo panaši kaip JAV. Radijas plito kiekybine prasme. Pirmoji radijo stotis Europoje įkurta 1922 m. BBC kompanijos. 3 deš. pabaigoje radijas jau buvo ~50 pasaulio ššalių.

Radijuje daugėjo naujienų ir komentarų kiekis. Jis tapo greičiausiu ir svarbiausiu naujienų šaltiniu.

Išsiskyrė radijo stočių tipai:

1) informacinės radijo stotys (Žinių radijas LT)

2) muzikinės radijo stotys

3) specialios radijo stotys (etninės, religinės)

4) full service (įvairių formatų mišinys, visuomeninis radijas)

Radijas tapo lydinčiąja fonine komunikacijos priemone. Jis tapo paveikia komunikacijos priemone.Radijas kaip ir kinas naudotas propagandai ir valstybių viduje, ir ne tik, nes radijas gana pigus. Karo metu buvo vykdoma tarptautinė karo propaganda. Jai naudotos trumposios bangos. JAV finansavo propagandines radijo stotis: American Voice, Laisvosios Europos Radiją, Laisvės Radiją.

SSRS slopindavo jai priešiškas radijo stotis. Lietuvoje veikė 5 slopinimo stotys.

Televizija

Televizija, dažnai vadinama jaunesniąja radijo sesute, veikė panašiais principais. Tai vaizdo perdavimas per atstumą. Išradimo data – 1929 m., kai V.Zvorykinas (?) užpatentavo ikonoskopą arba elektroninį vamzdį, kuris tapo televizijos pagrindu.Iš pradžių buvo mechaninė TV, o paskui – elektroninė (1929 m.).

Pirmoji pasaulio televizija buvo BBC. Ji pradėjo reguliarias transliacijas 1936 m. Tačiau BBC užsidarė II Pasaulinio karo pradžioje. JAV pirmoji televizija įkurta 1939 m., bet irgi greitai užsidarė. Plitimas abiejose Atlanto pusėse prasidėjo 6 deš pr. Europoje TV plėtrą sutrukdė karai. JAV irgi sutrukdė karas ir keletą metų po karo buvo sprendžiama dėl TV standarto. Nuo 6 deš. pr. TV ėmė greitai plisti, Jav daug greičiau, nes ten TV nnebuvo kontroliuojama vyriausybės, perėmė tvarką iš radijo. Iš pat pradžių finansinis pagrindas buvo reklama. O žmonės jau buvo pripratę prie kino ir reklamos. Tai buvo iššūkis kinui ir radijui. JAV susiformavo keli pagrindiniai TV tinklai: ABC, CBS, NBS, CNN.

JAV iš pradžių televizorius buvo prabangos statusas.

Apie 10 – 15% programų sudarė naujienos, formavosi naujienų pateikimo standartai (ilgos naujienos – vakare, trumpos – dieną). Kitą dalį sudarė pramoga – filmai, sportas, muzika. Televizija gana greitai ėmė vykdyti tiesiogines transliacijas.

Europoje pirmosios televizijos buvo visuomeninės. Jos apmokamos iš vartotojų mokesčių ir jose nebuvo reklamų. Apmokėjimas – mokesčių perskirstymas iš biudžeto arba abonentinis mokestis.

JAV 7 – 8 deš. irgi nusprendė turėti visuomeninę TV Europos pavyzdžiu.

Europoje ilgą laiką buvo TV monopoliai. D.Britanijoje pirmoji komercinė TV buvo įkurta 1954 m. Liuksemburgas iki šiol neturi visuomeninės TV. 9 deš. pab. daugelis šalių perėjo prie dvigubo modelio.

Visuomeninės TV bruožai:

1) Tai monopolija; finansavimas iš vartotojų; transliuoja visai šaliai.

2) Skiriasi programos, nes jai keliami kiti reikalavimai: skatinti nacionalinę kultūrą, atspindėti įvairius politinius ir etninius interesus, kurti aukštos kokybės laidas.

Kokybiškiausia visuomenine TV laikoma BBC.

Kabelinė TV pradėta kurti JAV. Pirmieji tinklai atsirado netrukus po TV atsiradimo.

Satelitinė TV.

….

Ilgą laiką komunikacijos priemonės buvo išrandamos siekiant patikslinti informacinę komunikacijos funkciją. Taip buvo iki XXX a., kuomet masinės komunikacijos priemonės išrastos kaip pramoginės komunikacijos priemonės (kinas, TV). Pramogos paplitimas siejamas su bendra visuomenės raida ir viduriniosios klasės iškilimu nuo XVII a. Iki tol visuomenė buvo arba aukštuomenė, arba vargšai. Menas prieinamas tik aukštuomenei. XVI –XVII a. ėmė formuotis vidurinioji klasė. O ji turėjo laisvo laiko, pinigų ir galėjo mokėti už švietimą, informaciją, meną, pramogą. Tada menas ir pramoga tapo prieinami už pinigus. Pirmasis viešas koncertas įvyko Italijoje XVII a. pr. Taip pamažu augo masinės kultūros rinka. Iš pradžių tai buvo koncertai, operos, vėliau masiniai laikraščiai, dar vėliau kinas, radijas, televizija.

XX a. visuomenė dažnai vadinama masine visuomene. Prarasta individualybė – masinės kultūros bruožas.

Interneto kaip komunikacijos ypatybės:

1) Individualumas, „numasinimas“ – komunikacija nėra masinė, suteikiama galimybė gauti informaciją pagal poreikius.

2) Asinchroniškumas – komunikacija internete yra nepririšta prie laiko.

3) Interaktyvumas – vartotojo aktyvumas. Galimybė vartotojui prisidėti prie komunikacijos, dalyvauti pranešimo kūrime. Taip pat galimybė pasirinkti pranešimą.

4) Technologijų integracija – internetas yra pajėgus integruoti visas iki tol buvusias komunikacijos rūšis (TV, spaudą, muziką) ir lygmenis (e-mail ir pan.).

Jis ir yra, ir nėra masinės komunikacijos priemonė.

Internetas susijęs su informacine visuomene. Ji priklausoma nuo informacijos.

Teoriniai požiūriai į komunikacijos teoriją

Yra 2 vienas kitam prieštaraujantys požiūriai:

1) technologinis determinizmas

2) socialinis determinizmas

Determinizmas – paimamas vienas faktorius, kuris laikomas pagrindiniu, lemiančiu visuomenės

raidą.

Technologinis determinizmas teigia, kad technologijų raida yra ……….

…………………………

Pvz., karšta priemonė – fonetinė spauda, šalta – ideografinis raštas; karšta – fotografija, šalta – piešinys; karšta – radijas, šalta – telefonas; karšta – filmai, šalta – TV; karšta – paskaita, šalta – diskusija.

Dar vienas pranešimas: The mdeium is the message (priemonė yra pranešimas). Žmones labiau keičia pati komunikacijos priemonė, negu visi pranešimai. Pvz., žodžiai pasakyti telefonu, laišku ar kaip kitaip turi skirtingą poveikį.

Komunikacijos technologijos turi įtakos tam, kaip mes komunikuojame.

Vyraujančios komunikacijos priemonės llemia kultūros tipą – kaip žmonės suvokia pasaulį. Tai esminis technologinio determinizmo teiginys.

McLuhan išskyrė 3 kultūros tipus civilizacijų istorijoje:

1) žodinė kultūra

2) spaudos kultūra

3) elektroninė globali kultūra

Jis kalbėjo apie jutimų balansą.

Žodinė visuomenė. Joje viso kultūrinio palikimo išsaugojimas priklauso nuo žmonių atminties. Žinios perduodamos iš lūpų į lūpas, todėl daug laiko ir energijos sunaudojama įsiminimui ir kartojimui. Žodinės kultūros yra uždaros, nes:

1) Reikia fizinio žmonių dalyvavimo, norint perduoti žinias, todėl jos yra glaustos ir jos beveik nesąveikauja su kitomis.

2) Tokiose visuomenėse ribojamas žmonių individualumas, nes tai reikalauja nnaujų pastangų įsiminimui.

3) Tokios visuomenės yra tradicinės, lėtai kintančios, nes joms reikia daug pastangų išsaugoti tam, ką jos jau turi.

Tačiau toks pasaulis yra turtingas ta prasme, kad suvokimui naudojami visi jutimai.

Spaudos kultūra. Spauda pakeičia bendruomenės reikšmę, suskirsto žmones į atskiras komunikacijos ssistemas. Vargingi žmonės lieka priklausomi nuo žodinės, o aukštuomenė ir auganti vidurinioji klasė traukiasi į bibliotekas. Spauda taip pat išskiria žmones į atskirus informacijos pasaulius, nes raštingi gali skaityti tai, kas neprieinama neraštingiems. Formuojasi skirtingos pasaulėžiūros. Spauda pakeičia jutimų balansą. Jei anksčiau dominavo suvokimas visais jutimais vienu metu, dabar viršų paima linijinis matymas. Skaitantį žmogų McLuhan vadino tipografiniu žmogumi. Jis mato linija. Linijinis matymas lemia racionalumą, kuris tampa vertinamas visuomenėje. Racionalumas primena skaitymą, žingsnis po žingsnio pateikiami argumentai. Gyvenimas yra nuolatinė pažanga. Su linijiniu mąstymu keičiasi ir aplinka (kaimus keičia miestai su tiesiomis gatvėmis ir pan.). Skaitymas skatina individualizmą.

Globali, elektroninė kultūra. Elektroninės priemonės gražina esminius žodinių visuomenių aspektus: suvokimo vienalaikiškumą. Komunikacija vyksta keliais kanalais vienu metu. Komunikacija vėl tampa įvykiu ččia ir dabar. Tačiau yra vienas skirtumas nuo žodinės – elektroninės priemonės neriboja komunikacijos erdvėje. Elektroninės priemonės yra mūsų jutiminio aparato išplitimas globaliu mąstu. McLuhan kalba apie globalų kaimą. Tai reiškia, kad komunikacija turi pirmykštės genties bruožų, bet vyksta visos planetos mastu.

Socialinis determinizmas

Geriausias modelis – B.Winston. Jis pateikė komunikacijos technologijų raidos modelį, į kurį įtraukė įvairius veiksnius, nagrinėjo kaip atsiranda technologija.

Jis brėžia 2 lygiagrečias linijas istorijos eigoje – mokslas ir technologijos. Jas susieja technologas (technologijos kūrėjas, asmuo ar kompanija, laboratorija). JJo galvoje gimsta mokslo žinių pritaikymo idėja. Šį procesą Winston vadina ideacija. Toliau technologas realizuoja planus, kilusius iš ideacijos ir pagamina prototipus. Prototipų paprastai būna ne vienas, bet ne visi jie vėliau panaudojami kaip realių vėliau paplitusių technologijų pagrindas. Winston iškelia klausimą, kodėl vieni prototipai atmetami, o kiti pasirenkami kaip gamybos pagrindas. Taip pat kodėl atradimai atrandami iškart keliose skirtingose vietose. Socialinė būtinybė – antroji įtaka, kurią Winston pateikė savo modelyje. Kaip socialinė būtinybė gali pasireikšti bet kokia socialinė, kultūrinė, ekonominė įtaka. Būtent socialinė būtinybė lemia, ar prototipas bus pasirinktas ir taps išradimu.

Dažnai prototipas atmetamas, nes socialinė būtinybė (dar) nepasireiškė, nes buvo neįrodyta technologijos nauda.

Pati socialinė būtinybė pasireiškia 3 tipais:

1) Objektyvi būtinybė, sukelta kitos technologinės inovacijos pasekmių (geležinkelis -> telegrafas).

2) Socialinių jėgų ir aplinkybių sankaupa, veikianti tiesiogiai inovacijų procesą, o ne per kitą technologiją (bendriausias tipas).

3) Grynai komerciniai poreikiai naujam produktui ar kiti marketingo veiksniai (rečiausias tipas).

Veikiamas socialinės būtinybės prototipas tampa išradimu. Tik atsiradęs tinkamoj vietoj tinkamu metu, prototipas tampa išradimu.

Po to išradimas patenka į rinką, tačiau jo priėmimas rinkoje niekada nėra lengvas ir greitas net esant poreikiui. Įsijungiančius stabdžius Winston vadina slopinimo dėsniu. Tai gali būti dvejopi veiksniai:

1) Bendras visuomenės nepasitikėjimas naujomis technologijomis (jis pristabdo technologijų raidą).

2) Ekonominis ir politinis spaudimas siekiant aapsaugoti verslą (siekiant verslo stabilumo).

Gamybos metu gali atsirasti papildomų prototipų, kurie priimami arba ne. Jei prototipas priimamas, toks atvejis Winstono vadinamas papildomu produktu. Jei prototipas atmetamas – tai perteklinis produktas (apie juos dažniausiai net nesužinome).

Spaudos laisvė ir žiniasklaidos reguliavimas Lietuvoje

Pirmi lietuviški laikraščiai pradėti leisti, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje (XIX a. 2 p.). Todėl lietuviški laikraščiai buvo draudžiami. Todėl laikraščiai buvo leidžiami Mažojoje Lietuvoje, ten išraiškos laisvė šiokia tokia buvo.

Panaikinus spaudos draudimą 1904 m., iki 1918 m. Nepriklausomybės paskelbimo spauda vis tiek turėjo derintis prie Rusijos valdžios. Reikėjo leidimo leisti laikraštį, egzistavo cenzūra.

1919 m. buvo priimtas Lietuvos valstybės spaudos įstatymas, kuris atitiko demokratinių šalių tokio įstatymo standartus ir garantavo spaudos laisvę. Jis veikė iki 1926 m. perversmo. Kitas įstatymas iš pradžių nebuvo priimtas, bet spaudos laisvė siaurėjo.

1935 m. naujas įstatymas – įvedama cenzūra, apribojimai leisti naujus laikraščius, gauti informaciją iš valstybės įstaigų.

Sovietinėje Lietuvoje tik komunistų partija turėjo teisę leisti laikraščius, žurnalus ar steigti radijo ir TV stotis. Savo leidinius galėjo turėti kūrybinės sąjungos ar atskiros žinybos, bet ir jos turėjo gauti leidimą iš komunistų partijos centrinio komiteto. Buvo spaudos cenzūros įstaiga. Cnetrinė įstaiga buvo vadinama Glavlit. Per cenzūros sistemą turėjo pereiti visi leidiniai, o laikraščių redaktoriais galėjo būti ttik „patikimi“ žmonės, juos skirdavo CK. Išraiškos laisvė egzistavo tik rezistencinėje ir pogrindžio spaudoje.

Naujas įstatymas – 1990 m. „Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių Įstatymas“. Realiai spaudos laisvė prasidėjo 1988m., steigėsi daug naujų leidinių, senieji keitėsi. 1990 m. įstatymas galiojo iki 1996 m. Jis užtikrino spaudos laisvę ir buvo pakankamai demokratiškas. Buvo įkurta „Spaudos kontrolės valdyba“ prie Vidaus Reikalų Ministerijos. Ji registravo spaudos priemones ir naujos žiniasklaidos priemonės turėjo gauti leidimą. Tai jau suvaržymas. Tačiau realiai daug žalos nepadarė. Valdyba taip pat turėjo tam tikrų įgaliojimų kontroliuoti žiniasklaidą. Turėjo teisę už neleistinų žinių 1 mėn. Nutraukti leidimą.

1996 m. 07 11 dabartinis „Visuomenės Informavimo Įstatymas“, su pakeitimais veikiantis iki dabar. Jis įtvirtina spaudos laisvę, tačiau su tam tikrais apribojimais (valstybės paslaptys, informacija, kurstanti karą, smurtą, rasinę, lyčių neapykantą, narkotikų reklama). Įtvirtinta žmonių teisė į privatumą, garbę ir orumą.

Naujasis įstatymas įtvirtino žiniasklaidos savireguliacijos sistemą (kontroliuoja patys save). Tokia sistema laikoma pažangia. Yra 2 pagrindinės institucijos:

1) Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija

2) Žurnalistų etikos inspektorius

Jos prižiūri profesinės etikos laikymąsi ir savo veiklą grindžia žurnalistų etikos kodeksu.

Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pagrindinis darbas – nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, dažniausiai skundų pagrindu. Ji kažko priversti negali, teisinės galios neturi. Ji gali įpareigoti žiniasklaidos priemonę paskelbti komisijos sprendimą, taip

pat įpareigoti redakciją leisti pasisakyti neteisingai apkaltintam žmogui (pavyksta susitarti 70-80%). Taip pat komisija gali priskirti laidas ar leidinius pornografinio, erotinio, smurtinio pobūdžio kategorijoms. Taip leidinys paranda lengvatas. Jei šių priemonių nepakanka, žmogui rekomenduojama kreiptis į teismą (tai daroma dažnai). Per metus į komisiją ateina ~180 skundų.

Žurnalistų etikos inspektoriaus pagrindinis darbas – nagrinėti skundus dėl garbės ir orumo pažeidimo. Jokios prievartinės galios neturi. Inspektorius atsakingas seimui.

Abi įstaigos gali sureaguoti ir savo iniciatyva.

Radijo ir Televizijos Komisija.

Teisminis reguliavimas. Tik tesimas gali skirti nnuobaudas. Tai daroma visuomenės informavimo įstatymo pagrindu, baudžiamuoju kodeksu dėl šmeižimo. bei administrciniu kodeksu.

„Freedom House“ – tarptautinė organizacija, daro kasmetines spaudos laisvės apžvalgas pasaulyje. Lietuva irgi įtraukta. Pagal ją LT žiniasklaida nuo 1994 m. pripažįstama laisva.

Laikraščiai

Žodis „laikraštis“ pirmą kartą pavartotas 1883 m. „Aušros“ laikraštyje. Tai Basanavičiaus terminas. Anksčiau buvo vadinama gazieta.

Ilgą laiką taip buvo vadinamas bet koks periodinis leidinys. Mūsų samprata – tik po II Pasaulinio karo.

Pirmieji laikraščiai pasirodė gerokai vėliau nei Vakarų Europoje. LT teritorijoje – nuo XXVIII a. pab. Į didžiuosius miestus atvežami ir kiti laikraščiai.

Pirmasis laikraštis LT teritorijoje – 1760 m. „Kurjer Litevski“ Vilniuje, ėjo 3 metus.

Lietuvių kalba pirmieji periodiniai leidiniai – XX a. 3 deš. Mažojoje Lietuvoje. Pats pirmasis periodinis leidinys 1823 m. Tilžėje lleistas „Nusidavimai Dievo karalystėje“. Tai labiau žurnalo pobūdžio leidinys.

Pirmasis lietuviškas laikraštis – 1849 m. Klaipėdoje leistas „Lietuvninkų prietėlis“. Mažojoje Lietuvoje buvo ir daugiau laikraščių.

Naujas etapas lietuvių periodinės spaudos istorijoje – „Aušra“ 1883 m. Tai pirmas profesionalus mėnesinis bendro pobūdžio žurnalas lotyniškomis raidėmis. Buvo leistas Mažojoje Lietuvoje, bet skirtas Didžiajai Lietuvai. Po jo – „Varpas“, „Tėvynės sargas“ ir kt.

Po spaudos draudimo panaikinimo pirmasis lietuviškas laikraštis LT teritorijoje – „Vilniaus žinios“. Nuo 1904 m. Ėjo 5 metus. Tuo metu ėmė rastis daug įvairių laikraščių ir žurnalų didžiuosiuose miestuose. Daug leidinių leido politinės partijos, taip pat skirtų specialiom auditorijom (mokytojams ir pan.). Bet didžioji dauguma nustojo arba buvo sustabdyti prasidėjus I Pasauliniam karui.

Nauja banga – 1917 m. Žymiausias – „Lietuvos aidas“, lleidžiamas A.Smetonos.

1918 m. buvo didelis spaudos pakilimas. Atgaivinti dalis prieš karą ėjusių laikraščių, daug naujų, įvairių organizacijų, sąjungų laikraščių. Nemažai oficialių (valdžios leidžiamų ar globojamų) laikraščių, taip pat bendro pobūdžio ir specializuotų, regioninių. 1927 užregistruoti 284 periodiniai leidiniai. 1937 m. – tik 157. Nepriklausomybės laikais buvo paplitusi ir bulvarinė spauda („20 centų“).

Karo metais galėjo eiti tik okupacinei valdžiai palankūs leidiniai, bet ėjo ir rezistenciniai.

Kitas etapas – Lietuva Tarybų Sąjungoje. LT spauda atitiko bendrą Tarybų Sąjungos partinės spaudos modelį. Oficialiai periodinę sspaudą leido komunistų partijos organai bei visuomeninės kūrybinės organizacijos su komunistų partijos leidimu. Pagrindinis laikraštis – „Tiesa“ (iki 1995 m., vėliau kažkiek tęsė „Diena“). Jaunimo leidinys – „Komjaunimo tiesa“ (dabartinis „Lietuvos rytas“), „Lietuvos pionierius“, „Valstiečių laikraštis“. Keleto laikraščių prenumerata buvo privaloma. Daug miestų ir rajonų laikraščių. Įvairių sąjungų laikraščiai.

2 laikotarpiai, kai aktyviai leidžiama rezistencinė spauda:

1) 1944 – 1957 m. partizaninės spaudos laikotarpis.

2) 1972 – 1988 m. susiję su bendru atšilimu. Paskatino Prahos įvykiai. Pagrindinis leidinys – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Jis platinamas ne tik Lietuvoje, bet ir verčiamas į kitas kalbas ir platinamas užsienyje.

Lietuviška spauda buvo leidžiama ir išeivijoje.

Dideli pokyčiai prasidėjo su Atgimimu ir Sąjūdžiu. Nuo 1988 m. pradėjo eiti Sąjūdžio periodika – „Sąjūdžio žinios“, „Atgimimas“. 1989 m. „Respublika“, įkurta kaip Sąjūdžio leidinys. Nauja didelė kategorija – informaciniai reklaminiai laikraščiai. Kūrėsi pramoginiai, bulvariniai, įvairioms laisvalaikio grupėms, specifiniai leidiniai. Keitėsi ir seniau einančių laikraščių pavadinimai ir turinys. Atgaivinti ir iš pirmosios nepriklausomybės laikotarpių leidiniai.

1987 m. – 140 laikraščių. 2001 m. – 368 laikraščiai. Didžiausias pakilimas – 1995 m. – 477 laikraščiai. Labai išaugo ir tiražai, labiausiai buvo išaugę ~1990 m. Nuo 1992 m. laikraščiai labai didino kainas.

Dabar stambiausi populiariausi:

1. Lietuvos rytas

2. Vakaro žinios

3. Respublika

4. Lietuvos žinios

5. Kauno diena

Iš ne dienraščių ilgą laiką populiariausi buvo ::

1) Akistata

2) Valstiečių laikraštis

3) Šeimininkė

Tarp žurnalų visas penkias pirmas vietas užima moterų žurnalai:

1) Panelė

2) Laima

3) Moteris

4) Cosmopolitan

5) JI

Radijas

Pimoji radijo stotis, skirta transliuoti radijo programą, pradėjo veikti 1926 m. Kaune. Iš pradžių buvo skaitomos naujienos iš laikraščių, įvairūs meteorologiniai pranešimai, muzika, Įvairios tematikos „valandėlės“. Vėliau buvo pavadinta „Valstybės radiofonas“.

1926 m. – 323 radijo imtuvai.

1928 m. – virš 10 000.

Veikė ir Vilniuje (lenkų), ir Klaipėdoje (daugiausiai retransliavo Kauną).

Transliacijos nutrūko tarp metu.

Po karo pirmiausia atstatyta Vilniaus radijas. Vilnius tapo radijo centru. Iš čia transliuota Vilniaus radijo programa. Daug propagandinių, taip pat ir meninių laidų.

Sąjūdžio laikais pradėta skelbti objektyvi informacija. 1991 m. 01 13 užgrobtas radijas. Metus transliuota iš Kauno stoties.

Nevalstybinis radijas:

Pirmoji stotis – M-1. 1989m. 12 31 (Pirmoji daina – Queen – Radiogaga). Ji buvo nevalstybinė, bet ir ne privati. Įkurta kaip komjaunimo radijo stotis. Idėjos autorius – Rimantas Pleikys. Prisidėjo H.Grušnys, G.Babravičius. Kurį laiką buvo sustabdyta dėl vidinių nesutarimų. Vėl pradėjo transliuoti 1991 m. 12 31.

Kitos: „Radiocentras“, „Vilniaus varpas“. Iš pradžių dalinosi vienu kanalu. „Vilniaus varpas“ sustojo. RC kaip savarankiška radijo stotiss pradėjo veikti 1992 m.

1992 m. – „Znad Willi“

1994 m. – „Hanza“

1994 – 1999 m. – „Ultra Vires“

1994 m. – „Laisvoji Banga“

1996 m. – „M-1 Plius“

1996 m. – „Pūkas“

1998 m. – „Labas FM“

1999 m. – „Lietus“

2001 m. – „„RC2“

Nemažai regioninių radijo stočių.

Populiariausios:

1) „Lietuvos radijas“

2) „RC“

3) „M-1“

4) „Pūkas“ (2000 m. – 2 vietoje)

5) „Lietus“

Televizija

Transliacijos Lietuvoje pradėtos 1957 m. iš Vilniaus TV studijos. Pirmosios laidos matomos tik Vilniuje, vėliau ir Kaune, po to ir kituose miestuose. 1981 m. pradėjo veikti nauja radijo ir TV perdavimo stotis su nauju TV bokštu Karoliniškėse.

Programa buvo ideologizuota.

„Panorama“ – nuo 1970 m.

Esmingesni pokyčiai su Sąjūdžiu. Galutinai turinys pasikeitė pradėjus konkuruoti su komercinėmis TV.

Komercinės TV:

Pirmoji – „Tele-3“ 1992 m. įkurta L. Baškauskaitės. Dabar priklauso „Modern Times Group“ (Švedija – TV3).

1993 m. – „Baltijos TV“. Iš pradžių priklausė LT ir Amerikos bendrai įmonei. Dabar priklauso lenkams – TV4.

1993 m. – „LitpoliInter“. Jai bankrutavus 1995 m. konkursą laimėjo „LNK“. Dabar valdoma „Bonnie R“ (Švedija).

2002 m. – „Tango TV“.

2003 m. – „LTV 2“.

Lyderės – „LNK“ ir „TV3“

TV4

LTV

Internetas

Pirmasis kompiuterių tinklas LT įkurtas 1991 m. Tai vyriausybinių ir švietimo organizacijų tinklas „Litnet“. 1994 m. prisijungė prie Interneto. Nuo 1994 m. sparčiai plėtėsi.

Vartotojų skaičius 2001 m. pab. – 10,4%.

2002 m. rud. – 18.4%.

Dabar apie 20%.

Daugiausia vartotojų: 15 – 24 m. – 50%

25 – 34 m.

35 – 49 m.

>50 m. – 6%.

Žiniasklaida Internete

Pirmieji laikraščiai – 1996 m.

2001m. elektroninių periodinių leidinių – 138. Iš jų 64 – naujienų portalai, 25 – žurnalai, 33 –

laikraščiai.

Pagrindiniai: „Lietuvos rytas“ (35 000 lankytojų per dieną)

„ Verslo žinios“

„Kauno diena“

„Lietuvos žinios“

Pagrindiniai naujienų portalai: „Delfi“, „Takas“, „Omni“.

Kombinuoti portalai: „Tv.lt“.