Komunikacijos mokslo samprata ir jo sudedamosios dalys

Šiais technologijų amžiaus laikais komunikacija vaidina svarbų vaidmenį ne tik kiekvieno žmogaus gyvenime, bet ir viso pasaulio veikloje ir organizacijose. Manau, kad kiekvienam iš mūsų yra svarbu suvokti komunikacijos esmę, nors šiek tiek pažvelgti į šio mokslo vidų ir „pačiupinėti“ struktūrą, sandarą. Šio pranešimo dėstymą padalinau į 4 dalis. Tai:

1) kas yra komunikacija;

2) komunikacijos sandara;

3) pats komunikacijos procesas;

4) komunikacijos taikymas.

Taigi, kas gi yra ta komunikacija? Tikslią sąvoką ar apibrėžimą yra gana sunku rasti. Žymus Amerikos filosofas ir iistorikas John Fiske savo knygoje „Įvadas į komunikacijos studijas“ teigia: „Komunikacija yra viena iš tų žmogaus veiklų, kurias kiekvienas atpažįsta, bet mažai kas gali bent kiek tiksliau apibrėžti. Komunikacija – tai pokalbis, televizija, informacijos platinimas, literatūros kritika ar mūsų šukuosena – sąrašas begalinis.“ Tuo tarpu intelektinės komunikacijos istorijos pradininkas John Durham Peters „Kalbėjime vėjams“ teigia, kad „komunikacija yra marga intelektualių ir kultūrinių srovių sampyna, mūsų laikmečio konfrontacijų su savimi pačiu kodas. Suprasti komunikaciją reiškia suprasti daug daugiau.“ Distance.ktu.lt internetiniame puslapyje rradau 95 galimus komunikacijos apibrėžimus, pvz.: „Komunikacija – bendravimas, keitimasis patirtimi, mintimis, išgyvenimais.“ „Komunikacija – užbaigtos žinios perdavimas iš siuntėjo gavėjui.“

Iš esmės komunikacijos samprata yra perteikimas, tačiau ji gali ir neturėti atsako, pvz.: šventosios Komunijos priėmimas irgi yra komunikavimas, nnes žmogus dalyvauja gyvų ir mirusių šventųjų bendrijoje. Komunikacija taip pat gali reikšti ryšį ar sąsają, reklamą, tai, pasak J. D. Peters gali būti kapavietės, hieroglifai, raštas, monetos, katedros, pašto ženklai, vėliavos, laikrodžiai, spauda, paštas, kinas, radijas, kompiuteriai, internetas ir t.t.

Vadinasi, nors ir keista, bet būsime teisūs, jei teigsime, kad komunikacija – tai žmonių tarpusavio bendravimas, bet nesuklysime, jei sakysime, kad komunikacija – tai televizija. Norėdama geriau suvokti komunikacijos apibrėžimą nusprendžiau padaryti trumputį tyrimą ir sužinoti, kaip kiti žmonės supranta komunikaciją. Internetiniame puslapyje apklausa.lt uždaviau klausimą „Kas yra komunikacija?“ Galimi atsakymai buvo 5: „1. bendravimas; 2. procesas, kai žmogus ar grupė perduoda informaciją kitam žmogui ar grupei, kurie atsako; 3. masinės informavimo priemonės; 4. bendravimas su pačiu savimi; 5. visi nnurodyti apibrėžimai.“ Anketoje dalyvavo 74 asmenys ir iš jų atsakymų susidariau bendrą vaizdą.

Visgi svarbu paminėti, kad komunikacija yra itin svarbi kultūros egzistavimui – jei nebūtų pokalbio, bendravimo, žlugtų ir visuomenė, ir jos individai. Taip pat svarbu žinoti, jog visa komunikacija apima ženklus ir kodus, kurie turi tarpusavio ryšį ir kuriuos kiekvienas individas moka bei supranta, todėl gali bendrauti.

Komunikacijos sandara. Komunikacija požiūrio aspektu gali būti skirstoma į:

1. intraasmeninę, tarpasmeninę, asmens – grupės, masinę;

2. verbalinę ir neverbalinę;

3. rašytinę ir nerašytinę;

4. asmeninę ir dalykinę.

Kiekvieną iš šių ddalių trumpai apibūdinsiu, tačiau turiu pridurti, kad tokių skirstymų gali būti ir daugiau.

Intraasmeninė socialinė komunikacija. Trumpai tariant, tai komunikavimas su pačiu savimi (apdorojant gautą informaciją savo vidinėje sistemoje). Tokia komunikacija yra kitų komunikacijų pagrindas, kadangi žmogus turi sugebėti komunikuoti su pačiu savimi, kad galėtų komunikuoti su kitais.

Tarpasmeninė socialinė komunikacija. Vyksta tarp dviejų ar daugiau asmenų ir būtinas dvipusis ryšys.

Asmens – grupės komunikacija. Tai ryšys tarp vieno asmens ir grupės ar auditorijos, todėl dažniausiai vyksta vienakryptis komunikavimas.

Masinė komunikacija. Komunikavimas vyksta su didelėmis, skirtingomis auditorijomis, pvz.: televizija – žiūrovai, radijas – klausytojai, laikraščiai, žurnalai – skaitytojai. Tik čia yra viena problema – ribotas grįžtamasis ryšys.

Verbalinė ir neverbalinė komunikacija. Tai elgesys, kai kalbos ženklai, žodžiai vartojami kaip simboliai idėjoms išreikšti, pvz.: kalba, muzika, teatras, baletas. Neverbalinė apima visas kitas informacijos perdavimo formas, pvz.: ženklų ar veiksmų kalba, išvaizda, balso tembras, netgi laiko paskirstymas.

Rašytinė ir nerašytinė komunikacija. Rašytinė komunikacija vyksta tada, kai informacijos kodavimui naudojamas raštas ir būdinga galimybė grįžti ir taisyti pateikiamą pranešimą. Nerašytinė komunikacija – kai informacija koduojama kalbos garsais, gestais. Šiuo atveju yra sunkiau pastebėti komunikacijos klaidas.

Asmeninė ir dalykinė komunikacija. Asmeninė – pasikeitimas informacija asmeninio pobūdžio klausimais, jos tikslas – draugystė, bičiulystė. Dalykinė – tai komunikacija formaliose organizacijose sprendžiant ir nagrinėjant įįvairias situacijas bei iškilusias problemas.

Pats komunikacijos procesas. Komunikacijos mokslo svarbus aspektas – kaip komunikacija veikia ar kaip ji susidaro. Galime teigti, jog komunikacijai reikalingi kai kurie elementai bei tam tikros sąlygos. Pavyzdžiui: kadangi komunikacija yra savotiškas aktas, jis turi vykti tam tikra įvykių seka ir turėti prasmę. Norint, kad komunikacija įvyktų, reikalingos tam tikros sąlygos. Tai – bendra aplinka (tai socialinė ar fizinė laiko erdvė, kurioje išsidėstę dalyviai), tam tikras laikas (kalbant su draugu jūsų komunikavimas užtruks, tarkim, 10 min, o laikraščio ar žurnalo skaitymas užtruks kokią valandą ir nebus reikalaujama interakcijos tarp siuntėjo ir gavėjo). Patį procesą geriau pavaizduoti schema:

• Komunikatorius – komunikacijos akto pradžia, kurioje gali dalyvauti individas, grupė, kolektyvas. Komunikacinėse sistemose komunikatorius bus ir gavėjas.

• Žinia arba informacija – komunikacija yra apie kažką. Žinia gali talpinti vienokį turinį siuntėjui, kitokį – gavėjui. Todėl svarbu tinkamai žinią ar informaciją užkoduoti (ženklų sistema arba kalba).

• Perdavimas – padaryti, kad žinia būtų gauta; gali vykti kalbant, rašant, per visuomenės informavimo bei elektroninės informacijos priemones, per meną ir t.t.

• Gavėjas – nėra pasyvus. Dažniausiai jis yra informacijos gavimo iniciatorius arba aktyvus. Iniciatorius ir ta prasme, kad jis pasirinktinai ieško vienų ar kitų informacijos šaltinių.

Svarbu atsiminti, kad komunikuojame:

simboliais (kalba, rašome raidėmis, iinformacija skaičiais);

keliais skirtingais lygiais, kuriuos išvardinau prieš tai (asmeninės, tarpasmeninės).

Jei yra grįžtamasis ryšys, galime įvertinti žinios efektyvumą.

Komunikacijos taikymas. Kaip jau pastebėjome, komunikaciją pritaikome kiekvieną dieną, vos ne kiekvieną minutę, nes net klausydami paskaitą komunikuojame (priimame informaciją, kurią mums suteikia dėstytojas). Ypatingai svarbus šis reiškinys įvairiose įmonėse, įstaigose, nes tai padeda savininkams rasti tinkamą informaciją ir priimti tinkamus sprendimus. Naudodami komunikacijos mokslą susipažįstame su draugais, galime su jais bendrauti, net jei ir esame toli vieni nuo kitų.

Išvados. Mano manymu, komunikacija yra itin svarbus reiškinys, tačiau norint suprasti visas jos subtilybes reikia pasigilinti į komunikacijos mokslą. Man asmeniškai, buvo įdomu paskaityti kelių žymių žmonių veikalus ir supratau, kad kiekvienas mūsų veiksmas gali būti pavadintas komunikavimu, kas man buvo neįprasta. Manau, kad komunikacija yra ir bendravimas, ir kito klausymasis, ir masinės informavimo priemonės, ir dar daug daug kitų. Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be komunikavimo!

Kas yra komunikacija?

bendravimas (12) 16.90%

procesas, kai žmogus ar grupė perduoda informaciją kitam žmogui ar grupei, kurie ją suvokia ir atsak (30) 42.25%

masinės informavimo priemonės (7) 9.86%

bendravimas su pačiu savimi (3) 4.23%

visi nurodyti atvejai (19) 26.76%