Komunikacijos proceso analizė
TURINYS
ĮVADAS 3
KOMUNIKACIJOS PROCESAS. KAS TAI? 4
KOMUNIKACIJA ORGANIZACIJOJE 9
KOMUNIKACIJOS PROCESO STEBĖJIMAS IR ANALIZĖ 11
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 15ĮVADAS
Dažniausia konflikto tarp žmonių priežastis – nevykęs komu¬nikavimas. Kadangi beveik 70 procentų savo laiko, kai nemiegame, praleidžia¬me komunikuodami – skaitydami, rašydami, kalbėdami, klausydami, – atrodytų, jog logiška daryti išvadą, kad viena iš didžiausių kliūčių sėkmingai grupės veik¬lai – efektyvaus komunikavimo trūkumas.
Nė viena grupė negali egzistuoti be komunikavimo – informacija tarp grupės narių. Idėjas galima perteikti tik tada, kai vienas žmogus perduoda kažkokią informaciją kitam. Tačiau komunikavimas yra daugiau negu vien informacijos perdavimas. IInformaciją taip pat būtina suprasti. Komunikavimą turi sudaryti ir informacijos perdavimas, ir jos suvokimas, t.y. turi būti komunikacijos procesas.
Kad ir kokia būtų puiki idėja, ji bevertė tol, kol neperduodama kitiems ir kol kiti jos nesupranta. Jei būtų toks dalykas kaip tobulas komunikavimas, tai jis egzistuotų tada, kai mintis arba idėja būtų perduodama taip, kad gavėjo mintyse suvokiamas vaizdas būtų tiksliai toks pats, kokį jį įsivaizdavo siuntėjas. Te¬oriškai idealus komunikavimas yra labai paprastas, praktiškai jo niekada nepavyksta pasiekti.
Darbo tikslas – iišsiaiškinti komunikacijos proceso sąvokas.
Uždaviniai:
1. Komunikacijos proceso stebėjimas,
2. Stebėjimo duomenų aprašymas ir analizė.KOMUNIKACIJOS PROCESAS. KAS TAI?
Dar 1948 metais amerikiečių politologas H. Lasswellas vieną savo straipsnį pradėjo bene žymiausia komunikacijos moksle fraze: “Patogiausias būdas aprašyti komunikacijos aktą yra atsakyti į šiuos klausimus: 1. KKas? 2. Ką sako? 3. Kokiu kanalu? 4. Kam? 5. Koks efektas?”
Kaip teigia L. Jovaiša, komunikacija – tai:
1. Žmonių socialinių ryšių funkcija keičiantis moksline, gamybine ir kt. patirtimi.
2. Tarpasmeninė arba grupinė žmonių veikla, keičiantis patirtimi žodiniais ir nežodiniais signalais; ši veikla vadinama bendravimu.
Kiti autoriai teigia:
Komunikacija – tai bendravimo, keitimosi patyrimu, mintimis, išgyvenimais procesas
(Railienė, 1996);
Komunikacija – tai dvišalis veiksmas, tai bendravimas, keitimosi informacija procesas, kuris realizuojamas kalboje ištartu ar parašytu tekstu (Jansone, 1997);
Komunikacinis procesas – tai nustatymas, ar informaciją siuntėjas ir gavėjas suvokia tapačiai, ar skirtingai (Baker, 1991);
Komunikacija – tarsi organizacijos kraujas, ir jo trūkumas ne vienai iš jų sukėlė panašius požymius kaip kraujo apytakos sutrikimas organizmui. Be efektyvaus komunikavimo organizacijoje darbo sėkmė, tinkamas darbuotojų motyvavimas yra negalimas. Tik tiksli, efektyvi dalykinė kkomunikacija lemia organizacijos vystymąsi. Jos dėka organizacijos nariai gali suvokti savo organizacijoje vykstančius procesus, pasijusti šios organizacijos dalimi ir jausti atsakomybę už savo veiklą (Stoner, Freeman, Gilbert, 1999).
Komunikacija – tai nenutrūkstamas, nebaigtinis ir integralus procesas (Moters, Fabun, De Fleur, Alders, Towne ir kt.).
Priklausomai nuo požiūrio ir analizės aspekto galimos įvairios komunikacijos proceso tyrimų kryptys, traktuotės, klasifikacijos. Komunikacija gali būti:
• Vidinė (vykstanti komunikacinės sistemos viduje) ir išorinė (vykstanti tarp sistemų),
• Biologinė (nuo elementarios organizmo reakcijos iki gyvūnų komunikacijos) ir socialinė (socialinis tarpasmeninis, ssocialinis grupinis ir socialinis tarpgrupinis (arba kultūrinis) lygmenys),
• Verbalinė (apima ne tik rašytinę ar sakytinę, bet ir muziką, dailę, teatrą ir žmogaus elgesio faktą) ir neverbalinė (apima visas kitas informacijos perdavimo formas – tiek biologinio, tiek socialinio lygmens),
• Rašytinė (informacijai koduoti vartojamas raštas, jai būdinga galimybė grįžti ir taisyti pateikiamą pranešimą) ir nerašytinė (komunikacija kitais kodavimo būdais (gestai, kalbos garsai), ji vyksta tik “čia ir dabar”,
• Tikslinė ir netikslinė, atsižvelgiant į tai, ar informacija perduodama tikslingai ar ne.
Apibendrinant ką tik pateiktus apibrėžimus, galima išskirti tris esminius punktus apie komunikacijos procesą : 1) komunikacijos procesuose dalyvauja žmonės, o toks komunikacijos suvokimas – bandymas suprasti, kaip žmonės sąveikauja vieni su kitais; 2) komunikacijos metu vyksta pasikeitimas reikšmėmis, t. y. figūruoja bendra reikšmė, vadinasi, norėdami komunikuoti, žmonės turi susitarti dėl vartojamų terminų sampratos; ir 3) komunikacija naudoja simbolius. Gestai, garsai, raidės, skaičiai ir žodžiai gali tik pateikti ar apytiksliai įvardinti idėjas, kurias jie turėjo perduoti pagal siuntėjo sumanymą.
Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai – tai tarpusavio suvokimas (socialinė percepcija), keitimasis informacija (komunikacija), tarpusavio sąveika (socialinė interakcija) ir santykiai.
Vos tik atsiranda koks nors ryšys tarp kelių asmenų, prasideda komunikacijos procesas. Komunikacija – tai keitimasis informacija, naudojant kokią nors ženklų sistemą arba reikšmingas pasikeitimas informacija, perduodant žinias. Informacijai perteikti nnaudojami įvairūs būdai: kalba (žodinis bendravimas), gestai, mimika. Komunikacijos procesus nagrinėja informatika, lingvistika ir t.t.
Komunikacijos procesas vyksta tarp:
Siuntėjo – asmens, kuris perduoda informaciją.
Gavėjo – asmens, kuris priima informaciją.
Kad vyktų komunikacijos procesas, reikia tikslo, išreikšto kaip pranešimas, kurį būtina per¬duoti. Jis pereina iš šaltinio (siuntėjo.) pas gavėją. Pranešimas užkoduojamas (pa¬verčiamas simboliais) ir kokiu nors būdu (kanalu) perduodamas gavėjui, kuris de¬koduoja siuntėjo sukurtą pranešimą. Šitaip vienas žmogus perduoda informaciją kitam.
Pranešimas Pranešimas Pranešimas Pranešimas
Grįžtamasis ryšys
1 pav. Komunikacijos proceso modelis
1 pav. pavaizduotas komunikacijos procesas. Jį sudaro sep¬tynios dalys: komunikacijos šaltinis, kodavimas, pranešimas, ka¬nalas, dekodavimas, gavėjas ir grįžtamasis ryšys.
Šaltinis sukuria pranešimą užkoduodamas mintį. Pranešimas yra tikrasis ma¬terialus kodavimo rezultatas. Kai kalbame, mūsų kalba yra pranešimas. Kai rašo¬me, tai, kas parašyta, yra pranešimas. Kai gestikuliuojame, mūsų rankų judesiai ir veido išraiška yra pranešimas. Kanalas – tai terpė, kuria keliauja pranešimas. Jį pasirenka šaltinis, kuris privalo nuspręsti, ar naudoti formalų, ar neformalų kanalą. Gavėjas yra asmuo, kuriam skirtas pra¬nešimas. Tačiau, kad pranešimas būtų priimtas, jis privalo būti pasiristas supran¬tama gavėjui forma. Šis etapas – pranešimo dekodavimas. Ir paskutinė komunika¬cijos proceso grandis – grįžtamasis ryšys. Grįžtamasis ryšys – tai patikrinimas, ar mums pavyko perduoti savo pranešimus taip, kaip buvome sumanę iš pradžių. Grįžtamasis rryšys pasako, ar pavyko pasiekti, kad pranešimas būtų suprastas.
Efektyvi komunikacija – tai dvipusis procesas, turintis grįžtamąjį ryšį. Tačiau netgi esant dvipusei komunikacijai, ji ne visada gali būti efektyvi, nes gali veikti komunikacijos barjerai. Anot Jucevičienės P., jie gali būti:
• asmeniniai. Jie kyla dėl nekokybiško klausimo ar supratimo problemų, neigiamų emocijų, komunikatoriaus ir perdavėjo skirtingų vertybių;
• fiziniai. Tai barjerai, kylantys dėl nepalankų komunikacijos sąlygų (triukšmo, nekokybiškų techninių priemonių);
• semantiniai, kurie atsiranda dėl komunikacijos simbolių stokos arba jų neteisingo supratimo. Semantinės komunikacijos problemos kyla komunikuojant žodžiu.
Komunikuojant žodžiu problemos kyla dėl netinkamo sąvokų vartojimo ar supratimo. Supratimą paprastai apsunkina tai, jog neretai vieną ir tą patį žodį galima suprasti skirtingai arba pasakytas žodis yra neadekvatus minties kontekstui. Viena iš pagrindinių efektyvios komunikacijos sąlygų – mokėjimas klausyti ir teisingai pateikti savo mintis.
L. S. Bairdas, J. E. Postas, J. F. Makonas teigia, kad “komunikacijos procesas susideda iš informacijos kodavimo, žinios persiuntimo, iššifravimo, interpretavimo”. Tačiau užtikrinant komunikacijos efektyvumą, pasikeitimo informacija procesą turi būti grįžtamasis ryšys. Tai padeda atskleisti žmonių bendravimo pagrindinius etapus, proceso metu atsirandančias problemas, trukdymus ir jų poveikį perduodamai informacijai.
B. S. Persingo komunikacijos proceso modelyje teigia, kad “bet kuriame komunikacijos proceso lygmenyje individas pirmiausia veikia kaip siuntėjas ir tik po to kaip grįžtamojo ryšio gavėjas”.
Jis mano, kad “siuntimas prasideda vidiniame lygyje (siuntėjas – gavėjas ir gavėjas – siuntėjas) nuo vidinio informacijos šaltinio, kuris išsaugo ir suteikia prasmę žmogaus žinioms, vertybėms ir įsitikinimams, emocijoms, bendravimo būdams”.
Priėmimo proceso etapai iš esmės tokie pat kaip ir siuntimo, tik procesas vyksta atvirkščiai: tai žinios gavimas, iššifravimas ir prasmės suteikimas gautai informacijai. Vidiniai trukdymai, galintys pakeisti žinią, yra panašūs į siuntėjo ir taip pat turi įtakos žinios supratimui. Gautos žinios iššifravimas ir interpretavimas priklauso nuo gavėjo sukaupto patyrimo, jo bbūsenos tuo metu, sugebėjimo priimti ir teisingai suvokti siuntėjo žinią.
Paskutiniame – priėmimo – etape įvertinama, ar informacija atitinka gavėjo tikslus. Vyksta vidinė rezultatų analizė, interpretacija, formuojasi nuomonė apie siuntėjo ir patį komunikacijos procesą. Įvertinimo etapas sąlygoja ir grįžtamojo ryšio pobūdį.
2 pav. Komunikacijos proceso modelis pagal L. S. Bairdą, J. E.. Postą, J. F. Makoną
“Grįžtamasis ryšys – pagrindinis komunikacijos proceso elementas”, teigia Till Bovee, nes “jis suteikia galimybę įvertinti savo žinios efektyvumą”. Galima teigti, kad siuntėjo prasmė apima procesus, kurie vvyksta iki užkodavimo. Tai individo, pradedančio komunikaciją, minties pavertimas simbolių seka, kuriam įtakos turi žmogaus sugebėjimai, požiūris, žinios, sociokultūrinė sistema. Užkodavimo esmė yra parinkti siuntėjui ir gavėjui suprantamus simbolius. Persiuntimas – tai procesas, kai siuntėjas yra pasiruošęs išsiųsti žinią ir pparenka tam geriausią kanalą bei juo pasinaudoja. Iššifravimas – tai procesas, kada gavėjas suvokia žinios prasmę. Grįžtamasis ryšys rodo gavėjo reakciją į gautą žinią.
Labai svarbu siuntėjui turėti patikimus vidinius informacijos šaltinius, atsakingai parinkti informacijos perdavimo priemones, kurios užtikrintų kokybišką informacijos persiuntimą gavėjui. Didelę įtaką komunikacijos procesui turi skirtumai tarp siuntėjo ir gavėjo, skirtingas jų tų pačių problemų suvokimo laipsnis, subjektyvaus požiūrio įtaka, nusistatymas vieno kito atžvilgiu ir t.t. Tad labai svarbu išanalizuoti ir numatyti gavėjo poreikius.KOMUNIKACIJA ORGANIZACIJOJE
Komunikacija organizacijoje gali būti : oficiali (formali) ir neoficiali (neformali).
Formalios komunikacijos santykiai yra realizuojami komunikacijų tinkle (komunikaciniai tinklai – tai žmones jungiantys pastovūs kontaktai, kurių pagalba generuojama ir perduodama informacija), kurį lemia formali organizacijos struktūra. Paprastai komunikacijos vyksta horizontaliai: informacija perduodama ir priimama ttame pačiame hierarchiniame lygyje, bei vertikaliai: tarp skirtingų hierarchinių lygių.
Vertikalioji komunikacija yra komunikacijos rūšis, kai informacija keliauja organizacijos komandų grandine aukštyn arba žemyn. Tai komunikacija tarp viršininko ir pavaldinio. Informacijos srautas iš viršaus į apačią prasideda nuo aukščiausiųjų valdymo lygių, po to keliauja žemyn per valdymo lygius, kol pasiekia eilinius darbininkus. Pagrindinis tokios komunikacijos („iš viršaus į apačią“) tikslas – patarti, informuoti, nurodyti, instruktuoti ir įvertinti darbuotojus bei pateikti organizacijos nariams žinių apie organizacijos tikslus ir politiką.
Pagrindinis komunikacijos priešinga kkryptimi, t.y. „iš apačios į viršų“, tikslas – pateikti aukštesniems valdymo lygiams informaciją apie tai, kas vyksta žemesniuose lygiuose. Tokio tipo komunikacija – tai ataskaitos apie atliktą darbą ir pasiektą pažangą, pasiūlymai, paaiškinimai ir pagalbos ar sprendimo prašymas.
Pasak Jucevičienės P., priklausomai nuo bendravimo stiliaus, situacijų sąlygų, bendruomenės, vertikali komunikacija hierarchiniuose santykiuose gali būti:
1) vienpusė; vadovas pateikia klausytojams informaciją ir nesiekia grįžtamojo ryšio;
2) dvipusė: tai laisvas pasikeitimas idėjomis. Ši komunikacija užima daugiausiai laiko, bet yra labai efektyvi;
3) vienpusė komunikacija su grįžtamuoju ryšiu: vadovas pateikia informaciją ir klausia, kaip ji suprasta.
Horizontalioji komunikacija – komunikacija tarp to paties lygmens darbuotojų. Ji paprastai neatsiejama nuo organizacijos darbo srauto ir atsiranda tarp darbo grupės narių, tarp kelių darbo grupių, tarp skirtingų grandžių narių, tarp linijinių ir patariamųjų to paties lygio vadovų. Pagrindinis horizontaliosios komunikacijos tikslas – sudaryti tiesioginį organizacijos koordinavimo ir problemų sprendimo kanalą. Taip išvengiama daug lėtesnės procedūros, pagal kurią komunikacija nukreipiama per bendrą viršininką. Papildomas horizontaliosios komunikacijos privalumas yra tas, kad ji sudaro organizacijos nariams galimybę užmegzti santykius su kolegomis (sau pagal rangą lygiais darbuotojais). Šie santykiai yra svarbūs darbuotojų pasitenkinimui.
Šalia organizuotų (formalių) informacijos perdavimo procesų egzistuoja neformali komunikacija – oficialiai nesankcionuota. Ji yra organizacijos kultūros fundamentinė dalis.
Neformalios komunikacijos tikslai yra: 1) patenkinti asmeninius pporeikius (nesvarbu, ar jie sutampa su organizacijos tikslais, ar ne); 2) išvengti nuobodulio; 3) suteikti informaciją, susijusią su darbu, kuri nesuteikiama formaliais kanalais.
Neformalios komunikacijos organizacijoje tinklai sieja žmones, turinčius vienodus pomėgius bei patirtį, ir tuos, kurie tiesiog patinka vienas kitam. Neoficialios komunikacijos tinklai atlieka gana vertingą funkciją organizacijoje: jie neleidžia žmogui izoliuotis nuo savo profesijos kolegų, stimuliuodami jį kūrybingiau mąstyti ir suteikdami „psichologinio palaikymo komandą“.
Neformali komunikacija dar yra vadinama paskalomis, gandais. Jų patikimumo lygis gali būti labai įvairus: nuo visai tikrų žinių iki absoliučiai melagingų. Gandams cirkuliuojant, tos informacijos patikimumas gali keistis nuo gandus platinančiųjų kūrybos, siekimo prisitaikyti prie gandus priimančių poreikių ir kitų priežasčių.KOMUNIKACIJOS PROCESO STEBĖJIMAS IR ANALIZĖ
Stebėtos situacijos apibūdinimas.
1. Stebimasis:
54 metų UAB vadovas.
2. Kitas komunikacijos proceso dalyvis:
52 metų UAB ekonomistė.
3. Kada ir kur vyko stebėtasis komunikacijos procesas, kiek laiko jis užtruko:
Stebėtasis komunikacijos procesas vyko koridoriuje. Jis užtruko apie 5 minutes.
4. Kokia tai buvo situacija: stebėta darbo situacija.
5. Stebimojo tikslas stebėtoje situacijoje:
• aptarti paruoštą ataskaitą Alytaus elektros tinklams;
• duoti nurodymus naujos užduoties atlikimui.
6. Stebėto komunikacijos proceso išdava:
a) motyvuota darbuotoja, nes buvo patikėta atlikti darbą;
b) motyvuoto darbuotojo kokybiškai atlikta nauja užduotis.
7. Komunikacijos proceso eiga:
Komunikacijos procesas prasidėjo, kai vadovas, atėjęs į ekonomistės kabinetą, paprašė pateikti ataskaitą. Ji maloniai padavė vadovui ataskaitas ir be jokio pprašymo, pradėjo aiškinti apie esančią situaciją. Tada vadovas išklausęs ją, pagyrė už laiku pateiktą išsamią informaciją.
Pagyręs darbuotoją, vadovas paprašė paruošti tokią pačią ataskaitą ir UAB “Litekso”. Ekonomistė sutiko su užduotimi, tik pasitikslino kai kuriuos reikalavimus. Kadangi kai kurių vadovas reikalavimų ataskaitoje nežinojo, nuėjo į savo kabinetą susiskambinti su UAB “Litekso” vadovu ir išsiaiškinti.
Komunikacijos proceso stebėjimo protokolas.
Nr. Kas stebima Įvertinimas
(Nuo 1 iki 5)
1. Balso tonas (gal jis buvo pernelyg pakeltas, nuleistas, ar optimalus, atsižvelgiant į situaciją) 5
2. Balso garsumas (gal stebimasis (-oji) kalbėjo per garsiai, arba per tyliai, o gal kaip tik, atsižvelgiant į situaciją) 4
3. Intonacija (ar ji, jūsų nuomone, atitiko tuos tikslus, kurių stebimasis (-oji) siekė) 5
4. Kalbos aiškumas, tikslumas (ar mintys buvo dėstomos aiškiai, ne per daug ištęstai) 4
5. Kalbos stilius (gal jis buvo per daug formalus, o gal familiarus?) 5
6.
Išsireiškimų „indeksavimas“ (ar kalbant buvo atsižvelgiama į pašnekovų amžių, statusą, jų galimybes suprasti) 4
7. Aktyvus klausymasis (ar stebimasis (-oji) gebėjo parodyti, kad supranta pašnekovus, ar atsakė į jų klausimus?) 5
8. Dėmesingumas (ar stebimasis (-oji) rodė pakankamą susidomėjimą šioje bendravimo situacijoje? O gal rodė nuobodulį, nekantrumą?) 5
9. Atsiskleidimas (kiek stebimasis (-oji) atskleidė savo tikrąjį „aš“, rodė tikrus jausmus) 5
10. Įsijautimas (kaip stebimasis (-oji) gebėjo pajusti pašnekovo (-ės) nuotaiką, į ją reaguodama(s) keisti savo elgesį) 4
11. Tvirtumas (ar stebimasis (-oji) gebėjo kovoti už savo teises, nežeisdama(s) pašnekovo teisių ir jo(s)
nežemindama(s)?) 5
12. Žiūrėjimas į akis (ar stebimasis (-oji) žiūri pašnekovui į akis per mažai, o gal per ilgai?) 5
12. Išvaizda (Kaip ji padėjo/trukdė siekti tikslo? Ar stebimojo (-sios) išvaizdoje buvo kas nors, kas neatitiko situacijos – apranga, šukuosena, makiažas ir pan.) 5
13. Komunikacijos laiko organizavimas (kaip stebimajam (-jai) sekėsi organizuoti laiką? Gal situacija užsitęsė per ilgai? Gal buvo nutraukta per anksti?) 5
14. Atstumas iki pašnekovo (per tolimas, per artimas, kaip tik) 4
15. Prisilietimai (jei jie naudoti, kiek tinkamai, ar tinkamu momentu) 5
16. Gebėjimas keisti komunikacijos elementų pobūdį prisitaikant prie kito komunikacijos dalyvio eemocinės būsenos, kalbos turinio ir kt. 5
17. Poza, gestai, veido išraiška
Kokie jie (nurodykite vyraujančius elementus) ir įvertinkite, atsižvelgdami į jų reikšmę, kiek jie padėjo ar trukdė siekti tikslo šioje situacijoje:
1.Galvos linktelėjimai
5
2.Rankų judesiai 5
3.Šypsena
4.Malonus bendravimas 5
5
18.
Kita (ką dar pastebėjote, kas padėjo ar trukdė siekti tikslo?) –
Komunikacijos proceso analizė.
1. Ar stebimasis šioje situacijoje pasiekė tikslą, kurį norėjo pasiekti?
Vadovas savo tikslą realizavo, kadangi ekonomistė pateikė reikiamą informaciją ir sutiko atlikti jai patikėtą kitą užduotį.
2. Koks elgesys ir komunikacijos priemonių ypatumai jam labiausiai padėjo siekti norimo tikslo?
Viso komunikacijos pr.oceso mmetu vadovo balso tonas, garsumas buvo optimalūs, atsižvelgiant į situaciją. Įėjęs į kabinetą ir pamatęs padėtą ataskaitą ant stalo, jis garsesniu balsu su nuostaba pasakė: „jau paruošta?“, o intonacija atspindėjo, kad jis tikrai džiaugiasi.
Kalbėdamas vadovas sakomų žodžių sustiprinimui naudojo galvos llinktelėjimus, gestikuliavo rankomis. Jo teigiamą nusiteikimą rodė šypsena veide.
Aktyvus klausymasis, dėmesingumas bei įsijautimas buvo pastebimas. Norimo tikslo vadovui padėjo siekti ir atitinkamas atstumas – jis buvo nei per tolimas, nei per artimas; taip pat čia prisidėjo ir situacijoje tinkanti žvilgsnio išlaikymo trukmė – vadovas nei įkyriai spoksojo, nei žvilgsniu klaidžiojo aplink.
3. Koks elgesys ir komunikacijos priemonių ypatumai jam labiausiai trukdė pasiekti norimą tikslą?
Vienas dalykas, kurį čia būtų galima paminėti, buvo tai, kad mintys buvo dėstomos šiek tiek per daug išplėstai – viską buvo galima pasakyti trumpiau, trūkumas informacijos naujai užduočiai.
4. Kaip jautėsi kitas šios situacijos dalyvis?
Mano manymu, ekonomistė jautėsi gerai, laikysena buvo paprasta, nesijautė jos balse jokio nerimo, nes jautė vadovo palaikymą, draugiškumą.
5. Ar, jūsų nuomone, šį komunikacijos procesą ggalima laikyti sėkmingu? Kodėl?
Mano nuomone, šis komunikacijos procesas buvo sėkmingas, kadangi vadovas realizavo savo tikslą, pasiekdamas, kad darbuotojas liktų patenkintas ir aktyvus.IŠVADOS
Komunikacijos procese labai svarbu siuntėjui turėti patikimus vidinius informacijos šaltinius, atsakingai parinkti informacijos perdavimo priemones, kurios užtikrintų kokybišką informacijos persiuntimą gavėjui. Didelę įtaką komunikacijos procesui turi skirtumai tarp siuntėjo ir gavėjo, skirtingas jų tų pačių problemų suvokimo laipsnis, subjektyvaus požiūrio įtaka, nusistatymas vieno kito atžvilgiu ir t.t. Tad labai svarbu išanalizuoti ir numatyti gavėjo poreikius.
Galima padaryti išvadas, kad komunikacija yyra procesas, kurio metu keičiamasi informacija bendros simbolių, ženklų ir elgesio sistemos pagalba. Sėkmingos komunikacijos šerdis – informacijos pateikimo tikslumas bei jos interpretavimo adekvatumas. Efektyvi komunikacija – tai dvipusis procesas, turintis grįžtamąjį ryšį. Tačiau netgi esant dvipusei komunikacijai, ji ne visada gali būti efektyvi, nes gali veikti komunikacijos barjerai: asmeniniai, fiziniai, semantiniai.
Išskiriama Vidinė (vykstanti komunikacinės sistemos viduje) ir išorinė (vykstanti tarp sistemų), biologinė (nuo elementarios organizmo reakcijos iki gyvūnų komunikacijos) ir socialinė (socialinis tarpasmeninis, socialinis grupinis ir socialinis tarpgrupinis (arba kultūrinis) lygmenys), verbalinė (apima ne tik rašytinę ar sakytinę, bet ir muziką, dailę, teatrą ir žmogaus elgesio faktą) ir neverbalinė (apima visas kitas informacijos perdavimo formas – tiek biologinio, tiek socialinio lygmens), rašytinė (informacijai koduoti vartojamas raštas, jai būdinga galimybė grįžti ir taisyti pateikiamą pranešimą) ir nerašytinė (komunikacija kitais kodavimo būdais (gestai, kalbos garsai), ji vyksta tik “čia ir dabar”, tikslinė ir netikslinė, atsižvelgiant į tai, ar informacija perduodama tikslingai ar ne.
Organizacijoje komunikacija gali būti formali (formalios komunikacijos santykiai yra
realizuojami komunikacijų tinkle, kurį lemia formali organizacijos struktūra) ir neformali (oficialiai nesankcionuota, t.y. gandai, paskalos), vertikali (kai informacija keliauja organizacijos komandų grandine aukštyn arba žemyn) ir horizontali (komunikacija tarp to paties lygmens darbuotojų).LITERATŪRA
1. Almonaitienė J. ir kt. Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija. 22004.
2. Baršauskienė V. Dalykinė komunikacija. Kaunas: Technologija. 2002.
3. Kasiulis J., Barvydienė V. Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija. 2001.
4. Matulinė G. Psichologija studentui. Kaunas: Technologija. 2000.
5. Baršauskienė V, Janulevičiūtė – Ivaškevičienė B. Komunikacija: teorija ir praktika. Kaunas: Technologija. 2005.
6. Grėbliauskienė B., Večkienė N. Komunikacinė kompetencija. Komunikabilumo ugdymas. Vilniaus Universitetas Tarptautinių žinių ekonomikos ir žinių vadybos centras: Žara. 2004.
