Komunikaciju tinklo inovacijos:PRIEŽASTYS IR PERSPEKTYVOS

Paskutiniai trys dešimtmečiai parodė pagreitintą telekomunikacijų, duomenų komunikacijų ir masinės komunikacijos perdavimo ir įtraukimo i tinklus poreikį. Toks pagreitinimas gali būti paaiškinamas Giddens’o modernizacijos teorijos (laiko – erdvės nutolimo/nuotolio koncepcijos) ir Beniger’io (valdymo problemos kompleksinėje/sudėtingoje visuomenėje) teorijos sinteze. Svarbiausia tema redukcijos ir ekstensijos mastu (skalės) vienovėje gali būti jaučiama visuose inovacinėsVakarų visuomenės lygiuose ir sferose. Taikant Beniger’io valdymo revoliucijos tezę paskutinei šio amžiaus pusei, siūloma esamą pagreitinimą komunikacijose ir informacijoje laikyti antrinės komunikacijos revoliucijos dalimi.

Per pastaruosius tris dešimtmečius mes ggalėjome stebėti tarpinės komunikacijos paslaugų ir programinės/materialinės įrangos vartojimo augimą visame pasaulyje, o ypač Vakaruose.Tai taikytina tiek komunikacijoms, tiek ir žinioms (informacijai, faktams, duomenims) kompiuterinė komunikacija ir masinė komunikacija . 1960, 1970 -aisiais telefonų linijų skaičius Vakarų šalyse sparčiai augdavo kiekvienais metais, padidėdamas 10 procentų. 1980- aisiais augimo tempas sumažėjo Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje ir Japonijoje, tačiau vistiek tebepirmavo nacionalinių produktų augimo lygyje.Telefonų prekyba ženkliai tebeaugo nacionalinėse ir internacionalinėse linijose. Pvz. tarpmiestinių telefonų skambučių laikas pasauliniu mastu pasiekė 30 bilijonų mminučių 1990-aisiais, 1991 m. jis jau siekė 36 bilijonus, o 1995m.- iki 60 bilijonų. Kasmetinis siunčiamos prekybos augimas JAV siekia 18 procentų (neįskaitant Meksikos ir Kanados) Vokietijoje- 14, Japonijoje -23, Taivane -31 procentą.

Žinių komunikacijos naudojimosi augimas yra net aukštesnis, jjei atskirsime ją nuo telekomunikacijų. Vietinių tinklų rinka (LANs) išaugo apytiksliai 20 procentų. Kompiuteriuų technologijų miniatiūrizacija ir digitalizacija buvo prielaida tikram duomenų kaupimo, apdorojimo, perdavimo kompiuteriuose sprogimui (protrųkiui) glaudžiai susijusio su įtinklinimu. Naudojimasis masine komunikacija taipogi auga, net jei paskaičiuotume pvz. kad ir laiką, praleista žiurint TV, reklamos industrijos bumą, bei naujos media sėkmę ( cd, video grotuvai ir kameros). Vienintelė išimtis tėra nekintanti knygų, laikrašcių ir žurnalų skaitovų publiką Vakarų šalyse.

Tarpines komunikacijos išteklių naudojimas nėra taip lengvai atskleidžiamas ir eksplikuojamas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio dėl pagrindinės dalies apsprendžiančių kintančių dydžių – komunikacijos paklausos ir pasiūlos. Išteklių naudojimosi nustatymas visuomet siejasi su nepastovumo apskaičiavimu, šiuo atveju knygų, kurios nėra skaitomos, kompiuterių, kurie retai benaudojami, mašininių telefonų, atliekancių vveikiau simbolinę funkciją. Pasiūlos ir paklausos skaičiai gali būti atkurti rinkos statistikoje ir prognozėse. Šiuo atveju, išskirtinai didėjančio augimo vaizdas nebus labai skirtingas. Britanijos Telekomunikaciju Tyrinejimo Centras ivertino augantį telefoniniuų linijų poreikį po 10 procentų per metus iki 2000-uju metu, tuo tarpu kai linijų pasiula teatsiliko tik 4,6 procento. Apie 158 bilijonų JAV dolerių investicijų buvo būtinos iki 2000 metu, bet tik 128.8 bilijonų tėra suplanuota investuoti (Telekomunikaciju Tyrinejimo Centras, 1998 ). Jei tai tiesa, palaipsniui augantis poreikis gali netgi vviršyti pasiūla viename labiausiai besiplečiančių pasaulinės ekonomikos sektorių. Telekomunikacijų Tyrimo Centras taipogi tikisi (prognozuoja) investitorių ir į žinių komunikacijos tinklą padidėjimą iki 550 procentų 1986- 2004 metų laikotarpiui. Žinių komunikacijos galingumas (našumas) didelių imonių ne tik auga, bet tiesiog sprogsta, pasak Ungerer’o ir Costello (1998) Vakarų Europos atveju, kur pastebimas 40 procentų padidejimas per metus 1986- 1987 metais. Iš pirmo žvilgsnio visai kitokia situacija yra masinėje komunikacijoje. Čia kai kuriuose sektoriuose pasiūla viršija paklausą. Beveik kiekvienas tyrinėtojas pastebi medios perteklių radio ir TV kanalų bumo atvejų, augančio knygų ir žurnalų, leidžiamų kasmet, skaičiaus, ir netikėtos naujos media pasiūlos (video tex,pay- per -view). Visgi būtina pažymėti, jog masinės komunikacijos produktų poreikis taipogi auga, ypač audio vizualiems gaminiams. W.C.Wood ir O’ Hare ( 1991) pastebėjo, jog 1979- 1988 dekados pabaigoje vartotojų išlaidos mass medijai buvo didesnės nei pradžioje. Pasak jų, išleidžiama daugiausia naujom media technologijom, kurios visgi nepakeitė ar neišstūmė išlaidavimo senosioms.

Kai kurie kalba apie tarpinės komunikacijos naudą ir jos poreikį, atsiskleidžiantį per metinių pajamų apskaičiavimą. Tarpinės komunikacijos išteklių pritaikomumas yra labai svarbus faktorius, paaiškinantis kylantį poreikį. Inovacijos fazės (tyrinėjimas, raida, išplitimas ir pasisavinimas) gali daugiau mažiau būti sėkmingai pritaikomos kiekvienam atvejui. Dar daugiau, jei egzistuoja tam tikros komunikacijos poreikis, plitimo iir įsisavinimo lygis kiekvieno patobulintinto naujo tarpininko atveju yra lydimas kylančios kreivės, kuri atrodo bent dalinai esanti autonomiška. Iki tam tikro lygio, naujos media technologinė pasiūla turi savo dinamiką. Visų pirma, naujas tarpininkas greičiausiai užpildys vaakumą ( tarpą), vesdamas prie išaugančio poreikio, kadangi susidurs su prieš tai egzistavusia nauda. (Net jei ir ne techologinio postūmio ženklai atvers naujas galimybes). Jei tarpininkas bus priimtas, galima bus stebėti vidinės informacijos augimą. Tai toks atvejis, kuomet naudojimasis įtakoja poreikį.

Žinoma, kaina yra pirminis poreikio ekonominis skatulys. Krentančios telekomunikacijų kainos, žinių komunikacija, ir techniškai tarpinė masinė komunikacija ženkliai įtakojo jų susiskaidymą per pastaruosius tris dešimtmečius. Jei kainos nebūtų buvusios mažinamos, rinkos postūmiai būtų buvę pasiūlyti ivairiausių komercinių įmonių, besistengiancių laimėti varžytuves. Kainų mažinimas per reklamą ir net sąmoninga labdara, ar netgi tam tikrų medios krypčių rėmimas yra tikslingas reiškinys, nes sunku yra įvertinti daromą poveikį. Jei poveikis esti sėkmingas, vartojimas vėl įtakoja poreikį. Kaip ten bebutų, svarbiausia yra tai, jog visi šie postūmiai žlugs, jei nebus paisoma vartotojų poreikio komunikacijai. Aukštesnis tinkamumas ir žemesnės kainos yra svarbios, bet ne reikšmingiausios priežastys, nulemiančios išskirtinį tarpinės komunikacijos naudojimasį ir poreikių augimą. To pavyzdžiu gali būti prancūzų TELETEL eksperimentas ( žr. Deveze, 1988). Miljonai taip vadinamų Minitelių (( videotekų terminalų ?) buvo laisvai išskirstyti tarp gyventojų 1980 m. Net ir 1990 metų pradžioje eksperimentas vis dar buvo nenusisekęs. Milijonai Minitelų taip ir liko nenaudojami. Šis projektas neatnešė naudos net ir iki 1992 metų. TELETEL sistema buvo sukurta kaip informacinė sistema. Įdomu tai, jog vartotojai nesusidomėjo komunikacijos (žinučių) sistema ( Feenberg, 1992). Dar daugiau nei šis vienintelis pavyzdys pasako stebėjimai daugelyje esamos rinkos komunikacijos plačiai vartojamų prekių ir paslaugų sektoriuose. Žymi dalis (toli siekiančių) telekomunikacijų ir žinių komunikacijų poreikio pagreitinto augimo atsiskleidžia bendro vartotojo dėka. 1990-ųjų metų pradžioje nei technologiniai, nei rinkos pokyčiai negalėjo priversti vartotojų naudotis namų kompiuteriu, mobiliu ir kitokio pobūdžio pagerintu telefonu, lyginant su senaisiais telefonais, TV ar video. Tai, jog kai kuriai media pasiseka rinkoje, o kitai ne- ir tai, jog skirtingų tipų vartotojų poreikiai skiriasi, turi būti aiškiai įsisamoninta, kas aiškiai atskleistų tokį nelygų tarpinės komunikacijos poreikį. Vienos tų nelygumo priežasčių bus aptartos paskutiniuose šio referato puslapiuose .

MODERNIZACIJOS TEORIJA

Didejantis komunikacijos įengimų poreikis daug labiau domina socialinius ir komunikacijos mokslus, nei didėjanti technologinė ir ekonominė pasiūla. Kai kas šiuose moksluose bandė paaiškinti kylantį poreikį naudodamiesi keletu bendrų moderinzacijos teorijų. Tokios teorijos dažniausiai gimsta Europoje, pradedamos tokių klasikinių sociologų kaip Durkheim’o (šiuolaikiniai solidarumo ir

darbo pasidalijimo tipai), Tonnies (šiuolaikinė moderni bendruomenė) ir Weber’io ( modernios kultūros racionalumas) ir baigiamos su šiuolaikiniais sociologais, kaip pvz. Elias (Vakarųu civilizacijos kultūura) ir Giddensu ( laiko- erdves nutolimas modernioje visuomenėje). Remiantis šiomis koncepcijomis, esamos modernizacijos teorijos aiškina augantį komunikacijos ir informacijos poreikį su juos lydinčiais augančiu darbo pasidalijimu ir sudėtingejimu, ekonominiu ir kultūriniu racionalizacijos, ir socialiniu ar kultūriniu individualizacijos procesais. Kaip ten bebūtų, šių teorijų trūkumas yra tas, jog jos esti arba per bendros, arba perdėm specifinės (žr. ppvz. Saunders and Warford, 1983). Taipogi tikėtina, jog jos teatskleidžia tik vieną kurį nors vystymosi aspektą (esti vienpusės). To pavyzdžiu galėtų būti plitimo skalės akcentavimas modernizacijos procese (esama visgi ir skalės redukcijos fakto). Svarbiausias visų modernizacijos teorijų trūkumas yra tai, jog jos esti antigeneralizuojančios. Jos stokoja istorinės specifikacijos ir periodizacijos. Šis tarpas yra užpildomas kitu trūkumu ( trūkumas užpildo kitą trūkumą). Šios teorijos įkyriai perša evoliucinį ir linijinį vystymosi šabloną, tapatindamas moderinzacijos procesą su konkrečiu Europos vystymusi 2, 3, 4 aamžių, vystymosi procesu vėliau išplitusiu po visą pasaulį. Šio proceso konkretūs duomenys ir turinys lieka neakcentuoti ir neištirti. Tokiu būdu šios teorijos siekia parodyti (atskleisti) vystymosi būtinumą.

Visi minėti trūkumai yra būdingi daugumai modernizacijų teorijų. Pvz. kad ir 1960 metų teorijos, ppasak kurių, procesai, vykstantys visame pasaulyje po antrojo pasaulinio karo buvo aiškinami kaip pasekmė susikaidymo, nulemto Vakaru visuomenės istorinės raidos vystymosi esminių etapų tarp taip vadinamų neišsivysčiusių šalių (Almond Coleman, 1960; Eisenstadt, 1966; MacClelland, 1961; Parsons, 1960; Rogers, 1962; Rostow, 1960). Kitas pavyzdys galėtų būti didelis skaičius specifinių modernizacijų teorijų, atsiradusių 1970 ir 1980 metais.

Šitos teorijos yra ypač relevantiškos šiame referate tyrinėjamam dalykui. Post- industrializmo teorijų pasekmė yra ta, jog jos informacijos visuomenė manė esant paskutinių agrikultūrinės revoliucijos ir paslaugų sektoriaus etapų . Pasiūlytas modelis yra tikslus modernizacijų teorijos evoliucinis ir linijinis mastymo atvejis. Jis esti kritkuojamas pasitelkiant tam empirinius kontrfaktus bei kontrargumentus . Jie labiausiai priekaištauja teigdami, kad toks žengimo pirmyn vaizdinys yra perdėm supaprastintas ir esti klaidingas ((neaiškus). Jis nuslepia tokius faktus, kaip informacijos ir paslaugų augimą, įtakotą manufaktūrinės pramonės augimo. Net pats informacijos sektoriaus supratimas yra abejotinas, kadangi svarbios istorinės tendencijos ima priklausyti nuo visų sektorių ir veiklos modernioje Vakarų visuomenėje tapimo informatyviais. Evoliucinis ir linijinis racionalizavimo teorijų modelis atsiskleidžia ir per istorinės periodizacijos nepaisymo faktą (pvz. prognozuojama, jog neišsivysčiusios šalys seks arba netgi dabar seka ir juda ta pačia trajektorija (ten pat link) kur ir Vakarų šalys bei Japonija). Modernizacijos teorija, pajėgianti paaiškinti komunikacijos poreikį, aaprašytą pirmuose šio referato skyriuose, turi būti pakankamai bendra tam, kad galėtų aprėpti visą modernizacijos procesą. Antra, ji turinti padėti mums paaiškinti ir suprasti esminius pokyčius tarp dešimtmečių. Galiausiai, ji turinti būti interdisciplinari, pajėgianti aprėpti keletą modernizacijos aspektų. Kaip matyti, sunku yra reikalauti vienos teorijos, tinkančios visam šiam procesui. Tuo tikslu būtina sintezuoti keleta ivairiausio pobūdžio teorijų. Šiame referate bus stengiamasi parodyti, jog A.Giddens’o modernizacijos teorija bei J. Beniger’io informacijos bei komunikacijos vystymosi 19-ame ir 20-ame amžiuose teorijos gali pasitarnauti minėtam tikslui.

GIDDENS’O MODERNIZACIJOS TEORIJA

Giddens’as (1990) “ Modernybės pasekmėse (reikmėse, išvadose)“ apibendrino modernybės sampratą, aptartą ankstesniuose savo paties darbuose. Po pirminio modernybės sampratos aptarimo, sietino su anksčiau minetomis evoliucinėmis teorijomis (socialinio gyvenimo organizavimo metodai, (būdai) atsirado Eurpoje XVII a. ir vėliau ženkliai išplito po visą pasaulį, 1990, p.1), Giddens’as aptaria modernybės bruožus. Aplenkdamas klasikinius sociologijos teoretikus ir ju transformacijas ( Durkheim’ąir industrializmą, Marx’ą ir kapitalizmą, Weber’į ir racionalizaciją ), jis aptaria tris modernybės dinamizmo (raidos) priežastis.

Svarbiausia priežastimi jis įvardija laiko ir erdvės perskyrą (atskyrimą) istorijoje. Primityvių visuomenių buvimo sąlyga, pasak jo, buvusi jų “presense avai lability”. Tai tokia žmonių, nesusietų (neturinčių ryšių, jungties) su kita visuomene ar net su pačia savo senąja visuomene (tradicija) veidas į veidą (ang. face-to- face) interakcijos iir komunikacijos būklė. Vėlesnė žmoniu visuomenės istorija byloja besitesianti laiko ir erdvės dimensijų skyrimąsi (atsiskyrimą) (komunikacija iveikia ( peržengia) atstumus ir tradicijas, ypač po rašto atsiradimo) bei jų pačių atsiskyrimą nuo savo pačių natūralaus pagrindo (erdvė ištuštinama, tai yra atsiejama nuo vietos pvz. socialinių santykių tarp nesančių kitų būklėje (stovyje, formoje), ir laikas taipogi ištuštinamas laikrodžių matuojamo ir natūralaus laiko atskyrimo aktu). Nepaisant to, tam, kad būtų galima žmonėms gyventi erdvėje ir laike, nebuvimas ir buvimas turėtų būti palaipsniui rekombinuoti. Tokio proceso egzistavimo šiandiena geriausias įrodymas yra tarpinės komunikacijos informacijos kaupimas (laikymas, saugojimas) bei priemonės. Modernybėje laiko ir erdvės atskyrimas virsta aukštesnio lygio erdvės- laiko distanciacija.

Kita dinamizmo prielaida (priežastis glaudžiai susijusi su pirmąja yra išklibinančių mechanizmų vystymas. Šie mechanizmai išmeta (išsklaido, iškelia) socialinę veiklą iš įvietintų kontekstų, reorganizuodami socialinius santykius už didelių laiko -erdves atstumų. Svarbiausių šių mechanizmų yra daugiau mažiau abstraktūs simboliniai ženklai (visų pirma kalba ir pinigai), bei ekspertinės sistemos (techninio įvykdymo (atlikimo) arba profesionalios ekspertizės sistemos. Tiek vieno, tiek kito pobūdžio mechanizmai įgalina socialinę ir ekonominę informaciją bei komunikaciją, kurios esti išklibintos (nepatvarios, deformuotos).

Trečioji dinamizmo prielaida yra refleksyvus žiniųu (žinojimo) pasisavinimas. Sisteminio žinojimo apie socialinį gyvenimą produkcija tampa integralia sistemos reprodukcijai, atitraukiančiai socialinį gyvenimą nuo tradicijos ppastovumo (stabilumo). Modernios visuomenės refleksyvumas, atsiradęs dėka jos socialinės praktikos kompleksiškumo (sudetingumo) reikalauja tolimesnės informacijos, programavimo, komunikacijos, ir organizavimo.

Nesunku yra ižvelgti sąsajas tarp minėtų modernybes dinamizmo prielaidų ir tarpines komunikacijos bei informacijos tinklų pajėgumo (sugebėjimo, galimybių). Pastarieji turi galimybę ir yra pakankamai pajėgūs peržengti (iveikti) erdvės ir laiko barjerus, bei dalyvauti ypatingai kompleksiškų modernių visuomenių programavime ir organizavime. Visgi didžiulė praraja išlieka tarp anksčiau pateiktu abstrakčių koncepcijų ir pvz. šiandien ženkliai augančio komunikacijos poreikio (tai buvo aptarta pirmame skyriuje). Giddens’o teorija stokoja pakankamos (reikiamos) istorinės specifikacijos ir periodizacijos. Ji taipogi rizikuoja evoliuciniu ir linijiniu aiškinimu (argumentacija), nors ir pats Giddens’as i tai atkreipia dėmesi, pabrėždamas (teigdamas didelę reikšmę) nutrūkstamumus modernizacijos procese. Bet kokiu atveju tolimesnis istorinis konceptualinis ir empirinis nuodugnumas yra būtinas.

BENIGER’IO VALDYMO REVOLIUCIJOS TEORIJA

Savo knygoje „Valdymo Revoliucija“ Beniger’is (1986) atskleidė, jog kumunikacijų infrastrūkturų bei paslaugu ekspansija antroje šio amžiaus pusėje buvo ne kas kita, o po industrinės revoliucijos kilusio valdymo ekonomikoje ir visuomenėje krizės rezultatas. Minėtai išvadai suformuoti Beniger’is pasitelkė dvejopas tyrinejimo linijas ir lygius. Pirmasis yra perdėm bendras. Tai evoliucines sistemos teorija apie žmonių visuomenes organizavimo ir programavimo vystymasį. Pastarosios teorijos turinys atitinka Giddens’o trečią dinamizmo prielaidą- refleksyvų žinių pasisavinimą. Pagrindinėje savo teorijos dalyje, Beniger’is

bando inovacijas paaiškinti visuotinių sistemų poreikiu, šiuo atveju, valdymo problema, be jokio ženklesnio kitų konkrečių istorinių koncepcijų ir paaiškinimų vystymo. Antrame savo tyrimo lygmenyje šis tarpas yra pripildytas istorinių tyrinėjimų, nors tik vieno konkretaus istorinio periodo ( XIX a. keletas dešimtmeciu). Šiuo periodu, informacijos ir kominikacijos technologijos aplenkė industrijos revoliucijos įtakota materialinės produkcijos bei transporto greitį, plėtrą ir sudetingumą. To ženklai buvo daugybės silpnų vietų gausa gamyboje ir platinime: kordinacinės problemos, trintys pervežime, bei sunkumai, sietini su naujos masinės produkcijos pplataus masto paskirstymu senose mažo masto infrastrūkturose. Kitoje amžiaus pusėje ši valdymo krizė buvo išspręsta valdymo revoliucija, sukūrusia tris eiles inovacijų:

1. biurokratines organizacijas- biurokratinių funkcijų augimas, formalių procedūrų realizacija, pasiruošimai/pasirengimai (pvz. popieriaus formos) ir laiko sinchronizacija;

2. nauja transporto ir komunikacijos infrastruktura, dėka sprogimo masinio transporto srityje;

3. masinė komunikacija ir masinį tyrinejimą kaip būdus pasiekti ir sukurti naują sunkiai įsimenamų pirkejų visuomenę.

Pasak Beniger’io, po Antrojo pasaulinio karo kompiuteris pakeitė biurokratiją kaip reikšmingiausia valdymo technologija. Kompiuterio atsiradimas ir naudojimasis juo, mmikroelektroninė revoliucija ir dabartinė informacinė visuomenė – visa tai tėra tik nauja, nors ir besitesianti musų meto valdymo revoliucijos fazė . Mano manymu, toks teiginys yra šiuolaikinių inovacijų galimybių nuvertinimas ir neapskaičiavimas staigaus komunikacijos poreikio, įrenginiu ir paslaugų pokylio vartojimo nneapskaičiavimas. Šiame lygyje visuomet yra įmanoma teigti, jog šiuolaikinis vystymasis (raida), naujų medžiagų kūrimas tiesiog tėra mūsų laikmečio revoliucijos fazė; arba, jog tai terodo tik laikiną pakilimą. Tačiau istoriniame savo tyrinėjimo lygmenyje Beniger’is parodė, jog valdymo revoliucija yra išsprendusi konkretaus laikmečio praeityje vyravusią valdymo krizę. Šiame lygyje nėra prasmės manyti, jog valdymo krizė tegalinti ištikti tik vienąkart. Esama begalės ženklų, liudijančių, jog tokia krizė buvo kilusi per pastarajį laiką. Nesunku yra parodyti, jog antroje šio amžiaus puseje ištikusios valdymo krizės sprendimo būdai yra pasenę ir virtę veikiau kliūtimis esamai raidai, ir jog visi trūkumai iškilo ekonomikoje ir visuomenėje į paviršių, trūkumai, kurie gali buti atskleisti naujų komunikacijos tinklų, komunikacijos galimybių, irengimų ir organizacines veiklos pagalba.

POLITIKA IR GALIA: CENTRALIZUOTA AR DECENTRALIZUOTA?

Augant ttarptautiniams susijungimams ir darbo pasidalijimui, pastebimi visų rūšių nacionaliniai ir regioniniai judėjimai savęs determinavimo, fundamentalizmo, bei kultūrinio identiteto link. Tuo pat metu, kai tarptautiniai organai esti stiprinamos, stebimas yra tautinių valstybių pasidalijimas tarp skirtingų žmoni, kultūrų ir religijų. Kultūrineje sferoje, kultūros globalizacija susiduria su pastangomis išsaugoti savo tapatumą .

Nacionaliniame valstybiniame lygmenyje, vyriausybės nori sustiprinti ribojančiu sąlygų (pvz.valstybės išlaidų) pagrindinį determinavimą ir piliečių registravimo veiksmingumą, kartu su visuotinio valdymo dereguliavimu ir vietinių administracijų decentralizacija. Organizaciniame lygyje, pvz. korporacija, stebima centralizuoto valdymo ggalimybe ir decentralizuotas įvykdymas vienu ir tuo pat metu. Individualiame lygyje, kai kurie socialiniai mokslininkai akcentuoja individualią erdvės ir laiko socializacija. Pvz., Habermas’as kalba apie visuomenės arba „sistemos“ skverbimąsi į privačias sritis, akcentuoja socialinės erdvės ir laiko individualizaciją, liūdėdamas dėl visuotinės sferos susiaurėjimo dėka socialinės veiklos personalizacijos. Prisijungimas prie bendro tikslo visuomet reiškia vienokio ar kitokio pobūdžio kišimasį į asmeniškumo erdvę. Kita vertus, modernūs komunikacijos tinklai suteikia individams informacijos, gyvensenos, ir komunikacijos (kontaktavimo valdymas, galimybė bendrauti greitai ir per didelį atstumą) laisvo pasirinkimo galimybės. Kompiuterių tinklai organizacijose taipogi gali būuti tiek centralizuoti (pvz. multivartojimo sistema su stipriu centru ir terminalais, pritaikytais tik specifinėms, lengvai registruojamoms užduotims), tiek decentralizuoti (pvz. personalinio kompiuterio tinklas, suteikiantis daugiau autonomijos, pasirinkimo bei informacijos valdymo darbo nei anksčiau pateiktu atveju). Techninės informacijos ir komunikacijos tinklų užmačios yra kokios tik nori, tik ne socialiai ir politiškai neutralios.

KULTŪROS GENERALIZACIJA IR PLIURALIZACIJA

Vakarų visuomenės modernizacija sukelia esminius postūmius jos socialinėje infrastruktūroje. Tradiciškai artimos bendruomenės pradingsta ir yra pakeičiamos labiau rinktinėmis socialinių tinklų difuzijos bendruomenėmis, kurioms būtina yra auganti individų tankumo ar mažų šeimų gyvenimo privatizavimo ekstensija, paženklinta namų ūkio dydžio redukcija, privačių kambarių ekstensija, bei kultūriniais prisirišimo ir mobilios privatizacijos (dažniausiai privačių mašinų) procesais. Akivaizdu, jog inovatyvūs komunikacijos ttinklai puikiai įsikomponuoja į šią tankumo socialinę infrastrukturą, asmeninį gyvenimą ir į socialinių tinklų ar rinktinių bendruomenių difuziją. Ši socialinė infrastruktūra nebūtų išsivysčiusi bent jau iki mums žinomo masto, jei ne mediainfrastruktura, visų pirma – telefonas. Namų ūkyje telefonas yra naudojamas kaip kasdienio gyvenimo tvarkymo įrankis, visų pirma skirtas susitarimui su žmonėmis, nesančiais namuose, bei kaip komunikacijos priemonė, skirta rūpinimuisi, abipusei paramai, draugystei per atstumą (ypač taikytina moterims). Paskutiniai telekomunikacijų , žinių komunikacijos (elektroninis paštas) ir masinės komunikacijos (tiesioginio marketingo ir rinktinės publikos augimas) konstrukcijos (planai, projektai, užmačios) siūlo daug geresnes galimybes nei tradicinis telefonas formuoti naujas komunikacines (informacines) bendruomenes socialinėje sferoje tarp to, kas visuotina ir to, kas asmeniška. Atrodytų tampa galimas naujo komunikacijos tipo išskyrimas greta masines komunikacijos ir interpersonalios komunikacijos, vadintinas „telelogu“ .

Tokios naujos infrastruktūros suformuota kultūra yra vienu ir tuo pat metu generalizuota ir pliuralizuota. Ji esti globalizuota, neprarandant savo vietinės skirtybės. Tai visuma per skirtybes. Tačiau abejoti verčia globalinės kultūros (suvoktos kaip amerikonizacija, Vakarų media imperalizmas, ir visur prasiskverbianti vartotojų kultūra) visuotinė integracija ir homogenizavimas. Visuomenė visgi galėjo daugiau dėmesio skirti globalizacijos procesui būdingiems keblumams, atsiskleidžiantiems žmonių kartais desperatišku mėginimu ir suvokimu išsaugoti senus arba surasti naujus kultūrinius identitetus , pavidalu.

Minėti keblumai pasirodo iir protiniame lygmenyje. Čia skalės ekstensijos ir redukcijos sujungimas taipogi gali būti puikiai regimas. Nacionaliniuose ir pasauliniuose masiniuose tinkluose bei telekomunikacijose šis skalės ekstensijos suvokimas veda jausmų padidejimo ir diferenciacijos procesų link. Šie nauji platūs ispūdžiai lenkia senuosius, sukurdami laiko -erdvės patyrimo difuziją ir protinį dviprasmiškumą . Tuo tarpu skalės redukcijos suvokimas gali buti stebimas, kuomet individuali samone grįžta į save pačią, patalpindama tuos įspūdžius socialinės ir kultūrinės individualizacijos realybės kontekste. Šios užduoties sudėtingumas gimdo protinius keblumus (pvz. informacijos perteklius, ypač stebint visas ekranizuotas media formas) ir augančia socialine nelygybe tarp grupių ar klasių daugiau mažiau turėdamas naudos iš naujos media tiekiamų paslaugų. Reziumuojant galima pasakyti, jog skalės ekstensijos ir redukcijos sujungimas gali pasitarnauti Giddens’o ir Beniger’io teorijų sintezavimui. Čia Giddens’o teorija atsiskleidžia išklibintų socialinių tinklų ir naujai įtvirtintų privačių sričių struktūriniame sujungime ir vietinės kultūros globalizavimo procese. Beniger’io teorija susiduria su tokiomis pasekmėmis, kaip fragmentuotos ir individualizuotos visuomenės bei individu, besivaržančiu su informacijos pertekliumi, valdymo problemomis.

IŠVADOS

Augantis komunikacijos infrastruktūrų ir paslaugų poreikis yra svarbus inovatyvumo požymis. Apibendrintai jis gali būti paaiškintas Giddens’o ir Beniger’io teorijų dalių sinteze. Pagrindinis dalykas šioje sintezėje yra neperskiriamas skalės ekstensijos ir skalės redukcijos tendencijų jungimas, stebimas visose modernios visuomenės sferose. Šios struktūrinės ir sisteminės

ypatybės, pajungtos žmonių komunikacijos poreikiams, apibūdina inovacijas daug geriau, nei koks telefoninių aparatų, radio taškų ir t.t. skaičius (kaip kad buvo manyta daugelio inovatcijų tyrinetojų anksčiau). Šiame referate buvo teigiama, jog informacijos ir komunikacijos, tinklų plėtra sukūrė būtinas tokioms struktūrinėms ypatybėms bei žmonių poreikiams materialias infrastruktūras. Skalės ekstensijos ir redukcijos tendencijos gali būti matomos kiekviename visuotinumo lygyje, apibendrinančiame didžiąją argumento dalį. Labiausiai bendras lygis yra Giddens’o laiko- erdvės atskyrimo konceptualizacija ir rekombinacija istorijoje, procesas, kurį jis kartais įvardina laiko – eerdvės distanciacija. Greičio, lygio ir interaktyvumo matavimai suformuoja svarbiausias šių istorinių procesų ypatybes, taip pat kaip ir jų komunikacijos priemonių palaikymą.

Žemesniuose visuotinumo lygmenyse struktūrinis skalės ekstensijos ir redukcijos sujungimas socializacijos socialiniuose procesuose yra įrodinėjamas priešpastatant individualizaciją ir centralizaciją decentralizacijai. Ankstesniuose skyriuose buvo parodyta, jog šis sujungimas reikalauja tam tikros svarbos ekonominėje, politinėje ar kultūrinėje visuomenės sferose ir jos infrastruktūrose. Bendravardiklis siūlo valdymo galimybes, susiedamas plataus ir siauro masto veiklas. Tai gali būti analizuojama kaip organizacinių „sistemos poreikių “ ir žmogiškų pporeikių pasekmė (vienu ir tuo pat metu). Šios galimybės gali buti daugelių visuomenės valdymo problemų ir žmonių konkrečių poreikių bei su tuo susijusių organizacijų, sprendimais. „Politikos ir galios “ skyriuje buvo vaizdžiai atskleista, kodėl verslo korporacijų ir valstybinių institucijų esamas pporeikis yra daug būtinesnis nei individualių namų ukių. Dialektinis priešybių visumos suvokimas geriausiai tinka struktūriniam skalės ekstensijos ir redukcijos sujungimo supratimui. Jis palieka pakankamai erdvės visumai, keblumams, žmogiškam pasirinkimui ir veiklai, kartu ypatingai pabrėždamas tam tikrą tendenciją konkrečiame istoriniame periode.

Visų pirma, labai svarbu yra sujungimą matyti kaip vientisą procesą. Suprantama, jog skalės ekstensija susilaukė daug modernizacijos teorijų demesio XIX ir XX a. antrosiose pusėse. Kita vertus, visiškai suprantama, jog skalės redukcija yra akcentuojama daugelyje dabartinių teorijų. Tai tampa akivaizdu, kuomet plataus masto procesai pasiekia savo sistemų ribas ir išprovokuoja žmonių priešingą veikimą. Nepaisant to kai kuriuose darbuose jie pateikiami kaip konfliktuojančios ir alternatyvios tendencijos. Čia pasisakoma už skalės redukciją ir decentralizaciją. Iš tiesų, visą laiką tai tebuvo tik vientisas sskirtingų greičių ir artikuliacijų procesas.

Antra, šis susijungimas yra nuolatos lydimas keblumų. Tai nebūtinai turi būti suprantama kaip tam tikros rūšies miglota metafizine ideja. Sekant dialektiniu struktūros dvipusiškumo suvokimu, struktūrines kontradikcijos turetų būti sietinos su žmogiškos veiklos konfliktiniais aspektais, poreikiais ir sąmone. Pvz.: sistemos skalės didinimas turi ženklią įtaką mažoms skalėms, ką visame pasaulyje byloja nuolatinis poreikis išsaugoti ir puoseleti (stiprinti) kultūrini, tautinį ir religinį tapatumą .

Trečia, struktūrinių tendencijų, veiksmų bei sąmonės būtina sąveika liudija apie žmogiškam pasirinkimui rodoma demesį. TTurėtų būti analizuojamos ir aptariamos ne tik sistemos, bet ir istorinių veikėjų asmeniniai poreikiai. Pvz. daug kur teigiama, jog perpildytos ir užterštos transporto infrastruktūros bus išvaduotos televeikla (pvz. teledarbu). Nepaisant to, paskutiniai faktai apie minetas veiklas byloja, jog jų tikrasis vaidmuo yra pervertintas. Socialinės ir organizacinės problemos yra išties didelės.

Augantis mobilumo poreikis yra vienas iš socialinių individų poreikių, kuris esti neįverintas. Gal būt šis poreikis dėka naujų komunikacijos galimybių yra daugiau sustiprintas nei sumažintas.

Galų gale, yra būtina istorinė periodizacija. Šiame referate buvo teigiama, jog istorinės perodizacijos stygius yra bene svarbiausia modernizacijos teorijos silpnoji vieta. Atrodytų, jog vertinga ir naudinga identifikuoti konkrečius informacijos ir komunikacijos poreikius, trūkumus, kliūtis ir konfliktus konkrečiame istoriniame laikmetyje. Yra įmanoma pritaikyti Beniger’io analizę dabartiniam laikmečiui ir stebėti antrinės valdymo krizės problemų sprendimą. Tolimesni tyrimai parodys kaip naujos komunikacijų technologijos padeda įveikti svarbiausius trūkumus ekonomikoje ir visuomenėje. Svarbiausi tų trukumų yra paženklinti darbo produktyvumo augimo sulėtėjimu. Kitos silpnos vietos (trūkumai) yra tradiciniai biurokratiniai organizavimo būdai, kuriuos puikiai charakterizuoja augantis neefektyvumas, tirštos ir užterštos transporto infrastruktūros bei regioninis planavimas, bauginantis tam tikros komunikacijos, būtinos diferencijuotai, fragmentuotai, individualizuotai visuomenei, stygius. Taigi detalėsnė istorinė ir empirinė analizė yra būtina, norint padėti visuotinėms inovacijų teorijoms paaiškinti išskirtini komunikacijos poreikio rreikalavimo ir naudojimo šiandieninįi augimą.

.

Beniger, J. (1986). “Valdymo revoliucija”. Harvard University Press.

Giddens, A. (1990).” Modernybės reikšmė”. Stanford, CA: Stanford University Press.