Kovinių filmų įtaka žmogui

Televizijos poveikis žmogui ir apskritai kultūrai amžių sandūroje taip išaugo, kad jau tapo nebeįmanoma atskirti – ar visuomenė formuoja televiziją, ar televizija daro įtaką visuomenės formavimui? Kuo toliau, tuo labiau ima atrodyti, kad televizija, tenkindama net išrankiausio žiūrovo troškimus, tampa savarankiška ir akivaizdžią įtaką turinčia jėga.

Suprantama, troškimų yra pačių įvairiausių. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus atsipalaidavimo būdo, charakterio, gyvenamosios aplinkos ir t.t. Pavyzdžiui, lietuviai (kaip, beje, ir kitų šalių šiandieniniai gyventojai) be informacinių, publicistinių laidų, loterijų ir meksikietiško jauko visuomet jjaučia ginklų, sproginėjimų, specialiųjų efektų ir, be abejo, kraujo alkį. Šiandien filmas nebus populiarus, jei jame mafijos užsakymu niekas nesusprogdins kokio nors didelio laivo, neištaškys smegenų ar sulėtintai taip ir neparodys, kokiu įmantriausiu būdu „kietas vyrukas“suknežina banditui nosį. Taip. Šiandieninė televizija kuria ne tik grožio etaloną, bet formuoja gėrio ir blogio kriterijus. Pavyzdžiui, jei koks tamsaus gymio, atseit, “gerietis“ policininkas per tardymą primuša įtariamąjį vaikų tvirkintoją, tai jau galima daryti išvadą, jog visiškai gerai tokį niekšą primušti (nors tokį turbūt iir užmušti maža). Filmas po filmo, žiūrėk, moralė jau ir keičiasi. Žiūrovams, ypač jaunesnio amžiaus, atrodys savotiškai artima, kai jie matys rūkantį, besikeikiantį ar „profilaktiškai“, nepasisekus bylai, iš nevilties prisigėrusį policininką. Kad ir ką besakytume, tačiau visi tie „teksaso reindžeriai“, „„niujorko slaptieji policininkai“ ar „žmogžudysčių skyriaus seržantai“ bando pademonstruoti, kad nors ir būdamas toli gražu nešventas, kiekvienas gali tapti „kietu“ gėrio saugotoju. Belieka tik pasirinkti lengviausią išeitį, kurią visada pirmoji pasiūlo televizija. Geriausia gynyba – puolimas. Apie tai, kad blogį reikia „gydyti“ meile ir supratimu, o ne bizūnu jau seniai pamiršta. Trumpiau tariant, vaikams ir paaugliams brukamas naujas dėsnis : „jei duodi į vieną žandą, duok ir į kitą“. Kad ir kaip būtų, žiūrint televizijos rodomus kovinius (smurto) filmus, susidaro įspūdis, kad gėris ir blogis tam ir egzistuoja, kad būtų galima „gėrio“ ar kokia kita kauke prisidengus, neva pagrįstai ir be jokios graužaties mušti, nuodyti, žudyti.

Liūdniausia, kad laikui bėgant tokių filmų, kur „šaudosi ir gaudosi“ per Lietuvos televiziją rodoma vis ddaugiau ir daugiau. Remiantis tyrimų, kuriuos atliko žurnalo „Psichologija tau“ duomenimis, jau vien penktadieniais nuo 18 val. iki vidurnakčio per vieną lietuviškų kanalų buvo parodytos 15 smurtinių žudynių, kurių „padarinys“ – 26 lavonai. Dar 11 bandymų nužudyti baigėsi nesėkmingai, tačiau kraujo ir įtampos pakako. Kitomis savaitės dienomis vaizdelis TV ekrane panašus. Atliekant tą patį tyrimą paaiškėjo, kad vis dėlto smurtinių mirčių skaičiumi tarp lietuviškų TV pirmauja BTV. Per du vakarus buvo parodyti 3 filmai, kurių „rezultatas“ 20 lavonų (9 nužudymai!). LLNK ir TV3 televizijų meniu nedaug teatsilieka, todėl vertėtų susimąstyti ar ne per daug laiko praleidžiame prie televizoriaus.

Tikrai ne be reikalo galima daryti išvadą, kad televizija tikrai teisėtai tampa XXI-ojo amžiaus pradžios troškimų išsipildymo skrynia ir vis labiau veikia kultūrinį visuomenės lygį. Ir tuos, kurie pažiūrėję smurto kupiną filmą, vis dar mano, kad pritalžyti piktadarius yra būtinas šaunumo atributas, būtų galima tik užjausti, nes televizija greičiausiai įvykdė svarbiausią savo uždavinį – „paralyžiavo“ žiūrovo smegenis.