Šiuolaikinis komunikacijos modelis ir jo taikymas

Komunikacija. Tikriausiai joks XXI a. žmogus negalėtų įsivaizduoti šiuolaikinio pasaulio be komunikacijos. Tai pagrindinis variklis, leidžiantis spartinti pasaulio vystymąsi, plėsti žmonių akiratį, diegti naujas technologijas ir pagreitinti jų pritaikymą. Šiuolaikinis žmogus su komunikacija ir įvairiomis jos rūšimis susiduria kiekvieną dieną: pradedant nuo rytinio laikrasčio prie kavos puodelio ir baigiant labos nakties palinkėjimu artimiems žmonėms. Visa tai yra komunikacija, kuri padeda mums suprasti pasauli ir netgi, iš dalies, jį valdyti.

Suvokti pačią komunikaciją mums padeda įvairūs jos mmodeliai, kuriuos mes, net nepastebėdami patys, taikome įvairiose situacijose.

Prieš pradėdama kalbėti apie modelių pritaikyma šiuolaikiniame gyvenime, norėčiau trumpai keleta iš jų pristatyti, kad visi suvoktume apie ką kalbame.

Pats pirmasis ir primityviausias komunikacijos modelis buvo sukurtas 1949m. inžinierių Shannono ir Weaverio. Tai buvo paprastas ir visiems gana lengvai suprantamas linijinis modelis, kuris turi daug trūkūmų, nes yra neišsamus.

Kitas komunikacijos modelis buvo sukurtas 1956m. profesoriaus George`o Gerbnerio. Jis yra kur kas sudėtingesnis nei Shannono ir Weaverio, tačiau turi jo branduolį- linijinį pproceso modelį. Gerbnerio modelis turi du pagrindinius patobulinimus: jis sieja pranešimą su tikrove, apie kurią jame kalbama, taip leisdamas mums kelti suvokimo ir reikšmės klausimus. Jo vaizduojamą komunikacijos procesą sudaro du kintamieji matmenys- suvokimo, arba priėmimo, matmuo ir perdavomo, arba ppriemonių ir kontrolės, matmuo.

Laswello modelis, sukurtas 1948m., yra vienas ankstyvųjų modelių, pritaikytas nagrinėti, būtent, masinei komunikacijai. Tai buvo linijinio komunikacijos modelio žodinė išraiška. Jame komunikacija suprantama kaip pranešimų perdavimas: modelis kelia klausimą apie „poveikį“, o ne „prasmę“. „Poveikis“ išreiškia stebimą ir matuojamą gavėjo pokytį, sukeltą atpažįstamų proceso elementų.

Vieną įdomesnių ir išsiskiriantį iš kitų savo forma modelių sukūrė Newcombas 1953m. Šis modelis yra trikampio formos ir tai pirmasis modelis, kuriame atkreipiamas dėmesys į komunikacijos vaidmenį visuomenėje arba į socialinius santykius. Modelį sudaro komunikatirius, gavėjas ir jų bendros socialinės aplinkos dalis. Jų vidinei santykiai yra tarpusavyje priklausomi, todėl, jei keičiasi vienas, tai keičiasi ir kiti.

Po keturių metų šį modelį patobulino Westley`s ir McLeanas. Jie įvedė dar viena naują elementą, kuris atlieka redagavomo iir komunikacinę funkciją- sprendžia, ką ir kaip perduoti. Jie taip pat pradėjo tiesinti modelį ir jis pamažu įgavo linijinę, į procesą orentuotą formą.

Jakobsonas 1960m. sukūrė modelį panašų ir į linijinį, ir į trikampį. Modelio autorius domėjosi reikšme ir vidine pranešimo struktūra. Taip jis užpildė spragą tarp proceso ir semiotinės mokyklos. Jis išskirė šešis veiksnius komunikacijai vykti tai: siuntėjas( adresantas), adresatas, kontekstas, pranešimas, kontaktas ir kodas, kurių kievienas turi savo konkrečią funkciją.

Tai buvo keletas modelių, kurie padeda vaizduoti ir suvokti komunikaciją kkaip procesą, kuris yra neatskiriamas nuo šiuolaikinio pasaulio sampratos. Nei vienas iš jų nėra visiškai tobulas ir išsamus, tačiau, mano nuomone, juos galima pritaikyti daugelyje situacijų.

Komunikacijos taikymas šiuolaikiniame pasaulyje:

Kiekvieną dieną mes žiūrime televizorių, klausomės radijo, skaitome laikraščius, naršome internete ir net nesusimąstome, kad tai darydami dalyvaujame sudėtingame masinės komunikacijos procese. Visi šie dalykai labai stipriai ir sparčia paplito po visą pasaulį, tad kiekvienas žmogus yra komunikacijos dalyvis, nesvarbu ar jis priima, ar skleidžia informaciją.

Šiandien ypatingos reikšmės įgauna komunikacijos efektyvumas organizacijose, nes organizacijos tampa sudėtingesnės struktūriniu ir technologiniu požiūriais, auga organizacijos vidaus ir išorės informacijos srautai. Besikeičianti aplinka reikalauja iš organizacijų greitų pokyčių, kurie neįmanomi be efektyvios komunikacijos. Kolektyvo nariai yra susiję vienas su kitu ir su išorės publikomis informacijos saitais. Visa tai komunikacijos valdymą daro labai svarbiu organizacijų strategijos ir raidos elementu. Todėl įvairiose verslo įstaigose buvo sukurtas naujas Ryšių su visuomėne skyrius,( kitaip viešieji ryšiai), kuris ir atlieka komunikacinę funkciją.

Viešieji ryšiai– planingos nuolatinės pastangos kurti ir išlaikyti gera valia bei tarpusavio supratimu pagrįstą organizacijos ir publikų komunikaciją.

Ryšių su visuomene specialistai planuoja, organizuoja, valdo ir vykdo organizacijos kaip visumos komunikaciją, Analizuoja iš išorės ateinančius pranešimus, jų pagrindu teikia pasiūlymus vadovams. Rengia, koordinuoja ir valdo organizacijos siunčiamus pranešimus aplinkai. Taigi rryšiai su visuomene įtraukia organizaciją į socialinį kontekstą, o šį kontekstą praturtina organizacijos turiniu. Ryšių su visuomene specialistai padeda užpildyti spragą tarp mūsų ir tūkstančių verslo, valdžios, bažnyčios, universitetų ir kitų organizacijų, taip išplėsdami visų akiratį.

Ryšių su visuomene padalinys – tai padalinys, susiejantis organizaciją su aplinka. Efektyviai jis gali veikti tik tada, kai ryšiai su visuomene suprantami ne kaip reklamos ar marketingo, o kaip vadybos funkcija. Tai strateginis padalinys, integruojantis ir visus vidinius organizacijos ryšius, ir komunikaciją su aplinka (išore). Ryšių su visuomene specialistas „dėvi dvi skrybėles“: organizacijai jis yra visuomenės atstovas, o visuomenei – organizacijos atstovas.

Šio skyriaus specialistai dažniausiai atlieka šias funkcijas:

• ivaizdžio formavimas,

• organizacijos reprezentavimas,

• vadovybės konsultavimas,

• krizių ir konfliktų vadyba,

• ryšiai su vyriausybe (lobizmas),

• papildomo finansavimo paieška (fondoieška),

• vidiniai ryšiai,

• ryšiai su vartotojais,

• ryšiai su bendruomene,

• ryšiai su žiniasklaida.

Tačiau komunikacija paplito ne tik tarp įvairių verslo įstaigų, įmonių ir koorporacijų, bet ji pastebima ir tokioje strityje kaip politika, ypač rinkiminės kampanijos metu. Būtent politinę komunikaciją labai vaizdingai pavaizduoja Newcombo komunikacijos modelis, kuris atskleidžia glaudžius ryšius tarp kandidatų, rinkėjų ir juos supančios socialinės aplinkos.

Rinkiminė komunikacija, tokiu būdu yra viena iš pagrindinių santykio tarp politikų ir piliečių suformavimo ir palaikymo priemonė. Tačiau komunikavimas tarp politikų ir visuomenės visada susietas su eeile tarpininkų, kur pagrindinę poziciją be abejo užima žiniasklaida. O tai reiškia tam tikrą politiko teikiamo teksto ir vaizdo cenzūrą ar iškreipimą. Rinkimų metu tai gali tapti svarbiu rinkiminio pasirinkimo veiksniu.

Gali susiformuoti iliuzija, kad politinės komunikacijos reikšmės didėjimas iššaukia politikos degradavimą, tačiau tai tik politikos funkcionavimo sąlygų pasikeitimo pasekmė besiplečiančioje pilietinėje erdvėje. Politinės komunikacijos erdvė mums tampa tarsi scena, kur publikai rodomi visi “už” ir “prieš” argumentai, vyksta debatai, rinkiminės kolizijos. Ir tuo pačiu metu piliečiai gali patys dalyvauti šioje “scenoje” ne tik kaip žiūrovai, bet ir kaip aktyvūs dalyviai, komentatoriai ar interaktyvūs vertintojai.

Išvados:

Taigi su kiekviena karta mes vis geriau įvaldome komunikacijos procesus, sugebame lengviau ir sparčiau jais pasinaudoti. Visa tai plečia mūsų akiratį, palengvina gyvenimo būdą, suartina skirtingus ir panašius poreikius turinčius žmones. Manau, kad šiuolaikinė komunikacija dabar turi labai didelias perspektyvas plėstis ir tobulėti, nes žmogus po truputi įvaldo komunikacijos proceso teikiamą gerovę ir sugeba iš viso to išgauti kuo didesnę naudą. Kad ir kur mes naudotume komunikaciją ar versle, ar politikoje, ar masinės informacijos skleidime, ar netgi buitiniame gyvenime- visur ji yra labai svarbi ir naudinga.

Literatūra:

1. John Fiske. Įvadas į komunikacijos studijas.- ALK/ baltos lankos, 1998.

2. Straipsnis. L.Bielinis „Komunikacinės rinkėjų pasirinkimo priklausomybės“

3. www.blogas.lt/visuomenės tyrimai.html .