socialine komunikacija
Vilniaus universitetas
Komunikacijos fakultetas
Žinių vadybos institutas
Informologijos specialybės
III kurso 1 grupės studentės
Vilmos Sinkevičiūtės
SOCIALINĖ KOMUNIKACIJA
(referatas)
Vadovas:
Doc. A.Augustinaitis
Vilnius, 2001
Turinys
Įvadas 3
1.Socialinės komunikacijos kilmė ir vystymasis 4
2. Socialinės komunikacijos apibrėžimai 7
3.Verbalinė ir neverbalinė komunikacija 8
4. Komunikacijos funkcijos ir aktai 9
5.Komunikacijos lygmenys 11
6.Komunikacija tarp lygmenų 14
Išvados 16
Literatūros sąrašas 17
Įvadas
Komunikacija , kaip keitimasis informacija, pastaruoju metu įgyja vis didesnę reikšmę. Komunikacija galima analizuoti įvairiose plotmėse. Pastaruoju metu ypač aktuali tampa socialinė komunikacija. Šiuo atvedu pagrindinis dėmesis skiriamas žmogui, kaip komunikaciniam subjektui.
Šiame darbe komunikacija nagrinėjama kaip žmonių visuomenės ar bendruomenės bbendravimo pagrindas. Pasak sociologo Čarlzo Kūli (Charles Cooley) komunikacija yra mechanizmas, kurio dėka visuomenė egzistuoja ir vystosi. Pati visuomenė yra santykių, sąveikų, atsiradusių keičiantis informacija, visuma. Komunikacija yra kažkas, ką daro žmonės, pati savaime ji neegzistuoja. Taigi, nagrinėdami komunikaciją, nagrinėjame tai, ką daro žmonės: bendrauja vienas su kitu, su grupėmis, organizacijomis ir visuomenėmis, veikia vienas kitą ir būna paveikti, informuoja ir būna informuojami, moko ir mokosi, pramogauja ir pan.
Pirmoje darbo dalyje aprašoma socialinės komunikacijos kilmė ir vystymasis, sekančiame skyriuje apžvelgiami iir apibendrinami įvairių mokslininkų ir tyrynėtojų socialinės komunikacijos apibrėžimai ir traktavimai. Paskutinis darbo etapas apima išsamų komunikacijos formų analizavimą, į kurį įeina verbalinė ir neverbalinė komunikacija; komunikacijos funkcijos ir aktai; komunikacijos lygmenys ir komunikacija tarp šių lygmenų.
Šiame darbe pagrinde remtasi uužsienio šalių autorių kūriniais, taip pat pateiktos kelios internetinės nuorodos.
1.Socialinės komunikacijos kilmė ir vystymasis
Visišaki akivaizdu, jog be bendravimo ar be minčių perdavimo naudojant kalbą t.y. be komunikacijos, neįmanomas būtų visuomenės egzistavimas, ir netgi žmonių gyvenimas. Kalbant apie socialinę komunikaciją, daugiausia dėmesio paprastai skiriama kalbai, nes jos pagalba mes išreiškiame savo mintis, idėjas ir suvokimus. Kiek sudėtingesnė padėtis yra su emocijų komukaciniu išreiškimu, bet ir čia kalbos indėlis yra pakankamai reikšmingas.
Aišku, kad komunikacija visuomenėje dar vaidina ir taprpusavio supratimo vaidmenį, nes be jo žmonės negalėtų vienas su kitu bendrauti. Bet kokiame pasisakyme yra išreiškiamos mūsų mintys. Be to komunikacija visuomet turi tam tikrą praktinį tikslą, kuris nėra išreiškiamas bendravimo metu. Šis tikslas pasiekiamas per supratimą. Tačiau socialinėje komunikacijoje pasitaiko ir nnepilno aiškumo, suvokimo elementų. Tai pasireiškia įvairiose konkrečiose situacijose ir dažniausiai susiję su laiko, per kurį turi būti perduotas ir suprasas kalbinis pranešimas, apribojimu dėl vienų ar kitų priežasčių.
Įtemptoje situacijoje, kalbinės komunikacijos trūkumai, gali sukelti rimtų sunkumų. Todėl kai kuriais atvejais, nekalbinis signalas gali buti kur kas efektyvesnis nei kalbinis pranešimas. Pavyzdžiui, tam kad iš šachtos, kur atsirado pavojus sprogti gamtinėms dujoms, greitai būtų išvesti žmonės, duodamas toks pavojaus signalas: prie ventiliacinės angos sudaužo specialiai tam atvejui paruoštą ampulę, kuri tturi labai stiprų ir nemalonų kvapą. Šis įspėjimas ragina žmones nedvejojant, kuo skubiau veržtis prie šachtos išėjimo. Gali būti, kad kitoks įspėjimo būdas, sulėtintų įvykių eigą ir baigtusi tragiškomis pasekmėmis.
Socialinė komunikacija kaip minčių keitimosi procesas, nors ir nebūtinai turi turėti kalbinę prasmę, grindžiama mąstymo universalumu ir sutelkia dėmesį į esminį vieningą loginės sistemos mąstymą. N.Viner’o pavyzdys, kuris patvirtina šį teiginį: tarkim, kad aš esu miške kartu su linksmu laukiniu žmogumi, kuris negali kalbėti mano kalba ir sakykim, aš negaliu kalbėti jo kalba. Netgi be mums kartu žinomų sutartinių kalbos ženklų, aš galiu namažai sužinoti apie jį. Tam man reikia būti atidesniu tais momentais, kai jis susidomi kuo nors ar susijaudina. Tuomet aš turiu apsidairyti aplinkui, ypatingai atidžiai pažvelgti jo žvilgsnio kryptimi ir įsidėmėti viską, ką aš pamatysiu ar išgirsiu. Neužtruks daug laiko suprasti, kas jam yra svarbiausia, ir ne todėl kad jis tai pats praneštų žodžiais, o todėl, kad aš pats juos pastebėjau. Kitaip tariant, laukinuko sugebėjimas pastebėti ypatingo dėmesio momentus savaime sudaro kalbą, kurios galimybės yra tokios daugiaaspektės, kaip ir įspūdžių diapozonai, kuriuos galime suprasti. Tokiu būdu, kai kurie gyvūnai gali turėti aktyvias, protingas, lanksčias ryšio priemones, tolimas žmogiškosios kalbos panašumui.
Ištikrųjų, signalinis reiškinys sutinkamas tarp daugelio gyvunų. Jie tturi tam tikrą bendravimo formą ir signalų pagalbą iššaukia vieni iš kitų vienokias ar kitokias reakcijas. Labai turtingas bendravimo formas turi antropoidai (žmoginės beždžionės): čia ir artikuliacija, ir mimika, ir garsai. Nežiūrint to, jų kontaktų negalima traktuoti kaip “kalbos”. Garsinė mimikos “kalba” antropoidų kaip ir artikuliacijos “kalba” išreiškia emocionalią būseną ir yra bendravimo priemonė tik tarpe bandos santykių. Esminio abstraktaus turinio čia nėra. Dalyko esmė yra ne garsuose, o funkciniame ženklo panaudojime, kuris atspindi žmonių kalbą. [7]
Žodis, apibendrintis skirtumą tarp žmonių komunikacijos ir gyvūnų komunikacijos galėtų būti , prasmė. Komunikacija tarp žmonių yra prasminga – ji pilna prasmės, ne tokia kaip gyvūnų komunikacija, kuri geriausiai charakterizuojama kaip fiziologinė sąveika su aplinka. Žmonių kalba yra unikalus sąveikos, komunikacijos ir kontrolės instrumentas.
Pirminė žmonių komunikacijos charakteristika yra intersubjektyvumas. Antras požymis, kuris išskiria žmonių komunikaciją yra intencionalumas (intentional). Kai mes komunikuojame, tai darome daugiau ar mažiau su tam tikru tikslu ar ketinimu.
Žemiaus pateiktas hierarchinis komunikacijos apibrėžimas, pradedant nuo plataus komunikacijos apibrėžimo kaip sąveika, baigiant sąlygomis, kurios yra būtinos norint pilnai apibrėžti žmonių komunikaciją:
• sąveika ( abipusis poveikis), kuri yra kartu
• intersubjektyvumas ( abipusis supratimas ), ir
• intencionalumas, tikslingumas, kuris įvykdomas pagalba
• ženklų sistemos, daugiausiai remiantis
• verbalinių simbolių sistema, charakterizuojama
• dviguba artikuliacija, ir kuri remiasi pilnai išvystyta sistema
• fonologijos, sintaksės, semantikos iir pragmatikos.
Šis hierarchinis žmonių komunikacijos apibrėžimas gali būti naudojamas išskiriant ją iš didelio skaičiaus skirtingų formų ir tipų komunikacijos. Taigi, sujungdami šiuos visus sakinius turėsime, kad komunikacija yra intersubjektyvi, tikslinga dvigubos artikuliacijos žmonių kalbos prasmės sąveika, grindžiama simboliais.[4]
Kalba pagal savo funkcija – kontaktams ir informacijos perdavimui reikalinga tik žmonių bendravime. Jos principinis skirtumas nuo visų kitų sudėtingų biologinio bendravimo formų gyvūnų pasaulyje siejasi su žmogaus socializacija ir mąstymu. Visuomenė, suvokimas, kalba, skiriamia šiuolaikiniam ir susiformavusiam žmogui.
Kalbos būtinybė atsiranda žmonių bendravimo procese ir bendravimo realizavime. Kalba – priemonė žmonų visuomenei kontaktuoti, kurios pagrindas yra pramoniniai ir socilinai santykiai. Tai ją skiria nuo visų kitų komunikacinių priemonių visose kitose sudėtingai organizuotose biologinėse bendruomenėse. Antra, žmogaus kalbos ypatybė susijusi su pirmąja ir iš jos išplaukia – tai jos priklausomybė nuo mąstymo, suvokimo, intelekto. Garsinę kalbą galima papildyti gestikuliacija, egzistuoja rašomoji kalba ir pagaliau – kurčnebylių kalba. Informacija gali būti perduodama įvairiais būdais, bet prie to bus kvalifikuojama kaip specifinė žmogaus kalba.
Taigi, kokie vis dėlto žmogiškosios komunikacijos bruožai? Šiuo klausimu yra iškelta daug įvairių teorijų. Įdomi Šogamo kalbos funkcijų gipotezė. Kalba – istorinis reiškinys. Jeigu duotos konkrečios kalbos mechanizmas būtų paveldimas, tai priešintusi jos vystimuisi. Labiausiai tikėtina, kad šis mechanizmas sukonstruotas taip,
kad galėtume jį palyginti su kinoaparatūra, t.y. su filmavimo ir projekcine aparatūra. Paveldima tik galimybė išmokti kalbą ir ja naudotis. Pasak Šogamo, tokia aparatūra galima, nes kalba turi šias dvi funkcijas:
1. Mediatorinę, t.y. reikalingą kitų žmonių ketinimų atskleidimui ir savų išreiškimui,
2. Konstruktyvinę (mąstymo-planavimo).
Iš pradžių šios dvi funkcijos nesiskyrė, po to palaipsniui atsiribojo.
Kalba – mąstymas, suvokimas ir tik tokioje išvystytoje bendravimo formoje įmanomas minčių keitimasis garsinės kalbos pagalba. Todėl kalba negali būti pilnai pakeista kitais komunikacijos ryšiais, jie gali tik papildyti ją.[7]
Prieš 20 mmetų, H.P. Grice’as Anglų filosofas domėjęsis komunikacija, pasiūlė keletą pagrindinių socialinės komunikacijos principų. Kuomet komunikuojame, turėtume būti ko-operatyvūs, racioanalūs ir efektyvūs. Detaliau galima būtų sakyti tiesa, informatyvumas, relevantumas ir aiškumas . Tai yra geri principai, tačiau žmonių gyvenime kartais ko-operatyvumas, racionalumas ir efektyvumas nėra patys geriausi principai, kuriais galima būtų vadovautis. Pavyzdžiui, kare, versle ir meilėje, gali būti naudinga meluoti – kartu dėl racionalių ir emocionalių priežasčių. Tačiau karti tiesa ta, kad kartais geriausias sprendimas yra būti ko-operatyviam, racionaliam ir eefektyviam meluojant, kalbant dalykus neliečiančius reikalo esmės ar paprasčiausiai supainiojant visą istoriją.[4]
2. Socialinės komunikacijos apibrėžimai
Mokslinių sampratų išsiaiškinimui pirmiausia siūloma nustatyti jų giminingus bruožus ir skirtumus. “Socialinės komunikacijos” gimininga samprata yra “socialinė sąveika”. Jos specifika ta, kad komunikacija realizuoja vieną iš ppirmųjų visuomenės poreikių – informacijos cirkuliavimą. Pasak J.Priliuko “Socialinė komunikacija – tai universalus pagalbinis mechanizmas, kurio pagalba vyksta bet koks socialinės sąveikos aktas, bet kokiame socialiniame lygyje, ir per socialinį atspindėjimą, tos sąveikos dalyvius privedantis prie didelio suorganizuotumo”.[8]
Taip pat galime sutikti ir kitų socialinės komunikacijos traktavimų, tokių kaip informaciniai ryšiai (M. Kaganas), kryptingi ryšiai (A.A.Brudninas). A.Eremevas “socialinę komunikacija” nesieja su kalbiniu kontaktu ir mano, kad ji gali turėti nesiomiotinį charakterį”.[8] Kai kurie autoriai, kaip Saussure atvirkščiai, akcentuoja “tekstinę” grupę (ženklus, kodus, kalbą), Barthes susitelkia ties teksto kultūrinę sąveika. Peirce, Ogden, Richards tiria labiau filosofinį požiūrį “ išorinę tikrovę”.[3]
Socialinę komunikaciją galime charakterizuoti kaip kryptingus socialinių subjektų ryšius laike ir erdvėje, skirtus perduoti ir keistis socialine informacija, įvairių veiklų sujungimą į vieną pprocesą. Socialinė komunikacija yra turininga socialinės sąveikos pusė, o kontaktas – jos funkcinė pusė.
Socialinę komunikaciją galima apibrėžti kaip socialinių ryšių sąlyčio būdą, sąlygų ir specifinio rezultato socialinė tarpusavio sąveika, socialinių institutų sąveika, siekiant patenkinti komunikatinius poreikius ir visuomeninių santykių realizavimą.[2]
Toliau apžvelgsime šio visuomeninio reiškinio struktūrą iš sisteminių pozicijų.
Sistema suprantama kaip tam tikro kiekio elementų nustatymas, kurie turi tarpusavio ryšį ir sudaro tam tikrą visumą. Elementų kiekis, sudarantis sistemą, turi tam tikrus tarpusavio ryšius ir santykius. Sisteminiame tyrime ypatingai svarbu iišskirti tuos ryšius ir santykius, kurie sudaro sistemą, t.y. suteikia visumos savybių. Bet kokia sistema iš esmės yra struktūrinė. Struktūrinė sistemos analizė prasideda nuo jos elementų tyrimo.[8]
Socialinę komunikaciją galima klasifikuoti įvairiai ir išskirti įvairius jos lygius ir formas.
3.Verbalinė ir neverbalinė komunikacija
Žmonių komunikacija vyksta įvairiomis skirtingomis formomis. Pagrindinės iš jų yra verbalinė prieš neverbalinė komunikaciją. Dauguma tyrėjų mano, kad verbalinis “kanalas” naudojamas informacijos perdavimui, tuo tarpu neverbalinis apibrėžia tarpasmeninius santykius, o kartais net užima žodinio pranešimo vietą.
Dauguma neverbalinio elgesio gestų yra įgyti, o jų reikšmę apsprendžia kultūra. Visame pasaulyje pagrindiniai komunikacijos gestai yra vienodi. Kuomet žmonės laimingi, jie šypsosi, kuomet liūdni – apniunka, kuomet niršta – jų piktas žvilgsnis. Galvos linkčiojimas beveik visame pasaulyje reiškia “taip” arba patvirtinimą. Atrodo, kad tai įgimtas gestas, nes jį naudoja ir kurti bei akli žmonės. Galvos purtymas, reiškiantis neigimą, taip pat yra beveik universalus, ir galimas daiktas, kad šis gestas siekia ankstyvą vaikystę. O kai kurie mūsų naudojami gestai atėję iš mūsų pirmykštės bendruomenės praeities. Šypsena savo pirmine prasme reiškė grasinimą, bet šiandien ji dažniausiai reiškia pasitenkinimą arba geranoriškumą.
Skirtingų tautų neverbaliniai ženklai skiriasi. Tas pats gestas vienoje tautoje gali turėti konkrečią prasmę, kitoje jis gali nereikšti nieko arba reikšti kažką visai kitą. Kartais ssunku pasakyti, ar gestas yra genetiškai apspręstas, ar kultūriškai įgytas.[9, 10]
Iš signalų ir ikonų dirbtiniai gestai, veido išsireiškimai, niurnėjimai ir šauksmai, palaipsniui augo į verbalinių simbolių kalbą, kuriamą žodžiais ir paprastais sakiniais, grindžiamais dvigubos artikuliacijos – neaprėpiamas žygdarbis, kuris verbalinę komunikaciją pavertė gryna išraiška. Paraleliai su verbaline komunikacija, pasilieka ir neverbalinė komunikacija, ir ji yra vis dar svarbi žmonių komunikacijos dalis.
Yra keleta rūšių neverbalinės komunikacijos, seniausia iš jų – afektų (affects) kūniški signalai (emocijos, jausmai, nuotaikos), kurie, galbūt sudaro svarbią dalį žmonių kalbos genezės. Džiaugsmas ir pyktis, baimė, nuostaba, nusivylimas ir kt. vis dar signalizuoja visiems mums – kartais net be mūsų žinios apie tikrovę – tokiais būdais, kurie galimas daiktas turi daug bendro su tais, kurie signalizavo mūsų protėviams.
Kitos neverbalinės komunikacijos formos apima šokį ir muziką, taip pat gerai kaip tiesioginis reprezentavimas ir imitavimas menų, tokių kaip pamėgdžiojimas, braižymas, piešimas, skulptūra ir architektūra. Visi šie menai atrodytų yra tokie seni kaip ir pats žmogus, tačiau jie vis dar naudojami perduodant reikšmes – kartais, galbūt, net galingesniais būdais, nei tai būtų įmanoma verbalinės komunikacijos pagalba.
Kita labai galingos neverbalinės komunikacijos speciali rūšis, atvaizduojama trijomis žmogaus išrastomis formaliomis kalbomis: logika, matematika ir statistika naudojama vaizduoti ir analizuoti kokybinius, kiekybinius ir tikėtinus fenomenus iir santykius, kiekvienam atskirai. Tai yra didžiulis komunikacinis instrumentas ir dažnai naudojama kartu su verbaliniais paaiškinimais, taip pat gerai kaip iliustruoti atvaizdavimai, pavyzdžiui grafiniai modeliai.[4]
4. Komunikacijos funkcijos ir aktai
Komunikacijos aktas, išrastas homo sapiens atspindi didžiulią vystymosi naudą, išdavos, kurios vis dar yra atskleidžiamos ir galbūt bus atskleidžiamos ateityje. Vienas šio vystymosi aspektų yra tai, kad jis – daugiaaspektis. Tai yra todėl, kad komunikacijos funkcijų yra daug ir jos išties svarbios.
Norint šį didelį kiekį svarbių reiškinių suprasti ir paaiškinti, juos reikia sugrupuoti į mažesnį kiekį, bendresnių reiškinių. Dažniausiai išskiriamos keturios bendriausios komunikacijos funkcijos:
• informatyvioji komunikacijos funkcija;
• valdomoji(control) komunikacijos funkcija;
• socialinė komunikacijos funkcija;
• išraiškingoji komunikacijos funkcija.
Šios bendros funkcijos galima sakyti, atitinka mažą kiekį didelių visuomeninių institucijų (teisė ir menas, religija, mokslas ir erudicija ir kt.). Įvairios komunikacijos funkcijos yra susijusios su įvairiais vadinamaisiais kalbos aktais, kurie identifikuojami įvairiais būdais filosofų, filologų ir lingvistų. Kalbos aktas yra kažkas ką tu atlieki, kuomet komunikuoji, nepaisant kokiu būdu – kalbant, rašant ar gestikuliuojant.[4, 5]
Yra keletas skirtingų kalbos aktų sąrašų. Šiek tiek supaprastinto sąrašo penki kalbos aktų bruožai:
• tvirtinimas: ‘Jis išeina’;
• klausimas: ‘Ar jis išeis?’
• įsakymas: ‘Niekur neik!’;
• pareiškimas: ‘Aš prižadu išeiti’;
• sušukimas: ‘Vau!’.
Akivaizdu, kad čia yra rūšių santykiai tarp komunikacijos funkcijų ir kalbos aktų. Informatyvioji funkcija atitinka tvirtinimus ir klausimus; valdomoji funkcija – įsakymus; išraiškingoji funkcija – sušukimus,
tuo tarpu pareiškimai gali turėti eilę skirtingų funkcijų. Socialinė funkcija gali būti įvykdyta bet kokio kalbos akto ar bet kokios kalbos akto kombinacijos pagalba. Ir atvirkščiai, kalbos akto pareiškimas atspindi gana specialų atvejį. Pareiškime tu darai ką tu sakai. Kai sakai, ”Aš prižadu išeiti”, tu papraščiausiai tai darai: tu prižadi išeiti. Kai sakai, “Aš tokiu būdu atsisakau”, tu atsisakai.
Vykęs kalbos aktas yra vadinamas felicitous. Akivaizdžiai, kalbos aktui būti (felicitous), svarbi sąlyga tam specialiam kalbos aktui pivalo būti dabartis. Pavyzdžiui, įsakymui ppaklusti, jis privalo būti išduotas žmogaus ar keleto kitų komunikacinio tarpininkavimo valdomo autoriteto.
Kalbos aktai gali būti vertinami pagal keletą pagrindinių kritetijų:
• Jie turi būti teisingi santykyje su dabartinėmis sąlygomis.
• Jie turi būti tikri, nuoširdūs santykyje su kalbėtoju.
• Jie turi būti taisyklingi santykyje su bendrai priimtomis normomis.
Šie kriterijai yra gana natūralūs ir išties gana kuklūs. Tai yra tragiškas faktas, kad sėkmingesnė komunikacija yra labaiu vykusi, kaip tik todėl, kad nėra pagarbos šiems trims pagrindiniams kriterijams – melagiai ir vaidmainiai, apgavikai ir kiti niekšai yra ddažnai visi per daug sėkmingi. Kai kurie kalbos aktai gali žlugti, kai jie yra nesuprasti ir/ar į juos nereaguojama. Jie paprasčiausiai neveiksmingi. Jūsų tvirtinimais netikima; į jūsų klausimus neatsakoma; jūsų įsakymai nevykdomi; ir jūsų deklaracijos ignoruojamos.[4]
Kalbos aktų problematika svarbiausia yra iinterpersonalinės komunikacijos lygyje, tačiau įvairiomis formomis, kalbos aktai gali taip pat atsirasti ir kituose komunikacijos lygiuose – pavyzdžiui grupiniame ar visuomeniniame lygyje. Sekančiame skyriuje plačiau apžvelgsime įvairius komunikacijos lygmenys, pradedant interpersonaline, baigiant masine ir internacionaline komunikacija.
5.Komunikacijos lygmenys
Komunikacijos lygmuo (kontekstas) – tai kokio nors įvykio ar proceso sąlygos, aplinkybės aplinka. Konteksto požymiai:
1. Komunikacijos dalyvių skaičius
2. Fizinis atstumas tarp dalyvių
3. Grįžtamojo ryšio pobūdis
4. Komunikacijos dalyvių vaidmenys
5. Pranešimo panaudojimas
6. Komunikacijos tikslai
Žmogiškoji komunikacija gali vykti viduje ar tarp, skirtingo dydžio ir kompleksiškumo, vienetų. [6] Žemiau pateiktas sąrašas formalių ir neformalių žmogaus vienetų, kurių egzistavimas labai priklauso nuo komunikacijos:
• Individai (asmenybės) ir mažos grupės;
• Vietinės, regioninės, nacionalinės ir internacionalinės bendruomenės ir tinklai;
• Formalios organizacijos;
• Municipalitetai kaip kaimai, miestai, didmiesčiai ir rajonai;
• Visuomenės, tautos ir valstybės;
• Koalicijos ir kitos suverenių valstybių internacionalinės organizacijos.
Norint tapti asmenybe, reikia sugebėti komunikuoti ssu kitais asmenimis. Privalu išmokti interpersonalinės komunikacijos meno, taip pat turėti gebėjimą komunikuoti su savim – galbūt, apie save: intra-individuoali komunikacija, apimanti savi-svarstymą. Reikia ne tik galvoti ir jausti, bet taip pat galvoti ir jausti apie savo pačio mintis ir jausmus – sugebėjimas tik palaipsniui mokintis vaikystės ir paauglystės metu.
Grupės gali būti apibūdinamos kaip individų skaičius su tarpusavio komunikacija. Specialus grupių atvejis yra tinklai, dažnai charakterizuojami kaip dalinai formalizuota, bet daugiau ar mažiau sporadinė komunikacija laike ir erdvėje, vykstanti per aatstumą. (Elektroninio pašto išradimas ir kitos elektrononės komunikacijos formos ženkliai palengvina komunikaciją tarp ir viduje grupių ir tinklų).
Formalios organizacijos yra grupės, kurios turi formalizuotą, daugiau ar mažiau hierarchinę komunikacijos struktūrą ir gana gerai – apibrėžtus tikslus, kaip taisyklė užrašytus įstatuose; taip gerai kaip naujokų priėmimo ir pašalinimo standartizuotų procedūrų sistema. Formalios organizacijos gali peržengti kitų čia minėtų socialinių vienetų ribas, būti mažos ar didelės (grupės, visuomenės, tautos ir t.t.).
Municipalitetas yra bendras terminas, kartais naudojamas apibūdinti kaimus, miestus ir rajonus, turinčius savivivaldos priemones.
Bendruomenės yra gana didelės individų grupės, charakterizuojamos kaip turinčios santykinai laisvą hierarchiją ir santykinai aukštą vidinį bendrumą, kombinacijoje su santykinai žemu išorinės bendruomenės komunikavimu. Jos dažnai turi stabilią ervės lokaciją, gyvenamąją vietą, bet dabartinės komunikacijos ir transportavimo paslaugos ir patogumai padeda formuotis geografiškai plačiau išsidėsčiusioms ir išsisklaidžiusioms visuomenėms, įskaitant taip vadinamąsias virtualias bendruomenes, atsiradusias dėka elektroninės komunikacijos.
Miestai ir didmiesčiai yra bendruomenės su santykinai didele populiacijos koncentracija, santykinai mažame geografiniame plote ir turinčios, daugiau ar mažiau, vietinių teisių ir taisyklių reguliavimo socialinės sąveikos tarp gyventojų ir taip pat fizinių miestų ar didmiesčių struktūrų, formalizuotą sistemą. Miestai yra mažesni nei didmiesčiai ir turi mažesnę formalizuotą organizaciją, tačiau abiem atžvilgiais, čia yra didelė pilka zona tarp dviejų kategorijų.
Visuomenės yra didelės, kompleksinės grupės, kkurios susidaro iš kitų grupių, tinklų, organizacijų, bendruomenių ir t.t. Visuomenės komunikacija, kaip taisyklė, vyksta pagrindinių įstatymų struktūros ribose, daugiau ar mažiau, formalizuotos taisyklės, konvencijos, įpročiai. ( Aišku, čia neturima omenyje “visuomenės” kaip klubo ar draugijos prasme.)
Tautos yra visuomenių grupės, turinčios bendrą istoriją, dažnai bendrą kalbą, bendrą kultūrą ir pan.
Valstybės yra tautos ar tautų sąjungos, turinčios bendrą politinį korpusą, bendrą jurisdikciją ir valiutą, bendrą policiją ir armiją, kartais taip pat valstybinę bažnyčią, politiškai dominuojančią valstybinę partiją ir pan. Valstybės komunikuoja įvairiais būdais su savo piliečiais, kaip taisyklė, daugiau ar mažiau formalizuotais santykiais (skelbiamais parlamentų veiksmais, vyriausybės sprendimais ir t.t.). Valstybės “galvos” su savo piliečiais komunikuoja įvairiais, daugiau mažiau formaliais keliais: kalbos iš sosto, masiniai mitingai, sueigos ir pan. Jų teritorijos ribose, valstybės taip pat turi legalų, grubaus pavidalo komunikacijos monopolį: sistematišakai organizuojamą fizinį smurtą .
Kai kurios valstybės yra valstijų federacijos, vien federacija nors ir nėra valstybės komponentas, yra tarptautiškai pripažįstama kaip suvereni valstija; pavyzdžiui, Vokietijos “kraštas” turi Bavariją.
Valstybės komunikuoja su kitomis valstybėmis. Jos dažnai steigia tarptautines sąjungas, ir pan., kartais įgalinančios jas komunikuoti fizinėmis jėgomis, už jų pačių teritorijų ribų. Jos kartais formuoja, jungia ir komunikuoja su ir viduje tokių tarptautinių organizacijų kaip Jungtinės Tautos, kurios šiuo atveju yra svarbiausia ttarptautinė organizacija.[1, 4]
6.Komunikacija tarp lygmenų
Didelė dalis komunikacijos įvyksta tame pačiame specifiniame lygyje. Individai komunikuoja su individais, organizacijos su organizacijomis ir pan. Tai galima pavadinti “komunikacija tam tikro lygio riboje” ar “intra-lygio komunikacija”. Moderniose visuomenėse komunikacija tarp lygių – “inter-lygio komunikacija” – tikriausia atspindi didėjančią dalį visos žmonių komunikacijos.
1 lentelėje pateiktas schematiškas įvairių tipų intra-lygio ir inter-lygio teoretiškai įmanomos komunikacijos tipologijos vaizdas.
Į
Individai Grupės Organizacijos Bendruomenės Visuomenės
Iš :
Individai o y y y y
Grupės x o y y y
Organizacijos x x o y y
Bendruomenės x x x o y
Visuomenės x x x y o
1 lentelė Intra-lygio ir inter-lygio komunikacijos tipologija. (Rosengrenas, 1997)
Intra-lygio komunikacija pavaizduota įstrižai – nuo kairiojo kampo viršaus iki dešniojo apačios. Yra penkios komunikacijos rūšis pažymėtos raide o. Horizontalioje padėtyje – inter-lygio komunikacija (žymima x), eina iš aukštesnių į žemesnius lygius: iš visuomeninės į grupės ar individualų lygį. Tuomet, horizontalios komunikacijos rūšys (pažymėta y), eina iš žemesnių į aukštesnius lygius: iš organizacijos į visuomenės.
Intra-lygio komunikacija individualiam lygyje apima visus mūsų jausmus, nuotaikas, mintis ir t.t. šiame lygyje komunikacija vykdoma žemesnio kompleksiškumo vienetų, nei yra patys. Tuo būdu, intra-grupės komunikacija vykdoma individų; intra-organizacijos komunikacija individų ir grupių ir t.t.
Intra- ir inter-lygio komunikacija kartu atspindi santykių galią egzistuojančią tarp individų ir grupių, organizacijų ir visuomenių.[4]
Išvados
Socialinė komunikacija, kurioje mes dalyvaujame, gali būti lyginama su tam tikrais gyvenimo etapais,
kuriais mes vadovaujamės gyvenime. Supratimas kaip žmonės komunikuoja kiekviename etape gali padėti mums sustiprinti mūsų bendravimą šeimose, kitose kultūrose ir su kitais žmonėmis mūsų pačių visuomenėje. Be to, mes galime stiprinti savo komunikacinius įgūdžius suprasdami masinių komunikacijos priemonių reikšmingumą mūsų komunikacijai. Jei tai padeda mums, tuomet turėtume apsvarsti šių gyvenimo etapų poveikį mūsų komunikacijos modelių lavinimui.
Literatūros sąrašas
1. Berko R.M., Wolvin A.D. Communicating: a Social and career focus. – Boston, 1989.
2. International Encyclopedia of Communication. – Oxford University press, 1989.
3. O’Sullivan T., Martley JJ., Saunders D., Montgomery M., Fiske J. Key concepts in communication and cultural studies. – London and New York, 1994.
4. Rosengren K.E. Communication. – Sage Publications, 2000.
5. Trenholm S. Human communication theory. – Englewood Cliffs=New Jersey, 1986.
6. Tubbs S.L., Moss S. Human communication. – New York, 1991.
7. Ибрагимова Р. О происхождении и развитии социальной коммуникации // Философско-психологические проблемы комуникации. – 1971.
8. Родионов А.Б. Коммуникация как социальное явление. – Издательство Ростовского университета, 1984. – 144с.
9. http://www.sociumas.lt/Lit/gestai/gestai.asp
10. http://www.membus.aol.com/nonverbal2/nvcom.htm
