Tarpkultūriniai barjerai ir jų sprendimo būdai

Šiame globalizacijos laikmetyje su skirtingų kultūrų atstovais susiduriama ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir versle. O kur skirtingos kultūros, ten ir tarpkultūriniai barjerai, t. y. kliūtys, trukdančios suprasti kitą kultūrą. Kaip barjerus galima išskirti: verbalinę ir neverbalinę kūno kalbą, socialines taisykles, tarpusavio santykius, vertybes, sampratas ir t. t. Kultūriniai sunkumai atsiranda dėl to, kad visuomenė mums įdiegė tam tikras sampratas ir vertybes, kurios mus savaip apriboja ir paženklina. Negana to, ir mūsų kalba yra nneatsiejama nuo mąstymo, kuris taip pat paženklintas kultūrinės patirties ir sąlygotas tų veiksnių, kurie jau nuo vaikystės turėjo lemiamos įtakos mūsų elgesiui. Veikiami šių veiksnių, pasaulį regime per savotiškus “akinius”, kliudančius suvokti kitas kultūras.

Kalbant apie sampratas, akivaizdu, kad sampratos yra tiesios ir aiškios; skirtingi tik mūsų požiūriai į jas. Pavyzdžiui, garbė, pareiga, teisingumas, dėkingumas ir kerštas yra pagrindiniai vokiečių ir kinų, arabų ir polineziečių principai. Tuo tarpu kinas ir amerikietis pareigą supranta skirtingai, o anglo keršto supratimas mažai kuo ppanašus į siciliečio. Tyla įvairiose šalyse suprantama taip pat nevienodai. Tylus atsakymas į verslo pasiūlymą atrodys neigiamas amerikiečių, vokiečių, prancūzų verslininkams. Jiems pokalbis- dvipusis procesas, kurį vienas pašnekovas tęsia nuo ten, kur kitas sustojo.Tačiau pagal Rytų Azijos “klausymosi kultūrą” nieko bbloga atsakyti tyla. Apskritai Suomijoje ir Japonijoje labiau pridera pritariamai linksėti ir tylomis šypsotis. Jei per derybas neatsižvelgiama ar nežinomą antros pusės kultūros ypatybių, susitikimas gali baigtis nesėkme, nes abi pusės viena kitos nesupras.

Kita svarbi tarpkultūrinio bendravimo kliūtis- skirtingos vertybių sistemos. Skirtingos vertybės sąlygoja kitokias socialines taisykles, elgesio ypatybes, požiūrį į tam tikras situacijas, sąvokas ir net humorą. Tarkime, švedams savaime suprantama, kad prekė turi būti pristatyta tinkamai supakuota. Pakuotės išlaidas jie iškart įskaičiuoja į prekės kainą. Lietuviai paprastai nurodo tik prekės kainą. O jeigu klientas paprašo pakuotės, liepia už tai primokėti, tuo nustebindami švedus. Kitas nesusipratimo pavyzdys- lietuvių nepasitikėjimas žodine sutartimi, kai tuo tarpu švedams pakanka ir telefonu susitarti dėl galimybės pradėti verslą.

Skiriasi ir požiūris į kkūno kalbą: nervungi, judrūs ispanai, daug gestikuliuojantys rankomis, santūriems švedams ar suomiams atrodo “nenormalūs” . Tuo tarpu italams ar portugalams tai priimtina ir normalu. Taip pat žinome, kad daugumoje europos kultūrų akių kontaktas su kitais pokalbio dalyviais yra svarbus. O štai Japonijoje toks akių kontaktas laikomas nemandagiu ir nederančiu elgesiu, todėl japonai derybų metu net 90% viso pokalbio vengia susitikti žvilgsnius.

Reikia pripažinti, kad kultūrų atstovų požiūris į humorą, ypač anekdotus, taip pat skiriasi. Amerikiečių arba europiečių anekdotai prajuokina retą rrytietį. Mat jų puoselėjamos vertybės ir dorovės normos savaime atmeta tokias humoro formas kaip sarkazmas, satyra, hiperbolė ar parodija. Per verslo susitikimus humoras yra dažnas daugelyje Europos šalių, kur jis padeda sutirpdyti ledus, atsipalaiduoti. Tačiau vokiečių įsitikinimu, derybų metu humoras visai nedera. Verslas yra dalykas rimtas ir nėra ko į jį kaišioti nereikšmingų istorijų ar blaškyti dėmesį. Japonai taip pat nesupranta, kam į dalykiškus susitikimus terpti humorą. Pajutę, kad buvo pasakytas anekdotas, kurio tikrai nesuprato, jie nusijuoks tik iš mandagumo. Tad humoras- subtilus dalykas, kas vienos kultūros žmones prajuokina, kitos gali įžeisti.

Bendraujant su kitų tautų atstovais išryškėja jautri sritis- kalbos vartojimas. Žodynas bei sąvokos, būdingos mūsų gimtajai kalbai, riboja mūsų patirties atkarpas. Išmokę daugiau kalbų, ypač tų, kurių sąvokos yra įdomiai skirtingos, plečiame savo regėjimo lauką ir bendravimo galimybes. Norint suprasti, kokia yra užsieniečio kolegos varomoji jėga, nėra geresnio būdo, kaip išmokti jo kalbąperskaityti toje šalyje parašytų knygų ir susipažinti su svarbiausiais to krašto istoriniais faktais. Beje, reikia pripažinti, kad kai kurių sąvokų tam tikrose kalbose neįmanoma išversti. Pavyzdžiui iš švedų kalbos lengva versti į anglų kalbą ir atvirkščiai, tačiau versti iš suomių į anglų kalbą yra kur kas sunkiau. Tokiais atvejais susiduriama su dviprasmiškumu, netikslumu.

Akivaizdu, kad tarpkultūriniai bbarjerai yra rimta kliūtis versle, ir ją būtina spręsti. Todėl plečiantis tarptautinei prekybai, mainams, visaip skatinamas svetimų kalbų mokymasis, kuris padeda geriau suprasti kitų tautų papročius ir kultūrą. Kad būtų įgyvendintas šis tikslas, kuriamos dvitaktės bei tarptautinės institucijos; daugelio didelių kompanijų personalo ir mokymo valdybos skiria nemažai pinigų kultūrinėms ir internacionalizavimo programoms bei instruktažams, kurie rengiami darbuotojams, atstovaujantiems kompanijai užsienyje. Viena iš tokių yra kultūrinius skirtumus mokanti pažinti Londono konsultacijų įmonė “Culturewise” . Įmonės vadovas Katleris (Cutler) teigia. Kad kalbų mokymo įmonė kultūros dalykų pradėjo mokyti prieš penketą metų, nes toks buvo verslo poreikis. Šis kultūros mokymo poreikis kilo beveik kartu su globalizacijos kreive. Įmonėje seminarai skirtingi, vieni trunka apie porą valandų pokalbio “akisį akį” forma, kiti- ir porą dienų. Seminarų tikslas- ne išmokyti kalbos ar kultūros, o iš esmės paaiškinti, kokių kultūrinių skirtumų galima tikėtis ir kaip elgtis, kad nekiltų nesusipratimų, o verslas būtų efektyvus. Kol kas dažniausi klientai- globalios daugiatautės įmonės.

Galima pamėginti kilusias tarpkultūrine skliūtis spręsti ir savarankiškai. Prieš susiduriant su nauja kultūra, būtina susipažinti su pagrindinėmis taisyklėmis, nusistovėjusiais socialiniais santykiais, laiko supratomu ir būti pasirengusiems tai perimti. Neabejotina, jog be rimtų situacijų egzistuoja tam tikros tarpkultūrinės taisyklės taisyklės sprendžiant buitinius klausimus, tokius kaip valgis, gėrimai, privačios eerdvės pažeidimas, apranga. Šiuo atveju nesusipratimų padėtų išvengti knygos apie etiketą.

Taip pat reikėtų pridurti, kad tarptautinėje sistemoje dirbantys asmenys turi išmokti ne tik kalbos, bet ir susipažinti su pagrindiniais tos šalies politikos, istorijos bei geografijos faktais, ne tik su elementaria elgsena verslo pasaulyje, bet ir kultūromis tų, su kuriais tenka bendradarbiauti.

Bendraujant su skirtingų kultūrų atstovais svarbu remtis bendrumo pamatu, bet skirtumai verti nemažesnio dėmesio. Viena iš priemonių, padedančių greičiau prisitaikyti vieniems prie kitų, yra įvairių dirgiklių vengimas. Pavyzdžiui, italas, kad ir gerai nusiteikęs brito atžvilgiu, neįžvelgia subtilaus humoro, jeigu jam primenama, kad garsiausias italų patiekalas yra spagečiai. Per tarptautines verslo derybas įterpus humoro gal ir gerokai laimima, bet iškyla pavojus padaryti ir neigiamą poveikį.

Taigi bendraudami su kitų tautų atstovais, mes prie jų taikomės. Toks prisitaikymas nepalieka mūsų psichikoje jokių randų, kadangi laikomės svetimų papročių iš dalies norėdami prisiderinti ir tuo pelnyti jų palankumą. Kartais tai daryti ne tik verta, bet ir būtina norint pasiekti tikslą. Taip pat nedera užmiršti, jog egzistuoja ir objektyvios, realios kliūtys, kurios bendravimą labai apsunkina, kadangi tas kliūtis įveikti nėra paprasta: vienpusių veiksmų neužtenka, būtinos abipusės pastangos.

LITERATŪRA: V. Prunskus- “Multikultūrinė komunikacija ir vadyba”; Žurnalas “Verslo klasė”(J. Meškauskaitė-“Humoras-tiesiausias kelias į brito širdį”); Dienraštis “Klaipėda”(str.”Versle-kultūrų skirtumai”)