VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO NUOSTATOS

PAGRINDINĖS LIETUVOS RESPUBLIKOS

VIEŠOJO ADMINISTRAVIMO ĮSTATYMO

NUOSTATOS

Šio įstatymo tikslas – sudaryti būtinas teisines prielaidas įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat skatinti viešojo administravimo institucijų administracinius gebėjimus, didinti jų veiklos efektyvumą.

Įstatymo paskirtis galima išskirti dvi. Pirma būtų tai, kad šis įstatymas apibrėžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektus, jų veiklos principus, nustato administracinio reglamentavimo, viešųjų paslaugų teikimo administravimo bei institucijų vidaus administravimo pagrindus, taip pat administracines procedūras ir prievoles nagrinėjant bei sprendžiant asmenų prašymus ir skundus (toliau –– prašymus). Antra, šis įstatymas garantuoja piliečių ir kitų asmenų teisę į teisingą ir nešališką jų prašymų nagrinėjimą viešojo administravimo institucijose bei pagrįstą prašymų sprendimą, taip pat teisę apskųsti ir gauti kompensaciją už padarytus nuostolius dėl neteisėtos administracinės veiklos.

Viešasis administravimas vadovaujasi demokratinio valstybės administravimo principais. Pirmasis administravimo principas yra įstatymo viršenybės. Jis reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta šio įstatymo, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisingus pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, vvisais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Antrasis – objektyvumo, reiškiančio, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Trečias – proporcionalumo, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas bei griežtumas turi būti proporcingi administravimo ttikslui. Ketvirtasis principas yra nepiktnaudžiavimo valdžia principas. Jis reiškia, kad viešojo administravimo institucijoms draudžiama vykdyti veiklą neturint tam suteiktų įgaliojimų arba priimti sprendimus pagal savo kompetenciją siekiant kitų, negu įstatymų nustatyta, tikslų. Paskutinysis principas – tarnybinio bendradarbiavimo, reiškiančio, kad viešojo administravimo institucijos, rengdamos administracinius aktus, prireikus teikia viena kitai reikalingą informacinę ir kitokią pagalbą. Viešojo administravimo sistema reformuojama vadovaujantis subsidiarumo principu, t.y. reikalavimu, kad aukštesnėms institucijoms nebūtų priskiriamos funkcijos, kurias gali atlikti žemesniosios institucijos ar kiti asmenys.

Pagrindinės viešojo administravimo sritys:

1) Administracinis reglamentavimas, kuris reiškia, kad tik viešojo administravimo subjektai turi teisę priimti administracinio reglamentavimo teisės aktus, reikalingus šio įstatymo ar jo pagrindu priimtiems teisės aktams įgyvendinti, vidaus administravimui ar viešųjų paslaugų teikimui administruoti. Taip pat, norminius administracinius aktus turi teisę priimti ttik viešojo administravimo subjektai, turintys įstatymų numatytus įgaliojimus pagal nustatytą kompetenciją. Ir,kad individualius administracinius aktus turi teisę priimti ne tik viešojo administravimo subjektai, bet ir jų įgalioti asmenys, remdamiesi įstatymų apibrėžtais įgaliojimai.

2) Vidaus administravimas. Šios srities tikslas yra užtikrinti, kad institucijose būtų laiku parengiami, priimami ir įgyvendinami administraciniai sprendimai, o jos turinį sudaro administravimo institucijos veiklos ir jai skirtų asignavimų administravimas, remiantis strateginiais ir einamųjų metų planais.

3) Viešųjų paslaugų teikimo administravimas. Šios srities reikalavimai yra tai, kad viešojo administravimo subjektai atsako už jjų administruojamų paslaugų teisėtumą (veikla turi būti reglamentuota teisės aktų, nustatyta tvarka įregistruota, turėti reikalingus leidimus, licenzijas ir t.t.).

Šis įstatymas taikomas viešojo administravimo institucijoms ir įstaigoms, praktiškai įgyvendinančioms įstatymus ir valstybės vykdomosios valdžios priimtus teisės aktus, priimant, nagrinėjant ir sprendžiant asmenų prašymus. Yra ir išimčių. Šio įstatymo trečiojo skirsnio ,,Administracinės procedūros ir prievolės” nuostatos netaikomos Valstybės kontrolei, Seimo kontrolieriams, Vyriausybės atstovams apskrityse, Lietuvos bankui, kitoms institucijoms, vykdančioms savo įgaliojimus pagal atskiruose įstatymuose nustatytą tvarką.