Žiniasklaida kaip svarbiausias politinės komunikacijos instrumentas

Turinys

Turinys 2

Lentelės 2

Įvadas 4

1. Žiniasklaida ir politika 5

1.1 . Politinių naujienų perteikimas 6

1.2. Žiniasklaidos įtaka visuomenės nuomonei 8

1.3. Politinės darbotvarkės formavimas 9

1.4. Politinė socializacija 10

2. Žiniasklaida demokratinėje santvarkoje 12

2.1. Žiniasklaida ir rinkimai 14

2.2 Žiniasklaidos sąveika su politika ir visuomene 17

2.3 Žiniasklaida – pilietinių teisių ir politinių laisvių garantas 18

Apibendrinimas 20

Literatūros sąrašas 21Lentelės

Lentelė 1. Žurnalistų ir visuomenės požiūrių skirtumai JAV, 2000 m. (%)……………7

Lentelė 2. Žiniasklaidos veiklos standartai…………………………13Įvadas

Politinės komunikacijos reikšmė visuomenės ir valstybės politiniame gyvenime yra pakankamai gerai suprantama. Svarbiausi į valdžią pretenduojančių asmenų, partijų ar interesų grupių veiksmai skirti efektyvių ir pakankamų komunikacinių sistemų kūrimui ir jų panaudojimui politinėje veikloje. Politinė komunikacija tampa svarbiausia ppriemone informuoti ir organizuoti visuomenę, formuoti jos nuomonę ir demokratinėje valstybėje.

Politinę komunikaciją galima vadinti politinės valdžios instrumentu, kuriuo politikai veikia visuomenę: struktūrizuoja jos politinę elgseną, telkia bendraminčius, realizuoja politinius sprendimus, organizuoja ideologines struktūras.

Per politinę komunikaciją išryškėja realios politinio gyvenimo situacijos. Demokratinėje visuomenėje informacijos priemonės, komunikacijos galimybė ir žodžio laisvė įgyja milžinišką reikšmę realizuojant politinę įtaką ir valdžią.

Politinis tekstas gimsta ne uždaroje erdvėje. Visos politinės realijos, aplinka, jos socialinis bei psichologinis kontekstas lemia politinės komunikacijos kūrimą. Šalia atvirų, viešai ddeklaruojamų idėjų joje visada yra ir užslėptų, neišsakytų politinių tikslų. Ir visa tai yra pagrindas funkcionuoti komunikacijos strategijoms.

Mes savo darbe bandysime išsiaiškinti koks gi yra žiniasklaidos vaidmuo politinėje komunikacijoje.

Darbo tikslas:

Išsiaiškinti koks yra žiniasklaidos vaidmuo politinėje komunikacijoje.

Uždaviniai:

1. Pristatyti politikos iir žiniasklaidos santykį.

2. Išsiaiškinti koks yra žiniasklaidos poveikis visuomeninės nuomonei.

3. Aptarti kaip žiniasklaida saugo pilietines teises bei politines laisves.

Metodas:

Aprašomasis.1. Žiniasklaida ir politika

Šiuolaikinė visuomenė dažnai apibūdinama kaip masinės komunikacijos visuomenė. Masinė komunikacija pagal apibrėžimą – toks procesas, kurio metu informacija perduodama didelėms, reikšmingoms, heterogeniškoms ir plačiai išsisklaidžiusioms auditorijoms.

Demokratinės politikos atžvilgiu žiniasklaida atlieka kelias specifines funkcijas: praneša politines naujienas, interpretuoja žinias, daro įtaką piliečių nuomonei, formuoja valdžios veiksmų darbotvarkę, socializuoja piliečius politiškai.

Stipriausią poveikį žiniasklaida turi viešosios nuomonės formavimui, įvairūs politiniai ar visuomeniniai įvykiai ir problemos, sulaukę didesnio žiniasklaidos dėmesio, visiems tampa tarsi sensacija ir apie tai yra nuolat kalbama. Žiniasklaida tampa naujienų industrija, kurios analitiškumas yra ribotas. Pavyzdžiui dienraščiai gali formuoti savo įvaizdį per sensacingas antraštes bei nuotraukas. Arba glaustai pateikti sensacingai suformuluoti ffaktai, kurie skirti tiems visuomenės nariams, kurie nori žinoti faktus, tačiau neturi laiko ar noro į juos gilintis bei analizuoti.

Žiniasklaidos sąvoka apima žiniasklaidos darbuotojus bei darbdavius, žurnalistus bei viešosios informacijos rengėjus, platintojus ir jų savininkus. Nors šių veikėjų interesai ir skiriasi, tačiau visus juos jungia bendras tikslas – teikti visuomenei naujienas ir jas interpretuoti.

Žiniasklaida galii būti labai įvairi: laikraščiai, žurnalai, knygos, radijas, televizija, internetas ir kita. Teikiama informacija masiškai ir greitai paskleidžiama. Laikraščius skaito tūkstančiai skaitytojų. Radijas ir televizija ggali perduoti naujienas apie įvykius iškart, kai tik jie nutinka.

Būtent dėl savo galimybės daryti įtaką visuomenei žiniasklaida tapo svarbiu studijų, kritikos ir diskusijų objektu.

Sociologiniai tyrimai Lietuvoje per paskutinįjį XX a. dešimtmetį rodo, kad apie 60% politiškai reikšmingos informacijos Lietuvos gyventojai gavo iš televizijos, o likusius maždaug 40% politinės informacijos jiems perteikė radijas ir spausdinta žiniasklaida. Jos reikšmė ypač padidėja artėjant rinkimams, nes ji tampa sudėtine rinkimų kampanijos dalimi. Pavyzdžiui, prieš 2002 metų LR prezidento rinkimus net 91,6 proc. (buvo galimi keli atsakymų variantai) informacijos apie kandidatus į prezidentus gavo iš televizijos, 39,7 proc. – iš radijo, 39,6 proc. – iš respublikinės spaudos, 21,0 proc. – iš vietos spaudos ir 2,5 proc. – iš interneto.

Politiniu požiūriu žiniasklaida pirmiausia yra svarbi tuo, kad užtikrina valdžios ir piliečių bendravimą. Demokratinėms šalims būdingi dvipusiai informacijos srautai. Informacija sklinda iš valdžios į visuomenę, ir visuomenės į valdžią.

Viena iš esminių žiniasklaidos funkcijų demokratiniame politiniame procese – perduoti piliečių poreikius valstybės valdžiai. Kai žiniasklaida reiškia susidomėjimą konkrečia problema, ji tampa aktualia, į ją atkreipia dėmesį ir politikai.

Visuomenės informavimo priemonės aktyviai veikia ir kitose demokratinio politinio proceso fazėse, o ypač įgyvendinant konkrečių problemų sprendimus. Žiniasklaida, kurios veiklos esmė – teikti naujienas visuomenei, informuoja ją, kkaip valdžios sprendimai įgyvendinami, ar jie yra tinkami ir veiksmingi. Jei problemos sprendimas nepasiekia laukto rezultato, demokratinis politinis procesas pradeda naują ciklą, t.y. visuomenė formuoja naujus poreikius, kurie pretenduoja tapti politinės darbotvarkės dalimi.

Žiniasklaida politinėje sistemoje atlieka, kaip jau minėta, tokias funkcijas kaip naujienų perteikimas ir interpretacija, poveikis visuomenės nuomonei, politinės darbotvarkės formavimas ir individų politinė socializacija.

1.1 . Politinių naujienų perteikimas

Pirmiausia žiniasklaida stengiasi sukoncentruoti dėmesį į objektus, kuriuos viešoji nuomonė vėliau sureikšmina. Eiliniai piliečiai susipažįsta ir susisieja su politikos pasauliu dažniausiai tik per žiniasklaidos perteikiamas žinias ir naujienas.

Žiniasklaidos vaidmuo perteikiant politikos naujienas vertinimas labai pri.eštaringai. Viena vertus, kai kurie tyrinėtojai apie jos įtaką politikai atsiliepia ypač neigiamai, teigdami, kad „žiniasklaida padeda įteisinti hegemoninę ideologinę sistemą su įvaizdžiais ir temomis, kurios propaguoja privačią iniciatyvą, asmeninę gerovę, individualų gobšumą, vartotojiškumą, superpatriotizmą, imperializmą, rasinius stereotipus ir moterų diskriminaciją“.

Žiniasklaida dažniausiai nusprendžia apie ką žmonės galvos ir apie ką kalbės. Kadangi žiniasklaida turi didelę įtaką piliečių dalyvavimui politiniame procese, vis dažniau dėl mažėjančios paramos atstovaujamosios demokratijos institutams bei mažėjančio rinkėjų aktyvumo kaltinami žurnalistai. Nerečiau šiuolaikinių demokratijų žiniasklaida kaltinama dėl politinio susvetimėjimo ir nemokšiškumo, politinės apatijos ir cinizmo, tačiau empiriniai ir teoriniai tyrimai rodo, kad ji nėra tokia stipri ir nepriklausoma.

Kita žiniasklaidos poveikio vertinimų dalis yra gerokai nnuosaikesnė. Žiniasklaidos poveikį gerokai koreguoja ir keičia tokie veiksniai kaip klasė, religija, socialiniai tinklai ir asmeninis patyrimas bei vertybės. Taigi žiniasklaidos poveikis nebūtinai turi kelti nerimą ar kitų politinio ir socialinio gyvenimo subjektų pasipriešinimą.

Perteikiant politikos naujienas egzistuoja kelios problemos . Visų pirma, žiniasklaidos šališkumas. 2000 m. Amerikos laikraščių redaktorių draugijos atlikto tyrimo duomenimis, net 78 proc. JAV gyventojų atrodė, kad žiniasklaida yra šališka.

Lentelė 1 . Žurnalistų ir visuomenės požiūrių skirtumai JAV, 2000 m. (%)

Šaltinis: Krupavičius A., Lukošaitis L., Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida, Poligrafija ir informatika, 2004m 166 psl.

Kita problema yra žiniasklaidos orientacija į politikos naujienų skandalingumą ir sensacingumą. Skandalų nušvietimas turi nemažai teigiamų pasekmių politikos procesui, nes didina politikų atskaitomybę, politikus iš pranašų paverčia paprastais ir klystančiais žmonėmis. Tačiau laikui bėgant mažėja pasitikėjimas ne tik politikais ir politikos morale, bet mažėja ir pačios žiniasklaidos autoritetas.

L. J. Sabato, M. Stencel ir S. R. Lichter, žinomi politikos ir žiniasklaidos santykių tyrinėtojai, teigia, kad žurnalistai, aprašydami politikų elgesį, turi atsižvelgti į tris aplinkybes: faktus: ar turimi įrodymai yra pagrįsti, ar jie yra tik gandai, ką sako tiesiogiai ar netiesiogiai į skandalą patekę asmenys; kontekstą: kada netinkamas elgesys įvyko, ar jis turi ryšį su dabartinėmis politiko pareigomis, atsakomybės sritimis

ar teiginiais, koks informacijos šaltinis ir jos pateikimo laikas; ir interesą: ar tai rūpi skaitytojams ar žiūrovams, kiek yra reikšminga pati informacija.1.2. Žiniasklaidos įtaka visuomenės nuomonei

Žmonių nuomonės ir požiūriai yra išmokstami, tačiau mokymosi procesas gali būti labai ilgas. Socialinės psichologijos požiūriu individo nuomonės ir vertinimai gali būti trejopi: pažintiniai, socialiniai ir kognityviniai. Individualių nuomonių formavimą pagrindžia keturi esminiai elementai :

1) selektyvinė atranka,

2) selektyvinis suvokimas,

3) dalijimas į tam tikrus segmentus

4) racionalizacija.

Esminė masinės komunikacijos sąlyga yra tai, kokia iinformacija ir kam yra perteikiama. Komunikacijos procesas aiškinamas keliais modeliais. Paprasčiausias vadinamas tiesioginio poveikio modeliu. Jis numato, kad žiniasklaida tiesiogiai veikia individų politines pažiūras ir kompetenciją. Žiniasklaidos netiesioginio poveikio modelis teigia, kad įtaka nėra tiesioginė, o individo politiniai požiūriai ir vertybės susiformuoja per įvairius įsiterpiančius veiksnius. Bene dažniausiai svarbiausiu veiksniu laikomi nuomonių lyderiai, kurie padeda visuomenės nariams suvokti žiniasklaidos naujienas ir žinias. Pagaliau tariamo poveikio modelis neigia priežastinį ir tiesioginį žiniasklaidos poveikį individo politiniams požiūriams ir nuomonėms, nes realią žiniasklaidos įįtaką sąlygoja pirmiausia individo statusas, lemdamas individualų naujienų vartojimo turinį bei šaltinius. Taigi žiniasklaidos poveikis pagal šį modelį yra išimtinai reflektyvus ir priklauso nuo individo statuso.

Žiniasklaidos efektyvumas priklauso nuo daugelio dalykų, visų pirma, nuo žurnalistų kvalifikacijos ir nuo vartotojų ggebėjimų suvokti informaciją.

Spausdintu žodžiu žmonės labiau pasitiki nei kitomis žiniasklaidos rūšimis, nes skaitytojai yra linkę pasitikėti vien dėl to, kad kažkas yra išspausdinta. Spaudos informacija nepasiekia jos gavėjų tuo pat metu. Individai taip pat skiriasi gebėjimais priimti spausdintą informaciją, kai elektroninė žiniasklaida daugumą gavėjų pasiekia tuo pačiu metu ir yra lengviau suprantama, nepaisant, išsilavinimo skirtumų ar kitokių įtakojančių faktorių.

Nors didžioji dalis gyventojų visą politinę informaciją ir gauna iš elektroninės žiniasklaidos priemonių, tačiau svaresnę įtaką politinei darbotvarkei daro spausdinta žiniasklaida. Televizija ir radijas, papildo spaudą ir dažnai užima jos vietą, tačiau šios visuomenės informavimo priemonės nesugebėjo tapti nepriklausomu politinės informacijos bei jos interpretavimo šaltiniu.

Išmatuoti žiniasklaidos poveikį visuomenės nuomonei labai sudėtinga. Kadangi tik nedidelė dalis žmonių apie politinius įvykius sužino nne iš masinės informacijos priemonių, galima manyti, kad žiniasklaida sukuria visuomenės nuomonę, paprasčiausiai pranešdama naujienas. Vienas akivaizdžiausių žiniasklaidos poveikio visuomenės nuomonei padarinių yra viešojo gyvenimo subjektų įvaizdžiai, kuriuos žymiai veikia informacijos kokybė.1.3. Politinės darbotvarkės formavimas

Žmonės iš žiniasklaidos dažniausiai tikisi politikos naujienų, o tai savaime žiniasklaidą skatina pačiai veikti politikoje ar netgi stengtis daryti įtaką valdžios sprendimams. Darbotvarkės formavimo teorija atsirado veikiama W. Lippmann studijos „Viešoji nuomonė“, kurioje teigiama, kad žiniasklaida veikia kaip tiltas tarp išorinio pasaulio ir jo atspindžių žmonių galvose. SSvarbiausia šios teorijos idėja – informacijos elementai, kuriuos išskiria žiniasklaida, vertinami kaip reikšmingi visuomenei.

Politikos darbotvarkės tyrimo objektas yra nebe žiniasklaidos patarimai, už ką balsuoti, bet jos poveikis individui, nustatant socialinių ir politinių problemų hierarchiją. Žiniasklaidos, kaip referentinio šaltinio, vaidmuo nepasikeičia, o kinta tik jo aspektas.

Tačiau ar realaus socialinio ir politinio pasaulio darbotvarkė atitinka tą, kurią suformuoja žiniasklaida ir perima individai. Viešosios nuomonės tyrimai Lietuvoje rodo, kad 1999-2002 m. svarbiausios problemos buvo nedarbas ir žemas pragyvenimo lygis. Tačiau žiniasklaidos akiratyje kur kas dažniau atsidurdavo politikos konfliktai, nuolat atsispindėdavo nusikaltimai, o socialinės problemos buvo aptariamos gerokai rečiau.

Žiniasklaidoje laisvą ir plačią nuomonių sklaidą keičia įtakingų politinių, ekonominių, kultūrinių interesų grupių politika. Dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kai visuomenės informavimo priemonių savininkai, konkuruodami tarpusavyje, naudojasi savo įtaką politiniam valstybės gyvenimui.

Pačios žiniasklaidos darbotvarkė yra nustatoma per naujienų pateikimo modelį tam tikram laikotarpiui, o visuomenės darbotvarkė identifikuojama dažniausiai pagal sociologų pateikiamą klausimą viešosios nuomonės apklausose, jį formuluojant respondentui taip: „Kokia problema šiandien svarbiausia X ar Y šaliai?“ Žiniasklaidos darbotvarkę nesunku patikrinti per tekstų, garso ir vaizdo turinio analizę. Pagaliau žiniasklaidos poveikį viešajai darbotvarkei galima fiksuoti eksperimentiškai.1.4. Politinė socializacija

Žiniasklaida yra svarbus politinės socializacijos veiksnys, t.y. ji piliečiams suteikia elementarias žinias apie politinius procesus. Kai kurie mokslininkai tteigia, kad svarbiausia žiniasklaidos funkcija – įtvirtinti visuomenėje egzistuojančios kultu ros ir tvarkos hegemoniją. Remiantis šiuo teiginiu, socialinės kontrolės funkcijas vykdo ne specialiai tam sukurtos prievartos institucijos, o viena iš socialinių institucijų, t.y. žiniasklaida.

Socializacinis žiniasklaidos vaidmuo gali būti labai įvairus. Žiniasklaida supažindina piliečius su politikos pasauliu, skatina piliečius remti valdžią, tačiau, kita vertus, pranešdama apie žmonių skriaudas ir atskleisdama valstybės pareigūnų tarnybinius nusižengimus, mažina piliečių pasitikėjimą ta pačia valdžia.

Žiniasklaidos vaidmuo nėra tik naujienų pateikimas ar jų interpretavimas. Pastaruoju metu vis labiau linkstama manyti, kad atvirų visuomenių masinės informacijos priemonės turėtų ne tik informuoti apie egzistuojančias problemas, tačiau ir siūlyti galimus tų problemų sprendimo būdus. Šis reiškinys įvardijamas kaip pilietiška žurnalistika.

Jei žiniasklaida yra įgyvendina savo pilietinę funkciją, tuomet ji skatina piliečius dalyvauti viešojoje veikloje. Tačiau Lietuvoje pilietiška žurnalistika yra siekiamybė.2. Žiniasklaida demokratinėje santvarkoje

Nuo pat atsiradimo žiniasklaida buvo laikoma svarbia valstybės valdžios kontrolės institucija. Šią savo funkciją ji gali atlikti tik jei yra nepriklausoma. Šalia valstybės institucijų kontrolės žiniasklaida turi ir kitas svarbias funkcijas: objektyvios informacijos pateikimas, politinės komunikacijos tarp piliečių ir valstybės užtikrinimas, politinė piliečių socializacija.

Žiniasklaida buvo vienas iš Lietuvos demokratizacijos variklių nuo pat XX amžiaus devintojo dešimtmečio antrosios pusės ir beveik iš karto tapo labai reikšminga demokratinės politikos arenos vveikėja. Joje per trumpą laikotarpį po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradėjo veikti nepriklausomai žiniasklaidai būdingi standartai, atsirado didelė masinės informacijos priemonių įvairovė ir tarpusavio konkurencija.

Žiniasklaida yra ir vienas iš esminių visuomenės sąlyčio su politika kanalų. Būtent ji padeda formuoti piliečių požiūrius, nuomones ir vertybes politinių procesų ir politikos apskritai atžvilgiu, taip pat skatina partinių tapatybių raidą. Kita vertus, didžiausia šiuolaikinės Lietuvos žiniasklaidos problema – stoka kokybiškos analitinės žurnalistikos, kurios tikslais – valdžios sprendimų kontrolė, visuomenės pilietiškumo ir politinės kompetencijos ugdymas bei demokratinės politinės kultūros standartų formavimas.

Žiniasklaida sunkiai gyvuoja nedemokratiniuose rėžimuose, kuriuose yra varžoma žodžio laisvė, cenzūra riboja realios ir aktualios informacijos pateikiama į žiniasklaidą, jau neklabant apie valdžios atstovų veiksmų kritiką. Žiniasklaida stiprina demokratiją, pati būdama nepriklausoma. Politinis žiniasklaidos poveikis atsiskleidžia rinkiminių kampanijų metu. Tuo metu išryškėja atstovaujamosios liberalios demokratijos pagrindu laikoma – konkurencija, šiuo atveju ji pasireiškia kova dėl postų valdžioje. Tai galimybė piliečiams rinktis iš kelių kandidatų ar partijų.

Pagrindinės atstovaujamosios demokratijos dimensijos, pagal Joseph Schumpeter ir Robert Dahl, yra:

1. Partijų ir individų pliuralistinė konkurencija dėl politinių postų . Tokia konkurencija suteikia galimybę piliečiams pasirinkti jų lūkesčius labiausiai atitinkantį kandidatą, turintį geriausią politinę programą ar charizmą, pritraukiančią rinkėjus.

2. Piliečių dalyvavimas kandidatų į politinius postus atrankoje laisvų, teisingų ir reguliarių rinkimų metu

. Demokratinės visuomenės pagrindas yra reguliarūs, teisingi ir laisvi rinkimai, kurie suteikia piliečiams galimybę įtakoti valdžią rinkdami savo atstovus.

3. Pilietinės teisės ir politinės laisvės ( žodžio, spaudos, susirinkimų ), kurios yra būtinos sąlygos veiksmingai konkurencijai ir dalyvavimui užtikrinti.

Lentelė 2. Žiniasklaidos veiklos standartai

Sąlygos atstovaujamajai demokratijai Pliuralistinė konkurencija Piliečių dalyvavimas Pilietinės teisės ir politinės laisvės

Žiniasklaidos vaidmuo Pilietinis forumas Mobilizacinis agentas Sarginis šuo

Įgyvendinimo rodiklis

Naujienų prieinamumas ir pusiausvyra: apimties/laiko pusiausvyra; krypties pusiausvyra; darbotvarkės pusiausvyra. Naujienų vartotojų pilietinis įsitraukimas: praktinės žinios; politinis interesas; pilietinis aktyvumas. Nepriklausoma, teisinga ir veiksminga valdžios ir jos pareigūnų ppriežiūra: redakcijos komentarai; kritiška analizė; aiškinamieji vertinimai.

Įgyvendinimo įvertinimas Turinio analizė: naujienų kiekis ir pusiausvyra Visuomenės apklausos: naujienų vartotojų žinios, interesai ir aktyvumas Atvejo studija: netinkamų valdžios veiksmų nušvietimas

Šaltinis: Krupavičius A. Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida, poligrafija ir informatika, 2004m. 173p.

„Pagal atstovaujamosios demokratijos dimensijas Pippa Norris išskyrė tris žiniasklaidos politines funkcijas“ , kurios yra aprašomos lentelėje 1:

1. Kaip pliuralistinių diskusijų pilietinis forumas. Piliečiams svarbu gauti lengvai ir plačiai prieinamą informaciją nepriklausomai nuo jų socialinio sluoksnio.

2. Kaip piliečių dalyvavimo mobilizacinis agentas. Žiniasklaida suteikia .visuomenei reikalingu politinių žžinių, skatina jos domėjimąsi politika, taip pat iš to iškylančias diskusijas ir dalyvavimą iš kurių svarbiausi yra rinkimai.

3. Kaip pilietinių teisių ir politinių laisvių sarginis šuo. Žiniasklaida yra tarsi piliečiams atvira politikų ir valdžios pareigūnų prižiūrėtoja, kuri užtikrina jų atsakomybę už ssavo veiksmus.2.1. Žiniasklaida ir rinkimai

Šiais laikais rinkiminių kampanijų neįsivaizduojame be masinių komunikacijos priemonių pagalbos, pasitelkiant jas kaip visuomenės informavimo ir funkcionavimo priemones. „Kada bandoma veikti ignoruojant tai, nekreipiant dėmesio į politinio bei visuomeninės komunikacijos taisykles – pasiekiamas tik neigiamas rezultatas. Tarpusavio santykių dėsniai, kurie šiandien dominuoja visuomenėje ir ypač politikoje yra didžiąja dalimi sietini su masinės komunikacijos sąlygomis“ .

Rinkėjų dėmesys konkretiems rinkimams ir rinkimų kampanijai priklauso nuo keturių veiksnių, arba stimulų:

1. Žiniasklaidos dėmesio rinkimams . Be žiniasklaidos dėmesio, piliečių informavimo, kandidatų reklamos nebūtų ir pačių rinkimų. Visuomenė negaudama jokios informacijos apie kandidatą, būtų pasyvi ir paprasčiausiai nebalsuotų.

2. Renkamos institucijos ar pareigūno reikšmės valstybės politinėje sistemoje. Žiniasklaidos susidomėjimas politiku yra proporcingas jo populiarumui, nes tai sietina su visuomenės susidomėjimu. Juk niekam neįdomus nnežinomo politiko gyvenimas ir jo veiksmų vertinimas.

3. Problemų, kurios nagrinėjamos kampanijoje. Objektyvus žiniasklaidos vertinimas, rinkimų kampanijų nagrinėjimas yra neįkainojamas visuomenei. Išsilavinusių, turinčių suvokimą apie politiką profesionalų nuomonė suformuoja ir visuomenės nuomonę. Tačiau realybėje rinkimų metų neįmanomas visiškas pasitikėjimas žiniasklaida, kadangi politikai moka didelius pinigus už sau palankią informaciją ir taip manipuliuoja piliečių pasitikėjimu.

4. Kandidatų patrauklumo. Visuomet lengviau pristatyti visuomenei patrauklų kandidatą, kuris savo charizma gali sulaukti rinkėjų palankumo.

Visi šie stimulai negali veikti rinkėjų be žiniasklaidos tarpininkavimo.

Rinkiminė komunikacija yra viena iš pagrindinių santykio ttarp politikų ir piliečių suformavimo ir palaikymo priemonė, kurios veikla nulemia stiprų ar silpną komandų siuntimą bei priėmimą, tarpusavio veiksmų nuoseklumą, sinchronizuotą veiklą, vienu žodžiu – efektingą politiką ar rinkiminę kampaniją, kaip politikos elementą.

Žiniasklaida yra tarsi eilė tarpininkų, užimančių pagrindinę poziciją komunikacijoje tarp politikų ir visuomenės. Turint tokią galią dažnai yra neįmanoma išvengti politiko teikiamo teksto ir vaizdo cenzūros ar iškreipimo. Rinkimų metu tai gali tapti svarbiu rinkiminio pasirinkimo veiksniu.

Dažniausiai bet koks politinis kalbėjimas yra filtruojamas žiniasklaidos įvairiais būdais, kurie kartais būna asmeniniai ar įtakoti tam tikros aplinkos, prieš pateikiant jį publikai. „Masinės komunikacijos visuomenėje tiesioginis politiko (ypatingai, jei jis yra kandidatas) ir visuomenes komunikavimas apsiriboja tik keliais procentais. Visa kita: stiliaus, turinio, įvaizdžio ar emocinės bei estetinės formos korekcija einanti per žiniasklaidą“ .

Politinės komunikacijos didėjimas yra pasikeitusių politinių sąlygų pasekmė besiplečiančioje pilietinėje visuomenėje, todėl kartais žmonės pradeda kritikuoti valdžią, kuriai patys tą valdžią ir delegavo. Politinės komunikacijos erdvė mums tampa tarsi scena, kur publikai rodomi visi “už” ir “prieš” argumentai, vyksta debatai, rinkiminės kolizijos tuo pačiu metu piliečiai gali patys dalyvauti šioje “scenoje” ne tik kaip žiūrovai, bet ir kaip aktyvūs dalyviai, komentatoriai ar interaktyvūs vertintojai. Tačiau realiai žiniasklaidoje kalbama daugiau ne apie problemas, o apie tai, kaip ttos problemos diskutuojamos.

Žiniasklaida žmonėms, pagal jų pačių poreikį, pateikia ne informaciją, kas vyksta aplinkui, bet suteikia bendrumo jausmą. Žmogų patenkina ne tiek tai, kad randama konkreti informacija, kiek žinojimas, kad paieškos sistema veikia ir reikalui esant galima sužinoti viską.

Žiniasklaida rodydama žiūrovams konfliktuojančias puses priverčia juos neperjungti kanalo, taip pritraukdama dėmesį prie konfliktuojančių pusių, kas politikams yra labai naudinga. Taigi žiniasklaida netampa politikos skaldytoja, atvirkščiai ji labai palanki politikams norintiems sulaukti dėmesio. Jei poli.tikoje būtų viskas gerai, mes nukreiptume dėmesį į kultūrą, sportą ar dar kitus įvykius bei veikėjus juose. „Politikų rinkiminio išlikimo logika reikalauja visuomet būti dėmesio centre, todėl jei konfliktų nėra, juos verta išgalvoti“ . Kaip tokius dėmesio reikalaujančius politikus galime įvardinti Kazimieros Prunskienės atsisakymą įrašyti į savo rinkiminius plakatus tekstą apie jos bendradarbiavimą su KGB. Tokie jos pareiškimai sukėlė rinkimų metu jai labai naudingas kalbas būtent apie ją ir tai reikalingą tokiu metu dėmesį. Tačiau pasibaigus rinkimams, kaip taisyklė politikai yra linkę užmiršti tokius savo išsišokimus ir atsiranda teiginys: “Reikia užmiršti nesutarimus ir dirbti ateities ir valstybės labui“ .

Rinkėjai, balsuodami už kandidatus, dažnai savo pasirinkimą motyvuoja labai abstrakčiais apibūdinimais, kurie, kaip argumentai nulemiantys žmogaus pasirinkimą, tokiu aktualiu klausimu nelabai tinka. Dažniausiai politikai vertinami ne dėl pasiektų rezultatų, nnuveiktų darbų ar ruošiamos politinės programos, o dėl būdo bruožų, kurie negali būti tikslūs vertinant nepažįstamą, savo geru įvaizdžiu suinteresuotą žmogų. Todėl dažnai nuskamba tokie motyvai kaip: sąžiningas, patikimas, doras, patyręs, jaunas, energingas, ryžtingas, drąsus. „Taigi daugiausia šansų laimėti rinkimus turi ne tas politikas ar partija, kuri turi konstruktyvią programą bei aiškią politinę ideologiją, o tie, kurie emociškai patrauklūs bei dvasiškai lygiaverčiai rinkėjui“ .

„Daryti rinkiminį poveikį piliečiui dabar reiškia ne agituoti jį ar įtikinėti, bet auklėti, ugdyti jame reikiamas moralines etines normas, vystyti tam tikrą intelektualinį jo bagažą. Tokiu būdu sukuriant idealų rinkėją tiksliniam kandidatui“ . Rinkiminės agitacijos nesutelkiamos vieno ar kito kandidato naudai, o rinkėjų politinėmis vertybėmis bei normomis, kurias reikia pakeisti taip, kad prie jų tiktų reikiamas kandidatas. Siekiama sukurti tokias rinkimines strategijas, kurios padeda rinkėjui, iš daugybės kandidatų , padeda jam „atrasti“ ta vienintelį jam tinkamą kandidatą.

Deja rinkimai tapo tarsi šou dalimi žiniasklaidoje, iš pradžių yra kalbėjimas apie kandidatą kaip apie žmogų, pasakojama apie jo šeimą, o tik vėliau jis pristatomas kaip politikas, siekiantis būti išrinktas į valdžios organus. Taip kandidatai tampa televizijos produktu, kurį visuomenė, kaip parodė paskutiniai rinkimai, godžiai priima.2.2 Žiniasklaidos sąveika su politika ir visuomene

„Didėjantis žiniasklaidos vaidmuo, masinės informacijos priemonių koncentracija kelių savininkų rankose

ir auganti reklamos užsakovų galia paskatino suvienodėti politinę informaciją, taip pat jos poslinkį nuo „realios“ į „virtualią“ politinę diskusiją, tačiau žiniasklaidos, kaip piliečių forumo, vaidmuo vis dar svarbus.“ Piliečiams yra svarbu jaustis dalyvaujantiems valdžios procesuose, būti išgirstiems valdžios atstovų, todėl laikraščių skaitytojų laiškų puslapiai, redaktorių skiltys, interneto diskusijų forumai, tiesioginės radijo ir televizijos laidos su klausytojų skambučiais turi didelę reikšmę žiniasklaidos ir politikos sintezėje. „Politikos apžvalgininkams ir ekspertams taip pat yra svarbu pateikti politikos vertinimus, kurie įtakoja piliečių nuomonę apie vvaldžios procesus. Šitokiu būdu žiniasklaida užtikrina horizontalų ryšį tarp politikų ir vertikalų tarp politikų ir jų rinkėjų.“

Jei masinės informacijos priemonių teikiama informacija plačiai ir lengvai prieinama visiems visuomenės sluoksniams, tai žiniasklaida gerai atlieka piliečių forumo funkciją. Tačiau reikia pabrėžti, kad naujienų apimtis dar negarantuoja jų kokybės. „Pliuralistinė teorija pabrėžia, kad žiniasklaida turi atspindėti politinę ir kultūrinę visuomenės įvairovę, o jos informacija būti atitinkamai subalansuota. Informacija yra subalansuota, jei užtikrinama išorinė ir vidinė jos įvairovė.“

Išorinė žiniasklaidos įvairovė tai yra skirtingų žiniasklaidos priemonių nuomonių įvairovė, o vidinė įvairovė egzistuoja tada, kai kiekviena žiniasklaidos priemonė pateikia skirtingos informacijos ta pačia tema (turi vyrauti „viena vertus – kita vertus“ formatas). Potencialus vidinės įvairovės pavojus – vadinamoji vidurio pozicija, kai ignoruojamos radikalios kairės iir radikalios dešinės pozicijos. „Neatmestina ir tokia galimybė, kad vienas kitam prieštaraujantys pranešimai gali įnešti sąmyšio į politinius pasirinkimus ir taip sumažinti piliečių aktyvumą rinkimuose.“

Šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje aktualesnė tampa ne kiek informavimo apie politinę realybę, kiek transliavimo apie ją nuostatos problema. Todėl galime teigti, kad įžengiame į laikmetį, kur informacija egzistuoja ne tik kaip požiūris į valdžią, bet ir kaip valdžios požiūris. Piliečiai ne tiek sužino apie politiką ką nors nauja, kiek gauna patvirtinimą ar koreguoja savo nuomonę bei nuostatas apie realybę.

Žiniasklaida kuria realybę ir tampa pagrindiniu visuomenei teikiamų faktų bei vaizdinių realumo garantu. Dabar ji nulemia tai, kas svarbu, kuris asmuo yra svarbus ir ką reikia galvoti apie reikšmingus įvykius ir asmenis. Žiniasklaida jaučiasi galinti ne tik aatskleisti faktus, nusikaltimus, bet ir vykdyti teisingumą, vadovaudamasi savo vertybėmis, tikslais bei technologijomis. Transformuota realybė tampa savotiška dekoracija, tinkama suformuluoti, kontroliuoti pagrindinį žiniasklaidos intereso objektą – visuomenės nuomonę, nuo kurios ir priklauso valdžia. Ji daro esminį poveikį visuomenei, o šioji tampa priklausoma nuo žiniasklaidos.

Žiniasklaida dažnai reaguoja į politiką kaip į įtarimą keliantį reiškinį, todėl neretai žiniasklaida suvokiama kaip kontrapolitika. Žiniasklaida politikai naudojasi rinkimų metu, kurdami savo rinkimines kampanijas, tačiau pasibaigus rinkimams, kai politikų požiūris pakinta ir pirmenybė teikiama ne visuomenės ggerovei, politinėms programoms, o asmeninėms ambicijoms, žiniasklaida tampa viltinga atrama, galinti informuoti visuomenę apie politikus ir valdžios pareigūnus. Iš įvykių atspindėtojos ji tampa valdžios kritike.

“1998 m. nutarta pradėti programą Informacinė visuomenė Lietuvoje, o tų pačių metų pabaigoje Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos Informacijos ir informatikos departamentas numatė pagrindinius šios programos etapus ir uždavinius” . Uždaviniuose pabrėžiamos laisvos piliečių galimybės gauti ir naudoti informaciją, o taip pat, kaip itin svarbus punktas akcentuojamas šalies informacinių priemonių – žiniasklaidos ir komunikac.ijos plėtojimas, neteisėtos ar nusikalstamos informacijos persekiojimas. Žiniasklaida ir visuomeninė sfera tarpusavyje glaudžiai siejasi. Žiniasklaida prisideda prie diskursų įvairovės išaugimo, augančio refleksyvumo, stimuliuoja piliečių dalyvavimą viešajame gyvenime.2.3 Žiniasklaida – pilietinių teisių ir politinių laisvių garantas

Žiniasklaida veikdama demokratinėje visuomenėje yra kontroliuojama, tačiau ta kontrolė apsiriboja netinkamos informacija visuomenei skleidimo draudimu: tai smurto, prievartos ribojimas. Tuo tarpu visuomenė gauna pakankamai informacijos apie politikų valstybės pareigūnų veiklą, kuriuos prižiūrėti, užtikrinant jų atsakomybę už savo veiksmus yra žiniasklaidos pareiga. Būtent dėl šios priežasties žiniasklaida vadinama „ketvirtąja valdžia“ ir traktuojama kaip svarbus klasikinės valdžios stabdžių ir atsvarų sistemos elementas.

Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje žiniasklaida padeda atskleisti korupcijos skandalus, atskleisti slepiamą nuo visuomenės slepiamą informaciją, paviešinti valdžios nesėkmes ir su tuo susijusius niuansus, kuriuos dažniausiai įtakingi valdžios ssluoksniai stengiasi nuslėpti.

Tačiau visuomenei svarbu ne tik gauti faktus, informaciją, tačiau labai svarbus būna ir komentaras, kritinė analizė, įvertinimas, kurie padeda piliečiams pamatyti įvykius esamame kontekste.

„Geriausias būdas įvertinti žiniasklaidos, kaip sarginio viešojo intereso šuns, funkcijos įgyvendinimą- išsiaiškinti, koks jos vaidmuo atskleidžiant piktnaudžiavimo valdžia ar korupcijos atvejus.“ Deja, kalbant apie Lietuvą, žiniasklaida yra stipriai susieta su politika ir dažnai pati žiniasklaida tampa korupcijos šaltiniu. Ypatingai rinkimų metu informacija nebūna objektyvi ir dažniausiai būna palanki įtakingiems politikoje asmenims. Įvairūs skandalai yra atskleidžiami konkurentų užsakymais, kai kuriuos kuria patys kandidatai.

Žiniasklaidos kaip mobilizacinio agento funkcija yra labai svarbi, ji turi prisitaikyti prie visų visuomenės sluoksnių, žinoma, ne altruistiškų tikslų skatinamą. Kuo daugiau piliečių įtraukia žiniasklaida, tuo didėja jos įtaka, pelningumas. Žiniasklaida sėkmingai atlieka piliečių dalyvavimo mobilizacijos funkciją, jei ji suteikia visuomenei reikalingų politinių žinių, skatina jos domėjimąsi politika, taip pat politines diskusijas bei dalyvavimą visais prieinamais kanalais.

„P. Norris teigia, kad žiniasklaidos teikiama politinė informacija turėtų“ :

1. Padėti piliečiams numatyti galimas jų veiksmų (ypač sprendimo, už ką balsuoti) pasekmes,

2. Atitikti rinkimų sistemos ir partinės sistemos specifiką,

3. Būti pakankamai įvairi, nes piliečiai turi skirtingą išsilavinimą bei kognityvinius gebėjimus.Apibendrinimas

Analizuojant politinės komunikacijos galimybes, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ryškėja netradiciniai politinės įtakos ir politinės situacijos vvaldymas. Komunikavimas politikoje, netenka neutralumo. Komunikacija įgyja konkrečios valios ir valdžios realizavimo reikšmę.

Visa materialinė, ideologinė, politinė, psichologinė ir kultūrinė aplinka tampa terpe, kurioje politiko kalba gali būti akceptuota arba ne, suprasta taip, kaip to norėjo kalbantysis, arba kitaip – neteisingai ir iškreiptai. O tai reiškia, kad socialinio konteksto žinojimas lemia politinės komunikacijos rezultatyvumą, jos efektą.

Politinė komunikacija funkcionuoja kaip kalbinė tikslų ir ketinimų sistema, paremta strategijomis. Kalbėjimo strategijos tekste padeda kontroliuoti klausytojo dėmesį, struktūruoti adresato gaunamą informaciją, jos dėka aiškinamos kalboje esančių teiginių ir argumentų atsiradimo priežastys.

Žiniasklaida yra tarpininkas tarp politikos ir piliečių, kuris interpretuoja politines naujienas, taip formuodamas žmonių požiūrį, nuomones ir vertybes.

Didžiausia galimybė pasireikšti žiniasklaidai yra rinkimų kampanijos, kurių metu politinė komunikacija tampa aktyviausia.

Piliečiams yra svarbu jaustis dalyvaujantiems valdžios procesuose, būti išgirstiems valdžios atstovų, todėl laikraščių skaitytojų laiškų puslapiai, redaktorių skiltys, interneto diskusijų forumai, tiesioginės radijo ir televizijos laidos su klausytojų skambučiais turi didelę reikšmę žiniasklaidos ir politikos sintezėje.

Informacija egzistuoja ne tik kaip požiūris į valdžią, bet ir kaip valdžios požiūris. Piliečiai ne tiek sužino apie politiką ką nors nauja, kiek gauna patvirtinimą ar koreguoja savo nuomonę bei nuostatas apie realybę.

Žiniasklaida dažnai reaguoja į politiką kaip į įtarimą keliantį reiškinį, todėl neretai žiniasklaida suvokiama kaip kontrapolitika. Ją

dažnai kontroliuoja valdžia, žinoma, cenzūra yra pakankamai švelni, tačiau įtakingų politikų kišimasis į žiniasklaidą jaučiamas.Literatūros sąrašas

1. Krupavičius A., Lukošaitis L., Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida, Poligrafija ir informatika, 2004m. 558 psl.

2. http://www.tspmi.vu.lt/files/mokslkonfer/l.%20bielinis.doc 2002 12 15

3. http://www.euro.lt/liet_integracija/pranesimai/santrauka_pazanga_1999.php3?TopMenuID=4&MenuItemID=22&ItemID=734&LangID=1#321 2005 12 20

4. http://filologija.vukhf.lt/2-7/bielinis.htm, straipsnis apie politinės komunikacijos reikšmę, 2005 12 19