ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KOVOJANT SU KORUPCIJA

ŽINIASKLAIDOS VAIDMUO KOVOJANT SU KORUPCIJA IR JOS GALIMYBES RIBOJANTYS VEIKSNIAI VIDURIO IR RYTŲ EUROPOS ŠALYSE

Pirmiausia norėčiau dirstelėti į tai, kaip apskritai suprantamas žiniasklaidos vaidmuo demokratinėje visuomenėje.

Žiniasklaida, įkūnydama laisvę reikšti didžiulę idėjų bei nuomonių įvairovę ir būdama tuo mechanizmu, kurio pagalba galima netrukdomai keistis informacija, turi didelę galią paveikti visuomenės gyvenimą. Taigi, ji atlieka svarbų vaidmenį ugdant informuotą pilietį, galintį rinktis, kokia visuomenės ir valdymo forma geriausiai atitinka jo poreikius. Kaip pažymejo Europos Žmogaus Teisių Teismas, spaudos laisvė yra viena iš ggeriausių priemonių visuomenei formuojant nuomonę apie jos politinių lyderių pažiūras ir idėjas. Ji taip pat suteikia politikams galimybę sužinoti ir atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Tuo būdu, spaudos laisvė įgalina visus dalyvauti laisvose politinėse diskusijose, kurios yra vienas iš kertinių demokratinės visuomenės akmenų.

Taigi, visuomenės teisė gauti informaciją apie dalykus, įtakojančius jos gyvenimą, taip pat žiniasklaidos vaidmuo teikiant tokią informaciją bei atliekant valdžios struktūrų priežiūros vaidmenį pripažįstami tarptautiniu mastu. Tačiau, čia reikia pažymėti, kad ši visuomeninė funkcija neįpareigoja atskirų žiniasklaidos priemonių. AAtvirkščiai, žiniasklaidos visuomeninio vaidmens pripažinimas tarptautinėje teisėje įpareigoja šalių vyriausybes užtikrinti sąlygas, kurios leistų žiniasklaidai atlikti šias funkcijas. Valstybė yra aukščiausias nuomonių vairovės, reikalingos, kad žiniasklaida sėkmingai atliktų savo visuomeninį vaidmenį, garantas. Vyriausybės taip pat turi pareigą užkirsti kelią bandymams ppajungti šią nuomonių įvairovę įvairių grupuočių interesams.

Žiniasklaida, be abejonės, gali vaidinti ir vaidina labai svarbų vaidmenį tiek atskleisdama korupciją per žurnalistų tyrimus, tiek suteikdama tribuną visuomenėje vykstančioms diskusijoms apie korupcijos daromą žalą bei kovos su korupcija būdus. Tačiau, tam, kad ji galėtų atlikti šį vaidmenį, reikalinga atitinkama, skatinanti žiniasklaidos laisvę, nepriklausomybę ir pliuralizmą teisinė ir praktinė aplinka.

Čia norėčiau trumpai apžvelgti kai kuriuos veiksnius, ribojančius žiniasklaidos galimybes atskleisti korupciją, su kuriais žiniasklaida susiduria Vidurio bei Rytų Europos šalyse, t.y. tame regione, kuriame ir dirba mūsų programa. Ypač norėčiau apsistoti ties bylų už garbės ir orumo įžeidimą (ko dažnai griebiasi apkaltintieji korupcija) kėlimu žiniasklaidos priemonėms, informacijos gavimo problema bei šaltinių apsauga.

2. Garbės ir orumo įžeidimas

Taigi, kas atsitinka, kai žurnalistai atlikdami savo vvisuomeninę funkciją atskleidžia pareigūnų korupciją? Atrodytų, turėtų būti pradėtas žiniasklaidos pateiktų faktų tyrimas, o korupcija apkaltintas asmuo turėtų suspenduoti savo įgaliojimus, kol paaiškės šio tyrimo rezultatai.

Tačiau Vidurio ir Rytų Europoje egzistuoja daug didesnė tikimybė, kad vos tik žurnalistai paskelbs savo rašinį, jiems iškart bus iškelta byla už šmeiztą bei garbės ir orumo įžeidimą, kartais pasibaigianti žiauriomis bausmėmis. Pavyzdžiui, 1996 metais Konstancoje, Rumunijoje du žurnalistai, atskleidę dviejų vietinių pareigūnų korupciją buvo apkaltinti asmens įžeidimu pritaikius Baudžiamojo kodekso straipsnį. Nepaisant to, kad nnet keli vietinės savivaldybės teisinio komiteto tyrimai patvirtino, jog minėti pareigūnai buvo korumpuoti, abu žurnalistai buvo nuteisti septyniems mėnesiams laisvės atėmimo. Jiems taip pat buvo uždrausta dar metus dirbti žurnalistinį darbą. Kilus visuomenės nepasitenkinimui, generalinis prokuroras sustabdė bausmės vykdymą, veliau žurnalistams buvo suteikta prezidento amnestija.Tokių pavyzdžių galima pateikti daug.

Kai kuriose šalyse tokių prieš žiniasklaidą nukreiptų bylų skaičius įspūdingas. Sakykime, Kroatijoje per pastaruosius keletą metų buvo iškelta per keturis šimtus bylų, iš kurių trečdalis pagal baudžiamojo kodekso straipsnius. Moldavijoje 1996 metais buvo iškeltos 235 bylos. Čia reikia pazymeti, kad Moldavijoje, kaip ir kai kuriose kitose šalyse, net jei ieškovas pralaimi bylą dėl garbės ir orumo įžeidimo, jis neprivalo atlyginti atsakovo islaidų. Tad gynyba teisme žurnalistams ar jų žiniasklaidos priemonėms kainuoja labai – kartais net nepakeliamai – brangiai, kas savaime yra žiniasklaidos laisvę ribojantis veiksnys.

Žinoma, ne tik pereinamąjį laikotarpį išgyvenančiose šalyse politikai ar pareigūnai ginasi teigdami, kad žiniasklaida nuplėšė jų garbę. Garsi pastarųjų metų byla Didžiojoje Britanijoje – tai buvusio Parlamento ir vyriausybės nario Džonatano Aitkeno 1995 metais pateiktas ieškinys už šmeižtą laikraščiui “The Guardian”, kuris apkaltino Aitkeną korupcija susijusia su ginklų pardavimu vienai iš arabų šalių. Šis ieškinys žlugo 1997 metais, kai buvo įrodyta, kad buvęs aukštas pareigūnas ne kartą melagingai lliudijo teisme. Jis buvo nuteistas devyniems mėnesiams laisvės atėmimo už melagingų parodymų teikimą ir trukdymą teisingumui, taip pat turi atlyginti “The Guardian” patirtas milijono 800 tūkstančiu svarų teisines išlaidas. Taigi, bylos baigtis buvo kiek kitokia nei aukščiau minėtame pavyzdyje iš Rumunijos. Tačiau, tokios gynybos teisme išlaidos (kurias dar reikia išieškoti), ko gero bet kuriai žiniasklaidos priemonei mūsų regione būtų nepakeliamos.

Straipsniai, pagal kuriuos baudžiama už garbės ir orumo įžeidimą, daugelyje Vidurio ir Rytu Europos šalių egzistuoja tiek baudžiamajame, tiek civiliniame kodeksuose. Dažnai jie taip suformuluoti ir taikomi, kad žurnalistai verčiau renkasi savicenzūrą, nei ilgų mūšių teismuose perspektyvą bei galimybę sumokėti milžiniškas baudas arba net atsidurti kalėjime.

Žvilgtelkime į kelis bylų dėl garbės ir orumo įžeidimo aspektus, kuriuos reformavus žurnalistai, atskleidžiantys korupcijos atvejus, būtų labiau apsaugoti. Tai klausimas dėl kritikos visuomenės veikejų (Public figures) atžvilgiu; kompensacijų dydis, laisvės atėmimo bausmių taikymas bei žurnalistams prieinamos gynybos priemonės.

2.1 Visuomenės veikėjų kritika.

Viena is didžiausių problemų yra tai, kad mūsų regione šie asmenys įstatymiškai labiau ginami nei paprasti piliečiai. Tai yra visiška priešingybė demokratiniams standartams ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijai, kur aiškiai konstatuota, kad visuomenės veikėjai turi susitaikyti su didesniu kritikos ir priežiūros laipsniu. Čia taikytinas principas, kad įstatymai baudžiantys už garbės ir orumo įžeidimą turi bbūti naudojami tik reputacijai ginti, o ne, kaip dažnai daroma, užkirsti kelią vyriausybės ar atskirų pareigūnų kritikai.

Laikydamasis šio principo Vengrijos Konstitucinis teismas 1994 panaikino Baudžiamojo kodekso straipsnį, teikusį ypatingą apsaugą visuomenės veikėjams. Dabar pastarieji gali ginti savo garbę ir reputaciją tais pačiais pagrindais, kaip ir bet kuris kitas asmuo Vengrijoje. Teismas, beje, nežengė dar toliau ir nenurodė, kad visuomenės veikėjai turi būti mažiau apsaugoti nuo kritikos nei kiti piliečiai.

2.2. Laisvės atėmimo bausmės.

Netgi kai įrodoma, jog žurnalistas ar žiniasklaidos priemonė buvo neteisi, bausmė turi būti proporcinga nusikaltimui. Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškiai nurodė, kad valstybėms Europos Tarybos narėms skirti laisvės atėmimo bausmes už vyriausybės, jos institucijų ar pareigūnų kritiką yra apskritai nepriimtina ir neproporcinga padarytam nusikaltimui. Per pastaruosius daugiau nei dvidešimt metų nė vienas žurnalistas Vakarų Europoje nebuvo pasodintas į kalėjimą už garbės ar orumo įžeidimą.

Šių metų rugsėjį žurnalisto Dalbano prieš Rumuniją iškeltoje byloje, šis Teismas patvirtino principą, kad laisvės atėmimas už tokį nusikaltimą neproporcingai riboja išraiškos laisvę. Minėtas žurnalistas 1992 metais paskelbė keletą straipsnių atskleidžiančių valstybinės agrofirmos vadovo bei vieno valdybos nario (kuris taip pat buvo ir Rumunijos senatorius) sukčiavimą. Pirmajame straipsnyje buvo pateikta informacija iš Rumunijos specialiųjų tyrimų tarnybos užvesto tyrimo. Žurnalistas buvo pripažintas kaltu dėl garbės ir

orumo įžeidimo, nuteistas lygtinai trims mėnesiams laisvės atėmimo ir turėjo sumokėti didelę baudą. Jam taip pat buvo visam laikui uždrausta dirbti žurnalisto darbą. (Nuosprendį vėliau panaikino Aukščiausiasis Teismas).

Byla buvo pateikta Europos Žmogaus Teisių Teismui, kuris pažymėjo, kad minėti straipsniai turėjo visuomeninę reikšmę ir kad nėra įrodymų, jog juose pateiktas įvykių aprašymas buvo visiškai neteisingas ir nukreiptas garbės įžeidimo kampanijai kurstyti. Teismas taip pat pažymėjo, kad demokratinėje visuomenėje, nors spauda ir neturi peržengti tam tikrų ribų, ypač kas liečia pagarbą kitų žžmonių reputacijai ir teisėms bei poreikį užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui, spaudos vaidmuo, vis dėlto, yra perteikti – su visa atsakomybe – informaciją ir idėjas visais visuomenei reikšmingais klausimais.

Teismas dar kartą pabrėžė žiniasklaidos vaidmeni, skleidžiant visuomeninės svarbos informaciją ir paminėjo, kad būtų nepriimtina, jei žurnalistams nebūtų leidžiama reikšti kritinio požiūrio vien dėl to, kad jie negali įrodyti savo teiginių teisingumo. Taip pat buvo padaryta išvada, kad p.Dalbano apkaltinimas kriminaliniu nusikaltimu ir laisvės atėmimo bausmės jam skyrimas, buvo neproporcingas kišimasis į jjo kaip žurnalisto išraiškos laisvę.

Kai kurios žiniasklaidos laisvės gynimo grupės (pvz., Tarptautinis Spaudos Institutas Vienoje) interpretavo tokį Teismo sprendimą kaip nurodantį, kad garbės ir orumo žeminimo kriminalizavimas pats savaime trukdo teisei į išraiškos laisvę.

1998 Bulgarijos teisininkų, ginančiu žiniasklaidos laisvę, grupė iinicijavo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, kad būtų panaikinti baudžiamojo kodekso straipsniai, numatantys laisvės atemimą už garbės ir orumo įžeidimą. Bulgarijos Konstitucinis Teismas atmetė šį kreipimąsi, nurodydamas, kad asmens orumo gynimas yra Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos bei Bulgarijos Konstitucijos dalis. Buvo pažymėta, kad kriminalinė atsakomybė už garbės įžeidimą yra viena iš gynybos priemoniu, todel Bulgarijos baudžiamasis kodeksas neprieštarauja Konstitucijai. Teimas pripažino, kad bausmės turi būti proporcingos, bet pažymėjo, kad laisvės atėmimo bausmės bei baudos už tokio pobūdžio nusikaltimus yra vienos is švelniausių bausmių, kurias numato baudžiamasis kodeksas, bei švelnesnes nei kai kuriose Vakarų Europos šalyse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Austrijoje ir Danijoje).

Taigi, debatai šiuo klausimu tęsiasi. Bosnijoje tarptautinės bendruomenės įgaliotinis (High Commissioner) šiemet išleido dekretą, kuriuo nedelsiant panaikinamos laisvės atėmimo bausmės žurnalistams nnuteistiems už garbės ir orumo įžeidimą, ir Bosniją sudarančių valstybinių junginių vyriausybėms nurodoma suformuluoti naujus straipsnius civiliniame kodekse.

2.3. Piniginė kompensacija

Proporcingos bausmės principas taip pat taikytinas piniginėms kompensacijoms. Sankcijos už garbės ir orumo įžeidimą neturėtų būti tokio dydžio, kad darytų neigiamą poveikį išraiškos laisvei. 1995 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė nuosprendį, kad teisė į išraiškos laisvę buvo pažeista kai Didžiojoje Britanijoje bauda, priteista už garbės įžeidimą, prilygo pusantro milijono svarų. Teismui pasirodė nebūtina priteisti tokio dydžio kompensaciją, kad būtų apginta aasmens garbė. Deja, jis nenurodė, kokio dydžio kompensacija būtų buvusi priimtina ir kokiais kriterijais vadovaujantis galima būtų nustatyti jos dydį. Žinoma, galima būtų vadovautis tiesiog sveiku protu. Pavyzdžiui, 1996 metais Slovakijoje 18 vyriausybės pareigūnų iškėlė civilinį ieškinį laikraščiui “Sme”. Ieškovai tvirtino, kad jie patyrė didžiulį moralinį sukrėtimą, kai laikraštis paskelbė, jog vyriausybė susijusi su buvusio policininko mirtimi. Laikraštis buvo pripažintas kaltu ir turėjo sumokėti kompensaciją, prilygstančią milijonui litų. Žinant Slovakijos laikraščių pajamų lygį ar nacionalinio produkto dydį, turbūt nesunku būtų padaryti išvadą, kad ši bausmė irgi greičiausiai nebuvo proporcinga. Lietuvoje, kur pasiekta, kad baudos žiniasklaidai už garbės ir orumo įžeidimą neviršytų tam tikros sumos, deja, bandoma grįžti atgal pateikus Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis numatoma panaikinti kompensacijų dydžio ”lubas”. Kokių ekonominių padarinių tokia pralaimėta byla turėtų praktiškai bet kuriai Lietuvos žiniasklaidos priemonei nėra labai sunku numatyti.

2.4 Gynyba

Daugelyje regiono šalių vienintelė žurnalisto gynymosi teisme priemonė yra tiesa (beje, ir čia kyla problemų, kai teismai neleidžia žiniasklaidai pateikti pakankamai tiesą įrodančių argumentų). Senos demokratijos šalyse esama ir kitų gynybos priemonių: tokių, kaip argumentai, kad žurnalistai buvo įsitikinę informacijos teisingumu, kad informacija buvo paskelbta siekiant pasitarnauti visuomenės interesams ir kad nagrinėjamoje publikacijoje buvo pateiktas sąžiningas žurnalisto komentaras, ypač kai tuo komentaru buvo aatsakyta į provokacinę pareigūno pastabą ar pareiškimą.

Reikėtų pripažinti – kaip kad Europos Žmogaus Teisių Teismas padarė Dalbano byloje – kad net profesionaliausi žurnalistai padaro klaidų atlikdami savo visuomeninę pareigą laiku informuoti apie visuomeninę reikšmę turinčius dalykus. Tad neturėtų būti baudžiama, jei žurnalistai laikėsi pakankamų profesionalumo standartų bei etikos normų.

2.5 Kai visuomenės nuomonė neveikia.

Viena iš išdavų, kai žiniasklaidos priemonė teismo pripažįstama kalta įžeidusi garbę ir orumą atskleisdama korupcijos atvejus, yra tai, kad pakertamas visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida. Jei sprendimai pareigūnų naudai priimami vadovaujantis neadekvačiais įstatymais, jei žurnalistams neleidžiama adekvačiai apsiginti teisme arba teisėjai patys yra korumpuoti, žiniasklaida greitai praras sugebėjimą ir galimybę atlikti savo priežiūros funkcijas.

Tačiau, reikia pripažinti, kad kartais žiniasklaida pati atmeta tą galimybę. Daugelyje pereinąmąjį laikotarpį išgyvenančių šalių žiniasklaida priklauso arba yra kontroliuojama politinių partijų ar įvairių grupuočių, kurios ja naudojasi savo oponentų diskreditavimui. Tokiu pavyzdžiu gali būti Albanija, kur spauda taip dažnai kaltina korupcija tiek daug politikų, kad šiuos kaltinimus paprasčiausiai ignoruoja tiek teisėsauga, tiek politikai, tiek visuomenė. Tad kai atskleidžiamas tikras skandalas, jo atskleidimas rizikuoja nesukelti jokios žymesnės reakcijos. (Tai kaip pasaka apie berniuką, kuris taip dažnai šaukė “Vilkas!”, kad iš tiesų pasirodžius vilkui, niekas į berniuko šauksmus nebekreipė dėmesio.) Norint, kad spauda įneštų savo indėlį atskleidžiant korupciją, jji turi veikti profesionaliai, taigi jos veikla turi kelti pasitikėjimą. Tai, be kita ko, reiškia, kad spauda turėtų atsiriboti nuo politinių ir kitokių jos savininkų interesų, stumiančių žurnalistus rašyti sensacingus blogąja prasme straipsnius.

3. Priėjimas prie informacijos.

Atskleidžiant korupciją negalima ignoruoti fundamentalios informacijos laisvės svarbos. Šalyse, kuriose egzistuoja tam tikri valdžių veiklos permatomumą užtikrinantys mechanizmai, kur yra aiškiai apibrežta, kas slapta, o kas ne, daug lengviau įvertinti, kokie dokumentai nebuvo paskelbti visuomenei, kokia informacija buvo nuslėpta. Tad netgi jeigu valdžia nenori paskelbti informacijos, galinčios atskleisti joje esančią korupciją arba ne visai švarius darbus, jai darosi sunkiau nuslėpti tokią informaciją. Tarptautiniu mąstu vis labiau pripažįstama, kaip svarbu užtikrinti priėjimą prie informacijos kovojant su korupcija. Turbūt todėl daugelis įsivyraujančios demokratijos šalių vyriausybių dabar raginamos priimti atitinkamus įstatymus, nors ankstesniais metais svarstant žiniasklaidos veiklos reguliavimą tam nebuvo teikiamas išskirtinis prioritetas.

Nors vyriausybės raginamos veikti vadovaujantis “atvirumo prezumpcijos” principu, joms pripažįstama teisė tam tikrais atvejais skelbti informaciją slapta; pvz., kai reikia ginti nacionalinį saugumą, užtikrinti teritorinį vientisumą ar visuomenės saugumą. Tačiau įstatymai, kuriuose įgyvendinami tokie apribojimai, valstybės paslapčių įstatymai, dažnai suformuluoti taip, kad juos galima labai plačiai interpretuoti ir taikyti.

Siekiant aiškiau suformuluoti tarptautinės teisės principus šioje sferoje, 1995 spalio mėnesį 35 tarptautinės teisės specialistai susirinko Johanesburge aptarti

pusiausvyros tarp teisės gauti informaciją ir jos ribojimo remiantis teisėtais nacionalinio saugumo sumetimais. Šio susitikimo rezultatas buvo įkūnytas vadinamuosiuose “Johanesburgo principuose”, kuriuos vėliau parėmė JT Žmogaus teisių Komisija ir JT specialusis įgaliotinis (Special Rapporteur) išraiškos laisvės klausimais.

Šiuose principuose pateikiamas nacionalinio saugumo apibrėžimas, apibrėžiant jį kaip poreikį:

– ginti šalies egzistavimą ar jos teritorinį vientisumą nuo jėgos panaudojimo ar grąsinimų panaudoti jėgą;

– ginti šalies pajėgumą atsakyti į jėgos panaudojimą ar grąsinimą panaudoti jėgą, kylančius tiek iš išorės (pvz., karinė gresmė) tiek iš vidaus (pvz., rraginimai prievarta nuversti vyriausybę).

Juose taip pat pateikiami pavyzdžiai, ko negalima slėpti po nacionalinio saugumo gynimo skraiste, įskaitant informaciją kuri slepiama siekiant apsaugoti valdžią nuo neteisėtų jos darbų atskleidimo ar nepatogių klausimų, jos institucijų veiklos atskleidimo, ar siekiant įtvirtinti tam tikrą ideologiją.

3.1 Informacijos trūkumas ir rėmimasis gandais

Šalyse, kuriose normalu apgaubti vyriausybių veiklą paslapties šydu, informacijos trūkumas neigiamai veikia žurnalistikos kokybę. Jei žurnalistai negali patikrinti faktų valdžios įstaigose, jie dažnai būna priversti remtis gandais ar konfidencialių saltinių paliudijimais, kurių neįmanoma patikrinti. To ppasėkoje žurnalistai daug labiau rizikuoja atsidurti teisme už garbės ir orumo įžeidimą ir ne visada būti pajėgūs apsiginti, todėl, kad neturės dokumentų, patvirtinančių, kad, sakykim, toks ir toks ministras yra įsivėlęs į privatizavimo aferą, arba todėl, kad konfidencialus šaltinis neateis įį teismą pagrįsti savo teiginių.

Kitas tokios gandais besiremiančios žurnalistikos rezultatas tas, kad žiniasklaida tampa labiau atvira politinėms manipuliacijoms ir mažiau apsaugota nuo neteisingų kaltinimų skelbimo. Tai savo ruožtu gali sukelti visuomenės nepasitikejimą publikacijų teisingumu ir pačia žiniasklaida.

4. Teisė į šaltinių apsaugą.

Dažnai sakoma, kad žurnalistai nori vienintelės išskirtinės teisės – teisės apsaugoti konfidencialius informacijos šaltinius. Nors išraiškos ir informacijos laisvė galioja visiems, tik žurnalistams reikia skelbti informaciją gautą iš neįvardintų šaltinių (nors profesiniai standartai reikalauja, kad kur įmanoma šaltiniai būtų įvardinti).

Turbūt galima būtų teigti, kad jei žurnalistai nebus pajėgūs apsaugoti šaltinių konfidencialumą, informacija, įskaitant informaciją apie korupcijos atvejus, liks neatskleista. Jei teismai nuolat reikalaus, kad žurnalistai atskleistų savo šaltinius, tai ribos laisvus informacijos mainus visuomenėje. Žurnalistų atsisakymas atskleisti konfidencialius informacijos ššaltinius turi tiek profesinį, tiek labai praktinį pagrindą: jei žurnalistas išduos savo šaltinį, jam bus daug sunkiau gauti panašią informaciją ateityje.

Teisė saugoti šaltinių konfidencialumą kai kuriose Europos šalyse (Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Švedijoje) įteisinta įstatymiškai, daugelyje kitų – praktiškai. Nuo 1996 m. kovo ši teisė įtvirtinta Europos mąstu Europos Žmogaus Teisių Teismui priėmus nutarimą Gudvino prieš Jungtinę Karalystę byloje.

Nors neįtvirtindamas teisės į šaltinių apsaugą absoliutumo, Teismas pažymėjo, kad privalomas šaltinių atskleidimas yra nepriimtinas, jeigu to nereikalauja būtinybė apginti visuomenės iinteresus. Taip pat buvo pažymėta, kad žurnalistų šaltinių apsauga yra viena iš esminių spaudos laisvės sąlygų. Toks nuosprendis dera su Vakarų Europos šalių įstatymais, kurie paprastai pripažįsta kai kurias išimtis saugant šaltinių konfidencialumą: pavyzdžiui, jei to reikalauja rimto nusikaltimo tyrimas. Tačiau praktikoje žurnalistai retai pateikia informaciją, kuri galėtų atskleisti jų šaltinius, teismai retai įsako atskleisti šaltinius ir dar rečiau griebiasi baudų ar žurnalistų įkalinimo, siekiant išgauti šaltinių pavardes.

Kalbant apie šaltinių apsaugą, reikia pažymėti, kad apsauga taikytina visai informacijai, kuri gali padėti identifikuoti šaltinį. Tarptautinė žurnalistų federacija veda kampaniją, kurios tikslas – suteikti žurnalistams teisę apsaugoti savo užrašus, fotografijas ir kitus dokumentus, kuriuos konfiskavus gali būti atskleista šaltinio tapatybė.

Tad kokios priemonės galėtų padėti padidinti žiniasklaidos efektyvumą atskleidžiant korupciją (čia aš nesiremiu konkrečia Lietuvos situacija, apie kurią kalbės kiti pranešėjai).

Viena iš priemonių būtų atvirumo skatinimas, atitinkamų atvirumą užtikrinančių mechanizmų kūrimas – ne tik priimant atitinkamus įstatymus, bet taip pat žurnalistams, teisininkams, nevyriausybinėms organizacijoms ir piliečių susivienijimams naudojant šiuos įstatymus “slaptumo mentalitetui” griauti. Taip pat – skatinimas tiek įstatymuose, tiek praktikoje pagarbos žurnalistų teisei saugoti informacijos šaltinių konfidencialumą.

“Garbės ir orumo” bylose daugelyje jaunos demokratijos šalių turi būti atsižvelgiama į žiniasklaidos argumentus, kad ji skelbė informaciją, kurią manė esant tikra; veikė vadovaudamasi visuomenės interesais. DDebatai dėl garbės ir orumo įžeidimo dekriminalizavimo tebevyksta ir, turbūt, vyks dar ilgai. Tačiau galbūt reikėtų apsiriboti baudomis ir pripažinti, kad laisvės atėmimo nuosprendžiai ir draudimas žurnalistams praktikuoti profesiją neatitinka demokratijos normų.

Bene sunkiausias klausimas – kaip išjudinti visuomenės nuomonę. Be kita ko, tai reikalautų pačios žiniasklaidos profesionalumo ir tuo pačiu patikimumo, taip pat atvirumo taisyklių taikymo pačioms žiniasklaidos priemonėms, kai kalba eina apie jų priklausomybę; užtikrinimo, kad žiniasklaidos rinka nėra monopolizuojama politinių ar ekonominių interesų.

Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų atsirado arba buvo atgaivinti prieš karą ėję katalikiški leidiniai. Kol kas Katalikų Bažnyčia neabejotinai turi daugiausiai laikraščių ir žurnalų, kurie savo turiniu patenkina įvairių socialinių sluoksnių skaitytojus – jaunimą, plačiąją visuomenę ir intelektualus. Tačiau ši spauda susiduria su kai kuriomis problemomis bei yra skirtingai traktuojama visuomenės. Apie katalikiškos spaudos realijas ir problematiką kalbėjomės su katalikų mėnraščio „Sandora“ ir jo priedų „Lux“ bei „Žemės druska“ vyriausiąja redaktore Elvyra Kučinskaite:

Sociumas: Kokia yra katalikų spaudos situacija Lietuvoje? Ar ji labai populiari visuomenėje? Ar reikia ką nors joje keisti?

E. Kučinskaitė: Šiandien katalikiškos spaudos spektras yra pakankamai platus. Visuomeninis kontekstas visai spaudai šiuo metu nėra labai palankus, ką jau kalbėti apie specifinę – konfesinę spaudą. Manau, galima džiaugtis, kad tokiu sunkiu metu turime bent keletą katalikiškų lleidinių: „Sandorą“ bei jos priedus „Lux“ ir „Žemės druską“, „Naująjį židinį“, „Artumą“, „Logos“, „Sėjėją“, laikraščius „Dienovydį“, „XXI amžių“, „Kregždutę“. Vis primenama, kad trūksta gero dienraščio, bet tai, ko gero, ne artimiausios ateities darbas.

Sociumas: Vadinasi, visuomenėje yra skleidžiama katalikiška mintis. Ar gaunate kokių pasiūlymų ir kritikos iš visuomenės? Ko žmonės pasigenda katalikiškoje spaudoje?

E. Kučinskaitė: Kritikos gauname, bet ne tiek, kiek tikimės. Žinoma, kalbu apie tuos leidinius, kuriuose dirbu. Ko gero, dėl tos pačios priežasties, nes rašome tokiomis temomis, kurios sunkiai gali sukelti impulsyvią reakciją – nesame taip glaudžiai susiję su aktualijomis, kaip pasaulietinė žiniasklaida. Kartais pasigirsta skundų, kad esame mažai konfliktiški. Na, „Sandoros“ vardas pasirinktas neatsitiktinai, esame linkę kalbėti apie dialogą arba pamatines vertybes, kurios į jį veda. Daugiau sulaukiame palankių vertinimų, net ir iš tų žmonių, kurie save vadina indiferentais.

Sociumas: Kaip šie leidiniai užsiima šviečiamąja veikla?

E. Kučinskaitė: Šiems leidiniams svarbiausia yra evangelinė žinia, dvasinė, moralinė sritis, Bažnyčios mokymas ir tai, kokius ryšius jis gali turėti su mūsų kasdienybe. Jei tai, ką darome, galima vadinti švietimu, tai „šviečiame“ būtent šia kryptimi. Pretenduojame būti palydovais tų žmonių, kurie ieško egzistencinio matmens savo gyvenime ir siūlome jiems būtent krikščioniškąjį kelią.

Sociumas: Ar naudinga kalbėti nauju tonu katalikiškoje spaudoje?

E. Kučinskaitė: Toks kalbėjimas yra tiesiog būtinas,

net jei kažką tai ir šokiruoja. Tai nereiškia, kad koketuojame su šiandiena, tai reiškia, kad atsiliepiame taip, kaip esame kviečiami. Juk apie mediciną, mokslą, meną šiandien niekas nebekalba viduramžių kalba, tiesa?

Sociumas: Koks, Jūsų manymu, likimas laukia katalikų spaudos po 10-20 metų?

E. Kučinskaitė: Neturiu jokių pranašo sugebėjimų, todėl galiu pasakyti tik banalią tiesą, kurią žino visi: tai labai priklausys nuo ekonominės situacijos, mūsų pasirengimo ir gebėjimo atvirai atsiliepti į poreikius.

Sociumas: Žiniasklaida yra didelė informacijos rinka, kurioje vartotojas diktuoja madas. Šiems leidiniams sskaitytojas mados diktuoti negali. Kaip įmanoma suderinti tam tikrą poziciją ir ekonominį faktorių?

E. Kučinskaitė: Pavyzdžiui, jei rašome apie santuokos neišardomumą, o spausdiname „saugaus sekso“ reklamą, tai kompromisai negalimi. Religinė spauda visame pasaulyje yra ir greičiausiai bus iš dalies finansuojama. Ką jau bekalbėti apie Lietuvą, kurios gyventojų skaičius kartu yra ir nuoroda į specifinių leidinių tiražus.

Seksualinės mažumos Lietuvos visuomenėje

„Mes esame visur, tačiau kartu ir niekur“ – ši citata iš pokalbio su gėjumi tiksliai apibūdina seksualinių mažumų padėtį. Manoma, kad pasaulyje yyra nuo 5 % ik 10 % homoseksualistų, tačiau nustatyti tikslų šiai mažumai priklausančių žmonių skaičių yra labai sunku – daugelis homoseksualistų uoliai slepia savo seksualinę orientaciją.

Kaip Lietuvoje seksualinių mažumų atstovai palaiko ryšius, keičiasi informacija? Šiuo metu pastovaus susitikimų kklubo nėra. Susitikimo vietos – dažniausiai barai ir kavinės – nuolat keičiasi, nes gėjai ir lesbietės priversti juos nuomotis. Istorinė seksualinių mažumų susitikimo vieta – klubas „Amsterdamas“, atidarytas 1993 m. gruodžio mėn. Tiesa, gėjų susibūrimai vykdavo ir anksčiau, tačiau juose dalyvaudavo labai nedaug žmonių.

1995 metais Lietuvos gėjai išėjo iš pogrindžio. Vilniuje jie nuomojo patalpas, kur veikė oficiali gėjų kavinė (dėl mažos apyvartos 1996 metais ji buvo uždaryta). Į Vilniaus gėjų kavines seksualinių mažumų atstovai atvažiuoja iš visos Lietuvos, jose apsilanko ir lesbietės, ir heteroseksualūs jų draugai. Turtingesni gėjai pasilinksminti su savo likimo broliais vyksta į užsienio klubus, nes nenori rizikuoti savo karjeromis.

Nuo 1993 metų 1000 egzempliorių tiražu pradėtas platinti žurnalas gėjams „Naglis“ – iš pradžių jis buvo platinamas be jokių aapribojimų, vėliau, suteikus erotinio žurnalo statusą, tik sekso reikmenų parduotuvėse. Patys gėjai tokią įvykių raidą traktavo kaip bandymą susidoroti su „nepageidaujamų gėjų nepageidaujama spauda“. Nuo 1994-ųjų kelis metus tik tarp gėjų ir lesbiečių buvo platinamas leidinys „Amsterdamas“, konspiracijos tikslais savo skaitytojus pasiekdavęs užklijuotame voke. Nuo 1994 metų pradėtas leisti ir Lietuvos gėjų lygai priklausantis laikraštis „LGL žinios“, kurio tematika apima Lietuvos gėjų visuomeninės bei teisinės padėties įvertinimą bei naujausias žinias iš pasaulinės gėjų klausimų teisėtvarkos.

Seksualinių mažumų teisėsaugos įvertinimas

Balsų dauguma priimtoje EEuropos Parlamento rezoliucijoje atsisakyta „pritarti bet kokios šalies, kurios įstatymai arba įgyvendinama politika diskriminuoja gėjų ir lesbiečių teises“, priėmimui į Europos Sąjungą. Joje reiškiamas susirūpinimas dėl homoseksualistų padėties Kipre, Rumunijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje. Rezoliucijoje atkreipiamas dėmesys į faktą, kad minėtų valstybių teisės aktuose nurodytas skirtingas minimalus amžius, nuo kurio leidžiama heteroseksualinės ir homoseksualinės orientacijos žmonėms lytiškai santykiauti.

„Lietuvoje seksualinės mažumos yra diskriminuojamos“, – teigia LGL valdybos pirmininkas Vl. Simonka. Pasitaiko nemažai atvejų, kai dėl savo seksualinės orientacijos žmonės atleidžiami iš darbo, tačiau įrodyti tikrąsias atleidimo priežastis dažnai yra labai sunku. Lietuvos valdžia nereaguoja į seksualinių mažumų atstovų reikalavimus, kad naujame Baudžiamojo kodekso projekte būtų įtraukta nuostata dėl bausmės už diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos – šalia tautinio, etninio, rasinio ir religinio diskriminavimo.

Lietuvos teisingumo viceministro G. Švedo paaiškinime Seimo Europos reikalų komitetui pripažįstama, kad Lietuvos Baudžiamajame kodekse yra nuostata, jog legalūs lytiniai gėjų santykiai leidžiami nuo 18 m., o heteroseksualūs lytiniai santykiai – ir tarp jaunesnių nei 18 m. lytiškai subrendusių asmenų. „Tokią nuostatą kritikuoja ir Lietuvos teisininkai, teigdami, kad lytinės aistros patenkinimas tarp lytiškai subrendusių vyrų negali būti pripažįstamas nusikaltimu, nes tokiu atveju nepažeidžiamas nei vyro seksualinis apsisprendimas, nei neliečiamumas“. Naujojo Baudžiamojo kodekso projekte šios diskriminacinės nuostatos nėra. Be tto, G. Švedas paneigė pareiškimus, kad naujajame Baudžiamajame kodekse nenumatyta atsakomybė už seksualinę diskriminaciją: „Projekte įrašyta nuostata, kad baudžiami asmenys, kurie viešai tyčiojasi, niekina ar kitaip diskriminuoja už priklausomybę etninėms, tautinėms, religinėms, rasinėms ar kitoms gyventojų grupėms. Sąvoka „kitos gyventojų grupės“ apima ir priklausomybę seksualinėms mažumoms. Tai visiškai atitinka Europos standartus.“ Tačiau tai galutinai nepatenkina nei Lietuvos, nei pasaulio seksualinių mažumų.

Sekualinių mažumų teisėmis Lietuvoje domisi ne tik Europos Parlamentas, bet ir JAV Kongresas, kuris kasmet rašo apie žmogaus teisių apsaugą pasaulyje. Ataskaitoje pažymima, kad Lietuvos gėjų diskriminacija įteisinta Baudžiamajame kodekse ir dar kartą bus įteisinta naujame Šeimos kodekse, kurio vienas straipsnis skelbia, kad vienalytės santuokos šalyje draudžiamos.

Seksualinių mažumų organizacijos

Šiuo metu Lietuvoje veikia dvi nevyriausybinės seksualinių mažumų organizacijos bei Sąjūdis už seksualinę lygybę (apie šį Sąjūdį išsamesnių duomenų nerasta, išskyrus tai, kad jis įregistruotas 1996 02 15).

• „Sappho“ – Lietuvos lesbiečių lyga, Teisingumo ministerijoje įregistruota 1995 m. spalio mėn. Lesbiečių teigimu, jas sujungęs visiškas izoliacijos ir neteisybės jausmas, su kuriuo jos susiduria gyvenime. Visi turintys suprasti, kad tai nėra pavienių moterų, bet moterų grupės su tam tikra seksualine orientacija, problema. Svarbiausias organizacijos tikslas – savitarpio supratimo paieška. Organzacija palaiko artimus ryšius su kitų šalių lesbiečių organizacijomis, planuoja atidaryti filialus Kaune, Šiauliuose, PPanevėžyje.

• LGL – Lietuvos gėjų lyga, visuomeninė respublikinė organizacija, įregistruota 1995 kovo mėn. LGL tęsia veiklą, kurią pradėjo „Amsterdamo“ klubas. Anot jos vadovų, lyga bandys duoti atkirtį teisinei, socialinei ir kultūrinei gėjų ir kitų seksualinių mažumų diskriminacijai. Planuojama rengti antidiskriminacinių įstatymų projektus, užsiimti plačia kultūrine ir pramogine veikla.

Apžvelgiant 1994-1995 m. tematiką Lietuvos periodikoje, galima pasakyti, kad publikacijų šia tema nėra daug (61). Intensyvesnis tematikos dažnis pastebimas nuo 1998 m.; beveik toks pat aukštas jis išlieka ir 1999 m. (1 lent. ir 2; 3 grafikai). Seksualinių mažumų tematikos dažnio kaita rodo, kad visą laikotarpį publikacijų, nors ir netolygiai, daugėjo.

Daugiausiai publikacijų šia tema publikuota (39 % ) „Lietuvos ryte“. Antrasis, žymiai atsiliekantis nuo „Lietuvos ryto“ leidinys – „Laikinoji sostinė“ (8 % ).

Kokiais aspektais periodikoje nušviečiamos seksualinės mažumos? Pirmiausia reikia pastebėti, kad periodikoje pateikiama tematika yra labai „vyriška“ – gėjai ir jų pasaulis yra nušviečiamas žymiai dažniau nei lesbiečių (atitinkamai 26 % ir 8 % ). Pastebima, kad dažnai visos seksualinės mažumos yra įvardijamos apibendrintai – „gėjai“. Daugelyje publikacijų apie homoseksualumą kalbama apskritai: jo prigimtį, genetinius tyrimus ir pan. (37 % ). Net 16 % publikacijų tema yra seksualinių mažumų teisės ir su jomis susijusi problematika tiek Lietuvoje, tiek užsienyje

(5 diagrama).

Kaip pastebi patys gėjai ir lesbietės, kuo daugiau apie save viešai kalba aktyviausi gėjai, tuo labiau pradeda slėptis kita homoseksualų dalis. Tačiau jei homoseksualai nesutinka išeiti iš pogrindžio, jie negali kaltinti visuomenės netolerantiškumu. 1997 metais atlikto pasaulinio lyginamojo žmonių vertybių tyrimo, kuriame dalyvavo ir Lietuvos Kultūros ir meno instituto mokslininkai, rezultatai parodė, kad nuo Vakarų Europos gyventojų lietuviai ypač aiškiai skiriasi savo požiūriu į homoseksualumą. 1991 m. homoseksualumo pateisinimo rodiklis Lietuvoje buvo žemiausias Europoje – 1,3 (šiuo metu pakilo iiki 1,86). Nepasitikėjimas ir homoseksualistus liečiantys stereotipai mūsų visuomenėje buvo formuojami apie 50 metų, ir tik viešumas (parodantis, kad jie nėra, kaip įprasta manyti, tvirkinantys mažamečius bei neadekvačiai savo lyčiai atrodantys iškrypėliai, o paprasti žmonės) bei seksualinis švietimas (juk Lietuvoje ne tik homoseksualumo, bet ir heteroseksualumo temos yra tabu) padės po truputį naikinti įsigalėjusius stereotipus.

Žiniasklaida ir terorizmas

Aštuntajame dešimtmetyje atlikti tyrimai parodė, kad atsirado naujas reiškinys – į žiniasklaidą orientuotas terorizmas. Paaiškėjo, kad teroristų atakos dažnai surežisuojamos taip, kad patrauktų tarptautinės žžiniasklaidos dėmesį. Terorizmo drama tampa ypač reikšminga, kai paimami įkaitai. Patys įkaitai teroristams nieko nereiškia: teroristinis veiksmas yra orientuotas į naujienas stebinčius žmones, o ne į aukas.

Kai kurių autorių teigimu, modernios technologijos mažoms teroristų grupelėms įteikė galingą ginklą – mmasinės komunikacijos priemones, – tarnaujančias jų interesams. Pats terorizmo aktas, jeigu jis nebūtų viešas, nieko nereikštų. Įvairių tarptautinio terorizmo incidentų analizė parodė, kad labai padaugėjo teroristinių išpuolių, kurių aukomis tampa Vakarų tautos. Taip siekiama patraukti Vakarų žiniasklaidos dėmesį.

Vieno įtakingiausių moderniojo terorizmo „teoretikų“ brazilo Carloso Marighela’os knyga „Minimanual of the Urban Guerrilla“ („Miestų „geriljos“ mažasis vadovas“) tapo vadovėliu daugeliui įvairių teroristinių judėjimų visame pasaulyje. Savo knygoje Marighela aptarė įvairius žiniasklaidos naudojimo būdus. Jo manymu, moderni žiniasklaida tampa svarbiu propagandos įrankiu jau vien todėl, kad praneša, ką daro revoliucionieriai, o psichologinis, arba nervų karas – tai kovos technika, pagrįsta tiesioginiu arba netiesioginiu žiniasklaidos naudojimu.

Tyrimų rezultatai byloja apie pritrenkiančią teroristų sėkmę, priraukiant žiniasklaidos dėmesį. Teroristiniai įvykiai paprastai būna taip „verti“ dėmesio, kkad žiniasklaida tiesiog negali jų ignoruoti. Galtung ir Ruge (1970) išskyrė 12 veiksnių (pvz., intensyvumą, netikėtumą, nedviprasmiškumą, retumą, susiejimą su elitine tauta ir/ar elitiniais žmonėmis, įasmeninimą, neigiamą pobūdį ir kt.) ir teigė, kad kuo aukštesnis įvykio rodiklis pagal šiuos veiksnius, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps „naujiena“.

Terorizmo ir žiniasklaidos sąryšis neatsiejamas nuo žiniasklaidos „efektų“ sampratos. Mokslininkai, tiriantys žiniasklaidos efektus, tradiciškai skirstomi į dvi „stovyklas“: „galingosios žiniasklaidos“ paradigma, kalbanti apie didelę žiniasklaidos įtaką bei „silpnosios žiniasklaidos“ paradigma, teigianti, kad žiniasklaidos eefektai yra minimalūs. Ankstyvieji tyrimai buvo paremti visagalės žiniasklaidos bei masinės visuomenės prielaidomis. Buvo teigiama, kad visuomenė sudaryta iš atomizuotų individų, nesusijusių vienas su kitu bei visiškai „beginklių“ prieš žiniasklaidos siūlymus. Tačiau vėlesni empiriniai tyrimai parodė, kad žiniasklaida vis dėlto nėra tokia galinga, o komunikacija – tokia tiesioginė. Žiniasklaidos įtaką riboja du veiksniai: auditorijos selektyvumas (atsirinkimas) bei tarpasmeninė įtaka. Todėl auditorija vis dažniau laikoma autonimiška, išvengiančia arba savaip „pakreipiančia“ jos nuostatas bei nuomones liečiančius žiniasklaidos pranešimus. Šis selektyvumas bei tarpasmeniškumas tampa filtru, lemiančiu ne tiek viešosios nuomonės kaitą, kiek jos sutvirtinimą. Įvairių efektų teorijų kaitos rezultatas – sudėtingesnis žiniasklaidos efektų suvokimas. Tačiau atrodo, kad kai žiniasklaida yra vienintelis informacijos šaltinis ir nėra išankstinių (bent jau priešiškų) nuomonių apie įvykį, žiniasklaidos įtaka įvaizdžių, nuostatų bei suvokimo formavimui padidėja. Kadangi daugeliu terorizmo atvejų publika informaciją gauna tik iš žiniasklaidos ir neturi išankstinių nuostatų apie vykstantį konfliktą, galima daryti prielaidą, kad žiniasklaida turės didelę įtaką viešosios nuomonės apie teroristinį įvykį bei teroristų įvaizdžio formavimui.

Šis klausimas domino Haifos universiteto komunikacijos profesorių bei Anenbergo komunikacijos mokyklos (Pensilvanijos universitetas) vizituojantį profesorių Gabrielį Weimanną, atlikusį žiniasklaidos efektų tyrimą (tyrimas aprašytas Gabriel Weimann. Modern terrorism, the media and public opinion. // Rothman S. The Mass Media. 1992). TTyrime buvo naudojamas eksperimentinis situacijos dizainas – terorizmo situaciją apibūdino televizija bei spauda. Taip buvo tiriama jų įtaka auditorijai.

Gabrielio Weimanno tyrime dalyvavo 200 atsitiktinai suburtų Izraelio gyventojų. Jie pildė Likerto skalių principu sudarytus klausimynus, skirtus bendros nuostatos apie terorizmą nustatymui. Atsakymai į šiuos klausimynus bei socialinės/demografinės respondentų charakteristikos leido išskirti panašiausias eksperimentines bei kontrolines grupes (4 eksperimentinės, 4 kontrolinės). Kiekviena eksperimentinė grupė buvo supažindinta su vienos žiniasklaidos priemonės (spaudos arba televizijos) reportažu, nušviečiančiu vieną iš dviejų terorizmo incidentų. Šie incidentai buvo:

1. Pietų molukiečių užgrobtas traukinys Olandijoje (1975 metų gruodžio 2 d.), motyvuotas Molukų nepriklausomybės nuo Indonezijos reikalavimu. Incidento metu buvo nužudyti trys žmonės, o „prijaučiantieji“ organizavo Indonezijos konsulato Amsterdame puolimą.

2. Kroatų užgrobtas lėktuvas (1976 metų rugsėjo 10 d.), kai kroatai užgrobė iš Niujorko į Kanadą skridusį lėktuvą ir nukreipė jį į Europą, kur virš Londono ir Paryžiaus buvo mėtomi lapeliai su atsišaukimais, raginančiais atkurti nepriklausomą Kroatijos valstybę. Prieš palikdami Niujorką, pastate teroristai paliko bombą, kuri sprogdama užmušė vieną policijos pareigūną.

Dviems eksperimentinėms grupėms buvo duoti perskaityti laikraščiai su reportažais, iš kurių viename buvo pasakojama apie pirmąjį, kitame – apie antrąjį teroristinį incidentą. Atitinkamoms kontrolinėms grupėms buvo duoti laikraščiai be šių reportažų. Kitoms dviems eksperimentinėms grupėms buvo pateiktos peržiūrėti televizijos naujienos, kkuriose taip pat buvo reportažai iš vieno arba iš kito incidento (kontrolinės grupės stebėjo tas pačias žinias be reportažų apie teroristinius incidentus). Po reportažų skaitymo/žiūrėjimo visos aštuonios grupės iš naujo užpildė klausimynus.

„Prieš“ ir „po“ atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad žiniasklaidos reportažai įtakoja teroristo įvaizdžio pasikeitimus. Nors teroristų vertinimai eksperimentinėse grupėse išliko neigiami, tačiau jie „pasislinko“ į teigiamą pusę. Spaudoje pateiktų reportažų atveju tiek vieno, tiek kito incidento aprašymai įtakojo gana panašius pokyčius, nors patys įvykiai gana ženkliai skyrėsi savo veiksmais, motyvais bei pasekmėmis. Tuo tarpu įvykių pateikimas televizijoje lėmė kiek skirtingas pasekmes. Šiuo atveju teroristų įvaizdis taip pat „pagerėjo“ abiem atvejais, tačiau skirtingu mastu. Šį skirtumą greičiausiai lėmė skirtingų reportažų specifika – pietų molukiečių incidentas buvo vizualiai pateiktas kaip daug labiau smurtinis, nei kroatų, ir pastarąjį reportažą stebėję žmonės buvo linkę labiau “sušvelninti” teroristų įvaizdį.

Tyrimas atskleidė ir ryškią žiniasklaidos įtaką tvarkaraščio sudarymui bei statuso suteikimui. Skaitę spaudos pranešimus žmonės buvo labiau linkę tikėti, kad įvykis yra svarbus, reikalaujantis tarptautinio įsikišimo ir nusipelnęs žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio. Įvykių pateikimas spaudoje sukėlė susidomėjimą bei susirūpinimą, tačiau nesukėlė viešų diskusijų ar debatų. O televizijos reportažai padidino tarpasmeninių diskusijų tikimybę, sustiprino žmonių įsitikinimą, kad būtina informuoti visuomenę apie įvykį.

Žiniasklaidos įtakos palyginimas atskleidė

įdomius panašumus bei skirtumus: tiek spauda, tiek televizija lėmė įvaizdžių pokyčius ir padidino įvykiui skiriamą reikšmę. Spaudos reportažai pasirodė esą efektyvesni, formuojant nuostatas bei supratimą, nei televizija, tačiau televizijos pateikimas buvo efektyvesnis, skatinant tarpasmeninę komunikaciją. Šie skirtumai gali būti paaiškinti skirtingomis kiekvienos žiniasklaidos priemonės funkcijomis, į kiekvieną iš priemonių nukreiptais skirtingais auditorijos poreikiais bei skirtingu pristatymo formatu ir turiniu. Spaudos reportažai yra detalesni, jie pateikia daugiau informacijos bei analizės ir geriau patenkina kognityvinius publikos poreikius. Televizijos pristatymai yra labiau „kondensuoti“, jjie koncentruoti į vizualinius, o dažnai ir dramatinius įvykio bruožus. Taigi televizija yra efektyvesnė emociniu, o ne kognityviniu aspektu. Be to, televizijos stebėjimas paprastai yra grupinė patirtis, tuo tarpu spaudos skaitymas – labiau izoliuota veikla.

Stebinantis šio tyrimo atradimas – įvaizdžio „pagerėjimas“. Tiesa, reikia pažymėti, kad šie atradimai yra tik trumpalaikių efektų išmatavimas, tai yra, atskirų teroristinių išpuolių įtakos matavimas, atsiejus juos nuo bendro tokių įvykių konteksto. Kaip ten bebūtų, aiškinant, kodėl teroristinio įvykio pateikimas žiniasklaidoje pagerina teroristų įvaizdį, pabaigoje ggalima išskirti kelis aspektus:

1. Terorizmo racionalizavimas. Žiniasklaida, pateikdama teroristinius įvykius, turi paaiškinti prieš nekaltas aukas nukreiptos žiaurios agresijos priežastis. Ieškodama motyvų, pristatydama politinį ar socialinį kontekstą, žiniasklaida dažnai „racionalizuoja“ terorizmą. Atkreipiant dėmesį į tai, kad teroristai dažnai turi realiais politiniais, socialiniais aar kultūriniais skundais pagrįstus motyvus, šis žiniasklaidos pateikiamas priežasčių nustatymas ir paaiškinimas gali lemti simpatiją bei tapatinimąsi su teroristais.

2. Terorizmo etiketės klijavimams. Teroristai yra vadinami įvairiais vardais, pradedant „žudikais“ ir baigiant „kovotojais už laisvę“. Kai kurios etiketės yra susiję su teigiamomis vertybėmis, o tai irgi gali paveikti jų įvaizdį bei visuomenės nuostatas jų atžvilgiu.

3. Teroristai kaip „vieniši vilkai“. Nušviečiant teroristinius įvykius, dažnai pabrėžiamas nevienodas santykis tarp mažos teroristų grupelės, atsidūrusios prieš didžiules saugumo pajėgas, antiteroristinius dalinius, snaiperius bei policiją. Tas faktas, kad teroristai, pasiryžę paaukoti savo gyvybes, gali dar labiau sustiprinti teroristų, kaip praradusių viltį „vienišų vilkų“, įvaizdį.

4. Žiniasklaidos „Stokholmo sindromas“. Teroristinių išpuolių aukos, ypač pagrobimo atveju, kartais pradeda save tapatinti su teroristais bei jų motyvais ir net padėti jiems. ŠŠis reiškinys iš dalies paaiškinamas aukos nustebimu, netikėtai teroristuose įžvelgus „žmogiškumo“. Žiniasklaida, kuri akcentuoja šiuos netikėtus teroristų poelgius (pavyzdžiui, besilaukiančios moters paleidimas, verkiančio vaiko galvos paglostymas, pagalba vyresnio amžiaus įkaitui), gali pati perimti šį sindromą ir perteikti jį didelei auditorijai.

*

Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą reikšmė

Integracija į Europos Sąjungą – vienas svarbiausių strateginių Lietuvos užsienio politikos tikslų. 1989-1990 m., kai išryškėjo Baltijos valstybių apsisprendimas atkurti savo nepriklausomybę, Lietuva, Latvija ir Estija susidomėjo didžiausios Vakarų valstybės. Vienas svarbiausių to laikotarpio ddatų – 1990 m. gruodžio 14 d. Tuomet Baltijos šalių vyriausybių vadovai pirmą kartą kreipėsi į tuometinę Europos ekonomijos bendriją, prašydami Baltijos šalims politinę, ekonominę ir kultūrinę paramą teikti ne per TSRS, o tiesiogiai. 1991 m., po Lietuvos sausio 13 d. įvykių, ES griežtai pasmerkė jėgos naudojimą Baltijos šalyse, o 1991 m. rugpjūčio 27 d. Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrų siūlymu vieningai pripažino Baltijos valstybių nepriklausomybę.

1992 metais Lietuva ir ES pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį ir priėmė deklaraciją dėl politinio dialogo tarp ES ir Lietuvos. Nuo oficialių diplomatinių santykių su Lietuva užsimezgimo ES per PHARE programą pradėjo teikti pagalbą Lietuvai. 1995 m. birželio 12 d. Lietuva, Latvija ir Estija pasirašė Europos (asociacijos) sutartis su ES, kuriose ši pripažino Baltijos valstybių tikslą tapti ES narėmis.

Tokio svarbaus žingsnio, kaip Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą, pasekmių vertinti vienareikšmiškai neįmanoma. Be abejo, šis istorinis įvykis atneštų tiek teigiamų, tiek ir neigiamų pasekmių, kurios neretai yra tarpusavyje glaudžiai susiję. Be to, integracija į Europos Sąjungą – tai ilgas procesas, kuris nesiriboja vien tik stojimo sutarties pasirašymu ir įsigaliojimu. Integracija apima ir prieš pasirašymą, ir po jo vykstančius pokyčius, todėl reikia kalbėti ne tik apie stojimo į ES, bet ir apie pasiruošimo nnarystei rezultatus.

Kalbant apie teigiamas pasekmes, galima išskirti kelias jų grupes:

1. Ekonominės pasekmės;

2. Fiskalinės pasekmės;

3. Socialinės pasekmės;

4. Politinės pasekmės;

5. Pasekmės saugumui.

Ekonominės pasekmės

Europos Sąjunga – svarbiausia pasaulyje vieninga rinka, apimanti netoli 400 milijonų gyventojų. Lietuva jau dabar gana intensyviai prekiauja su ES šalimis (pavyzdžiui, 1998 m. Lietuvos eksportas ir importas į ES ir iš ES sudarė 37,98 % ir 50,16 % viso Lietuvos eksporto ir importo). Tiesioginės užsienio užsienio investicijos į Lietuvos ekonomiką iki 1999 m. sausio mėn. 1 d. sudarė 1625,30 mln. JAV dolerių, iš kurių 61,23 % sudarė investicijos iš ES. Didžiausią tiesioginių investicijų iš ES dalį sudaro Švedijos (27,54 % ), Suomijos (17,43 %) ir Vokietijos (13,32 %) investicijos.

Kalbant apie ekonomines įstojimo į ES pasekmes Lietuvai, reikia pradėti nuo Europos Sąjungos vidaus rinkos charakterizavimo. Tai rinka be vidinių sienų, kurioje gali laisvai judėti prekės, paslaugos, kapitalas ir žmonės.

a. Prekių judėjimas – tai ir muitų bei muitinių panaikinimas, bendra užsienio prekybos bei muitų politika, netarifinių barjerų panaikinimas.

b. Paslaugų judėjimas – tai galimybė teikti paslaugas visoje vidaus rinkos teritorijoje;

c. Laisvas kapitalo judėjimas – tai teisė investuoti, pirkti turtą ir vertybinius popierius, laisvai disponuoti pelnu bet kurioje iš bendroje rinkoje dalyvaujančių valstybių;

d. Laisvas asmenų judėjimas – tai neribota laisvė gyventi, ssteigti savo verslą ir dirbti bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje.

Tam, kad visa tai būtų įgyvendintina Lietuvos atžvilgiu, reikia panaikinti judėjimui kliudančius barjerus. Panaikinus barjerus, Lietuvos ekonomika galėtų naudotis bendros rinkos teikiamais privalumais. Galima išskirti keletą šių barjerų panaikinimo pasekmių Lietuvos ekonomikai:

o Smarkiai išaugusios prekybos apimtys, taigi ir eksportuojamų prekių gamybos apimtys. Tai leistų pasireikšti masto ekonomikos privalumams (t.y. mažėtų gaminamų prekių ribinė kaina). Dėl viso to didėtų eksporto apimtys bei mažėtų prekių kainos šalies viduje.

o Sumažėtų atvejų, kai Europos Sąjunga taikytų antidempingo arba kitas protekcionistines priemones Lietuvoje pagamintoms prekėms. Tai ne tik didintų Lietuvos eksportą į kitas šalis, bet ir skatintų užsienio kapitalo investicijas į Lietuvos ekonomiką.

o Naujų kompanijų atėjimas į Lietuvą, kurį skatins narystė Europos Sąjungoje, didintų konkurenciją, kuri vestų prie racionalesnio ekonominių veiksnių (darbo ir kapitalo) naudojimo ir paskirstymo.

o Naujų kompanijų atėjimas į Lietuvą turėtų panaikinti kai kuriose šakose egzistuojančią monopoliją – teoriškai tai turėtų pasireikšti prekių ir paslaugų kainų sumažėjimu.

o Subalansuota importo-eksporto sistema individo lygmenyje reikštų didelį pigesnių aukštos kokybės prekių pasirinkimą.

o Narystė Europos Sąjungoje gerokai apribotų Lietuvos vyriausybės galimybes tiesiogiai ir netiesiogiai kištis į ūkio funkcionavimą ir suteiktų daugiau laisvių ir galimybių Lietuvos įmonėms bei vartotojams.

o Lietuvos padėtį šiuo metu bet kuriuo atveju lemia Europos Sąjungos

sprendimai, o ji pati tų sprendimų pakeisti negali. Tapusi nare, Lietuva turėtų daugiau galių lemti ES sprendimus bei politiką.

Pagrindinė nauda Lietuvai, kurią ji gautų iš stojimo į ES – tai naujų rinkų atsivėrimas, demonopolizacija, efektyvumo padidėjimas, prekių ir paslaugų pasiūlos padidėjimas. Taigi didžiausią naudą šiuo atveju gautų vartotojai.

Fiskalinė nauda

Fiskaliniai kaštai, susiję su įnašais į Europos Sąjungos biudžetą ir jo išlaidų paskirstymu. Konkrečiai šaliai, t.y. Lietuvai, tai reiškia įnašų į ES biudžetą ir iš jo gautų lėšų sumos skirtumą.

Tapusi EEuropos Sąjungos nare, Lietuva į ES biudžetą turėtų įmokėti 1 % valstybėje surenkamos PVM sumos, visus Lietuvoje surenkamus muito mokesčius bei 1,27 % BVP.

Išmokos iš Europos Sąjungos biudžeto skiriamos pagalbai ekonomiškai mažiau išsivysčiusiems regionams teikti. Šis išsivystymo lygis nustatomas pagal atskirų regionų bendrą vidaus produktą, ir pagalba skiriama regionams, kurių BVP mažesnis nei 75 % ES vidurkio (O Lietuvoje 1997 metais BVP sudarė tik 24 % Europos Sąjungos vidurkio) .

Įvairūs apskaičiavimai, kiek Lietuva gautų išmokų iš Europos Sąjungos bbiudžeto, skiriasi, tačiau galima prognozuoti, kad išmokos Lietuvai net keletą kartų viršytų jos įnašus.

Socialinės pasekmės

Ko gero, šias pasekmes sunkiausia įvertinti vienareikšmiškai. Kaip būdinga socialiniams reiškiniams, jos yra sunkiai prognozuojamos ir gali plėtotis viena ar kita linkme, atsižvelgiant į daugybę įvairių, kkartais net neapčiuopiamų veiksnių.

Pirmiausia, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvai tapus ES nare, joje įsigalės Sąjungos nuostatos šalių-narių gyventojų atžvilgiu. Visų šalių-narių piliečiai kartu yra ir ES piliečiai. Kiekvienas ES pilietis turi:

o nevaržomo judėjimo ir apsigyvenimo ES šalių-narių teritorijoje teisę;

o teisę balsuoti ir kandidatuoti vietiniuose ir Europos rinkimuose toje šalyje, kurioje gyvena;

o teisę būti ginamas diplomatinių ir konsulinių kiekvienos šalies-narės įstaigų;

o peticijos (kolektyvinio prašymo) Europos Parlamentui teisę.

Dar galima pridurti, kad narystė Europos Sąjungoje yra siejama su stabilumu tų institucijų, kurios garantuoja demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai. Jau dabar egzistuoja daugybė nedidelių, bet vis dėlto labai reikšmingų PHARE programų, kurios yra nukreiptos į demokratijos institucijų stiprinimą bei pilietinės visuomenės plėtotę.

Kalbant apie socialines pasekmes, ggalima daryti tam tikras prielaidas ir prognozes:

1. Pasekmės migracijai – Lietuvai tapus ES nare, jos piliečiai galės laisvai keliauti po visas Europos Sąjungos šalis-nares. Tai nebūtinai lems nepaprastai išaugusias migracijos apimtis – gali būti, jog emigracija netgi sumažės dėl padidėjusių įsidarbinimo galimybių bei ekonomikos augimo Lietuvoje.

2. Nacionalizmo-kosmopolitizmo problema. Šiuo klausimu socialinių mokslų atstovų nuomonės išsiskiria. Vienų nuomone – integracija skatintų nacionalizmo augimą. Kitų manymu, stojimas į Europos Sąjunga, priešingai, lemtų plintantį kosmopolitizmą, kuris silpnintų nacionalizmą ir ksenofobiją.

3. Ekonomistų bei socialinių mokslų aatstovų teigimu, ekonomikos augimas sudarys prielaidas išaugti viduriniajai klasei. Tai mažins mažiausių ir didžiausių pajamų grupių atotrūkį ir prisidės prie ekonominio ir socialinio valstybės stabilumo didėjimo.

Politinės pasekmės

Galima išskirti keletą reikšmingų pokyčių:

1. Dalyvavimas Europos Sąjungos institucijose leis Lietuvai lemti Europos Sąjungos sprendimus. Tiesa, mažai tikėtina, kad Lietuva turės savo komisarą, tačiau ji gaus kelias vietas Europos Parlamente bei tam tikrą Europos Sąjungos institucijų biurokratų kvotą. Taigi, nors pavienės šalies įtaka Europos Sąjungos sprendimams priimti nedidelė, tačiau Vidurio ir Europos šalių pozicijos tam tikrais, joms visoms aktualiais klausimais, sutaps, taigi jų kolektyvinė galia padidės. Tikėtina, kad Europos Sąjungoje stiprėjant regionalizacijos tendencijoms, susiformuos Baltijos bei Vidurio Europos šalių blokas, kuris turės specifines savo problemas ir balsuodamas Taryboje galės pakreipti sau naudinga linkme tam tikrus jos sprendimus.

2. Įsijungimas į ES, t.y. ir į jos Bendrą užsienio ir saugumo politiką, gerokai padidintų Lietuvos užsienio politikos potencialą ir padėtų atsverti kaimyninių šalių įtaką regione. Dalyvavimas Bendroje užsienio ir saugumo politikoje pareikalaus iš Lietuvos sustiprinti ir modernizuoti institucinį Lietuvos užsienio politikos mechanizmą, jos biurokratines struktūras, išplės galimybes gauti ir perduoti informaciją. Be to, reikia nepamiršti, kad rytinė Lietuvos siena taps išorine ES siena, todėl padidės Lietuvos strateginė svarba Europos Sąjungai.

Pasekmės saugumui

Narystė ES dažnai siejama su saugumo ggarantijomis – saugumas nurodomas kaip vienas svarbiausių narystės motyvų. Pažymėtina, kad narystė ES nesuteikia jokių formalių saugumo garantijų, tačiau pati narystė jau gali būti kaip tam tikra apsauga nuo išorinės agresijos. Be to, narystė sustiprina ir vidinį saugumą, kadangi ekonomikos augimas mažina visuomenės socialinius prieštaravimus, didina socialinį stabilumą, o tai stiprina demokratiją ir šalies vidaus saugumą.

Spartesnis ekonomikos augimas leistų daugiau lėšų skirti ne tik socialinėms reikmėms, bet ir krašto saugumo sistemai. Tai ateityje padidintų Lietuvos stojimo į NATO galimybes.

Be to, dalyvavimas bendruose ES vidaus ir teisingumo reikaluose padidins galimybę kovoti su tokiomis tarptautinėmis (ir vienos šalie mastu sunkiai sprendžiamomis) problemomis kaip nelegali migracija, organizuotas nusikalstamumas ir terorizmas.

Baigiant verta pasakyti, kad šiuo metu vykstantis Europos Sąjungos plėtros procesas – didžiausias per visą tiek Europos Bendrijos, tiek Europos Sąjungos istoriją. Stojančioms šalims keliami aukšti visų sričių reikalavimai, tačiau kartu šalys-narės besiruošiančioms stojimui valstybėms ir teikia pagalbą. Šiuo metu Lietuvos integracija į ES – svarbiausias Lietuvos užsienio politikos prioritetas.

*

“Naujoji politinė kultūra” kaip naujas politinio gyvenimos stilius

Šiandien Lietuvoje auga susidomėjimas visuomenės politinio elgesio ir jį valdančių taisyklių pažinimu. Sudėtingi, sunkiai apčiuopiami ir atpažįstami pereinamojo laikotarpio procesai apima ne tik ekonominius, politinius ir socialinius pokyčius, bet ir visuomenės sąmonėje vykstančius pasikeitimus, kurie yra llabai reikšmingi, nustatant tolimesnę visuomenės vystymosi raidą.

Kaip parodė 1994 metais atliktas Naumano fondo tyrimas, Lietuvoje buvo būdinga: “pavaldinių” politinė kultūra (tai yra, gyventojų orientacija į politinius institutus, nejaučiant didesnės atsakomybės); jausmų dominavimas, vertinant politinius reiškinius; mitologinis mąstymas (politiniai mitai atspindi žmonių norus ir padeda organizuoti masių veiklą); ryškus visuomenės gyvenimo ideologizavimas ir politizavimas; nesugebėjimas kolektyviai spręsti problemų. Lietuvos politinė kultūra apibūdinama kaip palanki autoritariniam režimui, išeinant iš visuomenės gyvenimo supaprastinimo, polinkio vertinti pagal skalę “gera-bloga”(16, 91). Ir politinės sociologijos specialisto M. Degučio nuomone, Lietuvoje vyraujanti politinė kultūra atitinka autoritatinį režimą, kuris savo piliečius suvokia kaip pavaldinius ir reikalauja iš jų paklusnumo. Politinis pasyvumas sudaro prielaidas neatsakingumui, todėl visuomenei gresia politiškai ir ekonomiškai privilegijuotų žmonių savivalė. Iš valdžios daug tikimasi, bet nedaug daroma, kad kas nors pasikeistų; iš to kyla susvetimėjimas valstybės gyvenimui ir besiplečiantis vertybių chaosas. M. Degučio nuomone, Lietuvoje egzistuoja politinio elito ir piliečių atotrūkis. Tai yra ir politinės kultūros, ir pačios politinės sistemos problema (10).

Politinės kultūros tyrinėtojas L. Diamond mano, kad demokratija negalima be šalies piliečiams būdingų vertybių ir orientacijų rinkinio: nuosaikumo, tolerancijos, pilietiškumo, efektyvumo, pažinimo ir dalyvavimo (11, 8). Mokslininkų Almondo ir Verba, Inkeleso ir Smitho darbai rodo, jog šalys labai skiriasi pagal politiškai svarbius

įsitikinimus, vertybes bei nuostatas ir kad šiuos politinės kultūros elementus šalies viduje įtakoja gyvenimo patirtis, išsilavinimas, socialinė klasė. Mokslininko Lucian Pye teigimu, politinė kultūra kiekvienoje visuomenėje yra ne tik atsitiktinis darinys, bet atstovauja suderintus modelius, kurie dera tarpusavy ir palaiko bei stiprina vienas kitą. Jo nuomone, tai nereiškia, kad visos socialinės grupės turi tą pačią politinę kultūrą ar kad vertybės ir tikėjimai yra vienodai paplitę visos populiacijos mastu – elitas paprastai turi skirtingas vertybes ir normas, tuo pačiu – ir ddaugiausiai informacijos apie sistemą. Skirtingos etninės ir regioninės grupės vienos šalies ribose taip pat dažnai turi skirtingas vertybines sitemas ir pasaulėžiūrą. Skirtingos tikėjimų ir normų sistemos gali būti būdingos skirtinguose instituciniuose dariniuose, tokiuose kaip kariuomenė, biurokratija, universitetas. Šalia politinės kultūros egzistuoja politinės subkultūros.

Nors politinės kultūros sampratos užuomazgos siekia Antikos, ir įvairiais laikotarpiais vyravo viena ar kita samprata, daugiau ar mažiau atitinkanti šiuolaikinį politinės kultūros terminą, moksliniai politinės kultūros tyrimai prasidėjo tik XX amžiuje. Šiandien šalia klasikinių politinės kultūros sampratų aatsiranda naujos, atspindinčios specifines jos sritis. Šis straipsnis skirtas apžvelgti šiuolaikinio amerikiečių sociologo Terry Nickols Clarko “naujosios politinės kultūros” (arba NPK) sampratą.

T.N. Clark jau nuo aštuntojo dešimtmečio domisi politiniais reiškiniais ir jų pokyčiais, ypatingą dėmesį skirdamas miestų problematikai. Naujausiuose ddarbuose jis pristato naują reiškinį – “naujosios politinės kultūros” koncepciją. Naujoji politinė kultūra – tai nuo 1970 metų daugelyje šalių plintantis naujas politikos stilius, kuris apibrėžia naujas politinio žaidimo taisykles, iškelia naujus klausimus ir jų sprendimo būdus. Globalinės politinės transformacijos, susijusios su “naujosios politinės kultūros” vystymusi, apima įvairiausias kasdieninio gyvenimo sferas, pradedant šeima ir baigiant tarpvalstybiniais politiniais institutais. “Naujoji politinė kultūra” – tai daugialypiai pokyčiai, kurių dėka formuojasi nauji vadovavimo, veikimo, atstovavimo modeliai, iškyla naujos problemos bei interesai, kinta nusistovėję žmonių santykiai.

Kuo NPK skiriasi nuo tradicinių požiūrių? Štai keletas jos bruožų: “naujosios politinės kultūros” atstovai domisi tokiomis problemomis, kaip piliečių demokratija, aplinkosauga, gėjų teisės, abortai – tai yra, vartojimo ir gyvenimo būdo klausimais. Ji pasižymi tuo, kad nebėra visapusiškų llyderių – lyderiavimas kinta, priklausomai nuo problemos: pavyzdžiui, vieni lyderiai aktyviai pasisako abortų klausimu, kiti – dėl aplinkosaugos problemų. Šie “atskirų problemų” lyderiai tuo aktyvesni, kuo aktyvesni piliečiai bei žiniasklaidos priemonės.

NPK apibrėžia naujas politinio žaidimo taisykles, mesdama iššūkį dviem ankstesnėms politinėms tradicijoms: klasių politikai ir klientelizmui. Autoriaus nuomone, pastarųjų 20 metų pokyčiai nulėmė tai, kad tradicinis klasių politikos modelis, klasikinis kairės-dešinės skyrimas nebegali paaiškinti dabartinės situacijos. Iškyla naujos problemos ir klausimai, socialinė stratifikacija yra išreiškiama naujais būdais. Nuo 1970-ųjų iiškilo nauji neklasinio pobūdžio nesutarimai, susiję su lytimi, rase, regioniniu lojalumu, seksualinėmis preferencijomis, ekologinėmis problemomis bei platesniu piliečių dalyvavimu.

Clarko nuomone, globaliniai NPK sukelti pokyčiai lemia tradicinių politinių hierarchinių sistemų (tarybinis komunizmas, Italijos politinė sistema (1993 m.), daugelio posovietinių šalių socialistinės partijos) griuvimą. Buvusios socialistinės šalys pereina nuo valstybinio centralizmo prie piliečių dalyvavimo valdyme ir rinkos individualizmo. Šis hierarchijų žlugimas akivaizdus ne tik politinėje sferoje, bet ir visuomenės gyvenime, pavyzdžiui, mokymo įstaigų personalo santykiuose bei šeimose, kur žmonos ir vaikai įgauna vis daugiau laisvės.

T.N. Clarkas išskiria esminius “naujosios politinės kultūros” elementus:

1. Naujoji politinė kultūra naujai apibrėžia klasikinį kairės-dešinės kontinuumą -tradicinė “kairė” vis labiau išreiškia socialinius, o ne tradicinius klasių politikos klausimus, ir karščiausi politiniai disputai vyksta ne dėl nuosavybės ar gamybos priemonių kontrolės, o dėl socialinių problemų.

2. NPK atskiria finansinius ir socialinius klausimus. Socialiniai klausimai reikalauja ir socialinio “priėjimo”, taigi piliečių, lyderių bei partijų nuostata socialinių klausimų atžvilgiu nebegali būti išvedama iš jų pozicijos finansinių klausimų atžvilgiu. Vis dažniau orientuojamasi į tokius problemas, kaip tolerancija naujų moterų vaidmenų, multikultūralizmo ar panašių socialinių klausimų atžvilgiu.

3. Pabrėžiamos socialinės problemos. Jos tampa gerokai reikšmingesnėmis už finansinus ir ekonominius klausimus. Didėjant žmonių gerbūviui, augant pragyvenimo lygiui, vis didesnis dėmesys skiriamas gyvenimo būdui bei ppatogumams, ne tik ekonominėms problemoms.

4. Išryškinamas rinkos ir socialinis individualizmas. Šios abi individualizmo formos skatina skeptiškai vertinti tradicinius kairiųjų politikos klausimus, pavyzdžiui, pramonės nacionalizavimą ar gerbūvio valstybės augimą.

5. NPK atstovai suabejoja “gerovės valstybe” (welfare state). NPK piliečiai bei lyderiai teigia, kad “vadovavimas”, kaip centralizuotas valstybinis planavimas, yra netinkamas daugeliui ekonominių bei socialinių paslaugų. NPK iškelia “paslaugų efektyvumo” problemą, skeptiškai vertindama didelio centralizuoto biurokratinio aparato darbą. “Naujosios politinės kultūros” atstovai nori decentralizuoti administraciją arba sudaryti sutartį su kitomis vyriausybėmis ar privačiomis firmomis, jei jos dirba geriau. Jų nuomone, tautinės valstybės yra pernelyg didelės, nutolusios nuo piliečių ir jų neatstovaujančios. Federalizmas ir regionalizmas pateikia nauųs modelių, ir vis dažniau girdisi šūkiai: “maža yra gražu” arba “galvok globaliai, bet veik lokaliai”. Šį reiškinį patvirtina pasauliniai pavyzdžiui: konfliktai buvusioje TSRS bei Jugoslavijoje suskaldė didžiausius junginius į konfederacijas; JAV ir Britanijoje nepelno ir visuomeninės organizacijos yra labai reikšmingos, jos netgi formuoja valstybinę politiką sveikatos, išsilavinimo, visuomeninių paslaugų ir kitais svarbiais klausimais. Visame pasaulyje auga kaimyninių bendrijų, klubų, įvairių mažų asociacijų, orientuotų į konkrečią problemą, reikšmė. Toks decentralizuotas atskirų problemų sprendimo būdas sudaro sąlygas, kad tuo užsiimančios organizacijos, institutai ar asmenys yra atsakingesni piliečiams. Tačiau tai sukelia problemų, teikiant bendras visuomenines gėrybes ir sprendžiant nacionalinio masto pproblemas, tokias kaip valstybės gynyba ar nuosekli užsienio politika.

6. “Problemos politikos” reikšmės didėjimas ir platesnis piliečių dalyvavimas; hierarchinių politinių organizacijų nykimas. Augant “problemos politikos” reikšmei bei piliečių dalyvavimui politikoje, mažėja hierarchinių politinių organizacijų svarba. NPK prieštarauja tradicinei biurokratijai, partijoms ir lyderiams. “Naujieji socialiniai judėjimai” ir “problemos politika” leidžia tiesiogiai bendrauti vyriausybei ir rinkėjams. Aktyvūs piliečiai nebenori būti traktuojami kaip paklusnūs “subjektai” arba “klientai”. Jie kelia naujus klausimus ir formuluoja naujus reikalavimus vyriausybei. Auga visuomenės informavimo priemonių reikšmė. Naujos problemos bei jų gvildenimas greitai iškyla ir dažnai kinta, o tai verčia NPK lyderius būti nepastovius.

7. Naująją politinę kultūrą remia jaunesni, labiau išsimokslinę, turtingesni individai ir visuomenės. NPK iškilo kartu su pokyčiais ekonomikoje ir šeimoje, ir jos plėtrą skatina mažėjanti socialinė ir ekonominė hierarchija, didėjantis piliečių dalyvavimas politiniame gyvenime, didėjantys vertybinis konsensusas bei žiniakslaidos įtaka.

Tačiau kaip gi atsiranda tas naujas politinis stilius? Čia Clark akcentuoja tokius pokyčius bei juos nulemiančias sąlygas:

A. Hierarchijos teiginiai

Hierarchiją Clark suvokia kaip vertikalią individų ar jų grupių diferenciaciją tokių kriterijų, kaip pajamos, statusas ar galia, atžvilgiu. Socialinių, ekonominių ir politinių hierarchijų veikimas sukelia prieš jas pačias nukreiptas reakcijas. Tai Clark pavadina Sulyginimo principu: veikdama hierarchija nulemia antihierarchinių judėjimų atsiradimą. Šis Sulyginimo principas gerai paaiškino XIX a. pabaigos

– XX a. vidurio visuomenių konfliktus. Tačiau nuo 7-ojo dešimtmečio hierarchijos taip susilpnėja, kad sąlygoja visiškai kitokią dinamiką. Autoriaus teigimu, “hierarchijai nykstant, kartu mažėja ir žmonių noras “investuoti” savo energiją į prieš ją nukreiptus judėjimus”(7, 36). Piliečiai verčiau linkę dalyvauti naujose veiklos rūšyse. Hierarchijos smukimas sąlygoja judėjimų, nebesusijusių su ja, įvairovę. Su jos nykimu mažėja antihierarchinių judėjimų skaičius ir atsiranda “naujoji politinė kultūra”, nes įvairių grupių ir asociacijų įgaliojimai nukreipti ne tiek prieš hierarchiją, kiek skirti specifinių jų narių interesų ggynimui.

B. Įgaliojimo teiginiai

Judėjimų formavimasis turi savas prielaidas ir poreikius. Tam, kad piliečiai mobilizuotųsi į judėjimus, būtina vystyti jų įgūdžius ir interesus, reikalingus organizuotų grupių formavimui ir dalyvavimui jose. Šie įgūdžiai – gana naujas reiškinys. Daugumoje pasaulio šalių dešimtmečių bėgyje politinės partijos pasirinkdavo savo kandidatus, minimaliai dalyvaujant paprastiems piliečiams, tiesiog pateikdami rinkėjams baigtinį kandidatų sąrašą. Tačiau situacija pakito. Didėjant piliečių socialiniam kapitalui, kurį formuoja išsilavinimas, bendravimo įgūdžiai, dalyvavimo savanoriškose asociacijose patirtis, socialinių kontaktų tinklas, jie dažniau įsijungia į “problemos” organizacijas iir patys siekia spręsti savo problemas. Įgaliojimo principas teigia, kad individai įgyja organizacinių ir bendravimo įgūdžių ir jų dėka dalyvauja pilietinių ir politinių grupių veikloje. Įgaliojimo objektais tampa patys piliečiai. Šį procesą sąlygoja įvairūs veiksniai: didesnis išsimokslinimas, žiniasklaidos priemonių plitimas, ppajamos, platesnius tarpasmeninius santykius nulemiantys užsiėmimai, keliavimas, dalyvavimas pilietinėse organizacijose.

XX a. pabaigoje Sulyginimo ir Įgaliojimo principai nevienodai apima įvairių šalių socialinę ir pilietinę dinamiką: vienose šalyse jie pasireiškia daugiau, kitose – mažiau. Skandinavijoje išlieka stiprios sąjungos ir socialistinės partijos; Jungtinė Karalystė laikosi aiškios klasių politikos; daugumoje mažiau išsivysčiusių šalių išlikusi griežta hierarchija. Tačiau ir čia vyksta pokyčiai. Kodėl šie pokyčiai atsiranda ir plinta vienuose regionuose pasireikšdami daugiau, kituose – mažiau? Šių procesų veikimą įtakoja bendros struktūrinės sąlygos.

C. Struktūrinės sąlygos

Įgaliojimo įgūdžiai yra individualūs. Jų pasireiškimui labai svarbus yra visuomeninis kontekstas, aplinka, kurioje vyksta politiniai procesai. Tokios struktūrinės charakteristikos kaip piliečių politinio konflikto ar konsensuso lygis, tolerancija politinės opozicijos atžvilgiu ir t.t. sudaro sąlygas “naujosios politinės kultūros” elementų bei jjų plitimą skatinančių veiksnių atsiradimui. Struktūrinės sąlygos, be abejo, gali ir stiprinti egzistuojančias partijas bei slopinti naujų politinių judėjimų plitimą.

“Naujosios politinės kultūros” atsiradimą įtakoja eilė įvairių sąlygų bei prielaidų, kurias T.N. Clarkas aptaria savo darbuose. Apibendrinant galima teigti, kad NPK turi didesnes galimybes atsirasti miestuose, regionuose ir šalyse, kur yra daugiau išsimokslinusių piliečių, aukštesnės pajamos ir bendras pragyvenimo lygis, daugiau aukštąja technologija paremtų darbų bei mažiau hierarchijos. NPK tendencijos labiau paplitusios tarp protestantų, kur yra silpnas klientelizmas, profesionaliu vadovavimu ppasižyminčiose šalyse, kuriose piliečiai aktyviai naudojasi žiniasklaida.

Atskirai Clark pažymi šiuos ekonominius, vadovavimo bei socialinius veiksnius, įtakojančius “naujosios politinės kultūros” sklaidą.

A. Ekonominiai veiksniai – tai a) agrikultūros ir apdirbamosios pramonės smukimas bei aukštosios technologijos ir informacijos panaudojimo plitimas; b) individualių pajamų didėjimas, lemiantis įtampos tarp skirtingų pajamų grupių mažėjimą. Šie veiksniai lemia rinkos individualizmą, kuris savo ruožtu veda prie “naujosios politinės kultūros” plėtros.

Kiek plačiau panagrinėsiu kiekvieną šių veiksnių. Clark teigia, kad trys pagrindiniai ekonominės organizacijos pokyčiai, rodantys hierarchijos nykimą, yra: 1) žemės ūkio bei šeimyninių įmonių reikšmės mažėjimas XX amžiaus pradžioje; 2) didelių apdirbimo pramonės įmonių reikšmės išaugimas ir nuosmukis XX a. bėgyje; 3) mažų, išvystyta technologine baze pagrįstų įmonių reikšmės augimas XX a. pabaigoje. Kinta šių trijų organizacinių darinių proporcijos, t.y., darbo jėgos procentas kiekviename jų, kadangi šiuo metu daugėja asmenų, dirbančių mažose įmonėse. Kinta ir darbuotojų atliekamos veiklos pobūdis: modernių technologijų taikymas leidžia atsisakyti fizinio, specialaus pasiruošimo nereikalaujančio šabloniško darbo bei plataus biurokratinio kontrolės aparato. Naujas darbo stilius reikalauja profesionalių autonomiškų sprendimų, egalitarinio bendradarbiavimo; darbuotojai skatinami prisiimti daugiau atsakomybės ir yra dosniau atlyginami už individualų indėlį į darbo procesą. Didėjant specializacijai ir tuo pačiu – pajamoms, auga ir galimybės rinktis bei patenkinti įvairius skonius. Iš kitos pusės, augančios ppasirinkimo galimybės reiškia, kad įmonėms vis sunkiau yra planuoti ateičiai, ir joms reikalinga decentralizuota sistema, galinti operatyviai reaguoti į pasikeitimus, todėl hierarchija įmonėse silpnėja.

Antras svarbus veiksnys ekonomikoje, prisidedantis prie “naujosios politinės kultūros” plitimo, kaip jau minėta, yra individų pajamos, augančios kartu su ekonomikos vystymusi. Didesnės pajamos nulemia pokyčius politinėje kultūroje. Augantis bendras gerbūvis keičia tradicinę supriešintą turtingųjų – neturtingųjų situaciją, nes mažėjant pajamų skirtumams, mažėja ir įtampa tarp nevienodas pajamas gaunančių individų, todėl mažėja tradicinių partijų, išsidėsčiusių “kairės-dešinės” kontinuume, įtaka.

B. Vadovavimo veiksniai – juos Clark apibrėžia kaip ištobulintas gerovės valstybės programas, kurios išsprendė daugelį praeityje aktualių problemų. Kadangi tokių problemų lieka vis mažiau ir jos darosi ne tokios reikšmingos, tai visuomenės parama gerovės valstybės programoms ir pačiai vyriausybei mažėja.

Ekonominiai ir vadovavimo pokyčiai lemia naujų problėmų kėlimą. Auga socialinių problemų reikšmė, pavyzdžiui, reikalavimai visų ar daugumos piliečių teises suteikti mažumoms arba naujoms grupėms. Pavyzdys – feminizmas, reikalaujantis suteikti moterims vienodas teises ir galimybes darbe, šeimoje ir kitose socialinėse institucijose. Teisių reikalauja etninės mažumos, imigrantai, rasinės subgrupės, jaunimas, vyresnio amžiaus žmonės, homoseksualistai, neįgalieji ir pan. Vyksta pilietinių teisių išplėtimas naujoms grupėms (vaikams, gyvūnams ir kt.) bei naujoms politinėms sritims (pavyzdžiui: ar piliečiai turi teisę deginti vėliavą?).

C. Socialiniai veiksniai: čia CClark išskiria du pokyčius:

a) Mažesnė šeima, susijusi su tokiais pokyčiais, kaip didelės šeimos nykimas, šeimos įtakos individo išsimokslinimui ir užimtumui mažėjimas. Šie pokyčiai lemia hierarchijos nykimą šeimoje.

b) Kitas socialinis veiksnys – aukštesnis išsimokslinimas ir didesnis žiniasklaidos išplitimas. Kaip minėta, radijas ir TV veikia kaip politinės informacijos sklaidos ir apsikeitimo mechanizmas, susiejantis politinį lyderį ir atskirą pilietį. Žiniasklaida įtakoja politines nuostatas ir elgesį, informuodama rinkėjus apie politinį gyvenimą. Clarko nuomone, “Žiniasklaida piliečiams suteikia didesnę galią, pateikdama jiems daugiau informacijos ir naujus politikos ir valdžios suvokimo būdus”(7, 159). Tuo tarpu aukštesnis išsimokslinimas skatina remti tokius interesus kaip pilietinės teisės, laisvės, tolerancija ir pan.

Clark teigia, jog šie trys socialiniai veiksniai: mažesnė šeima, aukštesnis išsimokslinimas ir didesnė žiniasklaidos įtaka – didina toleranciją individualių ir grupinių skirtumų atžvilgiu, kuri, savo ruožtu, lemia “naujosios politinės kultūros” plėtrą.

Taigi,T.N. Clarko “naujosios politinės kultūros” koncepcija leidžia apjungti daugelio mokslininkų darbuose fiksuotas naujas tendencijas ir pokyčius. Jų sintezė atskleidžia naujus šiuolaikinio politinio gyvenimo aspektus. Clarko teorija, nors kartais ir pasižyminti tam tikru supaprastinimu, schematiškumu, yra reikšmingas bandymas apibendrintai atskleisti dinamiškos, smarkiai nuo tradicinio suvokimo nutolusios mūsų dienų politinės kultūros kintantį vaizdą.