Fizinis aktyvumas

Turinys

1. Turinys 1 pusl.

2. Įvadas 2 pusl.

3. Jaunimo (studentų) fizinis aktyvumas 3 – 7 pusl

4. Naudota literatūra 8 pusl.

Įvadas

Gyvename tokiu metu, kai mokslinis – techninis progresas labai įsiveržė ir į buitį, padarė mūsų gyvenimą komfortišku. Žmogus greit pripranta prie komforto ir laiko jį dideliu gėriu. Tačiau su šiuo gėriu glaudžiai susiję judėjimo abdas, hipodinamija (neveikla).

Dėl hipodinamijos sumažėja žmogaus organizmo tonusas, atrofuojasi raumenys, sutrinka vidaus organų veikla bei medžiagų paykaitos procesai, pablogėja organizmo prisitaikymo prie įvairių stresinių situacijų galimybės. Apskritai, sumažėja viso organizmo darbingumas, jo aatsparumas įvairioms ligoms.

Įvairūs judesiai, kitoks raumenų aktyvumas yra ne tik energijos iškrova, bet ir jos kaupimas. Kai žmogus eina, bėga, šokinėja, atlieka pratimus su svarmenimis (hanteliais), treniruokliais, kitomis priemonėmis, jo kvėpavimas tampa dažnesnis, energingiau pradeda dirbti širdis, suintensyvėja kraujo apytaka, organizmas kur kas daugiau įsisavina deguonies ir maisto medžiagų. Kitaip sakant, organizmas net su kaupu susigrąžina prarastą energiją. Judėdamas žmogus tarsi pats užsuka savo gyvenimo laikotarpį.

Žmonės, intensyviai užsiiminėjantys kūno kultūra, yra labiau atsparesni įvairioms ligoms. Vadinasi, yra ir žymiai geresnė jjų organizmo bendra funkcinė būklė, kuri lemia aukštą funkcinį darbingumą. Aktyviai ir intiansyviai sportuojantys žmonės daug rečiau serga, todėl jų darbo nuostoliai 3 – 4 kartus mažesni negu nesportuojančių. O jei ir suserga, tai serga 2,5 karto trumpiau, tai yra oorganizmas žymiai greičiau atsikuria negu tų, kurie nesportuoja.

Kiekvienas, kuris turi noro aktyviai sportuoti užsiiminėti kūno kultūra, visada ras laiko, nes kalbama apie gyvybinius interesus – sveikatą. Kad ir kuo žmogus taptų, kad ir kokias tobulumo viršūnes pasiektų, jis niekada nesijaus laimingas, jeigu neturės pačio brangiausio – sveikatos. Išsaugoti gerą sveikatą, padaryti kūną gražų padeda kūno kultūra ir sportas. Sportuojantis geriau sugeba valdyti savo kūną, todėl sėkmingiau prisitaiko prie gyvenimo aplinkybių.

Kūno kultūra yra sudėtinė bendros kultūros dalis. Pilanverčiam žmogaus gyvenimui reikia ir knygų, teatro, filmų, muzikos, ir įvairaus judėjimo, pratimų, kasdienės mankštos.

Techninė revoliucija ir pažanga išvadavo žmoniją nuo sunkaus fizinio darbo, bet kūno kultūros reikšmė nesumažėjo priešingai, dėl hipodinamijos grėsmės jis dar labiau padidėjo. Moderniausia šių dienų technika iš žmogaus rreikalauja ypač intensyvios protinės veiklos, greitos reakcijos ir greitų judesių

Jaunimo (studentų) fizinis aktyvumas

Vyresniojo amžiaus periodas yra pats aktyviausias bei sparčiausias visų fizinių ypatybių vystymosi etapas. Šiame amžiaus tarpsnyje pastebimi labai intensyvūs jėgos, ištvermės augimo rodikliais, ryškus motorinių judesių tobulėjimas. Augimo bei brendimo procesą lydi pačios asmenybės motyvacijos pokyčiai, formuoja naują požiūri į sportinį tobulėjimą.

18 metų merginų ir jaunuolių fizinio auklėjimo pagrindinė kryptis – tai visų fizinių ypatybių ugdymas bei viso organizmo funkcinės būklės, sveikatos stiprinimas. Šiame amžiaus tarpsnyje baigia vystytis ccentrinė nervų sistema (CNS), tobulėja nervinių procesų paslankumas. Jaudinimo procesai kaip ir ankščiau lieka vyraujantys. Antroji nervų signakinė sistema pasiekia aukštą išsivystymo laipsnį.

Šiame amžiaus tarpsnyje labai ryškūs pokyčiai vyksta psichikos sistemoje. Todėl šio amžiaus jaunuoliai ir merginos labai aktuvūs, jie yra pasirengę atlikti bet kokį darbą, kad tik į juos būtų atkreiptas dėmesys. Nori varžytis, taip pat turi potraukį ir kūrybiniai veiklai. Šiame amžiuje baigia formuotis jų charakterio bei asmenybės bruožiai. Jie tampa labiau savikritiški, objektyviau vertina savo poe;gius, o jų veiklos motyvai įgauna vis ryškesnių socialinio pobūdžio bruožų. Šis amžiaus tarpsnis yra ryškus fizinių galių, harmoningo ir gražaus kūno formavimosi bei visų motorinių ypatybių tobulėjimo etapas. Šis amžiaus periodas labai palankus ugdyti jėgas, ištvermę, mokytis naujų sudėtingų pratimų (veiksmų) bei tobulinti pasirinktos sporto šakos techniką. Todėl fizinio auklėjimo programa turi būti įdomi, turininga ir įvairiapusiška. Šiame amžiuje yra tikslinga užsiėminėti ne viena, o keliomis sporto šakomis. Taip pat galima specializuotis ir mėgstamoje (pasiringtoje) sporto šakoje, intensyviai bei sistemingai treniruotis ir siekti aukštų sportinių rezultatų.

Naujų motorinių judesių mokymasis, sporto šakų technikos tobulinimosi procesas yra gerai įsisavinamas, kai treniruotėms vadovauja prityręs treneris, kūno kultūros mokytojas arba sporto instruktorius. Jei jaunuoliai neturi galimybių lankyti sporto sekcijos, tai tada jie turi kūno kkultūros pratybose būti žymiai aktyvesni, o laisvalaikiu, atitrūkus nuo pamokų ritmo, savarankiškai sportuoti, sąžiningai atlikti kūno kultūros mokytojo skirtas namų užduotis.

Patartina savarankiškai sportuoti ne mažiau kaip 2 – 3 kartus per savaitę, o pratybų trukmė turi būti ne mažesnė kaip 1,5 – 2 valandos. Pratybas atlikti pagal iš anksto sudarytą treniruočių programą. Pratybų komplekse turi būti ne mažiau kaip 10 – 12 pratimų. Kad organizmas gautų reikiamą fizinį poveikį, pratybų krūvis turi būti didinamas palaipsniu, atitinkamu intensyvumu.

Į papildomą fizinio lavinimo pratybų turinį turi būti įtraukiamos tokios priemonės: turistiniai žygiai, dalyvavimas įvairių sporto šakų varžybose, o taip pat laisvalaikiui stengtis kuo daugiau žaisti sportinius žaidimus (krepšinį, tinklinį, futbolą, tenisą ir t.t). Taip pat būtina sistemingai daryti rytinę mankštą. Naudinga mokytis lietuvių laiudies bei šiuolaikinių šokių. Tokios priemonės organizmui duoda gerą fiziniį krūvį, beveik tolygų gaunamam sporo treniruotėje.

Kaip minėjau, rytinė makšta yra viena iš pagrindinių fizinės kūno kultūros auklėjimo priemonių. Jos kompleksą galima sudaryti pagal įvairius modelius, o pratimus atlikti pagal radijo bei televizijos transliaciją bei panaudojant kitas įvairias priemones.

Labai svarbu jaunuoliams ir merginoms nuolat aiškinti, rengti teorines paskaitas apie kūno kultūros reikšmę bei fizinį žmogaus aktyvumo privalumus kasdienos gyvenimo veikloje. Į teorinių paskaitų turinį turėtų įeiti biomechanikos, psichologijos, sporto pedagogikos, ssporto medicinos, biologijos, sociologijos bei kiti sportinės treniruotės pagrindų lausimai.

Šiandien studentų kūno kultūra ir sportas patiria krizę. Mokymo programose gerokai sumažinus privalomų kūno kultūros pratybų daugumoje aukštųjų mokyklų sumažėjo studentų fizinis aktyvumas. Jau pirmaisiais studijų metais studentai praranda galimybę išsiugdyti reguliarių fizinių pratimų poreikį. Antra vertus, studentai, reguliariai sportavę vidurinėse mokyklose, aukštosiose mokyklose gana dažnai neturi galimybių, o kartais ir noro realizuoti asmeninių fizinės saviugdos programų. Daugelis mokslininkų mano, kad didelė dalis jaunimo suvokia būtinumą patiems rūpintis savo sveikata, kad viena iš paprasčiausių ir efektyviausių žmogaus organizmo stiprinimo priemonių yra kūno kultūra. Tačiau jaunuoliai mažai, o dažniausiai nieko konkretaus nedaro. Šią nuostatą taip pat patvirtina ir Respublikos aukštosiose mokyklose atliktų tyrimų duomenys: studentai gyvai domisi kūno kultūra ir sportu, tačiau tai pasireiškia pasyviomis formomis, pavyzdžiui, vos 4-5% studentų kasdien atlieka rytmečio mankštas.

Apie nepakankamą jaunimo fizinį aktyvumą ir mažą fizinių krūvių efektyvumą sveikatai stiprinti byloja ir Kauno mokslininkų (i.Misevičienės, R. Varatinskienės ir kt.) 1991m. atliktų tyrimų duomenys. Nustatyta, kad tarp Kauno miesto aukštųjų mokyklų studentų padidėjusį arterinį kraujo spaudimą turėjo 33% pirmakursių ir 41% trečiakursių vyrų; kas antras studentas buvo fiziškai beveik neaktyvus; kas antra mergina ir kas trečias vaikinas buvo nepakankamai fiziškai pajėgūs; kas trečio studento pablogėjęs regėjimas; rūkė

apie 20% pirmakursių ir 40% trečiakursių; viršsvorį turėjo 12% pirmo kurso merginų ir 7% vaikinų; reguliariai (kiekvieną savaitę) vartojo alkoholį net 8% pirmo kurso vaikinų. Manoma, kad menkus sveikatos rodiklius, drauge ir abejingumą sportui bei kūno kultūrai lemia daugybė veiksnių: technikos pažanga, hipodinamija, prastos materialinės bei ekonominės sąlygos, neracionali mityba, žalingi įpročiai, per menkas rūpinimasis savo sveikata bei fizinėmis galiomis, žinių apie žmogaus organizmo grūdinimą bei treniravimą stygius, neišugdytas tobulo kūno ir judesių poreikis. Didelę dalį šių neigiamų veiksnių galima ppašalinti žmogaus noro, valios ir pastangų dėka. Tik tada galima tikėtis, kad kūno kultūra ir sportas padės žmogui efektyviai stiprinti sveikatą ir gerinti fizinę kondiciją. Šios nuostatos ypač aktualios aukštųjų mokyklų studentams, nes jų fizinis aktyvumas nepakankamas, o fizinio pajėgumo ir sveikatos rodikliai yra žemo lygmens.

Lietuvos aukštosiose mokyklose, pradėjus taikyti užsienio universitetų specialistų rengimo modelį, labai sumažėjo visiems studentams privalomų mokymo užsiėmimų. Kūno kultūra, kaip privaloma disciplina, liko tik žemesniųjų kursų studentų mokymo planuose. Todėl aukštosiose mokyklose be privalomų kūno kkultūros pratybų studentų fiziniam aktyvumui, darbingumui ir fiziniam pajėgumui didinti, sveikatai stiprinti bei judamiesiems įgūdžiams tobulinti reikalingos savarankiškos pratybos. Tikslinės, individualios, dėstytojo ir studento drauge parengtos savarankiškų kūno kultūros pratybų programos tai vienas iš perspektyviausių studentų fizinio aktyvumo didinimo būdų. SStudentų savarankiškų užsiėmimų tikslai ir uždaviniai turėtų būti glaudžiai siejami su privalomos kūno kultūros mokymo programos nuostatomis. Jeigu privalomų pratybų metu kūno kultūros priemonėmis studentai mokomi stiprinti sveikatą, gerinti organizmo fizinę ir funkcinę būklę, tai savarankiškų pratybų metu žinios gilinamos, o įgūdžiai tvirtinami. Šitaip savarankiškos pratybos padidina studentų fizinį aktyvumą iki 68 val. per savaitę.

Savarankiškas pratybas tikslinga planuoti visiems studentams. Ypač tai aktualu merginoms, kurių fizinis aktyvumas mažesnis negu vaikinų. Perspektyvinis studento fizinės saviugdos planas sudaromas visam studijų laikui ir atskirai kiekvieniems mokslo metams. Sudarant planą atsižvelgiama į studento sveikatos būklę, fizinį, sportinį ir techninį pasirengimą bei teorinį išprusimą, taip pat į protinio darbo intensyvumą. Sesijos metu savarankiškų pratybų fizinis krūvis ir intensyvumas sumažinamas. Per atostogas fizinė saviugda vyksta toliau. DDarbo planai koreliuojami atsižvelgiant į sportuojančio sveikatos būklę, fizinio ir sportinio pasirengimo rodiklių pokyčius. Dėl to kiekvienam sportuojančiam būtina turėti savistabos dienyną ir nuolatos registruoti bei analizuoti savaitės, mėnesio, ištisų metų fizinių krūvių intensyvumą ir apimtį, vertinti morfofunkcinių rodiklių pokyčius.

Studentams, lankantiems privalomas kūno kultūros pratybas, savarankiškų pratybų darbo planus padeda sudaryti dėstytojai. Vyresniųjų kursų studentai, kuriems mokymo planuose nenumatyta kūno kultūros pratybų, fizinės saviugdos planus susidaro patys ir treniruojasi savarankiškai. Būtina, kad visi savarankiškai sportuojantys studentai kasmet pasitikrintų sveikatą. Silpnesnės ssveikatos studentai privalėtų sveikatą pasitikrinti kas pusmetį. Gydytojas, dėstytojas ir studentas bendradarbiaudami gali gana tiksliai parinkti fizinius krūvius ir prireikus juos koreguoti.

Savarankiškai fiziškai besilavinantys studentai pirmiausia turi laikytis tinkamo darbo ir poilsio režimo, reguliariai ir racionaliai maitintis, pagal galimybes (geriausia kasdien) pabūti gryname ore, grūdintis, atlikti rytinę gimnastiką. Jau pirmomis studijų dienomis aukštojoje mokykloje kūno kultūros dėstytojai primena studentams apie rytmečio mankštas kaip apie efektyvią sveikatos stiprinimo ir fizinio aktyvumo didinimo priemonę, pagilina studentų žinias apie mankštų poveikį organizmui, pratimų parinkimą, atlikimo intensyvumą, higieninius reikalavimus ir kt. Taigi, viena paprasčiausių studentų fizinės saviugdos formų yra rytmečio mankštos.Tarp studentų paplitusios ir treniruotės pobūdžio savarankiškos kūno kultūros pratybos. Tai yra taip pat nesudėtinga fizinės saviugdos forma. Savarankiškų pratybų metu stiprinama sveikata, kompleksiškai lavinamos fizinės ypatybės, gerinamas bendras darbingumas. Specializuotos sportinės krypties savarankiškos pagerina mėgiamos sporto šakos sportinį techninį lygį. Fizinės saviugdos programa gali numatyti ir dalyvavimą įvairaus pobūdžio varžybose. Paprasčiausios varžybos- tai renginiai pagal „Sportas visiems“ programą. Dalyvauti varžybose galima tik leidus gydytojui ir pasiekus atitinkamą sportinio techninio pasirengimo lygį.Savarankiškai treniruotis galima tik turint pakankamai žinių įvairiais sportinės treniruotės klausimais. Geras studentų teorinis pasirengimas- tai vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių savarankiškų pratybų efektyvumą. Be to, pravartu žinoti, kad grupines pratybas labiau mėgsta merginos nnegu vaikinai. Tokios pratybos efektyvesnės už individualias.

Sudarant fizinės saviugdos programas ir savarankiškai atliekant fizinio lavinimo pratybas būtina neužmiršti svarbiausių metodinių principų: fizinių pratimų atlikimo sąmoningumo, sistemingumo, paprastumo, nuoseklumo ir progresyvaus kartojimo, taip pat individualaus fizinių krūvių optimalumo ir įvairumo. Visi šie principai labai svarbūs fizinės saviugdos efektyvumui, todėl nereikėtų jų ignoruoti. Pirmųjų kursų studentus per privalomas kūno kultūros pratybas dėstytojai turėtų išmokyti sudaryti asmenines fizinės saviugdos programas, pritaikant anksčiau minėtus metodinius principus. Sportuojant savarankiškai arba atliekant dėstytojo skirtas fizinės saviugdos namų užduotis, studentai gali susidurti su sunkumais ir neaiškumais, todėl apie tai jie turėtų informuoti dėstytoją ir kartu su juo, jeigu būtina, pakoreguoti programą. Kita vertus, studentas turėtų pats išmokti stebėti, analizuoti ir vertinti fizinių krūvių efektyvumą pagal lengvai nustatomų morfofunkcinių ir fizinio pajėgumo rodiklių pokyčius. Todėl kiekvieną fizinės saviugdos dieną savistabos žurnale jis turėtų žymėti duomenis apie pulso dažnį atsibudus, prieš fizines pratybas, maksimalaus fizinio krūvio metu bei po pratybų. Pravartu stebėti ir analizuoti svorio, arterinio kraujospūdžio, gyvybinės plaučių talpos, kvėpavimo sulaikymo trukmės, dinamometrijos rodiklius, vertinti savijautą, nuotaiką, apetitą, miegą, norą treniruotis ir kt Savarankiškos pratybos bus veiksmingesnės, jeigu nuolat bus kontroliuojami žmogaus organizmo pokyčiai ir atitinkamai koreguojama fizinės saviugdos programa. Pradedantiems sportuoti yra aktualu mokėti skaičiuoti pulsą kas 10, 115, 30 ir 60 s, mat pulso dažnis labai informatyvus, kadangi jis tiesiogiai priklauso nuo darbo intensyvumo (R.Hedman, 1980). Studentiško amžiaus jaunuolių pulso dažnis 100-130 k/min rodo, kad krūvio intensyvumas labai nedidelis ir nedidina darbingumo. Pulsas 130-150 k/min rodo vidutinio intensyvumo krūvį. Kai pulsas 180-200 k/min, įveikiamas krūvis vadinamas ribiniu. Silpnesnės sveikatos studentams, kurių organizmas sunkiau pakelia fizinius krūvius, pulso dažnis savarankiškos treniruotės metu neturėtų viršyti i30-i60 k/min, ty. 22-26 dūžių per 10 s (V.Ponomariova, 1987). Pagrindinės medicininės grupės studentams, parenkant fizinių krūvių apimtį ir intensyvumą, būtų galima vadovautis K.Kuperio ir kitų autorių rekomenduojama „optimalaus pulso“ koncepcija. Optimaliam sveikatingumo efektui gauti K.Kuperis siūlo optimalų pulsą apskaičiuoti pagal formulę:

Pvyrams= (250 –1/2 vyro amžius) x 0,8,

Pmoterims = (220 -moters amžius) x 0,8.

Taigi, kūno kultūra ­ svarbi bendrosios asmens ir visuomenės kultūros dalis, glaudžiai susijusi su kitomis kultūros sritimis, ypač su sveikatos stiprinimu ir sportu. Ji padeda siekti fiziėës, psichinės ir dvasinės asmens darnos, t. y stiprina įvairaus amžiaus žmoniø sveikatą. Kūno kultūra atveria galimybę patirti išlavinto, stipraus ir sveiko organizmo, kūno ir judesių grožio keliamą džiaugsmą, kuria prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai. Apimdama įvairias asmens fizinio aktyvumo raiškos formas, kūno kultūra sudaro sąlygas asmeniui pažinti save ir ugdytis fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą

kritinëse situacijose, individualumą, tikėjimą sëkme siekiant fizinės bei dvasinės sveikatos.

Kūno kultūros pamokos teikia daug progą ugdytis doro, sąžiningo rungtyniavimo bei varþymosi, savitvardos, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius. Sykiu sergstima, kad pamokos neslopintą asmens individualumo ir jo raiškos, bet sąmoningai stiprinant sveikatą, puoselėjant fizines galias padėtį remtis savo prigimtimi ir pasirinkimo teise.

Sëkminga šiuolaikinės kultūros sklaida neįmanoma be žinių apie sveiką gyvenseną, žmogaus organizmą ir veiksnius, laiduojančius darnę jo funkcionavimą, taip pat jo veiklą pažeidžiančius veiksnius bei būdus ir priemones, padedančias grąžinti oorganizmo darną. Kūno kultūros programa sudaro galimybę suvokti fizinio ugdymo psichologijos pradmenis, tautines kūno kultūros tradicijas, įgyti žinių apie asmens higieną, ugdo platų, kritiðšką ir blaivą požiūrį įšðiuolaikinį sporto pasaulį.

Naudota literatūra:

1. R. Naužemys, J. Sapliuskas, R. Kniukšta “Fizinio aktyvumo paslaptys”, Vilnius 2000 m

2. A. Tamašauskas “Studentų fizinis ugdymas” 1996 m

3. A. Vilkas “Kūno kultūros teorija” 1995m