Neigaliuju socializacija

Turinys

Turinys………………………..1

Įvadas………………………..2

1. Laisvė – tai būtina sąlyga asmenybės egzistavimui……….3

2. Neįgaliųjų statistikos duomenys………………5

3. Aktyvios reabilitacijos stovyklos……………..7

3.1 LARA organizacijos tikslai…………….7

3.2 LARA organizacijos uždaviniai……………7

3.3 socialinės integracijos programos vartotojai ir prioritetai……8

4. Neįgaliųjų problemos ir gyvenimo kokybė………….13

5. Apklausa………………………..16

6. Rezultatas……………………..17

Išvados……………………….18

Pratarmė………………………..19

Naudota literatūra……………………20Įvadas

Europos sąjunga 2003 metus paskelbė neįgaliųjų metais. Praėjusiais metais įvy-ko daug permainų mūsų visuomenėje, tačiau neįgalieji nepakankamai integruoti į vi-suomenę, o visuomenė nepakankamai pasirengusi priimti neįgaliuosius tokius, kokie jie yra. Vieni dėl to jaučiasi nepilnaverčiai, nenaudingi, negalintys savimi pasirūpinti, antrieji – per mažai turi žinių apie neįgaliuosius, nneįsigilinę į jų problemas, todėl ne visada sudaro sąlygas jiems dalyvauti visuomenės gyvenime.

Lietuvos aktyvios reabilitacijos asociacija, Lietuvos paraplegikų asociacija, Lietuvos žmonių su stuburo pažeidimais asociacija ir pan. Šios asociacijos stengiasi apjungti invalidų problemas ir jų sprendimus, formuoja reikiamą visuomenės požiūrį į negalintį visiškai savimi pasirūpinti žmogų, stengiasi, kad būtų užtikrintas neįgaliųjų dvasinis, fizinis ir socialinis komfortas, medicininė priežiūra, užimtumas, švietimas bei mokymas, kad jie būtų organizuoti savipagalbai, įveikiant gana subtilias gyveni-mo situacijas.

Žmogaus negalė suvokiama kaip jo konfliktas su aplinka, todėl ssvarbu ne tik gy-dyti, reabilituoti žmogų, bet ir keisti jo aplinką, pritaikyti specifinėms neįgaliojo žmo-gaus reikmėms. Kad jie apsipratę ir suvokę save „kitokį“ toje pačioje aplinkoje, galėtų ir toliau dirbti, mokytis, sportuoti, gyventi ir nesijausti kitokiais.

1. „Laisvė – tai pagrindinis pprincipas, būtina sąlyga asmeny-bės egzistavimui“ (R.May).

Kuo dvasiškai sveikesnis žmogus, tuo laisviau jis ar ji kuria save iš gyvenimiš-kos patirties ir tuo didesniu potencialu pasižymi jų laisvė. Kaip ir žmogus, laisvė nėra beribė. Remiantis S.Kierkegardu, kuris sako, „kad realumas yra galimybės ir būtinu-mo vienovė“ suprantame, kad kiekvienas žmogus yra laisvas ir kartu jo galimybės kontroliuoti gyvenimą yra ribotos. Kai kurios ribos yra absoliučios, tai – gimimas ir mirtis. Yra ir daugiau biologinių, fizinių apribojimų – kūno galimybės, fiziniai trūku-mai, negalios ir t.t.

P.Tillichas sako, jog laisvės prigimtis yra apibrėžti save. Tik suvokdami laisvės, kaip vertybės reikšmę, galime suprasti tokias sąvokas kaip garbė, meilė, drąsa.

Ž.P.Šartro sako, jog laisvė yra ne tik pagrindas būti žmogumi, bet būti laisvu ir būti žmogumi yra identiška. TTas identiškumas pamatomas, kai kiekvienas iš mūsų pa-tiriam save, kaip realų – pasirinkimo metu: „aš noriu“, „aš renkuosi“. Vergas to negali pasakyti.

K.Jasperas pažymi, jog būti laisvu reiškia būti savimi, arba laisvė – atvirumas gyvenimui, egzistencijai, pasikeitimams. Gilinantis į laisvės ir apribojimų filosofinius aspektus, kurie siejasi pirmiausia su fiziniu žmogaus būties pasaulyje matmeniu (apri-bojimų priėmimo, susitaikymo ar nesusitaikymo su jais) daugiausia rėmėmės R.May, V.Franklio, S.Yallomo teiginiais ne tik apie laisvę, bet ir apie atsakomybę, likimą. Susitikdami, dirbdami su žmonėmis – tam ttikrame jų gyvenimo taške, susidūrus su įvairiomis kliūtimis, kurios riboja vienas galimybes ir galbūt suteikia jėgų vystyti ki-tas galimybes.

„Mūsų gyvenimas nėra vien mūsų pačių lemiamas ir tvarkomas: jis yra dviejų veiksnių rezultatas – tam tikros įvykių sekos ir mūsų priimtų sprendimų vaisius; abu veiksniai nuolat vienas kitą veikia ir keičia. Ir vienu, ir kitu atveju mūsų perspektyva visuomet labai ribota: mes negalime priimti toli siekiančių sprendimų ir dar mažiau pajėgiame numatyti įvykius – ganėtinai gerai žinome tik tai, kas dedasi dabar. Visa, kas įmanoma, – tai priiminėti sprendimus atsižvelgiant į dabarties aplinkybes, tikintis, kad jie atves mus prie pagrindinio tikslo. Taigi išoriniai įvykiai ir mūsų svarbiausia ketinimai – tarsi dvi skirtingomis kryptimis veikiančios jėgos, o jų atstojamoji – tai mūsų gyvenimo kelias“ (A.Šopenhaueris).

Anot V.Franklio, likimas – dalis gyvenimo. Žmogus negali peržengti rėmų savo konkretaus, vienintelio ir nepakartojamo likimo. Ar tai likimas – jei žmogus kokio nors atsitiktinumo dėka (avarija, nelaimingas šuolis nardant) patiria traumą? R.May „Tai, kas atsitinka nega.li būti nei išvengta, nei ignoruota, nei perdaryta.“ Ar tą neiš-vengiamybę žmogus priims, ar kovos, ar neigs, ar patvirtins ir susitaikys su ja?

„Nė vienas neturi tų pačių galimybių, kokios jam skirtos ir jis niekada nebegalės jų turėti vėl“, – rašo V.Franklis.2. Neįgaliųjų sstatistikos duomenys

Prieš dešimtmetį atsirado reali galimybė pradėti šimtus tūkstančių neįgaliųjų su-gražinimo visaverčiam gyvenimui veiksmus, pakviesti juos iš gyvenimo šalikelių pra-smingesnei veiklai. Be neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo reikia pažymėti ir visą dešimtmetį veikusį Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. priimtą nutarimą „Dėl valstybės invalidų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos programos krypčių 1992-2002 metams patvirtinimo“ kurio pagrindu ir buvo kuriamas neįgaliųjų medicininės, profesinės, socialinės reabilitacijos programas 1992 – 2002 metams. Pa-sibaigus šiam dešimtmečiui, Vyriausybė jau patvirtino „Nacionalinę žmonių su nega-lia socialinės integracijos 2003 – 2012 metų programą“. Ji tobulesnė, konkretesnė. Bet turi ir daug trūkumų, nes ruošiant ją išryškėjo tai, kad mūsų valstybę valdantis elitas yra gana siaurai mąstantis ir tik deklaratyviai vertina savo šalies piliečius. Ta-čiau svarbiausia, kad „ baksnojami“ valdžios vyrai ir moterys sukruta ir procesas po truputį tęsiasi. O tai labai daug priklauso nuo pačių neįgaliųjų, kurių nuo 1990 iki 2001 metų padaugėjo daugiau kaip 1,5 karto (1diagrama). Šiuo metu jie sudaro apie 6 procentus šalies gyventojų. Pagal individualumo grupes praėjusiais metais buvo 199 084 žmonės su negalia, iš jų I grupės – 26 788, II grupės – 129 137, III grupės – 43 123(2diagrama), visiškos negalios – 8 917. Pirmą kartą pripažinti neįgaliais 29 673 asmenys, iš jų 1 684 vvaikai iki 16 metų, 27 989 suaugusieji, tarp jų darbingo amžiaus asmenų – 18 733, pensijinis amžiaus – 9 256(2diagrama). Dažniausiai invalidumo grupė suteikiama dėl kraujotakos sistemos, jungiamojo audinio ir skeleto bei raumenų sistemos ligų, navikų, traumų bei psichikos sutrikimų.

Žmonių su negalia socialinės integracijos ir socialinė apsauga finansuojama iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, Užimtumo, Privalomojo sveikatos draudimo bei Sodros fondų ir kitų teisėtai įgytų biudžetų. „Sodros“ duomenimis, darbinę veiklą tę-sia 18 proc. visų invalidumo pensijų gavėjų. Kadangi apie 62 proc. invalidumo pen-sijų gavėjų gauna mažesnę nei vidutinę invalidumo pensiją, dirbančių invalidumo pensijų gavėjų per penkerius metus padaugėjo 44,9 proc.

Darbo biržoje registruota 4 100 invalidų, pavyksta jų įdarbinti apie 2 tūkstan-čius(3diagrama). Nemažai žmonių laikomi nedarbingais, nors nemažai jų įsitikinę, kad galėtų dirbti. Taigi – mūsų labai daug ir mes esame atsakingi ne tik patys už save ar savo organizaciją, bet ir už visus kitus.3. Aktyvios reabilitacijos stovyklos

Pastaraisiais metais nors ir įvyko daug permainų mūsų visuomenėje, tačiau žmonės su negalia dar nepilnai dalyvauja visuomenės gyvenime. Išėjus iš ligoninės po stuburo pažeidimų ar dėl susirgimų, invalido vežimėlyje sunku prisitaikyti gyventi su „naujuoju kūnu“ senose gyvenimo sąlygose. Reikalingi centrai, kur neįgalieji galėtų išmokti gyventi savarankiškai, spręsti higienines problemas, išmoktų naudotis kompensacine technika, taptų

pilnaverčiais visuomenės nariais.

Lietuvoje yra keletas asociacijų, viena jų LARA. Lietuvos aktyvios reabilitacijos asociacija (LARĄ) yra savanoriška, nepriklausoma neįgaliųjų organizacija. Ji savo veik-loje vadovaujasi Lietuvos respublikos konstitucija, visuomeninių organizacijų įstatymu, L R vyriausybės nutarimais, savo įstatais bei patvirtintu darbo reglamentu.

3.1 Organizacijos tikslai:

 Siekti žmonių turinčių judėjimo ir apsitarnavimo negalią, maksimalaus savaran-kiškumo, negalios kompensavimo, aktyvaus dalyvavimo visose gyvenimo srity-se, geresnės dvasinės ir fizinės savijautos, padėti psichosocialiai adaptuotis.

 Suburti kompetentingą ir efektyviai dirbančią savarankiško gyvenimo ugdymo specialistų komandą.

 Siekti, kad kompensacinė technika bbūtų parenkama individualiai kiekvienam neįgaliajam ir padėtų prisitaikyti gyventi naujomis sąlygomis, tikslu sugražinti kuo daugiau sutrikusių funkcijų, jas kompensuoti bei palaikyti pasiektą lygį.

 Siekti, kad po aktyvios reabilitacijos stovyklų būtų domimasi tolimesniu neįga-liųjų likimu, nukreipiant į mokymasį, sportą, profesinę reabilitaciją.

 Itraukti šeimos narius į aktyvumo skatinimą.

3.2 Organizacijos uždaviniai:

 Savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimo stovyklose išmokyti savęs apsitar-navimo įgūdžių.

 Išmokyti spręsti higienos, dubens organų, urologinės sistemos sutrikimus, šviesti lytinio gyvenimo klausimais.

 Ugdyti neįgalių asmenų socialinius (adaptyvaus elgesio) įgūdžius.

 Mokyti gerai įįvaldyti aktyvaus tipo vežimėlį.

 Organizuoti savarankiško gyvenimo ugdymo specialistų: instruktorių, judančių vežimėlių, savanorių, reabilitacinės medicinos komandos, socialinių darbuotojų mokymą.

 Organizuoti aktyvios reabilitacijos (AR) grupes prie miestų bei rajonų savivaldy-bių socialinės paramos skyrių.

 Išsiaiškinti visus neįgalius, judančius invalido vežimėliu, kuriems reikalingas mmokymas – bendradarbiaujant su Lietuvos medicininės reabilitacijos centrais ir miestų bei rajonų savivaldybių socialinės paramos skyriais.

 Teikti metodinę paramą organizuojant savarankiško gyvenimo ugdymo moky-mą šalies medicininės reabilitacijos centruose. Apmokinti socialinius darbuoto-jus kaip tinkamai parinkti aktyvaus tipo vežimėlį, individualiai kiekvienam ne-įgaliam.

 Formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į neįgalų žmogų.

3.3 Žmonių su negalia socialinės integracijos programos vartotojai ir prioritetai:

 Neįgalūs žmonės, turintys judėjimo bei apsitarnavimo integracijos programos sutrikimus, kuriems būtina padėti tapti maksimaliai savarankiškais ir socializuo-tis visuomenėje.

 Neįgaliojo šeimos nariai ir globėjai, kurie turi būti apmokyti, kaip palaikyti neįgaliojo savarankiškumą.

 Savanoriai, pagalbininkai – darbui savarankiško gyvenimo ugdymo stovyklose ir seminaruose.

Aktyvios reabilitacijos grupė Lietuvoje dirba nuo1996m. Per šiuos metus buvo pra-vesta 19 aktyvios reabilitacijos stovyklų, kuriose dalyvavo 380 dalyvių, dirbo 32 neįga-lūs instruktoriai, talkino 339 savanoriai. Tai pat pravesti 7 seminarai – stovyklos, kuriuose buvo apmokomi instruktoriai (42) ir savanoriai (35). Iš jų 4 seminarai buvo pravedami Lenkijoje, kur mokėsi 18 instruktorių ir 2 savanoriai iš Lietuvos. Mokymą pravedė Šve-dijos aktyvios reabilitacijos specialistai.

200l m. įkūrus Tarptautinę aktyvios reabilitacijos grupę į kurios sudėtį įeina: Švedijos AR, Lietuvos AR, Baltarusijos AR, Ukrainos AR, Lenkijos AR. Visgi, kas gi yra akty-vios reabilitacijos stovyklos? Kokia jų veikla?

Iš gautų ligoninių ir klinikų RC, rajonų ir miestų savivaldybių. skyrių ssąrašų skambi-nama, bendraujama su naujais neįgaliaisiais. Suteikiama informacija apie AR stovyklos darbą, pravedimo laiką ir vietą, stovyklos rėžimą ir taisykles. Bei kviečiami dalyvauti stovyklose, rankinio valdymo vairuotojų kursuose – skatinami integruotis – gyvenimas juk nesustoja.

Stovyklų tikslas ne laikyti žinių, o perduoti jas kitiems. Pagrindinis vaidmuo čia tenka neįgaliam instruktoriui, judančiam vežimėliu. Jis praveda mokymą, vakarinius pokalbius suprantamus naujai atvykusiems „likimo draugams“. Svarbu išsiaiškinti kaip pasikeitė neįgaliojo savarankiškumas, pasitikėjimas jėgomis, kaip jis adaptavosi psi-chologiškai. Patekus į vežimėlį ištinka stresas dėl kūno dalies praradimo, gyvybinių jėgų sumažėjimo, atskirų organizmo funkcijų netekimo, neužtikrintumo dėl ateities, Atsiranda bendravimo problemos, adaptaciniai sunkumai socialinėje aplinkoje, buityje bei šeimoje. Prie kiekvieno reikia prieiti individualiai, mokėti išklausyti ir suprasti ką norėtų dalyvis pasakyti ar parodyti. Taigi reikia būti daugiau psichologu nei sportininku. Instruktorius turi ne rodyti (pasirodyti) ką sugeba, o mokyti naujokus kaip tai padaryti. Visada, kiekviena minutę, užduoti sau klausimą – kodėl aš čia? Mes esame stovykloje dalyvių labui.

Aktyvios reabilitacijos stovyklose darbas vyksta grupėse, kurios sudaromos pagal dalyvių pajėgumą, pažeidimo lygį. Dalyviai vadovaujant instruktoriams ir talkinant servisui treniruojasi: vežimėlio valdymo technikos (laikyti lygsvarą, mokėti įlipti ir iš-lipti iš vežimo, važiuoti nuo laiptų.nes tai pagrindinė judėjimo priemonė), jėgos treni-ruočių ( ištvermės, pajėgumo didinimui, jėgos ugdymui, formos palaikymui), aerobikos, kkrepšinio, stalo teniso, šaudymo iš lankų (koordinacijai, pusiausvyrai lavinti). Vakarais vyksta paskaitos aktualiausiomis, žmonėms po stuburo pažeidimų, temomis. Tai: kom-pensacinės technikos įsigijimo bei pritaikymo klausimais (aktyvaus tipo, elektroninio vežimėlių individualaus parinkimo, vaikštynių, pragulinių čiužinių – pagalvių, įtva-rų..), pragulų profilaktikos, dubens organų funkcijų sutrikimų sprendimų būdai, lytinio gyvenimo ir santykių šeimoje klausimais. Dalijamasi savo patirtimi, išbandy-tais įvairiausiais sprendimų būdais. Svarbu išaiškinti, kad po traumų jie liko pilnaver-čiais vyrais ir moterimis, pilnaverčiais visuomenės nariais, galinčiais dirbti, turėti savo verslą, vairuoti automobilį., išaiškinti sporto reikšmę visam tam pasiekti. Visa me-džiaga paruošta pagal Švedijos aktyvios reabilitacijos programą ir išdėstoma pokalbių metu rodant vaizdajuostes. Kaip mokymo priemonė, kad nauji neįgalūs nebijotų pasiro-dyti viešoje vietoje, organizuojamos išvykos į Vilniaus senamiestį (privaloma va-žiuoti kiek įmanoma savarankiškai), lankomi teatrai, klubai, televizijos bokštas. Taip nauji neįgalieji lygiuojantis į instruktoriaus „likimo draugo“ pavyzdį galės „žengti“ į priekį, galvoti į ateitį, gyventi visavertį gyvenimą.

Po aktyvios reabilitacijos stovyklos iš instruktorių ir savanorių įvertintų anketų (tre-niruočių, savarankiškumo įgūdžių ugdymo) įvertinama dalyvių psichosocialinė savijauta, savęs apsitarnavimo sugebėjimai, Kuperio tęsto metodu – savarankiškumo ir adaptyvumo lygis (atvykus į stovyklą ir po jos) kliūčių ruožo ir slalomo važiavimu įvertinami veži-mėlio valdymo įgūdžiai. Tai pat pildomos anketos įvertinančios stovyklos organizatorių, instruktorių, serviso darbą. Gauti rezultatai lyginami ir vvertinami. Dalis „naujų dalyvių“ bus mokomi dirbti instruktoriais, kita dalis atrinkti darbui pirmiesiems kontaktams, kiti kviečiami į AR stovyklas pakartotinai.

Pateiksiu keletą dalyvių atsiliepimo pavyzdžių: jaunas (24m.) verslininkas, pa-tyręs traumą (Th 8-10) avarijos metu Andrius nekentė savęs tokio.,bijojo išvažiuoti į gatvę („šlykštu nuo „sveikųjų“ žvilgsnių..“) buvo priklausomas nuo aplinkinių. Atvyko į AR stovyklą vos prikalbintas šeimos narių. Praradęs verslą, draugus, kamuojamas daugybės abejonių, sakė, kad geriau apie nieką negalvoti, k.ai bus taip. Pamatęs daug neįgaliųjų sutriko, nenorėjo bendrauti su tokiais pačiais „invalidais“ . Padėtį sunkino nemokėjimas savarankiškai tvarkytis dubens organų funkcijų sutrikimų, netaisyklingas vežimėlio valdymas. Apie lytinį gyvenimą negalvojo, nes nebeskaitė savęs vyru. Po treniruočių, kuriose buvo rodoma kaip stiprinti fizinį pajėgumą ir po pokalbių su instruktoriais bei likimo draugais pamažu suprato tai kas neišvengiama. At-ėjo susitaikymas su šia gyvenimo situacija, suprato, jog reikia nemažai jėgų pri-siimti atsakomybę už ateitį, pakovoti už save nežiūrint netekties – fizinių apribojimų. Gerai įvaldė vežimėlį, išmoko savarankiškai lipti laiptais (namuose gyvena 3 aukšte be lifto ir norint išeiti į kiemą turėdavo prašyti pagalbos), neliko baimės supančiai aplinkai „sveikiesiems“, išmoko gyventi su „nauju kūnu“. Ateityje jo noras būti reabilitacijos in-struktoriumi ir padėti kitiems.

Pavyzdys: studentas, kurso „pažiba“, lengvai bendraujantis (22m.) Tomas. Trauma prieš metus – (C 5-6)

neriant į vandenį. Atvyko į AR stovyklą, kad pailsėtų namiškiai nuo jo bejėgiškumo, pykčio protrūkių, agresijos. Tai darė, kaip malonę tėvams ir sau: „man pikta – ant visų ir ant visko, kodėl man taip.ką ne taip dariau.man gaila savęs, gaila, kad niekada nebeplauksiu, nebejausiu basas rasotos žolės, nebegalėsiu net apsirengti kaip noriu.“ ir daug karčių, skausmingų įtūžio išpažinties žodžių. Po tikrai sunkaus visapusiško darbo stovykloje pradėjo įsisąmoninti, jog norėdamas ką nors daryti, privalo išlysti iš „aukos“ rolės, iš pasyvumo, iš ppriklausomybės nuo medikų, artimųjų ar negalios. Tomas išmoko savarankiškai atsisėsti, perlipti su lentute į vežimą ir iš jo (anksčiau įkeldavo tėvai), apsirengti ir apsiauti su minimalia pagalba. Taip pirmasis kojinių užsimovimas truko 1.5 valandos, išvykstant- 30 minučių. Čia pirmą kartą bandė valgyti sriubą pats, o ne maitinant. Ir pavyko. Išvykstant Tomas šypsojosi, džiaugėsi savo pasiektais rezultatais, ypatingai sustiprėjusiais raumenimis ir iš naujo išmoktu žaisti stalo tenisu. Jis labai norėtų dar karta grįžti į stovyklą semtis žinių, tik dabar kitaip priimdamas „„naująjį aš“.

Pavyzdys: jauna moteris (35m), kirpėja auginanti dvi mergytes. Trauma įvyko prieš metus. Nežino ar pykti ar verkti, ką kaltinti, ko imtis, kaip išauginti vaikus, išlaikyti darnią šeimą ir netapti našta artimiesiems. Stebint iš šono rami, neprieštaraujanti mo-kymams, tačiau nebendraujanti, nnedalyvaujanti pokalbiuose su likimo draugais, užsida-riusi savo mažo pasaulio lopinėlyje su kuriuo tenka kovoti kiekviena sekunde. Toks nesugebėjimas pažvelgti į kitus, juos suprasti ir jausti, dalintis savimi su kitais veda į neviltį. Nevilties esmė – išlaisvinti neįgalųjį naujoms galimybėms. Nevilties funkcija – pašalinti iliuzines viltis, paviršutinišką žvilgsnį į žmogų, į gyvenimą, moralę, atsisakyti netikrų tiesų. Tik tada įmanoma iš tikro pergyventi savo likimo aktą. R. May sako jog nereikia saugoti žmonių nuo tų nevilties pergyvenimų. „Laisvė prasideda tik tada, kai iš tikrųjų susitinkame su savo likimu“ Po stovyklos Danguolė prisipažino, kad bendravimo procesas reikalauja drąsos ir pasitikėjimo savimi. Čia ji to mokėsi daugiausiai. Atvirumas suteikėjai vilties ateičiai, o tai jau siejasi su atsakomybe. Į namus grįžo su noru tęsti savo ddarbą, nors pirmaisiais kirpėjos klientais taps siūlų kamuoliai. Kitais metais norėtų atvykti su vyru ar vyresniąja dukra, kurie galėtų padėti servisui ir matyti neįgaliųjų visavertį pasaulį.

Tačiau nereikia pamiršti, kad ligos ir nelaimės neaplenkia ir vaikų. Štai Švedijos neįgaliųjų savitarpio pagalbos grupės kiekvieną vasarą rengia treniruočių stovyklą vai-kams ir jaunuoliams. Jaunųjų stovyklautojų amžius – nuo 8 iki 13 metų. Jiems vado-vauja su vaikais įgudę dirbti instruktoriai, kurių pusė – ratuoti, demonstruojantys, kaip užaugus gyventi savarankiškai. Stovyklaudami vaikai išbando daugelį sporto šakų: ššaudymą iš lanko, atletiką, jodinėjimą, lenktynes vežimėliais, p.laukimą ir sunkumų kilnojimą. Treniruotėms skiriami specialūs užsiėmimai, pritaikyti vaikų poreikiams ir galimybėms. Vaikų stovyklos tikslas – ugdyti jų sugebėjimus aktyviai poilsiauti. Sto-vykla vaikus atskiria nuo namų ir įprastos rutinos. Taip yra siekiama, kad vaikai nesi-skirtų nuo sveikų bendraamžių, taptų savarankiškesni ir išmoktų pasirūpinti savimi.

2002 m. rugpjūčio mėnesio 21 – 29 d. Pilskalnyje, Latvijoje vyko tarptautinė jau-nų neįgalių žmonių (15 – 25 m.) apsikeitimo programa „Veikime patys“. Joje dalyvavo jaunimas iš 5 Europos šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos, Švedijos bei Šveicarijos.

Pagrindinis šios apsikeitimo programos tikslas buvo įtraukti neįgalų jaunimą į vi-suomenės gyvenimą, supažindinti jį su galimybėmis Europos sąjungoje, išmokti rašyti projektus ir juos įgyvendinti. Užsiėmimų šios programos metu netrūko. Kiekvieną die-ną vykdavo darbas grupėse, kurių metu diskutuojama apie neįgaliųjų išskirtinumą, vi-suomenėje susiformavusius stereotipus, galimybes juos pakeisti bei tapti lygiaverčiais visuomenės nariais.4. Neįgaliųjų problemos ir gyvenimo kokybė

Pati rimčiausia problema neįgaliųjų socialinei integracijai aplinkos ir būsto pritaikymo pro-blema. Ji ne tik socialinės integracijos, bet ir žmogaus teisių pažeidimo problema. Jeigu žmogus ne-gali išeiti iš namų, vaikas pasiekti mokyklos, prikaustytas prie ratukų negali mokytis drauge su visais, tai jau žmogaus teisiu pažeidimas, Apskritai tai viena didžiausių problemų Lietuvoje. Ji atsiranda ne tik dėl nepakankamų valstybes skiriamų lėšų bbūstui ir aplinkai pritaikyti, bet ir dėl visuomenės nenoro suvokti neįgalių žmonių bėdas,

Naujoji programa turėtų sugriežtinti ne tik dabar galiojančių statybos normų nepaisymo kon-trolę, bet ir formuoti kitokį visuomenės požiūrį į neįgaliuosius. Nereikia projektuoti specialiai neįga-liesiems, jiems nebūtinas specialus įėjimas ar atskiras tualetas. Reikia tiesiog kurti statinius galvojant apie visus vartotojus. Juk šiek tiek platesnės durys, ne tokie statūs laiptai, nuolydžiai bus patogūs ne tik neįgaliajam, bet ir mamai, stumiančiai kūdikio vežimėlį.

Reabilitacijos procese vyrauja medicinos reabilitacijos priemonės, tačiau jos dažnai taikomos ne laiku; Profesinės reabilitacijos procese neatsižvelgiama į turimą neįgaliojo profesiją nes orientuo-jama į dėl negalios prarastą profesinių įgūdžių atstatymą; Neskatinamas bendras užimtumas ir jo or-ganizavimas; Neskatinama neįgaliųjų motyvacija siekti profesinės reabilitacijos; Nepritaikyta fizinė aplinka yra viena neįgaliųjų izoliacijos visuomenėje priežasčių; Dominuoja stacionarių paslaugų tei-kimas; Nepakankamai bendradarbiaujama tarp atskirų žinybų ( asmens sveikatos priežiūros, švietimo ir ugdymo, socialinės paramos), teikiant socialines paslaugas. Trūksta kvalifikuoto personalo; Kultū-rinė veikla vykdoma uždarame neįgaliųjų rate, mažai dalyvaujama bendroje kultūrinėje veikloje; Ne-įgaliųjų materialinė padėtis neleidžia naudotis poilsio, kelionių ir kitomis paslaugomis; Per maža savi-valdybės, nevyriausybinių organizacijų finansinė parama invalidų reabilitacijai ir integracijai į visuo-menę.

Kaip neįgalieji, tiek daug metų gyvenę uždarai, vertina savo gyvenimą kaip žiūri į visuome-nėje vykstančius pokyčius, pasitikėjimą savo jėgomis, paramą iiš šalies. Per apklausą paaiškėjo, kad dauguma neįgaliųjų skirtingai vertina gyvenime vystančias permainas. Nemažą reikšmę tam turi am-žius, išsilavinimas, invalidumo stažas, lytis ir žinoma, asmenybė.

Užsienio šalys bei tarptautinės organizacijos jau senokai atkreipė dėmesį į invalidų problemas. Jungtinių Tautų Organizacija šiuo klausimu yra priėmusi teisės aktų, iš kuriu svarbiausi: Visuotinė žmonių teisių deklaracija (1945 m.), Protiškai atsitikusių asmenų teisių deklaracija (1971 m.), Invalidų teisių deklaracija (1975 m,), 1983 – 1992 m pasaulinė invalidų veiklos programa.

Dabartinė negalios politika yra 2002 metų požiūrio į neįgalųjį raidos išdava. Daugeliu atveju ji atspindi bendras gyvenimo sąlygas bei skirtingą įvairių laikų socialinę ir ekonominę politiką.

Šio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje įvairių šalių invalidų organizacijos pradėjo naujai suvokti negalią. Didelės įtakos turėjo izoliavimas, aplinkos projektavimas ir struktūra bei pakitęs visų gyventojų požiūris. Pasaulio šalyse vis dar yra problemų, trukdančių neįgaliesiems naudotis savo tei-sėmis ir laisvėmis bei visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškilo nemažai klausimų, kaip padėti neįgaliems žmonėms. Jau 1991 m. buvo priimtas Invalidų socialinės integracijos įstatymas, kuris apibrėžė neįgaliųjų leng-vatas ir teises.

Gyvenimas – tai kasdieniška ir įprasta istorija. Tik svarbiu gyvenimo momentu kyla klausimas: kam aš gyvenu? Dažniausiai žmonės rūpinasi vienu – kaip pratęsti gyvenimą.

Gyvenimas turi prasmę, kai žmogus gali patirti ką

nors nauja, kai ko nors laukia viliasi, gali kurti. Jei gyvenimas žada jausmų pilnatvę, lūkesčių išsipildymą aistrų ir pomėgių patenkinimą, jis at-rodo prasmingas ir gyventi verta.

Kiekvienas žmogus rečiau ar dažniau savęs paklausia: kaip aš gyvenu., ar esu laimingas, ar gyvenu taip, kaip norėčiau ir t.t. Vienokiu ar kitokiu sprendimu jis pats sau atsako į tuos klausimus.

Negalia gali būti konflikto su gyvenimu priežastis: žmogus netikėtai praranda savarankiškumą, fizinę jėgą, galimybę judėti, orientaciją, nuo jo nutolsta draugai, jis nebegali dirbti mėgstamo ddarbo ir pan. Negalia atima iš jo galimybę lygiomis teisėmis su sveikaisiais dalyvauti visuomenės gyvenime.

Gyvenimo kokybė turi labai didelę reikime invalidų gyvenimui. Objektyvios gyvenimo koky-bės vertinimas priklauso nuo žmogaus asmenybės, amžiaus, lyties, sveikatos būklės ir t.t. Ir tai yra ne tik prizmės, pro kurias žvelgdamas žmogus vertina objektyvios tikrovės įvykius. Juos jis įjungia ir į gyvenimo kokybės sąvoką. Labiausiai integruotai suvokiamą gyvenimo kokybę galima lokalizuoti skalėse „laimingas-nelaimingas“.

Suvokiamos gyvenimo kokybės ir laisvės jausmo veiksnių yra begalės Todėl tiek daug llaisvės ir šaltinių: vieni individai siekia įvairių dvasinių vertybių, kiti – materialinės gerovės dar kiti – pripaži-nimo bei valdžios.

Vienas iš svarbiausių žmogaus aktyvumo ir veiklos variklių yra saviraiškos siekis žmogus yra veiklus, siekia to, ką laiko savo gyvenimo pašaukimu. Pasak AA.Maslou, šie žmogaus siekiai iš prigim-ties yra humaniški – tai gero siekimas kitiems. Subjektyviąją gyvenimo kokybės sąvoką galima aiš-kinti individualia kiekvieno individo gyvenimo jausena, asmens saviraiškos ir savirealizacijos galimy-bių įvertinimu. Kiekvienas iš mūsų pats gali įvertinti koks gyvenimas yra blogas ir koks geras.

Šiuolaikinis psichologas V.Franklas žmogaus aktyvumo ir laisvės šaltiniu laiko gyvenimo prasmes siekį Jo nuomone, maždaug devyniems iš dešimties žmonių reikia kažko, dėl ko verta būtų gyventi. Žmogus privalo kovoti, o ne ieškoti ramybes ir pusiausvyros.

Iš pateiktų samprotavimų galima daryti išvadą, kad ryšys tarp žmogaus laisvės, subjektyvios gyvenimo kokybės ir galimybės realizuoti aukščiausius savo siekius – tai, ką jis gali pasiekti.

Logiškai samprotaujant, kyla klausimas: ar kaip nors pakistų asmeninio gyvenimo kokybės subjektyvus vertinimas ir laisvės jausmas tturint fizinę negalią? Kaip nurodo T.Majevskis, dauguma reginčiųjų į akląjį žiūri kaip į nelaimingą žmogų, dėl savo luošumo išgyvenantį tragediją ir niekada neįstengsiantį būti vertingu ir naudingu kitiems.

Nelabai palankią žmonių su fiziniais defektais asmenybės charakteristiką pateikia V.Fortova ir I.Vasnerova. Jų nuomone, invalidų emocijos yra labilesnės, jie nerimastingi, impulsyvus ir t.t. Dėl ri-boto mobilumo mažėja kontaktas su aplinka. Susidūrę su sunkumais, jie emociškai išgyvena situaciją, jiems pritrūksta ryžtingumo. Jie nepatenkinti savo sveikata, socialine ir medicinos parama, šeimyniniu gyvenimu, darbu, galimybėmis realizuoti ssavo sugebėjimus.

Taigi mintys apie asmenybes ryšį su defektu, jausmų sferos pasikeitimu, kurių nors funkcijų sutrikimu, asmeninio gyvenimo subjektyvios kokybės ir laimės vertinimu yra prieštaringos galbūt dėl to, kad atlikta nedaug empirinių tyrimų, nes pats tyrimo objektas – žmogaus santykis su savimi, su sa-vo gyvenimu – labai sudėtingas. Savęs vertinimas susijęs su sugebėjimu vertinti kitus, lyginti savo ir kitų asmenybės savybes.

Demokratinė visuomenė – tai toks organizmas, kuriame turi pakakti vietos ne lik

sveikiems, bet ir invalidams. Žymus mokslininkas A.Adleris minėjo, kad kiekvienas individas,

siekdamas gyvenime užsibrėžto tikslo, nori užsitikrinti lygią vietą su kitais bendruomenės

nariais bei užimti bendruomenėje deramą vietą. Tačiau žmogus susiduria su įvairiomis

kliūtimis. Todėl mes. visuomenės nariai, padėkime neįgaliam žmogui, kad jis jaustųsi saugiai,

gyventų visavertiškai ir nejaustų iš aplinkinių savo menkavertiškumo..5. Apklausa

Įgyvendinant socialinę invalidų reabilitaciją reikia išsiaiškinti, kaip panaudoti įvairias laisva-laikio organizavimo formas, kaip patys neįgalieji suvokia save ir aplinką. Apklausa vyko pagal tam tikslui sudarytą anketą stovykloje Telšiuose. Daugumą apklaustųjų sudaro aktyvaus amžiaus (nuo 20 iki 40 metų – 80 %), seniai sergantieji (60% – invalidų traumas patyrę prieš 5 ir daugiau metų).

Aukštu rodikliu įvertino (nuo 3,5 iki 4,4), kad labai reikalingos stovyklos. Išvardinti tokie užsi-ėmimai: stalo tenisas, krepšinis, šokimas, plaukimas, turizmas. Mažiausiai patrauklūs (0,5 – 1,4 balo) užsiėmimai ssusiję su teorine dalimi (4diagrama). Taip pat atlikta apklausa dėl neįgaliųjų laisvalai-kio, jo įtakos jų sveikatai.

Aukštu rodikliu (nuo 3 iki 4,5 balo) buvo įvertinti šie užsiėmimai: knygų ir žurnalų skaitymas, vakaronės, šventės, vasaros stovyklos. Mažiausiai domina ( 1 – 1,5 balo) – tapyba, eilėraščiai, žiūrė-jimas TV ar video, nenoriai dalyvauja meninėje veikloje (5diagrama).

Tiriant ar visos negalios (klausos, regos, judėjimo, sutrikusios psichikos) vienodai trukdo žmo-gui gyventi ir dirbti, koks negalios įtakos ryšys tarp atskirų grupių, pastebėta, kad Kėdainių miesto neįgalieji palankiausiai vertina savo šeimą ir šeimos santykius bei bendravimą su kaimynais ir sociali-nės paramos skyriumi. Kad ir kaip keista, jie palankiai vertina savo materialinį gyvenimą. Net 41,3 proc. apklaustųjų nepalankiai vertina savo sveikatos būklę, 51,1 proc. – kritiškai vertina išsimokslini-mą. Atsakymai į klausimus apie pasitenkinimą gyvenimu pagal bendrą vidurkį sudaro 3,43 balo, ne-pasitenkinimą – 2,40 balo. Atsakymų vertinimo 7 balų skalėje vyrauja tarpiniai 3, 4, 5 skaičiai. Ma-noma, kad tokį vertinimą lemia negalios sunkumo pobūdis, invalidumo stažas bei amžius.

Lyčių skirtumas turi įtakos ir sveikatos būklei. Pastebėta, kad moterys labiau patenkintos savo sveikata negu vyrai: vyrų 2,13, moterų 2,41 balo (6 diagrama). Matyt, dėl to, kad moterys, kaip jos pačios aiškina, turi daugiau užsiėmimų: šeima, vaikai, buities darbai. Be to, moterys mažiau ggalvoja apie savo negalią. Vyrai, ypač jaunesnio amžiaus, tvirtina, kad tapę nedarbingi, išgyvena, kai kada palūžta, negali susitaikyti su tuo, kad vyriški darbai po truputį slysta iš rankų ir pereina kitiems šeimos nariams. Iš prigimties moterys savarankiškesnės už vyrus. Faktai rodo, kad vyrams reikia didesnio dėmesio.

Vyrai labiau patenkinti savo išsilavinimu (atitinkamai – 2,51 ir 2,05 balo) (6 diagrama). Aiš-kinama tuo, kad moterys norėjusios įgyti aukštesnį išsimokslinimą, tačiau sutrukdę šeimos rūpesčiai. Vyrai linkę kuo greičiau išeiti iš mokyklos ir eiti dirbti arba tiesiog tingėjo mokytis. Abiejų grupių pa-sitenkinimas gyvenimu yra menkas.

I grupės invalidai labiausiai nepatenkanti sveikatos būkle (1,91 balo), II grupės invalidai – 2,93 balo (nors vidurkiai skiriasi reikšmingai), (7 diagrama). Tokiam nepasitenkinimui įtakos turi I gru-pės invalido ligos pobūdis, amžius bei silpnas kontaktas su aplinka. Dėl menko bendravimo su visuo-mene bei vidinių konfliktų silpnai pasireiškia I ir II grupių invalidų minčių, idėjų įgyvendinimo gali-mybės.

Bendravimą su šeima abiejų grupių invalidai labai gerai vertina (atitinkamai 6,7 l ir 6,37 balo), (7diagrama). Jų nuomone, tik šeima gali palengvinti gyvenimo naštą, bet kada gali sulaukti artimo pagalbos. Jie labiau pasitiki savais ir nenori savo negalios atskleisti svetimiems žmonėms, bijo būti nesuprasti ar įskaudinti, tiesiog veikia baimės sindromas. Dėl silpnos sveikatos l grupės invalidai yra

mažiau linkę bendrauti su kaimynais, o II grupės invalidai dažniau nueina pas kaimynus ir tai natūra-lu, nes jų sveikatos būklė yra geresnė, didesnis noras geriau atsiskleisti.6. Rezultatas

Svarbiausias neįgaliųjų tikslas – įsijungti į sveiką visuomenę, nesijausti atstumtaisiais. O svei-kieji privalo elgtis taip, kad nė vienas žmogus su negalia, ypač gulintis ar sunkiai vaikštantis, nebūtų pamirštas, kad nuolat būtų domimasi jo dvasinių ir materialinių vertybių gausinimu, jo laisvalaikiu.

Rezultatai rodo, kad tyrimų reikia ir kuo daugiau, ne vien Telšių rajone vykstant stovykloms, juos aapibendrinant būtų galima parengti socialines programas, kurios padėtų neįgaliesiems labiau pri-sitaikyti visuomenėje.Išvados

Po kiekvienos aktyvios reabilitacijos stovyklos apie 20 dalyvių tampa mažiau priklausomi nuo kitų bendruomenės narių, gyvens visavertį gyvenimą, psichosocialiai adaptuosis, lygiuojantis į instruktorių pavyzdį jie galės „žengti“ į priekį, galvoti apie ateitį.

Socialinės paslaugos priartinamos prie kiekvieno dalyvio individualių poreikių, aprūpinimu kompensacinės technikos bei remontu.

Visuomenė per žiniasklaidos priemones (laikraštis „Bičiulystė“, žurnalas „Bi-čiulis“) susipažins ne tik su neįgaliųjų problemomis, poreikiais bei jų sugebėjimais, bet bus labiau pasiruošusi priimti šiuos asmenis į ssavo tarpą.

Tęsiama invalidumo prevencijos politika sveikųjų tarpe.

Stovyklas būtina tęsti, nes kasmet vis daugiau žmonių patiria traumas ir būna pri-versti judėti invalido vežimėliu. Atsiranda „nauji“, kuriuos reikia mokyti ir „seni“, ku-riuos būtina palaikyti.Pratarmė

V. Frankl (Austrija) išskyrė tris žmogaus būties lygmenis: somatinį (( fizinį), psi-chinį ir dvasinį.

1. Gyvenimas turi besąlygišką prasmę. Žmogus gali negalėti dirbti, judėti, bet gali išgyventi, priimdamas tokią situaciją, ir padaryti savo gyvenimą vertingą.

2. Kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas. Tai yra svarbiausia žmogų motyvuojanti jėga.

3. Kiekvienas žmogus laisvas galimybėse aptikti prasmę. Žmogus nėra lais-vas nuo aplinkybių, bet laisvas rinktis, kokiu jam būti tarp neišvengiamų apribo-jimų. Laisvė veda į kitą aspektą- atsakomybę.Naudota literatūra

1. Pabandyti verta. Mūsų žodis 2002,09 psl.2-3

2. S.Rimdeikienė. Šiuolaikiniai neįgaliųjų integracijos ir specialiojo ugdymo ypatumai Lietuvo-je. Socialiniai mokslai, 2001. Nr.4(30) psl.41-45

3. V.Šoblinskaitė. Realios galimybės 2003-aisiais. Bičiulis, 2002 gruodis nr.7 psl. 3-7

4. Lietuvos invalidų reikalų tarnyba. Strateginis veiklos planas 2002 m.

5. Bičiulis. 2002 rugsėjis psl.37-44

6. Naujoji programa keis požiūrį į neįgaliuosius. Respublika 2002 birželio 22d. psl.21

7. Laisvė ir likimas. RR.May (ištraukos)

8. Laimės menas. Gyvenimo knyga. 2001 m.

9. www.negalia.lt 2003. 03 (Laisvalaikis ir sportas)