Pranas Vaičaitis

Pranas Vaičaitis

(1876 – 1901)

 

Biografija. Pačioje XIX a. pabaigoje, poaušrio laikotarpiu,

skleidėsi tragiškos lemties kūrėjo Prano Vaičaičio (pasirašinėjo

slapyvardžiu Pranciškus Sekupasaka) talentas. Vos 25 metus gyvenusio poeto

biografija dėl archyvinių duomenų stygiaus sunkiai restauruojama. Nemažai

poeto gyvenimo faktų aptarė bei patikslino, pateikdamas naujų archyvinių

duomenų, A.Zalatorius. Gyvenimą ir kūrybą populiariai aprašė Z.Šileris,

savitai interpretavo J.Klimaitis.

Vaičaitis buvo tikras Sūduvos krašto vaikas, nuolatos jautęs savo

zanavykiškas šaknis. Poetas gimė 1876 m. vasario 10 d. Santakų kaime (dab.

Šakių raj.), pasiturinčio ūkininko šeimoje. Jo gyvenamuoju laikotarpiu iš

sodžiaus kkilę inteligentai ėmė ieškoti savo genealogijos, akcentuodami

garsią gimtinės praeitį, garbingą protėvių kilmę. Ši tendencija palietė ir

Vaičaitį. Kaip ir J.Basanavičius, V.Pietaris, V.Kudirka, jis rašė apie savo

kaimą, o Piliakalnyje rastą kaukolę vežėsi į Peterburgą antropologiniams

tyrimams. Istorinė Sūduvos krašto praeitis, tėviškės gamtos grožis, švelnia

elegija nuspalvintas namų jausmas jį lydėjo visą neilgą gyvenimą.

Beraštis tėvas ir tik skaityti mokėjusi motina vyriausiąjį iš trijų

sūnų Praną stengėsi išmokslinti. Jis lankė Sintautų pradžios mokyklą, o

1887 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją. Vaičaičio mokymosi metais ši

gimnazija jau nebebuvo toks llietuvybės židinys kaip Aušros laikais, kada

čia kryžiavosi knygnešių keliai, veikė slapti moksleivių rateliai, kada

tautinius jaunimo jausmus žadino mokytojai aušrininkai P.Kriaučiūnas,

P.Arminas-Trupinėlis, už tai atleisti iš darbo. Įsivyravęs muštras,

kūrybinės minties stygius, dvasinis lėkštumas ir netgi persekiojimai kėlė

mokinių vidinį maištą, leido pajusti tyliosios rezistencijos prasmingumą.

Vaičaitis drauge su kitais moksleiviais skaitė draudžiamą lietuvišką

spaudą, vengdavo pamaldų cerkvėje. Dvasią ugdė skaitoma klasikinė rusų

literatūra, lietuviškieji A.Baranausko, S.Daukanto tekstai. Gimnazijoje ėmė

ryškėti literatūriniai jo polinkiai. Trylikos metų gimnazistas pats ėmė

eiliuoti.

Tolesnis Vaičaičio gyvenimo posūkis būdingas XIX a. pabaigai: tėvų

noras matyti sūnų kunigą susikerta su jaunuolio siekiais. Šis konfliktas

buvo greičiau nedrąsus pasipriešinimas, o ne sukilimas prieš patristinį

autoritetą. Švelnindamas situaciją, sūnus neišdrįsta atvirai pareikšti savo

apsisprendimo, o nuvykęs į Seinus rektoriui pasisako nejaučiąs pašaukimo ir

į seminariją nepriimamas. Jautrus, melancholiškas, prisirišęs prie artimųjų

jaunuolis išgyveno kilusį su namiškiais konfliktą, tačiau valingai veržėsi

į mokslus – 1895 m. įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą.

Studijų metais lietuviško kaimo vaikas patyrė akademinio darbo

prasmingumą, intelektualinės veiklos poreikį. Jis nesiribojo teisės

disciplinomis, kurios gerai sekėsi. Imlus studentas domėjosi lietuvių

kultūra ir kkalba: išklausė E.Volterio lietuvių etnografijos ir lietuvių

kalbos gramatikos kursą, susipažino su K.Jauniaus kalbiniais tyrinėjimais,

savarankiškai studijavo T.Narbuto, L.Jucevičiaus, S.Daukanto veikalus.

Peterburge atsivėrė galimybė geriau pažinti XIX a. rusų bei lenkų

literatūrą. Dvasinei jaunojo poeto brandai svarbi buvo čia surasta

inteligentiška aplinka. Sunkiai besiverčiantį privačiomis pamokomis

studentą globojo altruistiška Volteriu šeima, kurioje jis dažnai lankėsi, o

baigdamas studijas pusę metų gyveno, teikdamas profesoriui lietuvių kalbos,

etnografijos žinių. Savo geradariui Vaičaitis skyrė tris proginius

eilėraščius. Išsiilgęs tinkamos draugijos, jaunuolis galėjo pasinerti į

filologinių pokalbių, svarstymų atmosferą, susipažinti su veikliais savo

tautiečiais, tokiais kkaip P.Višinskis, kuris Varpe išspausdino tris jo

eilėraščius. Vaičaitis lankydavosi Peterburgo lietuvių inteligentų namuose.

Svarbi jam buvo pažintis su kultūringa Pranaičių šeima: kunigu

misionieriumi Justinu Bonaventūra Pranaičiu, artimu Maironio draugu, jo

broliu vargonininku Juozu ir, be abejo, Jule Pranaityte, būsimąja poeto

sužadėtine, prisiekusia jam ištikimybę ir duoto žodžio nesulaužiusia iki

mirties. Taigi Peterburge, regis, buvo surasta tinkama aplinka protui ir

širdžiai ugdyti. Tačiau intelektuali veikla nenuslopino gyvo natūralaus

jausmo paliktai tėviškei. Vasaromis poetas grįždavo namo, čia daugiausia

kurdavo – įkvėpimas ateidavo savojoje aplinkoje arba jos ilgintis. Atrodo,

kad Vaičaičio neslėgė susvetimėjimo jausmas, kurį patirdavo ne vienas,

išklydęs iš gimtojo sodžiaus. Poeto sužadėtinė, Peterburgo Šv. Kotrynos

gimnazijos moksleivė, rašo, kad ji nemėgusi vasaromis svečiuotis tėviškėje,

nes kaimo bendruomenė sunkiai priimdavusi į „kliasas“ leidžiamą baltarankę.

Vaičaičio santykis su tėviške patvirtina teiginį, jog „objektyvų

inteligento išėjimo, susvetimėjimo procesą tolydžio komplikavo subjektyvios

sugrįžimo emocijos“.

Tėvų namai buvo vieta, kur traukė ne tik brangūs vaikystės

prisiminimai, bet ir buvo saugomos savosios lietuviškos kultūros

relikvijos, tokios kaip persirašyta A.Baranausko Kelionės Petaburkan giesmė

„Nu, Lietuva, nu, Dauguva“. Šis nuorašas ir tapo pagrindiniu įkalčiu

įtraukiant Vaičaitį į garsiąją „Sietyno“ draugijos bylą. Pusantrų metų

ypatingai prižiūrėtas policijos, netekęs stipendijos, privačių pamokų, 1899

m. poetas buvo nubaustas mėnesiu kalėjimo. Tai sutrukdė laiku baigti

universitetą, pareikalavo daug fizinių ir dvasinių jėgų, silpnino sveikatą.

Gavusiam diplomą absolventui 1900 m, E.Volteris parūpino vietą

Peterburgo mokslų akademijos bibliotekoje. PPlanuodamas savo ateitį, poetas

galvojo studijuoti Vakarų Europoje komercijos mokslus. Tačiau sveikata

žymiai pablogėjo, ir jis turėjo grįžti į tėviškę. Pranas Vaičaitis,

pakirstas džiovos, mirė Santakuose 1901 m. rugsėjo 21 dieną ir buvo

palaidotas Sintautų kapinėse.

Kūryba. Vaičaičio eilėraščiai buvo spausdinami Varpe, Vienybėje

lietuvninkų, Ūkininke. Pirmas rinkinys išleistas 1903 m. Amerikoje (parengė

J.Mačys-Kėkštas ir J.Pranaitytė). Pačiam poetui šlovė, regis, mažai rūpėjo.

Jis siuntė eilėraščius ten, kur jie buvo spausdinami, kaip ir tautosakos

kūrėjai, mažai galvodamas apie save.

Vertinimas. Vaičaičio poezija vertinama įvairiai. Dažnai pabrėžiamas

jos savitumas XIX a. pabaigos lietuvių poezijos kontekste. V.Mykolaitis-

Putinas rašo, kad negausus Vaičaičio kūrybinis lobis „turi savo veidą ir

charakterį“, kad geresnieji jo eilėraščiai pasižymi „ypatingu paprastumu ir

skurdumu [graudumu]“. K.Nastopka nurodo, kad Vaičaičio kūrybą, kurioje

svarbus fabulos vaidmuo, gausu buitinių detalių ir aprašinėjimo, galima

vertinti kaip „kitokios poezijos, kitokio poetinės kalbos būdo“ ieškojimą.

A.Zalatorius, nusakydamas Vaičaičio vietą XIX a. pabaigos literatūros

krypčių raidoje, tvirtina, kad Vaičaitis, kaip menininkas, „stovėjo ant

romantizmo ir realizmo susikirtimo ribos“. Ne vienas tyrinėtojas, rašydamas

apie jaunojo poeto savitumą, jį gretina su Maironiu. Dar S.Kymantaitė-

Čiurlionienė teigė, jog Vaičaičio vieta yra greta Maironio. Vėliau poetas

S.Geda svarstė: „<.> ar P.Vaičaitis, miręs vos 25-erių, neturėjo didesnių

ar bent Maironiui lygių poetinių aspiracijų? Tik nespėjo jų atskleisti

<.>.“ Vieniems atrodo, jog Vaičaitis tolo nuo Maironio lyrizmo, kiti

rašo: „Kaip lyrikas, P.Vaičaitis visai priartėja prie Maironio. Tiesa, jam

trūksta maironiškų minties užmojų, filosofinės gilumos, bet užtat jis turi

daugiau žemiško betarpiškumo ir originalaus poetinio konkretumo.“ Vieni

linkę labiau ryškinti abiejų poetų kūrybos paraleles, kiti – priešybes.

Beveik visi tyrinėtojai pastebi Vaičaičio poezijos nelygymus bei

įvairiai suprantamą kūrybos dvilypumą. V.Mykolaitis-Putinas rašo, jog ji

yra „labai nelygi: nuoširdžios poetinės elegijos, dirbtinės, dažnai

neskoningos satyros, sklandžios pasakos ir įmanomi ar net visai geri

vertimai“. Panašią mintį po kelių dešimtmečių pakartoja ir A.Zalatorius,

šalia tikrų „poezijos perlų“ atrasdamas silpnus tekstus, parašytus pagal iš

anksto susidarytą schemą. Kūrybinį Vaičaičio dvilypumą M.Jonaitis sieja su

homo socialis ir homo individualis susidūrimu jo poezijoje, herojiškomis ir

elegiškomis jos linijomis. Kūrybos visumą aprėpti bandė jau V.Mykolaitis-

Putinas, išskyręs lyrinę ir epinę poeziją, pirmojoje radęs „individinę ir

patriotinę visuomeninę grupę“, antrojoje – „istorijos dainas ir

hegzametrais rašytas pasakas“. Sovietinės kritikos apeitus herojinius ir

religinius poeto kūrybos motyvus plačiau aptarė V.Daujotytė.

Savotiška problema tapo Vaičaičio poezijos sąsajos su jo biografija.

Daugelio tyrinėtojų (ypač ankstesniųjų) linkę ieškoti autentiškų poeto

biografijos ir kūrybos paralelių, Mėgindamas prasiskverbti į poeto kūrybos

esmę, S.Geda irgi rašo, jog Vaičaičio poezija galima motyvuoti teiginį, kad

literatūra neatskiriama nuo gyvenimo, ir pažymi du jo kūrybos determinatus

– sunkią istorinę situaciją ir trumpą, tragišką gyvenimą. Tačiau

A.Zalatorius perspėja, jog bandymai sieti Vaičaičio eilėraščius su jo

biografija yra pagimdę nesusipratimų, todėl siūlo daugiausia remtis pačia

kūryba.

Pasaulėjauta. Vaičaičio poezija yra

sinkretiška altruistiškos

asmenybės, erdvios pasaulėjautos poeto kūryba. Visuomeniniai ir

individualūs motyvai joje kyla iš to paties šaltinio – sujaudintos širdies.

Net intymiose poeto elegijose nuskamba nerimas dėl bendrų idealų,

neišsipildžiusių plačių troškimų, gimtojo krašto ateities. Emocinis įvairių

motyvų vieningumas sietinas su savitu poezijos prigimties supratimu. Poeto

dainos – ne švento įkvėpimo pagimdytos, bet „iš vargo nupintos“. Tai nėra

tradicinė, klasikinė meninio talento bei kūrybos akto samprata, pagal kurią

talentas – tai Dievo dovana, o kūryba – dieviškosios malonės apraiška.

Tokia samprata vadovavosi Maironis. Tuo tarpu Vaičaitis įkvėpimo ieško

išorinėje, ddažnai individualiai traktuojamoje realybėje ir savo nedalioje.

Jo poezija priklauso „atviros poezijos tipui“ (A.Zalatorius). Jos kalba

mažai užkoduota, adresanto pozicija aiškiai išreikšta, dažna kalbėjimo,

komunikavimo su numanomu adresatu situacija.

Dainiaus statusas. Liaudiškoje lietuvių poezijos versmėje,

gyvybingoje visą XIX amžių, nuo Strazdo iki Vaičaičio išliko panašus

poetinis kredo: Vaičaitis sujungė strazdiškąjį „Reiškiu giedu, linksminu, /

Smūtną žmogų raminu“ ir vienažindiškąjį „Oi dainos dainelės, jūs mano

patieka!“ Nors jis polemizavo su A.Vienažindžio individualizmu („Man vis

taip pat“), tačiau ir pats gaivinosi poetinėmis meditacijomis. Ramintojas,

guodėjas Vaičaičio poezijoje įgavo dainiaus, prisiimančio atsakomybę už

visus „gentainius“, statusą. Tokia poezija reiškia visuotinę patirtį, jos

adresatas – bendruomenė. Neatsitiktinai Vaičaičio eilėraštyje dažnai

prisimenamos tradicinės dainavimo situacijos: darželiuose dainuoja

merginos, po darbo „gieda lietuviai varguoliai“, su daina iš Žalgirio mūšio

grįžta kariai. Į žodinę poeziją, jos visuotinę paskirtį orientuotas ne

vienas Vaičaičio eeilėraštis, su ja siejamos „tautosakinės kilmės adresanto

modifikacijos (kalbama sakalo, vieversio vardu)“.

Svarbiausia kūrėjo misija Vaičaičiui atrodė apdainuoti Tėvynę,

žadinti jos meilės jausmus, teikti žmonėms stiprybės („Du dainiu“),

gaivinti jų viltį („Oi, dainuoki, dainiau, viltį“). Jo eilėraščiuose

poetizuojamas už idėjas ir dainas kalinamas ar ištremtas jaunuolis

(„Kalinio daina“, „Du dainiu“). Todėl nenuostabu, kad, pažodžiui supratęs

A.Vienažindžio eilutę „Man vis tiek pat“, poetas piktinasi tokiu

„abejingumu“, o eilėraštyje „Petrui Arminui“ teigia aktyvią dainiaus

poziciją: „Kada gi dainius prie krūtinės / Kankles bežvangančias pridės, /

Kada griausmingos sutartinės / Per kožno širdį prabildės?“ Kūrėjo dainos

teikia jo būčiai egzistencinio prasmingumo, tarsi pratęsia jo gyvenimą:

„Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas, / Nušluostykit ašaras, kelkit

jausmus!“ („Gyvenimo mano saulutė jau leidžia”). Tačiau savųjų dainų

nemarumu poetas suabejoja. Klasikinės rusų poezijos žinovas nesijaučia

didžiu kūrėju, pastačiusiu sau paminklą. Kūryba kukliai pavadinama

dainelėmis, suintyminama, pabrėžiamą jos svarbą pačiam poetui. Taip siejama

visuotinė dainų paskirtis ir individuali poeto savivoka.

Žmogus ir tauta. Vaičaičio poezijoje individas suvokia save tautos

kontekste. Žmogaus gyvenimą įprasmina dalyvavimas tautos reikaluose. Tėvynė

Vaičaičiui – tikslingos, vertingos raiškos erdvė; pasaulis – baugi nežinia,

svetima, atšiauri jūra:

Ir didžmaryj plačios žmonijos

Ieškosi, galvą kur priglaust,

Bet jau nerasi tos lelijos,

Ką tau žadėjo da prijaust.

                                                      „Geltonas

lapas susitraukęs“

Be gimtosios žemės gyvenimas atrodo beprasmis, tikslo neturinti

asmenybė blaškosi, ji apimta vidinio nerimo, reiškiamo taikliai parinktomis

gamtos paralelėmis: ssvetimame krašte bandomos prijaukinti baltos gulbės,

skursta „į žiemius“ išvežtos rūtos.

Tėvynė ir tėviškė. Vaičaitis įtvirtino poetinę Tėvynės ir tėviškės

sampratą. Šių didžiųjų vertybių santykį taikliai aptarė A.Zalatorius: „Tai

lyg du poliai, kurie negali vienas be kito egzistuoti, bet negali ir

sutapti. Su tėviške susiję visa, kas jauku, paprasta, šilta, miela ir

buitiška; su tėvyne – visa, kas didinga, komplikuota, tragiška ir neaišku.“

Tėviškės tikrovė Vaičaičio poezijoje nėra daugiamatė. Daugelyje

eilėraščių ji regima iš nuotolio, išsiilgusiomis akimis. Poetinė vizija,

sukelta ilgesio jausmo, tai elegija „Yra šalis”. Joje subtilus žmogaus

dramos ir gamtos išgyvenimas sulydytas su liaudies kūrybos bei sodiečių

etikos poetizacija. Elegija atskleidžia, Cz.Miloszo žodžiais tariant,

„kraštovaizdžio dvasią“: leidžiasi saulė, gieda žmogus, gaudžia varpas –

taip susilieja lietuviui būdingos panteistinės ir krikščioniškosios

pajautos.

Žvilgsnis iš nuotolio leidžia išryškinti svarbias detales. Buitis

tada apvaloma nuo kasdienybės apnašų, sušvinta poetinėmis spalvomis,

vaizdas tampa reljefiškas, iki graudulio tikras, daiktai paryškinami:

„bakūžė samanota“, „obelis augalota“ („Ašaros”), „Ten toliau viešus kelelis

/ Raitosi kaip kirmėlė“ („Šilts vėjelis lapuos šnabžda“). Iš vaikystės

žemės išplėštos praėjusio laiko detalės atrodo tikresnės nei šalia esanti

svetima aplinka.

Kaimas ir miestas. Vaičaitis vienas pirmųjų prabilo apie kaimo-

miesto priešpriešą:

Kad pažinti miestą blogą –

Viską aš beveik mečiau:

Kaimą gimtinį ir stogą

Prastą, po kuriuom gimiau.

                                                        „Kad pažinti

miestą blogą“

Kultūrinė miesto erdvė nežadina poetinių emocijų, kaimo vaikui ji

atrodo bbedvasė. Dar toli tas laikas, kada ir čia bus atrasta poetinė žemė.

Kol kas tautosakinėmis priemonėmis reiškiama dramatizuota ilgesio būsena:

siunčiama lakštutė į gimtąją šalį („Lakštingala, gražus paukšteli”),

trokštama išvysti tėviškės dūmus, sapne ją pamatyti („Karčios mūsų dienos,

sunkios“).

Dainingoji Vaičaičio patriotinė poezija dažniausiai nuspalvinta

elegiškai, skamba minoriškai. Kada prasminga individo egzistencija siejama

su Tėvynės praeities adoracija ir dabarties problemų sprendimu, lyrizmo

gaida silpsta, atsiranda retorinė poetika, epinis ir satyrinis vaizdavimas.

Gyvenimo prasmė. Žmogaus egzistencijos prasmę Vaičaitis suvokia

atsiremdamas į aukštus visuomeninius idealus. Tai naudingas darbas Tėvynei,

savo pareigos atlikimas, siekimas palengvinti vargstančio žmogaus naštą.

Taip suprantama humanistinė inteligento misija, susiejanti pozityvistines

idėjas, stiprų pilietiškumo jausmą ir sakralumo įgavusią Tėvynės meilę.

Poetui būdingos etnocentrinės nuostatos. Jis neskelbia maironiškųjų

kultūrinės integracijos idėjų, o ragina susitelkti viduje. Vaičaičiui

svetimas kosmopolitizmas. Šis žodis pirmą kartą pavartojamas mūsų poezijoje

(„Juvenaliui“); kuriamas gana platus jo semantinis laukas: raginama

stropiai saugoti savo identitetą, netarnauti svetimiesiems, vengti mišrių

santuokų. Tėvynė jam atrodo apsupta priešiškų kaimynų (kartais piktai

pavadinamų), todėl taip svarbu sukaupti, suvienyti jėgas. Visaapimanti

istorijos samprata leidžia poetui kurti savą Lietuvos modelį, matyti ją

praeities, dabarties ir ateities paradigmoje.

Praeitis. Praeities laikas pasiskirsto į istorinį ir mitinį. Tiek

vienu, tiek kitu paremtas amžiaus pabaigoje ėmęs formuotis „specifinis

epinės poezijos žanras su ryškiomis herojine ir mitologine atšakomis“.

Pastarajai atšakai priskirtinas Vaičaičio „Hegzametras“ – XIX a.

šaltiniuose randamų mitologinių siužetų eiliavimai. Jiems būdingas epinis

užmojis, pasakojimo objektyvumas, erdvės ir laiko archajika. Atsisakoma

siužetų aktualizacijos, nusikeliamą į pradžios bei kūrybos metą.

Pasakojimas sąmoningai archajizuojamas: nuspalvinamas donelaitiška

stilistika, parenkama antikinė eilėdara, kai kurių dalių struktūra primena

Ovidijaus Metamorfozes. Pagrindiniame pasakojime „Kad kitąsyk tėvus mūs

Dievs į Lietuvą leidęs“, pasitelkęs T.Narbuto mitologinį siužetą, Vaičaitis

kalba apie Lietuvos gyventojų kilmę. Apžvelgiamas lietuviškasis „aukso

amžius“, nuopuolio metai, plačiai ir vaizdingai donelaitišku stiliumi

aprašomas tvanas:

Pergalę gavę, vandens, rodosi, juokiasi niekšai,

Ir į dangų žiūrėdami, taikosi paukščių pagauti.

Tai, paukšteliai mieli, jau neturit kur prisiglausti,

Jau pailsusiems nebus kur atsilsį gauti;

Kaip našlaičiai skraidot, dejavimo duodami balsą,

Nerimastis bei išgąstis jums užmušė dainas.

Kur lakštingala dainą vadžiojo, ten liūliuoja

Vandens n’išpasakyti; vyturiai dainuškoms

Kur pavasarį mieląjį garbino, smarkiosios vilnys,

Viena kitą bevydamos, šniokščia, ošia ir ūžia.

Naikinanti stichija asocijuojasi su chaoso apraiškomis Donelaičio

metų laikų cikle. Taip galėtų būti motyvuojamas ir stilistinis panašumas.

Šviesesni tonai atsiranda pasakojimo pabaigoje, kada pirmą kartą lietuvių

poezijoje bandoma „įminti“ Lietuvos gyventojų kilmės mįslę. Universalus

siužetas pateikiamas buitiškame, valstietiškame kontekste: Perkūnas

šlapiomis naginėmis ant Šatrijos kalno valgo riešutus ir numeta kevalą

trims žmonėms išplaukti – „tai iš jų ir Lietuvos gyventojai kilo“.

Lietuviškąsias XIX a. „metamorfozes“ papildo Vaičaičio sueiliuoti

L.Jucevičiaus padavimai apie gandro, žąsies, blindės kilmę. Pabrėždamas

viso kūrinio vieningumą, Vaičaitis jį pavadino poema. Tai sustiprina

prielaidą, jog autoriaus bandyta žengti mitologinio epo

link. Šiuos poeto

kūrinius papildo baladiško siužeto eilėraščiai „Krantuose Nėrio gėlės

auga“, „Ant kalno Ramaujos ugnelė tvaskėjo”.

Istorinis praeities laikas teikia siužetus herojinei epikai.

Vaičaitis pasakoja įprastas XIX a. pabaigos poezijai istorijas, kurios

aktualizuojamos – praeitis tampa pavyzdžiu dabarties siekiamybei ir

ateičiai. Su tikru epiko užmoju jis aukština savo tautą, praeityje gryną,

išvengusią „svetimtaučių“ įtakų – prisiminus studijuotus S.Daukanto

veikalus, adoruojama senameldiškoji senovė („Tas buvo da žiloj senovėj“).

Lietuvio idealas – Kęstutis, saugojęs savo kraštą nuo pavojingų unijų,

gynęs jo savarankiškumą („Kada Jogaila, pasigriebęs sostą“). Kunigaikščių

Lietuva – kovų, žygių kraštas. Čia susiduria garbinga sava gentis ir

svetimieji, kurie šiurkščiai apibūdinami („bjaurūs maskoliai“,

„meskoriai“). Savieji laimi, jiems negailima triumfališkų žodžių,

svetimieji negailestingai baudžiami („Kova Algirdžio ties Maskva“).

Stiprybės priežastis – baltų genčių vienybė. Tai didžioji vertybė, itin

aktualizuojama XIX a. pabaigoje:

Ar rengiasi į svodbą, puotą,

Ar ant garsingos parodos,

Visi lietuviai ginkluoti,

Galiūnai Lietuvos plačios?

O ko Žemaičiai čion atėjo,

Tvirti, aukšti kaip aužuolai?

O ko Nadraujai atklegėjo,

Ko jų nerimsta taip žirgai?

Kam šičion iš narsios Bartijos

Atėjo jaunumos grazna,

Kas Juodvyžius ččionai atvijo?

Ko laukia jų drąsi minia?

                                                     „Kova Algirdžio

ties Maskva“

S.Daukanto idėjos skatino Vaičaitį domėtis senosiomis baltų

gentimis, atskleisti jų bendrumą ir skaudžią lemtį – jis vienas pirmųjų

lietuvių poezijoje apgailestavo dėl prūsų žūties („Kada kryžiokai

užkariavo“). Tačiau praeitį apdainuojančiuose eilėraščiuose dažniausiai

skamba nne eleginiai tonai, o herojinis patosas. Eilėraštyje „Oi, ūžia,

švilpia blogas oras” imituojamas žygio ritmas, sutelkta poetinė energija

kelia dvasią, stiprina istorijos pajautą, padeda pasiekti pasakojimo

įvairumą bei įtaigumą:

Oi, ūžia, švilpia blogas oras,

Ir vėtros medį bando raut,

O narsūs Vytauto bajorai

Pradėjo karan brolius šaukt.

Jau trempia viešųjį kelelį,

Pulkai jau eina už pulkų,

O eik, vaike, balnok žirgelį,

Užstok už garbę lietuvių.

Vaičaičio kurtas senosios garbingos Lietuvos mitas, „žemiškesnis,

sentimentalesnis“ nei Maironio, leido atsiskleisti epinei jo talento

prigimčiai.

Dabartis. Dabarties laikas Vaičaičio poezijoje pasižymi stokojimu.

Stoka juntama tautinėje, socialinėje, dvasinėje sferoje. Vieni trūkumai

nulemti konkrečių išorinių aplinkybių, kiti susiję su objektyviais

dėsningumais, treti – individualios kilmės. Tačiau poetas nerezignuoja, jo

reakcija aktyvi – prisiimamas retoriško kalbėtojo vaidmuo. Epinį toną,

kuriuo buvo pasakojamos praeities istorijos, pakeičia gyva literatūrinė

komunikacija, pasižyminti žodžio ir žinojimo pusiausvyra, žodžio bei

moralumo ryšiu. Poetui svarbi iškilių idėjų sfera, jis geba derinti

aukštąjį ir žemąjį bei liaudiškąjį stilių; įrodinėdamas tiesą, randa

įvairių argumentacijos būdų. Vaičaitis – emocinio tipo kalbėtojas:

pilietinį nerimą jis dažniausiai išsako ne racionaliai, o sujaudintu balsu.

„Jam didžiosios idėjos (brolystė, socialinis teisingumas, Tėvynė) yra

tapusios egzistenciniu argumentu, svaigia asmenine religija <.>,

išgyvenama taip pat, kaip ir pirmoji meilė. Iš čia šventa neapykanta

visiems, kurie toms idėjoms priešinasi ar lieka abejingi.“

Išgyvenimas dėl dabarties menkumo pirmiausia išsilieja ekspresyvia

retorine poetika. Pagrindinė vertybė, kkurios pasigendama, yra laisvė. „Kur

tavo liuosybė, šventoji tėvyne?“ – sujaudintas retoriškai ir pakiliai

klausia poetas ir savo mintį motyvuoja gamtinėmis analogijomis

(„Lūkėjimas“). Įrodinėdama tiesą analogijos būdu, XIX amžiaus poetinė

retorika dažniausiai remiasi gamtos paralelėmis. Būdinga topika – metų

laikų ir visuomeninio būvio sąsajos. Nuvargintoje, prislėgtoje Tėvynėje,

kurioje „darganos siaučia“, susijaudinimą, nerimą, pavasario atgimimo

ilgesį poetas išreiškia retoriškų klausimų eile:

Oi, kurgi pavasaris tavo, tėvyne?

Oi, kurgi linksmybės tavoji diena?

Oi, kokių čion raganų, išgamų minioms

Suspausta, nuvarginta tavo galva?

                                                                     

            „Pavasaris“

Dabarties laikas – kalėjimų, tremties laikas. Pamintas teisingumas,

negerbiamos žmogaus teisės. Vien retorinės poetikos jautriam poetui

nepakanka – atsiranda subtilesni tonai. Vientisas eilėraščio „Vaitojimas”

išgyvenimas reiškiamas minorinėmis dainos intonacijomis, tautosakinėmis

paralelėmis. Tai nuoširdus, naivus ir sentimentalokas skundas, primenantis

liaudiškų atsidūsėjimų žanrą, natūralų tautosakos adresanto poreikį

išsisakyti:

Kaip nenuliūsiu,

Kaip linksma būsiu:

Brolis išgrūstas

Į kraštą rusų.

Taip mažas daiktas –

Tikt už knygelę

Gudas prakeiktas

Spaudžia brolelį.

O kad pavirsčiau

Į oro paukštelį,

Tai aš išgirsčiau

Brolio verksmelį,

Oi, aš nulėkčiau –

Jį pamatyčiau,

Oi, aš pribėgčiau –

Jį suraminčiau.

Eleginiu skambesiu ir pavadinimu eilėraštis primena Kipr.Zabičio-

Nezabitauskio, pradėjusio lietuvišką tremties poeziją, „vaitojimus“.

Buitiškas „žemasis“ stilius atsiranda, kada poetas kalba apie savojo

meto realybę, piešdamas konkretesnį vaizdą, atkurdamas buitines situacijas

(„Žmonelės triūsia, prakaituoja”), plėtodamas didaktinę mintį,

moralizuodamas („Kalėdos“). Pamintos atrodo moralinės praeities kultūros

vertybės – dora, bblaivybė, tradicinės etikos normos. Kasdienybės daiktai

užpildo poetinę Vaičaičio eilėraščių erdvę. Jie nepoetizuojami, o išdėstomi

gerai pažįstamoje buitinėje aplinkoje – vyrauja aprašymas, statiški

„gyvieji paveikslai“. Pasakotojui, kaip ir Vaičaičio „vargdienėliui“

(„Užgimė viens prasčiokėlis”), nėra kur išsiveržti – sukamasi įprastoje

erdvėje (kaimas, pirkia, bažnyčia, karčema), patenkama į įprastas

situacijas. Ir tik karas – dar viena skaudi rykštė – išplėšia iš pažįstamos

aplinkos („Narsiai kovojo vaikinas“, „Kad sakė karalius į rindą sustoti”).

Tačiau agrarinė bendruomenė atrodo jau praradusi harmoningą pasaulėvaizdį,

jau nepakanka darnių gamtos ir darbo ritmų – skaudžiu disonansu įsiveržia

blogi įpročiai, beprasmybės jausmas. Regėdamas tokią griūtį, poetas

skaudžiai išgyvena („Saulė šviečia kuo aiškiausiai“).

Ironija. XIX a. pabaigoje poetų santykis su tikrove vis dažniau

tapdavo ironiškas. Ramaus epinio tono ar lyrinio atodūsio nepakako ir

Vaičaičiui. Netekęs kantrybės, jis į talką kviečiasi romėnų satyriką

Juvenalį. Satyrinio vaizdavimo tarsi mokomasi iš to meto, kada klestėjo

retorinė kultūra. Eilėraštyje „Juvenaliui“ krepiamasi į visus, kam skirtas

aštrus satyrinis žodis: tautinius jausmus praradusius, kosmopolitiškai

nusiteikusius inteligentus, lenkuojančius bajorus, kunigus, nutolusius nuo

savo tautos ir žmonių interesų, moraliai, dvasiškai žlugusius lietuvius.

Poetas pašiepia apsimestinį patriotizmą („Kaip tėvynė mūsų kenčia“),

atskleidžia pasauliečių ir dvasiškių konflikto beprasmiškumą („Padainuosiu

gražią dainą“), skaudžia ironija smerkia inteligentijos savanaudiškumą

(„Prisėskie, vaikeli, ką tau pasakysiu”). Satyrų žodis grubus, eiliavimas

sunkokas; pristigęs šmaikštesnio žodžio, poetas tenkinasi racionaliomis

konstrukcijomis. Žymiai aistringiau ir ekspresyviau reiškiama sava pozicija

– priešprieša bedvasei kosmopolitinei egzistencijai:

Man mielas žodis mūsiškai kalbėtas,

Daina, daina lietuviška saldi,

Šalis ta Dievo lietuviams žadėta,

Kurioj’ vienoj’ tik laimę ir randi.

Man mielas namas, mane užauginęs,

Man meilūs paukščių Lietuvos balsai,

Doringi vyrai, skaisčiosios merginos,

Iš darbo einant sunkūs atdūsiai.

                                                                     

        „Juvenaliui“

Ateitis. Stiprus patriotizmo jausmas, nepasitenkinimas dabartine

tikrove, dvasine visuomenės stagnacija ragina galvoti apie ateitį.

Vaičaitis pasitiki žmogaus protu, prasminga, pozityvia veikla. Kalbėdamas

apie ateitį, jis kviečia atminti „protėvių stiprybę“ ir „tarp sielvarto,

skausmų, vargų“, kuriais paženklintas dabarties laikas, ieškoti visuomenės

atgimimo galimybių. Taip išlaikoma visuotinė laiko paradigma. Tačiau poetas

neleidžia vaizduotei labai įsisiūbuoti ir nekuria utopinės ateities

panoramos. Tikėjimas, viltis reiškiama tiesioginiu konstatavimu arba

įprastomis XIX a. poezijai alegorijomis:

Išaušo Lietuvos aušrelė,

Tuojaus ir saulė užtekės,

Naujosios dvasios jau sėklelė

Tuo išbujos ir pražydės.

                                                     „Tikėjims

krikšto dailiai šviečia“

Ateitis nėra tolima perspektyva. Jos daigus poetas regi savo meto

tikrovėje. Jį džiugina prasminga individo integracija į visuomenę,

stiprėjantis jo idealizmas. Galvodamas apie ateitį, Vaičaitis viliasi, jog

„subręs jauna karta“ („Lietuviškas vakaras Petrapilėje“). Sieti ateitį su

nauja karta būdinga XIX a. pabaigos poezijai (Maironis, V.Kudirka).

Vaičaitis šią idėją reiškia įvairiais būdais. Jis kuria įprastas

situacijas: jaunuolis iškeliauja iš tėvynės studijuoti, parnešti šviesos

savo krašto žmonėms („Iškeliaujant iš tėvynės“), lietuviško vakaro metu

jaunimas dainuoja lietuviškas dainas; kaip ir J.Mačio-Kėkšto poezijoje,

naujoji inteligentų karta priešinama sustabarėjusios dvasios „barzdočiams“

(„Lietuviškas vakaras Petrapilėje“). Naujo

mąstymo poreikį Vaičaitis

reiškia alegoriniu seno ąžuolo, užgožančio jaunuolyną, įvaizdžiu („Auga

aržuols ir lapoja“). Improvizuotoje dviejų sakalų polemikoje jis palaiko

jaunąjį, kuris džiaugiasi vadovais „iš jaunų apšviestesnių“ („Vėjas ūžia,

šniokščia upės“). „Vaičaitis naujosios inteligentijos neidealizavo, nors ir

suvokė jos vadovaujančią misiją <.>. Inteligentų tiek nedaug, tai

išskirtinumas, asmeniškumas, atskirybė – o poetą vilioja sutapti su visais

ir visa.“ Galbūt todėl jam svarbi atrodė liaudiškoji ateities žmogaus

kilmė: „Pagimdys mūs’ liaudis galiūnus“ („Tikėjims krikšto dailiai

šviečia“). Pasitikėjimas gyvybingomis tautos šaknimis apsaugo nuo

rezignacijos ir pasimetimo. Kaimo kultūra Vaičaičiui – tas podirvis, kurio

pagrindu galima kurti ateities kultūrą, pagrįstą pozityviais idealais,

mokslu, sąmoningu darbu visuomenei, individo ryšiu su tauta.

Filosofija ir religija. Prasmingo gyvenimo siekis nesiriboja

patriotika. Egzistencinis motyvas plėtojamas abstraktesnėje,

filosofiškesnėje plotmėje. Tolstant nuo kasdienės empirikos, gimsta

universalesnės idėjos ir pajautos. Poetas netelpa dainiaus rėmuose –

atsiranda meditacijos, kontempliavimo poreikis. Tačiau mąslioji Vaičaičio

poezija neturi tvirtesnės filosofinės atramos, ją kiek daugiau veikia

religinės nuostatos.

Vaičaičio poezijos antropocentrizmas pagrįstas ne žmogiškosios

esybės galių atskleidimu, o sunkios ir vargingos „mažojo žmogaus“ lemties

vaizdavimu. Eilėraščiuose jis – „vaikiukas“ („Per tvorą į sodą mūs pono

žiūrėjo”), „prastas žmogus“ („Bažnyčioj“), „žmogelis“ („Duok, Dieve“).

Biliūniškojo humanizmo gaidos suskamba pajutus narsiai kovojusio vaikino

dramą („Narsiai kovojo vaikinas“), skaudžią po pasaulį blaškomo emigranto

dalią („Lūkėjimas“). Pasaulis suskilęs į laimingus ir bedalius. Todėl

nenuostabu, kad „kontrastinis paralelizmas – viena mėgstamiausių Vaičaičio

poetinių priemonių“. Jo poezijos „vargdienėlių“ paveikslai „primena

konkrečius gyvenimo atvejus, bet kartu yra simboliai, apeliuojantys į

neteisingai sutvarkyto pasaulio sąžinę“. Objektyvizuotas Vaičaičio santykis

su transcendencija pagrįstas plataus pobūdžio prašymais. Kartais pagalbos

„mažajam žmogui“, kaip paskutinės vilties, jis meldžia pirmiau nei globos

Tėvynei:

Duok, Dieve, pasilsį žmogeliui,

Kurs gyvasčio silpnu žingsniu,

Pro gražų eidamas sodelį,

Keliaut tur dulkėtu keliu.

                                                              „Duok,

Dieve“

Maironis žmogaus situaciją piešė gana tamsiomis spalvomis. Prieš

Dievo visagalybę žemiškoji būtis jam atrodė niekingai menka. Vaičaitis

atkreipia dėmesį ne į nuodėmingą, bet į kenčiantį, nelaimingą žmogų. Tačiau

kentėjimai nenuskurdina dvasios. Tyriausių jausmų, tikro dvasingumo poetas

ieško „svieto žmonelių širdies viduryj“ („Norėjau aš deimanto grūdus

pagriebti”). Jis pastebi nuoširdžią kaimiečio maldą ir žavisi jos tikrumu

(„Bažnyčioj“). Teologo Maironio žmogus, sujaudintas giesmių, maldų, vargonų

gaudesio, pajunta savo menkumą ir pravirksta gailėdamasis už nuodėmes: „Kad

dreba vėl sienos nuo bbalso ir griausmo, / Už nuodėmes ašaros veržias iš

skausmo / Ir krinta kaip Dievo rasa“ („Jaunoji Lietuva“). Vaičaičio vargšui

seniui ašaros byra suvokus savo nedalią („Bažnyčioj“). Varguolio gyvenimas

– nuoširdus tarnavimas Dievui, dažnai liekantis be atlygio („Nereikia mums

turtų didžiųjų”). Dėl to nepriekaištaujama ir piktai neburnojama, tik

elegiškai susimąstoma. Toks liaudiškas nusiteikimas yra tolimas religine

filosofija grindžiamai poezijai – paprastas ir natūralus atodūsis primena

tautosakos žanrus. Čia nepakylama iki gilesnės kontempliacijos,

pasitenkinama tezinėmis išvadomis ir vienaprasmėmis formuluotėmis.

Tačiau religinis motyvas Vaičaičio poezijoje atsiduria ir

bendresniame kontekste, kai paliečiami žžmogaus būties klausimai. Dievybės

būtinumas, individo susitelkimas nevilties valandą rodo gebėjimą ieškoti

atramos aukščiausiose dvasingumo sferose. V.Daujotytė sako, jog tokiu

atveju „svarbi yra pati meditacija, jos guodžiančio išsisakymo galimybė“.

Religinė idėja tada susipina su individualiu išgyvenimu, lyriškai apmąstomi

egzistenciniai klausimai. Religine filosofija padvelkia Vaičaičio

medituojama žmogaus-keleivio tema (elegija „Gyvenimo mano saulutė jau

leidžia”), būties trapumo suvokimas, gyvenimo ir mirties paralelės (elegija

„Geltonas lapas susitraukęs.“). Pajutęs žmogaus vienatvę, slegiantį

nerimą ir liūdesį, poetas „raminasi religinės paguodos viltimis“: „Tada

nors tu, Aukščiausias, savo globą / Man, nelaimingam vargšui, duok“ („Kada

nelaimių, rūpesčių nagai“). Tai ne abstrakti religinė meditacija, o

natūralus, su liaudiška tradicija sietinas poreikis prie ko nors

prisiglausti, individuali reakcija. Vaičaičiui svetimas formalizmas,

apsimetimas dvasios reikaluose. Krikščioniškas vertybes jis priima

natūraliai, be dirbtinės egzaltacijos, kaip vidinio pasaulio turtinimo bei

stiprinimo šaltinį. Dievo nuojauta atsirado iš pačios poeto asmenybės

intravertiškumo – iš vienatvės, susikaupimo, savistabos, lydėjusių jį visą

gyvenimą „kaip mieli ir sunkūs vaikystės šešėliai“. Todėl ir Vaičaičio

poezijoje yra stipriau išreikšti vidiniai Dievo ir žmogaus santykiai, o ne

teocentrinio Dievo autoritetas.

Elegija. Mąstymams apie žmogaus gyvenimą Vaičaitis pasirenka

elegijos žanrą ir geriausiuose kūriniuose išlaiko pirminę jo prasmę.

Atsiradusi antikoje, elegija buvo atliekama per laidotuves pritariant

fleitai. Išmanantis retorinę kultūrą poetas mirties nuojautas reiškia šiuo

žanru; parašo ir platesnės tematikos eleginės nuotaikos kūrinių. Minorinėse

jų tonacijose tarsi girdime jo pamėgto, dažnai guodusio ir raminusio

„vamzdžio“ aidą („Vamzdi mielas! kkiek išduodi“).

Vertimai. Vaičaitis praturtino lietuvių poeziją ir savo vertimais iš

lenkų ir rusų kalbų. Geriausiai pavykę vertimai – A.Puškino „Šykštusis

riteris“ ir „Undinė“. Vaičaitis pranoko daugelį ano meto poetų „jausmo

gilumu ir eiliavimo natūralumu“, ir tai jam pelnė „tikro poeto vardą“, o jo

kūryba skatino poezijos meno tobulėjimą.