Sunkiosios atletikos raida

Turinys

1. Įvadas

2. Sunkioji atletika ikirevoliucinėje Rusijoje

3. Sunkioji atletika Tarybų Sąjungoje

4. Sunkioji atletika Lietuvoje

5. Literatūros sąrašas

Įvadas

Visų pasaulio tautų tautosakoje rasime mitų, legendų apie stipruolių žygdarbius. Stipruolius dievindavo, nes jie dažniausiai būdavo tėvynės gynėjai, pavyzdys auklėjant jaunąją tautą.

Pratimai su svoriais buvo žinomi senovėje, jais ugdydavo jėgą. Tada ir atsirado terminas atletizmas. Senovės graikai jėgai ugdyti naudojo halteresus, panašius į dabartinius hantelius. Pirmieji propaguoti atletizmą pradėjo senovės graikų gydytojai. Įžymusis Galenas darbuose apie mediciną aprašė pratimus su hanteliais raumenis stiprinti, aiškino, kad tokie pratimai padeda ggeriau ir ilgiau išsaugoti sveikatą. Graikų kalbos žodis athletikos reiškia gimnastiką, mankštą, kuriai atlikti reikia jėgos. Ilgą laiką sunkiąja atletika buvo vadinamos kelios sporto šakos: sunkumų kilnojimas, boksas, imtynės. Dabartinę reikšmę sunkioji atletika kaip sporto šaka įgavo mūsų amžiaus viduryje.

Žymiausias (ne mitologinis kaip Heraklis) Senovės Graikijos stipruolis buvo galingasis atletas Milonas, olimpinėse žaidynėse laimėjęs net šešis palmių vainikus. Senovės Graikijos atletizmo kultūrą vėliau paveldėjo romėnai. Jėgos kultas ilgą laiką viešpatavo Koliziejaus arenoje. Čia į mirtiną kovą stodavo gladiatoriai, ppasirodydavo įžymūs artistai stipruoliai: Atanatas, Rusticelis, Fuvijus, Silvijus ir kiti.

Žlugus Senovės Romos imperijai, susidomėjimas atletizmu ėmė po truputį mažėti. Kryptingo jėgos ugdymo naują žmonės vėl prisiminė Renesanso epochoje.

XIV – XV a. Anglijos kareiviai skirdavo daug laiko jėgos ypatybių uugdymui. Tam jie naudodavo įvairius svarsčius, akmenis, geležines sijas ir kitokius daiktus. Ypač jėgą vertino škotai. Kiekvienas jaunas škotas turėjo pakelti ne mažiau kaip 100 kilogramų sveriantį akmenį ir uždėti ant kito akmens. Tik tada jaunuolį pripažindavo vyru ir leisdavo jam nešioti kepurę. Valdant karalienei Elžbietai (XVI a. pabaiga), jauniems anglams, užuot šokus ir tuščiai pramogavus, buvo rekomenduojami pratimai su svarsčiais.

Laikui bėgant atletizmas tapo populiarus Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Olandijoje, Danijoje, JAV, Kanadoje , Australijoje ir kitose šalyse.

XIX a. pabaigoje ėmė ryškėti dvi atletizmo kryptys – sportinis atletizmas ir kultūrizmas. Žymiausi sportinio atletizmo propaguotojai susižavėjo rekordais, mažiau dėmesio ėmė skirti kūno estetiniam grožiui. Kultūrizmo šalininkų tikslas – formuoti gražų, proporcingai išvystytą raumeningą kūną.

Kultūrizmo pradininku galima laikyti vvokietį Eugenijų Sandovą (1867 – 1925), praėjusio šimtmečio pabaigoje sukūrusį pratimų su hanteliais ir espanderiais sistemą. Vėliau kultūrizmas tapo populiarus JAV ir kitose kapitalistinėse šalyse. Nuo 1939 metų JAV pradėta rengti kultūrizmo varžybas.

Ilgainiui jėgos atletizmo atstovų varžybos it treniruočių metodika virto sunkiosios atletikos sportu. Sukūrus varžybų taisykles, pradėta rengti stipruolių konkursus. Pirmosios oficialios stipruolių varžybos įvyko 1892 m. sausio 19 Londone. Kanadietis L. Siras ir Anglijoje gyvenęs vokietis E. Sandovas galynėjosi su svoriais – stipresniojo laukė pasaulio čempiono titulas. NNugalėjo 160 kg svėręs L. Siras.

Sunkioji atletika įtraukiama ir į pirmųjų olimpinių žaidynių programą. 1896 m. vasarą Atėnuose aukso medalį iškovojo danas V. Jensenas. Tais pačiais metais Roterdame įvyko pirmasis Europos stipruolių čempionatas absoliučiam čempionui išsiaiškinti. Juo tapo bavarietis H. Bekas, abiem rankomis išspaudęs 130 kg ir išstūmęs 135 kg.

Iki 1913 m. Europos čempionatus rengė sporto laikraščių redakcijos, tarptautinių parodų administracijos arba turgų komitetai. Vėliau čempionatų organizavimu ėmė rūpintis pasaulinė sunkiosios atletikos sąjunga, o nuo 1920 metų – tarptautinė sunkiosios atletikos federacija. 1969 metais įkuriama Europos sunkiosios atletikos federacija.

Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo įvyko šešerios Europos pirmenybės. Nuo 1947 m. Europos pirmenybės rengiamos kasmet (išskyrus 1948, 1952 ir 1967 metus).

Surengti sunkiosios atletikos čempionatus bandyta XIX a. pabaigoje Anglijoje, vėliau – Šiaurės Amerikoje. 1892 m. sausio 19 –ąją Londono “Akvariumo” teatre vieno laikraščio redakcija surengė stipruolių mačą pasaulio čempionui išsiaiškinti. 1893 metų liepos mėnesį Niujorko “Policijos laikraštis” pakvietė į pasaulinį konkursą grupę cirko artistų iš Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Australijos, Amerikos. Laimėjo amerikietis D. Kenedis, kuris, pirštais suėmęs 546,5 kg sveriančios plieninės sijos žiedą, pakėlė ją virš kelių ir ištiesė liemenį.

1898 metais Austrijos sunkiosios atletikos sąjunga Vienoje surengė pasaulio sunkiosios atletikos mėgėjų čempionatą. Jame pirmą kartą įįteiktas medalis su pasaulio čempiono juosta, prizininkai apdovanoti garbės raštais. Nugalėtoju tapo austras V. Tiurkas (devinkovėje). Specialistai šį čempionatą laiko pirmuoju sunkiosios atletikos čempionatu.

Pirmojo pasaulinio karo metais pasaulio sunkiosios atletikos sąjunga iširo. Tik po karo, 1920 metais, prancūzų iniciatyva įkuriama tarptautinė sunkiosios atletikos federacija. Tarp dviejų pasaulinių karų ji surengė 5 pasaulio čempionatus, 5 olimpines žaidynes ir 6 Europos čempionatus.

Pasaulinėse ir kitose varžybose dalyvių svorio kategorijos keitėsi keletą kartų. Ilgą laiką svorio kategorijų apskritai nebuvo. Nuo 1905 metų įvestos trys svorio kategorijos: lengvas svoris – iki 70 kg, vidutinis – 70 – 80 kg, sunkus – daugiau kaip 80 kg. Nuo 1910 metų įvesta ketvirtoji svorio kategorija – puslengvis (“plunksnos”) svoris (iki 60 kg). 1913 metais įvedama dar viena svorio kategorija – pusvidutinis svoris – iki 72.5 kg (nuo 1914 m. – iki 75 kg). Iki 1951 metų ji vadinama vidutiniu svoriu, nuo 1951 metų iki šiol – pusvidutiniu svoriu. 1947 metais įvedama šeštoji svorio kategorija – lengviausias svoris – iki 56 kg, 1951-aisiais – septintoji – pussunkis svoris – 82,5 – 90 kg. 1969 metais pasaulio ir Europos čempionate įvedamos dar dvi svorio kategorijos: visų lengviausias – iki 52 kg ir I sunkaus svorio – nuo 90 iiki 110 kg. 1977 metais sudaroma dar viena, jau dešimtoji svorio kategorija – antrasis pussunkis svoris (90 – 100 kg).

Istoriškai kito ir čempionatų programos. Iki 1920 metų atletai atlikdavo spaudimo ir stūmimo pratimus abiem rankomis. Vėliau varžybų programoje beveik dešimt metų buvo penkiakovė: štangos spaudimas, rovimas, stūmimas viena ranka, stūmimas abiem rankomis ir rovimas.

1928 metų olimpinėse žaidynėse pratimai viena ranka panaikinami. Programoje lieka trikovė abiem rankomis, nors rekordai, pasiekti keliant štangą viena ranka, registruojami iki 1950 metų.

1928 – 1973 metais nugalėtojus čempionatuose sustatydavo trikovėje. Tik 1972 metais po ilgų debatų tarptautinė sunkiosios atletikos federacija panaikino štangos spaudimą.

1920 metais priimamas vienas standartinis visoms varžyboms prietaisas – štanga su surenkamais įvairaus svorio skridiniais ir plonu besisukančiu virbalu. 1960 metais švedų firma “Eleiko” pagalima pirmą štangą guma aptrauktais skridiniais.

Varžybos taisyklės keitėsi mažai. Iki 1920 metų teisėjus varžybų dalyviai rinkdavo atviru balsavimu. Nuo 1930 metų savo sprendimą teisėjai pareikšdavo rankos pakėlimu. Po kelerių metų pradėta naudotis skirtingų spalvų vėliavėlėmis (baltą – kai bandymas sėkmingas, raudoną – kai nesėkmingas). Nuo 1940 metų vėliavėlės pakeistos elektrine šviesos signalizacija ( spalvų reikšmė tokia pati kaip ir vėliavėlių). Nuo 1974 metų visas svarbias varžybas aptarnauja tarybinių specialistų pagaminta elektroninė teisėjavimo aparatūra.

Sunkioji atletika ikirevoliucinėje

Rusijoje

Reguliarių pratybų su svoriais reikšmę jėgai ugdyti pirmasis Rusijoje įvertino gydytojas Vladislovas Krajevskis (1841 – 1901). Sunkiosios atletikos gimimu Rusijoje laikoma 1885 metų rugpjūčio 10-oji (pagal seną kalendorių). Tą dieną Peterburge, V. Krajevskio bute, vienas cirkininkas demonstravo jėgos pratimus. Po to buvo nutarta suburti sunkiosios atletikos mėgėjų ratelį. Jo vadovu išrenkamas V. Krajevskis. Ratelio nariai (daugiausia gydytojai, architektai, dailininkai) vėliau tapo profesionaliais, populiarino sunkiąją atletiką. Vėliau panašūs reteliai atsirado Maskvoje, Kijeve, Ufoje. V. Krajevskis palaikė ryšius su jais, keitėsi ddarbo patirtimi.

1897 metais įkuriama Peterburgo sunkiosios atletikos sąjunga. Tais pačiais metais ji surengia pirmąjį Rusijos sunkiosios atletikos čempionatą. Jame dalyvavo tik 7 atletai. Čempionatą laimėjo G. Mejeris. 1898 metais įvyko antrasis Rusijos sunkiosios atletikos čempionatas. Jį laimėjo G. Gakenšmitas. Rusų stipruoliai pirmą kartą dalyvavo 1989 metais Vienoje įvykusiame pasauliniame stipruolių konkurse. Čia G. Gakenšmitas laimėjo III, o G. Mejeris – IV vietą. Kitais metais žymių laimėjimų pasiekė S. Jelisejevas, 1899 ir 1900 metais tapęs Rusijos čempionu.

1899 metais Italijos ssunkiosios atletikos sporto kūrėjas L. Mončitelis ir laikraščio “Dello sport” redakcija suorganizavo jubiliejinį Milano imtynininkų turnyrą. Jame dalyvavo vokiečiai, prancūzai, šveicarai, ispanai, austrai. Turnyro pabaigoje organizatoriai surengė svorių kėlimo konkursą, kurį laimėjo rusų stipruolis S. Jelisejevas. Būdamas lengviausias iš visų ddalyvių (svėrė 92,5 kg), jis viena ranka išstūmė 86,8 kg, abiem rankomis – 143,3 kg, abiem rankomis išspaudė 116,7 kg svorio štangą.

Tuo metu labai populiarus buvo ir kitas rusų stipruolis P. Krilovas jis pasiekė tikrai daugelį stulbinančių rezultatų: viena ranka išspaudė 114,6 kg štangą, o 32 kg svarstį kaire ranka išspaudė net 86 kartus iš eilės.

Nuo 1897 metų rusų sunkiaatlečiai pradėjo reguliariai rengti šalies čempionatus. Tuo metu pasikeitė treniruočių metodika. Europoje buvo taikomos dvi pratimų atlikimo sistemos: vokiečių ir prancūzų. Pagal vokiečių sistemą atletai štangą keldavo sustodami keliose padėtyse: pirmiausia, suėmęs rankomis štangos virbalą, atletas lėtai tiesdavosi ir pasidėdavo štangą ant šlaunų, po to viena ranka pakeldavo aukštyn kairę arba dešinę štangos pusę iki peties ir kita ranka, rridendamas štangą pilvu, bandydavo ją užkelti ant krūtinės. Spaudimą atletai atlikdavo lėtai, atlošdami liemenį atgal ir sulenkdami kojas per kelio sąnarį.

Temperamentingi prancūzai štangą ant krūtinės užsikeldavo vienu judesiu nesustodami. Keliant štangą, virbalu liesti šlaunis ir pilvą buvo negalima.

Tarp šių dviejų sistemų šalininkų kurį laiką vyko atkakli kova. Tačiau prancūzų sistema kasmet įgydavo vis daugiau šalininkų: varžybų dalyviui, kuris keldamas štangą griežtai laikydavosi šios sistemos taisyklių, prie galutinio rezultato pridėdavo 10 proc. pakelto svorio.

1912 metų gruodžio 31-ąją į PPeterburgą atvykę įvairių Rusijos miestų sunkiosios atletikos ratelių atstovai nusprendė įkurti Visos Rusijos sunkiaatlečių sąjungą. Jos pirmininku išrenkamas Peterburgo atletų atstovas L. Čaplinskis. 1913 metų vasarą Visos Rusijos sunkiaatlečių sąjunga priimama į Pasaulinę sunkiosios atletikos mėgėjų sąjungą, o L. Čaplinskis išrenkamas jos vykdomojo biuro sekretoriumi. 1913 metų pasaulio čempionate du rusų atletai P. Herudzinskis ir J. Krauzė iškovojo prizines vietas.

Svarbų vaidmenį plėtojant sunkiąją atletiką suvaidino žurnalai “Rusų sportas” ir “Herkulesas”, kurių sunkiosios atletikos skyriams vadovavo L. Čaplinskis ir I. Lebedevas. Jie spausdindavo metodinius straipsnius, atletų biografijas, informaciją apie varžybas Rusijoje ir užsienyje, rekordų lenteles, medicinines rekomendacijas.

Ikirevoliucinėje Rusijoje atletai dalyvaudami trijuose pasaulio čempionatuose iškovojo 4 medalius. Iš Pasaulinės sąjungos užregistruotų 50 pasaulio rekordų net 26 priklausė rusų atletams. Carinėje Rusijoje sporto pratybos buvo prieinamos nedaugeliui, sunkiąją atletiką kultivavo tik apie 500 žmonių.

Sunkioji atletika Tarybų Sąjungoje

Didžioji Spalio socialistinė revoliucija pradėjo naują epochą Rusijos sporte. Sportas tapo prieinamas daugeliui. 1918 metais, siekiant parengti stiprius, fiziškai užgrūdintus karius kovai su interventais ir kontrrevoliucionieriais, fizinis parengimas įvedamas armijoje. 1919 metais sunkiajai atletikai ima vadovauti Maskvos sunkiosios atletikos lyga. Jau 1920 metais ji parengė ir aptvirtino varžybų programą, taisykles ir svorio kategorijas. Varžybų programoje – penkiakovė, 5 svorio kategorijas (60, 67,5, 75, 82,5 ir 990 kg). Dalyviams leidžiama atlikti po 3 kiekvieno pratimo bandymus, nesėkmės atveju – vieną papildomą bandymą su didesniu svoriu.

1923 metais Tarybų Sąjungoje įkuriama Aukščiausioji kūno kultūros taryba. Prie jos sudaromos gynybos, puolimo ir sunkiosios atletikos sekcijos. Daug dėmesio skiriama varžyboms kaip pagrindinai sunkiosios atletikos propagandos ir populiarumo priemonei. Tuo metu sąvoka sunkioji atletika reiškė imtynes, štangos kėlimą, svarsčių kilnojimą, boksą, akmenų mėtymą, virvės traukimą. Dar tais pačiais metais Maskvoje surengiamos pirmosios TSRS sunkiosios atletikos pirmenybės. Nugalėtojais tapo: 60 kg svorio kategorijoje A. Bucharovas, 67,5 kg – I. Žukovas, 75 kg – Ekstas, 82,5 kg – J. Sparė, 90 kg – M. Gromovas. 1923 metų gegužės mėnesį leningradietis M. Buinickis pagerino pasaulio rekordą raunant viena ranka lengviausiame svoryje – 60,9 kg. Tai – pirmasis TSRS atletų pasaulio rekordas.

1927 metais TSRS pirmenybės Leningradevyko jau pagal naujas taisykles. Buvo įvesti atskyriai (I.II ir pradedančiųjų), klasifikaciniai normatyvai TSRS ir tarptautinėms varžyboms. Rungtyniauta 7 svorio kategorijose. Dalyvauti varžybose galėjo ne jaunesni kaip 25 metų amžiaus sportininkai.

1928 metais Maskvoje įvyko tarptautinės varžybos. Jose dalyvavo ir Austrijos, Anglijos, Vokietijos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Šveicarijos, Švedijos atletai, iš viso 134 sportininaki. Jie pagerino 18 sąjunginių rekordų.

1928 – 1931 metais TSRS sunkiosios atletikos pirmenybės nebuvo rrengiamos. 1930 metų pradžioje įvedami 6 atskyriai: pradedantieji, III, II, I, sporto meistras ir pagyvenusiųjų ( vyresnių kaip 40 metų). 1933 metais TSRS pirmenybėse Minske pagerinti net 11 sąjunginių rekordų. Tais pačiais metais prasideda ir pasaulio rekordų šturmas. Jų autoriai: M. Šišovas, M. Košelevas, N. Šatovas, Š Amburcumianas, A. Kasperavičius.

1934 metais III darbininkų olimpiadoje Amsterdame tarybiniai sunkiaatlečiai iškovojo pirmąją vietą. M. Kasjanikas, G. Popovas, N.Šatovas, V. Krylovas, A. Božko, K. Nazarovas, J. Kucenko tapo čempionais. Iš 8 pagerintų sąjunginių rekordų 4 viršijo pasaulio.

1936 metais sunkiosios atletikos sekcija atsiskyrė nuo bokso ir imtynių sekcijų. Į varžybų programč įtraukiama trikovė: štangos spaudimas, rovimas ir stūmimas abiem rankomis. Tais pačiais metais pagerinama 15 sąjunginių rekordų.

1938 – 1941 metais išaugo ne tik sunkiosios atletikos masiškumas, bet ir meistriškumas. Pagerinama 50 sąjunginių rekordų, iš jų net 24 – pasaulio. Tačiau TSRS atletų pasiekti pasaulio rekordai nebuvo oficialiai registruojami, nes šalies sunkiosios atletikos federacija dar nepriklausė tarptautinei federacijai ir olimpiniam komitetui.

Didžiojo Tėvynės karo metais daugelis atletų krito mūšio lauke gundami Tėvynę. Tai V. Krylovas, K. Milcevas, V. Čiudnovskis, V. Gasinenka ir kiti. Kai kurie po sunkių sužeidimų tapo invalidais, jiems teko palikti sunkiąją atletiką. 1943 metais šalies pirmenybės surengiamos Gorkyje, 1944

– ką tik išvaduotame Kijeve.

1946 metais TSRS įstojo į tarptautinę sunkiosios atletikos federaciją. Tais pačiais metais, dalyvaudama pasaulio pirmenybėse Paryžiuje, tarybinė komanda užima II vietą (I – JAV). G. Novakas pirmasis iš tarybinių atletų iškovojo pasaulio čempiono titulą ir pagerino 3 pasaulio rekordus pussunkiame svoryje.

1947 metais atletai vėl ima aktyviai dalyvauti įvairiose varžybose. Europos pirmenybėse Helsinkyje jie užima I komandinę vietą, penkiose svorio kategorijose iškovoja aukso medalius ( I. Azdarovas, I. Mechanikas, N. Šatovas, G. Novakas, J. Kucenko). 11949 metais įvedama vieninga sąjunginė sportinė klasifikacija. Jai teko nemažas vaidmuo didinant sunkiosios atletikos sporto masiškumą ir meistriškumą.

1950 metais pasaulio pirmenybėse Paryžiuje TSRS sunkiosios atletikos rinktinė užėmė III vietą (I – JAV, II – Egiptas). Taip atsitiko todėl, kad senieji rinktinės nariai pasitraukė iš aktyvaus sporto, o jaunesnės kartos sunkiaatlečiai dar negalėjo konkuruoti su tuomet stipria amerikiečių sunkiaatlečių bei kitų šalių rinktinėmis.

1952 metais tarybiniai atletai pirmą kartą dalyvavo XV olimpinėse žaidynėse Helsinkyje. Pirmaisiais olimpiniais čempionais tapo I. Udodovas, RR. Čimiškianas, T. Lomakinas. Neoficialioje komandinėje įskaitoje pirmąją vietą pirmąją vietą mūsų šalies rinkitė, iškovojusi 3 aukso, 3 sidabro ir vieną bronzos medalį. 1953 metais pasaulio pirmenybėse Stokholme TSRS irgi užėmė pirmąją vietą. Aukso medalius iškovojo I. Udodovas, N. Saksonovas, AA. Vorobjovas.

Tarybiniai atletai pasaulio, Europos pirmenybėse ir vėliau iškovodavo pirmąsias vietas, išskyrus Melburno olimpines žaidynes 1956 metais, kur vienu tašku laimėjo JAV, ir Miuncheno olimpines žaidynes 1972 metais( pirmi – bulgarai). Europos pirmenybėse TSRS rinktinė I vietos nelaimėjo 1965 ir 1978 metais. Pasaulio pirmenybės pralaimėtos 1946 metais (II vieta), 1950 metais (III vieta), 1965 metais (II vieta) ir 1974 metais (II vieta).

1965 metais tarybiniams atletams suaugusiųjų grupėje priklausė pusė pasaulio rekordų, o jaunimo amžiaus grupėje – tik 2 iš 32 registruojamų. Japonijos jauniesiems sunkiaatlečiams priklausė net 12 jaunimo rekordų. Tuo metu TSRS sunkiosios atletikos specialistai manė, kad sportininkus reikia pradėti treniruoti nuo vyresnio amžiaus, nes pratimai su svoriu gali neigiamai paveikti bręstantį organizmą. Vėliau, atlikus specialius tyrimus, nustatyta, kkad treniruočių krūviai su svoriais ne tik nedaro neigiamos įtakos jaunųjų sportininkų fiziniam vystymuisi, bet netgi gerina įvairių organizmo funkcijų veiklą. Nuo 1967 metų pradėta rengti TSRS pirmenybes 19 – 20 metų amžiaus jaunuoliams, o nuo 1968 metų – 17 – 18 metų amžiaus jauniams dvikovėje (rovimas, stūmimas) ir atliekant kontrolinius bendrojo fizinio pasirengimo pratimus (100 m bėgimas, 400 m bėgimas, šuolis į aukštį iš vietos). Tai greitai davė rezultatų: 1966 – 1970 metais TSRS jaunimo rinktinės nariai pasiekė net 336 pasaulio rekordus.

Daugiausiai pasaulio rekordų tarybiniai sunkiaatlečiai pasiekė 1970 – aisiais. Sausio mėnesį A. Aleksejevas pagerino net 3 pasaulio rekordus (spaudimas – 210,5 kg, stūmimas – 221,5 kg ir trikovė – 595 kg). Kovo mėnesį šiš II sunkaus svorio atletas trikovėje iškėlė 600 kg. Rygietis G. Ivančenka pirmasis iš vidutinio svorio atletų iškėlė 500 kg, o V. Kolotkovas (pussunkis svoris) pirmasis pasaulyje išstūmė 200 kg.

1972 metais tarptautinė federacija panaikino spaudimo veiksmą. Nuo 1973-ųjų varžybų programoje – dvikovė. XX olimpinėse žaidynėse (1972 m., Miunchenas) tarybinė sunkiaatlečių komanda pasirodė nesėkmingai. Komandinę I vietą laimėjo Bulgarijos sunkiaatlečiai. Šioje olimpiadoje pirmąsias vietas iškovojo V. Aleksejevas, J. Taltsas ir M. Kiržinovas.

Tarybinė sunkiaatlečių komanda atsirevanšavo bulgarams 1973 metų Europos pirmenybėse, kur pagerino net 9 pasaulio rekordus ir iškovojo 6 pirmąsias vietas. Tačiau 1974 metais Maniloje vykusiame pasaulio čempionate mūsų šalies sunkiaatlečiai vėl pralaimėjo bulgarams.

1975 metų Europos ir pasaulio sunkiosios atletikos čempionatai vyko Maskvoje. Abu juos laimėjo tarybiniai sportininkai.

XXI olimpinių žaidynių (1976 m., Monrealis) sunkiosios atletikos varžybas laimėjo tarybiniai sunkiaatlečiai. Tarptautinė sunkiosios atletikos federacija 1976 metais pradėjo vykdyti pasaulio čempionatus jaunuoliams iki 20 metų.

1978 metais net penki tarybiniai sunkiaatlečiai – K. Osmonalijevas, N. Kolesnikovas, J. Vardanianas, D. Rigertas ir J. Zaicevas –– tapo pasaulio čempionais. TSRS komanda vėl iškovojo pirmąją vietą.

Sėkmė komandą lydėjo ir 1979 Graikijoje, Salonikuose, įvykusiame Europos ir pasaulio čempionate. Čia pasaulio čempionų titulus iškovojo: K. Osmonalijevas, J. Vardanianas, G. Besonovas, P. Sirčinas, S. Arakelovas, S. Rachmanovas.

1980 metais olimpinių žaidynių varžybos bei pasaulio čempionatas įvyko Maskvoje. Maskvos olimpinėse žaidynėse pagerinta 21 olimpinis ir 13 pasaulio rekordų. Net penki tarybinai atletai tapo olimpiniais čempionais. Tai K. Osmonalijevas, V. Mazinas, J. Vardanianas, L. Taranenko, S. Rachmanovas. Pirmąją komandinę vietą užėmė tarybiniai sunkiaatlečiai, 1 tašku nugalėję Bulgarijos rinktine.

Reguliariai dalyvaudami Europos, pasaulio čempionatuose ir olimpinėse žaidynėse, mūsų šalies atletai pasiekė svarių laimėjimų. TSRS sunkiosios atletikos rinktinė 6 kartus laimėjo olimpines žaidynes, 25 – pasaulio čempionatus, 30 – Europos čempionatus, pasiekė daugiau kaip 1000 pasaulio rekordų. Trisdešimt tarybinių sunkiaatlečių tapo olimpiniais čempionais, o A. Vorobjovas, L. Žabotinskis, V. Aleksejevas olimpinio čempiono vardą iškovojo po du kartus.

Pastaraisiais metais tarybinių sunkiaatlečių sėkmė tarptautinėje arenoje siejama su šiais vardais: D. Rigerto, K. Osmonalijevo, N. Kolesnikovo, V. Aleksejevo, S. Rachmanovo, J. Sarkisjano, O. Mirzojano, V. Vardaniano, L. Taranenkos, A. Guniaševo, J. Zacharevičiaus, V. Solodovo, P. Kuznecovo.

Didelio tarybinės sunkiosios atletikos autoriteto tarptautinėje arenoje pagrindas – ne tik geri sportiniai rezultatai, bet ir nesavanaudiška TSRS ssunkiosios atletikos federacijos parama kitų šalių sportininkams.

Sunkioji atletika Lietuvoje

Pirmuosius žingsnius Lietuvoje sunkioji atletika žengė mūsų amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje. Kaip ir kitas sporto šakas, sunkiąją atletiką taip pat ugdė pavieniai entuziastai. Daugiausia nusipelnė Atlanto vandenyno nugalėtojas lakūnas Dauponas Darius ir Lietuvos dviračių sąjungos pirmininkas Juozas Šulginas. Jų iniciatyva 1923 metų graudžio 28 – 29 dienomis Kaune surengtos pirmos Lietuvos Dviratininkų sąjungos sunkiosios atletikos pirmenybės. Nors organizatoriai stokojo patirties, noras, optimizmas, pastangos davė savo: varžybos tapo svarbiu įvykiu Lietuvos sporto istorijoje.

Programoje – kelių sporto šakų mėgėjų pasirodymas. Dauguma atletų štangą kėlė štangą, boksavosi, ėmėsi ant imtynių kilimo. Šioms, pirmosioms Lietuvos sunkiosios atletikos pirmenybėms iš Prancūzijos buvo parvežta pirmoji Lietuvoje štanga, svėrusi 53 kg. Pirmenybėse dalyvavo keturi atletai, jie varžėsi dvejose svorio kategorijose. Varžybų programoje buvo: štangos spaudimas, rovimas, stūmimas abiem rankomis ir rovimas, stūmimas viena ranka.

Čia pasiekti rezultatai – pirmieji Lietuvos rekordai. V. Tarvydas dešine ranka išrovė 53 kg, abiem rankomis išspaudė 53 kg, viena ranka išrovė 53 kg. J. Štulginas viena ranka išrovė 38 kg, viena ranka išstūmė 43 kg, abiem rankomis išspaudė 53 kg. Sunkiaatlečiai būtų iškėlę ir daugiau, bet negalėjo, nes maksimalus štangos svoris – 53 kg. Čempionu paskelbtas J. Štulginas, nes jo asmeninis

svoris 61 kg, o V. Tarvydo – 80 kg.

Netrukus sunkiosios atletikos mėgėjų atsirado Klaipėdoje, Šiauliuose, Tauragėje. Laikui bėgant geografija plėtėsi. Atletai treniravosi Kybartuose, Virbalyje, Kazlų ūdoje, Telšiuose, Panevėžyje, Ukmergėje. Pirmieji žingsniai buvo sunkūs. 1925 metais “Sporto” žurnalas rašė: “<.> sporto bei fizinio lavinimo atžvilgiu kažin ar ne paskutinę vietą Europoje užimame”. Treniruotės ir varžybos vyko tam nepritaikytose patalpose, bet tai nemažino šios sporto šakos gerbėjų entuziazmo. Prie sunkiosios atletikos lopšio stovėjo legendinis lakūnas S. Darius, universalus sportininkas R. MMironas, vėliau žinomas kalbininkas.

1924 metais Kauno pirmenybėse dalyvavo jau 8 atletai. Didžiausias štangos svoris buvo 93 kg. Čempionais tapo lengvasvoris R. Lemonas (penkiakovės suma 271,5 kg), vidutiniasvoris V. Tarvydas (325 kg) ir pussunkiasvoris J. Vasiliūnas (338,5 kg). Kai kurie varžybų dalyviai pirmą kartą kėlė štangą, nes iki tol treniravosi tik su svarsčiais.

Palyginkime šiuos ir 1924 metų Maskvos pirmenybių rezultatus (atitinkamai pagal svorio kategorijas). A. Bucharovas penkiais veiksmais iškėlė 376 kg, V. Spresleris – 392 kg, J. Sparė – 4488,8 kg. Prancūzo lengasvorio A. Filiponso pasailio rekordas raunant štangą abiem rankomis – 92,5 kg, o R. emono Lietuvos rekordas – 61 kg.

1925 metų vasario 8-ąją Kaune įvyko pirmosios tarptautinės sunkiosios atletikos varžybos. Jėgas išmėgino Lietuvos ir Estijos stipruoliai. RRungtyniavo trijų svorio kategorijų atletai. Svorio kategorijoje iki 60 kg nugalėjo kaunietis V. Nitas, penkiakovėje iškėlęs 287 kg, lengvo svorio kategorijoje – J. Vasiliauskas, iškėlęs 290 kg. Sunkaus svorio kategorijoje nugalėtoju tapo estas A. Ragas, iškėlęs 390 kg.

1926-aisiais per Lietuvos pirmenybes sėkmingai pasirodė Šiaulių atletai. Jie pasiekė 15 Lietuvos rekordų ir aplenkė kauniečius. Svariai rungtyniavo šiauliečiai V. Jarošas ir J. Naujokaitis. Pirmaisiais Lietuvos sunkiosios atletikos metais aktyviausiai reiškėsi V. Nitas, J. Ruseckas, P. Bučinskas, R. Lemonas, V. TarvydaS, R. Mironas, A. Kavaliauskas, V. Levickas, J. Vasiliauskas, J. Babarskis, J. Šulginas. Jų rezultatus lėmė prastos to meto treniruočių sąlygos ir treniruočių metodikos žinių stoka.

Svarbus įvykis būdavo nauja štanga. 1924 metais Kauno “Metalo” fabrike pagaminama 125 kg sverianti štanga. PPo trejų metų inventoriaus pagausėjo. Lietuvos dviratininkų sąjunga užsienyje nusipirko dar vieną štangą. Apie platesnius užmojus nebuvo ko ir galvoti, nes vyriausybė sportui neteikė beveik jokios paramos. Pavyzdžiui, 1927 metų valstybės biudžete sporto reikalams tebuvo skirta 10 tūkstančių litų.

1928 metais įvyko Lietuvos sporto lygos visuotinis kasmetinis suvažiavimas. Sunkiosios atletikos komiteto pirmininkas J. Štulginas informavo, kad komiteto ižde tėra 21 litas 24 centai.

Artėja 1928 metų Amsterdamo olimpinės žaidynės. Tarp kandidatų į jas buvo minimi J. Vasiliauskas, P. Rimas, E. VVitonis, V. Jarošas. Šių sunkiaatlečių sportiniai rezultatai kasmet gerėjo, artėjo prie tarptautinių. Įdomu pažymėti, kad rengiant Lietuvos sunkiaatlečius Amsterdamo olimpinėms žaidynėms, buvo numatyti olimpiniai normatyvai. Estai taip pat numatė normatyvus savo atletams.

1928 metų Lietuvos pirmenybė įvyko Kaune. Jose dalyvavo 9 sportininkai iš Kauno ir Šiaulių. Pasiekta 10 Lietuvos rekordų. Svarbiausias priklausė vidutiniasvoriui K. Vitoniui. Kaunietis abiem rankomis išspaudė 92,5 kg ir priartėjo prie pasaulio rekordo. Tais metais pirmą kartą rungtyniauta trikovėje.

Pajėgiausi to meto Lietuvos sunkiaatlečiai sėkmingai kovojo ir ringe. R. Mironas, V. Tarvydas, P. Rimas iškovojo Lietuvos čempionų ir vicečempionų vardus.

Amsterdamo olimpinėse žaidynėse Lietuvos sunkiosios atletikos atstovai pasirodė silpnai, neįstengė sudaryti rimtos konkurencijos varžovams. Nesėkmės priežastis – vyriausybės abejingumas sportui, kuris praktiškai laikėsi tik entuziastų dėka. Sporto mėgėjai neturėjo inventoriaus, į varžybas vykdavo savo sąskaita. Lėšos sporto šakų vystymuisi būdavo renkamos labdaringuose vakarėliuose, prizus ir dovanas nugalėtojams aukodavo privatūs asmenys. Ne sykį pinigais, prizais šelpė garsusis lietuvių dailininkas K. Petrauskas.

1932 ir 1936 metais Lietuvos sportininkai į olimpines žaidynes nebuvo siunčiami. Sunkiosios atletikos tarptautinės varžybos dažniausiai apsiribodavo susitikimais su Latvijos, Estijos ir Karaliaučiaus atletais.

1932 metų liepos mėnesį įvyko pirmasis oficialus Lietuvos ir Latvijos sunkiaatlečių mačas. Jį 3:2 laimėjo lietuviai. Pasižymėjo J. Ramanauskas, P. Rimas.

Pajėgiausi to mmeto sunkiaatlečiai buvo susibūrę Kaune ir Šiauliuose. Vėliau jų atsirado ir kitur. 1933 metais Kybartuose surengiamas mačas Kaunas – Suvalkija su parodomosiomis varžybomis. Truputį vėliau pradedamos vykdyti Klaipėdos sunkiaatlečių, atskirų klubų ir sporto organizacijų pirmenybės, surengiamos Kauno ir Klaipėdos sunkiaatlečių mačas.

Pirmuoju sunkiosios atletikos treneriu buvo K. Vitonis, kuris pats ilgą laiką sportavo. Jis atletus treniruodavo du kartus per savaitę.

1940 metų lapkričio 10 dieną buvo sudarytas naujasis – Tarybų Lietuvos sunkiosios atletikos komitetas. Jo pirmininku išrenkamas R. Mironas.

1941-ųjų gegužės 10 – 11 dienomis Kaune įvyko pirmosios Tarybų Lietuvos sunkiosios atletikos pirmenybės. Jose dalyvavo 40 sportininkų iš Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Marijampolės, Kybartų. Pirmenybėse pasiekti 4 respublikiniai rekordai: J. Vilčinskas (puslengvis sv.) išspaudė 85 kg, išstūmė 92,5 kg. J. Balčius (vidutinis sv.) išspaudė 102,5 kg ir trim veiksmais iškėlė 305 kg. Po šių varžybų LTSR rinktinė ėmė ruoštis Tarybų Sąjungos čempionatui, tačiau taikų gyvenimą nutraukė Didysis Tėvynės karas.

Pirmasis pokario čempionatas įvyko Kaune 1947 metais. Jame dalyvavo 19 atletų iš Kauno, Klaipėdos, Vilniaus, Marijampolės. Čempionais tapo: kauniečiai J. Lukoševičius (lengviausias sv.) – 185 kg, J. Vilčinskas (puslengvis sv.) – 225 kg, marijampolietis S. Kreivėnas (lengvas sv.) – 255 kg, klaipėdiečiai R. Sadauskas (vidutinis sv.) – 280 kg, A. Jakelaitis (pussunkis ssv.) – 290 kg.

Tais pačiais metais mūsų respublikos sunkiaatlečiai debiutavo Tarybų Sąjungos pirmenybėse. Į Maskvą išvyko J. Vilčinskas, A. Jakelaitis, R. Sadauskas ir I. Alijevas. Pasirodyta nesėkmingai, užimta paskutinė vieta.

Plėtoti sunkiąją atletiką Lietuvoje padėjo broliškų respublikų šios sporto šakos specialistai, sportininkai. 1949 metais Vilniuje surengiama Sąjunginė sunkiosios atletikos trenerių stovykla. Į ją pakviečiama ir grupė mūsų respublikos trenerių: kaunietis A. Šatras, klaipėdietis Z. Radulis, vilniečiai A. Čepulionis, B. Vaitenka. Kurį laiką LTSR rinktinę treniravo TSRS nusipelnęs sporto meistras J. Mechanikas.

1951 metų gegužės mėnesį Kaune įvyko TSRS sunkiosios atletikos čempionatas. Susidomėjimas varžybomis buvo didžiulis. Sporto halėje susirinko 10 tūkstančių žiūrovo. LTSR rinktinė, kurioje nebuvo I atskyrio atletų, rungtyniavo be konkurencijos. Iš mūsiškių geriausiai rungtyniavo kaunietis V. Griška (pusvidutinis sv.). Jis pasiekė respublikos stūmimo (127,8 kg ) ir trikovės (315 kg) rekordus ir pirmasis iš Lietuvos sunkiaatlečių įvykdė I atskyrio normą. Šiose varžybose LTSR rekordus dar pasiekė šiaulietis P. Androsovas (lengviausias sv.), klaipėdietis A. Kučerenka (puslengvis sv.), šiaulietis J. Balčius (sunkus sv.). Po čempionato pajėgiausi šalies atletai surengė parodomąsias varžybas Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.

Mūsų sunkiaatlečiams treniruotis padėjo tokie prityrę treneriai, kaip maskvietis J. Sparė , leningradietis M. Nazarovas, į Lietuvą persikėlęs gyventi A. Račkauskas, B. Stašaitis, I. Funtovas, A.

Lukašovas, J. Bodilevskis, A. Aniulis, A. Dreksleris, A. Mkrtymianas, J. Voronkovas, V. Tuomas, V. Savickis, P. Raudonius.

Naujas puslapis Lietuvos sunkiosios atletikos istorijoje atverčiamas 1963 metais, kai III TSRS tautų spartakiados čempionu tapo grigiškietis A. Račkauskas. Šis pusvidutinio svorio atletas iškėlė 427,5 kg ir aplenkė pasaulio ir TSRS čempionus V. Beliajevą, A. Kurynovą, N. Kosteliovą. Tai buvo didesnių laimėjimų pradžia. Kūrybiškas trenerių darbas, sportininkų atkaklumas atnešė ilgai lauktų svarių rezultatų. Pirmąsias pergales ant sąjunginės pakylos pasiekė girgiškietis I. Funtovas, du kkartus laimėjęs šalies kaimo jaunimo spartakiadas. Suaugusiųjų čempionate 1966 metais šis atletas užėmė penktąją vietą . tų pačių metų pabaigoje Ašchabade vyko TSRS komandinės pirmenybės. Vilnietis A. Pricas trim veiksmais iškėlė 465 kg ir užėmė pirmąją vietą. Kaunietis V. Kuzinas šiose varžybose užėmė ketvirtąją vietą. Vis sunkesnes štangas kėlė jaunoji karta. Tuo metu augo ir tvirtėjo J. Giedraitis, J. Glavackas, V. Šarakojis, L. Arbūzas, B. Stulpinas. A. Mkrtumianas, vėliau sėkmingai rungtyniavę ant suaugusiųjų pakylos.

1967 metais IV TSRS tautų spartakiadoje LLietuvos sunkiaatlečiai užėmė devintą vietą. Tai aukščiausia respublikos sunkiaatlečių vieta per visas TSRS tautų spartakiadas. Meistriškai štangas tada iškėlė A. Pricas, A. Račkauskas, E. Mkrtumianas, V. Savickis, B. Stašaitis, A. Mkrtumianas. Grigiškių bandomojo popieriaus kombinato komanda kolektyvų grupėje užėmė ketvirtąją vvietą . 1967-ieji respublikos sunkiosios atletikos istorijoje ypatingi dar ir tuo, kad per “Draugystės taurės” varžybas Tbilisyje A. Pricas (pussunkis sv.) iškėlė 480 kg ir pirmasis iš Lietuvos sunkiaatlečių įvykdė TSRS tarptautinės klasės sporto meistro normą.

Jaunieji respublikos sunkiaatlečiai ne kartą gerino pasaulio rekordus. Vilnietis E. Mkrtumianas 1963 metais išspaudė 138 kg ir pasiekė pasaulio jaunių rekordą. Antrojo mūsų respublikos sunkiaatlečio pavardė į pasaulio rekordų lentelę įrašyta 1970-aisiais, kai vidutiniasvoris J. Liupkevičius trim veiksmais iškėlė 450 kg ir tapo pasaulio jaunimo rekordininku. Per šalies jaunimo pirmenybes Petrozavodske jis išstūmė 173,5 kg ir viršijo šalies jaunimo rekordą.

Kasmet buvo gerinami respublikos suaugusiųjų rekordai. Reikšmingiausius pasiekė vilniečiai V. Savickis ir E. Mkrtumianas. Per 1970 m. Vilniuje įvykusį TSRS čempionatą V. Savickis (pussunkis ssv.) išspaudė 157,5 kg ir pelnė mažąjį sidabro medalį. Šis rezultatas mažai kuo skyrėsi nuo aukščiausio pasaulio rezultato.

Trikovėje (442,5 kg) V. Savickis liko ketvirtas. Tokią pat vietą užėmė ir E. Mkrtumianas (I sunkus sv.), išspaudęs 182,5 kg ir trim veiksmais iškėlęs 517,5 kg. O pirmasis iš LTSR stipruolių 500 kg ribą įveikė vilnietis J. Giedraitis (II sunkus sv.). Tai įvyko per varžybas Kapsuke 1970 metų vasario mėn. Atleto trikovės suma buvo lygiai 500 kg (170+145+185). Po mėnesio Šilutėje E. MMkrtumianas (I sunkus sv.) absoliutų respublikos rekordą pagerino iki 520 kg (180+150+190).

1971 metasi sėkmingai rungtyniavo pusvidutinio svorio atletas V. Savickis. Rostove prie Dono jis laimėjo “Draugystės taurės” varžybas, o kitais metais per respublikos čempionatą trikovėje surinko 470 kg ir tapo antruoju TSRS tarptautinės klasės sporto meistru.

1973 metais šilutiškis L. Čičirka (pusvidutinis sv.) ir klaipėdietis S. Mėčius (I sunkus sv.) tapo šalies jaunių čempionais, po metų – šalies jaunimo vicečempionais.

1975 metų liepos mėnesį Vilniuje įvyko VI TSRS tautų spartakiados sunkiosios atletikos varžybos. Jose aukso medalį iškovojo šilutiškis B. Mačernis (II sunkus sv.), kurio dvikovės rezultatas – 370 kg – šalies tautų spartakiadų rekordas. Klaipėdietis S. Mėčius, rungtyniavęs II sunkaus svorio kategorijoje, tapo TSRS jaunimo rekordininku.

1976 metasi Gdanske (Lenkija) vyko pasaulio jaunimo sunkiosios atletikos čempionatas. Jame gerai pasirodė S. Mėčius (II sunkus sv.), laimėjęs sidabro medalį (367,5 kg) ir pagerinęs respublikos rekordą net 17,5 kg. Tais pačiais metais šalies jaunimo pirmenybėse Tomske trečiąją vietą užėmė L. Čičirka , ketvirtąją – R. Kudrevičius.

1977 metais šilutiškis B. Mačernis tapo pasaulio rekordininku. Per “Draugystės taurės” varžybas Vilniuje, kuriose dalyvavo 16 šalių atletų, jis išrovė 160 kg. Už šį rezultatą šilutiškiui suteiktas TSRS tarptautinės klasės sporto meistro vardas.

B. Mačernio medalių kkolekciją papildė ir 1978 metais Ferganoje iškovotas medalis. TSRS atskirų veiksmų čempionate jis užėmė antrąją vietą raudamas štangą – 170 kg.

Respublikos sunkiosios atletikos varžybose atletai dažnai pagerina rekordus, nauji sportininkai tampa sporto meistrais. Ne išimtis buvo ir 1981 metų LTSR čempionatas Tauragėje. S. Mėčius (II sunkus sv.) pirmasis iš Lietuvos sunkiaatlečių dviem veiksmais iškėlė 400 kg (175+225).

VIII TSRS tautų spartakiados varžybose iš mūsiškių sėkmingai pasirodė vidutiniasvoriai vilnietis S. Kliukoitas ir šilutiškis L. Čičirka. Jie iškėlė po 350 kg. S. Kliukoitas užėmė penktąją vietą, o L. Čičirka – septintą vietą. Komandai taškus pelnė grigiškietis R. Bliūdžius (I sunkus sv.), net 12,5 kg pagerinęs asmeninį rekordą ir užėmęs aštuntą vietą. 1983 metais L. Čičirka Šiauliuose įvykdė TSRS tarptautinės klasės meistro normą (vidutinis sv. 365 kg). Klaipėdietis R. Eidukas buvo pakviestas į TSRS jaunimo rinktinę. 1984-aisiais penktuoju TSRS tarptautinės klasės meistru tarp respublikos sunkiaatlečių tapo R. Bliūdžius.

Be jau minėtų atletų įvairiose sąjunginėse ir respublikinėse varžybose gerai rungtyniavo arba rungtyniauja LTSR čempionai ir rekordininkai V. Zablūda, H. Žaglinskas, A. Eidukas, L. Apšėga, G. Tatarskis, K. Domarkas, A. Nausėda, J. Stankevičius, A. Čepas, V. Buinickas, V. Dovgiala, V. Golubkovas, J. Olmistras, J. Blažys, V. Selinas, J. Retivychas, A. Anopas, I. Keda, RR. Vilimas, L. Linčinchajus ir kt. Pajėgiausius sunkiaatlečius ugdė ir ugdo šilutiškis B. Mačernis, grigiškietis R. Pliukfelderis, vilniečiai P. Pocius, K. Ščiupakovas, klaipėdiečiai A. Eidukas, S. Skorikas, V. Gasovas, gargždietis E. Šauklys, kapsukietis J. Kavaliauskas, jurbarkietis R. Slavikas, panevėžietis V. Jasiūnas, R. Dunauskas, kauniečiai G. Sirvydas, V. Leitonas ir kiti.

Naudota literatūra:

1. V. Jasiūno “Sunkioji atletika”

2. Gailiūnienė A. “Biocheminiai ir morfofunkciniai pagrindai sunkiojoje atletikoje.

3. Jasiūnas V. “Jaunųjų sunkiaatlečių atranka”