2006 mokyklinė interprecija(įžangos)

B. Radzevičius yra iškiliausias penktojo dešimtmečio kartos rašytojas.

Suėmęs tradicinius epopėjinius romano elementus (gausūs aprašymai,

dienoraščių citatos), B. Radzevičiaus kūrinys juda į vieną magnetinį centrą

– kaip kaimo aplinkoje, kolektyviniame žmonių buvime, nuo pat kūdikystės

dienų formuojasi būsimo literato asmenybė, jo pažinimo resursai, pojūčiai

jautrumas, vertybių nuovoka, perskaitytų knygų atverti horizontai , noras

pačiam prabilti. Herojus siekia pajusti save kaip tėvynės, gimtinės,

giminės žmogų ir kaip autonomišką asmenybę, laisvą kūrėją. Romano

„Priešaušrio vieškeliai“ pasakojimo būdas artimas eseistikai: tai lyrinė

refleksija ir intelektuali analizė. O novelėse atsiskleidžia sudvasintas

tikrovės paveikslas.

Kazys Bradūnas –– ryškiausias žemininkų ideologijos poetas. Jis išleido

nemažai lyrikos rinkinių: „Vilniaus varpai“, „Pėdos arimuose“, „Svetimoji

duona“, „Maras“ , „Apeigos“ ir kitus, jiems būdingas gimtosios žemės

svarbumas. K. Bradūnui labai svarbi jo gimtinės Lietuvos, ateitis,

istorija, jis yra žemės, kultūros ir istorijos poetas. K. Bradūno kūrybai

didelę reikšmę turėjo K. Donelaitis, M. K. Čiurlionis. Visos K. Bradūno

kūrybos pagrindinė tema – gyvenimas svetimoje žemėje, toli nuo tėvynės, nuo

namų. Žemės ilgesys poeto kūryboje poetizuojamas. Šiame eilėraštyje, kaip

ir daugelyje kitų, labai svarbi žemės tema. Čia tėvynės žemė yra viskas, bbe

jos neverta gyventi, o jei gyveni, tai tik egzistuoji.

Vincas Mykolaitis – Putinas buvo pirmas ryškus intelektualinės –

filosofinės lyrikos kūrėjas lietuvių literatūroje. Jis yra išbandęs visas

literatūros rūšis ir pagrindinius žanrus. Lyrika ir romanas „Altorių

šešėly“ yra V. M. Putino viršukalnė. V. M. PPutino kūryboje buvo trys

lyrikos periodai ankstyvasis (jaučiama Maironio įtaka, turtingų emocinių

išgyvenimų skalė, gamtos vaizdai, kaip nuoroda į žmogaus sielą, vidinį

pasaulį) , simbolistinis (poetas atsigręžia į regimąjį pasaulį, fiksuoja

išorinę jų įvairovę, tačiau vaizduoja simboliais) ir brandusis

(svarbiausias dėmesys žmogaus sielos dramatizmui, sprendžiamos būties

problemos). Jo kūrybos pasaulio žmogus dažnai atsiduria proto ir jausmų

susikirtimo kryžkelėje, išgyvena dvasines abejones, patiria vidinius

konfliktus, nes nori rasti tiesą ir likti „ištikimas žmogui ir sau pačiam“.

Juozas Grušas – vienas didžiausių XX a. Lietuvių dramaturgų, kaip

prozininkas debiutavęs dar prieš antrą pasaulinį karą. Jis lietuvių

dramaturgijoje įteisino tragedijos žanrą („Herkus Mantas“) sukūrė moralinio

teismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiama tradicinės ir

šiuolaikinės dramos tendencijos. Rašytojas darė įtaką , vėlesnei Just.

Marcinkevičiaus, J. Glinskio, K. Sajos dramaturgijai. Rašydamas J. Grušas

ieškojo paralelių istorijoje, kūrė sudėtingą pperkeltinių prasmių tekstą,

naudodamas groteską, paradokso, absurdo elementus. J. Grušo dramos labai

įvairios: tragedija „Herkus Mantas“, tragikomedija „Pijus nebuvo

protingas“, istorinės – poetinės dramos „Barbora radvilaitė“ ir

„Švitrigaila“. Istorinėse dramose intensyviai mąstė apie savo pavergtas

tautas, valstybės ir atskiro žmogaus likimą, bei laisvės viltis. Poetinėje

dramoje „Barbora Radvilaitė“ svarbiausia ne politiniai įvykiai, ne

istorinis tikroviškumas, ne epochos buitis ir dvasia, o dviejų istorinių

asmenybių meilė. Grušui aukščiau už viską humanistinė žmogaus egzistencijos

prasmė, jo vieta gėrio ir blogio kovoje.

Just. Marcinkevičius yra klasikinių lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas,

netikėčiausių paralelių ir palyginimų mmeistras, poemų ir poetinių dramų

kūrėjas. Poetas priklausė „trisdešimtųjų metų gimimo“ poetų kartai, kuri

ideologinis deformacijos metais literatūrai sugrąžino bendražmogiškąsias

vertybes, atgaivino tautinę savimonę, neoromantinę lyrikos tradiciją,

estetinius literatūros vertės kriterijus. Just. Marcinkevičiaus poezijos

centre – Lietuva, tauta, kalba ir visos su šiomis sąvokomis susijusios

vertybės. Poetas gerai jaučia lietuviškumo atramos: įsiklausimą į gamtą ,

dramatišką istorijos pojūtį, gal todėl pradėjo kurti lietuvių kultūros

poetinę istoriją, daug dėmesio skirdamas istorinėms asmenybėms (Mindaugui,

Donelaičiui, L. Stuokai Gucevičiui ir Mažvydui). Dramos „Mažvydas“ –

antroji Just. Marcinkevičiaus trilogijos dalis (jo vieta tarp „Mindaugo“

ir „Katedros“), kurioje dominuoja mintis ir žodis, veiksmą lemia ne

istoriniai charakterių ir situacijų konfliktai, o vidiniai vienos asmenybės

išgyvenimai, mintys ir idėjos.

Balys Sruoga – įvairiapusio talento rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką

daugelyje mūsų literatūros ir kultūros sričių. Sruoga buvo užsidegęs

lietuvių dramos ir teatro atnaujinimo aistra – spaudoje analizavo ir

kritikavo spektaklių režisūrą, aktorių vaidybą, teatro repertuarą, teatro

vizija, įkūnijo dramų kūryboje, – sukūrė trylika įvairių žanrų kurinių.

Rašytoją labai domino buitinės komedijos statistika, farso elementai, kurie

atsispindi keturiose nedidelėse komedijose „Uošvė“, „Prančišiuko

marškinėliai“, „Pagunda“, „Dobilėlis penkialapis“. B. Sruoga tęsė

Materlinko, Čechovo ir kitų dramos novatorių pradėta, naujosios dramos

tradiciją – XX a. Antroje pusėje žmogaus ir aplinkos antagonizmas tapo

viena pagrindinių dramaturgijos temų. Romantika yra naujo tipo, kupina

kartėlio, ironijos ir sarkazmo, širdgėlos ir tragizmo. Išorinės kronikos

žanras – viena esminių B. Sruogos dramaturgijos yypatybių. Pats žymiausias

šio žanro kūrinys yra „Milžino paunksmė“ , kuriame pagrindiniai konfliktai

slypi ne tarp atskirų asmenybių, o tarp personažo ir jį supančios aplinkos.

Vincas Krėvė – prozininkas ir dramaturgas, savo raštais sukūręs Lietuvos

legendą, kuri XX a. Pradžioje teikė stiprių impulsų lietuvių nacionalinės

kultūros ir valstybingumo kūrybai, atgaivino lietuvių valstybingumo idėją.

Kaip ir jo dramų vaidilos ir kriviai , V. Krėvė buvo savotiškas lietuvių

dainius ir žynys, romantiškais kūriniais siekęs prikelti praeities milžinų

dvasią. Lietuviškosios dvasios V. Krėvė ieškojo tautosakoje, liaudies

išmintyje, taip pat ir Rytų filosofiniuose, religiniuose tekstuose

atrasdamas juose panašumo su lietuvių tikėjimais, bei senojo kaimo žmogaus

pasaulėjauta. Šalia tradicinės valstietiškosios literatūros vertybių –

Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto kaimo buities vaizdų, graudoko žemdirbio

gyvenimo poetizavimo, darbštumo ir kuklumo garbinimo – V. Krėvė iškėlė

herojiškąjį ir dvasinį tautos egzistencijos aspektą: vaizdavo arba kaimo

išminčius, arba praeities didvyrius. V. Krėvės proza („Šiaudinėj pastogėj“,

„Raganius“) turi realizmo bruožų, apsakymuose vaizduodamas tuometinį kaimo

gyvenimą. Dramoms „Šarūnui“ ir „Skirgaila“ maximalistiškas ir

konfliktiškas, romantinio demoniškumo bei antžmogio bruožų turintis

personažas.

Henrikas Radausko poezija laužo lietuvių literatūros tradicijas. Jo kūryba

negali būti supainiota su niekieno kito. H. Radauskas – lietuviško

eilėraščio meistras. Jo eilėraštis – sudėtingos struktūros, kuri iš pirmo

žvilgsnio atrodo paprasta.. Eilėraščio struktūra siejasi su mitais,

kultūros, meno vaizdais. Metamorfozė yra ir eilėraščio veiksmas, ir

metaforos principas. Svarbus netikėtumo efektas. Būdingos spalvų, garsų

asociacijos, perėjimai iš aukštojo stiliaus įį žemąjį, įvairūs derinimai,

jungimai, ironija. H. Radauskas buvo poetas Formalistas, nes kalbėjo ne

kiek širdimi, kiek dailia eilėraščio plunksna.Jis siekė eilėraščius

konstruoti, iš žodžių kaip daiktą. Poetas labiau pasikliovė ne jausmais, o

intelektu ir vaizduote. Jausmas liejasi laisvai, tiesiogiai, o intelektas

ieško pastovesnių formų.

Vytautas Mačernis buvo „žemės“ poetas. Jis rašė sonetus, vizijas,

trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius. V. Mačernis buvo

filosofas, todėl jis jautė kaimo žmogaus pasaulėjautos vientisumą ir

kultūrinį reikšmingumą, kartu gilinasi ir į pasaulio kultūrą. Jam buvo

svarbūs mirties ir būties klausimai. „Vizijos“ – vienas V. Mačernio kūrybos

polių. Antras polius – sonetai, griežtos formos kūriniai. „Vizijos labai

vaizdžios, o sonetuose daugiau tiesioginės minties, teigimo arba klausimo.

V. Mačerniui būdinga abstraktoka kalba, polinkis į alegoriją.

Kristijonas Donelaitis yra lietuvių nacionalinės literatūros pradininkas,

sukūręs pirmąjį meninį kūrinį – poemą“Metai“, patį geriausią ir, regis,

patį reikšmingiausią visoje lietuvių literatūros istorijoje. Jis yra

valstiečių gyvenimo ir gamtos poetas. Dirbdamas Tolminkiemio parapijoje

klebonu, jis artimai bendravo su baudžiauninkais, domėjosi: jų gyvenimu,

stengėsi padėti, apšviesti, pamokyti. Iš didelės meilės paprastam kaimo

žmogui gimė poema „Metai“. Poemą sudaro keturios dalys: „Pavasario

linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“.

„Metams“ įtakos turėjo ir Europos literatūros tradicija, vietinė rytų

Prūsijos literatūrinė aplinka. Gamtinė tematika, keturių metų laikų ciklo

siužetas, švietėjiška medžiaga bei didaktiniai-moraliniai pamokymai „Metus“

sieja su literatūros tradicija.

Maironis – tautinio atgimimo poetas. Jis rašė ne tik eilėraščius, bet

ir

poemas, dramas, satyras, balades. Tėvynės meilė, gamta, tėvynės santykis su

žmogumi, istorinė Lietuvos praeitis tai Maironiui svarbiausios temos. Jo

eilėraščiuose juntama istorinė praeitis, didelė meilė tėvynei, ryškus

žmogaus ir gamtos santykis. Maironis kalba kaip poetas šauklys. Tautos

pranašas.

Antanas Vaičiulaitis laikomas rašytoju estetu, poetinio realizmo atstovu,

kurio prozoje nerasime gyvenamojo laiko aktualijų, vienadienių politinių ar

socialinių problemų, klampaus buities aprašinėjimo, didaktikos ir atvirai

deklaruojamų idėjų. Jam rūpi didieji būties klausimai, amžinybės

perspektyva, nekintančios dvasinės vertybės, labai svarbi gamta (ypač

romane „Valentina“) . A. Vaičiulaitis rašė ne tik prozą, bet ir lliteratūros

kritiką. Romanas „Valentina“ svarbiausias rašytojo kūrinys.A. Vaičiulaitis

– rašytojas, turėjęs stiprią estetinę pagavą ir ją branginęs. Rašytojui

svarbu tekste atsirandanti potekstė, tas ypatingas minties ir dvasios

energijos punktyras, kuris vestų skaitytoją gilyn ir tolyn.

Jonas Biliūnas, pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą, suteikęs

jam europietišką formą. J. Biliūnas rašė publicistinius straipsnius,

eilėraščius, apsakymus. Didžiausios rašytojo vertybės buvo teisybė, dora ir

laisvė. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą, visažinį epinį pasakotoją

pakeitęs pasakotoju kuris dalyvauja kūrinyje užjausdamas, suvokdamas,

prisiimdamas atsakomybę. Atrodo, kad už regimų įvykių, vaizdų vyksta kažkas

svarbiau, negu vyksta iš tikrųjų. JJ. Biliūno kūriniuose atsiveria potekstė.

J. Biliūnas yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčio

situacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu

tonu.Pagrindinis rašytojo žanras – trumpa lyrinė psichologinė novelė. Savo

kūrinius J. Biliūnas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais“, tai rodo,

kad jis sąmoningai stengėsi vaizduoti ne ttik išorinius, bet ir vidinius

žmogaus dvasios įvykius.

Salomėja Nėris – neoromantikė, lyrikė, mažųjų lyrinių formų (eilėraščių,

miniatiūrų) kūrėja. Ankstyvojoje lyrikoje ji atskleidė jaunystės polėkį,

brandžiausiuose eilėraščiuose įkūnijo būties trapumo jausmą. Poetės lyrika

– daininga ir melodinga. Daina yra jos eilėraščių pirmavaizdis. Tautosakos

patirtis S. Nėries lyriką pasiekė per gamtos išgyvenimą, moteriškumo šilumą

ir meilės ilgesį. S. Nėries lyrinės ypatybės: nuoširdumas, paprastumas,

dainiškumas, stiprus gyvenimo džiaugsmas, jaunystės pojūtis.Labai gražiai į

rinkinius įsilieja vaiko, vaikystės tema.

Antanas Škėma – didelis rašytojas, prozininkas ir dramaturgas. Jis ėjo

lietuvių literatūros nepramintais takais, laužydamas tradicines normas.

Stambiausias veikalas – romanas „Balta drobulė“. Svarbus A. Škėmos žmogaus

dvasinio tobulėjimo ženklas yra kančia, didžiausia vertybė meilė. A. Škėmos

kūryba tragiška ir ironiška. Jo poetika vadinama siurrealistine:

iracionalūs vaizdai, pasąmonės srautas, kuriame vyrauja praeities

fragmentai, vizijos, sapnai. Išorinis pasaulis – absurdiškas ir ydingas ––

vaizduojamas natūralistiškai. Tačiau tikroviškos tik detalės. Visuma

alogiška.

Janina Degutytė yra tūkstantis devyni šimtai trisdešimtųjų kartos

romantikė, klasikų atstovė. Savita ir subtili lyrikė, ryškiausia S. Nėries

tradicijų puoselėtoja, lyrinio atvirumo kūrėja, ieškojusi jungčių tarp

gamtos, kultūros, tarp žmogaus būvimo tėvynėje ir pasaulyje. Poetė

išaukština tikrą meilę, ištikimybę, tėvynę, pareigą, atmintį, tiesos

svarbumą žmogui.

Juozas Aputis – žymus novelistas. Jo kūriniai turi ryškų epinį pagrindą –

konkretų aplinkos piešinį ir nuoseklius personažų veiksmus. Teksto

lyriškumą lemia emocionalus, atvirai mąstantis kontaktų su skaitytojais

ieškantis pasakotojas. Epinį vaizdą jis pakelia virš kasdienybės,

sureikšmina, supoetina. Žmogiškumą iir dvasingumą J. Aputis laiko

patikimiausiomis vertybėmis, kurias męs turėtume perduoti ateities kartoms.

Daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės prisiminimais, kurie lemia liūdesio,

graudulio, susimąstymo intonacijas. Greta tragiško B. Radzevičiaus J.

Apučio kūryba atrodo skaidresnė, šviesesnių, objektyvesnių tonų. Novelių

struktūra racionalesnė.

Marija Pečkauskaitė, slapyvardžiu pasirinkusi Šatrijos Ragana, XX a.

Pradžioje rašė apie amžinas vertybes: kultūrą, knygą, dvasingumą. Ji savo

kūrybon dažnai įpina meilė, pasiilgimo, ilgesio, nerimo ir liūdesio

motyvus. Ji atskleidė iki tol mažai tepažįstamą bajorijos, dvaro gyvenimą,

bajorus nutolusius nuo lietuvių kalbos, kvietė bendriems tautos rūpesčiams.

Šatrijos Raganai realybė – siela. Jausmas – didžiausia vertybė.

Romualdas Granauskas yra realistinės krypties atstovas. Jis rašė noveles,

apysakas, daugiausia vaizduojančias lietuvišką kaimą ir jo žmogų. R.

Granausko novelėse labai svarbu gamtos grožis ir jos galią veikti žmogų.

Jis, kaip ir jo herojai, žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yra

pripildytas daiktų. Pagrindinė R. Granausko kūrybos tema – dabarties ir

praeities priešprieša.