A.BARANAUSKO POEMA- GIEME MISKO GROZIUI

A.Baranausko poema- giesmė miško

grožiui

Antanas Baranauskas gimė 1835m. Anykščiuose. Tai vienas iš žymiausių romantizmo epochos poetų. Per dvejas 1858 ir 1859m. vasaros atostogas A.Baranauskas parašė savo įžymiausią kūrinį, poemą ,,Anykščių šilelis“. Sukurti poemą paskatino protestas prieš lietuvių kalbos menkinimą, noras lygiuotis į A.Mickevičių.

Poema ,,Anykščių šilelis“- vertingiausiu XIXa. lietuvių poezijos kūriniu A.Baranauskas lygiavosi su K.Donelaičiu ir jo ,,Metais“. Sukūręs himną savo gimtajai žemei, poetas išaukštino gamtos grožį. Poemos sumanymas yra romantiškas: pavaizduoti mišką, kurio jau nebėra.

Poemą A.Baranauskas pradėjo Anykščių šilelio panorama. IIki horizonto matėsi ,,kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“- iškirsto ir nualinto Anykščių šilelio vaizdai. Ši poemos dalis rūsti, tarsi kaltinimas tiems, kurie iškirto mišką. Poetas skaitytoją vedžioja po Anykščių šilelį, rodydamas samanas, uogas, grybus, krūmus, medžius, leisdamas įsiklausyti į paukščių ir žvėrių balsus. Vaizduose atgyja spalvos, formos, kvapai, garsai ir tyla.

A.Baranauskas, tapydamas miško peizažą, mėgaujasi spalvomis ir formomis: ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų, ,,voveruškų leikelės“, ,,paliepių torielkos“, ,,kazlėkai kupkeliai“. Folklorinėmis medžių ir žmonių gyvenimo personifikacijomis A.Baranauskas aiškina šilelio ,,medžių kkalbą šventą“.Šilelyje jis regi greta eglės- žalktienės, apraudojusios Žilviną, kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo, jos vaikus, medžiais virpančią drebulę.

Gyvas ir Anykščių šilelio kvapų pasaulis. Miškas tartum kvėpuoja, sugėręs pušelių sakų, žiedelių, dirvonų žolelių, skruzdėlyno, medžių žiedų, skujų, kankorėžių, uuogienojų ir kitokius kvapus. Poemoje girios, laukų, pievų kvapai, kvepalai, yra sudvasinti.

Miško dvelkimas įsilieja į garsų pasaulį. Pasakotojo klausa labai jautri. Jis sugeba atskirti žvėrių, paukščių vis kitokius balselius, vis kitokias bylas, moka juos pamėgdžioti, pakalbinti. Miško pasaulyje daug emocijų- džiaugsmas, skausmas, meilė, pavydas: ,,toj juokias, toj vaitoja, ė toj niekus klieda“.

A.Baranausko ,,Anykščių šilelyje“ lyrinio įsijautimo viršūnė- nakties tyla. Naktis miške- paslaptis:

Vidūrnakty tep tyku,- kad girdi, kaip jaunas

Lapas arba žiedelis ant šakelės kraunas;

Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,

Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.

Del to ir širdyj visos pajautos nutilsta

Ramum tykumu malda dušia dangun kilsta.

Vidurnakčio tyloje atsiveria žmogaus širdis, nutildžiusi žemiškus rūpesčius. Kai kurios akimirkos suteikia galią įsiklausyti į save.

A.Baranauskas suformulavo gamtos grožio ir žmogaus dvasinį ryšį. Jis tapė ne ttik garbingos Lietuvos senovės vaizdus, bet ir kėlė jos didvyrišką praeitį. Poetas ne tik apgynė lietuvių kalbos turtingumą, bet ir iškėlė tos kalbos kūrėją- liaudies žmogų.