Adomas Mickevicius

Pasaulinės literatūros olimpe Adomas Mickevičius stovi greta Goethes,

Schillerio, Byrono, Puškino. Tai iškiliausia Vidurio Europos literatūros

figūra, pakelta į aukštybes „tautų pavasario“ bangos.

Lenkams Adomas Mickevičius – Lenkijos nepriklausomybės pranašas ir

lenkiškumo simbolis. Lietuviams – savo žemės ir savo istorijos augintinis,

ištaręs šventus žodžius: „Lietuva, mano tėvyne.“ Gudams – Naugarduko-Lyros

apylinkių gamtovaizdžių ir papročių vaizduotojas, naudojąs vietiniam

folklorui giminingas spalvas. Czeslawas Miloszas pavadino Mickevičių

„pomirtiniu senosios Respublikos kūdikiu“. Tai kūdikis, kurį pakrikštijo

romantizmas, atverdamas jam gimtojo krašto istorijos prasmę ir europietiško

universalumo erdves.

„Kas nori suprasti poetą, tekeliauja įį jo kraštą“, – citavo Vilniaus

„romantinės mokyklos“ pradininkas Goethes žodžius. Šis patarimas ypač

pravartus tiems, kurie nori iš 200 metų nuotolio įžvelgti poeto kūrybos

versmes, jos naujumą ir paskirtį.

Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. Kūčių naktį galbūt Zaosės

dvarelyje, per 40 km nuo Naugarduko, o gal pačiame Naugarduke, kur ir buvo

pakrikštytas. Tėvai priklausė smulkių šlėktų luomui. Mikalojus Mickevičius

– Naugarduko teismų advokatas. Barbara Majewska – dvaro ekonomo duktė.

Zaosės dvarelis su šiaudiniais trobesių stogais ir ūksmingu sodu buvo

paveldėtas iš mirusio viengungio dėdės. 1806 m. ttėvas įsigijo Naugarduke

mūrinį namą, vieną gražiausių miestelyje, kur priiminėjo gausius teismų

klientus. Nuo tada šeima nuolatos gyveno Naugarduke: čia Adomas su broliu

Aleksandru lankė dominikonų vidurinę mokyklą, žaidė karinius žaidimus,

aprėdytas lenkų ulono ar dragūno uniforma.

Tėvas buvo Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, pelnęs rotmistro llaipsnį. Save

laikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiu, kildino iš lietuviškos

Mickevičių – Rimvydų giminės, neseniai atsikėlusios iš lietuviškos Rodūnės

parapijos, buvo paveldėjęs Poraj herbą. Šiame krašte, užgrobtame Rusijos po

paskutiniojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo 1795 m., tebegaliojo

senasis Lietuvos statutas, tebesirinko bajorų seimeliai, o valstybės

atstatymo planai buvo karštai svarstomi visur, kur tik sueidavo du trus

žlugusios Respublikos piliečiai. Šlovinga Naugarduko praeitis (manyta, kad

čia pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė), didingos pilies

griuvėsiai, aukštas piliakalnis, vadinamas Mindaugo kalnu, legendomis

apipintas Lietuvos laukas ugdė supratimą: mes nesame Rusijos imperijos

dalis, mes priklausom ypatingam istoriniam, politiniam, kultūriniam

dariniui, kurio vardas Lietuva. Čia susiformavo savitas tautybės bei

pilietiškumo supratimas (sum gente lithuanus, natione autem polonus) ir

savita liaudies kultūros formacija, neišmatuojama vienos tautinės kalbos

kriterijumi.

Lenkų kalba tapo gimtąja poeto kalba. Mickevičių namuose tarnai ir

auklės sekė lenkiškas ir gudiškas ppasakas, dainavo gudiškas dainas.

Mokyklos draugas Janas Czeczotas rašė net eilėraščius gudiškai. Čia

skambėjo ir lietuviškos dainos, dažniausiai turbūt rugiapjūtės metu,

įstrigusios atmintin iki pat senatvės; vienos jų tekstą savo ranka užrašė

visai taisyklingai. Jis turėjo ir suprasti lietuviškai, nes pats pagal

lietuvių kalbos dėsnius pasidarė poemos herojės vardą Gražina, o epiniame

kūrinyje „Ponas Tadas“ – Rembailos pravardę ir sukūrė komišką qui pro quo

sceną, remdamasis lietuviškų pavardžių – Doveikos ir Domeikos – panašiu

skambėjimu. Jaunystės metais poetas lankydavosi Rūtos kaime, kur buvo

šnekama lietuviškai. O Zieteloje, netoli Naugarduko, nnet iki XX amžiaus

vidurio tebebuvo gyva lietuvių kalba. Tai senosios lietuvių etninės žemės,

čia ištisai viešpatavo lietuvių kalba kuriantis Lietuvos valstybei XIII

amžiuje. Baltiškasis substratas, ilgainiui užgožtas į Vakarus slenkančių

slavų kalbų ir tarmių, iškilo vietovardžiuose, minkštose lenkų kalbos

intonacijose (polszczyzba lietewska), dainų melodijose, audinių raštuose,

pakelės kryžiuose, žmonių mentalitete. Paribio zonoje, kur keli etnosai

grumiasi dėl savo išlikimo, kur jie klimpsta vienas į kitą spurdėdami ir

ištirpdami, paprastai ištrykšta stipriausia kūrybinės energijos banga –

daugiakultūrinio regiono nepakartojamas balsas.

1815 m. rugsėjo 10 d. Adomas Mickevičius žydelių pirklių brikeliu

atidardėjo į Vilnių. Jau palaidoję tėvą, kuris mirė 1812 m. pavasarį,

nesulaukęs atžygiuojančių iš Lombardijos kartu su Napoleonu lenkų legionų.

Tik sūnus džiaugsmingai juos sveikino (bus atstatyta Lietuvos Didžioji

Kunigaikštystė), didžiuodamasis, kad jų namuose apsistojo Napoleono brolis,

Vestfalijos karalius. Šešiolikametis dominikonų mokyklos auklėtinis išėjo

iš praskolintų namų su vienuolika dukatų kišenėje – jis turės muštis į

pasaulį pats vienas, sunkiai dirbdamas ir pasikliaudamas pats savimi, kaip

ir kiti beturčiai šlėktos, pirmieji Lietuvos inteligentai. Stojamąjį

egzaminą į Vilniaus universiteto mokytojų seminariją jis sėkmingai išlaikė,

globojamas fizikos ir matematikos fakulteto dekano kunigo Juozapo

Mickevičiaus, priglaudusio jį savo namuose tarp Pilies ir Skapo gatvių.

Seminaristui buvo paskirta 150 sidabro rublių metinė stipendija, už kurią

jis privalėjo pagal universiteto paskyrimą atidirbti 6 metus mokytoju.

Prasidėjo rimtos studijos reformuotame vakarietiško tipo Vilniaus

universitete, garsėjusiame profesorių žvaigždynu ir turtinga bbiblioteka.

Pirmaisiais metais klausė privalomų fizikos, chemijos, algebros paskaitų.

Antraisiai metais, pasirinkęs literatūros ir laisvųjų menų skyrių,

studijavo graikų, lotynų, rusų, lenkų literatūras, visuotinę istoriją,

vokiečių ir anglų kalbas. Antikinės kultūros žinovas Gotfridas Ernstas

Groddeckas su vokišku pedantiškumu mokė filologinės teksto analizės, kartu

entuziastingai kalbėdamas apie uždegančią grožio galią. Jis įtikino, kad

Iliada ir Odisėja – liaudies rapsodų kūryba, netiesiogiai skatino domėtis

vietiniu folkloru, kuriame tebeslypi nežinomi šedevrai. Leonas Borowskis,

romantiškosios kultūros skleidėjas, reikalavo iš studentų prozos ir

poezijos rašinių klasiškai aiškaus ir tikslaus stiliaus, pranašaudamas

lenkų poezijos sužydėjimą, nes lenkų kalba tebegyvena kūdikystės amžių,

kuriam būdinga atvira jausmų raiška ir konkretus vaizdingumas. Didžiausią

įspūdį darė Joachimo Lelewelio visuotinės istorijos paskaitos, studentų

palydimos garsiais aplodismentais. Jis neigė tironiją ir šlovino prigimtinę

teisę, duotą kiekvienam žmogui. Mokė ieškoti istorijoje tautos charakterio

ir esamos padėties priežasčių. Išraiškingai kalbėjo apie lietuvių kovas su

kryžiuočiais, galingos valstybės iškilimą, priskirdamas Gediminaičių

dinastiją prie žymiausių Europos valdovų. Savo paskaitų kursuose apie

Lietuvos istoriją kalbėjo Ignacy Onacewiczus, garsindamas Karaliaučiaus

archyve surastus dokumentus, ir Ignacy Danilowiczus, Lietuvos civilinės

teisės žinovas.

Ketveri studijų metai suteikė godžiam, intensyviai besiformuojančiam

Mickevičiaus intelektui universalių žinių (teisė, etika, metafizika)

pamatą, įvedė į poliarinių idėjų mūšą (tautos laisvės šūkiai ir kasmetinės

rektoriaus prakalbos Rusijos imperatoriaus garbei), susiejo gimstančias

kūrybines užmačias su gimtuoju kraštu ir jo praeitimi. Tie metai subrandino

moralines asmenybės nuostatas – ištikimybė draugams ir tėvynei, didelių

dalykų siekis, tiesumas iir ryžtas. 1817 m. spalio 1 d. Mickevičius kartu su

Jozefu Jeżowskiu, Onufry Pietraszkiewiczu, Franciszeku Malewskiu ir kitais

įkuria nelegalią filomanų draugiją. Tikslas – lavintis patiems, kelti viso

krašto švietimo lygį, rinkti žinias apie žemdirbystę, kaimo papročius,

studijuoti istoriją, skleisti per slaptus būrelius valstybės atkūrimo

idėjas. Susirinkimuose skaitomi referatai ( nėra skirtumų tarp turtingo ir

vargšo, tarp lenko ir totorio) arba grožiniai kūriniai (apmąstymai apie

tautų likimą Gedimino pilies griuvėsiuose). Janas Czeczotas buvo sukūręs

ištisą giesmių ciklą apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius (Spiewki o

Dawnych Litwinach do roku 1434). Pats Mickevičius konspiraciniam jaunimo

sąjūdžiui, išsiplėtusiam iki Kražių ir Kėdainių, parašė ugningą himną „Odė

jaunystei“. Susiėmę už rankų „liepsningos bendraminčių šeimos“ nariai

recituodavo poeto žodžius: „Žvelk ten, kur nepasiekia akis, / Laužk tai, ko

nepajėgs ir protas“, spinduliuodami gėrio, tiesos ir laisvės tikėjimu.

1819 m. rugsėjo 9 d. Mickevičius išvyko į Kauną, – ten jis buvo

paskirtas dirbti paskrities mokyklon istorijos, teisės ir literatūros

mokytoju. Rotušės aikštėje, greta jėzuitų bažnyčios, mokyklos pastato

vakariniame sparne jis ir gyvens: stalčiuje dveji marškiniai, vienintelis

apsiaustas, kuriuo vilkėdavo ir užsiklodavo, kasdieninis maistas – krosnyje

kepamos bulvės. Kaune Mickevičius patyrė pirmą galingą kūrybos proveržį,

netikėtą pačiam sau ir draugams. Svaiginantis noras veikti ir užkampio

vienuma, vulkaniško temperamento meilė Marilei Wereszczak, ištekėjusiai

1821 m. už grafo Puttkamerio, pasakojimas mokiniams apie Lietuvos

Didžiosios Kunigaikštystės galybę ir nykūs pilies griuvėsiai Nemuno ir

Neries

santakoje pažadino stiprius emocinės įtampos sūkurius, kuriuos

klasicizmo etika reikalavo slėpti savyje, o romantizmas išlaisvino: „Turėk

širdį ir žvelk į širdį“. Shilleris, Byronas, Scottas – atklydę iki Kauno –

ragino pasikliauti jausmu, kuris daugiau supranta negu protas, pasiduoti

vaizduotei, kuri aiškiau regi tautos praeitį negu archyvistai, įsiklausyti

į liaudies baladžių gaivališką poetinę jėgą. 1822 m. Vilniaus universiteto

spaustuvininkas Juozapas Zavadskis išleido pirmąją eilėraščių knygą Poezija

500 egzdempliorių tiražu. 1823 m. pavasarį pasirodė antrasis Poezijos

tomas, kuriame buvo įdėta poema „Gražina“ ir draminės poemos „Vėlinės“ II

bei IV dalys.

Mickevičiaus baladėse, rromansuose, eilėraščiuose romantinis peizažas –

tamsus ežeras, mėnulis, apleistos kapinaitės, klaidžiojančios ugnys,

užkeiktas kalnas – pirmąsyk tampa Lietuvos kraštovaizdžio dalimi. Jis

dvelkia nežinomybės paslaptimi, grėsmės nuojauta, keistu svyravymu tarp

matomų ir nematomų dalykų. Tai, kas liko anapus mirties brūkšnio, grįžta

atgal į gamtą, kuri tampa gyvųjų ir mirusiųjų vienovės riba. Vidurnaktį

sudunda žirgo kanopos, ir žuvęs kare mylimasis nusineša mergelę per miškus

ir kalnus į savo kapą. Gamtoje slypi demoniškos jėgos ir kraupus

beribiškumas, kuris nesiduoda išmatuojamas. Romantinis žmogus – toks

beribis ir paslaptingas kaip ir gamta – pirmąsyk aatsistojo ant Nemuno ir

Neries krantų, parimo ties Svitezio ežeru. Tai sukrėstas žmogus, įtrauktas

į tragiškų svyravimų verpetą. Jis apimtas kontrastiškų nuotaikų kaitos,

kuri ardo vidinę tapatybę – norisi sunaikinti save ir atgimti visai kitu

pavidalu.

Poemoje „Gražina“ žmogus gyvena netikėtų lūžių, apsisprendimų, virsmo

situacijoje: jjis neatpažįstamai kitoks iš ryto, negu buvo vakare.

Naugarduko pilies valdovo žmona užsideda šarvus ir stoja mūšin prieš

kryžiuočius, pasiryžusi sukliudyti savo ambicingam vyrui susidėti su

Lietuvos priešais. Tėvynė yra didysis imperatyvas, iškilęs virš

individualios būties, reikalaujantis pasiaukoti ir žūti. Lietuvė moteris

turi ryžtis didvyriškam poelgiui – toks yra klasicizmo epochos paliktas

etikos kodeksas.

Klasicizmo dramų herojinę figūrą, ne samprotaujančią, o ryžtingai

veikiančią, Mickevičius apvelka istorinio kolorito ir konkrečios vietovės

detalių rūbais pagal Walterio Scotto romanų poetiką. Šioje „lietuviškoje

sakmėje“ (tokia poemos paantraštė) kalbama apie Vytauto valstybės galybę

(„Jam šiaurėj šniokščia Baltijos vilnis, / O pietuose – juoda Chazarų

jūra“), Gedimino žūtį prie Veliuonos nuo kryžiuočių „geležinės gyvatės“,

kunigaikščio laidotuves su žirgais ir sakalais liepsnojančiame lauže,

vaidilų garbinamą Perkūną, šiltu pienu girdomą žaltį. Čia veikia narsus

karys, išmintingas patarėjas, lietuvių vienybės skleidėjas Rimvydas,

atkurtas iš poeto ttėvo pavardės bajoriško prielipo. Romantinis peizažas –

mėnesiena, tamsūs šešėliai, vėsi ūkana, romantinė veiksmo paslaptis –

sąmokslas, dvikova, žūtis, romantinė pasakojimo dinamika, tepripažįsta

nuolatinę kaitą ir poetinio žodžio polėkį, buvo lokalizuoti lietuviškos

gamtos ir lietuviškų vietovardžių konkretybėje – gelstantys Panerių miškai,

„senas Nemunas“ ties Rumšiškėmis, Lydos kelias, Mindaugo kapas, Lietuvės

lyguma, Kauno slėnys, kur undinės kiekvieną vasarą „veją žalią patiesia“.

Poeto klajonės po Girstupio slėnį, medžioklės Romainių miškuose, žygis

pėsčiomis iki Jurbarko, kelios dienos Trakuose, kelionė į Kražius pro

Dionizo Poškos Baublius, Baltijos jūros reginys suteikė kūrybinei sąmonei

apsčiai tik ššiam kraštui būdingos vaizdinės medžiagos. Tokios gausios

lietuviškumo elementų sankaupos, tokio ryškaus lietuviškos istorinės-

valstybinės savimonės teigimo dar nebuvo grožinėje literatūroje. „Džiaukis,

kad čia tavo protėvių žemė, / Vienu susiję krauju mes.“ Bet XIX amžiuje

literatūros tautinį charakterį jau lėmė kalba. Mickevičius rašė

lenkų kalba, kuri buvo tapusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų,

kunigų, sviesuomenės bendrine kalba, o nuo XVII amžiaus pabaigos ir

valstybės kanceliarine kalba. „Gražinos“ autorius į LDK istoriją žvelgė

kaip į širdžiai mielą poetinį mitą, kuris jau niekada neatgis („Lietuva jau

yra visiškai praeityje“). Jo ir neverta žadinti iš istorijos kapo, nes nuo

Jogailaičių laikų „Lietuvis ir Mozūras yra broliai“, nes prarastą laisvę

jie atgaus tik eidami išvien prieš savo pavergėją Rusiją, kaip ir T.

Kosciuškos sukilimo metu. Tada Respublika vėl bus viena valstybė, viena

tauta, vienas kūnas.

1823 m. spalio 23 d. vėlyvą naktį Vilniuje, Literatų skersgatvyje,

Piaseckio namo antrame aukšte, „Gražinos“ autorius buvo areštuotas ir

įkalintas Bazilijonų vienuolyne. Į Vilniaus vienuolyną ir Lukiškių kalėjimą

buvo sugrūsta daugiau kaip šimtas filomatų, filaretų, spindulingųjų,

apkaltintų sąmoningu priešinimusi Rusijos valdžiai (Kėdainių moksleiviai

prisiekė nužudyti pravažiuojantį caro brolį didijį kunigaikštį

Konstantiną). Iš Bazilijonų vienuolyno jau žinomą poetą, skaitomą net

liokajų ir kambarinių, du kareiviai su atkištais durtuvais varydavo Aušros

Vartų gatve pro Rotušę į buvusius vyskupų rūmus, kur senatoriaus

Novosilcevo tardymo komisija reikalavo iš „jakobinų“ prisipažinimo. Po

pusmečio, laiduojant prof. J. Leleweliui, poetas bbuvo paleistas iš Konrado

celės (čia kartą jį aplankė Marilė Puttkamer), o spalio 25 d. išvyko iš

Kauno į Sankt-Peterburgą, kur turėjo gauti paskyrimą į savo tremties ir

darbo vietą. Slaptųjų draugijų nariai buvo išblaškyti po Rusijos miestus,

atiduoti į rekrūtus, o Tomaszas Zanas ir Janas Czeczotas nuteisti kalėti

tvirtovėje.

Imperijos sostinėje Mickevičius artimai bendravo su būsimaisiais

dekabristais Aleksandru Bestuževu ir Kondratiju Rylejevu. Du mėnesius

keliavo po Krymą, lydimas žavingos saugumo agentės. Maskvoje susitiko su

Aleksandru Puškinu. Literatūrinius salonus stebino eiliuotomis

improvizacijomis prancūsų kalba. Jis mokėjo atsiverti svetimumui pagal LDK

kultūrinės tolerancijos tradiciją. Todėl artima pažintis su rusų

literatūrinio pasaulio intelektualinėmis srovėmis, kurios netrukus plačiai

išsilies, vaisingai plėtė poeto mąstymo lauką visuotinumo link. Simpatijos

ištremtam poetui žadino kūrybinį aktyvumą – antrą galingo proveržio ir

esminio atsinaujinimo etapą.

1826 m. Maskvoje išėjo Mickevičiaus lyrikos tomelis „Sonetai“, kurį

sudarė 22 meilės sonetų ir 18 kelionės po Krymą sonetų ciklai. Čia poetas

puikiai įgyvendino filomatų priesaką – tobulai įvaldyti gimtąjį žodį,

palenkdamas jį klasikinės formos disciplinai, o kartu subtiliausių

nuotaikos virpesių atgarsiams, įstabiam įsiklausymui į amžinybės balsą

gamtoje („Klausai, ką Dievas gamtai tyloje prabyla“), rytietiškos

stilizacijos žaismei, plastiškam detalės piešiniui („Girdžiu, kaip žiogas

smilgoj supasi iš lėto“) ir aforistiniams soneto baigmės kirčiams. Čia

ilgesingas tėvynės regėjimas, atmiežtas nevilties, tapo tremtinio likimo

poetine formule („Įsiklausai tyloj. išgirst ausis galėtų / Balsus iš

Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia“). Ji niekados neišnyks iiš literatūros,

kurią okupaciniai režimai dar ne kartą išblokš iš gimtosios žemės.

1828 m. Peterburge Mickevičius išleido poemą „Konradas Valenrodas“ –

maištingo pasipriešinimo manifestą, kurio neperprato carinė cenzūra.

Pasakodamas apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, naudodamas „Lietuvos

metraščių“ išgarsintus vardus ir įvaizdžius (Kęstutis, Vytautas, Palemono

žemė, Šventaragio pakalnė), autorius kūrė politinę parabolę dabarčiai: kai

prūsai jau buvo nušluoti teutonų, o „Lietuvai ryt, jei ne šiandien gresia

toks pat likimas“, belieka gintis klasta, kuri yra „vergo ginklas“.

Konradas Valenrodas, kryžiuočių pagrobtas ir išaugintas lietuvaitis,

parbėgęs tėvų žemėn ir vedęs Kęstučio dukrą, vėl grįžta pas kryžiuočius,

kad, išrinktas ordino magistru, sutriuškintų jo galią iš vidaus. Tai

charakteringas romaninis herojus: dvilypis žmogus, po rūstaus veido kauke

slepiąs degančią keršto liepsną, tarnaująs priešui ir rengiąs jam pražūtį,

mylįs moterį ir jos išsižadąs vardan tėvynės („Aš meilę, laimę, dangų, visą

klotį / Mokėjau tautai jaunai paaukoti“). Mickevičius įvedė į literatūrą

naują kovotojo tipą, išaukštindamas žmogaus dvylipumą kritiškoje ginties

situacijoje kaip didvyriškumo aktą. Okupuotuose Europos kraštuose

„valenrodizmas“ tapo rizikingo elgsenos būdo bendriniu vardu, o neretai ir

konformizmo pasiteisinimu. Šioje poemoje sukurta monumentali seno Vaidilos

figūra, savo dainomis žadinanti gimtinės prisiminimus ir skatinanti atlikti

savo pareigą tėvynei, bus privaloma kiekvienam literatūros kūriniui,

vaizduojančiam pagoniškos Lietuvos laikus. O viena šio Vaidilos daina taps

simboliniu Lietuvos įvaizdžiu, kuris ilgam įaugs į lietuvių poetinę

tradiciją (Salomėjos Nėries: „Vilnele, bėk į Viliją, / o Vilija –

į

Nemuną“).

Miela Neris, mūs upelių gimtinė,

Skaistų tur veidą ir dugną auksinį.

Širdžia tyresnė lietuvė skaistveidė

Vandenį sėmė, dainavo ir žaidė.

Kauno pakalnėj per lygumą jaukią,

Tulpių, narcizų slėniu Neries plaukia.

Dėl lietuvaitės berneliai dabinas

Šauniau, nei rožių ir tulpių gėlynas.

1829 m. gegužės 29 d. Mickevičius paskubomis išplaukė laivu iš

Kronštato į Hamburgą (jau buvo pasirašytas įsakymas atimti neseniai išduotą

užsienio pasą). Berlyne lankė Hegelio paskaitas. „Ar tau dar plaka širdis?“

– klausė savo bičiulio, laukdamas Veimaro rūmuose Goethes audiencijos.

Romoje vaikščiojo į bažnyčias, muziejus, galerijas, jautėsi apsvaigintas ir

priblokštas Europos meno tturtų. Prasidėjus 1830-1831 m. sukilimui Lenkijoje

ir Lietuvoje, ilgai neapsisprendė: lėkti tuoj pat pas „žūstančius brolius“,

varstyti Prancūzijos ministerijos duris (siųskite ginklus laivu į Palangą)

ar laukti tragiškos atomazgos. Drezdene, apsuptas pasitraukusių sukilimo

vadų ir dalyvių, prislėgtas pralaimėjimo pasekmių (iš kiekvienos sukilusios

gubernijos ištremiama po 5000) ir individualios kaltės, Mickevičius

išgyveno trečią kūrybiškumo protrūkį, šįkart jau paskutinį.

1832 m. pavasarį per kelias savaites sukūrė „Vėlinių“ III dalį –

tėvynės kančių misterinę dramą, išgyventą kaip totalinę individo katastrofą

(„Į vargstančią tėvynę aš žiūriu / Taip, kaip sūnus į motinos llavoną“).

Kūrinys, pradėtas dar Kaune pagoniškų Vėlinių papročių aprašymais („Apeigas

ir giesmes vertėme iš lietuvių kalbos“, – šiek tiek mistifikavo poetas),

liko kompoziciškai neužbaigtas, o kartu monumentalus kaip gotikinė katedra

fantastinėmis istorinės tikrovės ir atgamtinio pasaulio sąsajomis, ligi

titaniškos įtampos kylančia „minčių žiauria kova“, pagaliau žžmogaus

koncepcija: aš peržengiau save ir atsivėriau visos tautos kančioms, aš esu

tas pats, kas ir tėvynė (čia mirė nelaimingas Gustavas ir gimė kovojantis

Konradas). Tie žodžiai buvo anglimi įrašyti vienoje Bazilijonų vienuolyno

celėje, kur vyksta pagrindinis „Vėlinių“ III d. veiksmas. Autentiška

Vilniaus studentų įkalinimo ir tardymo istorija, atausta dramatiškomis

priešpriešomis, mistiniais regėjimais, satyriniais budelių, išdavikų,

prisiplakėlių portretais, žaibiška vaizdų kaita (nuo psalmės patetikos iki

šiurkštaus šnekamojo tono) pakyla iki smaugiamos ir kraujuojančios laisvės

kovose tėvynės Lenkijos panoraminio atvaizdo. Protesto balsas dėl tautos

kančių promėtėjiškai plėšiasi iki pat dangaus: „esi ne tėvas mums“, jei

negirdi milijonų šauksmo. Poetas jaučiasi tolygus pačiam Visatos Kūrėjui

savo galia („suku žvaigždes savo dvasia“), kuri praskyrusi dabarties miglas

regi ateitį, kuri byloja milijonų vardu, nušviesdama jiems kelią.

„Vėlinėse“ buvo paskelbta privaloma direktyva Senojo Testamento pranašo

balsu: tu privalai prikelti iš kkapo mirusią tėvynę. Toji direktyva,

pagimdyta atskubančio „tautų pavasario“, tūkstančius žmonių vedė iš vieno

sukilimo į kitą.

1834 m. pradžioje Paryžiuje Mickevičius užbaigė savo didžiausią kūrinį –

epinę poemą „Ponas Tadas“. Nuo katastrofiškos griūties ir tragiškos

įtampos, kuria alsavo „Vėlinės“, poetas perėjo prie poetinės giedrumo ir

vidinės harmonijos tonacijos, piešdamas „vaizdelius iš natūros“, regimus

per stebuklingą vaikystės atsiminimų ir gimtinės ilgesio prizmę. Poetinis

žodis čia įgavo dar neregėtos tapybinės plastikos, absorbuojančios begalinę

tikrovės pavidalų įvairovę – Lietuvos girių medžiai, žvėrys, paukščiai ir

grybai; Lietuvos upeliai, pažliugę ežeriukai, „rūdžių dėmėm kraujuojanti“

pelkė; LLietuvos dangaus debesuotas skliautas, kur balti debesėliai

„tarytumei žirgai lekia“; Lietuvos pievų žolynai, vabzdžiai, griežlės

riksmas; Lietuvos bajorų apdarai, medžioklės, valgiai, teisminiai ginčai ir

ginkluotos peštynės („Aš muštis ir gyvent, gyvent ir muštis noriu!“);

Lietuvos istorija (Gedimino sapne staugiantis geležinis vilkas, Baro

konfederacija, mūšis prie Aušros vartų, universiteto observatorija). Tai

tikra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų istorinės savimonės,

buities, kultūros enciklopedija, lyrinis requiem nykstančiai formacijai,

kuri palydima su pasigėrėjimo atodūsiu (jaunas vyras, palikęs mylimąją,

išeina kovoti už valstybės nepriklausomybę, kuri apims ir „Lietuvą, Karūnos

perlą brangų“), taip pat su kandžia pašaipa (ant kabančių šlėktos herbų

įruoštos „sūriams džiaut lentynos“, o šlėktaitės „gano bandą ne su vyžom, o

batukais“). Pradėjęs poemą Goethes „Hermano ir Dorotėjos“ idiliška

tonacija, Mickevičius pasiekė lenkų poezijoje dar neregėto pasakojimo

daugiasluoksniškumo, kuris remiasi agrarinės kultūros išugdyto žmogaus

artumu žemei (finale – baudžiavos panaikinimas) ir kyla iki romantiškai

išgrynintų jausmo ekstazių, kuris laisvai šokinėja į nuolat kintančias

veiksmo mizanscenas ir imituoja viena kitą pertraukinėjančias šlėktų

oracijas, o kartu išlieka absoliučiai organiškas, skaidriai paprastas ir

kupinas poetinės gelmės.

1832 m. Mickevičius išleido politinį katekizmą emigrantams Lenkų

tautos ir lenkų piligrimystės knygos, kuriame bibliniu stiliumi kalbėjo

apie lenkų tautos – tautos kankinės misiją žmonijos išsivadavimo kelyje („O

trečią dieną siela grįš į kūną, ir tauta pakils iš mirusiųjų, ir išvaduos

visas Europos tautas iš nelaisvės“). Lenkų mesianizmo idėjos, įstojus

poetui į molėtiškio Andrzejaus Towianskio, „Dievo iišrinktojo žmogaus,

broliją, įgavo mistinės egzaltacijos: lenkų tauta kenčia kaip Kristus už

visos žmonijos nuodėmes; XIX amžiaus viduryje išsipildys žemėje Dievo

karalystė, ir bus viena išrinktoji tauta, kurią sudarys žydai, prancūzai,

lenkai.

1839 m. Mickevičius, skurstantis nemažos šeimos maitintojas, slegiamas

sunkių bėdų (žmona serga išprotėjimo priepuoliais), atvyksta į Šveicariją,

kur Lozanos akademijoje dėsto lotynų kalbą ir literatūrą. 1840 m.

pakviečiamas Prancūzijos švietimo ministro vadovauti College de France

įsteigtai slavų literatūros katedrai. Savo paskaitose skyrė nemažai dėmesio

lietuvių istorijai, mitologijai, kalbai, „vienai seniausių kalbų Europoje“,

pabrėždamas, kad „lietuviai išsaugojo savo tradicijas“, „savo apeigas“,

„subtilų gamtos jausmą“, savo dainas, tarp kurių nerasi nešvankios ir

nepadorios, kad lietuviai yra „viena iš tų tautų, kurios tūno ir kažko

laukia“. Bet Lietuvos-Lenkijos unija jam atrodė Dievo palaiminta istorijos

proceso viršūnė: „didelė tauta, Lietuva, susijungė su Lenkija kaip vyras su

žmona, dvi sielos viename kūne“.

1848 m. revoliucijos griaustinis atgaivino poeto viltį: Europos tautos

nušluos imperijas, kurių valdžia ne iš Dievo, o iš pragaro, „Visuotinio

karo už tautų laisvę / Meldžiam Tavęs, Viešpatie“. Mickevičius skuba

Italijon burti lenkų legiono, kuris su vėliavomis „Už mūsų ir jūsų laisvę!“

žygiuos prieš Austriją – vieną iš Lenkijos pavergėjų. Tik visuotinė Europos

revoliucija išvaduos Lenkiją – tegul Bažnyčia palaimina „laisvą reikalą“, –

prašė poetas popiežiaus Pijaus IX. 1855 m., kilus Krymo karui, jis vėl

išskuba į Turkiją telkti lenkų legionų, kurie kartu su aanglų ir prancūzų

kariuomene nuvers Rusijoje „tironijos kaskadą“. Užsikrėtęs cholera, poetas

mirė Konstantinopolyje lapkričio 29 d.

1890 m. Mickevičiaus palaikai buvo perkelti į Krokuvos Vavelio katedrą

amžinam poilsiui greta Jogailaičių.

Mickevičiaus raštai, įvežami slapta į Lietuvą, platinami kaip sukilimo

proklamacijos, vaidino lemtingą vaidmenį formuojantis lietuvių nacionalinei

literatūrai. Lietuviškam žodžiui, ateinančiam iš dūminės valstiečio

pirkios, tie raštai jau buvo nukalę herojišką Lietuvos praeities mitą,

tautinių herojų galeriją, Lietuvos kraštovaizdžio poetinį etaloną ir

herojiško dramatizmo tonaciją. Daugeliui XIX amžiaus vidurio ir pabaigos

lietuvių rašytojams „Gražinos“ ir „Konrado Valenrodo“ autorius buvo didysis

mokytojas. O ką kalbėti apie bajoriškos kilmės inteligentus, ėmusius rašyti

lietuviškai, – jie jautėsi esą „dviejų tautinių sielų“ hibridai, „Adomo

Mickevičiaus sielos epigonai“ (Mykolas Römeris).

Antanas Baranauskas, ryškiai nubrėžęs lietuviško poetinio

pasaulėvaizdžio kontūrus poemoje „Anykščių šilelis“ (1858-1859), atmintinai

deklamavo dešimtis Mickevičiaus „Pono Tado“ puslapių. Tarp svarbiausių savo

literatūrinio kelio rodiklių mini Mickevičių ir Maironis, suformavęs

Pavasario balsuose (1895) lietuvių lyrinio eilėraščio pagrindus. 1863 m.

sukilimo išvakarėse Žemaitijoje, Šėmų dvare, kur buvo prisiglaudusi

Žemaitė, būsimoji lietuvių realistinės prozos pradininkė, buvo aistringai

skaitomi „Vėlinių“ III d. nuorašai. „Alpėjo, alpėjo skaitydamos, šmotais

rašė į rankraščius; tai buvo prieš pat lenkmetį, aš dar paršelis buvau, man

nė čiupinėti nedavė, pagavusi skaičiau mėnesienoj“, – rašė vėliau Žemaitė

autobiografijoje. Pavandenės dvare, kur dirbo namų mokytoja kita lietuvių

rašytoja Marija Pečkauskaitė, stovėjo Mickevičiaus biustas, o jos namų

bibliotekos didžiąją dalį sudarė Mickevičiaus, Kraszewskio,

Kondratowicziaus

raštai. Jonas Basanavičius, „Aušros“ laikraščio steigėjas

1883 m., daug kartų skaitė „Konradą Valenrodą“ dar mokyklos suole. Stasys

Matulaitis, socialdemokratas ir pozityvistinės kritikos pradininkas,

studijavęs Maskvos universitete 1886-1891 m., atsiminimuose rašė: „Mus,

Maskvos universiteto studentus lietuvius, labai veikė lenkų rašytojo

Mickevičiaus poetiniai kūriniai: „Konradas Valenrodas“, „Gražina“ ir kt.,

kurie plito tarp mūsų. Daugelį ištraukų mokėjome atmintinai, dažnai

deklamuodavome“. Dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas

Čiurlionis savo bibliotekoje turėjo Mickevičiaus raštus. Juozas Tumas-

Vaižgantas sakė: „Aš mūsų Mickevičių mėgstu ir jį garbinte garbinu. Man

tiesiog dantį gelia, kai skaitau jo vertimus.“

Lietuvių nacionalinis judėjimas, iiškėlęs atsiskyrimo iš unijinių tradicijų

ir separacinės kovos programą, sėmėsi iš Vilniaus romantinės mokyklos

tautinės savigarbos, o kartu polemizavo, įžvelgdamas joje rimčiausią

psichologinę ir kultūrinę kliūtį savarankiškai lietuvių literatūros

plėtotei. XIX a. pabaigoje brošiūros „Kto byl Mickiewicz?“ paraštėse buvo

įrašytos (spėjama, Vinco Kudirkos ranka) tokios pastabos: „Kai dėl mūsų,

tikrų lietuvių, suprantančių savo etnografinį skirtumą nuo lenkų, tai mums

Mickevičius su savo neteisinga pranašyste apie greitą mūsų tautos „finis“

(kuris, laimei, neįvyko, kaip poetas manė) yra svetimas genijus ir

abejingas ir neužsitarnavo, kad labai juo domėtumės. Mickevičius Lietuvos

nepripažino, Lietuva ppalieka jį lenkams.“ Dar griežčiau atsiskyrimą nuo

Mickevičiaus formulavo jau nepriklausomos Lietuvos valstybės laikotarpiu

Faustas Kirša: „A. Mickevičius, kurį dar daug kas nori lietuvių literatūron

įtraukti, nepamatė lietuvių tautos tragedijos, nepažiūrėjo pavergtan, bet

kupino meilės sodžiun, neįžiūrėjo tautos atgimimo, bet nuėjo lengviausio

vėjo kryptimi – ssu lenkų kunigais, ponais, grafais ir kunigaikščiais“.

Ta polemika vis dėlto neatvėsino lietuvių literatūros simpatijų Vilniaus

romantinės mokyklos pradininkui. Vincas Krėvė Kauno universitete įkvėptai

skaitė, deklamuodamas iš atminties daugybę ištraukų, specialų kursą „A.

Mickevičiaus kūryba“ (1938). Kazys Boruta, revoliucinio avangardo poetas,

uždarytas 1933 m. į Kauno kalėjimą, prašė atsiųsti Mickevičiaus raštus

lenkų kalba ir skaitė naudodamasis žodynu. Salomėja Nėris, lyrikė,

aplankiusi 1939 m. Naugarduką ir Svitezio ežerą, viename laiške rašė: „Kaip

čia gražu, nepalyginama – negaliu apsakyti. Visur sutinku didijį Poetą,

alsuoju jo dvasia“. Filosofas Stasys Šalkauskas įrodinėjo, kad Mickevičiaus

kūrybos etniniai pagrindai yra lietuviški – „komiškojo ritmo nujautimas“,

prisirišimas prie gamtos, nostalgijos jausmas. Juozapas Albinas

Herbačiauskas skelbė, kad „A. Mickevičius savo kūrybos dvasia, savo būdu ir

charakteriu artimesnis mums negu lenkams“, kad „A. Mickevičiaus kūryba –

tai mūsų tautinės idėjos šaltinis!“.

Nė vienas ssetimkalbis poetas Lietuvoje nebuvo apsuptas tokio gausaus

vertėjų būrio (daugiau kaip 50) ir taip dažnai pakartotinai verčiamas, kaip

Mickevičius. 1937 m. Liudvikas Adomas Jucevičius išspausdino pirmuosius

Mickevičiaus poetinių kūrinių („Svitezietė“, „Trys Budriai“, „Vėlinių“ IV

d. ištraukos) vertimus. „Konradas Valenrodas“ buvo net tris kartus ištisai

išverstas dar XIX a. pabaigoje. Jį vertė Mikalojus Godlevskis (apie 1860

m., vertimas liko nespausdintas), Jonas Žilius-Jonila (1889), Stanislovas

Daglis (1891). Populiari šios poemos daina apie Viliją susilaukė net

trylikos vertėjų, tarp jų – Maironio ir Vinco Kudirkos. 1893 m. „Vienybėje

lietuvninkų“ pasirodė Žiliaus-Jonilos išversta „„Gražina“, o 1899 m.,

„Varpe“ Kudirka pateikė dideles „Vėlinių“ III d. ištraukas lietuviškai.

1909 m. atskira knyga išėjo Motiejaus Gustaičio versti „Krymo sonetai“. Du

„Pono Tado“ vertimai (Konstantino Šakenio ir Antano Valaičio) pasirodė 1924

m. Sovietmečiu dar kartą iš naujo buvo išversti visi pagrindiniai

Mickevičiaus kūriniai – „Konradas Valenrodas“ ir „Krymo sonetai“ (abu vertė

Vincas Mykolaitis-Putinas), „Gražina“ (vienas vertimas Vytauto Soirijos

Giros, kitas – Justino Marcinkevičiaus), „Vėlinės“ (Justino

Marcinkevičiaus). „Vėlinių“ vertimas iškilo kaip vienas iš pačių geriausių

poetinio vertimo pavyzdžių Lietuvoje. Paskutinį V. Mykolaičio-Putino darbą

„Pono Tado“ vertimą, išvarytą su įstabia vaizdinės plastikos galią iki

septintos knygos, talentingai pratęsė ir baigė Justinas Marcinkevičius,

išlaikęs poetiškumo dvasią. 1975-1978 m., išleistas Mickevičiaus „Raštų“

tritomis lietuvių kalba, atitinkantis šiuolaikinį lietuvių poetinio žodžio

lygį.

Tėvynės praeities, jos grožio ir įpareigojančios meilės leitmotyvas,

atgijęs lietuvių literatūroje ir įgavęs dvasinės atsparos akcento, o taip

pat romantinės tradicijos gyvybingumas (poetinė drama) savo šaknimis

akivaizdžiai siekia Mickevičiaus kūrybą. „Neįmanoma iki galo įvertinti

Adomo Mickevičiaus vaidmens ir poveikio mūsų literatūrai, dar daugiau –

lietuvių mentalitetui, tautiniam charakteriui. Iki šiol nėra prozininko ir

poeto, kuris tiek būtų davęs Lietuvai, kiek Mickevičius“, – sakė poetas

Justinas Marcinkevičius.