analizes planas

Analizės ir interpretacijos Planas.

Bendrai:

Darbas turi būti nuoseklus:

pradžia, dėstymas, pabaiga – išvados. Tekstas kuriamas iš pastraipų (pastraipos

sandara: teiginys, įrodymas, argumentai, išvada). Pastraipa neturėtų baigtis

citata, nebent citata apibendrintų pastraipos turinį.

/> Suskirstykite ištrauką prasminiais segmentais – dalelėmis. Pieštuku

pasibraukite ypač informatyvius sakinius, žodžius.

Iššifruokite

kūrinio pavadinimą: tiesioginė reikšmė, perkeltinė, filosofinė –

apibendrinamoji.

I. Įžanga (autoriaus, jo kūrybos, kurio

ištrauką nagrinėsite, pristatymas).

Kada kūrė autorius? Kokiai

literatūros srovei (krypčiai) priklauso jo kūryba? Kokio žanro (ar kokių žanrų)

kūrinių šis rašytojas yra parašęs? Kuo reikšmingas kūrinys, kurio ištrauką ((ar

visą) nagrinėsite, kaip jis susijęs su kitais autoriaus kūriniais? Koks jo

pobūdis, žanras, tipas, apie ką jame kalbama, kokios keliamos problemos? />

Interpretacijos pradžia turi būti susijusi su analizuojama ištrauka.

Tam tinka ištraukos, kūrinio kontekstas: ištraukos vieta kūrinyje (gal

užuomazga, gal kulminacija, gal atomazga, gal keliamos visam kūriniui svarbios

problemos, gal randami motyvai, argumentai ar detalės reikšmingos visam

kūriniui), jos reikšmė; ryšys su kūrėjo biografijos momentais, asmenybės raiška;

ryšys su epocha, tradicijomis, kultūra.

Aptarkite ištraukos

pobūdį: žanrą, tipą (eilėraštis – lyrinis, epinis, išpažintinis, meditacinis,

deklaratyvusis ir t.t.; romanas, aapysaka, apsakymas, novelė – psichologinis,

intelektualinis, socialinis, istorinis ir t.t.; drama – tragedija – komedija –

tragikomedija: socialinė, psichologinė, istorinė, idėjų, diskusijų ir t.t.).

Nepamirškite, kad gali būti kelios charakteristikos. Literatūros srovė, kryptis.

II. Dėstymas (duotosios ištraukos nagrinėjimas).

/> Kaip nagrinėjama ištrauka susijusi su vvisu kūriniu (ištraukos kontekstas)?

Apie ką joje pasakojama? Kokios problemos keliamos? Kaip jos atskleidžiamos

(pasakotojo, kalbančiojo, veikėjo situacija. Nuotaika. Ištraukos kompozicija.

Erdvė. Laikas. Jų kitimas. Veiksmas. Kaip apie visa tai kalbama – kokios

vartojamos meninės raiškos priemonės: retorinės figūros, metaforos, palyginimai,

epiteta ir kt.)? Apie kokias vertybes kalbama? Savo teiginius argumentuokite,

pagrįskite citatomis. Remkitės kontekstu (kūrinio, autoriaus kūrybos, krypties,

epochos literatūros bei kultūros).

Aptarkite ištraukos

problematiką ir vertybių sistemą. Nepamirškite, kad pirmiausia reikia rašyti

apie veikėjų (ne apie jūsų) vertybes, nuostatas. Analizuojame ne tai, ką norėjo

pasakyti autorius (to mes nežinome!), o tai, ką sako tekstas.

/> Aptarkite teksto struktūrą:

a) pasakotojo / kalbančiojo

situacija, nuotaika (nepainiokite pasakotojo ir autoriaus!);

b)

pasakotojo / kalbančiojo, veikėjo santykis su kitais veikėjais bei aplinka;

veiksmo lėmėjas;

c) ištraukos kompozicija (pradžia, dėstymas,

pabaiga, veiksmo kaita);

d) erdvė (uždara –– atvira, sava – svetima,

draugiška – priešiška, globojanti, mitologinė, fantastinė, konkreti, abstrakti,

vertikali, horizontali ir t.t.);

e) laikas (istorinis, paros, metų

laikas, pasakojimo (dabarties), prisiminimų (praeities), filosofinis,

mitologinis, ciklinis, abstraktus, konkretus, individualus (subjekto) ir t.t.);

f) meninės priemonės (metaforos, palyginimai, opozicijos,

kontrastai, epitetai, deminutyvai, tarmybės, archaizmai, hiperbolė, ekspresyvūs

veiksmažodžiai ir t.t.). Ką jos suteikia kūriniui (gyvumą, individualumą ir

t.t.)? Kalbėjimo būdas, stilius (išpažintinis, oficialus, retorinis,

deklaratyvus, poetinis, ironiškas, autoironiškas ir t.t.). Jos kuria teksto

prasmes. Meninės priemonės neturėtų būti atskirai išvardijimos darbo pabaigoje.

Jos minimo ten, kur tai tinka. Jei nnegalime paaiškinti, kam meninė prieonė

vartojama, geriau jos visai neminėti.

III. Pabaiga

(apibendrinimas, išvados).

Kuo reikšminga ši ištrauka? Kaip

susijusi su viso kūrinio problematika? Kokia jo reikšmė, atskleidžiant rašytojo

kūrinio ar kūrybos vertę?

Darbo pabaiga turi būti apibendrinanti

(dera prisiminti kontekstą – palyginti su kitais panašaus pobūdžio kūriniais,

jeigu to nepadarėte pradžioje).

Baigus savo darbą būtina

pažiūrėti, ar citatos dera su tekstu, ar nekartojimos jau pasakytos mintys, ar

nėra minties šuolių ir ar tekstas vientisas.