Antanas Baranauskas

ANTANAS BARANAUSKAS

1835-1902

Žymiausias 19 a. lietuvių poetas. Pagrindinis jo kūrinys – poema

“Anykščių šilelis”. Gimė poetas Anykščiuose, gausioje valstiečių šeimoje (5

vaikai). Gyveno miesto pakrašty. Tėvai sunkiai vertėsi, bet į baudžiavą

nėjo. Vaikystė sunki ir varginga, nuo mažens ganė bandą, dirbo sunkius ūkio

darbus, bet buvo linksmas, labai mėgo dainas ir pats sudėdavo piemenų

daineles, bet dėl prasto balso pravardžiuojamas Jurkštu ir pan. (vėliau

pasirašinėjo Jurkštas Smalaūsis).

Pirmosios mokslo žinios iš tėvo, mokėjusio lenkiškai skaityti ir rašyti.

Žiemomis lankė Anykščių parapinę mokyklą, buvo gabus, ypač matematikai.

Trūkstant llėšų mokslui, metus tarnavo Gelvonų klebonui, paskui dirbo tėvų

ūkyje. Buvo silpnokos sveikatos. 16 metų – Rumšiškių valsčiaus mokykla.

Mokėsi raštininku 2 metus. Ten mokslas buvo nemokamas, bet mokiniai turėjo

atidirbti raštinėse. Ten Antanas išmoko rusų kalbos. Vėliau dirbo Skuode,

Raseiniuose ir kitur raštinėse. Matė caro valdininkų kyšininkavimą,

girtuokliavimą. Rašė dienoraštį ir gausius laiškus tėvams. Dienoraštyje

išlikę jo “Įstatai kasdieniniam gyvenimui” (1853 m.): negerti, nerūkyti,

užlaikyti griežtai dietą, laikytis tylėjimo, kasdien tą pačią valandą

keltis ir gultis ir t.t. Rasdavo laiko skaityti ir mokytis. Sedoje

dirbdamas susipažino su Karolina PPraneuskaite, poete, rašiusia lenkų kalba

ir šiek tiek lietuviškai. Ji turėjo didelės įtakos Baranausko kūrybai.

1856 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją. Baigusį, jį, kaip gabų mokinį,

bažnytinė vyriausybė išsiuntė į Peterburgo dvasinę akademiją. Baigęs, gavo

stipendiją studijuoti užsienyje (Romoje, Miunchene ir kt.). Būdamas

Miunchene, rrašė atsišaukimus prieš caro valdžią.

Baigęs mokslą, 1867-1884 profesoriavo Kauno dvasinėje seminarijoje. Be kitų

dalykų dėstė pamokslų sakymo metodiką (homiletiką). Pirmus 2 metus mokė ir

lietuvių kalbos. Tuo metu labai susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo

ir aprašinėjo tarmes, rengė gramatiką, bandė sudaryti rašybos gramatiką

(kuri dėl sudėtingumo neprigijo), palaikė ryšį su žymiais pasaulio

kalbininkais. Kai kurie Baranausko filologiniai darbai, ypač tarmių

tyrinėjimai, turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai.

Tapęs Žemaičių pavyskupu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A.

Baranauskas užleido lietuvių kalbos tyrinėjimą, atsileido matematikai.

Susirašinėjo su matematikais, bandė spręsti matematines problemas. Didelės

įtakos jo tyrinėjimai neturėjo. Pasirodo, tie dėsniai jau seniai žinomi.

Į senatvę vėl grįžo prie lietuviškos raštijos. Parašė keletą lietuviškų

giesmių. Vertė Bibliją, skirdamas po keliolika valandų per dieną. Bet

nespėjo. Mirė 1902 m. Seinuose. Ten ir palaidotas.

Poema “Anykščių šilelis”

Ją ssudaro 342 eilutės. Pirmą dalį (iki 178-tos eilutės) Baranauskas

rašė Anykščiuose 1858 m. atostogaudamas, grįžęs iš Varnių. Kitą pusę – 1859

m. grįžęs atostogų iš Petrapilio. Kai kuriuos “kąsnelius” pridėjo 1860 m.

(20 eilučių Puntuko aprašymo ir šilelio išpardavimo epizodą). Būdamas

Varniuose, prof. Gapševičius yra sakęs: “Vaizdingai apdainuoti gamtą galima

tik lenkų kalba. Lietuvių kalba yra piemenų ir tamsuolių kalba.” A.

Baranauskui lyg peiliu širdin įsmigo šie žodžiai. Bet tai ne vienintelė

priežastis, paskatinusi rašyti poemą. Kai kuriuos žodžius ir posakius jis

išgirdo iš tėvelio, idėją – iš A. Mickevičiaus ir S. Daukanto kūrinių

(girių aprašymų).

Yra kontrastas tarp gyvenamojo meto ir praeities. Graudžia lyrine

nuotaika pradžioje (1-18 eilutės), išniekinto miško vaizdais pradedama

poema. 19-21 eilutės – prisimena, kad neseniai dykumos vietoje klestėjo

šilelis. 21-100 eilutės – regiamieji vaizdai (pradžioje – apie grybus, po

to – apie krūmus, medžius), 101-174 eilutės – uodžiamieji vaizdai, kvapai,

toliau girdimieji vaizdai, o dar toliau – apie paukščius. Poetas tarsi

suvokia, kad tai, ką jis vaizdavo, jau yra praeitis. Ir vėl motyvas: “visa

prapuolę” (177-194 eilutės).

Be socialinių reiškinių, galima įžvelgti ir nacionalinį engimą,

nacionalinių teisių varžymą. Valdžia varžė lietuvių gyvenimo būdą,

papročius. Tauta, kaip šilelis, netekusi laisvės ir nepriklausomybės,

sunyko, jai grėsė visiškas išnykimas. Taip poetas reiškė protestą prieš

carizmą ir nacionalinę priespaudą.

Taiklūs žodžiai, epitetai (“musmirės raupsuotos”), palyginimai

(“berželiai kaip meldai”), metaforiški, sugyvinti vaizdai, sinoniminės

formos (“paukščiai, paukšteliai, paukštytės”), vaizdiniai veiksmažodžiai

(teškena, taukši, mekena) – didelio talento vaisius. Į medžių aprašymą

įjungiami pasakos “Eglė – žalčių karalienė” motyvai.

Žodžiu, “Anykščių šilelis” – vieningos kompozicijos kūrinys.