Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas

 (1835 – 1902)

 

Dar jaunas Maironis pakiliais posmais kreipėsi į Baranauską,

reiškė jam savo pagarbą ir gražiai nusakė jo poezijos vertę:

Tėve mūsų tėvynės!

Mūsų ryto žvaigždele!

Būk pagarbints pramynęs

Mums kaip milžinas kelią!

———————————

Matau Jūrą ir Ventą:

Melsvos eina per pievas.

———————————

Tenai gieda Lietuvė

Dūmas Tavo, Tėveli!

Kelias broliai pražuvę,

Skaito Tavo „Šilelį“.

Biografija. Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose,

karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir

seserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi iir visa buitis, bet aplinkui buvo

graži gamta. Kaip poetas brangino savo tėviškę, matyti iš jo eilėraščio

„Naktis prieš atsisveikinant su gimtine“:

Išvažiuoju iš tokio mielo krašto, kur gimiau, kur mane glamonėjo

motina, iš to krašto, kur ir mažiausiame kampelyje slypi tūkstančiai man

brangių atminimų. Čia po berželiu ant kalno, ar čia prie klėtelės, arba vėl

ant akmens, kur upė teka — čia savo lakiomis svajonėmis, mintimis

pakildavau į aukštybes ir, lengvai skriedamas, aplėkdavau dausas, saules ir

planetas, apžvelgdavau tūkstančius pasaulių, o mano mintims nebūdavo ribų.

Arba toje ppievoje, kur išsirangęs upelis per akmenėlius neša savo

čiurlenančius skaidrius krištolinius vandenis, akimis glostydamas

spalvingas gėles, mąstydavau ne kartą tardamas: „Malonu gyventi pasaulyje,

kurį puošia tokie puikūs žiedai“. [.]

Nuošalus kaimo gyvenimas gamtos prieglobstyje, kur platūs slėniai

ir milžiniški kalnai, tamsūs gojai, niūksančios girios, pplatūs laukai,

arimai juosia kaimo trobelę. Kaip malonu!.. Miegan užliūliuoja

lakštingalos, o iš miego pažadina gaidžiai. Atgaivina šaltinio vanduo, o

tamsus gojus vėsina.

Tris žiemas Baranauskas lankė pradžios mokyklą. Čia jis išsiskyrė

darbštumu ir gabumais. Jam ypač sekėsi aritmetika. „Dar mažas tebebūdamas,—

rašė senatvėje Baranauskas,— girdėjau aždavimą išrokuoti, kiek reikia

pirkti jaučių, karvių ir teliukų už 100 rublių, kad būtų 100 štukų? —

jaučiui 10 rublių, karvei 5, teliukui pusė rublio. Per ilgiausia tada ant

pirštų išrokavau, jog išeina l jaučias, 9 karvės ir 90 teliukų. Potam net

pasenėjau, beieškodamas pailgai ir paskersai po aritmetiką ir algebrą

taisyklės tai rokundai“. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligi

trylikos metų ganęs tėvų bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęs

liokajumi, meistravęs, porą metų tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metų

pradėjęs mokytis lenkų, o dešimties — rrusų kalbos. Pats mokęsis groti

klavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs tapyti, bet, neturėdamas

pavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė mokslai. 1851 m. vasario

10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma, kad tai buvo

valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus raštininkams,

kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo raštvedybos —

kaligrafiškai „cirkuliuoti“ aplinkraščius, sudarinėti duoklių bei

inventorių knygas. Šia mokykla Baranauskas labai nusivylė. Laiške tėvams

jis rašė: ,,Jausdamas didelį potraukį mokytis ir jį labiausiai vertindamas,

tariausi, kad valdiškoje gubernijos mokykloje bus mokoma to paties, kaip ir

gimnazijose. Bet aapsirikau., nes nieko neišmokau ir dvejus metus

sugaišau“. Ir šioje mokykloje jam laikas nepraėjo veltui, poetas daug

skaitė ir daug ką suprato. Jaunuolis laiškuose džiaugėsi, kad iš knygų

išmokęs daug gražių dalykų, kad knygos praskaidrinusios jo protą. Čia jis

pradėjo mąstyti apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus laimę, graužtis, kad

ligi šiol taip mažai padaręs. Tada Baranauskas nusistatė griežtas gyvenimo

taisykles, pasiryžo negerti alkoholinių gėrimų ir nerūkyti, atliekamu nuo

pareigų laiku skaityti naudingas knygas arba rašinėti. Vertos dėmesio ir

kitos Baranausko gyvenimo taisyklės, kurios reikalavo laikytis tylos —

kalbėti tik tiek, kiek būtinai reikia, su nieku neįsivelti į vaidus, apie

nieką niekados blogai nekalbėti, labiausiai saugotis melo, kas dieną tuo

pačiu metu keltis ir gulti, laikytis valgymo tvarkos, valgyti tik prie

stalo.

Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai. Mokytojų

ir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemuno

potvynį, Naujųjų Metų sveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašo

ir pats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo mano

eilių ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjų

mano. Mano eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams ir

kanceliaristams, ir visi Rūmai griaudėjo nuo jų pagyrimų“.

Baigęs Rumšiškių mokyklą ir Kaune atlikęs praktiką, Baranauskas

1853 m. pavasarį išvyko dirbti valsčiaus raštininko padėjėju į Vainutą,

pasienio miestelį. Čia poetas pajuto sunkų liaudies gyvenimą, liaudies

rūpesčius ir vargus. Jau pirmąją darbo dieną savo dienoraštyje jjis įrašė,

kad į valsčių atvažiuoja „daugybė žmonių su skundais“. Kitoj dienoraščio

vietoj vėl rašo, kad matąs daug rūpesčių ir sielvartų. Apie liaudies skurdą

jis kalba laiške: „Duona brangi. Cholera, rodos, dar tebesiaučia kai

kuriuose miesteliuose, o pas mus ir be jos dažnai ir apsčiai miršta bado

išsekinti žmonės“. „O mano luome?!.. Kiek ašarų reikia išvysti ir dejonių

prisiklausyti“,— dejuoja susijaudinęs jaunuolis kitame laiške. Valsčiaus

raštininkas turėjo dalyvauti rekrūtų ėmime, sudaryti šaukiamųjų sąrašus. Ši

liaudies tragedija irgi aprašoma Baranausko dienoraštyje.

Vainute poetas pažino caro valdininkų gyvenimą. Dienoraštyje ir

laiškuose jis vis rašo apie jų nederamą elgesį: „Viršaitis nusigėrė.

sukėlė skandalą. su raštininku susimušė“. „Žuvo Jurgaitis už pinigus,

imtus iš rekrūtų.“ „ .Nors badu mirk patvoryje, o net ir negyvą

viršininkas privers eiti savo pareigas“. Vainute jaunuolis susidūrė su

dvaro žmonėmis, su jų prabanga ir klastingumu. ,,.Ne kartą įpuoliau į

priešo pinkles. nežinojau dvaro, jo pataikavimo ir intrigų, dviprasmių

žodžių, mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius,

apkaltinama“,— rašė Baranauskas tėvams. Ypač daug nemalonumų jam pridarė

vietos dvarininkai, kai jis pasipriešino jų kontrabandai. Bloga valdininkų

ir dvaro įtaka atsimušė į stiprų poeto charakterį, analitinį protą. Nuo

moralinės degradacijos jį gynė kultūros troškimas, poetinis įkvėpimas ir

gamtos meilė.

Iš Vainuto Baranauskas buvo perkeltas į Raseinius, bet čia dirbo

neilgai. Netrukus jis turėjo vykti į Sedą. Tarsi nujausdamas, kad ši

vietovė jo gyvenime turės lemiamos rreikšmės, klausė savęs: , „O Telšiai,

Telšiai, o Žemaitija, Žemaitija! Kokią įtaką mano likimui padarysite?“

Sedoje poeto gyvenimas pasisuko visai nauja linkme. Čia jis susipažino su

poete K.Praniauskaite, kuri turėjo didelės įtakos Baranausko asmenybei ir

kūrybai. Ji žadino jaunuolio pasitikėjimą savo jėgomis, skatino siekti

mokslo, kurti, tarnauti savo liaudžiai. Apie draugystės pradžią poetas taip

rašo dienoraštyje: ,,.Gavau p. K.Praniauskaitės eilėraštį „Dvasios

atsiuntimas“. po poros dienų Sirokomlės „Pokalbius“ ir pridėtas p.

Praniauskaitės eiles, pavadintas „Jaunajam poetui“. Paprasta eilių

intonacija., vilties ir meilės žodžiai tose eilėse galingai prabilo į

mane. To paveiktas, grąžindamas perskaitytą Sirokomlę, parašiau atsakymą:

„Puikaus Žemaičių krašto poete“. Po kelių dienų į tas eiles sulaukiau

atsakymo: „Už ką man teiki tokį garbingą vardą“, kur. ji suniekino visą

mano nebrendusios vaizduotės nykumą ir labai padėjo man pabusti iš to

letargo“. Be minėto eilėraščio, Baranauskas dar yra dedikavęs keletą

kūrinių K.Praniauskaitei: „P.K.P.“, „Žemaičių poetei“, „Kilnioji Poete“.

Juose rašoma, kad poetės daina žadinanti iš snaudulio, kaip tylus gegužės

lietus palaimintu gėrimu pagirdanti sielą, dėkojama poetei, kad ji

skatinanti kurti daineles broliams, kad jos dvasios tvirtumas būsiąs

pavyzdys: „Ilgesingoje dainoje broliams padės iš storų praeities pelėsių

atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu

svajonės žiedu, surinkti senus liaudies padavimus, kad atgytų jų kerintis

grožis“.

Bet Baranauskui nebuvo lemta ilgai džiaugtis ta draugyste.

Neišbuvęs nė trijų mėnesių Sedoje, jis turėjo kraustytis į Skuodą. „Prieš

mano norą paskyrė

mane Skuodo raštininku“,— guodžiasi poetas dienoraštyje.

Visur valsčiaus raštininko darbas buvo nuobodus: rašyti mokesčių ir

prievolių knygas, žiniaraščius, sudarinėti šaukiamųjų sąrašus, registruoti

ir tvarkyti raštus, priiminėti duokles ir mokesčius. Slėgė beteisė mažo

valsčiaus tarnautojo padėtis, atlyginimas buvo menkas — neužteko net

maistui ir aprangai. Visi tie nemalonumai Skuode dar ryškiau buvo jaučiami.

Apie tai Baranauskas kalba ir savo dienoraštyje: „Apleistas raštinės

darbas, dideli įsiskolinimai, griežta pasų tvarka, aukštesnių valdininkų

vienašališkumas priešiškomis įtemptomis aplinkybėmis, supainiotos

valstiečių prievolių sąskaitos, valsčiaus vyresnybės piktnaudžiavimas.

Valsčius didelis ir daug darbo reikalaujančios pareigos., daug valsčiuje

besipešančių grupių iir kitos nesuskaičiuojamos aplinkybės tarsi suplaukė į

vieną, iš kur audra po audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaip

nuodijo man ramybe ir sveikatą“. Stengdamasis išsivaduoti iš tų visų

nemalonumų, Baranauskas nukreipia žvilgsnį į kunigų seminariją.

Padedamas K.Praniauskaitės brolio, įtakingo dvasininko

O.Praniausko, ir kitų asmenų, poetas, įsigijęs Telšių bajoriškosios

mokyklos 4 klasių baigimo pažymėjimą, 1856 m. rudenį įstojo į Varnių kunigų

seminariją. Čia vyravo lenkiška dvasia, bet tarp klierikų buvo jaunuolių,

mylinčių savo kraštą ir savo kalbą. Prie tokių priklausė ir K.Kairys bei

P.Viksva, su kuriais Baranauskas ggreitai susidraugavo. Juos jungė

patriotiniai ir kultūriniai interesai. Visi trys jaunuoliai pasiryžo

lenkiškoje seminarijos atmosferoje tarpusavyje tekalbėti tik lietuviškai.

Baranauskui didelės įtakos turėjo ypač K.Kairys. Jam dedikuotuose

eilėraščiuose Baranauskas apie savo bičiulį atsiliepia labai pakiliai.

„Broli Klemensai,— rašoma poezijos rinkinio įraše,— Tavo jaunuoliška dvasia

ir Tavo ttyki daina skamba tokiu taktu, kad nuostabi gaida, tyli ir

virpanti, iš krūtinės išblaško pasaulio smūgius. Ir mano sielą

patraukia.“ Baranauskas džiaugėsi K.Kairio draugyste ir troško su juo

kasdien bendrauti. Varniuose Baranauskas palaikė ryšius ir su lietuvių

kalbos puoselėtoju A.Kašarausku. Šio prašomas, Baranauskas užrašinėjo

Anykščių apylinkių liaudies dainų melodijas.

Seminarija turėjo gausią biblioteką. Poetas daug skaitė, brendo jo

talentas, kuris greitai buvo kitų pastebėtas. M.Valančius paprašė parašyti

giesmių aukštaičių tarme jo leidžiamam giesmynui. Baranauskas sukūrė

penkias giesmes. Čia subrendo ir reikšmingiausi jo kūriniai „Dainų dainelę“

bei „Anykščių šilelis“.

Baigęs Varnių kunigų seminariją, Baranauskas, kaip gabus

jaunuolis, J.Dovydaičio, kuris tuo metu buvo M.Valančiaus sekretorius,

iniciatyva 1858 m. buvo pasiųstas studijuoti į Peterburgo dvasinę

akademiją, kurią baigė 1862 m.

Dvasinės akademijos siųstas, Baranauskas 1863 – 1864 m. buvo

išvykęs į užsienį gilinti studijų Miuncheno, Liuveno iir Romos

universitetuose. Atostogaujantį Insbruke, jį pasiekė žinia apie 1863 m.

sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai Jonas ir Anupras. Už dalyvavimą

sukilime jie buvo ištremti į Sibirą, iš kur sugrįžo tik po 12 metų.

Susirūpinęs poetas rašė tėvams: „Tamstos man parašykit apie Joną, Anuprą ir

Steikūną, ar da negrįžo namuos. Tamstos ar da gyvi krutat?!! Būkit sveiki,

tik kepkit visus obuolius, ba čėsas nesveikas“. Obuoliais Baranausko tėvai

vadinę sūnaus eilėraščius. Poetas, dėl jų nerimaudamas, šiame laiške prašo

juos sudeginti. Bet motina juos išsaugojo, visą sukilimą nešiodamasi

užantyje. Iš tolesnių ššio laiško žodžių galima spręsti, kad poetas pritarė

sukilimui. Yra žinių, jog buvo lietuviškai parašęs net atsišaukimą į savo

tautiečius, tik nuodėmklausiui įsakius, jį įmetės į ugnį. Poetą, be abejo,

sujaudino ir žinia apie jo artimiausio bičiulio K.Kairio ištrėmimą į Sibirą

ir tragišką mirtį. Baranausko nuotaikos 1863 m. sukilimo laikotarpiu

atsispindėjo eilėraštyje „Ko gi skaudžia man širdelę“. Į Peterburgą

Baranauskas grįžo 1865 m. ir buvo paskirtas akademijos dėstytoju. Bet jo

pažiūros nepatiko akademijos vadovybei, ir tais pačiais metais jis grįžo į

Lietuvą. Čia buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o nuo 1867 m. kunigų

seminarijos profesoriumi: Baranauskas dėstė įvairias teologines

disciplinas, o vėliau ir lietuvių kalbą. Pats jis ėmėsi lietuvių kalbos

tyrinėjimų, sudarė savo rašybos sistemą, pagrįstą garsų kilmės principu.

Baranauskas pripažino, kad rašyba turi būti bendra, o šnekėti siūlė

tarmiškai. Savo tarmių studijomis Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių

dialektologijai. Jis buvo ir pirmasis lietuviškų gramatikos terminų

kūrėjas.

1884 m. Baranauskas buvo paskirtas Žemaičių pavyskupiu. Šiuo metu

jį buvo vergte pavergusi matematika. Laiške H.Vėberiui guodėsi, kad

matematika „loskos“ neprašanti, „prisispyrusi speičia, ir gan — nors tu kur

gyvas dėkis“. Aprašydamas skaičiavimus, pastebi, kad „kruvina buvo procia“.

Šioje srityje būdamas savamokslis, didesnių atradimų nepadarė. Bet ir čia

minėtinas kaip lietuviškų matematikos ir ypač geometrijos terminų kūrėjas.

1897 m. Baranauskas buvo paskirtas Seinų vyskupu. Atliekamu nuo pareigų

laiku jis atkakliai dirbo, vertė į lietuvių kalbą bibliją. BBaranauskas mirė

1902 m. lapkričio 26 d. askezės ir fizinių negalavimų išsekintas.

Asmenybė. Maironis apie Baranauską sakė, kad „buvo tai vyras

aukšto ūgio, gilaus mokslo, tvirto būdo, geležinės valios. nepaprastai

gabus“. Vienas ryškiausių Baranausko asmenybės bruožų yra atkaklumas ir

valingumas. Tos charakterio ypatybės pasireiškė ir smulkmenose, ir

dideliame darbe. Jis, dar Rumšiškių mokinys, žaisdamas sniego gniūžtėmis,

atsilaikė vienas prieš visą būrį, kai kiti išbėgiojo. Vainute Baranauskas

atkakliai pasipriešino kontrabandininkams, nors už tai ir teko jam

nukentėti. ,,.Mečiausi į visas puses, su įkarščiu įrodinėjau jų

niekšingumą ir tuo kai ką sutramdžiau., atskleidžiau jų nusikaltimus“,—

rašė Baranauskas tėvams. Atkaklumą jis parodė ir Skuode, pats save

gindamas. Pagal poeto brolio Anupro pasakojimą, Skuodo viršaitis Vilgockis,

negaudamas iš raštininko kyšių, buvo pradėjęs prie jo kibti ir kartą

norėjęs jį rykštėmis nubausti. Viršaičio lieptas, Baranauskas buvo jau

nusimetęs švarką. Tik paskutinę akimirką viršaitis atlyžęs, kai Baranauskas

jau buvo betraukiąs peilį.

Valingai jis siekė mokslo — labai gerai baigė Varnių kunigų

seminariją. Baigdamas Peterburgo dvasinę akademiją, vienintelis iš savo

mokslo draugų gavo pirmojo laipsnio atestatą ir teologijos magistro

laipsnį. Dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, Baranauskas atsidėjo

lietuvių kalbos tyrinėjimams, vėliau atkakliausiai pasinėrė į matematikos

pasaulį. Senatvėje dėl fizinių negalavimų tegalėjo dirbti klūpsčiomis, bet

atkakliausiai vertė į lietuvių kalbą bibliją.

Baranausko vidinis pasaulis buvo turtingas ir sudėtingas. Nuo pat

jaunystės jis įprato save stebėti ir analizuoti. Jau Rumšiškių mokykloje

aštuoniolikametis jaunuolis ssvarstė, kokia esanti gyvenimo prasmė, jei jis

nejaučiąs jokio malonumo gyventi. Jis klausė savęs, kas yra laimė, ir

atsakė, kad nieko daugiau nematąs pasaulyje, tiktai blyškius žiburėlius, į

kuriuos žmonės taip uoliai veržiasi. Kas pirma atrodę laime, dabar jam tesą

tiktai tušti sapnai. Bet tai ne pesimistiniai svarstymai. Juos kėlė

prasmingesnio, turtingesnio gyvenimo ilgesys. Baigdamas aštuonioliktus

metus, Baranauskas sau linki „laimės, bet ne tos laikinos, o anos amžinos“,

linki sau sielos laisvės arba kad protas valdytų pats save, visas aistras

ir geidulius. Tas sielos nerimas, svarbiausias kūrybos variklis, buvo

būdingas Baranauskui visą gyvenimą. Vainute jis nerimavo dėl ateities, dėl

žmogaus dvasinių sugebėjimų ribotumo, dėl nepakankamo valingumo atsispirti

gyvenimo blogiui. Net senatvėje, kai jis jau buvo įtakingas dvasininkas ir

turėjo didelį autoritetą, dvasinis nerimas jo neapleido. 1884 m. H.Vėberiui

jis rašė: „Ir aš kaip tas žolynėlis, tarpu erškėčių ir dagilių išžėlęs,

vargstu, kartais suvaitoju, dažniaus savo skaudulį tarpu keturių sienų

nubraškinu. Dėl to ir kito sopulį numanau, ir draug man sopa.“

Baranausko vidinio pasaulio turtingumą rodo ir jo dvasinio

gyvenimo intensyvumas bei interesų platumas. Jis nuo pat jaunystės daug

skaitė. Skaitymą Baranauskas laikė „mieliausia pramoga“, atkakliausiai

veržėsi į mokslą. Jau senatvėje Baranauskas rašė: „Mokslą gi mėgiu, noriu

jo, ieškau kiek išgalėdamas ir dėl to džiaugiuos, tiesos žodį užgirdęs.“

Iš labiausiai jo mėgstamų poetų minėtini: A.Puškinas, M.Lermontovas,

I.Krasickis, kurį jis yra pavadinęs poetų

kunigaikščiu, J.Slovackis,

A.Mickevičius. „Vėlinių“ III dalį Baranauskas slapta nusirašinėjo Varnių

kunigų seminarijoje, o „Pono Tado“ ištisus puslapius mokėjo atmintinai.

Poetas turėjo gražų balsą, jaunystėje buvo nepakeičiamas pakasynų

giesmininkas. Buvo jis pramokęs ir muzikos bei galėjo užrašyti dainų

melodijas. Be to, poetas dar domėjosi daile, vėliau, jau būdamas

dvasininkas,— kalbotyra, matematika. Baranausko interesų platumą rodo ir jo

laiškai. Jis palaikė ryšius su žymiais rusų kalbininkais J.Boduenu de

Kurtenė, A.Aleksandrovu, J.Grotu, A.Byčkovu, su vokiečių mokslininkais

A.Šleicheriu ir H.Vėberiu, su lenkų filologu J.Karlovičiumi, su latvių

etnografu ir kalbininku J.Kuznecovu, su lietuvių kultūros veikėjais,

mokslininkais iir literatais: A.Kašarausku, S.Didžiuliu, J.Dovydaičiu,

F.Kuršaičiu, J.Zauerveinu, J.Juška, A.Dambrausku-Jakštu, E.Volteriu ir kt.

Baranauskas buvo jautrus žmogus. Jis sielojosi dėl savo nesėkmių,

skriaudų, įžeidimų, artimųjų bėdų. Tai atsispindi iš jo dienoraščio, laiškų

bei asmeninio pobūdžio lyrikos, kur gausu tiesiogiai reiškiamų jausmų. Ypač

jausmingai aprašomi atsiskyrimai su tėviške, artimaisiais: „Prieš saulėtekį

išvažiuoju, griaudžiai atsisveikinęs, širdis man iš skausmo plyšta,

jokiomis priemonėmis negaliu sulaikyti dviem upeliais besiliejančių ašarų“.

Arba kitoj vietoj jis rašo: ,,Mano vaizduotė buvo išmušta iš proto vėžių,

kupina svajonių, ji aplėkė Anykščių apylinkes ir ten nuo pat vaikystės

praleistas vvisas valandas. Širdis smarkiai plakė tėvų meile“. Baranauskas

sielojosi ir dėl savo bičiulių likimo. Jo laiškuose, rašytuose H.Vėberiui,

gausu nuoširdžiausio rūpinimosi bičiulio sveikata, tarnyba, moksline

veikla. Viename laiške jis prašė: „Atsiųsk man keturis žodžius: 1. gyvas,

2. sveikas, 3. gromatą apturėjau, 4. nepykstu. Man ttie keturi žodžiai, kaip

tam pavytusiam žolynui gausi rasa, širdelę atgaivins.“

Visą gyvenimą Baranauskas buvo augte suaugęs su gamta. Iš

dienoraščių ir korespondencijos matyti, kaip jis nuo pat vaikystės mėgo

gamtą, kaip mokėjo ją stebėti ir įsijausti į jos paslaptis. Jo dienoraštyje

aprašoma kiekvieno mėnesio gamta. Štai birželio keliami įspūdžiai:

Prabėgo maloniais kvapais dvelkiantis birželis ir dingo kaip

vasaros migla. Rytai kvepia sidabrine rasa, ir groja laumžirgis žolėje.

Švelniai taškendamas sidabrinėmis bangelėmis, puikiame slėnyje šnara

upelis, ir čiobreliuose dūzgia bitutė, ir noksta derlios javų varpos. Ir

vasaros grožybes jau matau.

Visą savo gyvenimą poetas mėgo būti gamtoje. Laiške H.Vėberiui

kalba apie dažnus pasivaikščiojimus: „Sveikata mano vis buvo gera; tik šią

vasarą ėmiau per daug vaikščioti, ūmai ir ilgai eidamas, per ravus

peršokdamas, gavau trūkį.“ A.Vienuolis savo atsiminimuose pasakoja apie

kasdienines vyskupo keliones įį mišką.

Baranauskas buvo labai susijęs su liaudimi. Jis be galo vertino

liaudies moralę, jos dvasinę kultūrą. „.Visados mintys skrieja prie

vienos ribos,— sakė jis,— kad ir kaip pradėtum tyrinėti. O ta riba arba tas

centras visada yra darbštaus kaimo artojo luomas. Ar gali būti, o

Mielieji Tėveliai, didesnis malonumas ir laimė pasaulyje, kaip turėti gryną

sąžinę? Garbingas kaimietis niekados jos nesuterš.“ Jis labai mėgo

lietuvių liaudies dainas. „Reta svieto giminė turi tokią daugybę taip

gražių dainų, kaip lietuvinykai. Iš tų dainų pasirodžia gražybė jausmų,

apsiėjimų ir viso llietuvių gyvenimo. Senobiškosios dainos yra tai skarbas

brangiausių perlų, per tiek amžių surankiotas ir užlaikytas“,— rašė

Baranauskas J.Juškai. Per atostogas pats poetas rinko tėviškėje dainas,

pasakas, raudas, į tautosakos rinkimo darbą stengėsi įtraukti ir kitus. Jis

labai brangino liaudies gyvąją kalbą. „Kiekvienam lietuvinykui,— sakė

Baranauskas,— savoja tarmė labai brangi. Kas kita knyga, kas kita burna:

knygoje kalba pusiau apmirusi; burnoje gi visa gyva. Kalba ne po knygas

guli, bet žmonių burnoje tarmių upeliais teka ir, gyva būdama, pamažėl dyla

ir mainos“. Lietuvių kalbą jis tyrinėjo ir būdamas Žemaičių pavyskupiu.

H.Vėberiui jis tada rašė: „.Ar šiokį, ar tokį darbą turėsiu, vis

lietuviškos kalbos nepamesiu“.

Baranausko suaugimas su savo gimtuoju kraštu, liaudies bei jos

dvasinės kultūros meilė turtino poetinį talentą ir Baranauską įgalino

sukurti labai idėjiškus ir meniškus kūrinius.

Baranauskas buvo sudėtinga asmenybė. Jaunystėje poetas užjautė

liaudį, brangino jos dvasinę kultūrą, karštai kovojo dėl gimtosios kalbos

ir tautinės kultūros teisių. Jo socialinės ir politinės pažiūros buvo gana

radikalios. Vėliau, Baranauskui užimant vis aukštesnius dvasininko postus,

jo demokratiškumas pamažu nyko. Akademinėje lietuvių literatūros istorijoje

rašoma, kad, tapęs „aukštu dvasininku, visuomeninėmis pažiūromis

Baranauskas vis labiau sutapo su feodaline sulenkėjusia dvasininkijos

viršūne, atitrūko nuo lietuvių liaudies, virto užkietėjusiu unijinių ryšių

su feodaline Lenkija šalininku, stropiausiu katalikų bažnyčios interesų

gynėju. buvo nusistatęs net prieš lietuvių interesus nacionaliniame

judėjime“. Dar priešiškiau jis žiūrėjo į liaudies socialinio ir

nacionalinio išsivadavimo kovą. TTie ideologiniai prieštaravimai

atsispindėjo ir Baranausko kūryboje.

Ankstyvoji kūryba lenkų ir lietuvių kalba. Baranauskas savo

dienoraštyje rašė, kad pradėjęs eiliuoti nuo 1849 m. Pirmaisiais kūriniais

laikytini eiliavimai, kuriais jis atsikirsdavęs į bendraamžių ar namiškių

erzinimus. Kai vaiką erzindavę už nevikrumą, apsileidimą, vadindami

„nevaleika“, „smalaūsiu“, tai jis atsikirsdavęs:

Oi tu smala, smalaūsi,

Kam tu gaudai mano žūsį?

Mano žūsis tiktai viena,

O tu gaudai trečia diena.

Rumšiškėse Baranauskas rašo daugiausia lenkiškai. Čia jis eiliuoja

laiškus tėvams, sveikinimus, eilėmis apmąsto savo likimą, aprašo metų

laikus, Nemuno potvynį. Jau ir šioje pačioje ankstyviausioje poeto kūryboje

pastebimas talentas: laki fantazija, gebėjimas poetiškai įprasminti net

buitiškiausius tikrovės reiškinius, vaizdingas žodis ir frazė. O eilėraštis

„Nemuno potvynis Rumšiškėse“ parašytas su švelniu humoru. „Pakilo vanduo ir

visai užliejo mūsų namus. Reikėjo būtinai bėgti. Pasivėlinęs Sovickis vos

suspėjo pasprukti. Jam prisiėjo gerokai pavargti, iki nusikasė prie

tvoros. Aimanavo, laikydamasis tvoros, ir nedrįso kapstytis į krantą.

Geraširdis Novachovskis jį ištraukė už ausų. Eičinas lakstė po sodą,

pametęs savo pinigus, nusiminęs ir apsiraudojęs. Kitados puikus veidas

visai pamėlynavo. Mokiniai, matydami, kad neišvengs bėdos, vanduo nuneš

jų skryneles, plūduriuodami vandenyje, vargšai, arba ropodami kaip vėžiai,

skryneles nukilojo nuo suolų ir sunešiojo į palėpę“.

Baranauskui raštininkaujant Vainute, Raseiniuose, Sedoje ir

Skuode, lenkiška jo poezija taip pat daugiausia buvo proginė: sveikinimai,

poetiniai laiškai, dedikacijos. Susipažinęs su K.Praniauskaite, jis pradėjo

galvoti apie kūrybos prasmę, ketino bbroliams „atgaivinti tolimus mirusių

amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu“. Lyriškumu ir

nuoširdumu iki sentimentalumo išsiskiria atsisveikinimo su namiškiais bei

K.Praniauskaitei skirti eilėraščiai. Šiuo laikotarpiu poetas pradeda

improvizuoti. „Visiems pritariant, aš pirmąkart gyvenime išdrįsau

pasakyti. šviežiai mintyse sudėtą, neparašytą eilėraštį“,— užrašo jis

dienoraštyje. Netrukus Baranauskas pradėjo rašyti ir lietuviškas eiles.

1853 m. spalio mėn. poetas dienoraštyje jau pažymėjo: „Rašau lietuviškai

eilėraštį, antrašte Šventoja, arba Šventupis“. Eilėraštis neišliko.

Spėjama, kad gal tai esąs toliau aptariamas „Saulėtekis“.

Varniuose poetas vis daugiau rašė. Lygiagrečiai su lenkiškomis

eilėmis jis parašė ir lietuviškų giesmių bei poetinių laiškų. Paminėtini du

jo laiškai, skirti K.Kairiui. Iš jų matyti jauno poeto platėjantys

visuomeniniai interesai. Viename laiške pranašaujama lietuvių kalbai ilga

ateitis, primenamos lietuvių kovos su kryžiuočiais. Simbolizuodamas Lietuvą

medžiu, poetas sako:

Stuobriu stovi tėvynė.—

Čia suklupo galiūnai.

Kitame laiške aukštinami bičiulio nuopelnai kalbotyrai. Pirmasis

poeto bandymas lietuviškai apdainuoti gimtojo krašto gamtą buvo eilėraštis

„Saulėtekis“, kurio poetinė nuotaika jau aiškiai rodo būsimąjį „Anykščių

šilelio“ autorių:

Rugiai žaliuoja, ir miškai išsprogę,

Sidabro rasa lapeliai sagyti.

Teka per pievas upeliai rangyti.

Kregždė ir žvirblis apleido pastogę.

Su „Anykščių šileliu“ šį eilėraštį sieja ir tai, kad poetas,

džiaugdamasis gamta, prisimena dvaro išnaudojamų žmonių skurdą.

„Dainų dainelę“. Šiame 1857 m. parašytame 24 posmų romantiniame

eilėraštyje poetas išreiškė protesto nuotaikas prieš pat baudžiavos

panaikinimą. Čia smerkiama feodalinė santvarka:

Amžiai sukako, kaip seniai sako,

Ir kitaip virto Lietuva:

Augo didžiūnai, augo galiūnai,

Žmonės vergijon pakliuvo.

—————————–

Miškai išgriuvo, medžiai supuvo,

Ir nuogi laukai atliko;

Žėlimas pievų ir brąsvos javų

Kasmets nualo, išnyko.

Iš socialinės priespaudos kilusios ir visos žmonių nelaimės:

Žmonės prispausti pradėjo jausti

Dažnai ir badą, ir marą.

Bet į ateitį poetas žiūri optimistiškai:

Štai diena aušta, naktis išlaužta

Nyksta tarp prastų žmonelių.

————————————-

Ūžia šileliai, kriokia upeliai

Ir kalnai staugia tarp vėjų;

Pievos žaliuoja, girios linguoja —

Auklėja kelio vedėją.

Kūrinyje rreiškiama meilė gimtajam kraštui, prisimenamos senosios

Lietuvos girios, su kuriomis buvo augte suaugę žmonės:

Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų

Kalnai ir maži kalneliai.

Tenai Lietuva per amžius buvo,

Kaip sako mūsų seneliai.

 

Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė

Kasdien lietuviai nuo seno.

Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo

Ten, kur lietuviai gyveno.

 

Ant smėliakalnių, ant piliakalnių

Ąžuolai švęsti kerėjo,

Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai,

Kuriuos lietuviai turėjo.

Šio eilėraščio vaizdai, nors ir susipynė su religiniais jausmais,

išreiškė liaudies protestą pprieš feodalinę priespaudą, didingos praeities

ir skurdžios dabarties kontrastas skatino svajonę apie tokį gyvenimą, kai

„nebus ponų ir dvarų“. Kūrinys savo idėja ir artima tautosakai raiška

atitiko liaudies nuotaikas, užtat žmonės jį dainavo kaip liaudies dainą.

„Anykščių šilelis“ buvo sukurtas per 1858 ir 11859 m. vasaros

atostogas Anykščiuose. Maironis jį pavadino tikru mūsų poezijos perlu.

V.Mykolaitis-Putinas iškėlė didelę poemos reikšmę, aukštą literatūrinį

lygį. Jis sakė, kad šis kūrinys „spinduliuojąs XIX a. lietuvių

literatūroje.“

Poema pirmą kartą buvo išspausdinta 1860 ir 1861 m. L.Ivinskio

kalendoriuose. Jos tekstas turėjo 322 eilutes. L.Ivinskis, kūrinį

redaguodamas, Baranausko rytietybes pakeitė žemaitybėmis. Nors ši

publikacija ir turi trūkumų, bet ji yra reikšminga tuo, kad išvedė poemą į

žmones.

Antrą kartę „Anykščių šilelį“ publikavo čekų filologas prof.

L.Geitleris 1875 m. Ruošdamas poemą spaudai, Baranauskas iš esmės poemos

netaisė, o tik atstatė kai kuriuos L.Ivinskio pakeistus žodžius. Leidėjui

jis nusiuntė du kūrinio tekstus: tarminį ir perrašytą naująja savo rašyba.

Baranauskas pageidavo, kad poema būtų paskelbta naująja rašyba, nes

norėjęs, kad „mokyti vyrai regėtų“, kokia dabar esanti jo rašyba.

L.Geitleris neišpildė autoriaus prašymo ir paskelbė tarminį ttekstą, nes

pirmiausia jam rūpėjo šiuo kūriniu iliustruoti rytiečių tarmę.

Trečią kartą poemą išspausdino vokiečių filologas H.Vėberis 1882

m. leidinyje „Rytų Lietuvos tekstai.“ („Ostlitauische Texte.“). Tai

buvo pirmas visas poemos tekstas, turėjęs 342 eilutes. Baranauskas papildė

poemą dešimčia eilučių apie Puntuką, aštuonių eilučių epizodu apie

kučmeistrą ir įterpė šias dvi eilutes:

Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,

lietuvnykų širdys į vieną tėvynę.

Perrašydamas kūrinį naująja savo rašyba, poetas jį gerokai

redagavo. 1882 m. leidimo „Anykščių šilelio“ tekstas yra laikomas

autoriniu. Juo rėmėsi visi vėlesnieji poemos leidėjai.

Genezė. Nusakant „„Anykščių šilelio“ parašymo aplinkybes, kartais

teigiama, kad Baranauskas savo poema norėjęs atsakyti Varnių kunigų

seminarijos retorikos dėstytojui, šiurkščiai atsiliepusiam apie lietuvių

kalbą. Tai tik dalis tiesos. „Anykščių šilelį“, tą poeto sugeltos širdies

skundą, subrandino sudėtingos gyvenimo aplinkybės. Lietuvių liaudis kentė

ne tik socialinę, bet ir tautinę priespaudą, kuriai palaipsniui vis labiau

priešinosi. Tie prieštaravimai labai ryškiai susikoncentravo Varnių kunigų

seminarijoje, kurioje prieš lenkiškąją atmosferą, prieš Lietuvos istorijos

ir lietuvių kalbos niekinimą kilo tautiniu atžvilgiu susipratę jaunuoliai.

Baranauskas, kilęs iš liaudies ir keletą metu dirbęs valsčių raštinėse,

bendravęs su liaudimi, tuos prieštaravimus ypač akivaizdžiai jautė. Jie ir

kurstė poeto sieloje protestą prieš gimtosios kalbos niekintojus.

Baranauskui, be abejo, turėjo poveikio vis labiau aktyvėjanti

lietuvių inteligentų veikla. Jis palaikė ryšius su M.Valančium,

J.Dovydaičiu, A.Kisarausku, skaitė S.Daukanto veikalus. Vėliau laiške

H.Vėberiui skundėsi, kad čekų kalbininkui L.Geitleriui paskolinęs „ant

keleto nedėlių“ Daukanto „Būdą senovės lietuvių“, bet šis knygos

nesugrąžinęs. Laiške „Aušros“ redakcijai Daukanto veiklą jis labai vertino

ir sakė, kad „didžiausioji garbė Daukantui yra jo triūsas, jo ištrivojimas

ir apieravojimas visų materiališkų ir morališkų sylų už lietuvystės labą“.

Baranauskui įtakos turėjo ir lenkų romantikų A.Mickevičiaus, J.Slovackio,

J.Kraševskio lietuviškosios tematikos kūriniai. Kai kurie „Anykščių

šilelio“ vaizdai turi tiesioginį ryšį su „Pono Tado“ peizažais. Pavyzdžiui,

poemoje yra tokios eilutės:

Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako,

Tartum kupkeliai kniūpsti, kaip Mickevičius sako.

O prieraše Baranauskas pažymi, kad „Lietuvnykas Adomas

Mickevičius, llenkų giesminykas, gražiai aprašė mūsų miškų grybus giesmėje

„Pan Tadeusz“.

Parašyti poemą Baranauską skatino ir gimtojo krašto gamtos grožis.

Anykščių šilelis, kurį apdainavo poetas, yra gražus miškas. Per jį teka

Šventoji. Jam jaukumo teikia raižytas reljefas, proskynos, versmės ir

upeliai, miško pakraštyje stūksąs vienas didžiausių Lietuvos akmenų

Puntukas. Dar ligi šių dienų anykštėnai pasakoja legendas apie

įspūdingesnes miško vietas — Šlavę, Marčiupį ir kitas. Kai valdžia iš

žmonių atėmė mišką, jie jautė didelę nuoskaudą. Pats Baranauskas ragino

namiškius ir visą apylinkę rašyti dėl to skundą Valstybinių turtų rūmams.

Poemos vaizdus su konkrečiu gyvenimu sieja ir poemos prierašai. Viename jų

aiškinamas šilelio likimas: „Nuo 1845 m. Anykščių šilelį nuo žmonių atėmė

ant skarbo ir po tam dalimis kas metai davė karališkiems žmonėms iškirsti.

Kučmeistras negalėdavo niekam medžių pardavinėti, bet paslapčiomis

pardavinėdavo. Anykščių vaitą Samulį Ignatą, apskundusį vyresnybėms už

tatai, kučmeistras Ozerskis. taip labai priplakė 1846 metuose, kad šis

keletą mėnesių sunkiai sirgo“. Pagaliau poeto glaudų ryšį su gimtinės gamta

rodo laiškai ir dienoraštis. Iš meilės savo kraštui bei liaudžiai „išaugo“

„Anykščių šilelis“.

Poetinis turinys. „Anykščių šilelio“ poetinis turinys yra platus

ir gilus. Jį sudaro ne vien Lietuvos miško vaizdai, gamtos grožio

atskleidimas, ne vien paties poeto pažiūros, jausmai, bet ir visos liaudies

dvasinės vertybės, jos pasaulėvaizdžio turtingumas, didelė vidinė kultūra,

intelektas bei kūrybingumas. Poemoje taip pat atgyja dramatiškiausi

Lietuvos istorijos faktai: karų, badmečių iir maro laikai, baudžiavos

jungas, carizmo smurtas, nerimą kelianti vertelgiškos epochos pradžia.

Anykščių šilelio grožis vaizduojamas labai pastabiai.

Atskleidžiama miško gyvenimo įvairovė: augmenija, gyvūnija, spalvos,

kvapai, garsai. Čia matome gūdžias tankmes ir saulės nužertas palaukes,

mišką įvairiu metų ir paros laiku. Poetas „spalvotais“ žodžiais

jautriausiai tapo miško gyvenimo nuotaiką pavasarį, vasarą, rudenį ir

žiemą:

Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,

Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,

Kai pervasar žaliuoja tamsaus šito šone,

Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni

Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia

Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.

Baranauskas miško vaizduose akcentuoja malonų, džiaugsmą keliantį

įspūdį. Poetas gėrisi minkštučiukais samanų patalais, uogienojais,

keliančiais juodas, raudonas uogas, marguliuojančiomis grybų sodybomis,

žole barzdotais krūmais, dangų remiančiais miško medžiais. Jis junta

glostantį vėjelio prisilietimą, šilto, kvapnaus oro bangas, įsiklauso į

slėpiningą vidurnakčio tylą, girdi pavienius garsus ir maloniausius jų

derinius:

Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia,

Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia.

„Anykščių šilelyje“ jutiminio pasaulio atspindys organiškai

derinasi su poeto subjektyvių nuotaikų, emocijų išraiška. Poetas liūdi,

nerimauja arba gėrisi, džiaugiasi, kūrinio vaizdus nuspalvina giedra

ramybe. Įžanga, kurioje kalbama apie išnaikintą mišką, nykią dabartį,

prasideda liūdna, elegiška inversija:

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Ir čia pat prisiminęs senąjį ir didingą mišką, poetas kalba

retoriniais klausimais. Jis pasigenda miško puikybės, ramaus ūžimo, lapelių

šlamesio, paukščių čiulbėjimo. Ir staiga — neviltis:

Visa prapuolę; tik ant lauko

pliko

Kelios pušelės apykreivės liko!..

Nerimas dėl nuniokoto miško ne tik jaučiamas iš nupiešto vaizdo,

bet ir tiesiai pasakomas: „taip neramu regis“.

Prisiminimuose apie miškus poeto džiaugsmas, veržte veržęsis

vaizdais ir spalvomis, vėlgi konkrečiai apibūdinamas: „akį veria“,

„linksmina dūšią“, „užu širdies tveria“, „vis gražu“, „vis miela“, „vis

linksma“, „vis ramu“.

Regimuosiuose vaizduose jausmai reiškiami santūriai, vyrauja rami,

giedra nuotaika. Poeto gėrėjimasis suvokiamas iš gamtos reiškinių

poetizavimo, perteikto gausiomis stilistinėmis figūromis. Pasigirstantys

deminutyvai šildo tapybiškus vaizdus, poemą suartina su liaudies poezija.

Poetui mišką jaučiant visa esybe, jausmas veržiasi ggalingai, visa

jėga:

Ė, kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,

Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:

Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną.

Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų;

Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą,

Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų

Vis kitoki kvėpalai: kaip vėlelis dvelksi,

Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.

Džiaugsmingas sušukimas („Ė kvėpimas, jau ką gi!“), dvylikos

skirtingiausių kvapų išskaičiavimas vienu atsikvėpimu, žodžio „jauti“

kartojimas eilučių pradžioje, prielinksnio „čia“ kartojimas sakinio

pradžioje, o „iš“ — pabaigoje perteikia tarsi ttrūkčiojantį, nervingą kalbos

pobūdį, išreiškiantį didėjantį susijaudinimą. „Ė tik širdį griaudžia“,—

pagaliau suaimanuoja poetas, perteikdamas tą jausmą, kuris kyla, geriant

gaivius vasaros kvapus.

O vaizdo emocingumo viršūnė pasiekiama apdainuojant vidunakčio

tylą. Poetas čia liete susilieja su gamta ir girdi tai, ką tegalima tik

jausti:

Vidunakty ttaip tyku,— kad girdi, kaip jaunas

Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;

Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,

Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.

Lyrinis apmąstymas išreiškiamas ilgu ir nesibaigiančiu palyginimu.

Atskiros jo pakopos laipsniškai rodo vis kylantį jausmą. Vietoje jungiamųjų

žodžių atsirandančios loginės pauzės žymi didėjančią vidinę įtampą.

Vidurnakčio tylos keliamą nuotaiką išblaško auštantis rytas,

dienos gyvenimui atbundančios gamtos garsai. Ilgus palyginimus keičia

trumpi klausiamieji sakiniai ir tokie pat atsakymai. Visi klausiamieji

sakiniai sutvarkyti anaforiškai, visi sudaro sintaksinius paralelizmus.

Tokie pakartojimai teikia kalbai retorinio pakilumo, perteikia džiaugsmingą

nuotaiką, kuri pamažu vėl rimsta ir pereina į skausmingą praeities

prisiminimą:

Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio

Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!

Gamtos gyvenimo pulsavimas ir žmogų užplūstančios jausmų bangos —

tai žmogaus ir gamtos vienovė. Lyriškuose, nuotaikinguose gamtos vaizduose

„pasėjamas“ ir „„išauginamas“ apibendrinimas: liaudis, tauta, žmogus yra

neatsiejama tos pačios gamtos dalis. Sudėtingas liaudies dvasinis gyvenimas

atsispindi prisiminimuose apie lietuvių ir miško bendrą dalią:

Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,

Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių,

Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių,

Kožnam mete dėl kožno — visokių gerybių.

Miškas žmogui teikdavęs tokią didelę ramybę, taip pakiliai jį

nuteikdavęs, kad džiaugsmo ašarą išspausdavo. Be miško lietuvių „dūšios“

džiūdavusios ir palengva skursdavusios. Liaudies žmogus taip buvo su gamta

suaugęs, jog miškas žadino ne tik tauriausius jausmus, bet ir kūrybines jjo

galias:

Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,

Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.

Liaudies žmogus ne tik naudojosi gamtos teikiamomis materialinėmis

gėrybėmis, bet mokėjo su didele meile ir pagarba rūpintis gamta ir ją

tausoti. Gamtos meilė jaučiama iš visos kūrinio dvasios ir pasakoma

tiesiai: lietuviai „su medžiais vis zgadoj gyvenę“, „nei vieno liemenio

nekirtę“, rūpestingiausiai auginę šilelį, „kasdien apvaikštinėjo kožną

pakraštėlį“. Pagaliau paprasto žmogaus pasaulėvaizdis dar labiau išryškėja

poemos potekstėje. „Jo paveikslas atsispindi poeto sugebėjime pajausti

turtingą gamtos spalvų žaidimą, pastebėti visais lapeliais šlamantį baltąjį

mišką, pavasariais žiedų varške pražylančias obelis, kaip nendres ir meldus

siūruojančias, kurių „liemuo liemenį plaka“, tankias, aukštas, lygutes,

geltonas kaip žvakes pušeles, išgirsti muziką miško aromatų dvelkime,

žvaigždelių plevenime, regėti spalvas miško garsų ir balsų skambėjime,

kuris poemoje atkurtas liaudiško sąmojo ir poetinio išradingumo kupinomis

onomatopėjomis, žodžiu, pajausti taip, kaip jaučia paprastas žmogus“.

Poemos turinį išplečia siužetiniai elementai, pasakojimas apie

miško naikinimą, apie sunkią liaudies dalią. „Anykščių šilelyje“ skiriami

trys girių naikinimo etapai. Pirmieji. medžius ėmę „skinti“ krikščionybės

nešėjai. Jie iškirtę labiausiai liaudies branginamus šventuosius miškus.

Kūrinyje šventieji miškai iškyla kaip dvasinio tautos gyvenimo vertybių

simbolis, siejami su liaudies kultūros likimu. Smerkdamas krikščionybės

nešėjus už miškų naikinimą, Baranauskas juos smerkė ir už dvasinį tautos

pavergimą.

Antrasis miškų naikinimo etapas prasidėjo su kapitalistinių

santykių raida. Poemoje parodoma, kaip palaipsniui kapitalizmas viską

naikino, viską, ką tik buvo ggalima iškeisti, keitė į pinigus:

Su ašarom pirmieji truputį praskynę,

Vaitodami jų vaikai taip gynė tėvynę;

Dūsaudami anūkai tuos miškus eikvoję,

Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;

Po keturias dešimtis vežimų pardavę,

Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.

Medžiai, mat, iš daugybės visiškai atpigę.

Ir taip ilgai eikvoję, — net kolei pristigę.

Pagaliau šilelį galutinai išnaikino „kučmeisteriai“,

„liesvinčiai“, caro biurokratinės administracijos atstovai. Miško likimas

susisieja su liaudies likimu. Čia ataidi didžiausių liaudies nelaimių

atgarsiai, iškyla šiurpūs badmečio vaizdai:

Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,

Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.

Dideliu tragiškumu persunktos eilutės, kuriose kalbama apie marą,

poeto žodžiais tariant, „pavietrį“. Tarsi liaudies skundas nuskamba žodžiai

apie carinių valdininkų savivalę ir smurtą: „.e žmonėms, kai verkė,

nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė.“

Siužetiniai elementai ne tik leido poetui išreikšti būdingesnius

krašto istorijos faktus bei sunkius baudžiavinės priespaudos padarinius,

bet ir padaryti plačius ir reikšmingus apibendrinimus. Miško naikinimo

vaizdais daromos aliuzijos į tautos gyvenimą, reiškiamas protestas prieš

socialinę ir tautinę priespaudą. Dideliu tragizmu alsuoja baigiamosios

poemos eilutės:

Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,

Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.

Mat, toj pati galybė, ką miškus sugraužė,

Širdį, dūšią apgriuvo. ir giesmę nulaužė.

Tai tiesioginis tautos ir poeto likimo apibūdinimas.

Kompozicija ir meninė struktūra. „Anykščių šilelio“ kompozicija

yra nuosekli ir tobula. Poemą sudaro įžanga iir dvi dalys. Įžanga — tai

liūdnas dabarties peizažas. Pirmoji dalis skiriama praeičiai, kuri

vaizduojama pagal aiškų ir nuoseklų planą, apmestą jau įžangos pabaigoje —

„kur tik žiūri“, „kur tik klausai“, „ką tik jauti“. Antrąją dalį sudaro

šilelio naikinimo istorija. Abi dalys pakartojimais jungiamos su pradžia.

Pirmoji poemos eilutė, šiek tiek pakitusi, pasigirsta ir pabaigoje:

Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti.

O įžangos motyvas „Visa prapuolė.“ kartojasi ir apibendrina

pirmąją dalį:

Dabar visa prapuolę. tik ant lauko pliko

Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko.

Kartojama pabaigoje pirmoji eilutė teikia „Anykščių šilelio“

kompozicijai žiedinį pobūdį. Bet tai nėra paprastas teksto kartojimas.

Pabaigoje pasigirdusi įžangos eleginė nuotaika yra daug rūstesnė, joje

slypi poemos kontrastingas turinys, dramatiškas miško ir liaudies likimas.

Taip skaitytojas vėl grąžinamas į kūrinio pradžią ir verčiamas jausti

skausmingą miško, tautos bei liaudies ir menininko tragediją.

Vaizdų kontrastingumas yra svarbiausias poemos struktūros

principas. Praeities ir dabarties antitezė išauga, išsišakoja ir sudaro

poemos turinio branduolį. Praeities ir dabarties kontrastas jau suskamba

pačioje poemos pradžioje. Ypač kontrastingos yra „Anykščių šilelio“

nuotaikos: pasigėrėjimas, džiaugsmas eina lygia greta su ilgesiu, liūdesiu,

giedra ramybė su dideliu nerimu. Kontrastą sudaro poemos epo ir lyrizmo

elementai.

Sudėtinga yra poemos meninė struktūra. „Anykščių šilelyje“

darniausiai susilieja objektyvumas ir subjektyvumas, lyrizmas ir epiškumas,

emocingumas ir siužetiškumas. Čia objektyvios tikrovės atspindys organiškai

derinasi su poeto subjektyviais nusiteikimais, pažiūromis, emocijomis.

Pvz., šilelyje

marguliuojantys grybai poetui asocijuojasi su sodybomis. Tai

subjektyvus regėjimas, kuris ir teikia vaizdui nepakartojamą savitumą.

Subjektyvusis pradas ryškesnis kalbant apie senovės girias:

Tai toks miškas traukęsis per Lietuvos žemę;

Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;

Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,

Kaip lietuvnykų širdys į vieną tėvynę.

Girių siejimas su visuomeniniais reiškiniais yra toks subjektyvus,

kad leidžia tvirtinti, jog čia poetas kuria „išidealizuotą senovės ne tik

miško, bet ir žmonių gyvenimo paveikslą“.

Išorinės tikrovės vaizdai „Anykščių šilelyje“ tėra tarsi kokie

atramos taškai, kurie padeda atsiskleisti poeto nnuotaikų ir emocijų

pasauliui. Ramaus ūžimo, lapelių šlamesio, paukščių giesmių prisiminimas

įžangoje sužadina ilgesingą nuotaiką. Kalbant apie miško kvapus, išorinės

tikrovės reiškiniai mažai konkretinami, jie tėra reikšmingi tik tiek, kiek

padeda įsisiūbuoti pakiliam jausmui, kurį patiria mišku besidžiaugiantis

žmogus. Nedaug teskiriama dėmesio tikroviškai detalei ir kalbant apie

vidunakčio tylą. Čia viskas pajungta giliausio gamtos jausmo, susikaupimo

išreiškimui.

Dėl objektyviojo ir subjektyviojo prado dermės kūrinio vaizdai yra

lengvai suvokiami, iš karto pasiekia mūsų jausmus ir vaizduotę, žadina

asociacijas. Šis poetinio pasaulio aiškumas, paprastumas yra viena iš tų

kūrinio ypatybių, dėl kurių „„Anykščių šilelis“ taip giliai įstrigo į mūsų

liaudies sąmonę.

Poemoje neatskiriamai susipynę lyrizmas ir epiškumas. Pirmojoje

dalyje vyrauja lyrizmas, antrojoje — loginė epiškumo jėga. Bet epiško

pasakojimo yra ir pirmojoje dalyje, o antrojoje kartkartėmis prasiveržia

lyrinė gaida. Epiškai apibendrinami pirmosios dalies motyvai jos pradžioje.

Epiškai sskamba antrosios dalies pradžia, kurioje lyriškai, emocingai

apibendrinama pirmoji dalis. Pagaliau regimieji pirmosios dalies vaizdai

turi daug epinės ramybės.

Tačiau Baranauskas niekur nėra šaltas stebėtojas ir vaizduotojas.

Jis aiškiai reiškia savo emocijas — džiaugiasi arba liūdi, gėrisi arba

piktinasi, pritaria arba smerkia. Antrosios dalies epiniai elementai taip

pat turi daug lyrizmo. Vaizduojama lakoniškai, pernelyg nedetalizuojant,

ryškiai emociškai nuspalvinant. Šilelio naikinimo vaizduose, ypač

kučmeisterio epizode, baigiamosiose poemos eilutėse pasigirsta dramatinė

gaida. Konkretūs, tikroviški, pagrįsti istoriniais faktais epiniai vaizdai

sukonkretina poemos turinį.

Siužetiškumo elementus poemoje sudaro vienur tam tikras

nuoseklumas, kylančios linijos (regimieji vaizdai), kitur — laipsniavimas

(vertelgiškas miško naikinimas), trečiu atveju — poelgių nuoseklus

išdėstymas (kučmeisterio epizodas), ketvirtu — padavimo turinio

papasakojimas (Puntuko aprašymas), penktu — tam tikrų ypatybių nuoseklus

išvardijimas (liepyno apibūdinimas). Siužetiškumo elementai teikia kūriniui

įvairumo, įdomumo, žadina asociacijas ir emocijas, papildo poemą naujais

vaizdais iir idėjomis, teikia pusiausvyros emocingumui.

Poemos vaizdų struktūrai būdingos kylančios linijos. Augmenija

pradedama vaizduoti nuo samanų, pamažu kylama į viršų ir baigiama dangų

remiančiomis pušimis. Kuriant garsų pasaulį, pradedama nuo vidunakčio tylos

ir baigiama miško siautimu. Kylančia liniją matome ir miško naikinimo

epizode. Vidinis kūrinio struktūros principas — kontrastingumas. Vaizdų

kaita susijusi su intensyviu jausmo bangavimu.

Įvairi yra atskirų vaizdų struktūra. Juos į visumą jungia forma,

spalva, judesys:

Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia.

Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelta.

Regimas vaizdas pereina į uosle jaučiamą, o ššis — į girdimą:

Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,

Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų.

——————————————–

Ir taip visa sumyšta, vėjeliu praskysta,

Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta.

————————————————–

Dievui ant garbės rūko taip ramiai, taip meiliai,

Lyg kad skripkuoja, juokias, gieda, verkia gailiai.

Arba:

Siaudžia tik, tartum siaudžia — rentavimo nėra.

Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta,

Lyg kad ant žalios pievos žolynai pražysta.

Žanras ir metodas. „Anykščių šilelis“ yra poema. Pirmiausia šiam

žanrui kūrinys priklauso savo tema, kuri apima plačią gyvenimo medžiagą,

antra,— problemų bei idėjų gausumu ir reikšmingumu. Poetas, vaizduodamas

miško gyvenimą, kuris gražus ir įspūdingas pats savaime, drauge tuos

vaizdus susieja su Lietuvos ir lietuvių liaudies likimu. Čia įsiterpia

būdingiausi krašto istorijos faktai, sunkios liaudies dalios vaizdai. Šios

analogijos, be tiesioginės reikšmės, turi ir šalutinių vaizdų, asociacijų

su gamtos gyvenimu. Ta prasme, kad žmogaus gyvenimas yra neatskiriamas nuo

gamtos ir kad negalima pažeisti gamtos dėsnių, kūrinys ir šiandien

aktualus.

„Anykščių šilelis“ yra romantinė poema. Jau pats kūrinio

patriotinis sumanymas, gimtosios kalbos gynimas ir aukštinimas yra

romantiškumo požymiai. Romantinė yra ir poemos idėja — protestas prieš

feodalinę santvarką, carinę priespaudą ir laisvo gyvenimo troškimas. Su

romantizmu poemą sieja ir liaudies poetizavimas, jos pasaulėjautos ir

kūrybos kėlimas, gausus tautosakinės medžiagos naudojimas.

Poemos konstrukcija, pagrįsta gimtojo krašto praeities ir

dabarties antiteze, taip ppat būdingas romantizmo požymis. Praeities

idealizavimas ir baudžiavinės bei carinės priespaudos smerkimas kūrinyje

irgi yra progresyviojo romantizmo bruožas. „Anykščių šilelio“ romantizmas

reiškiasi ir tuo, kad poemoje skiriamas didelis dėmesys gamtai, kad čia

peizažu Baranauskas perteikia betarpiškai suvoktą gyvenimo tikrovę,

atskleidžia emocijas, pažiūras, apibendrina epochos nuotaikas ir lūkesčius.

Peizažas išreiškia ir kilniausią poeto jausmą — tėvynės meilę. Bet

gamtovaizdis netampa alegorija, giria ir medis čia nėra klasicistinės

emblemos. Gamtos vaizdai kūrinyje kupini liaudies žmogui būdingo poetinio

jausmo, jo minčių ir emocijų, tapomi su lyriniu įsijautimu ir dideliu

patosu. Gamtos meilė, intymus bendravimas su ja, jos pažadintas

spontaniškas žmogaus dvasios atskleidimas teikia poemai romantinio

pakilumo. „Anykščių šilelio“ romantiškumas reiškiasi taip pat pasaulėjautos

giedrumu, veržlumu, emocingumu, intonacijų turtingumu.

Raiškos tobulumas. „Anykščių šilelis“ pasižymi minties ir vaizdo

aiškumu. Atkurdamas jutiminio pasaulio reiškinius, poetas kalba aiškiai ir

tiksliai, ieško to, kas plačiausiąja prasme yra bendra, įprasta,

suprantama. Tokio aiškumo pavyzdys gali būti ir šios eilutės:

Čia paliepių torielkos po mišką išklotos,

Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kemsotos,

Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės,

Čia pušyne iš gruodo išaugo žaliuokės.

Aiškiai, paprastai kalbama ir apie žmogaus dvasios apraiškas:

Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,

Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia.

Baranausko meninis vaizdas iškyla su visu tikrovės reiškinių

konkretumu, individualiu apibrėžtumu. Poetas gamtos gyvenimo detales

parenka ir derina taip, kad jos žadina mmūsų pačių vaizduotę papildyti poeto

pateiktąją tikrovę savo patirtimi, savo stebėjimais ir įspūdžiais.

Asociacijų turinys gana tiksliai nusakytas ir apibrėžtas. Jis susijęs su

pojūtine sfera, su materialinio pasaulio konkretumu, su liaudies buitimi ir

aplinka. Voveraičių, paliepių, kazlėkų, baravykų išvaizda asocijuojasi su

žmonių buityje vartojamais indais, grybų pulkai miške primena sodybas.

Medžiai, paukščiai, kaip ir žmonės,— liūdi ir džiaugiasi. Voveraitės

„sarmatlyvai kyši“, ūmėdės „linksmutės“, epušės „nusgandę“, sedulėlė

skundžia savo seserį, šilas nubunda, žvėreliai po mišką ulioja, gegutėlė

verkia, juokias, kvatojas, miškas gailisi badaujančių žmonių, iš sielvarto

verkia rasa. Tokios asociacijos išplečia kūrinio turinį, jo reikšmę, poetas

tarsi suteikia galimybę dalyvauti kūrybiniame procese, padeda įsijausti į

jo vidinį pasaulį.

„Anykščių šilelio“ vaizdų individualumas yra akivaizdus poemą

lyginant su A.Mickevičiaus „Pono Tado“ peizažais, iš kurių jaunasis

Baranauskas mokėsi ir kurie jam darė didelį įspūdi. Daugiausia išorinio

panašumo turi grybų vaizdavimas. Bet ir čia Baranauskas nėra epigonas. Tuo

aiškiai įsitikiname, sugretinę vieną kitą detalę. Pvz., A.Mickevičius,

kalbėdamas apie voveraites, jas vadina nekaltybės simboliu, gretina su

šampano taurėmis. Baranauskui voveraitės asocijuojasi su „leikelėmis“,

„sarmatlyvai“ kyšančiomis iš po samanų marškos. A.Mickevičiui ūmėdės — tai

taurės, pilnos įvairiaspalvio vyno, Baranauskui — daug paprasčiau:

Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę,—

Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.

„Anykščių šilelio“ vaizdai yra dinamiški. Augalai, medžiai,

paukščiai nuolat veikia, juda: uogienojai ,,uogas išsirpusias kelia“,

lazdynai ,,kekes riešučių“ brandina, liepynas bites peni, saldų medų

daro,

grybai marguliuoja, kyši, auga, dygsta. Judėjimas čia turi savo formą,

spalvą: putinai krauju varva, žiedų varške šakos obelų pražyla. Vaizdų

dinamiškumas išgaunamas pačiu lakoniškiausiu būdu, taupiausiu ir talpiausiu

žodžiu. Pvz., paliepes poetas apibūdina vos keliais žodžiais, o

tiksliausiai nusako jų formą, augimo vietą, spalvą ir kitas jų ypatybes.

Taip pat trumpai, bet daug pasakyta apie berželius. Lazdynams tėra skirti

vos septyni žodžiai: Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę atokaitoj

brendina. Bet šis sakinys ne tik informuoja apie riešutų kekes, kabančias

ant lazdynų šakų, bet ir leidžia pajusti saulės nužerto aartėjančio rudens

nuotaiką. Taip taupiai vartodamas žodį, Baranauskas labai sudinamina

vaizdus, išskiria juose tai, kas reikšmingiausia: grybų karalystėje tokia

„garbė“ tenka baravykui, medžių — pušelėms, paukščių — lakštingalai.

„Anykščių šilelio“ vaizdai yra plastiški ir ekspresyvūs. Tarsi

tapybos drobėje atgyja spalvos („rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės“, samanos

— žalios, rausvos, balkšvos, ėgliai — žali), faktūra („musmirės raupuotos,

veršiakiai gleivėti“), formos (baravykas — „platus, storas, paspūtes“,

pušelės — „tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos“).

Ekspresyvumą didina tapybinio vaizdo derinimas su veiksmu: „krūmai, žole

barzdoti, kraštais mišką riečia“.

Vaizdams tapybiškumo ir konkretumo teikia ppalyginimai: „pušys.

tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės“.

Poemos vaizduose susilydo individualieji ir tautosakiniai

įvaizdžiai, romantinis polėkis ir tikroviška detalė. Apie viską kalbama

tiesiogine prasme, viskas vadinama tikraisiais vardais, tačiau skaitydami

poemą gamtos reiškinius suvokiame sudvasintus.

Ryšys su liaudies kūryba. „Anykščių šilelis“ su liaudies kkūryba

visaip susijęs. Čia panaudojami pasakų, padavimų, legendų, dainų motyvai

bei elementai, patarlės ir priežodžiai. Sekdamas stebuklinę liaudies pasaką

„Eglė — žalčių karalienė“, poetas apibūdina vadinamojo baltojo miško

medžius: epušes, ąžuolus, uosius, egles:

Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;

Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.

Čia ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo,

Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,

Kai pieno putos vietoj kraujo putą plūdo

Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo

Medžian gailysta virto — pati egle tapo,

Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.

Medžių charakteristikoje tikroviškoji medžiaga derinama su

fantazija. Baranauskas tepasako pagrindinį Eglės pasakos motyvą, įkūnijantį

svarbiausią kūrinio idėją — ginti asmenybės laisvę. Šis pasakos motyvas

medžius sujungia į darnią vienovę, mišką apgaubia romantišku paslaptingumu,

medžiams suteikia dvasią.

Dar trumpesne asociacija apibūdinama sedulėlė: Savo seserį

skundžia liekna sedulėlė. ŠŠį sakinį poetas paaiškino pasakos tekstu, kuris

yra prieraše:

Buvę dvi seseri. Atjoję piršliai. Abi graži, abi tekėti akvati.

Jaunikis negalėjęs išsirinkti, atsidavęs ant motinos. Motina išsiuntusi

uogų rinktų, kad kurioj pirma aukšlelį. pririnksiant, toj tekėsiant.

Jaunesnėja pririnkus. Vyresnėja pavydėdama ją ažmušus, po velėna pakišus.

Toj vietoj sedulė išdygus. Vyresnėja, niekam nesisakydama, ką padarė,

ištekėjus. Turėjus sūnų muzikantą. Atsitikę kartą važiuoti veselijai keliu

pro aną sedulėlę. Muzikantui smičius palūžęs. Nesą ko daryt. Tai ir

pasilaužęs aną sedulėlę, susilenkę smičių. Bet kaip ėmęs skripkuot — dyvai!

— skripka žmogaus balsu iir reiškiais žodžiais ėmus verkti ir rentaut visą

aną istoriją. Tai, mat, tenai ne sedulėlės būta, bet anos jaunės

užmuštosios seserės. Ir taip visa tiesa aikštėn išėjus.

Kaip matome, keliais žodžiais poetas nusako pasakos esmę,

pasmerkia egoizmą, klastingumą, žiaurumą. Pasaka padėjo poetui

personifikuoti tą kuklų medelį, susieti jį su žmonių gyvenimu.

Charakterizuodamas mūsų garsųjį akmenį Puntuką, Baranauskas taip

pat remiasi liaudies padavimais ir legendomis, apie kuriuos kalba ir

prieraše. Akmuo susiejamas su pagonybės laikais ir tampa tarsi neatskiriama

liaudies tikėjimų realija. Remdamasis liaudies dainų motyvais, Baranauskas

taip pat pasiekia vaizdo gyvumo, raiškumo, emocingumo. Pavyzdžiui,

populiari liaudies dainelė padeda poetui žodžiais nutapyti baravyką:

Ė iš visų viršesnis auga baravykas,

Valig dainuškos žodžių — „grybų pulkaunykas“:

Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas

Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas.

Kartais poetas tesiremia tik liaudies dainos fraze, palyginimu.

Tautosakinėmis onomatopėjomis, kurių ypač gausu miško budimo epizode,

gamtos pasaulis ne tik sudinaminamas, bet ir suteikiama jam liaudies

buities bruožų. Liaudies medicinos motyvai įprasmina liepyno, ąžuolų

charakteristikas ir kitus vaizdus. Smulkioji tautosaka, organiškai įaugusi

į poemos stilių, suteikia jam liaudiškumo. „Anykščių šilelio“ ryšiai su

tautosaka reiškiasi ne tik minėtais motyvais bei elementais, bet ir

tautosakišku žmogaus ir gamtos ryšių suvokimu, gamtos vaizdų pateikimu

liaudies žmogaus požiūriu.

Poetinė kalba. „Anykščių šilelio“ kalba yra liaudiška ir palyginti

gryna. Liaudies šnekamosios kalbos ir tautosakos leksiką ir frazeologiją

poetas ssėkmingai pajungė savo meninės individualybės dėsniams. Pvz., tokie

žodžiai arba frazeologizmai, kaip grožė (grožis), pajauta (pajautimas),

klaikas (išgąstis), balto miško lapeliai šlamėjo; tai net akį veria; ką tik

jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia; iš gruodo išauga žaliuokės. Iš

jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta; kai pieno putos vietoj kraujo puta

plūdo; savo seserį skundžia liekna sedulėlė; tik žiūrėt patogu; čia volungė

Ievą trotina; Švęsti Lietuvos medžiai nejautę nuogalio, ir daugelis kitų

yra paimti iš liaudies kalbos arba tautosakos. Bet ta medžiaga taip yra

įlydyta į poetinį audinį, kad ji tarsi ištirpsta, teikdama poemos kalbai

liaudiškos dvasios. Saikingai vartodamas leksines ir morfologines tarmybes

bei senas sintaksines formas, poetas sustipri