Antano Škėmos kūrybos ypatybės

Vilniaus Baltupių vidurinė mokykla

Antano Škėmos kūrybos ypatybės

Referatas

Vilnius 2001

Pratarmė

Vargu ar pasaulinėje literatūroje rastumėme tokią tautą, kuri netu-rėtų savo išeiviškosios literatūros – tai labai dažnas reiškinys, išduodantis ap-linkybes, kliudančias arba ir visiškai naikinančias įprastas literatūros vystymosi sąlygas. O tokios sąlygos yra rašytojo gimtojo krašto aplinka, savos tautos ir jos kultūros natūrali istorinė ir šiandieninė situacija viso pasaulio kūrybinių poslin-kių kontekste, niekieno nevaržoma temų ir išraiškos pasirinkimo laisvė ir gyvas savos tautos, savos visuomenės literatūrinis poreikis. Viso to trūkstant, formuo-jasi tokia padėtis, kkurioje prieš savo norą kuriasi ir pradeda egzistuoti tremtiniš-koji, egzodiškoji vienos ar kitos tautos (iš tikrųjų šiandien jau daugelio pasaulio tautų) šio termino literatūra.

Ir tų specifinių sąlygų literatūra greičiausiai yra jau tiek sena, kiek siekia žmonijos istorijos atmintis, nes kada tik buvo kūrybinio ir laisvo žodžio sakytojų, tai netrūko ir tironų, kuriems toks žodis buvo kliūtis savo užmačiomis įkūnyti – pavergti ne tik žmogaus kūną bet ir dvasią. Todėl laisvo žodžio saky-tojas ar rašytojas vis labiau buvo apkalamas iir tremiamas arba ir pats buvo pri-verstas palikti savo gimtinės šulinį ir to legendose minimo gyvybės vandenio ieš-koti svetimose šalyse.

Mūsų literatūra iki pat nepriklausomybės atgavimo ir vėl jos radimo nestokoja išeiviškosios literatūros ryškesnių pavienių pavyzdžių. Net jei ir mmūsų nepriklausomybė tetruko porą dešimtmečių neapsiėjome be autorių ir knygų, ra-gavusių išeiviškosios duonos.

Tad šiame referate Jūs būsite supažindinti su vienu žinomiausio po-kario išeivijos rašytojo Antano Škėmos asmenybe ir kūryba. Pirmojoje referato dalyje galėsite susipažinti su rašytojo biografija, iš jo paties lūpų išgirsti apie sunkų jo kūrybinį kelią. Vėliau būsite supažindinti su Antano Škėmos kūrybos ypatybėmis, žinomiausiais autoriaus kūriniai, pateiksime jų interpretacijas ir kri-tiką.Išvadų dalyje apibendrinsime tyrimų rezultatus.

Įvadas

Pasiskolinęs posakį – idėjos skraido ore – galvoju, ne tvirtinu – ne tu pasirenki jas, o jos subado tave kaip strėlės Šv. Sebastijoną, ir belieka į strėles reaguoti savo popieriniais vaizdais. Viena iš daugelio priemonių žmogiškumui rodyti, – nusako Antanas Škėma literatūros kūrinio genezės kelią.

Barthes’as teigia, kad rašymas ,,neginčijamai kkyla iš rašytojo ir visuo-menės konfrontacijos. Antra vertus, jis kažkaip tragiškai grąžina rašytoją prie jo kūrybinės instrumentuotės ištakų. Negalėdama pateikti laisvai vartojamos kal-bos, Istorija jam siūlo laisvai kuriamą kalbą”; būtent Istorijos ir Tradicijos prie-vartoje susiklostė visos įmanomos rašymo struktūros.

Skirtingi rašymo tipai eksponuoja skirtingą kalbos ir pasaulio vaizdo santykį. Barthes’o nuomone, amžininkai, kalbėję ta pačia savo amžiaus kalba, gali naudoti visai skirtingą rašymą ir viskas jų kūryboje tąsyk būsią skirtinga – atspalvis, kalbėsena, tikslas, moralė, žodžio prigimtis, vaizdavimo technika, formos iir turinio samprata. Rašymas kyla iš rašytojo prasmingo veiksmo, todėl jisai pakyla iki Istorijos žymiai pastebimiau nei kokia kita kalbos forma. Moder-naus rašymo atsiradimas liudija esminį lūžį, kai epochų sandūroje lemtingai kin-ta mentalitetas ir sąmonė.

,,Metmenų” anketoje A.Škėmos literatūrinio palikimo vertei apsvarstyti Henrikas Radauskas kalba, kad A.Škėma pirmasis parodė, kaip lietuviškos pro-vincijos gyventojui laužo kaulus didmiesčio ratas, Alfonsas Nyka – Niliūnas pripažįsta rašytojo laimėjimu siekimą kūrybiškai suvokti savo paties žmogiškąją situaciją ir ją išreikšti savo laiko terminais. Alina Staknienė pagrindinėmis A.Škėmos kūrybos vertybėmis laiko stebėtinai jautrų sąmoningumą, virpantį pa-čiais svarbiausiais klausimais; naują stiprią poetinę kalbą, deginančią tiesos ait-rumu, ir naują stipriai išreikštą pasaulėjautą, metančią pirštinę pačiam gyveni-mui. Rimvydas Šilbajoris legitimuoja įvykus proveržį į naujo rašymo erdvę saky-damas, jog A.Škėma jautė, kad negalima prasiveržti pro ,,kultūringumo”, ,,vertybių pajutimo” kaukę, už kurios mes visi slepiamės nuo nepakeliamos tik-rovės, nepanaudojus ,,baisių”, ,,neprijaukintų” žodžių, žodžių, kuriuos ištarus jau nebegalima nuduoti, kad esame civilizuoti žmonės, bet reikia pažiūrėti tiesiai į akis.

Akivaizdu, kad į modernistinį rašymą orientuota skaitytojų dalis veri-fikavo A.Škėmos diskursą kaip teisingą ir autentišką : savo laiko ženklais išreiš-kusį pasaulio pokyčius, naują žmogaus santykį su realybe ir Dievu, dvasinės kri-zės situaciją ir bendrą egzistencinę patirtį – prasmės ieškojimo kančią visuotinėje būties egzilėje.

Vienas iš įdomiausių išeivijos prozininkų ir stipriausių dramaturgų Antanas Škėma gimė, kaip jis pats sakė, ,,du kartus” – pagal metrikas 1911, o iš tiesų 1910 metais, lapkričio 29 dieną, Lodzėje, Lenkijoje, kur jo tėvas buvo išsiųstas mokytojauti. Mirė vieną kartą, 1961 rugpjūčio 11d., auto katastrofoje. Pabėgėlio ir išeivio statusą Antanas Škėma nusipelnė garbingai, praleidęs apie 27 iš savo 51 metų amžiaus svetimose šalyse : vaikystę Lenkijoje, dalį pirmo pasaulinio karo Voroneže, Rusijoje, antrojo – Vokietijoje, ir žuvęs Amerikoje ant lygaus plento pakeliui į namus. Jau vien iš to galime spręsti apie jo kūrybą, natū-ralu mąstyti apie tremtį, susvetimėjimą, vienatvę, nors pats A.Škėma visai tei-singai nepriėmė ,,tremtinio” termino kaip neatitinkančio mūsų egzodo tikrovės. Kai kurie Rusijos ir Amerikos pergyvenimai susiformavo Antano Škėmos teks-tuose į vertikalią struktūrinę ašį, apie kurią vyniojasi idėjiniai veikalo pluoštai. Grįžus į Lietuvą 1921m., po kiek laiko išprotėjo jo motina, kaip ir Garšva ,,Baltoje drobulėje”, o pats A.Škėma 1929 – 1935m. studijavo mediciną, iš kurios išsinešė tik, anot jo paties, ,,meilę lavonams, kas ir šiandien atsiliepia mano kū-ryboje”, ir teisę Kauno universitete. Nuo 1936 metų A.Škėma dirbo pirma Kau-no, o vėliau ir Vilniaus Valstybiniame teatre aktoriumi. Dalyvavo ginkluotame sukilime 1941 m. birželyje (,,apie savaitę šaudžiau į besivalkiojančius aapylinkėse bolševikus”). Pasitraukė 1944 metais į Vakarus, ten aktyviai dalyvavo tremties stovyklų meniniuose sambūriuose. Ypač tada gausiuose teatro pastatymuose. Ten pat pasirodė ir pirmasis jo novelių rinkinys ,,Nuodėguliai ir kibirkštys”(1947).

Paveiktas poetinio teatro idėjų, kurios sklido Vilniuje vokietmečiu, Škėma užsimojo, kaip ir B. Sruoga,sulaužyti lietuvių dramos ,,konservatyvų bui-tiškumą”. Jau pirmutinėje dramoje atsisakė prastų kasdieninio pašnekesio into-nacijų, išorinių aplinkybių determinuoto veiksmo ir psichologiškai detalizuotos žmonių santykių istorijos. Dramos herojai atsidaužia vienas į kitą, nešdami glo-balinio sąmyšio, kuris išgriauna bet kokį būties pastovumą ir nepalieka jokios siekimų perspektyvos. Jie jaučiasi nublokšti ties bedugnės kraštu ir bejėgiai su-grįžti į kryžkelę, kuri kažkada buvo pražiopsota. Tai ,,košmariškos epochos” pralaimintys žmonės, kuriems teliko viena – neišsižadėti savojo ,,aš” dūžtant pasaulio tvarkai ir transcendencijai. Buvimas ties mirties slenksčiu išgrynina iki esmingumo šaknų intelektualinio abstrahavimo kalbą – bendrųjų sąvokų, idėjų, principų, apsisprendimų kalbą, kontrastiškai supriešintą ir lūžtančią pusiau. Vieni dramos herojai, įstatyti į ,,ribinę situaciją”, prabyla aukšto poetinio polė-kio kalba, kurioje girdimas paties autoriaus balsas (,,Neturiu kardo tamsai per-skrosti. Išsiliejusi upė plynuose laukuose mano skausmas”). Kiti personažai svaidosi pagiežos, įniršio, autoironijos, kraštutinės desperacijos frazėmis, kurios viską degraduoja, ir šita numušanti intonacija dramaturgui (kaip ir ,,ironiškų elegijų” autoriui A.Gustaičiui) yra taip pat savaiminga, prigimtinė (,,Ir dabar, rėkdamas iš

baimės, tu raičiojiesi žemėje, kol, pagaliau, tave nušauna”). Toks sti-listinis kontrapunktas – aukšta ir žema gaida – atliepia žūtbūtinius idėjų susi-kryžiavimus, kurie A. Škėmos dramose įgauna tragiškos egzistencinio apsispren-dimo įtampos, pasklidusios iš J.P. Sartre’o dramaturgijos, stipriai paveikusios pokario jaunosios kartos estetinę savimonę.

Atvykęs į Ameriką, kaip ir visi išeiviai, dirbo kas pakliuvo, ir, kaip nedaugelis, aktyviai tęsė teatrinę ir kultūrinę veiklą. Keltuvininko darbas Niu-jorke, aišku, buvo vienas iš tų retai kūrybiniame pasaulyje pasitaikančių ,,amatų”, kurie be pastebimos siūlės sujungia gyvenimą iir tekstą.

Gal ir paradoksalu, bet pats tas A.Škėmos žodis prozoje savo ruožtu palieka įspūdį savotiško koliažo, kuriam taip pat netrūksta kraujo ir kančios. Jau pirmoji knyga ,,Nuodėguliai ir kibirkštys” susideda iš eilės vaizdelių, pergy-venimų, samprotavimų, kurių nejungia jokia bendros fabulos grandis. Kai kurie rišasi su ateities kūryba ir atrodo lyg plunksnos bandymai būsimoms situacijoms ir konfliktams. Šitaip toji ,,Pabudimo” scena, kur Kazys verčiamas žiūrėti į savo mylimą, dabar bolševikų žaginamą Eleną, turi savo pirmtaką vaizdelyje ,,Kalendorius”, tik tardytojas ten yyra ne bolševikas, o nacis. Kaip ir Pijus ,,Pabudime”, jis nori išgauti slaptą rezistencijos adresą ir grasina, kad kankins ir išniekins tardomojo mylimąją. Kitur atsiskleidžia epizodai iš karo aukų ir bude-lių ir fatališkai iš šalies įveltų žmonių likimų, tarp jų, ppavyzdžiui, amerikiečių lakūnai, kurie bombarduoja miestus ir žūva kartu su nekaltomis jų pačių auko-mis. Yra ir bandymai, vėliau virtę subtiliomis meninėmis priemonėmis, sutelkti ribotai, konkrečiai situacijai ironišką visuotinę reikšmę, pavyzdžiui, kada vie-nam slėptuvėje sėdinčiam žmogui A.Škėma įspraudžia į rankas knygą, kad pas-kui, bombai sprogus, galėtų parašyti sakinį : ,,Iš praskeltos galvos ištiško smege-nų masė ir aptaškė, Pasaulio istoriją”. Visur daug melodramos, kraštutinių, kar-tais forsuotų situacijų, bet matyti talentingas, savo paties idealizmo kankinamas šviesaus proto autorius, ieškantis būdo suvokti ir meno kalba suformuluoti iro-nišką ir tragišką žmogaus būklę klaikiam ir nesuprantamam pasaulyje.

Antrame rinkiny, ,,Šventoji Inga” (1952), paskiri vaizdeliai sugru-puoja į tris ciklus, iš kurių pirmasis, ,,Saulėtos dienos”, sujungia prisiminimus iš revoliucijos laiko Rusijoj į fiktyvų, fatališką epizodą, tartum galimą aalternatyvą iš tiesų pergyventos autoriaus vaikystės. Veiksmo labai nedaug : mažą Marty-nuką, jo tėvą ir motiną, besirengiančius iškeliauti į Lietuvą, sušaudo bolševikai. Išorinė motyvacija toms žudynėms atsitiktinė ; priežastingumo dėsniai yra vidi-niai, apsireiškiantys įvaizdžiais ir simboliais. Apysakos turinys yra pasibaisėti-nai žiaurus vaiko sielos išniekinimas, kurį vykdo jam visiškai abejingas, savo re-voliucijos karštligėj paklaikęs pasaulis. Forma – serija trumpų epizodų, sujungtų aidu atsišaukiančiais vaizdais, kaip, pavyzdžiui, tokioje detalėje : pradžioje vai-kai tarp savęs fantazuoja, kaip reikia pagautam belaisviui visų pirma išlupti aakis, kad po to jau būtų galima paleisti žarnas, o prieš pat Martynukui žūvant, jo tėvas paskandina du aklus kačiukus. Revoliucijos atitikmuo yra Martynuko karštligė pradžioje, iš kurios išplaukia kažkokia likiminės grasos kupinos stikli-nės statulėlės haliucinacija, kuri paskui virsta realybe – pakartais ant lempų gatvėje baltagvardiečių karininkais. Viską užvaldęs noras kaip nors palikti šią baisią vietą Martynuko kirgizės motinos sieloje pavirsta begaliniu gimtųjų ste-pių ilgesiu, o jo tėvo dvasioje ošia tolimi Lietuvos miškai. Paties Martynuko il-gesys, sudarantis vidinę veiksmo ašį apysakoje, yra, kaip jau pastebėjome, noras šokti į dangų, pas Poną Dievą – naivus, beviltiškas, giliai poetiškas.

Antroji dalis, ,,Apokaliptinės variacijos”, prasideda kaip serija vaiz-delių, ramiai, lakoniškai pasakojančių romantiškus, kasdieniškus ir pasibaisėti-nus arba pasibjaurėtinus dalykus. A.Škėma rašo be gailesčio taip, kad skaitytojui nebeliktų jokių ,,civilizuotos kalbos” užtvarų ar emocinių trafaretų, už kurių būtų galima pasislėpti nuo jo tiesos : ,,Whisky tirpdo smegenis, ir smegenys var-va ant medinio baro. Jie panašūs į vakarykščius vėmalus, sušilusius nuo saulės”. Kitame epizode mirties momentas degančiam tramvajuje su šiurpia ironija apra-šomas kaip brangakmeniais apsagstytos dangaus karalystės išsipildymas : ,,Tyras auksas užtyžta and berniuko plaukų, ir plaukai pražysta smaragdu. Motina nu-tveria sūnaus galvą, jos pilvą gręžia safyras ir chalcedonas, chrizolitas ir sardo-nijus”. Palaipsniui tie vaizdeliai susiburia aapie dvi fantasmagorijas, nebylią pra-žūtį dviejų bejėgių žmonių : paralyžuotos Dorothy Brown ir paklaikusio alko-holiko Louis Smith, kuriuos abu valdo Joe Parker vardu pasivadinęs nepermal-daujamas likimas. Brown mato save su gražiomis kojomis, skraidančią Joe Par-ker meilužę, o Smith ieško mirusios žmonos dangaus karalystėje, kažkur požemi-nio traukinio tunelyje, Roosevelt Road kryptimi. Visa ši dalis atrodo kaip pro niekieno galvą plaukiantis sąmonės srautas : vėliau ,,Baltoj drobulėj”, jis įgis sau centrinį charakterį – Garšvą.

,,Trys apie traukinį” kalba apie meilę ir mirtį, amžinai pasikartojan-čias laiko dimensijos netekusioje, iš faktų ir sapnų sulydytoje tikrovėje. Tikros fabulos iš viso nėra, yra tik momentai, kuriuos jungia didelė, skausminga našta noro gyventi, mylėti ir būti žmogumi. Ignas Skaidra turi išspręsti, ar galima my-lėti savo motiną, karta pamačius ,,susiglaudusią pilvais” su progimnazijos kape-lionu. Sužino, kad galima, tik vėliau, per karą, sutikęs ir pamilęs Ingą. Sužino, kad negalima, ją amžinai pralošęs mirčiai subombarduotame traukiny. Paskuti-nis epizodas yra scenos vaizdelis, baimės kupinas kelių žmonių vakaras bombar-davimo metu traukinyje : jis jau seniai yra praėjęs ir pasibaigęs, ir tik dabar kar-tojasi, kaip vienas iš begalinių amžinybės variantų. Į jį įsiveržia iš gyvųjų pasaulio Ignas, bet, kaip Jean Cocteau Orfėjus, jis neberanda jėgos savo silpstančioj meilėj išplėšti Ingos iš mirties nagų. OO Igno meilė silpsta ir todėl, kad jis niekados nepajėgė atleisti savo motinai už išniekinimą jo paties susikurto jos šventumo atvaizdo. Motinos šventumas išsipildė Ingoje, apsikabinusioj mirtį.

Paviršutiniškai skaitant, ,,Šventoji Inga” gali sudaryti įspūdį savo-tiškai padriko, impresionistiško teksto, pilno nesibaigtų minčių, o iš tiesų gi ji yra nepaprastai tirštai persunkta sudėtingomis, galbūt jokio sprendimo neturin-čiomis egzistencinėmis problemomis, reikalaujančiomis apmąstymo ir glaudesnės teksto organizacijos. Užtat praėjo keleri metai, kol A.Škėma vėl pasirodė, šį kar-tą su dramomis ,,Pabudimas”(1956) ir ,,Žvakidė”(1957), kuriose skausmingai, kaip didelė žaizda, tyrinėjama dilema žmogaus, pastatyto į kraštutinę padėtį : ar yra vertybių, kurias net totaliai nužmoginančios agonijos valandą dar galima ginti, ar atpažinsime nors krislą žmogiškumo budelio sąmonėje ir veiksmuose?

Klausimai dideli ir reikalaujantys stambesnio prozos veikalo, kur būtų vietos aprėpti ir meniškai suorganizuoti užtenkamai didelį gyvenimo gabalą, ką nors galbūt įrodantį. Bet tam reikėjo ir pasiruošimo : kaip ir savo kūrybos pra-džioj, rinkiny ,,Nuodėguliai ir kibirkštys” A.Škėma iš naujo susikaupia prie įvai-rių tikrovės detalių, kad konkrečiai įsijaustų į gyvenimo srovę, plaukiančią pro sąmonę kaip abstrakti mįslė. Tuo pačiu įtemptu draminės kūrybos metu, 1950 ir 1951 metais, jis parašo ir vaizdelių rinkinį ,,Čelesta”, susidedantį iš serijos įspū-džių, susimąstymų ir ironiškų komentarų, kurie visi atrodo kaip paruošiamieji darbai didesniam

veikalui – juose reiškiasi maždaug ta pati pasaulėjauta ir są-monės būklė, kaip ,,Baltoje drobulėje” Antano Garšvos. Matyti tas pats sąmonės srautas, susidedantis iš visokių aplaužytų praeities ir dabarties nuotrupų. Jau-čiasi taip pat ir A.Škėmos nemažas poetinis talentas, sugebėjimas staiga aprėpti ir išsakyti minties ir jausmo gelmę netikėtu ir turtingu įvaizdžiu, kartais pačiu tuo savo turtingumu ypač pabrėžiančiu žmogaus tragikomišką bejėgiškumą. Štai susenęs, apakęs ukrainietis paskutinėje savo gyvenimo prieplaukoje, ant purvinų laiptų :

,,Jis įsikibęs į turėklus, it laivo kapitonas į vvairo stipinus, kai aplink tiršta migla, o priekyje – balzgani ledo kalnai. Šitaip jis stovi ištisas valandas, tiesus ir nepajudinamas, senas ir prityręs vilkas virpančios šviesos vandenyne”

Tuo pačiu principu vaizduojamas vos bepaeinantis, senas Mefisto, prasigėręs, ligotas negras :

,,Jis ateina vilkdamas kojas, cementas čeža, jau nebėra merginų ir klerkų, cementas čeža, Mefisto ateina iš lėto, jis nugali kiekvieną centimetrą, jis kovoja su šaligatviu – senas ir patyręs miesto alpinistas”.

Tokią perspektyvą – kada žiūrėti į tolius reiškia būti aklam ir nnebe-paeiti lygiu miesto grindiniu reiškia būti gerai savo dalyką išmanančiu alpinistu – A.Škėma puikiai išvysto savo romane.

,,Balta drobulė” – vienas iš įdomiausių A.Škėmos kūrinių išėjęs 1958m. Pagrindinis veikėjas – išeivis iš Lietuvos poetas Antanas Garšva savo charakteriu, asmenybės turiniu iir likimu artimas pačiam autoriui (išeivis, poetas, bendravardis). Garšva kenčia dėl savo vargingos padėties – bedvasiame Niujorko pasaulyje jis tik robotas, mažas sraigtelis. Dėl to atsiranda ironiškas žvilgsnis į savo bejėgiškumą ir aplinkos absurdą. Jo samprotavimuose iškyla baisaus, ne-žmoniško pasaulio vaizdas. Antanas Garšva negali priprasti prie bedvasio, bu-kinančio egzistavimo. Štai jis darbe, apsivilkęs liftininko uniformą pažymėtą numeriu ,,87”. Jis jaučiasi pats sutampąs su skaičiumi, su mechanizmu (liftu), tampa jo dalimi . Ilgainiui Antanui visas pasaulis ima panašėti į gana primityvų ir nesunkiai išmontuojamą mechanizmą. Jo dalelės – žmonės. Visas mechaniz-mas gražiai ,,sustyguotas” pagal paprasčiausius ,,perku – paduodu” dėsnius, ir jautrus A.Škėmos herojus jaučia, kad jis yra tik ,,rato dantis keltuve”. Savo be-prasmį gyvenimą jis lygina su Sizifo darbu. Nauji dievai ččia (į keltuvą) perkėlė Sizifą. ,,Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui nereika-lingi gysloti raumenys.”Nužmogintas žmogus savaime traukiasi į vienintelę ra-mybės bei nepriklausomybės kertę – į save. Baltoj drobulėj” vaizduojamas lietu-vis poetas, atsidūręs Amerikoje ir žengiąs paskutinius žingsnius į savo kūrybinį ir egzistencinį pralaimėjimą. Jis pirmiausia yra žmogus, kurio išgyvenama kančia ir nerimas yra paženklinti giliu visuotinumo pradu ir nekyla vien tik iš aplinkos bei etnografinių bruožų atsitiktinumo. Šio vienintelio A.Škėmos romano perso-nažas iškyla dabarties žmogaus vidiniu chaotiškumu. Jis ggal ir nėra patrauklus, bet yra gyvas ir autentiškas, žvelgiąs į gyvenimą savo akimis, nuolat kovojantis prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoje, ir savyje, be atvangos ieškan-tis priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioje realybėje ir bandantis nugalėti vienatvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo, dalia.

Atskleisdamas dabarties žmogų, A.Škėma nusigręžia nuo tradici-nių, mūsų romane įprastų formos priemonių, Jo romane nėra nei aiškios intrigos, nei vientisos fabulos, nėra stiliaus vienodumo, nėra chronologinės įvykių eigos, trūksta plačios, išsamiai apibūdinančių personažų galerijos. Tradiciniame roma-ne visi šie plyšiai būtų laikomi minusais, nes jie būtų atsiradę dėl rašytojo neap-sižiūrėjimo ar literatūrinio įgudimo stokos. Tačiau A.Škėmos atveju tie trūkumai yra įvedami sąmoningai. Jie planingai tarnauja pagrindiniam romano tikslui – atskleisti žmogų jo gyvenimo chaotiško laikmečio šviesoje.Taigi Antanas Škėma iškelia savo didžiąją temą : jis pirmas parodė, kaip lietuviškos provincijos gyven-tojui sunku suktis didmiesčio rate, bet kartu jis atkakliai ieško žmoguje dvasinių galių šaltinio, vaizdavo ,,nuogą žmogų” su jo gražiausiomis poetinėmis vizijo-mis, praeities atminimais ir ,,žemiausiom” fiziologinėm reakcijom. Savo žmogiš-kąjį įprasminimą žemėje Garšva pirmiausia sieja su kūryba :

,,Neparašiau geros knygos – vadinasi, negimiau. Kūrėjas visada vienišas ir ken-čiantis. Noriu kančios!”

Taip jis šaukia visomis savo sielos galiomis. Kančia, jo nuomone, yra žmogaus sielos turtas ir ggyvenimo vertės matas. Kančia nuspalvina ir kūrėjo kūrybą. ,,Jūsų kūryba verčia kentėti” – sako Elena apie Garšvos eilėraščius. Kenčiantį ir kuriantį herojų slegia vienišumas. Jis ilgisi žemiškos laimės, artimo žmogaus, ta-čiau vos tik tokiai progai pasitaikius, jis traukiasi – bijo sočios miestietiškos bui-ties. A. Škėma romane svarsto individo sielos, talento ir menkystės prisišliejan-čias problemas platesniame kontekste bendros žmogaus situacijos pasimetusiame šių dienų pasaulyje. Diskusijos principas išlaikomas ne per veikėjų dialogą idėji-niais klausimais, bet per Antano Garšvos vidinį pokalbį su pačiu savimi, išsklai-dytu į keletą ,,asmenybių” – sąmonės plotmių, atitinkančių jo paties gyvenimo atskiras plotmes, vietas ir laiką. Kitaip tariant, romano struktūra iš esmės re-miasi patologiniu, šizofrenijos principu, logiškai vedančiu pasakojimą prie jo iš-sipildymo – Garšvos beprotybės taško. Tarp svarbesnių jo sąmonės ir tuo pačiu romano vyksmo sluoksnių randame visų pirma devynioliktame šimtmetyje Garš-vos bajorišką protėvį, kurio funkcija yra suteikti dabartinei nušiurusiai herojaus būklei ironiškai romantišką, aristokratišką koloritą. Kitas sluoksnis yra jo da-bartis : viešbutis, keltuvas, miesto šiukšlės ir nebyli desperacija – aplinka, kaip kaukė, užmaskuojanti, bet ir išsakanti tikrovę kaip gyvenimą kuriame nors Dan-tės pragaro rate. Toje dabartyje yra ir vidinė prisiminimų erdvė : Helena, jos vy-ras, Garšva. Garšva, mylintis ir mylimas, atsisako Helenos meilės neva todėl, kad jis, poetas, pprivalo būti vienišas, bet iš tiesų jo motyvas yra apsaugoti Heleną nuo jį patį užplūdusios beprotybės. Kita dimensija yra dar netolima praeitis Lie-tuvoje, žinios apie Garšvos tėvą ir motiną ir apie pergyvenimus bolševikų terore. Čia pasakotojas, užrašų autorius, yra pats Garšva, kartais kalbantis apie save trečiu asmeniu, tartum jis būtų kartu ir viso romano autorius. Ten jo dvasios gelmėj glūdi kažkokia išsvajota senovės aisčių būklė, tobulas belaikis momentas, savo pobūdžiu ir savo struktūrine funkcija atitinkantis iš laiko tekos lygiai taip išsijungusią herojaus beprotybę knygos gale.

Santykiai tarp sąmonės plotmių dažnai būna paženklinti kokiu nors įvaizdžiu, kuris, fabulai besivystant, kartojasi skirtinguose jo struktūros lygiuo-se,palaipsniui įgydamas vis daugiau specialios prasmės ir tuo apspręsdamas ro-mano raidą ir užsklandą. Pavyzdžiui galime paimti vieną tokį bedvasės buities, žiaurumo, nužmogėjimo simbolis –šinšilus. Romano pradžioje jie minimi, atro-dytų, keistame kontekste – tarp dviejų būties prasmę išreiškiančių tikėjimų – masonų ir katalikybės :

,,Taip, sir, šinšilai viršuje, taip, madam, masonai mezzanine. O ne, dvasiškasis tėve, parlor B, aštuonioliktame, taip, masonai mezzanine, visai teisingai – šinšiliai. At-leiskite. Taip, kardinolas ir šinšilai tame pačiame aukšte”

Tuo jie tampa kažkieno simboliu. Simbolis praturtėja, kada jis vėl kartojasi ry-šium ne tik su tikėjimu, bet ir su Garšvos pagrindiniu troškimu – būti poetu, o

taip pat ir ryšium su pamišėlio idėja :

,,Skraidyti keltuvu ir rašyti eilėraščius. .Kas manieji angelai sargai? Keletas pamišėlių, kurie ir rojuje nesurastų sau ramios vietos. Aš net pradedu melstis. . Taip, pone, ne, panele, o taip, masonai, kardinolas, šinšilai. Strikt, strikt pieva, iškelta uodega. Ar tai nėra aukščiausioji palaima?.ir sąmonė, kurios nebėra”

Pieva, rojus, pamišimas yra pagrindiniai elementai, sudarantys Garšvos sąmonės realybę romano gale, ir dabar jau matome, kad visa tai jungiasi ne tik su tikėjimu, bet ir su ppoezija. Vėliau šinšilus vėl sutinkame tuoj po Garš-vos vizijos, kada jį pasmerkia sunaikinimui Juozapato pakalnėje už tai, kad gi-męs tikinčiųjų pasaulėžiūroj jos nesilaikė, bet, būdamas poetas, vykdė toje pa-kalnėje neegzistuojančius ieškančiųjų įstatymus : ,,Prasmirdę šinšilai! Jų vieta – pragare”. Taigi, tas triušis, primityvus gyvulėlis, įgyja daugialypio komentaro funkciją, tapdamas ironiška alternatyva visiems Garšvos troškimams, visoms jo viltims, kad ras būtyje prasmę, tikėjimą ir ramybę. Galutinai ši funkcija išsipildo idiliškoje beprotybėje :

,,Garšva sėdi ant gėlėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mmėlynų kalnų. Aplinkui žydi gėlės ir didėlės plaštakės mojuoja sparnais vėduoklėmis..Jo veidas laimingas. Ra-maus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo”

Per visą romaną vesdamas šinšilo ir nužmogėjimo paralelę, rašytojas rengia skai-tytoją romano pabaigoje išvysti Antaną Garšvą šinšilo veidu – praradusį pprotą. Kitaip tariant, romano fabula, Garšvos kelias į išprotėjimą, motyvuojasi ne tik jo paveldėjimu, motinos beprotybe ir jo paties pergyvenimais, kaip, pavyzdžiui, ka-daise patirtas bolševikų tardytojo smūgis į galvą, bet ir įvaizdžiu : kuo daugiau šis šinšilo ,,ženklas” įgyja prasmių, tuo aiškiau darosi, kad gale Garšva turės iš-eiti iš proto. Tada staiga suprantame, kad ir tas įsivaizduotas aisčių rojus, šven-tovė sielos gelmėse, savimi primena kaip tik tą pačią Garšvos – bepročio palaimą. Taip užsidaro pilnutinis ironijos ratas.

Dar viena svarbi veikėjo vidinio gyvenimo problema – Dievo ieš-kojimas. Jis Dievo nei priima, nei atmeta, tačiau žino, kad Dievo klausimas eg-zistuoja, nors asmeninėje plotmėje Dievo buvimas ar nebuvimas telieka jam te-orija, kuri jo, kaip individo, betarpiškai nepaliečia. Tiesa, beviltišką pavojaus va-landą Antanas GGaršva ištaria maldos žodžius, bet ir toji malda yra greičiau siaubo pažadintas pasmerktojo riksmas negu sąmoninga komunikacija, Dievo aktyviai jis neneigia, tačiau atmeta visą realų gyvenimą, kuris jam atrodo absur-diškas ir kankinamai bjaurus.Jis pašiepia visas nelogiškas gyvenimo apraiškas – iliuzijom gyvenančius žmones, jų santykius, jų idėjas. Jis pasilieka sau tik biolo-ginius gyvenimo malonumus, bet ir jais netiki – jis moka pašiepti iliuziją ne tik kituose, bet ir savyje. Tačiau kūrybinis svaigulys jam neša tik kančią ir nedaug vilties surasti, išsakyti iieškomą tiesą. Galop ir ta maža viltis užgęsta, ,,Baltos drobulės” žmogui ir poetui atnešdama pralaimėjimą. Tačiau toji poeto pralaimė-jimo raida teikia naujų minčių, naujo supratimo ir naujų išgyvenimų lobius, at-skleidžiančius betarpišką mūsų chaotiškų laikų kenčiančio žmogaus pažinimą.

Aplamai Garšvos sąmonė romane atrodo kaip savotiška erdvė, pro kurią plaukia prisiminimai, idėjos, sarkazmas, ilgesys, baimė ir pro viešbučio aukštus – žmonės, kurių kiekvienas nešasi bent dalį tos pačios užterštos gyvenimo upės, tekančios pro Garšvos sąmonės erdvę ir pro jo likimą neišvengiamai formuojantį laiką. Eg-zodo lietuvių literatūroje A.Škėmos romanas skirtingas tuo, kad ryžtingai atsi-sako privesti prie kokios nors išaiškintos ir pamokančios tiesos, kad nepriima menui dažnai iš šalies užkraunamos pareigos padėti suvokti gyvenimo prasmę, arba būtinai atvaizduoti tos prasmės ieškojimo ar atradimo procesą. Meno funk-cija A.Škėmai visada išplaukia iš paties meno, jo specifikos, vidinio dėsningumo. Tik šitaip ir tegalima pritaikyti kūrybos procesui jo kartą pasakytus žodžius : ,,Kūrybinis nihilizmas yra mano religija”.

Romane kraštutinė neurozinė sąmonės įtampa pereina į vidinio mo-nologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos piešinys.Vidinių būse-nų tėkmė, spontaniškai prasimušanti, gulasi į vieno žmogaus gyvenimo istoriją, kuri plėtojama šokinėjančiu ritmu, maišanti laikus, pagal modernaus romano konvenciją. Paskutiniųjų dešimtmečių šalies istorija – nepriklausomybės metai, sovietinė okupacija, ,,perkeltųjų asmenų” stovyklos – įsiterpia ne tik sugesty-viomis aatsiminimų detalėmis, bet ir išplėtotais epizodais. Aplinka regima itin iš arti, aštriai įsikirtusi į pojūčius, – Amerikos didmiesčio aplinka(požeminiai trau-kiniai, ūžiantis daugiaaukštis viešbutis, greitaeigiai liftai), kuri priimama kaip įprasta, sava, jau nežadinanti kaimietiškos atstūmimo reakcijos, itin stiprios pirmuose egzodo literatūros kūriniuose. Dialoguose atgyja amerikietiško kalbos būdo intymus šūksmingumas, energingos trumpasakės frazės, lietuviškas – ame-rikietiškas slengas (,,Bye. Ateik šeštadienį. Bus lobsteriai”). ,,Baltos drobulės” stilistika, taip imliai sugerianti šiuolaikinės civilizacijos daiktiškumą, vis dėlto nėra nei atspindinti, nei aprašinėjanti, o paklūsta sukiršintos šizofreniškos są-monės pulsavimas, yra itin ekspresyvi ir dinamiška, kaip įprasta ,,sąmonės srau-to” romanuose.

,,Baltoje drobulėje” A.Škėma vartoja mozaikinę pasakojimo techni-ką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pa-grindinio veikėjo gyvenimas Niujorke, jam dirbant keltuvininku viešbutyje, my-lintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpia protagonisto ankstesniojo gyvenimo vaizdai : vaikys-tės škicai, pirmoji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj. Kiekvienas praeities epizodas, tarsi literatūrinė psichoanalizė, atskleidžia romano žmogaus vidinę raidą, privedusią jį iki dabartinio, ameriki-niuose epizoduose vaizduojamo būvio.

Kaip ir praeities pasakojimo gabalai, taip ir aplinkos koloritas da-barties epizoduose yra pajungti žmogaus išryškinimui. Aplinka vien dėl aplinkos A.Škėmai neegzistuoja. Įprastinės intrigos A.Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių ggrandine ir išvirši-niu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsningai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą. Kadangi visas ro-mano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai neišvengiama, nes ri-botumą diktuoja vientisa romano perspektyva : nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asmeniu, viską mato, jaučia, išgyvena ir interpretuoja ne pasislėpęs, objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet tik tokie, kokius protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda. Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektyvos vientisumą yra jau didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir koncentruojamas dėmesys vienam personažui, kitus paliekant nuošaly. Nors principas ,, vienas romanas – vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors nelaužoma taisykle, tačiau, sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos požiūriu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu kliudo.

Kaip avangardinis kūrinys ,,Balta drobulė”, be abejo, laikytina sa-vos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima sutikti, kad šis A.Škėmos bandymas buvo vien tik naujų metodų piršimas mūsų literatūrai, vien tik nuoga formalisti-ka. Jei ,,Balta drobulė” ir buvo eksperimentas, tai eksperimentas teisinga kryp-tim ir visai pavykęs, nes atskleidė mums gyvą, nors nepatrauklų, bet autentišką žmogų.

Lietuviškų pasakojimų reljefe A.Škėmos diskursas išsiskiria kaip ypatinga naratyvinė struktūra,

kurios skirtingus lygmenis į darnią visumą su-jungia rašymo izotopija, būdinga moderniai literatūrai. Su A.Škėmos moderniu diskursu visu šimtmečiu pavėlavusi lietuvių proza įsirašė į trečiosios literatūros suskilimo fazės epistemą.Daugiareikšmė baltos drobulės metafora, referuojanti į Kristaus įkapių drobulę, Veronikos skepetą, kaukų lino drabužį, baltą vėlės ap-siaustą, žmogėnuko žiurstą, tramdomuosius marškinius, išnykusios sąmonės bal-tumą ir patį (virtualaus eilėraščio ir romano) tekstą (=audinį), įgyja rašymo erd-vės simbolinę reikšmę. Vidinio kalėjimo prižiūrėtojo, smegenų centrinėje sėdinčio klerko, įvaizdis singifikuoja ne tik literatūros istorijos prievartą, bet personifi-kuoja ppačią romano ironiškos rašysenos idėją, kuri literatūrinės reprezentacijos procese sukūrė teatrišką mirčiai pasmerkto, iš proto einančio pasaulio viziją.

Egzistencialistinis ,,Baltos drobulės” idėjų turinys atveria interpreta-cinę perspektyvą, nusidriekiančią toliau už tik estetinio suvokimo horizonto.

Visas ,,Baltos drobulės” diskurso audinys yra sumodeliuotas taip, kad poetinės figūros atspindi ir pratęsia viena kitą skirtingose semantinėse plot-mėse; imanentinė teksto logika nustato įvaizdžių pasikartojimo taisykles, figūrų tėkmę kalbiniame pasaulėvaizdyje. Pats diskurso sukonstravimas asocijuoja daugiakampės veidrodžių salės metaforą – atspindėjimo poetikai paklūsta ne tik epizodų išdėstymas ppasakojimo struktūroje, įvairiakryptės personažų – antrinin-kų projekcijos, semantinių lygmenų persipynimai, bet ir smulkiausių

Pirmajame A.Škėmos vaidinime ,,Julijana”(rašyta 1941 – 1943, išspausdinta 1970) ideologinis konfliktas dar nežymus, ir vyrauja charakterių Gaukos ir Vil-manto konkurencija dėl Julijanos, kuri baigiasi tuo, kad Gauka jją nužudo, pagal seną melodramos principą ,,jei ne man, tai niekam”. Gaukos funkcija kaip ,,trečiojo” elemento meilės trikampio viršūnėje įgyja vis daugiau idėjinio svorio tolimesniuose vaidinimuose. ,,Živilėje” Gaukos vietą užima Ašautas, niūrus, komplikuotas ir tragiškas žmogus iš ,,dvasios sutemų” pasaulio, ir pats konflik-tas jau įvelia pasirinkimo dilemą tarp asmeniškos meilės ir ištikimybės tėvynei, kurią pagrindinis herojus Gluosnis turi kaip nors išspręsti.Pirmame paveiksle jis išduoda pilį gudams, kad išvaduotų Živilę, o antrajame, perkeltame į devyniolik-tą šimtmetį, išdavystės aktas savo pasekmėmis išplinta į apibendrintą istorinį Lietuvos – Rusijos konflikto klausimą. O Ašauto sadistiniai palinkimai pradeda formuotis kaip tam tikra egzistencinė, jei ne filosofinė, pozicija :

,,Pradžioje buvo ugnis. Pasaulis gimė degdamas. Ugnis padovanojo gyvybę ir ugnis padovanojo skausmą. Skausmas ir yra laimė. Aštrus, kkylantis skausmas. Noriu tavęs, Živile!”

Galop, trečiajame paveiksle, ,,tamsiosios jėgos” principas išsivysto į ,,absoliučiai ir objektyviai teisingos” komunistinės ideologijos poziciją, o jai da-bar atstovaujančio Ašauto sadizmas pavirsta į komunizmo artikuliaciją veiksmu gyvenimo tikrovėje. Tačiau šią ,,objektyvaus tikėjimo” liniją tęsia Pijus ,,Pabudime” – veikale, kur A.Škėma talentinga ranka išbalansuoja ideologinį momentą, meilės trikampį, tarp Pijaus, Kazio ir Elenos ir žmogaus natūralių tei-sių klausimą konflikte su religinės moralės absoliutais, su kuriais grumiasi kitas kalinys, kunigas Antanas. Pats savo veikalą interpretuodamas, A.Škėma kartą ppareiškė, kad ,,pagrindinis veikalo principas : mylėk artimą, kaip pats save”, ku-ris išryškėja, kada herojai atsiduria kraštutinėje situacijoje. Tada tas principas lyg ir sudaro savotišką tvirtą vidinį sluoksnį, bendrą žmogiškumo mastą, kuris leidžia priešingas pozicijas užėmusiems herojams vis dėlto atsistoti kartu, ne tik kaip žmonėms, bet ir kaip Žmonija, prieš juodą Nebūties veidą. Tas pats galuti-nis atskirų individų solidarumas iškelia juos virš savo asmeniško žmogiškumo į daugiau abstrakčią, simbolinę plotmę, kurioje užuot, kad patys sau ir savyje ko nors trokštų, ką nors mylėtų ar neapkęstų, jie pasidaro tartum aktoriai, vaidi-nantys priešų roles kažkokioje Likimo režisuotoje žmogiškoje tragikomedijoje, bet už jos ribų egzistuojantys intymiame sielų bendravime. Šis principas įsikūni-ja taip pat ir ,,Žvakidėje”(1957), kur ir pats meilės trikampis nusikelia iš erotinės plotmės į šeimyninę. Kostas ir jo nužudytas Antanas yra broliai, ir todėl čia prie iš visos A.Škėmos kūrybos paveldėtų psichologinių ir filosofinių problemų prisiš-lieja ir senoji Kaino – Abelio tematika. Religinis kontekstas aiškiai dominuoja kitame A.Škėmos vaidinime ,,Kalėdų vaizdelis”(1961), apspręsdamas visą jo ver-tybių sistemą, Tenai ir prielaida, kad žmonės ne tiek gyvena savo gyvenimus, kiek vaidina Likimo (ar Dievo) jiems uždėtas roles, realizuojasi tuo, kad visas pagrindinis veiksmas iš tiesų ir yra beprotnamio ligonių gydomoji saviveikla, va-dinamas, kartojantis Kristaus aukos mmisteriją. Siena tarp beprotnamio ir apla-mai pasaulio, arba tiesiog pasaulio kaipo pragaro, aiškiai nenubrėžta, lygiai kaip ir skirtumas tarp vaidinimo ir tikrovės, nes herojus nenubrėžia, lygai kaip ir skir-tumas tarp vaidinimo ir tikrovės, nes herojus Skaidra ne tik suvaidina Judą – žmogžudį, bet ir iš tiesų pasmaugia Panašų (į Kristų) dėl to, kad šis iš tiesų galė-tų prisikelti. Nežiūrint jo neaiškių ribų, ,,Vaizdelyje” skaudžiai jaučiasi tas be-protnamis, ši speciali teatro scenos erdvė. Toks ypatingas savitų, mums normaliai nesuvokiamų įstatymų valdomas pasaulis jau matėsi ir prieš tai rašytuose vaidi-nimuose. Vaizdelis ,,Vienas ir kiti” vyksta mažame, iš visų pusių per Birželio vežimus bolševikų apsuptame kambarėlyje: ,,Pabudimo” veiksmas yra išbalan-suotas tarp dviejų specialios paskirties patalpų – kalėjimo celės ir tardytojo įstaigos. ,,Živilėje” viskas vyksta bažnyčioje. Paskutiniame A.Škėmos vaidinime ,,Ataraxia” (1961) beprotnamis įgyja visiškai konkrečias ribas, bet tuo pat metu reiškia ir aplamai pasaulį, tartum Kafkos ,,Teismo” paslaptingos palėpės ir kori-doriai būtų pavirtę vienintele neiliuzine tikrove. ,,Ataraxia” taip pat iki galo iš-ryškina jau ir anksčiau svarbią rolę vaidinusį aukos ir budelio santykį, būtent, kad, kankindami vienas kitą, jie kartu ir keičiasi rolėmis, priklausant nuo aplin-kybių, ir kad žmogaus egzistencinėje situacijoje vienintelė viltis glūdi galimybėje budelio ir aukos bendro veiksmo prieš tą Kažką, Likimą ar bbevardę jėgą, valdan-čią pasaulį kaip beprotnamį : Gluosnis ir jo auka – kankintojas Izaokas bendrom jėgom užmuša Misterį White, šios jėgos įsikūnijimą vaidinime. ,,Ataraxijoje” ma-tome ir paskutinę formą meilės motyvo, prasidėjusio romantiškai ,,Julijanoje”, perėjusio per sadizmu nuspalvinto sielų išbandymo stadijas ,,Živilėje” ir ,,Pabudime” ir tapusio dalyku žmonių šeimos Šventojo Rašto kontekste ,,Žvakidėje”. Dabar tai – homoseksualinis momentas, bergždžia vienos lyties na-rių konfrontacija su savo meile ir savo kančia mirties akivaizdoje. Trečiame Raš-tų tome išspausdintas prozos tekstas ,,Izaokas”, panašiu struktūriniu principu kaip ir ,,Šventojoje Ingoje”, sudaro lyg ir įvadą į scenoje vaizduojamą paskutinę visumos dalį, būtent – ,,Ataraxia”. Jame yra gerokai sutirštintos Antano Škėmos ,,nepadorios” vietos, kalba ir scenos, jau ir anksčiau bauginusios švelnias lietu-viškų buržujų siekas. O dabar daug aiškiau matyti, kad tų ,,nešvarumų” funkci-ja yra apvalyti ir žmogaus vidų, ir pasaulio vaizdą nuo visokio melo, įgijusio grožio, padorumo, netgi Tikėjimo, Vilties ir Meilės pavidalus, kad taptų nepalie-čiami ir saugotų nuo mus pasibaisėtinos, tačiau tuo tik mūsų menkystę teįrodančios tiesos.

Pagrindinė A. Škėmos dramų ,,Živilė”(1948), ,,Pabudimas”(1948), ,,Žvakidė” (1957)problema – ištikimybė laisvės principams ir išdavystė – atausta pirmosios sovietinės okupacijos realijoms(saugumo darbuotojai iš Rusijos, kalinių sušaudymas prie Červentės). Bet NKVD tardytojo kabinetas, papuoštas Stalino portretu, jo kūriniuose virsta epochiniu žmogaus

išprievartavimo ir žmogaus pa-sipriešinimo simboliu. Saugumo agentas, įsibrovęs į laisvės kovotojų būrelį, tam-pa kainiškojo išdavystės mito įsikūnijimu. Atsiveria ta pati tautos egzistencijos alternatyva, besikartojanti per šimtmečius, – ar priešintis okupacijai, pralaimėjus ginkluotą kovą, ar prisitaikyti prie svetimųjų priespaudos, kad išliktum, išsaugo-tum savo namus ir mylimąją. Artimųjų išdavikas teisinasi : ,,Geriau eiti jų greto-se, nei žūti. <.> Pasirinkau raudonąjį tikėjimą. Bėgu paskui jį.” O suimtasis rezistentas pareiškia NKVD tardytojui, buvusiam mokyklos draugui : ,,Aš gal-voju, gal man laukti, bet šita sistema nneleidžia laukti. Ji įsako pasirinkti už arba prieš. <.> tik kovotojas nebesvarsto. Jis žino, reikia sunaikinti komunizmą ir vėk pradėti viską iš naujo. Ir reikia pačiam žūti”.

Išvados

Antanas Škėma yra pirmasis ir išeivijoje iki šiol vienintelis mūsų dramaturgas ir prozininkas, neieškantis mene įrodymo, kad žmogui prigimta ir natūralu gyventi harmonijoje su Būtimi. Jį galima būtų vadinti ir tremtiniu, ar išeiviu iš vilties iliuzijų pasaulio. Tačiau visai nebūtina, kad iš to išplauktų iš-vados apie Antano Škėmos pesimizmą, net klinikinę depresiją ir ppanašiai, o tuo labiau apie jo tariamą amoralumą. Jo pozicija tuo klausimu gal geriausiai supra-sime iš jo komentaro, liečiančio ,,Pabudimą”, kad tai veikalas ,,parašytas – pri-simenant milijonus nežinomų kovotojų, kurie žuvo už tikrąjį žmogų, nesitikė-dami atlyginimo”. Mūsų visa moralė per ddažnai remiasi ne principu, o atlyginimo viltim. A. Škėma iš esmės nepripažino idėjos, kad mes, žmonės, turime kažkokią teisę pasirašyti sutartį su Dievybe, jog pasaulis, jei ne dabar, tai kada nors, pa-aiškės esąs prasmingas, kad už savo gerumą eisime į dangų ir kad blogis bus nu-galėtas. Esame kaip toji Evangelijos nelaba gimtinė, kuri reikalauja ženklo. Vie-ton ženklo, norisi tikėti, kad Antanas Škėma, niors ir menininkas, irgi pasirašytų po šiais apaštalo švento Pauliaus žodžiais : ,,Nes kas pažino Viešpaties mintį, kad Jį pamokytų?”

Griežtai neigė egzodo literatūros konservatyvų uždarumą, politinį ir moralinį didaktizmą (,,pagrindinė kiekvieno lietuviško kūrinio idėja : gėris visa-da laimi”), prisirišimą prie kaimo kaip vienintelio tautinės gyvybės šaltinio (,,lietuviškas kaimas pražygiuoja vien apsikaišęs jurginais ir maldaknygėmis”). Polemizavo su romantine rrašytojo – tautos gelbėtojo poza (,,mūsuose labai pa-geidaujamas pranašo etatas”) bei romantiniais praeities mitais ir įvaizdžiais (,,išeivijos literatūroje prarastos praeities susentimentalinimas kone visuotinis”). Nepripažino ,,tezinių rašytojų”, teigiančių tikros ideologijos, absoliutų žinoji-mą”. Tikroji literatūra, pasak A. Škėmos, nėra ,,raminantys vaistai” – ji bando ,,išrengti žmogų visoje jo nuogybėje”, atvaizduoti ,,mirtinai alsuojančią kančią” ir išreikšti nebūties suvokimą (,,keturpėsčiomis ropoja į tragiškąjį finalą”). Lie-tuvių meninis žodis, rašytojo supratimu, turėtų pasiremti šiuolaikiniu Vakarų mentalitetu, kurį formuoja S. Freudo ir C. Jungo teorijos, I. Stravinskio iir B. Bartoko muzika, P.Picasso ir S.Dali tapyba, A.Rimbaud ir E.Poundo poezija, F. Kafkos ir A.Camus proza.

A. Škėma radikaliai sumodernino egzodo literatūros dramos ir pro-zos žanrus, savitai suimdamas postekspresionizmo, siurrelizmo, ,,sąmonės srau-to” poveikius, nors ne visada išvengė emociškai forsuotos retorikos, melodramiš-ko kontrastiškumo ir išblaškytos kompozicijos. Jis buvo labiausiai atviras naujo pasaulio, ypač Amerikos didmiesčių, dvasinei radiacijai, savo romane ,,Balta drobulė” užčiuopęs tuos psichologinės savigriovos ir hipiško ekshibicionizmo momentus, kurie netrukus tapo amerikiečių literatūros dominante (pvz., J.Kerouaco romanas ,,Dramos ieškotojai”) ir susilaukė platesnių interpretacijų lietuviškoje egzodo prozoje (P.Melniko romanas ,,Gėlių generacija”, 1982)

Bibliografija

Antanas Škėma. Rinktiniai raštai II tomas. V., 1994

Imelda Vedrickaitė. Erdvės matmuo. V., 2000

Loreta Mačianskaitė. Antano Škėmos Balta drobulė. V., 1998

Vygintas Šiukščius. Mitopoetika lietuvių prozoje : tekstų interpretacija

Vytautas Kubilius. XX amžiaus literatūra. V., 1996

Liūtas Mockūnas. Egzodo literatūros atšvaitai. V., 1986

Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šlibajoris. Lietuvių egzodo literatūra.V.,1997