Antikinė literatūra

ANTIKINĖ LITERATŪRA

Antikinė literatūra — senoji literatūra. Tas pavadinimas yra kilęs iš italų k. žodžio antico (tariama antiko), kuris savo ruožtu yra atsiradęs iš lotynų k. būdvardžio antiquus (tariama antikvus) — „senas, senovinis“.

Antikinė literatūra yra senovės graikų ir romėnų literatūra, kuri užsimezgė, išaugo ir suklestėjo dar gerokai prieš naująją erą. Seniausi graikų literatūros paminklai buvo sukurti apie VIII — VII a. prieš mūsų erą; romėnų literatūros raida prasidėjo kiek vėliau— III a. prieš mūsų erą viduryje. Ir vienos, ir kitos literatūros ppabaiga — V mūsų eros amžius, kada žlugo Vakarų Romos imperija. Taigi antikinė literatūra apima gana ilgą — apie 1200 metų — laikotarpį.

Vergovinė santvarka. Antikinė literatūra — vergovinės visuomenės literatūra. Ji atspindi tos visuomenės gyvenimą: jos užuomazgą, augimą, klasių kovas ir smukimą.

Vergovinėje visuomenėje buvo dvi pagrindinės klasės: vergvaldžiai ir vergai. Vergai dirbdavo, o jų darbu naudodavosi vergvaldžiai. Pastarieji, turėdami laisvo laiko, galėdavo domėtis menu, literatūra, filosofija. „Tik vergovė padarė galimą stambesniu mastu darbo pasidalijimą tarp žemdirbystės ir pramonės ir tuo bbūdu sudarė sąlygas senojo pasaulio kultūrai — graikų kultūrai suklestėti“1,— sako F. Engelsas. Vadinasi, vergovinė santvarka, palyginti su ankstesne, buvo pažangus reiškinys.

Tačiau, laikui bėgant, vergovinė santvarka ėmė stabdyti gamybos raidą. Vergvaldys niekindavo darbą, o vergas dirbdavo tik verčiamas. Jis nesaugodavo ddarbo įrankių, nesirūpindavo daugiau padirbti. Sustojo technikos pažanga. Vadinasi, gamybos būdas ėmė kliudyti gamybai. Atsirado gilių prieštaravimų tarp vergvaldžių ir vergų. Vienur kitur prasidėjo vergų sukilimai. Be to, nebuvo vieninga ir pati vergvaldžių klasė: turtingųjų siekimai buvo vieni, neturtingųjų — kiti.

Dėl tokių prieštaravimų vergovinė santvarka suiro; ją pakeitė nauja — feodalinė santvarka.

Antikinės literatūros istorinė reikšmė. Antikinė literatūra — pirmoji Europos literatūra. Antikos civilizacija pagimdė visos Europos civilizaciją, paskatino menininkų kūrybą, įkvėpė mokslininkų mintį. Tokie jos kūriniai, kaip Homero poemos, graikų tragedijos ir komedijos, Vergilijaus „Eneida“, Horacijaus odės ir daugelis kitų, iki šiol mėgstamos: šiuose kūriniuose keliami klausimai tebėra įdomūs ir dabar. Senosios literatūros paminklai tebedžiugina mus meniškumu, ryškiais charakteriais, vidiniais žmonių pergyvenimais. Vienas ryškiausių antikinės kultūros bruožų buvo humanizmas (iš llotynų k. žodžio humanus, reiškiančio „žmoniškas“), žmogaus vertės ir reikšmės pabrėžimas. Apie žmogaus didingumą, jo proto galią jau 5 a. prieš mūsų erą didysis graikų tragikas Sofoklis rašė šitaip:

Daug gamtoj nuostabių jėgų,

Bet už žmogų didingesnės nėra.

Didieji senovės rašytojai žavisi žmogumi, jo išvaizda, stebisi jo kūrybiniais sugebėjimais.

Antikinės literatūros žanrai — vėlyvesnės literatūros žanrų užuomazga. Beveik visi literatūriniai žanrai užsimezgė ir išsivystė antikoje. Kad jie atsiradę senovės graikuose ar romėnuose, rodo patys terminai, ir mūsų dienomis žymintys literatūros rūšis, metodą, kryptį ir žžanrą. Poema, epas, idilija, tragedija, komedija, odė, himnas, elegija, lyrika, epigtama — visi tie žodžiai antikinės (daugiausia graikiškos) kilmės.

Tie terminai rodo, kad ryšys su antika ligi mūsų dienų nebuvo nutrūkęs. Iš antikos, lyg kokio šaltinio, literatūros kūrėjai sėmė sau temas ir išraiškos priemones.

Literatūros žanrai antikinėje Graikijoje mezgėsi ir rutuliojosi ne visi iš karto, bet palaipsniui, laikui bėgant pakeisdami vienas kitą.

Kokie buvo svarbiausi žanrai?

Pirmiausia graikai sukūrė keletą herojinių poemų, kurių žymiausios — „Iliada“ ir „Odisėja“— buvo susijusios su svarbiu visai tautai įvykiu — Trojos karu. Kiek vėliau pasirodė pamokomosios (didaktinės) poemos. Šie kūriniai buvo pavyzdžiu ir norma vėlesniems herojinių epų bei didaktinių poemų autoriams — romėnų Vergilijui, italų Torkvatui Tašui, Ariostui ir kt. Beveik tuo pačiu metu, kaip epas, atsirado įvairių rūšių lyrika: elegijos, jambai, himnai, odės ir t. t. Tose dainose buvo reiškiami atskiro žmogaus ar kolektyvo jausmai bei išgyvenimai.

Kiek vėliau į literatūrinę sceną išėjo drama, kurios svarbiausios formos — tragedija ir komedija — klesti ir mūsų dienomis. Senovės pasaulyje buvo padėti pamatai ir literatūros mokslui— literatūros teorijai, kurią puoselėjo ir vystė graikų filosofai Platonas,. Aristotelis ir kt. Šių mąstytojų teiginiais rėmėsi vėlesnių literatūros teorijų kūrėjai. Pavyzdžiui, prancūzų teoretikas, klasicizmo pagrindėjas Bualo, iš dalies sekdamas antikos teorijomis, XVII a. paskelbė ggarsų veikalą „Apie poezijos meną“. Antikos laikais užsimezgė ir kai kurie prozos žanrai. Gana reikšmingą vietą antikos literatūroje užėmė pasakėčia, kurios temas yra savaip apdoroję naujųjų laikų pasakėčių rašytojai, pavyzdžiui Lafontenas, Krylovas ir kiti.

Senaisiais laikais pasirodė ir mūsų novelės bei romano užuomazgos.

Antikinė mitologija, jos reikšmė. Antikinėje literatūroje labai svarbią vietą užėmė mitologija, kuri, anot K. Markso, buvo „ne tik graikų meno arsenalas, bet ir jo pagrindas“. Mitai — tai pasakojimai apie dievus ir didvyrius. Tie pasakojimai ir dabar žavi mus spalvingu grožiu.

Mitai — senoji graikų ideologija. Pirmykštis žmogus, nesuprasdamas tikrųjų gamtos reiškinių priežasčių, manė, jog pasaulis pilnas gyvų būtybių, kurios sudarančios savotišką bendruomenę. Saulė, mėnulis, žvaigždės, upės, miškai ir medžiai buvo laikomi gyvomis būtybėmis, vienaip ar kitaip besigiminiuojančiomis. Tokių dievų ar deivių buvo nepaprastai daug. Laikui bėgant, kito žmonių gyvenimas. Tie pakitimai atsispindėjo ir žmonių ideologijoje. Buvo įvesta šiokia tokia tvarka ir didžiulėje dievybių minioje: kiekvienam dievui ar deivei buvo tiksliai pavesta tam tikra pasaulio ar gyvenimo sritis.

Vyriausias iš visų dievų — Dzeusas, Krono sūnus, gyvenąs Olimpo kalne ir vadinamas „Olimpo valdovu“. Jis valdąs dangaus skliautą, savo rankoje laikąs žaibą, todėl dar vadinamas „plačiai dundančiu“, „griausminguoju“.

Dzeuso brolis buvęs Plutonas. Jam priklausęs požemių pasaulis, „mirusiųjų karalystė“.

Kitas Dzeuso brolis buvęs Poseidonas, „jūrų iir vandens valdovas“. Graikai jį vaizduodavosi ginkluota trišake ietimi, smarkiai važinėjantį jūrų paviršiumi.

Labai svarbią^vietą dievų tarpe užėmė ir Krono duktė Demetra, derlingumo deivė, žemdirbystės globėja.

Sutvarkytame dievų pasaulyje svarbų vaidmenį ėmė vaidinti ir „jaunesnieji dievai“, kroniečių vaikai. Tokia buvo Atėnė’, myli moji Dzeuso duktė, kadaise buvusi derlingumo deivė, vėliau tapusi mokslų ir amatų, taikaus žmonių darbo globėja, Atėnų miesto gynėja. Kita Dzeuso duktė, Afroditė, tapo meilės, grožio ir žavingumo deive.

Vienas svarbiausių Olimpo dievų buvo Apolonas, dievas pranašas, nusakydavęs ateitį, globojęs menus, poeziją. Laikui bėgant, Apolono „veikimo sritis“ buvo išplėsta, jis tapo šviesos, saulės dievu. Apolono kultas Graikijoje paplito VI a. pr. m. e.

Apie tą patį laiką paplito ir Dioniso (Bakcho) kultas. Bakchas — vienas populiariausių graikų dievų — išmokęs žmones auginti vynuoges, spausti vyną, buvęs derlingumo dievas.

Tas dievų pasaulis graikams nebuvo atskirtas nuo žmonių: dievai žemės gyventojų tarpe turėję savo mylimųjų globotinių, kurie drauge sėdėdavę prie stalo, su kuriais olimpiečiai bičiuliaudavęs. Be pasakojimų apie dievus, graikuose buvo paplitę daugybė mitų apie didvyrius. Tie didvyriai — atskirų šeimų bei giminių protėviai, atlikę daug nuostabiausių žygių.

Manoma, kad mituose atsispindėjo seni graikų tautos žygiai ir įvykiai.

Graikuose ypatingai garsūs buvo kai kurie mitų ciklai.

Trojos ciklas nušvietė graikų (arba achajų) žygį į Mažąją Aziją, Trojos miesto

apsiaustį ir herojų grįžimą iš karo.

Tebų ciklas pasakojo apie nelaimingo Tebų valdovo Lajo ir jo palikuonių likimą: Lajas žuvęs nuo savo sūnaus Edipo rankos.

Argonautų ciklas piešė įžymiųjų graikų didvyrių kelionę jūromis, ieškant nuostabaus auksavilnio kailio.

Daug pasakojimų buvo pasklidę apie mėgstamo liaudies didvyrio Heraklio žygius.

Graikų mitus perėmė romėnai. 2inoma, perimdami šį tą pakeitė: suromėnino dievų bei didvyrių vardus ir pan.

Antikinėje dailėje ir literatūroje mitai užėmė nepaprastai svarbią vietą. Antai seniausių graikų poemų — „Iliados“ ir „Odisėjos“ — veiksmas rutuliojasi dviem planais: ttarp žmonių ir tarp dievų. Epopėjos rodo, kaip dievai sėdi pasitarimuose, puotauja, kovoja ar globoja kovojančius didvyrius, duoda jiems patarimų. Be mitų nebūtų buvę antikinio epo.

Didelės reikšmės mitai turėjo ir graikų tragedijai: iš mitų graikų tragikai yra sėmęsi siužetų daugeliui savo veikalų, pavyzdžiui, Aischilas „Prikaltajam Prometėjui“, Sofoklis „Antigonei“ ir kt.

Mitais iliustruodavo savo pamokymus ir antikos lyrikai.

Antikinių mitų įvaizdžiai lietuvių literatūroje. Antikos poveikis Europai kai kuriais laikotarpiais, o ypač XIV—XVI a. labai sustiprėjo. Ši epocha vadinama Renesanso, arba Atgimimo, epocha. Šio mmeto literatūros veikėjai kvietė „grįžti į antiką“. Jų įsitikinimu, antikos menas ir literatūra puikiausiai atskleidę žmogaus prigimtį, parodę jo grožį bei taurumą. Renesanso laikotarpio literatūros kūrėjai kvietė vertinti žemiškąjį gyvenimą, aukštino žmogų, todėl to meto pasaulėžiūra vadinama humanistine. Prasidėjęs Italijoje, hhumanistinis judėjimas plito ir kituose Europos kraštuose. Apie XVI a. jis pasiekė Lietuvą. Lietuvoje pradėtos steigti mokyklos, kuriose mokiniai mokydavosi lotynų kalbos, skaitydavo antikinius autorius.

Susipažinę su antikine mitologija bei literatūra, lietuviai savo raštuose mini graikų ir romėnų poetus bei prozininkus, cituoja jų mintis, naudojasi antikinės mitologijos įvaizdžiais. Vienas pirmųjų mūsų rašytojų M. Daukša lotyniškai rašytoje „Postilės“ įžangoje sako savo sunkų darbą skiriąs vyskupui kunigaikščiui Giedraičiui, kaip Orfėjas (t. y. mitinis graikų dainius) pašvęsdavęs nemirtingiesiems dievams savo lyrą. Lietuvių literatūros klasikas K. Donelaitis savo laiškuose cituoja Vergilijų, D. Poška „Mužiką Žemaičių ir Lietuvos“ pradeda epigrafu — citata iš Vergilijaus, o lenkiškuose rašiniuose remiasi antikos istorikais, stengiasi rasti panašumo tarp lietuvių ir lotynų kalbų, religijos ir mitų, mini daug mitologinių veikėjų.

Ir Maironio ppoezijoje vienur kitur pasitaiko senovės mitų įvaizdžių, pavyzdžiui, joje minima atpildo deivė Nemezidė. V. Mykolaitis Putinas yra atkūręs mitą apie Prometėją. Graikų mitų neužmiršta ir dabartiniai lietuviai poetai. E. Mieželaitis rinkinyje „Autoportretas. Aviaeskizai“ keletą eilėraščių skiria antikinei mitologijai, plačiau panaudoja mitą apie Orfėją ir jo žmoną nimfą Euridikę, apie pirmuosius „lakūnus“ Dedalą ir Ikarą. Poetė J. Vaičiūnaitė rinkinyje „Vėtrungės“ piešia keturių mylinčių mitinių moterų — Kirkės, Kalipsės, Nausikajos ir Penelopėjos—portretus.