Antuanas de Sent – Egziuperi „Mažasis princas“

„ Vaikystė – tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę.”

( Antuanas de

Sent – Egziuperi apie „ Mažąjį princą “)

Apie autorių

Antuanas Mari Rože de Sent – Egziuperi – XX a. pirmosios pusės

prancūzų rašytojas – humanistas, lakūnas. Gimė 1900m. Pietų Prancūzijoje,

grafo Žano de Sent – Egziuperi šeimoje. Aviacija darė nemažą įtaką

formuojantis Sent – Egziupari filosofinėms pažiūroms.Jo kūryba – savita,

sąlygota lakūno patirties, glaudžiai susijusi su autoriaus išgyvenimais.

Kūriniuose itin daug autobiografinių momentų, prisiminimų, aprašymų apie

draugų dramatiškas gyvenimo valandas ir hheroiškus darbus. Vaizduodamas savo

ar jį supusių žmonių nutikimus, Sent – Egziuperi įprasmina juos, taip

atsiranda jo kūrybai būdingas filosofiškumas. Gana saviti rašytojo kūriniai

žanriniu požiūriu: jų negalima aiškiai priskirti vienam kuriam žanrui.

Pirmasis Sent – Egziuperi kūrinys – novelė „ Aviatorius “, – buvo

išspausdinta viename 1926 metų žurnale. Vėliau, 1929 metais, parašo romaną

„ Paštas į pietus “, 1931 m. – „ Naktinis skridimas “ , už kurį autorius

gavo literaūrinę „ Feminos “ premiją. 1939 metais Sent – Egziuperi parašo

geriausią ir brandžiausią kūrinį – „ Žemė, žmonių planeta “. Prancūzų

akademija už jį paskyrė „ Didžiąją romano premiją “ . Prasidėjus Antrajam

pasaulinam karui rašytojas gavo mobilizacijos lapelį ir tapo karo lakūnu,

skraidė žvalgybiniais lėktuvais. Tuo metu ( 1942 m. ) parašo knygą „ Karo

lakūnas “, kkaro metais parašytas ir kitas Sent – Egziuperi kūrinys – „

Mažasis princas “. Rašytojas žuvo vieno žvalgybinio skridimo metu, manoma,

kad jo lėktuvą pašovė vokiečių aviacija, o jis pats nukrito į Viduržemio

jūrą. Tai atsitiko 1944 metų liepos 31 dieną.

„ Mažasis princas “

[pic]

Įžanga

„ Mažasis princas “ – kūrinys, kuriame autorius įdomiai ir

kondensuotai išreiškia savo mintis ir humanistinę filosofiją, nors pasakoja

apie pasaulį bei žmonių santykius, matomus vaiko akimis ir apibendrintus

filosofo protu. Ir visgi tai kūrinys ne vaikams, o suaugusiems, nes

meniniai bei fantastiniai vaizdai čia turi pelkeltinę, dažnai simbolinę

prasmę, suprantamą suaugusiam, o ne vaikui. Rašytojas savo kūrinyje įdomiai

derina vaiko sąmonės sukurtus vaizdinius ( pvz.: nupieštos dėžutės viduje

gali būti uždaryta avelė ) su svarstymais apie tokius būties dalykus, kurie

vaikui vasai nesuprantami.

A. de Sent-Egziuperi grįžta į praeitį, prisimena savo ir geriausio

draugo vaikystę, todėl kūrinį dedikuoja „ Leonui Vertui, kai jis buvo mažas

berniukas ” (MP, p. 5).

Prieš dedikaciją A. de Sent-Egziuperi nurodo net tris pasiteisinimus,

kodėl knygą skyrė suaugusiam žmogui. Antrasis jų ypač vertas dėmesi „ tas

žmogus gali viską suprasti, net knygas vaikams ” (MP, p.5), t. y.

suaugusysis, suprantantis net vaikiškas knygas, vertas dedikacijos. „ Jei

visų šių pasiteisinimų neužtenka, tai šią knygą skiriu vaikui, kuris

kitados buvo tas suaugęs žmogus. Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai.

(Tik nedaugelis tai atsimena.) ” (MP, p.5). Taigi jau pasakos pradžioje

vaikystė kaip idealas priešpriešinama laikui, kai žmogus suauga ir ją

praranda. Užsimenama, kad vaikystė – tai vertybė, kurią būtina branginti

visą likusį gyvenimą, ją atsiminti. Visas Mažasis princas – lyg vaikystės

himnas, jos priminimas.

Kūrinio žanras

Sunku tiksliai nusakyti kūrinio žanrą; „ Mažajame prince“ yra daug

pasakiškų motyvų: kalbantys žvėrys, dainuojantis šulinys, karalius ir pats

kūrinio pavadinimas paprastai jis ir vadinamas pasaka, tačiau jį galima

būtų pavadinti ir filosofiniu pamokymu ar apysaka. Filosofinė potekstė

kūrinyje leistų jį vadinti filosofine pasaka.

Kūrinio pavadinimas

Princas – dažnas pasakų herojus, todėl vos perskaičius pavadinimą

galima pagalvoti, jog tai pasaka. Tačiau jame glūdi kur kas daugiau.

Pavadinimas, kaip ir visa knyga, yra simbolis, tai pasakiškas rūbas į kurį

įvilktas mūsų realus gyvenimas. Mažasis princas tai taip pat yra ir

pagrindinis kūrinio veikėjas, kuris irgi simbolinis.

Tema

Kūrinyje labai svarbi tematika. Čia simboliais plėtojamos ir

analizuojamos gyvenimo prasmės, tikrojo pasaulio grožio sampratos ir

draugiškumo temos.

Pasakotojas

„ Mažajame prince “ pasakotojas yra pats autorius, lakūnas nukritęs į

sacharos dykumą. Pasakotojas įdomiai ir kondensuotai išreiškia savo mintis

ir humanistinę filosofiją. Pasakoja apie pasaulį bei žmonių santykius,

matomus vaiko akimis ir apibendrintus filosofo protu.

Vertybių sistema

„ Mažajame prince “ labai ryški dvasinių vertybių sistema. Ji

labiausiai atspindima viename knygos epizode prie šulinio. Troškulys čia

įgyja simbolinę reikšmę, tai noras atrasti dvasios lobius paprasčiausiuose

dalykuose, o vanduo tampa ne tik priemone troškuliui numalšinti, jis –

bendras širdžių džiaugsmas.

Laikas

Šiame kūrinyje laikas kintantis ( rytas , naktis ), taciau skirtingose

planetose laiko tėkmė nevienoda. Sioje pasakoje ypatingas veiksmo pradžios

laikas. Archajinėje pasaulėžiūroje iš visų ciklų, kaip pirmapradis,

pavyzdinis, labiausiai sakralinis buvo išskiriamas pasaulio (pradžios –

pabaigos) ciklas. Tokiais pačiais ypatumais pasižymi ir metų pradžios ar

pabaigos laikas. „ Mažojo princo ” herojus savo planetą palieka ir kelionę

pradeda rytą. Dienos pradžios reikšmė atitinka metų pradžios simbolinę

prasmę: tai taip pat pagrindas, atsinaujinimo ir naujos pradžios viltis.

Saulei tekant, mažojo princo planetoje išdygsta rožė, iš savo planetos

herojus išvyksta taip pat rytą, su lakūnu susitinka apyaušriu, o jiems

abiem aptikti gyvybiškai svarbų šulinį pavyksta tik brėkštant rytui.

Erdvė

Pirmiausia vertėtų išskirti centrines erdves. Mažajam princui sava,

saugi vieta, t. y. centras, – jo namai. Jis pažįsta kiekvieną savo planetos

kampelį ir vadina ją „ savo žvaigžde ”. Pražydusi rožė dar labiau įcentrina

jo planetą.

„ Mažajame prince svetima ir chaotiška erdvė – Afrikoje, „ už

tūkstančio mylių nuo bet kurios gyvenamosios vietos ”, plytinti Sacharos

dykuma. Tai skurdi, laukinė, nedirbama ir negyvenama erdvė. Vos atvykusiam

į Žemę, mažajam princui ji pasirodo tuščia; įkopęs į aukštą kalną, princas

pamato vien smailias kalnų viršūnes ir tarsi kokia vidujine tragedija

nuskamba vienišas jo klyksmas žmonių dykumoje . Tačiau dykumos traktuotė

nevienareikšmė. Mažajam princui ir lakūnui tai taip pat išbandymų erdvė. Ji

– lyg mitinis pirmapradis pasaulis, esantis kažkur toli ir skirtas

dvasiniams ieškojimams – dvasinei kūrybai. Mažasis princas į žvaigždę

grįžta tik dvasia. Šitokią galią jis įgyja tik patyręs dykumą, kuri

išlaisvina jo dvasią, t. y. leidžia suvokti tikrąją žvaigždės vertę.

Tarpinė erdvė tarp žemės ir pagrindinio veikėjo žvaigždės yra

planetos kurias aplanko bekeliaudamas Mažasis princas.

Veikenčios figūros

Mažasis princas: Mazas berniukas. Ypatingas tiek jo vidus, tiek

išorė. „ Kažkoks nepaprastas berniūkštis ” (MP, p. 10), – jau pirmą kartą

pamatęs mažąjį princą pamano lakūnas. Į akis krinta viena išorinė kūrinyje

nuolat pabrėžiama detalė – geltoni kaip auksas mažojo princo plaukai,

švytintys kiekvienoje knygos iliustracijoje. Tuo jis primena auksaplaukius

stebuklinių pasakų herojus, ir tai jį išskiria, tarsi paženklina kaip

kitokį, nepaprastą. Net šalikas, kurį mažasis princas nuolat ryši, žėri

auksu. Dar vienas nepaprastas mažojo princo ypatumas – gebėjimas kalbėti su

gyvūnais ir augalais. Jis kalbasi su rožėmis, lapinu, gyvate. „ Kas gi čia

dedasi! Jau tu kalbiesi su gyvatėmis! ” (MP, p. 82), – pamatęs mažąjį

princą kartu su gyvate, išsigąsta lakūnas. Atrodo, kad mažasis princas ne

tik žmogus, bet ir neatskiriama laukinės gamtos dalis. Jis taip pat mato

daugiau nei kiti. Princas pirmasis iš lakūno

sutiktųjų supranta jo piešinį.

“Aš patenkintas, kad tu radai, kas sugedę tavo mašinoje. Dabar galėsi

grįžti namo.” – jis netikėtai prasitaria kitą kartą, jau kelionės

pabaigoje. „ Iš kur tu žinai? – tada nustebęs paklausia lakūnas. – Aš kaip

tik ėjau pranešti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą ” (MP,

p. 82). Mažasis princas yra susirūpinęs, kad jo valdose neaugtų piktžolės,

ypač baobabai, nes išsikeroję jie darosi labai pavojingi. Baobabus, be

abejo, čia reikia suprasti, kaip ydas, blogus ipročius. Mažasis princas yra

sodininkas jis prižiūri išdygusią rožę. IIš daugelio prasmių, kurias gali

turėti mažojo sodininko paveikslas, bene labiausiai reikėtų akcentuoti

vieną: sodininkas – tai tas kuris siekia sukurti gražios dvasinės kultūros

žmogų, kuris rūpinasi piktžolių – ydų naikinimu, kuris puoselėja būtiną

atsakomybės jausmą.

Lakūnas: Tai pats autorius, pasakotojas. Suauges zmogus. Jo

išvaizda kūrinyje neminima, svarbesni yra jo apmąstymai, apibendrinimai ir

filosofavimai.

Rožė: Rožė yra personifikuota. Ji graži koketė, nekukli ir labai

jaudinanti. Atsiranda „ kaip koks stebuklingas regėjimas ” (MP, p. 29), bet

nenori pasirodyti, kol nebaigs gražintis, mat trokšta atsiskleisti visu

savo žavesiu, ji Mažojo princo kelionės priežastis ir padarinys, jo

mylimoji.

Gyvatė: Ji yra personifikuota, moka kalbėti, yra geltonos spalvos.

Jos nuodai sugeba sugražinti Mažąjį princą atgal į jo planetą. Gyvatė laiko

save galingesne net už karaliaus pirštą.

Lapė: Ji labai daili, draugiška, bet neprijaukinta. Lapės gyvenimas

nuobodus, ttodėl ji nori, kad pagrindinis veikėjas su ja susidraugautų.

Gyvūnas yra personifikuotas, labai išmintingas.

MAŽŲJŲ PLANETŲ GYVENTOJAI:

Karalius: Jis įsisiautęs į purpurą ir šermuonėlių mantiją, kuri

buvo apskleidusi visą jo planetą, sėdi labai paprastame, tačiau didingame

soste ir yra absoliutinis monarchas, megstantis įsakynėti, tačiau

neturintis kam tai daryti.

Tuščiagarbis: Mėgsta, kad jį garbintų ir negirdi kritikos, o tik

pagyrimus.

Girtuoklis: Daug gėrė tam, kad užmirštų, jog jam gėda gerti.

Biznierius: Tai tamsiai raudono veido ponas, kuris visada neturi

laiko, nes skaičiuoja žvaigždes ir yra labai rimtas žmogus mėgstantis

tikslumą.

Žibintininkas: Labai tikslus, nemegsta savo darbo ir dirba tiksliai

pagal taisykles.

Geografas: Tai senas žmogus kuris turėtų žinoti kur yra jūros,

upės, miestai, kalnai ir dykumos, tačiau nežino, nes neturi tyrinėtojų.

Archetipai

Visas kūrinys, pradedant pavadinimu, baigiant paties autoriaus

paveikslėliais, yra ssimbolinis. Simboliškas yra svarbiausio pasakos

herojaus – paties mažojo princo paveikslas. Tai vaikas, bet kartu ir

suaugusysis, žmogus, bet taip pat ir ne Žemės gyventojas – mažasis princas,

arba „ petit bonhomme solitaire ”, t. y. „ vienišas mažas žmogutis ”, kaip

jį švelniai vadina pats Antuanas de Sent-Egziuperi. Nors pradžioje gali

atrodyti, kad mažasis princas panašus į vaiką, jo personaže taip pat ryšku

nemažai mitinio veikėjo – herojaus – bruožų; jis drąsus, pats renkasi

gyvenimo kelią, sprendžia, kur ir kaip gyventi, o tai – akivaizdūs herojaus

bruožai. PPats Mazasis pricas įkūnija nekaltuma, tyrumą, vaikišką naivumą.

Antrasis simbolis yra baobabai, kurie šiame kūrinyje įkūnija žmonių įdas,

blogus įpročius. Dar vienas, grožio ir gėrio simbolis yra rožė. Jos

priežiūrą, kontekste apie baobabus, galima būtų rožės priežiūrą suprasti

kaip dorybės savyje ugdymą. Dar vienas simbolis yra mažųjų planetų

gyventojai, kurie simbolizuoja, žmonių įdas, skirtingus charakterius. Labai

svarbi yra lapės simbolinė reikšmė. Gyvūnas prašėsi prijaukinamas. Tas

epizodas – vienas iš svarbiausių knygos momentų, itin reikšmingas knygos

idėjai suprasti. Prisijaukinimas yra draugystės preliudija. Prisijaukinti –

tai reiškia praturtėti, pažinti tai, kas kitam lieka nepažinta,

prisijaukinti – -reiškia pažinti gyvenimo pilnatvę ir ja paversti pilką

kasdienybę. Susidraugauti – tai reiškia jausti būties džiaugsmą, kai esi ne

vienas. Tačiau prisimintina, kad susidraugavimas reikalauja daug pastangų,

jį lydi ir atsakingumas ir herijiška našta: „ Tu padarai amžinai atsakingas

už tą, su kuo susibičiuliauji “(MP, p.60), – sko lapė, o mažasis princas

galvoja, kad ir rožė jį prisijaukino, nes jis jaučiasi už gėlę atsaklingas.

Troškulys tekste irgi turi simbolinę reikšmę. Tai ne tas paprastas

troškulys, tai noras atrasti dvasios lobius paprasčiausiuose dalykuose, o

vanduo tampa ne tik priemone troškuliui numalšinti, jis – bendras širdžių

džiaugsmas.

Daugelis Sent – egziuperi vaizdų yra susiję su šviesos sąvoka, ar

šviesos pajutimu. Mažasis princas, kai jam liūdna, stebi saulėlydžius,

šviesa tarsi išblaško melancholiją. Įvairiose religijose centro funkciją

neretai atlieka ugnis. Kaip rašoma vvedose, įsikuriama tada, kai pastatomas

aukuras. Lietuvių mitologijoje ugnis taip pat labai svarbi, o namų ugnis

ypač gerbiama. Mažasis princas savo planetoje turi du veikiančius

ugnikalnius, atliekančius savotišką krosnies funkciją, jie – mažojo princo

namų ugnis. Juos netgi būtina valyti kaip krosnį, „ nes išsiveržęs

ugnikalnis pridaro tiek bėdų kaip ir užsidegęs dūmtraukis ” (MP, p.29).

Ypatingai akcentuojamas dangus ir Žvaigždė, o jos čia turi simbolinę

reikšmę. Tai išsigelbėjimo troškimas, ramybės bei givybės pėdsakų

ieškojimas, vilties blykstelėjimas; vieta, kur gali būti mylimas žmogus;

šviesi, nauja mintis; reikalinga kryptis. Žvaigždė susijusi su labai sena –

dar Biblijoje – jos prasme: sužibusi žvaigždė rodė kelią trims Rytų

išminčiams Betliejaus link. Betliejaus Žvaigždę primena ir paskutinis

autoriaus piešinys.

Teksto kalba

Funkcinis stilius yra meninis, todėl yra sintaksės formų įvairovė ir

sinonimika. Sakiniai ryškėja kontekste. Gausu dialogų, tiesioginės

menamosios kalbos. Būdingas vaizdingumas, emocingumas, ekspresyvumas,

individualumas.

1. ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/056/5plan.html

2. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/01/1gyv.html

3. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2001/12/12rek.html

4. http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?1607279031

5. http://www.ipc.lt/wg/php/wg.php?zs=15&zn=110

6. rubinaitis.lnb.lt/index.php?-537456489

7. Sent – Egziuperi A. Mazasis princas, – Vilnius: Vaga, 1982

8. www.zodynas.tk

Vilniaus Fabijoniškių vidurinė mokykla

Antuanas de Sent – Egziuperi

MAŽASIS PRINCAS

[pic]

12 d klasės mokinės:

Evelinos Sokolovaitės

Vilnius

2004