Anykščių šilelis

Anykščių šilelio grožis vaizduojamas labai pastabiai. Atskleidžiama miško

gyvenimo įvairovė: augmenija, gyvūnija, spalvos, kvapai, garsai. Čia matome

gūdžias tankmes ir saulės nužertas palaukes, mišką įvairiu metų ir paros

laiku. Poetas „spalvotais“ žodžiais jautriausiai tapo miško gyvenimo

nuotaiką pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą:

Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,

Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,

Kai pervasar žaliuoja tamsaus šito šone,

Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni

Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia

Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.

Baranauskas miško vaizduose akcentuoja malonų, džiaugsmą keliantį

įspūdį. Poetas gėrisi mminkštučiukais samanų patalais, uogienojais,

keliančiais juodas, raudonas uogas, marguliuojančiomis grybų sodybomis,

žole barzdotais krūmais, dangų remiančiais miško medžiais. Jis junta

glostantį vėjelio prisilietimą, šilto, kvapnaus oro bangas, įsiklauso į

slėpiningą vidurnakčio tylą, girdi pavienius garsus ir maloniausius jų

derinius:

Tie visoki balseliai taip krūvon suplaukia,

Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia.

„Anykščių šilelyje“ jutiminio pasaulio atspindys organiškai

derinasi su poeto subjektyvių nuotaikų, emocijų išraiška. Poetas liūdi,

nerimauja arba gėrisi, džiaugiasi, kūrinio vaizdus nuspalvina giedra

ramybe. Įžanga, kurioje kalbama apie išnaikintą mišką, nykią dabartį,

prasideda liūdna, elegiška inversija:

Kalnai kelmuoti, ppakalnės nuplikę!

Ir čia pat prisiminęs senąjį ir didingą mišką, poetas kalba

retoriniais klausimais. Jis pasigenda miško puikybės, ramaus ūžimo, lapelių

šlamesio, paukščių čiulbėjimo. Ir staiga — neviltis:

Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

Kelios pušelės apykreivės liko!..

Nerimas dėl nuniokoto miško nne tik jaučiamas iš nupiešto vaizdo,

bet ir tiesiai pasakomas: „taip neramu regis“.

Prisiminimuose apie miškus poeto džiaugsmas, veržte veržęsis

vaizdais ir spalvomis, vėlgi konkrečiai apibūdinamas: „akį veria“,

„linksmina dūšią“, „užu širdies tveria“, „vis gražu“, „vis miela“, „vis

linksma“, „vis ramu“.

Regimuosiuose vaizduose jausmai reiškiami santūriai, vyrauja rami,

giedra nuotaika. Poeto gėrėjimasis suvokiamas iš gamtos reiškinių

poetizavimo, perteikto gausiomis stilistinėmis figūromis. Pasigirstantys

deminutyvai šildo tapybiškus vaizdus, poemą suartina su liaudies poezija.

Poetui mišką jaučiant visa esybe, jausmas veržiasi galingai, visa

jėga:

Ė, kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,

Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:

Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną.

Jauti ramunes, čėbrus — žoleles dirvonų;

Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą,

Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų

Vis kitoki kvėpalai: kaip vėlelis dvelksi,

Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.

Džiaugsmingas sušukimas („Ė kvėpimas, jau ką gi!“), dvylikos

skirtingiausių kvapų išskaičiavimas vienu atsikvėpimu, žodžio „jauti“

kartojimas eilučių pradžioje, prielinksnio „čia“ kartojimas sakinio

pradžioje, o „iš“ — pabaigoje perteikia tarsi trūkčiojantį, nervingą kalbos

pobūdį, išreiškiantį didėjantį susijaudinimą. „Ė tik širdį griaudžia“,—

pagaliau suaimanuoja poetas, perteikdamas tą jausmą, kuris kyla, geriant

gaivius vasaros kvapus.

O vaizdo emocingumo viršūnė pasiekiama apdainuojant vidunakčio

tylą. Poetas čia liete susilieja su gamta ir girdi tai, ką tegalima tik

jausti:

Vidunakty taip tyku,— kad girdi, kaip jaunas

Lapas arba žiedelis aant šakelių kraunas;

Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,

Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.

Lyrinis apmąstymas išreiškiamas ilgu ir nesibaigiančiu palyginimu.

Atskiros jo pakopos laipsniškai rodo vis kylantį jausmą. Vietoje jungiamųjų

žodžių atsirandančios loginės pauzės žymi didėjančią vidinę įtampą.

Vidurnakčio tylos keliamą nuotaiką išblaško auštantis rytas,

dienos gyvenimui atbundančios gamtos garsai. Ilgus palyginimus keičia

trumpi klausiamieji sakiniai ir tokie pat atsakymai. Visi klausiamieji

sakiniai sutvarkyti anaforiškai, visi sudaro sintaksinius paralelizmus.

Tokie pakartojimai teikia kalbai retorinio pakilumo, perteikia džiaugsmingą

nuotaiką, kuri pamažu vėl rimsta ir pereina į skausmingą praeities

prisiminimą:

Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio

Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!

Gamtos gyvenimo pulsavimas ir žmogų užplūstančios jausmų bangos —

tai žmogaus ir gamtos vienovė. Lyriškuose, nuotaikinguose gamtos vaizduose

„pasėjamas“ ir „išauginamas“ apibendrinimas: liaudis, tauta, žmogus yra

neatsiejama tos pačios gamtos dalis. Sudėtingas liaudies dvasinis gyvenimas

atsispindi prisiminimuose apie lietuvių ir miško bendrą dalią:

Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,

Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių,

Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių,

Kožnam mete dėl kožno — visokių gerybių.

Miškas žmogui teikdavęs tokią didelę ramybę, taip pakiliai jį

nuteikdavęs, kad džiaugsmo ašarą išspausdavo. Be miško lietuvių „dūšios“

džiūdavusios ir palengva skursdavusios. Liaudies žmogus taip buvo su gamta

suaugęs, jog miškas žadino ne tik tauriausius jausmus, bet ir kūrybines jo

galias:

Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,

Iš to ššventos pajautos, iš to giesmės imas.

Liaudies žmogus ne tik naudojosi gamtos teikiamomis materialinėmis

gėrybėmis, bet mokėjo su didele meile ir pagarba rūpintis gamta ir ją

tausoti. Gamtos meilė jaučiama iš visos kūrinio dvasios ir pasakoma

tiesiai: lietuviai „su medžiais vis zgadoj gyvenę“, „nei vieno liemenio

nekirtę“, rūpestingiausiai auginę šilelį, „kasdien apvaikštinėjo kožną

pakraštėlį“. Pagaliau paprasto žmogaus pasaulėvaizdis dar labiau išryškėja

poemos potekstėje. „Jo paveikslas atsispindi poeto sugebėjime pajausti

turtingą gamtos spalvų žaidimą, pastebėti visais lapeliais šlamantį baltąjį

mišką, pavasariais žiedų varške pražylančias obelis, kaip nendres ir meldus

siūruojančias, kurių „liemuo liemenį plaka“, tankias, aukštas, lygutes,

geltonas kaip žvakes pušeles, išgirsti muziką miško aromatų dvelkime,

žvaigždelių plevenime, regėti spalvas miško garsų ir balsų skambėjime,

kuris poemoje atkurtas liaudiško sąmojo ir poetinio išradingumo kupinomis

onomatopėjomis, žodžiu, pajausti taip, kaip jaučia paprastas žmogus“.

Poemos turinį išplečia siužetiniai elementai, pasakojimas apie

miško naikinimą, apie sunkią liaudies dalią. „Anykščių šilelyje“ skiriami

trys girių naikinimo etapai. Pirmieji. medžius ėmę „skinti“ krikščionybės

nešėjai. Jie iškirtę labiausiai liaudies branginamus šventuosius miškus.

Kūrinyje šventieji miškai iškyla kaip dvasinio tautos gyvenimo vertybių

simbolis, siejami su liaudies kultūros likimu. Smerkdamas krikščionybės

nešėjus už miškų naikinimą, Baranauskas juos smerkė ir už dvasinį tautos

pavergimą.

Antrasis miškų naikinimo etapas prasidėjo su kapitalistinių

santykių raida. Poemoje parodoma, kaip palaipsniui kapitalizmas viską

naikino, viską, ką tik buvo galima iškeisti, keitė į pinigus:

Su ašarom pirmieji truputį ppraskynę,

Vaitodami jų vaikai taip gynė tėvynę;

Dūsaudami anūkai tuos miškus eikvoję,

Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;

Po keturias dešimtis vežimų pardavę,

Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.

Medžiai, mat, iš daugybės visiškai atpigę.

Ir taip ilgai eikvoję, — net kolei pristigę.

Pagaliau šilelį galutinai išnaikino „kučmeisteriai“,

„liesvinčiai“, caro biurokratinės administracijos atstovai. Miško likimas

susisieja su liaudies likimu. Čia ataidi didžiausių liaudies nelaimių

atgarsiai, iškyla šiurpūs badmečio vaizdai:

Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,

Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.

Dideliu tragiškumu persunktos eilutės, kuriose kalbama apie marą,

poeto žodžiais tariant, „pavietrį“. Tarsi liaudies skundas nuskamba žodžiai

apie carinių valdininkų savivalę ir smurtą: „.e žmonėms, kai verkė,

nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė.“

Siužetiniai elementai ne tik leido poetui išreikšti būdingesnius

krašto istorijos faktus bei sunkius baudžiavinės priespaudos padarinius,

bet ir padaryti plačius ir reikšmingus apibendrinimus. Miško naikinimo

vaizdais daromos aliuzijos į tautos gyvenimą, reiškiamas protestas prieš

socialinę ir tautinę priespaudą. Dideliu tragizmu alsuoja baigiamosios

poemos eilutės:

Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,

Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.

Mat, toj pati galybė, ką miškus sugraužė,

Širdį, dūšią apgriuvo. ir giesmę nulaužė.

Tai tiesioginis tautos ir poeto likimo apibūdinimas.