Apie lietuvių kalbą

Maža garbė svetimom kalbom kalbėti,

didi gėda savos gerai nemokėti. (J.Jablonskis)

Pasaulyje yra apie 3 000 kalbų. Įvairias kalbas vartoja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šneka daugiau kaip 1 mlrd., anglų – 320 mln., ispanų – 280 mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūkstančius ar tik šimtus žmonių. Tokios yra viena kita Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.

Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai vartojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi daugelio šalių žmonės.

Esama kalbų, kkurios kasdieniame gyvenime nebevartojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kalbai artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo terminijos kalba.

Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai paplitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).

Pagal kilmę ir raidą kalbos skirstomos į šeimas. Kalbų šeima – tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsirutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.

Didžiausios yyra indoeuropiečių, finougrų (priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), tiurkų (turkų, uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžaniečių, karaimų kalbos), semitų-chamitų, kinų-tibetiečių, mongolų, tunguzų-mandžiūrų, dravidų kalbų šeimos ir kitos kalbos.

Indoeuropiečių kalbų šeima – pati gausiausia. Šios šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žžmonių – beveik pusė pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.

Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Europos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios romanų šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai vartojamos germanų šakai priklausančios anglų ir vokiečių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų, norvegų kalbos. Iš slavų šakos kalbų gausiausia rusų kalba, kitos – baltarusių, ukrainiečių, lenkų, čekų ir slovakų, bulgarų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln. žmonių. Indų ir iranėnų šakų kalbomis šnekama Indijoje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiausiai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vietose vartojamos keltų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir kt. Mokslui svarbi senoji iindų kalba, vadinama sanskritu. Atskiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, albanų, armėnų, hetitų ir tocharų kalbos.

Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kalbos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje, vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.

Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Vakarų baltų kalbomis laikomos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų – lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos. Jotvingiai ggana anksti asimiliavosi su kitomis baltų gentimis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija – dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje pagal Dauguvą.

Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, rašytinių paminklų paliko prūsų kalba.

Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vietovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą paminėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose.

Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo valstybę, kurios teritorija XIII-XV a. siekė net Juodąją jūrą. Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susirašinėta lotynų kalba, o su Rytų – senąja kanceliarine slavų kalba.

Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.

Dabar, be Lietuvos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kanadoje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje ir kt.

Dėl panašios politinės padėties ir panašios XX amžiaus istorijos trys valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva – svetimšaliams dažnai atrodo kaip sesės trynės iir visos vadinamos baltų šalimis. Tačiau lingvistai linksta pabrėžti, kad tai nėra tikslu. Terminą baltai sukūrė vokiečių kalbininkas Ferdinandas Nesselmannas dar XIX amžiaus viduryje ir juo pavadino vieną indoeuropiečių kalbų, vartojamų rytiniame Baltijos jūros krante, šaką. Buvo germanų, romanų, slavų, atsirado ir baltų kalbų grupė. Visą XX amžių lingvistikoje šis terminas ir tetaikytas giminiškoms baltų kalboms pavadinti: gyvosioms lietuvių ir latvių bei mirusioms prūsų, kuršių, žemgalių, sėlių, jotvingių, galindų. Tačiau estų kalba visai kitokia, ir ne tik nepriklauso baltų šakai, bet apskritai yra ne indoeuropiečių, o suomių-ugrų šeimos kalba. Todėl girdint terminą baltai nereikia pamiršti, kad tiek lingvisto, tiek lietuvio lūpos Estijos gali nepavadinti baltų šalimi.

Kadangi lietuviai sudaro apie 80 proc. Lietuvos gyventojų, tai daugiau kaip trys milijonai žmonių ją laiko savo gimtąja kalba. Be Lietuvos, lietuvių kalbą vartoja Lenkijos, Baltarusijos pakraščių gyventojai autochtonai lietuviai, taip pat švairių šalių emigrantai. Didžiausios lietuvių kolonijos yra Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Lietuviai visada linkė nustebti ir apsidžiaugti, jei užsienietis nors kiek pramoksta jų kalbos. Tai vertinama jau vien dėl to, kad girdėti lietuviškai kalbantį užsienietį Lietuvoje nešprasta; užsienyje lietuvių kalbos niekada nebuvo mokomasi masiškai.

Lietuvoje dar nuo XIX amžiaus pradžios, kai buvo sukurta lyginamoji kalbotyra ir išgarsintas stebėtinas lietuvių kalbos panašumas į sanskritą, ja imta didžiuotis kkaip seniausia gyvąja indoeuropiečių kalba. Ir šiandien neretas lietuvis suvokia savo tautybė gana lingvistiškai, todėl visai nekeista, kad mėgsta didžiuotis prancūzų lingvisto Antoine’o Meillet posakiu, jog kiekvienas, norintis išgirsti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai, turi važiuoti pasiklausyti lietuvio valstiečio. Lietuvoje tebevertinama XIX amžiuje įsisąmoninta vertybė – senesnė kalba geresnė. Lingvistas pasakytų, kad lietuvių kalba turi daug mažai pakitusių indoeuropiečių prokalbės morfologijos bruožų. Paprasčiau tariant, lietuvių gramatika yra senoviška.

Svetimšaliui, kuris moka senųjų mirusių indoeuropiečių kalbų, pavyzdžiui, lotynų, graikų, – lietuvių kalbos gramatika bus daug suprantamesnė, negu studijuojančiam dabartines anglų, ispanų, italų, prancūzų ar vokiečių kalbas. Didžiumą studentų, kuriems lietuvių kalba ne gimtoji, toks genetinis gramatikos senoviškumas skatina nuolat kartoti, kad „lietuvių kalba labai sunki“. Jie jaučiasi nuskriausti turį mokytis penkių daiktavardžių linksniuočių ir kiekvienos linksniuotės su septyniais vienaskaitos ir daugiskaitos linksniais, kuriems „lankstyti“ reikia daug pastangų. Anglakalbiam žmogui net pati galūnės sąvoka nėra lengvai suvokiama. Neretas nusivilia, sužinojės apie nepastovų šokinėjantį kirtį, kuris net patiems lietuviams kartais nušoka per toli. Tačiau tai – indoeuropiečių prokalbės palikimas.

Kitokia socialinė lietuvių kalbos istorija. Jos duomenys rodo, kad viduramžių Lietuvos valdovai ir didikai šnekėjo lietuviškai, tačiau Renesanso metu savo kalbą jie pakeitė lenkų kalba. Pagrindinė kultūros kalba Lietuvoje pamažu tapo lenkų. Dėl to lietuviai kartais labiau

linksta didžiuotis savo senaisiais valdovais, kalbėjusiais lietuviškai, bet atsainiai žiūri šituos lietuvius, kurie švairiais amžiais tos kalbos nemokėjo. Europos kalbų istorijas skiriant į dominuojančių ir dominuojamų kalbų, lietuvių skirtina prie antrųjų. Dominuojančios kalbos tarmė bendrinėms kalboms formuoti paprastai buvo pasirinkusios ne vėliau kaip Renesanso laikotarpiu (anglų, prancūzų, italų, portugalų), o dominuojamos – dėl nepakankamų kultūrinių jėgų dažnai turėjo laukti tautų pavasario XIX amžiuje (bulgarų, kroatų, lietuvių, slovakų). Tad tarminis pagrindas bendrinei lietuvių kalbai Lietuvoje pasirinktas gana vėlai, antroje XIX amžiaus ppusėje, tik nuo tada ir galima sakyti atsiradus bendrinė lietuvių kalbą.

Tokia socialinė istorija lietuvių kalbą pristato tiesiog iš priešingos pusės – kaip sąlygiškai naują, tad ir modernią, bendrinė kalbą. Štai raidės ą, ė, š, ų, ė, č, š, ž, ū yra palyginti nauji papildymai senoviškai lotynų abėcėlei. Kiekvienos jų istorija kitokia: nosinės raidės ą ir ė dar pirmųjų lietuvių rašytojų Renesanso metu perimtos iš lenkų rašybos, o jų pavyzdžiu pačių lietuvių pasidarytos „trūkstamos“ į ir ų. Grafemos ė autoriaus šlovės nnusipelno pirmosios spausdintos 1653 metų lietuvių kalbos gramatikos autorius Danielius Kleinas. Raidės č, š, ž su paukščiukais dar XIX amžiuje buvo pasiskolintos iš čekų rašybos, o jauniausia lietuvių abėcėlės raidė ū, neseniai tyliai atšventusi savo šimtmetį, buvo įdiegta kalbininko Jono JJablonskio, kurio portretas šiandien išraižytas ant penkių litų kupiūros.

Bendrinės kalbos naujumas teikia ir privalumų – lietuvių tartis beveik atitinka raštą, t.y. tariama taip, kaip rašoma. Viena raidė paprastai reiškia vieną garsą, tad skaitant jas iš karto žinomi ir garsai. Ta prasme lietuvių kalba modernesnė už prancūzų ar anglų kalbas, kur raidės nebūtinai reiškia tą patį garsą. Todėl, pavyzdžiui, italui ar lenkui mokytis skaityti lietuviškai lengviau negu angliškai, nes suskaitės raides jis gali sudėti žodį. Taip pat išgirdės lietuvišką žodį italas ar lenkas žodyne jį suras lengviau, negu išgirdės anglišką. Galima sakyti, kad, nors lietuvių kalbos gramatika sudėtinga, lietuviškai lengva skaityti.

Pirmosios lietuviškos knygos buvo pradėtos leisti Prūsijos Kunigaikštystėje nuo 1547 metų – M. Mažvydo „Katekizmuso”.

Dauguma jų autorių, vertėjų, parengėjų (M. MMažvydas, B. Vilentas, A. Jomantas, S. Vaišnoras ir kiti, išskyrus J. Bretkūną, kilusį iš vietinių Mažosios Lietuvos gyventojų) buvo Didžiosios Lietuvos piliečiai, bajorai, pasitraukę iš savo katalikiškos tėvynės į liuteronišką Prūsijos Kunigaikštystę, nes skleisti naująjį M. Liuterio mokslą tėvynėje jiems buvo trukdoma arba tiesiog draudžiama. Visus liuteronybės šalininkus rėmė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Be to, čia, Mažosios Lietuvos regione, gyveno apie 300 tūkst. lietuvių tautybės gyventojų. Labai svarbu buvo ir tai, kad liuteronai ir apskritai protestantai anksčiau negu katalikai suvokė tautinių kkalbų vartojimo bažnyčioje svarbą. Dėl šių ir panašių priežasčių katalikų pasirengimas leisti lietuviškas knygas Didžiojoje Lietuvoje užsitęsė.

Turimos žinios leidžia manyti, kad Didžiojoje Lietuvoje pirmosios lietuviškos katalikiškos knygos buvo išleistos apie 1585 m. Tai turėjo būti vertimai: vokiečių jėzuito šv. Petro Kanizijaus (1521-1597) katekizmas ir neišaiškinto autoriaus maldaknygė.

XVI a. pabaigoje lietuvių kalba pagaliau išsikovoja pripažinimą ir Didžiojoje Lietuvoje – tiek katalikiškoje, tiek kalvinistiškoje (evangelikų reformatų) kultūros šakoje. Ypač didelių laimėjimų pasiekia katalikų bažnyčia. Iškyla stambiausia lietuvių raštijos figūra Renesanso epochoje – Žemaičių vyskupijos kanauninkas Mikalojus Daukša, remiamas Žemaičių vyskupo kunigaikščio Merkelio Giedraičio. Daukša laikomas didžiausiu kovotoju dėl gimtosios kalbos teisių (J. Lebedys), jo prakalba „Postilei” vadinama himnu gimtajai kalbai (Just. Marcinkevičius), jis lietuviams primena Homerą (K. Bogdanas).

Daukšos plunksnai priklauso du labai reikšmingi jo versti iš lenkų kalbos leidiniai: Vilniuje 1595 m. išėjo ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos (1522-1570) „Katekizmas”, labai populiarus katalikiškojoje Europoje, o 1599 m. Vilniaus universiteto spaustuvė išleido lenkų jėzuito, žymaus vertėjo ir rašytojo Jokūbo Vujeko „Postilę”. J. Vujekas (1541-1597), be kita ko, buvo 1578-1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegijos rektoriumi, tad tikriausiai ir Daukša, ir vyskupas M. Giedraitis galėjo būti asmeniškai su juo susitikę. Daukša išvertė vieną iš dviejų J. Vujeko postilių – „Mažąją”.

J. Vujeko Postilė tik iš dalies ttenkino lietuvių visuomenės poreikius, nes lenkų autorius negalėjo žinoti specifinių lietuviškų problemų. Vis dėlto bendrąja katalikybės ppropaganda ir protestantizmo smerkimu J. Vujeko veikalas Lietuvos katalikams buvo ne mažiau aktualus negu lenkų ir atitiko svarbiausią Kontrreformacijos tikslą – įveikti protestantizmą, kuris XVI a. antroje pusėje Lietuvoje itin aktyviai reiškėsi. Lietuvoje kontrreformacija prasidėjo 1578 m., įsigalėjus Tridento Susirinkimo nutarimams.

Taigi J. Ledesmos ir J. Vujeko darbų vertimais Daukša ir jo mecenatas M. Giedraitis turėjo tikslą skleisti ir stiprinti katalikybę lietuvių kalba. Taip išryškėja šių abiejų katalikų bažnyčios veikėjų vaidmuo Lietuvos religinės minties ir lietuvių tautos religinio auklėjimo istorijoje: stiprinti lietuvišką bažnyčią, perimti joje iniciatyvą iš lenkiškai kalbančių kunigų.

Ši lietuviškumo idėja deklaruojama visuose originaliuose „Postilės” prieduose: jauno lietuvių šviesuolio Vaclovo Daujoto-Labunauskio lotyniškose eilėse (ketureilyje „Herbui” ir „Epigramoje”, kurioje šlovinamas vyskupas), paties Daukšos lotyniškoje prakalboje, skirtoje M. Giedraičiui, ir garsiojoje lenkiškoje „Prakalboje į malonųjį skaitytoją”. Jei Daukša būtų buvęs tik vertėjas, jį laikytume žymiausiu lietuvių Kontrreformacijos rašytoju, kovotoju už lietuvišką bažnyčią. Tačiau minėtais originaliais „Postilės” priedais jis išeina į pasaulietinę Lietuvos visuomenės erdvę kaip naujųjų tautinių renesanso idėjų šauklys. Garsiausiai jo balsas nuskamba skaitytojams skirtoje prakalboje.

„Prakalba” parašyta lenkiškai, kad suprastų visi Lietuvos dvasininkai ir didikai. Daukša skelbia naują, renesansinį tautos supratimą, iškeldamas tris svarbiausius ttautos bruožus: 1) bendra teritorija – tėvų žemė, 2) istoriškai susiklostę vienodi papročiai, 3) toji pati kalba. Rašytojas smerkia prasidėjusį bajorijos lenkėjimą, lietuvių kalbos paniekinimą, ypač bažnyčiose, nesirūpinimą šios kalbos ugdymu, brėžia plačią lietuvių religinės ir pasaulietinės kultūros programą.

Nesmerkdamas kitų kalbų vartojimo Lietuvos valstybėje (lotynų, rusėnų, lenkų) Daukša reiškia tvirtą nuomonę, kad valstybės įstatymai, jos istorija, kitų tautų istorijos turėtų būti rašomi lietuvių kalba, kad jąja reikėtų aptarti visus valstybės reikalus, ją vartoti „bažnyčioje, taryboje, namie”, piktinasi gimtosios lietuvių kalbos apleidimu. Skelbiama demokratiška mintis, kad tautą sudaro ne vien bajorai, kaip tada dažnai buvo aiškinama, bet ir nekilmingi žmonės.

Daukšos pažiūrose nėra antilenkiško nusistatymo. Jis buvo lojalus Liublino unijai, rašo, kad po jos lenkų kalba tapo lietuviams „lyg ir gimtąja”. Bet prioritetą Daukša teikė lietuvių kalbai, buvo aktyvus jos teisių gynėjas, ugdytojas. Gimtosios lietuvių kalbos išaukštinimui Daukša skyrė pakiliausias savo „Prakalbos” eilutes, išpuošė jas tauriausiais žodžiais, giliausiomis prasmėmis (meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas), kalbos netekimą palygino su saulės užtemimu, žmogaus gyvybės ir garbės praradimu.

Lietuvių kalbos tarmės

Lietuvių kalbos gyvybingumą ir savitumą per amžius bene tvirčiausiai palaikė lietuvių kalbos tarmės. Atsiradusios dėl įvairių istorinių, geografinių, socialinių, politinių, administracinių ir kalbos raidos priežasčių, jos garsų, žodžių ir formų įvairove byloja apie lietuvių,

gyvenančių gana nedidelėje teritorijoje, aplinką, skirtingas tradicijas ar net savitą būdą. Kadangi kai kurios ypatybės atsispindi jau XVI a. senuosiuose lietuvių raštijos paminkluose, galima susidaryti bent apytikrį vaizdą apie tarmių raidą per paskutiniuosius keturis amžius, kaupti reikšmingus duomenis lietuvių kalbos, ir ne tik jos, istorijai.

Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: aukštaičių ir žemaičių.

Žemaičių vardu nuo seno buvo vadinama vidurio Lietuvos žemuma. Joje susidariusią tarmę imta vadinti žemaičių tarme, o kaip jos priešingybę kito Lietuvos ploto tarmę — aukštaičių tarme.

Aukštaičių ir žžemaičių tarmės skiriamos pagal dvibalsių ie, uo tarimą: aukštaičiai juos išlaiko, o žemaičiai keičia kitais garsais.

Aukštaičių tarmė pagal dvigarsių an, am, en, em ir balsių ą, ę tarimą skyla į vakarų, pietų ir rytų aukštaičius (plg. kaip tariami žodžiai ranka, žąsis).

Vakarų aukštaičiai (Kauno, Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių, Šiaulių r.) dvigarsius an, am, en, em ir balsius ą, ę išlaiko ir taria kaip bendrinėje kalboje ranka, žąsis. Vakarų aukštaičiai turi dvi patarmes: kauniškių ir šiauliškių. Kauniškių patarmė artimiausia bendrinei kalbai. Jie skiria iilguosius ir trumpuosius balsius ir išlaiko kirčio vietą. Šiauliškiai trumpina nekirčiuotų skiemenų ilguosius balsius, kartais atitraukia nuo galūnės kirtį.

Pietų aukštaičiai (Alytaus, Druskininkų, Varėnos r.) išlaiko an, am, en, em, bet ą, ę verčia ū, y: jie sako ranka, žūsis. Rytų aaukštaičiai (Širvintų, Švenčionių, Ignalinos, Molėtų, Anykščių, Utenos, Zarasų, Rokiškio, Panevėžio r.) minėtus dvigarsius verčia om, on, em, en arba um, un, im, in: ronka, runka, o balsius ą, ę verčia o, e arba ū, y: žosis, žūsis.

Rytų aukštaičių tarmė dar skirstoma į šnektų grupes. Vienai priklauso šnektos, trumpinančios (redukuojančios) nekirčiuotų skiemenų ilguosius balsius: panevėžiškiai trumpuosius galūnių balsius suplaka į vieną neaiškų balsį: po kieto priebalsio — į užpakalinės eilės, po minkšto — į priešakinės eilės; širvintiškiai šiek tiek mažiau nei panevėžiškiai redukuoja žodžio galo balsius; o anykštėnai vietoj kirčiuotų negalūninių a, e taria o, ė (e), pvz., rotas „ratas“.

Kitos grupės šnektos netrumpina nekirčiuotų skiemenų ilgųjų balsių: kupiškėnai, kaip ir anykštėnai, vietoj kirčiuotų negalūninių a, e taria o, ė (e) ir aa — vietoj e ir ė, kai po šių balsių eina kietas priebalsis ar tolesniame skiemenyje yra a, ė, o, u, pvz., dada „dėdė“; uteniškiai neredukuoja žodžio galūnės balsių, nekirčiuotus dvibalsius ie, uo vienabalsina, pvz., penelis „pienelis“; vilniškiai išlaiko nekirčiuotą dvibalsį ie, pvz., pienelis „pienelis“.

Daugelis pietų aukštaičių ir rytų aukštaičiai vilniškiai dzūkuoja, t.y. č, dž verčia c, dz, pavyzdžiui, sako cia arba ca „čia“; t, d, tv, dv prieš i, į, y, ie verčia c, dz, cv, dzv: cik „tik“, ddziena „diena“. Šią ypatybe turintys aukštaičiai dar vadinami dzūkais.

Žemaičių tarmė pagal dvibalsių ie, uo (žodžių pienas, duona) tarimą skiriami į vakarų, pietų ir šiaurės žemaičius.

Vakarų žemaičiai (Klaipėdos, Šilutės r.) vietoj ie, uo taria ė, o: pėns, dona.

Pietų žemaičiai (Tauragės, Raseinių, Kelmės, Šilalės r.) vietoj ie, uo taria y, ū: pyns, dūna. Pietų žemaičiai pagal dvigarsių am, an, em, en tarimą dar skiriami į dvi šnektas: raseiniškius, išlaikančius šiuos dvigarsius sveikus, ir varniškius, verčiančius juos om, on, em, en ar um, un, im, in. Šiaurės žemaičiai (Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Telšių, Plungės r.) vietoj ie, uo taria ei, ou: peins, douna. Šiaurės žemaičiai pagal trumpųjų balsių i, u negalūniniuose skiemenyse tarimą skaidosi į kretingiškius, i, u verčiančius ė, o, ir telšiškius, i, u tariančius e, o arba i, u.

Pagal žodžio duona tarimą žemaičiai nuo seno dar vadinami donininkais (vakarų žemaičiai), dūnininkais (pietų žemaičiai) ir dounininkais (šiaurės žemaičiai).

Lietuvių kalbos tarmių pavyzdžiai dažniausiai pateikiami fonetine transkripcija: įprastine abėcėle, papildyta kai kuriomis naujomis raidėmis ir diakritiniais ženklais. Transkripcija leidžia tiksliai užrašyti kalbos garsus, išryškinti bendrinės kalbos ir tarmių skirtumus. Čia pateikiamuose tarmių pavyzdžiuose transkripcija nevartojama, tik prieš kirčiuotą garsą rašomas status brūkšnelis.

Vakarų aukštaičiai kauniškiai: Ar aš šep, ar aš tep sak’ysu, vis tiek v’isko nepasak’ysu „„Ar aš šiaip, ar aš taip sakysiu, vis tiek visko nepasakysiu“.

Vakarų aukštaičiai šiauliškiai: Tas va’iks viens pats tik šv’ilpin po tr’oba ižd’ikis, dauge’u niek „Tas vaikas vienas pats tik švilpauja po trobą išdykęs, daugiau nieko“.

Pietų aukštaičiai: Sak’ik v’elniu: lįsk per žamuc’ini, tai jis vis c’iek lįs per aukštuc’ini „Sakyk velniui: lįsk per žemutinį, tai jis vis tiek lįs per aukštutinį“ (darys atbulai).

Rytų aukštaičiai panevėžiškiai: A mas tur’ejam š’uni, užgiv’ena aštun’iolek m’iatu „O mes turėjome šunį, išgyveno aštuoniolika metų“.

Rytų aukštaičiai širvintiškiai: Ti aš netur’iu jak’ios šeim’os, tikta’i br’olia va’ikai ir br’alis su brol’eni, tik prik ja’is ir b’ūstu „Tai aš neturiu jokios šeimos, tiktai brolio vaikai ir brolis su broliene, tai prie jų ir būnu“.

Rytų aukštaičiai anykštėnai: K’elis ‘ėjis iš an’a ‘ežerą g’ola t’iesei mest’elin „Kelias ėjęs iš ano ežero galo tiesiai miestelin“.

Rytų aukštaičiai kupiškėnai: Senia’u k’okioz gi dalg’ęz b’udavo, ‘išplakei ir vėl toj išli’nko ‘ošmenys ir nebapapj’ausi „Seniau kokios gi dalgės būdavo, išplakei ir vėl tuoj išlinko ašmenys ir nebepapjausi“.

Rytų aukštaičiai uteniškiai: S’anas gra’it pas’ilsi — ac’igule ir pasils’eta jeu, a jeun’am ra’ike dauge’u p’oilse „Senas greit pasiilsi — atsigulė ir pasiilsėta jau, o jaunam reikia daugiau poilsio“.

Rytų aukštaičiai vilniškiai: E jau r’udenes laik’i, ta’i raic’i s’oduosan obuol’auc j’ojam „O jjau rudenio laike, tai raiti soduosna obuoliaut jojam“.

Vakarų žemaičiai: Pi mūs nėr mešk, k’apas tek v’ėnas, med’ę, krum’alę er v’esks; j’ūra v’eso art’ė „Prie mūsų nėra miško, kopos tik vienos, medžiai, krūmeliai ir viskas; jūra visai arti“.

Pietų žemaičiai raseiniškiai: Ankstyvu’oji v’arna dant’is rakini’e, vielivu’oji — ak’is krapštini’e „Ankstyvoji varna dantis rakinėja, vėlyvoji — akis krapštinėja“.

Pietų žemaičiai varniškiai: Keta s’yke, ‘atmeno, k’uoja pr’amuše leda, veizi’ek, e sod’ožes būs „Kitą sykį, atmenu, koja pramuši ledą, veizėk (= žiūrėk), ir sudužęs bus“.

Šiaurės žemaičiai kretingiškiai: Tep mes lo’ubam va’rktė: kol v’aka naožmėgd’ysi, g’oltė nanu’esi „Taip mes vargdavom: kol vaiko neužmigdysi, gulti nenueisi“.

Šiaurės žemaičiai telšiškiai: I ve’in pr’ašiem, i ket — nal’eid ij’ete „Ir vieno prašėm, ir kito — neleido įeiti“.

Lietuvių kalbos tarmės — lietuvių bendrinės kalbos ištakos ir nuolat ją gaivinantis šaltinis. Vis labiau įsigalint bendrinei kalbai, dažniausiai tik kaimuose ir vienkiemiuose tegalima išgirsti senesniuosius žmones tarmiškai šnekant. Kad šie kalbos turtai nepražūtų, tarmės yra tiriamos, leidžiami tarmių aprašai ir žodynai.

Daugiausia tarmių duomenų sukaupta Lietuvių kalbos institute. Didžiausias šios srities darbas — 1977 m. pradėtas leisti keturtomis „Lietuvių kalbos atlasas“ (t. l –3, 1977– 1991, autoriai Elena Grinaveckienė, Kazys Morkūnas, Aloyzas Vidugiris ir kt.). Jį sudaro apie 400 lingvistinių žemėlapių. Atlase parodoma pagrindinių fonetikos,

morfologijos ir svarbesnių leksikos, sintaksės reiškinių geografija bei jų įvairovė lietuvių kalbos tarmėse.

Pagrindinių lietuvių kalbos tarmių ir daugybės smulkių šnektų tekstų pateikiama chrestomatijoje „Lietuvių kalbos tarmės“ (1970, sudarytojai Elena Grinaveckienė, Kazys Morkūnas, Birutė Vanagienė ir kt.).

Reikšmingiausi lietuvių kalbos dialektologijos veikalai — Zigmo Zinkevičiaus „Lietuvių dialektologija“ (1966) ir „Lietuvių kalbos dialektologija“ (1978, 1994).

ŽYDŲ KALBOS

Lietuvos žydai, kaip ir visi žydai aškenazai, vartojo dvi žydų kalbas: hebrajų su aramėjų kalbos elementais ir jidiš. Tačiau šios kalbos skirtingu mastu reiškėsi tiek asmeniniame, tiek visuomenės ggyvenime; skyrėsi ir jų funkcijos.

Tradicinėje bendruomenėje hebrajų kalba vykdė lešon ha-kodeš (kita tarsena – lošn-koideš), t.y. „šventos kalbos“ vaidmenį; ji buvo skirta funkcionuoti religinės teisės, liturgijos, religinio švietimo bei literatūros sferose. Šnekamąja kalba ji nebuvo tiek dėl savo aukšto statuso, tiek dėl savo istorijos. O jidiš buvo bendravimo kalba, ir ne tik kasdienio bendravimo. Kaip teigia žymiausias nūdienos tyrinėtojas D. Kacas, „jidiš buvo visuotinė gimtoji kalba ir universali bendravimo kalba, kurios vartojimo sferos vienas polius buvo intymi namų aaplinka, o kitas – ješiva ir rabinų teismas.“

Abiem šiom kalbom sukurta turtinga religinė ir pasaulietinė literatūra; buvo leidžiami laikraščiai bei žurnalai, egzistavo plati švietimo sistema – nuo ješivų iki naujausiais laikais atsiradusių vaikų darželių, pradžios, vidurinių mokyklų ir aukštųjų mmokyklų judaikos katedrų; veikė turtingos bibliotekos, iš kurių garsiausia buvo įkurta švietėjo ir bibliofilo Matitjahu Strašuno (1817-1885). Knygų spausdinimo istorija (pirmoji žydų spaustuvė Lietuvoje atsirado 1799) atspindi ir hebrajų bei jidiš knygos Lietuvoje istoriją.

Hebrajų ir jidiš kalbų

abėcėlė (spausdintos ir

rašytinės raidės)

HEBRAJŲ KALBA

Tai semitų kalba, gyvuojanti daugiau nei 4000 metų. Semitų grupei taip pat priklauso aramėjų kalba, kurios elementų esama religinėje žydų literatūroje, pradedant bibliniais tekstais – seniausiais hebrajų kalbos paminklais. Kalbos raidos pobiblinio laikotarpio pagrindiniai paminklai – Mišna, midrašai, o vėliau – Talmudas. Pobiblinėje epochoje (maždaug nuo mūsų eros 2 amžiaus) hebrajų kalba nebevartojama kasdieniam bendravimui, ją išstumia aramėjų kalba. Diasporoje bendravimo kalbomis tampa naujos žydų kalbos, susiformavusios kaip hebrajų bei aramėjų ir modifikuotų vietinių kalbų sintezė. Įvairiose žydų diasporos vvietose jos skirtingos (jidiš, ladino ir kt.).

Viduramžiais hebrajų kalba vyko aktyvi kultūrinė veikla, plėtota literatūrinė ir mokslinė kūryba. Šios literatūros atstovai Lietuvoje – Joelis Sirkesas, Šabtajus Hakohenas, Aharonas Koidanoveris ir kt. (žr. skyrių Religinė tradicija ir literatūra). 18-19 a. plėtojantis žydų apšvietos sąjūdžiui – Haskalai – atsirado nauja, grožinė literatūra hebrajų kalba. Lietuvoje jos atstovai buvo Abraomas Mapu (1808-1867), Mordechajus Aharonas Ginzburgas (1795-1846), Kalmanas Šulmanas (1821-1899), poetai Juda Leibas Gordonas (1830-1892), Abraomas Beras Lebenzonas (1794-1878) ir jo anksti miręs sūnus MMicha Juozapas Lebenzonas (1828-1852). Šiai plejadai priskirtinas Samuelis Juozapas Finas (1818-1890) išleido pirmąjį Lietuvoje hebrajų žurnalą Pirchei cafon („Šiaurės gėlės“). 19-tame ir 20-jo a. pradžioje Lietuvoje hebrajiškai rašė poetai Mordechajus Cevi Mane (1859-1886), Zalmanas Šneuras (1887-1940).

19 a. pabaigoje išeivio iš Lietuvos Eliezerio Ben-Jehudos (1858-1922) iniciatyva pradėtas hebrajų kaip kasdienio bendravimo kalbos atgaivinimo darbas. Hebrajų kalba tapo 1948 m. sukurtos Izraelio valstybės oficialiąja kalba.

JIDIŠ KALBA

Kalba, atsiradusi maždaug prieš 1000 metų tarp Vokietijos žydų; laikui bėgant ir plėsdamasi tarp Aškenazo žydų, jidiš susiformavo kaip sudėtingas lydinys, kurį sudaro įvairių viduramžių vokiečių dialektų, hebrajų ir aramėjų (20%) ir kai kurių slavų kalbų elementai. Tad jidiš priklauso germanų grupės kalboms, bet rašmenų grafika paimta iš hebrajų.

Iš visų žydų kalbų jidiš geografiškai buvo plačiausiai paplitusi. Tiksliai nežinoma, kada jidiš atėjo į Lietuvą. Tačiau šios kalbos literatūriniu variantu, sunormintu 20 a. pradžioje, pripažintas „lietuviškasis jidiš“, t.y. tas jidiš dialektas, kuriuo šnekėjo litvakai. 20 a. pradžioje 99.3% Lietuvos žydų jidiš laikė savo gimtąja kalba.

Lieuvos žydų kultūrai jidiš turėjo didžiulės reikšmės, ypač tarpukario laikotarpiu, kai daugybė socialinių, kultūrinių, mokslinių bei švietimo institucijų, veikusių jidiš kalba, ir leidiniai šia kalba pavertė Lietuvą ir Vilnių pasaulio žydijos dvasinės traukos centru. Vilniuje 1925 m. įkurtas Žydų mokslo institutas – JIVO nne tik dirbo jidiš kalba istorijos, sociologijos, literatūros, folkloristikos bei kitose sferose, bet ir davė pradžią šiuolaikinei jidiš lingvistikai; šios srities tyrimams vadovavo instituto akademinis direktorius Maksas Vainraichas (1894 – 1969).

Vilniaus universitete 1940 – 1941 m. veikė jidiš kalbos ir literatūros katedra, vadovaujama kito stambaus lingvisto Noacho Priluckio (1882 – 1941).

Iš visų žydų kalbų, be hebrajų, jidiš literatūra – turtingiausia ir įvairiausia. Tarp rašiusių jidiš kalba Lietuvoje 19 a. paminėtini prozaikas Aizikas Mejeris Dikas [1807 (1814) – 1893], Jokūbas Dinezonas (1852 – 1919), poetas Michelis Gordonas (1823 – 1890), liaudies poetas-satyrikas Eljakumas Cunzeris (1840-1930), literatūros kritikos jidiš kalba pradininkas Izraelis Eljaševas (1873 – 1924), pasirašinėjęs slapyvardžiu Bal-Machšoves („Mąstytojas“).

Tarpukario laikotarpis – jidiš literatūros Lietuvoje suklestėjimo epocha. Vilniuje susiformuoja jaunų literatų bei dailininkų grupė Jung Vilne („Jaunasis Vilnius“), kurią sudaro Abraomas Suckeveris (gimė 1913, dabar gyvena Izraelyje), Chajimas Gradė (1910-1982), Šemarja Kačerginskis (1908-1954). Įžymusis poetas Mozė Kulbakas (1896 – 1937) taip pat kūrė Vilniuje. Kaune jaunieji literatai įkūrė susivienijimą Mir alein („Mes patys“); buvo ir grupė, susibūrusi apie literatūros almanachą Vispe („Sala“). Tarp rašiusių jidiš Kaune paminėtini Dovydas Umru (1910 – 1941), Hiršas Ošerovičius (1908 – 1994), Jokūbas Josadė (1911 – 1995) ir kiti.

Antrasis pasaulinis karas, sunaikinęs daugiau kaip 90% Lietuvos žžydų, nušlavė nuo žemės daugumą lietuviškojo jidiš vartotojų. Sovietų valdžia, dar 1940 m. panaikinusi bet kokios veiklos hebrajų kalba galimybes, sudavė paskutinį smūgį Lietuvos žydų kultūrai. Šiandien tik rašytiniai paminklai liudija apie nepaprastai turtingą rašytinę tradiciją Lietuvos žydų kalbomis.

Kalba kaip ženklų sistema

Kalba ir semiotika

Kalbą nagrinėja lingvistika. Tačiau kalba yra svarbiausia ženklų sistema, todėl ją tiria ir semiotika. Tarp semiotikos ir lingvistikos yra abipusis ryšys. Semiotika suteikia teorinį kalbos pagrindą. Kartu ji yra ir kalbos reiškinių nagrinėjimo priemonė. Kita vertus, lingvistikos priemonės yra naudojamos ir kitų ženklų sistemoms nagrinėti. Nemaža temų yra bendros semiotikai ir lingvistikai: rašto sistemos, paralingvistika, visuotinės (universaliosios) kalbos, ženklų kalbos, gestų kalbos, kalbos pakaitalai.

Nagrinėjant kalbos ir semiotikos ryšį, toliau aptariamos tokios temos, kaip paralingvistika, semantika, kalbos pakaitalai, universaliosios kalbos.

Paralingvistika siaurąja prasme tiria vokalinę komunikaciją, t. y. tiria ne tai kas pasakyta, bet kaip pasakyta. Ji priklauso ir lingvistikai (fonetikai), ir semiotikai – skyriui apie neverbalinę komunikaciją. Lingvistikos sritis semantika skiriama ir prie semiotikos. Pagal Morrisą, ji yra vienas iš trijų semiotikos skyrių. Universaliosios kalbos – tai, pavyzdžiui, lotynų kalba viduramžiais, Esperanto kalba, formaliosios logikos kalba. Kalbos pakaitalai – tai, pavyzdžiui, Brailio raštas (rašomosios kalbos pakaitalas). Išvardintas temas nagrinėjanti disciplina dar vadinama ir semiotine lingvistika.

Rašto ženklai ir rašto sistemos

Raštas yra svarbiausia semiotinė sistema. Kaip žmonių komunikacijos priemonė, raštas daro didžiausią įtaką kultūros vystymuisi. Tai vizualinė ženklų sistema. Esminis rašto požymis, lyginant su kitomis vizualinėmis ženklų sistemomis, yra jo dvimatiškumas, priešingai kalbai, kuri yra linijinė, vienmatė (laike); tačiau yra išimčių, pavyzdžiui, mazgų raštas. Raštas skiriasi nuo kitų vizualinių sistemų ir tuo, kad jis priklauso nuo kalbos. Todėl rašto ženklų negali būti be galo daug.

Mokslas apie raštą vadinamas gramatologija. Jo pagrindus padėjo Derrida, 1967 m. jis tteigė, jog raštas yra nepriklausomas nuo garsinės kalbos ir netgi pirmesnis už ją, priešingai Saussure’ui, kuris raštą garsinio pavidalo atžvilgiu laikė antriniu.

Rašto ženklų tipologija

Rašto ženklai skirstomi į du pagrindinius tipus: fonografinius ir semografinius. Fonografinis – tai garsinis-vaizdinis raštas. Jo ženklai skirstomi į alfabetinius (pavyzdžiui, lietuvių, anglų, rusų kalbų) ir skiemeninius (pavyzdžiui, japonų kalbos, kur greta hieroglifų naudojami ir skiemeniniai ženklai; jų rinkinys vadinamas kana). Vertimas iš vieno alfabeto į kitą, pavyzdžiui, iš rusų į lietuvių, vadinamas transliteracija.

Semografinis – tai prasminis-vaizdinis rraštas. Jis būna ikoninis (paveikslų, motyvuotas raštas), arba laisvų ženklų – simbolių raštas. Semografinio rašto ženklai vadinami piktografomis, piktogramomis ir ideografomis (ideogramomis). Piktografa – tai smulkiausią prasminį vienetą, sememą, vaizduojantis grafinis ženklas. Piktograma žymi stambesnius vienetus (pavyzdžiui, sakinius). Kartais šie ddu ženklų tipai neišskiriami. Ideogramos skiriasi nuo piktogramų tuo, kad pirmosios žymi abstrakčias, o antrosios – konkrečias sąvokas. Kartais šios dvi ženklų rūšys laikomos viena.

Mišrus raštas – tai fonografinio ir semografinio rašto mišinys. Toks yra, pavyzdžiui, japonų raštas, rebusai su semografiniais ir fonografiniais ženklais.

Semografinių ženklų rašto ypatumai

Bendros žinios apie hieroglifus ir hieroglifų raštą. Hieroglifai priklauso semografiniam tipui, tai piktogramos arba ideogramos. Šumerų, egiptiečių – piktogramos; japonų, kinų, korėjiečių – vyrauja ideogramos, piktogramų mažiau.

Kinų ir japonų hieroglifai. Kinų ir japonų hieroglifų yra maždaug 50 000. Japonai hieroglifų raštą skolinosi iš kinų maždaug prieš 2000 metų. Apie 300 po Kr. skolinimas buvo baigtas. Pradėta jį modifikuoti, taikyti prie japonų kalbos ypatybių. Japonų kalba, priešingai nei kinų, turi ne tik hieroglifus, bet iir kaną – skiemenų abėcėlę (skiemenyną). Kanos ženklai vartojami gramatiniams požymiams ir tarptautiniams žodžiams užrašyti. Kaną sudaro 46 ženklai. Yra dvi skirtingai rašomos kanos. Katakana daugiausia vartojama tarptautiniams žodžiams, chiragana – gramatiniams požymiams užrašyti. Baigdamas vidurinę mokyklą (tiksliau, vadinamąją gramatinę mokyklą) japonas privalo žinoti 881 hieroglifą. Tai raštingumo minimumas. Baigdamas aukštąją mokyklą – 1850. Koledže reikia išmokti maždaug 3000 hieroglifų. Apie 5000 reikalinga moksliniams tekstams skaityti. Istoriniams – 50 000. Šie tūkstančiai simbolių sudaryti mažiau kaip iš 300 grafinių elementų, pprimenančių labai stilizuotus piešinius. Dauguma iš jų retai naudojami. Išmokus dažniausius elementus, nesunku iš jų sudaryti sudėtingus.

Semantinė hieroglifų etimologija. Kaip aiškinamas dabartinis japonų ir kinų hieroglifų grafinis vaizdas? Kinų autorius Shuo Wen Chie Tsu yra aprašęs nemažai hieroglifų kilmę. Aiškinimai buvo užrašyti maždaug prieš 1800 m. (apie tai galima paskaityti, pavyzdžiui, Len Walsh. Read Japanese today. Tokyo, 1977). Ženklai aiškinami pagal kategorijas, kurias kinai naudojo kaip jų piktografų šaltinius. Paprasčiausi yra gamtos ženklai. Juos lengviausia rašyti, galbūt todėl, kad kinai juos sugalvojo pirmiausia. Ženklai, atitinkantys kūno dalis, yra sudėtingesni. Po jų eina judėjimo būdus ir priemones atitinkantys ženklai. Minėtoje knygelėje pateikiama apie 300 ženklų kilmės aiškinimų.

Fonografiniai ženklai. Runos

Lietuviškas raštas priklauso fonografiniam tipui. Kaip dar vienas fonografinio rašto pavyzdys toliau trumpai apibūdinamas runų raštas, naudotas ir senovės baltų.

Runos yra fonografinio tipo ženklai. Kai kurios runos atitinka ne vieną, o daugiau raidžių. Kai kurie baltų kultūros tyrėjai žodį runa linkę aiškinti kaip rėžis, žaizda, rona. Plačiau šis žodis aiškinamas kaip kalba, šneka. Nors yra žinoma nemažai runų rašto pavyzdžių, jų prasmės aiškinimas tebėra sunkus uždavinys. Runų raštai perėjo į ornamentus, tapo asmens žemių, giminių herbų ženklais. Lietuviškai žodis raštas reiškia ir raidinį raštą, ir audinio raštą. Sakoma, kad liaudies meno rraštą senovėje žmonės mokėjo skaityti. Lietuviški tautiniai raštai dar laukia tyrėjų, kurie juos perskaitytų.

Runos turi pavadinimus. Pavyzdžiui: A – Ansuz, K – Kaunaz, U – Urus, R – Reda. Kai kurie baltistai runų pavadinimus laiko baltiškos kilmės vardais. Vienas plačiai žinomas runų rašto pavyzdys yra įrašas vadinamojoje Videvučio vėliavoje. Videvutis – legendinis prūsų valdovas, atvykęs iš Gotlando salos į Prūsiją VI a. po Kristaus. Šios vėliavos vaizdas pateiktas Simono Grunau kronikoje (1470–1531). Šiuo metu abejojama vėliavos datavimo tikslumu. Mažai pagrįstos ir nuomonės apie baltišką runų kilmę.

Garsų rašymo sistemos

Garsų rašymo sistemos – tai specialios sistemos kalbos garsams užrašyti. Jos reikalingos lingvistiniais, leksikografiniais ar didaktiniais tikslais, pavyzdžiui, anglų kalbos tarimo rašymui. Iš pradžių, nuo XVI a., naudotos tik užsienio kalbos mokymui. Žinomi trys jų tipai: analfabetinės, ikoninės-alfabetinės ir lotynų alfabeto. Analfabetinėse naudojami ženklai, žymintys garsų tarimą. Ikoninės-alfabetinės sudarytos iš naujai sukurtų ženklų garsams žymėti. Tie ženklai susideda iš alfabeto ženklų ir jų papildymo ikonomis, rodančioms, kaip tas ženklas turi būti tariamas. Šio rašto ištakos yra jau Wilkinso 1668 m. pasiūlytos universaliosios kalbos projekte (apie universaliąsias kalbas žr. toliau). Jis siūlė garsų tarimą užrašyti naudojant ikonas, vaizduojančias liežuvio padėtį tariant. Siūlomoje kalboje buvo tokių ženklų-ikonų sąrašas. Jos buvo paveikslo tipo. Dėl sudėtingo rrašymo šis siūlymas netiko. Vėliau buvo bandyta naudoti labiau abstrahuotus ikoninius ženklus – diagramas. Vieną tokios garsų kalbos projektą, pavadintą matoma kalba (angl. Visible Speech), pasiūlė A. M. Bellas 1867 metais. Jos ženklai buvo diagraminių ikonų tipo. Dabar labiausiai paplitęs ir oficialiai primtas vadinamasis IPA (International Phonetic Association – Tarptautinė fonetikos asociacija) alfabetas. Jame daugiausia naudojamos lotyniškos raidės, keletas graikiškųjų ir keletas naujų simbolių bei diakritinių ženklų.

Grafinė alfabetinių rašto sistemų struktūra

Rašto ženklai turi tam tikrą grafinę sandarą. Panašiai kaip nagrinėjant garsus išskiriami mažiausi vienetai – fonemos, rašte išskiriamos mažiausios reikšminės grafinės rašto dalelės. Jos vadinamos grafemomis. Jos gali atitikti raides, būti smulkesnio ar stambesnio lygio. Taigi kiekvieną raidę atitinka viena ar daugiau grafemų. Pavyzdžiui, didžioji ir mažoji raidė vokiečių kalboje – dvi grafemos. Grafemos gali būti toliau dalinamos į smulkesnes dalis – skiriamuosius grafinius požymius.

Už grafemas stambesni grafiniai vienetai yra morfografemos ir logografemos. Jeigu rašto ženklas vaizduoja tik vieną morfemą, jis vadinamas morfografema (arba morfografa). Logografemos (logografos) – tai nedalomi rašto ženklai, pavyzdžiui, &, $, %, arabiški skaičiai, © (copyright). Dar stambesni vienetai yra korektūros ženklai, paragrafo ženklas.

Paralingvistiniai ženklai

Paralingvistika tiria šneką lydinčius nekalbinius garsinius reiškinius, pavyzdžiui, šnekos garsumo ypatybes, juoką, pauzių pasiskirstymą. Skirtingai nuo lingvistikos, nagrinėja ne tai,

kas pasakyta, bet kaip pasakyta; gr. para reiškia prie, šalia. Paralingvistika yra ir lingvistikos (fonetikos), ir semiotikos sritis. Semiotikoje paralingvistika priskiriama ir prie verbalinės, ir prie neverbalinės komunikacijos. Semiotinė paralingvistika tiria šias sritis: žmogaus ir kitų būtybių balsinę komunikaciją, nevokalinius ir vokalinius žmonių komunikacijos požymius, kai kurias komunikacijos funkcijas (pavyzdžiui, emocijų ir asmeniškumo išraiškas) ir kt.

Siaurąja prasme paralingvistika tiria tik vokalinę komunikaciją, t. y. tokius dalykus kaip balso požymiai. Balsas priklauso nuo lyties, amžiaus, sveikatos, kūno sudėjimo. Balso požymiai yyra šie: aukštėjimo sritis (kylantis, krintantis, monotoniškas), aukščio kontrolė (staigus ar švelnus tonų perėjimas), artikuliavimo kontrolė, rezonavimas (rezonuojantis, duslus), ritmo kontrolė, greitis (lėtas, greitas) ir kt.

Ženklų kalbos

Bendrosios žinios apie ženklų kalbas

Ženklų kalbos sąvoka vartojama dvejopai, siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme ženklų kalba yra kalbos atitikmuo. Plačiąja prasme kalba gali būti laikomos tokios ženklų sistemos, kaip, pavyzdžiui, kelio ženklai ar net sapnų ar pašto ženklai. Ne visos ženklų sistemos yra kalbos ekvivalentai. Pavyzdžiui, kelio ženklų kalba, be abejo, nėra kalbos eekvivalentas. Kiekviena kalba privalo turėti tam tikrą ženklų skaičių. Pavyzdžiui, ASL (amerikietiškosios ženklų kalbos) žodyne – 2500, vienuolių vartojamose ženklų kalbose – 500, regimojoje anglų kalboje (Seeing Essential English) – 6000 ženklų. Funkciniu požiūriu ženklų kalba gali būti pirminė (kaip kkurčiųjų kalba) arba antrinė, kaip, pavyzdžiui, vienuolių, davusių nekalbėjimo įžadą, kalba (žr. toliau). Ženklų kalbos yra struktūriškai autonomiškos. Tuo jos skiriasi nuo kalbos pakaitalų, kurių atitikimas pagrindinei kalbai yra 1 : 1. Taip pat jos yra autonomiškos ir sintakse bei leksika.

Kurčiųjų ženklų kalba

Bendros žinios. Kurčiųjų kalba yra labiausiai išvystyta ženklų kalba. Pirmasis traktatas apie gestų kalbą kurtiesiems pasirodė 1550 m. (jo autorius buvo Lasso). Buvo siūloma garsinę kalbą pakeisti gestais. 1620 m. Bulweris siekė gestų pagrindu sukurti universalią kalbą. Bonetas ir Dalgarno 1680 m. pasiūlė pirmąjį rankų ženklų alfabetą. Žymi pažanga kuriant gestų kalbą prasidėjo nuo XIX amžiaus. Semiotiniu požiūriu gestų kalbos struktūros pradėtos smulkiau tirti tik šeštame dešimtmetyje.

Kurčiųjų gestų kalbos nėra universalios (t. y. jos nėra visiems kurtiesiems suprantamos bbe vertimo), nors tokia nuomonė labai paplitus. Skirtinguose kraštuose kalbos skiriasi. Tie patys gestai dažniausiai turi skirtingą reikšmę. Tačiau tam tikru paprasčiausiu lygiu, naudodami pantomimos sugebėjimus, ženklų ikoniškumo savybes, kurtieji gali susikalbėti.

Amerikietiškoji ženklų kalba. Viena iš daugiausiai išnagrinėtų yra vadinamoji amerikietiškoji ženklų kalba (American Sign Language). Sutrumpintai ji vadinama ASL arba AMESLAN. Ji susideda iš dviejų lygių. Pirmasis – tai reikšmės vienetų, atitinkančių garsinės kalbos žodžius (leksemas) lygis. Jos sudaro ASL gestinių ženklų žodyną. Kiekvienas toks gestas turi reikšmę. Antrasis llygis – cherologinis (šis žodis kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „ranka“). Čia ženklai (jie vadinami cheremomis) reikšmės neturi. Tai fonetikos analogija. Išskiriamos trys cheremų rūšys: dez – pagal lotynišką žodį designator, žymintį rankų konfigūraciją; sig – pagal žodį signacija, žymintį rankų judesį; tab – pagal žodį tabula, žymintį rankų padėtį kūno atžvilgiu. Vėliau buvo prijungta dar ketvirta cheremų rūšis, žyminti rankos paviršiaus orientaciją. Visos šios cheremos sudaro ASL naudojamo žymėjimo būdo pagrindą. ASL žodynas (2500 ženklų) susideda iš 55 cheremų (12 tab, 19 dez ir 24 sig). Kiekvienas ženklas-žodis susideda iš 3 cheremų, būtent: 1 tab, 1 dez ir 1 sig. Skirtingai nuo garsų kalbos, kur fonemos yra vien tiesiškai išdėstytos, cheremos gali būti išreiškiamos visos trys kartu.

ASL kalba turi gramatiką, nors ją įžvelgti gana sunku. Buvo net manoma, kad jos nėra. Vėliau ji aprašyta. Gramatiniai požymiai išreiškiami ne rankomis, o kūno judesiais, veido išraiška. Jie papildo rankų judesius. Taip išreiškiama giminė, skaičius, laikas ir kitos gramatinės kategorijos.

Įdomu pastebėti, jog tam tikrą gestų kalbos lygį gali išmokti ir žmogbeždžionės. Buvo atlikti tyrimai, naudojant ASL kalbą. Beždžionės buvo išmokytos vartoti apie 200 ASL ženklų.

Indėnų, vienuolių ženklų kalbos

Indėnų ženklų kalba

. Kai kurios skirtingomis kalbomis kalbančios Šiaurės Amerikos indėnų gentys ir Australijos čiabuviai bbendravimui vartoja ženklų kalbas. Viena iš jų vartojamų ženklų ypatybių – konkreti reikšmė. Štai keletas pavyzdžių:

1. Dešinė ranka sulenkta į saują ir keliama prie burnos. Tai reiškia „vanduo“.

2. Abi rankos sukryžiuotos ant krūtinės, imituojamas drebulys. Tai reiškia „šalta, žiema“.

3. Rankų delnai sudėti kartu taip, kad sudarytų lyg stogo nuožulnumą. Tai reiškia „aikštelė, stovykla“.

Šiaurės Amerikos Didžiųjų lygumų (Great Plains) indėnų gentis vartojo gana sudėtingą ženklų kalbą su ikoniniais ir laisvais ženklais. Ji turi savo sintaksę ir netgi yra semantiškai atvira (t. y. ja galima sudaryti be galo daug pranešimų). Kalbos reikšmės vienetai vadinami kinemomis. Skirtingų kinemų yra 80. Jos yra keturių tipų, išskiriamų pagal rankos pavidalą, kryptį, dinamiką, judėjimo pavyzdį. Morfema sudaroma iš 3–4 kinemų. Gestinis žodis susideda iš vienos ir daugiau morfemų.

Vienuolių ženklų kalba. Nuo viduramžių ir dabar trijų ordinų nariai priima Benediktinų regulos tylėjimo įžadą. Priėmus tokį įžadą, susikalbėjimui naudojama ženklų kalba. Žodyną sudaro apie 500 ženklų. Ji panaši į aukščiau aprašytas ženklų kalbas (pavyzdžiui, ASL), yra semantiškai atvira. Pagrindinis skirtumas – pragmatinis: ji apribota tam tikromis situacijomis ir temomis. Pavyzdžiui, bendraujant su naujokais ir kalbant religinėmis temomis leidžiama ir įprastinė kalba. Taip pat ją leidžiama vartoti ir tuomet, kai trūksta tinkamų ženklų kokioje nors situacijoje.

Kalbos pakaitalai

Kalbos pakaitalas – ttai ženklų sistema, kurios struktūra išvesta iš kitos, pirminės kalbos. Kalbos pakaitalo pavyzdys – stenografija. Tai garsinės kalbos pakaitalas. Kai kurios kalbos-pakaitalai perima tik pirminės kalbos fonemas arba grafemas, kitos, kaip, pavyzdžiui, būgnų ar švilpimo kalbos – sudėtingesnės.

Rašomosios kalbos pakaitalai sudaromi grafemų lygiu keičiant raides tam tikrais kodais. Alfabetinių kalbų pakaitalai yra, pavyzdžiui, tokie raidiniai kodai: Morzės, Brailio, telegrafo, vėliavėlių (naudojama laivuose), kurčiųjų rankų alfabetas.

Yra ir įvairių garsinės kalbos pakaitalų. Įvairios pasaulio kultūros naudoja bendravimui būgnų ir švilpimo kalbas. Naudojami tokie instrumentai: mušamieji (gongai, būgnai), pučiamieji (švilpynės, ragai, fleitos), kitos atsitiktinės priemonės. Garsinės kalbos pakaitalai trumpai gali būti apibūdinti taip: fonetinė ženklų sistemos struktūra – naudojami laisvi arba primenantys pirminės kalbos žodžius garsai; švilpimo kalbos siekia ikoninio atitikimo pirminei kalbai lygį. Semantinės galimybės – būgnų kalba gali būti pranešama apie mirtį, šventes, kovas, prekybą ir net perduodami pasakojimai ar eilėraščiai. Komunikacijos funkcija – švilpimas girdimas nuo 200 iki 2000 metrų; būgnų dundesys – 10 ir daugiau kilometrų; toli perduodant žinią, naudojamas sustiprinimas tarpiniuose taškuose. Būgnų kalba naudojama Afrikoje, Pietvakarių Azijoje ir Indonezijoje. Švilpimo kalba paplitusi Afrikoje, Azijoje, Pietų ir Vidurio Amerikoje ir Europoje. Daugiausia tyrinėtos švilpimo kalbos – Kanarų salų, Turkijos, Meksikos, Pirėnų. Nors ir retai, tačiau šios kalbos

naudojamos ir dabar. Pakaitalo funkcija silpna, nes naudojami ženklų rinkiniai yra riboti.

Garsinės kalbos pakaitalai naudojami ir specialiojoje pedagogikoje; kurčiųjų bendravimui naudojama ženklų sistema, kur garsinė kalba pakeičiama lūpų judesiais ir rankų ženklais.

Dirbtinės visuotinės kalbos ir pasigrafijos

Visuotinė (universalioji) kalba reikalinga kaip bendra komunikacijos priemonė, pasaulinė pagalbos kalba. Visuotinė kalba – tai arba kalba apskritai, arba raštas, arba garsų kalba. Visuotinis raštas dar vadinamas pasigrafija. Šis žodis kilęs iš graikų kalbos. Kartais naudojamas ir terminas ideografija. Visuotinei garsų kalbai pavadinti buvo ssiūlomi terminai pasifrazija, pasilogija, tačiau jie nepaplito.

Visuotinę kalbą bandoma sukurti nuo XVI–XVII amžiaus. Iš pradžių tai buvo tik teoriniai ir filosofiniai darbai. Tik nuo XIX a. pradėta kurti praktiniam naudojimui skirtas kalbas. Buvo siekiama sukurti pasaulinę pagalbos kalbą. Iki šiol iš viso sukurta daugiau kaip 100 universalių kalbų. Semiotiniu požiūriu visuotinė kalba yra įdomi ir kaip tam tikra ideali bendravimo priemonė.

Garsinės kalbos ir pasigrafijos

Garsinės kalbos. Sukurta daug įvairių garsinių visuotinių kalbų: esperanto, volapiuk, ido, interlingve, basic, reformuota lotynų kalba ir kkt. Kai kurios pasaulinės pagalbos kalbos buvo sudaromos struktūriškai supaprastinant kitą kalbą. Taip buvo sukurta reformuota lotynų kalba, Peano pasiūlyta lotynų kalba be fleksijų (Latino sine flektione) ir dabar plačiai paplitusi Basic English; žodis Basic čia žymi santrumpą iš British, AAmerican, Scientific, International, Commercial (Britų, amerikiečių tarptautinė mokslinė komercinė anglų kalba). Pastarosios žodynas – 850 žodžių, gramatika supaprastinta atmetant netaisyklingumus. Kuriant universaliąsias kalbas buvo stengiamasi parinkti motyvuotus ženklus. Iš pradžių stengtasi kurti kalbą taip, kad garsai atitiktų kalbos turinį. Vėliau to buvo mažiau paisoma.

Pasigrafijos. Minėtinos tokios visuotinio rašto kalbos: safo, picto, semantografija. Visuotiniam raštui kurti buvo bandoma naudoti įvairius ženklus. Kaip pasigrafinius ženklus ne kartą buvo bandoma vartoti skaičius. Automatinio vertimo bandymai parodė skaičių vartojimo neperspektyvumą. Pasaulinei pagalbos kalbai sukurti buvo bandoma vartoti net ir natas.

Viena iš tokių kalbų yra solresolis, kurią sukūrė J. F. Siudra 1817 m. Jos ženklų rinkinį sudaro 7 muzikos natos: do, re, mi, fa, sol, la, si. Žodžiai sudaromi iš natų derinių. Pavyzdžiui, si –– žymi „taip“, do – „ne“, dore – „aš“, redo – „mano“, doredo – „laikas“, doremi – „diena“. Priešingos reikšmės žodžiai gaunami sukeičiant skiemenų tvarką, pavyzdžiui, misol – „gėris“, solmi – „blogis“. Solresolio žodžius galima užrašyti ne tik natomis, bet ir raidėmis, skaičiais; juos galima ištarti, išdainuoti ar išgroti, pavaizduoti 7 spalvomis. Už solresolio kalbos projektą autorius 1861 m. Londono tarptautinėje parodoje buvo apdovanotas Garbės medaliu.

Filosofinės universaliosios kalbos idėja

Iki XVII a. universaliojo mokslo pasaulio kalba Europoje buvo lotynų kalba. Jai pplintant kilo visuotinės kalbos idėja. Šią idėją palaikė ir plėtojo žymūs filosofai. Vienas iš jų buvo Leibnizas. Taip susiformavo filosofinės universaliosios kalbos idėja. Ji nemažai paveikė semiotikos raidą. Universaliosios filosofinės kalbos idėjos raidoje pažymėtini keturi vardai – Dekartas, Dalgarnas (Dalgarno), Wilkinsas ir Leibnizas. Dekartas pasiūlė universalios kalbos idėją, tačiau jos neįgyvendino ir netgi abejojo jos galimumu. Vienas iš pirmųjų Newtono darbų, Of a Universal Language, buvo paskirtas universaliosios kalbos kūrimui. Spėjama, kad šį darbą jis parašė 1661 m., studijuodamas Kembridžo universitete ir būdamas tik aštuoniolikos metų. Darbas nebaigtas, išleistas tik 1957 metais.

Dalgarno sematologija. Dalgarnas, kaip ir Newtonas, universaliąją kalbą pabandė sukurti praktiškai. Ją aprašė 1661 m. išleistame savo darbe Ars signorum, vulgo character universalis et lingua philosophica. Šį savo darbą Dalgarnas dar vadino Sematologijos traktatu. Kuriamoje kalboje siekė pašalinti tokius visus kitoms kalboms būdingus trūkumus, kaip pertekliškumas, anomalijos, daugiaprasmiškumas, vienodas skambesys. Pradų skaičių siekė sumažinti iki keleto. Ars signorum sudaryta iš lotynų alfabeto raidžių. Ją atitiko ir garsinė kalba.

Wilkinso visuotinės kalbos pagrindai. Siūlomą universaliąją kalbą 1668 m. Wilkinsas aprašė savo darbe Ese apie tikruosius simbolius ir filosofinę kalbą (Essay Towards a Real Character and a Philosophical Language). Ši kalba susideda iš garsinės kalbos ir nuo jos visai nepriklausančios pasigrafijos. Wilkinso kkalbos pagrindas iš esmės toks pat kaip ir Dalgarno. Skiriasi didesniu kategorijų diferencijavimo laipsniu. Wilkinso pasigrafija susideda iš 40 pagrindinių ženklų, kurie skirti giminėms, kaip, pavyzdžiui, pasaulis, elementas, akmuo, ir įvairių kabliukų, jungčių skirtumams ir rūšims žymėti.

Leibnizo Characteristica universalis. Leibnizas manė, jog Dalgarno ir Wilkinso kalbos yra nepakankamai išplėtotos filosofiniu požiūriu. Savo kalbą jis vadino Characteristica universalis. Šios idealios kalbos simboliais Leibnizas bandė imti įvairius ženklus: semografinius ženklus, skaičius, raides, grafinius-geometrinius ženklus – linijas, figūras, diagramas. Kiekvienas ženklas atitiko sąvoką, o ne žodį arba raidę. Leibnizo projektas susidėjo iš keleto dalių, kurias jis vadino „menais“. Tai ars characteristica (simbolių menas), kur sudėtingos sąvokos suvedamos į paprastas, toliau nedalomas. Elementarių ženklų rinkinį Leibnizas vadino žmogiškosios minties alfabetu (alphabetum cogitationum humanarum). Iš šio minčių alfabeto turi būti sudaromos sudėtingos sąvokos. Tai atliekama pagal ars combinatoria (kombinatorikos meno) taisykles. Nuo vienų ženklų prie kitų turi būti pereinama naudojant skaičiavimą (calculus rationator) pagal formalias taisykles. Universaliajai kalbai reikalinga ir dar viena dalis – ars inveniendi (atradimo menas), skirta naujoms tiesoms atrasti. Naudojant visus šiuos „menus“ universalioji kalba turėjo tapti tam tikra minčių algebra, kuri leidžia patikrinti mąstymo teisingumą mechaninėmis skaičiavimo operacijomis. Dabar tai laikoma utopiniu bandymu, nes išaiškinta, kad mąstymo reiškinių sudėtingumas žymiai pranoksta mmechaninių operacijų lygį. Nepaisant to, Leibnizo aprašyta kalba lieka reikšminga. Joje glūdi šiuolaikinės simbolinės logikos pradai. Sąvokų suvedimo į elementarius vienetus bandymas atitinka šiuolaikinės struktūrinės semantikos idėjas.

Dabartinė universalios kalbos idėjos būsena

Šiuolaikinė logikos (formalioji) kalba. Simbolinė logika yra universali priemonė nagrinėti išgrynintus minties pavidalus. Leibnizo siekto kalbos universalumo lygio atsisakyta. Viena iš pirmųjų tokių kalbų buvo Frege’s 1879 m. pasiūlyta sąvokų kalba. Tai buvo formalizuota kalba, kurioje teiginiams ir predikatams vaizduoti naudojama pasigrafinių ženklų sistema. Šiuolaikinės kalbos pritaikomos siauresniems nei anksčiau norėta tikslams – matematikai, logikai, fizikai.

Praktinės universaliosios kalbos. Jų sukurta nemažai. Tai jau dabar užmiršta švedų vienuolio sukurta volapiuk (1879) ir dabar plačiai vartojama Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto (1887). Naujos kalbos yra ido – Esperanto atšaka (1907), interlingue – sudaryta lotynų kalbos pagrindu, novialė (1928), neo (1961). Pagalbos kalbas tiria kalbotyros sritis interlingvistika.

Yra sukurta ir praktinių rašytinių kalbų – pasigrafijų: dažniausiai iš ikoninių ženklų (pavyzdžiui, safo, picto – 1944 m.), tačiau jos nepaplito kaip universalios komunikacijos priemonės. Viena iš geriausių pasigrafijų – semantografija (1949, C. K. Bliss), sudaryta iš maždaug 100 ikoninių, indeksinių ir simbolinių ženklų bei keleto sintaksinių taisyklių išraiškoms sudaryti. Nors šios pasigrafijos kūrėjas, minėtasis Blissas, kūrė ją mokslininkams, verslininkams bendrauti, tačiau ji dabar tevartojama tik specialiojoje pedagogikoje

ir medicinoje.

Esperanto. Esperanto kalba – viena iš labiausiai paplitusių dirbtinių kalbų. Ji lengvai išmokstama, paprasta vartoti. Šia kalba išleista ir leidžiama knygos, žurnalai, vyksta tarptautinės esperantininkų konferencijos. Esperantą mokančių ir vartojančių yra ir Lietuvoje. Jos kūrėjas Liudvikas Lazaris Zamenhofas, gimęs Balstogėje, šią kalbą baigė kurti gyvendamas Lietuvoje, Veisiejuose. Taigi esperantas sukurtas Lietuvoje. 1887 m. ji buvo pirmą kartą pristatyta išleistoje nedidelėje 40 psl. knygelėje „Tarptautinė kalba“.

Glosa. Viena iš naujausių praktinių universalių kalbų – glosa. Ji ypač lengva: sakoma, kad jją išmokti galima per keliolika ar keliasdešimt dienų (esperanto – per 2–3 metus). Pasiūlyta 1992 metais. Glosos pagrindą sudaro interglosa – prieš 51 metus anglų filologo Lanseloto Hogbeno sukurta kalba. Interglosoje panaudota 880 svarbiausių žodžių šaknų. Šią kalbą praplėtė V. Eshbi ir R. Klarkas. Glosoje panaudota 1000 graikiškų ir lotyniškų žodžių šaknų. Galūnes sudaro lengvai įsimenamos santrumpos, pavyzdžiui, būtąjį laiką žymi dalelė pa, būsimąjį – fu, esamąjį – nu. Dabar glosos mokomasi 20 šalių. JAV Atlantoje ir Džordžijoje norima ją ppadaryti privaloma mokyklose. Tačiau kol kas ją moka vos keleta tūkstančių žmonių.

Kalbos stiliai

Kalbos stiliai skirstomi įvairiais pagrindais, todėl jų yra įvairių rūšių. Iš antikos laikų yra atėjęs stilių dalijimas pagal kalbėjimo toną į aukštąjį, vidurinį ir žemąjį. Pagal emocinį kalbos ppriemonių atspalvį skiriami iškilmingasis, oficialusis, intymusis, humoristinis, ironiškasis, satyrinis stiliai. Dabartinėje lietuvių kalbotyroje svarbiausiomis stilistinėmis kalbos atmainomis pripažįstami funkciniai stiliai. Pagrindiniai jų skyrimo pagrindai yra du: kalbos vartojimo sritis ir būdingoji funkcija. Kalba vartojama buitinėse situacijose, administracinėse įstaigose, mokslo darbuose, grožiniuose kūriniuose ir kitur. Kiekvienoje srityje vartojama lietuvių kalba yra šiek tiek kitokia; istoriškai susiklosčiusios savitos kalbos atmainos ir vadinamos funkciniais stiliais.

Funkciniai stiliai susiję su skirtingomis žmonių bendravimo ir veiklos sritimis: meninis stilius – su grožine kūryba, mokslinis- su mokslo veikla, administracinis – su valstybės, valdžios įstaigomis, dokumentų rengimu, buitinis – pirmiausia su buitinėmis situacijomis, o publicistinis – su politika, žiniasklaida.

Tekstų, kurie atliktų tik vieną kurią nors funkciją, esama palyginti nedaug; kur kas dažniau kelios funkcijos eina drauge, pinasi. Tada kkalbos stilius būna sudėtingesnis, tame pačiame tekste ,,sutaria” skirtingų stilių elementai.

Taigi funkciniai stiliai susidaro veikiami skirtingų kalbos vartojimo sričių ir kalbėjimo akto funkcijų, o svarbiausias funkcinio stiliaus rodiklis yra kalba, jos savitumas, vartojimo būdas, bet paprastai jų skiriami penki: administracinis, buitinis, meninis, mokslinis ir publicistinis stiliai.

Buitinis stilius

Seniausias iš visų funkcinių stilių yra buitinis; artima jam reikšme vartojamas ir terminas šnekamasis stilius.

Šis stilius yra kasdieninio bendravimo – namų, gatvės, kelionės, bendro darbo ar žaidimo – kalbos būdas. Kalbama apie nesudėtingus dalykus, aaplinkos daiktus, pasakojama apie save ar pažįstamus, perpasakojamos girdėtos istorijos, prašoma, kviečiama, dėkojama, skundžiamasi, liepiama ir panašiai. Svarbiausioji šio stiliaus funkcija – paprasto bendravimo. Kasdieninėse situacijose žmonės kalbasi ne todėl, kad reikia pateikti dalykinę informaciją, o norėdami pasakyti kokius nors būtinus dalykus ar šiaip pasišnekėti, išsikalbėti. Tose situacijose neretai pinasi visos svarbiausios kalbėjimo funkcijos: bendravimo, pranešimo ir poveikio.

Buitinio stiliaus ypatybės. Įprastinė šio stiliaus reiškimosi forma yra sakytinė. Rašytine forma jis gyvuoja privačiuose laiškuose, kai kuriuose laikraščio interviu, grožinių kūrinių buitiniuose dialoguose; pastarasis atvejis nėra grynas buitinis stilius, o stilizacija, to stiliaus imitavimas.

Ryški buitinio stiliaus ypatybė – neoficialumas. Neoficialaus bendravimo aplinkoje galima kalbėti laisviau, čia paprastai nėra kada rūpestingai apgalvoti žodžių. Šiame stiliuje atsiranda lyg ir netikslių, nelogiškų pasakymų, bet šičia jie nepažeidžia to stiliaus normų, yra įprasti, pateisinami.

Sakytinei buitinio stiliaus formai itin svarbu intonacija. Ypač pažymėtinai, kad tam tikra intonacija teigiamajam sakiniui suteikia priešingą – neigiamą, ironijos – reikšmę, o neigiamam – teigiamą. Tai pat buitinio stiliaus požymis – glaudus ryšys su dialogu. Po vieno kalbėtojo žodžių tuojau pat eina pašnekovo replika. Kalbantysis į pašnekovą kreipiasi, Kokiu žodžiu ar posakiu (matai, supranti, klausyk, kad tu žinotum.) rodo palaikąs ryšį.

Buitiniam stiliui būdinga trumpinti. Vietoj dalykinių stilių dvižodžių, daugiažodžių pavadinimų čia vartojamas vvienas žodis. Šiame stiliuje pridera elipsės, nutylėjimai, nepilnieji sakiniai. Dažnai numetamas žodžio galas, vartojamos trumpos žodžių lytys: rašyt (rašyti), važiuojam(važiuojame)aukštom liepom(aukštomis liepomis).

Su kalbos laisvumu bei trumpinimu susijęs buitinio stiliaus ekspresyvumas: gyvoji šnekamoji kalba dažnai būna emocinga ir vaizdinga. Pirmiausia jai, tai kalbai, priklauso jaustukai, ištiktukai, maloniniai ir šiurkštūs žodžiai, t. y. žodžiai, tiesiogiai reiškiantys vertinimą, santykį su tuo, apie ką kalbama ir su kuo kalbama. Vaizdingos, nors dažniausiai įprastinės, ne individualios, yra šnekamosios kalbos metaforos: Nuskalbė mane (,,išviliojo pinigus”). Trumpi sustabarėję vaizdai yra frazeologizmai.- Stoviu kaip ant žarijų, – sako moteris eilėje. – Vaikus palikau miegančius. Lyginamasis frazeologizmas kaip ant žarijų ne tik išreiškia sąvoką ,,nerami”, bet ir kuria vaizdą, ryškiau perteikia kalbančio asmens jausminę būseną. Kur dalykinėje, oficialioje kalboje vartojamas tiesioginis sąvokos pavadinimas, buitinėje aplinkoje dažnai pasakomas frazeologizmas.

Išraiškinga yra buitinio stiliaus sintaksė. Minėtos konstrukcijos, susijusios su svarbiausio žodžio pakartojimu: drybso bedrybso, nori nenori, kam jau kam. Ryškų to stiliaus atspalvį turi ekspresyvūs pasakymai, sudaromi pagal tokias sintaksines schemas: Ėmė ir išplepėjo, išvažiavo. Dažnai daiktavardis sudvejinamas įvardžiu, – pastarasis vartojamas tarsi pertekliškai: O marti – ar jai rūpės senosios nušutę drabužiai!( I.S.)Šičia, kaip matome, ekspresyvumas susijęs ne su trumpinio, o su priešingu – savotiško pertekliaus, atsirandančio norint ką pabrėžti, polinkiu.

Būdingesnieji ššnekamosios kalbos trūkumai. Buitinis šnekamasis stilius ir šnekamoji kalba nėra tas pats: ne viskas, kas joje vartojama, priklauso bendrinei kalbai, jos buitiniam stiliui. Šnekamojoje kalboje būna ir neigiamų reiškinių. Būdingiausi yra šie:

a) parazitinių žodžių vartojimas. Tai nemotyvuotas, įkyrus tam tikrų žodžių kartojimas. Dažni parazitai yra taip sakant, atseit, vadinasi, reiškia, bendrai; pastarieji du, vartojami kaip įterpiniai, pažeidžia ir kalbos normas, yra nekūrybiški vertiniai;

b)barbarizmų, žargonizmų vartojimas. Nemotyvuotas jų vartojimas pažeidžia ne buitinio stiliaus, o visos bendrinės kalbos normą;

c) nemotyvuotas kitų (knyginių) stilių išraiškos priemonių vartojimas. Pavyzdžiui, atneštinis buitiniame tekste atrodo tarptautinės kilmės prieveiksmis specialiai: Specialiai atvažiavau į miestą nusipirkti citrinų – ir nė vienos negavau. (šnek.) Tą prieveiksmį galima išvis praleisti arba mintį paprasčiau: Vien dėl citrinų atvažiavau į miestą.

Buitinio stiliaus pavyzdys:

,, – Žinoma, konjako, kuriuo mes vaišiname klientus, jūs nepalietėte, bet išmaukėte gerąjį, kurį geria ponas Kėsteris.

Šypsnys dulktelėjo raukšlių išvagotame Matildos veide.

– Kas teisybė, tai teisybė, – apie tai aš nusimanau. Bet jūs neišduosite manęs, pone Lokampai? Vargšės našlės?

Aš papurčiau galvą.

Šiandien ne.

Ji nuleido pakaišytus sijonus.

Tai aš išgaruoju. Jeigu dabar ateis ponas Kėsteris. šimts kalakutų!

Aš priėjau prie spintos ir atrakinau ją.

Matilda.

Ji skubinai atsverdėjo pas mane. Aš iškėliau rudą keturkampį butelį.

Ji protestuodama pakėlė rankas.

– Čia tai ne mano darbas! Garbės žodis! To

tai neliečiau!

Žinau, – tariau aš ir pripyliau pilną stiklą. – O jūs žinote, kas čia?

Kur nežinosi! – Ji apsilaižė. – Romas! Senas senas Jamaikos romas!

Puiku. Tai ir išgerkite stiklą! “ (Erich Maria Remark ,,Trys draugai”)

Mokslinis stilius

Dalykiniai stiliai. Dalykiniai stiliai labai skiriasi nuo buitinio. Pastarajame vyrauja sakytinė kalbos forma, o šiuose – paprastai rašytinė. Net tada, kai mokslinis pranešimas daromas žodžiu, prieš tai jis būna parengtas raštu.Ten – dialogas, čia – monologas. Ten – neoficialus, gyvumas, emocingumas, čia-tikslumas, savotiškas sausumas.

Iš ddalykinių stilių pirmiausia aptarkime mokslinį. Su juo susiduriame nuo pat pirmų dienų mokykloje: šiuo stiliumi parašyti moksliniai vadovėliai, juo, nors kiek paįvairintu, mokslo dalykus mums perteikia mokytojai, juo objektyvią mokslo tiesą kartojame patys, kai prie lentos įrodinėjame teoremą.

Mokslinio stiliaus ypatybės. Svarbiausia mokslinio teksto paskirtis – skelbti patirtį. Atskiros mokslo šakos tiria skirtingus gamtos ar visuomenės gyvenimo reiškinius, bet visų mokslo tekstams būdinga keletas bendrų ypatybių: kalba čia tiksli, aiški, glausta, mintys dėstomos nuosekliai, logiškai siejamos.

Mokslo kalba sausoka, be emocijų, vaizdų. ŽŽinoma, esama šiokių tokių skirtumų tarp mokslo sričių. Sakysim, matematikos tekstas ,,sausesnis” už literatūros mokslo darbą, bet ir pastarojo autorius rašo dalykiškai, veikia skaitytoją samprotavimais, o ne meniniais vaizdais. Mokslinei kalbai būdingi terminai – tiksliai kurios nors srities sąvoką apibrėžiantys žžodžiai bei žodžių junginiai. Neretai žodyno vienetas, buitiniame stiliuje vartojamas kaip paprastas žodis, patekęs į mokslo kalbą įgyja naują, savitą, terminę reikšmę. Pavyzdžiui: laukas – be medžių, paprastai lygi vieta; dirva, žemės plotas. Fizikoje, laukas – erdvė, kurioje reiškiasi jėgos, sąveika(elektrinis, magnetinis, bangų laukas).

Šalia tikslumo ypač svarbus mokslinio teksto požymis yra logiškumas, minčių dėstymo nuoseklumas. Mintys tarp savęs būna susijusios įvairiais santykiais: sekos, paaiškinimo, patikslinimo, priežasties, prieštaros, apribojimo, nuolaidos, rezultato ir kt. Minčių nuoseklumui padeda tam tikros sakinių siejimo priemonės. Skyrium minėtini įvairūs įterpiniai, pabrėžiantys vienokį ar kitokį minčių ryšį:

Žodžiais pirma, . antra, . nurodomas teiginių eiliškumas.

Teiginio tikrumas, svarbumas pabrėžiamas žodžiais aišku, be abejo, savaime suprantama, žinoma.

Abejonę, netikrumą autorius reiškia žodžiais galbūt, turbūt, matyt, rodos, tikriausiai, galimas daiktas.

Antriniai, papildomi, kartais ppriešingi duomenys pateikiami su įterpiniais be to, beje, kita vertus.

Atkreipiamas dėmesys į argumentavimą, jo formą(kitaip sakant, kitaip tariant, trumpai sakant).

Įterpiniais su žodžiais anot, pasak, manytum, nuomone, tvirtinimu ir pan. Nurodomas teiginio pagrindas, šaltinis.

Išdėsčius keletą teiginių, iš jų daroma išvada gali būti pabrėžta žodžiais taigi, vadinasi.

Mokslinio stiliaus žanrai. Kaip ir grožiniai kūriniai, mokslo darbai pagal apimtį, tikslus skirstomi į rūšis, vadinamuosius žanrus. Įprasčiausi rašytiniai mokslinai žanrai yra monografija, straipsnis,tezės, vadovėlis, sakytiniai – paskaita, pranešimas. Monografija – tai mokslo veikalas, kuriame išsamiai nnagrinėjama kuri nors viena problema ar tema. Straipsnis – palyginti nedidelis mokslinis rašinys, skelbiamas žurnale, rinkinyje. Kartais vartojamas žodis studija – juo vadinamas nemažos apimties mokslo darbas, išleistas atskira knyga arba išspausdintas rinkinyje. Tezės – tai trumpai suformuluoti pagrindiniai pranešimo, paskaitos teiginiai. Vadovėliu vadiname kurios nors mokslo srities mokomąją knygą.

Mokykliniai mokslinio stiliaus rašiniai. Mokslinis stilius geriausiai tinka ir teksto analizei bei interpretacijai; žinoma, interpretacija gali būti rašoma ir laisvesniu – publicistiniu, estetiniu – stiliumi. O stiliaus kultūra priklauso nuo viso rašinio,,organizacijos”: stambiųjų ir smulkesniųjų dalių(įžangos, dėstymo ir pabaigos, pastraipų, sakinių), teiginių ir argumentų loginio ryšio, nuo kalbos priemonių.Moksliniams darbams būtinos pagrindinės dalys: 1) pratarmė, 2) įvadas, 3) medžiagos dėstymas, 4) išvados, 5) bibliografija.

Mokslinio stiliaus pavyzdys:,,Geometrinis kūnas, apribotas plokščiaisiais daugiakampiais, vadinamas briaunainiu. Plokštieji daugiakampiai vadinami briaunainio sienomis, jų kraštinės – briaunomis, o viršūnės – briaunainio viršūnėmis. Atkarpos, jungiančios dvi viršūnes, esančias ne vienoje sienoje, vadinamos briaunainio įstrižainėmis.

Briaunainis vadinamas iškiluoju, jei jis yra vienoje pusėje nuo kiekvienos jo sienos plokštumos. ” (,,Matematika 12 kl.”)

Administracinis stilius

Su administraciniu stiliumi susiduriame kiekvieną kartą, kai tvarkome vadinamuosius valdinius reikalus: rašome prašymus, pildome kvitą, skaitome įsakymą, gauname pažymėjimą.

Administracinio stiliaus skiriami trys postiliai su atitinkamais žanrais:

1) juridinis – tai įstatymas, įsakas, nuostatai, statutas.

2) kanceliarinis – ttai aktas, instrukcija, įsakymas, potvarkis, protokolas, įgaliojimas, pakvitavimas, pareiškimas, prašymas, charakteristika, gyvenimo aprašymas ir kt.

3) diplomatinis – tai deklaracija, komunikatas, konvencija, memorandumas,nota, sutartis.

Kai kurie žanrai priklauso ir kanceliariniam stiliui, vadinamiems reikalų raštams. Iš visų postilių mums kol kas svarbiausiais kanceliarinis, jo žanrai, nes tokius raštus patys turime mokėti tinkamai rašyti.

Tipinį administracinio teksto turinį sudaro valdiniai bei valstybiniai reikalai. Vyrauja pranešimo funkcija, šalia jos reiškiasi valdymo: įstatymų laikomės, nutarimus vykdome. Administracinio stiliaus būdingos stiliaus ypatybės yra oficialumas, standartas, dalykinis tikslumas, aiškumas, glaustumas, logiškumas; nebūdingos – individualumas, emocingumas, vaizdingumas.

Administracinio stiliaus kalba artima mokslinei, tik šabloniškesnė. Joje vartojama ypač daug standartinių frazių, vadinamųjų klišių, pvz.: atleisti iš darbo, eiti pareigas, paduoti skundą. Šabloniški pasakymai šio stiliaus tekstuose nėra trūkumas, o būtina ypatybė: jie padeda visiems vienodai suprasti tekstą, leidžia lengviau, greičiau tvarkyti valdinius reikalus. Žodžiai vartojami tiesioginėms reikšmėmis, būdinga profesinė terminija. Dažni veiksmažodiniai daiktavardžiai, neveikiamieji dalyviai. Tik kai kuriuose dokumentuose vartojami trumpi sakiniai, šiaip jau šiam stiliui būdingi ilgi sakiniai.

Administraciniam tekstui svarbu ne tik stilius, bet ir griežtai nustatytas dokumento dalių išdėstymas. Reikalų rašto tvarkos ir įprastinės kalbinės raiškos laikymasis rodo rašančio asmens kultūrą.

Su standartu, šabloniškumu glaudžiai susijusi kita administracinio stiliaus ypatybė – oficialumas. Oficialesnį toną galima pajusti net iš vieno žodžio, vienos ggramatinės formos. Šis stilius labiausiai iš visų dalykinių stilių nutolęs nuo gyvosios šnekamosios kalbos.

Administracinio stiliaus pavyzdys: ,,Klientas atsakingas už visas su kortele atliktas operacijas, taip pat už visų Sutartyje numatytų ir kitų su kortelės turėjimu susijusių Kliento ar Kortelės turėtojo įsipareigojimų vykdymą.

Klientui ar kortelės turėtojui pateikus prašymą paskelbti kortelę negaliojančią

Bankas neatsako už Kliento ar Kortelės turėtojo nuostolius, patirtus dėl kortelės paskelbimo negaliojančia, jei Bankas paskelbė kortelę negaliojančią Sutartyje numatytais atvejais ir tvarka.”(Hansabankas ,,Mokėjimo kortelės sutartis”)

Publicistinis stilius

Publicistika vadinami aktualios visuomenės tematikos, faktiniais duomenimis paremti, tiesiogiai reiškiantys autoriaus požiūrį ir idealus kūriniai.

Vartojimo sritys. Svarbiausios šio stiliaus vartojimo sritys yra laikraštis, radijas ir televizija, kitaip tariant, žiniasklaida. Kronika bei žinutė, komentaras, probleminis straipsnis, reportažas, viešas laiškas, interviu, recenzija, feljetonas, apybraiža – būdingi laikraštiniai žanrai. Beje, ne visa, ką skaitome laikraščiuose, yra publicistika.

Vadinamųjų publicistinių nukrypimų būna grožiniuose kūriniuose. Yra rašytojų, kurių raštuose susipynusios publicistika ir grožinė proza.

Sakytine forma publicistinis stilius iš seno gyvuoja oratorių kalbose, o mūsų laikais – ir radijuje, televizijoje, kino kronikoje, dokumentiniuose filmuose. Publicistinio žodžio reikia mitinge, iškilmingoje šventėje, jubiliejiniame minėjime.

Turinys. Iš publicistikos apibūdinimo matyti, kad jos turinį sudaro visuomenei aktualios temos

Funkcijos. Publicistinio teksto autoriaus tikslas – ne tik informuoti visuomenę, pateikti faktinių duomenų, bet ir propaguoti savo

idėjas, idealus, daryti įtaką, veikti. Taigi čia matome dviejų funkcijų – pranešimo ir poveikio – sąveiką. Be to, laikraščio, radijo, televizijos teikiamas pranešimas yra skubi informacija; tai ryškus skirtumas nuo mokslinio pranešimo.

Būdingieji stiliaus bruožai. Nuo kitų stilių publicistinis skiriasi socialiniu vertinimu. Dalykas, apie kurį kalbama, čia tiesiogiai, atvirai, teigiamai arba neigiamai, vertinamas visos visuomenės ar visuomenės grupės požiūriu: naudinga ar žalinga, gražu ar negražu, dora ar nedora. Net ir tada, kai reiškiama vieno asmens nuomonė, kalbama apie visuomenei aktualius, svarbius ddalykus.

Kalbos ypatybės susijusios su tarpine publicistinio stiliaus padėtimi tarp dalykinės ir meninės raiškos, su dviem jo funkcijomis, todėl dalykiškumas, tikslumas, glaustumas pinasi su emocingumu, tam tikru vaizdingumu. Kurių ypatybių daugiau, kurių mažiau, priklauso nuo žanro. Laikraštinio stiliaus žanrai: kronika – įžanginis straipsnis ar komentaras – interviu – reportažas – apybraiža – feljetonas. Kronikos rašomos gana sausu, šablonišku stiliumi. Einant eilute iš kairės į dešinę daugėja emocingumo, vaizdingumo, atsiranda net išmonės, sąlygiškumo – kaip grožiniuose kūriniuose. Feljetonas yra ne tik publicistikos, bbet ir grožinės literatūros žanras. Kita vertus, laikraštiniai žanrai – straipsnis, recenzija gali būti artimi moksliniam stiliui. Recenzija būna arba mokslinio stiliaus, arba mokslinės publicistikos žanras.

Publicistikos, ypač laikraštinės, vaizdingumas kitoks negu šnekamosios kalbos ar grožinės literatūros. Šnekamasis stilius daugiausia remiasi įįprastinės vaizdinės raiškos priemonėmis, atsiradusiomis gyvoje kalboje, žmonėms privačiai bendraujant. Laikraštinis vaizdas atsiranda ne individams bendraujant, o masinėje komunikacijoje.

Dar labiau negu tokie laikraštiniai žanrai kaip apybraiža, feljetonas su grožine literatūra vadinamoji meninė publicistika.

Su žanrine bei stilistine publicistikos įvairove susijęs ir jos emocinio tono įvairumas: vieni tekstai būna iškilmingi, kiti liūdni ir t.t.

Publicistinių tekstų trūkumai. Publicistinį stilių veikia administraciniai raštai. Dėl to kai kurių žurnalistų rašinių stilius darosi sunkus, sakiniai užgriozdojami negyvais, ištęstais abstraktokos reikšmės pasakymais.

Publicistinio stiliaus pavyzdys:,,Lietuva Europoje – pirmaujančiose vietose pagal televizijų skaičių vienam gyventojui. Kartais girdėti teigimų, jog tokiai mažai valstybei per daug keturių nacionalinių televizijų.

Kartais žadama, jog viena jų ankščiau ar vėliau turėtų bankrutuoti, tačiau to niekaip nesulaukiama. Ir gerai. Jų galėtų būti dar daugiau, ir kas žžino, galbūt kada nors televizijos galėtų valdyti valstybę.

Jokia čia ne fantastika. Jos ir taip jau seniausiai įsitvirtinusios mūsų šeimose. Kam reikalingi gaisrininkai ir santechnikai, jeigu turime laidą ,,TV pagalbą”, pasiruošusią padėti bet kada, kai po ranka turi TV kamerą ” (M.Mikutavičius ,,Televizija valdo valstybę”, ,,TV antena”)

Meninis stilius

Meninio stiliaus išskirtinumas. Meniniu stiliumi kuriama grožinė literatūra; dėl to jis vadinamas ir grožiniu, beletristiniu. Pasakymas meninis stilius gali turėti siauresnę ir platesnę reikšmę. Pirmuoju atveju šiuo terminu vadinama vaizdinga ir emocinga kalba. Tokia kkalba, sakysim, kuriamas grožinės prozos peizažas. Platesnė meninio stiliaus sąvoka – tai apskritai grožinės literatūros kalbos vartojimo būdas. Nevienodas yra to paties Žemaitės apsakymo peizažo ir dialogo stilius. Apskritai paimtas, atitrauktas nuo viso kūrinio, toks dialogas yra buitinio stiliaus pavyzdys, bet grožiniame kūrinyje jis – neatskiriama meninio teksto dalis, kurią galima vertinti tik siejant su kūrinio visuma. Buitinis dialogas čia atlieka ne bendravimo funkciją, kaip kasdieniniame gyvenime, o apibūdina veikėjus, plėtoja veiksmą ir pan. Taigi grožiniame kūrinyje vartojamų kitų stilių kalbos priemonių vaidmuo keičiasi – jos paklūsta estetinio poveikio funkcijai

Meninio stiliaus vieta tarp kitų funkcinių stilių daug kuo ypatinga. Grožinę literatūrą sudaro proza ir poezija, o visi nemeniniai tekstai yra proziniai. Meninio stiliaus centru laikytinas lyrinis eilėraštis; tai žanras, labiausiai nutolęs nuo nemeninių stilių.

Vaizdingumas. Iš ypatybių, skiriančių meninį stilių nuo nemeninių, ypač nuo dalykinių, pirmiausia minėtinas kalbos vaizdingumas. Nė vieno stiliaus tekstuose nerasime tiek vaizdingų palyginimų, metaforų ir kitokių vaizdinės raiškos priemonių kaip grožiniuose kūriniuose.

Esama ir tokių kalbos priemonių, kurios tik čia, žodžio meno kūriniuose, ir vartojamos, sakysim, išplėstinė metafora – vaizdo perkėlimas, plėtojamas per visą pastraipą, posmą, per kūrinį. Pavyzdžiui, tokia išplėstinė metafora yra populiarus Marcelijaus Martinaičio eilėraštis ,,Tu numegzk man, mama, kelią”.

Kita vertus, meniniai vaizdai būna kuriami ir nnevaizdingais žodžiais, ne vaizdinės raiškos priemonėmis. Meninio kūrinio kalba ne visada būna vaizdinga, bet visada – vaizdinė.

Individualumas. Kita ryški meninio teksto ypatybė yra jo stiliaus individualumas. Nė vienam nemeniniam stiliui ši ypatybė nėra taip būdinga.

Nemeninių stilių esmę, savitumą gana gerai suprasti nagrinėjant vien tų tekstų kalbą, o grožinio kūrinio stilius – ne tik kalbos savitumas; į jį įeina ir nekalbiniai elementai: kūrybos metodas, žanras, kompozicija, vaizdai, charakteriai. Tie nekalbiniai elementai savo ruožtu kuriami kalba, todėl ji yra svarbiausia stiliaus sudaromoji dalis.

Meninio stiliaus rašiniai. Kartais kūrybos, ypač eiliuotos, imamasi lengva ranka. Kiek prastų, neskoningų eiliuotų tekstų skaitome knygose, girdime dainuojamų, deklamuojamų viešuose sveikinimuose: nėra įdomesnio vaizdo ar įspūdžio, vargani rimai, šlubuoja ritmas, eiliavimo dėlei prikaišiota nereikalingų žodžių, sakiniai šleivi kreivi, nesusieti nei gramatikos, nei prasmės ryšiais. Taigi dar nesuvokta poezijos abėcėlė, o jau kuriama.

Meninio stiliaus rašinys yra itin parankus būdas minties bei jausmo savitumui išreikšti. Kiekvienas individualus stilius yra didelė kultūros vertybė.

Meninio stiliaus pavyzdys:

* * *

Praėjusį mes pažymėjome Kaino ženklu.

Tam, kuris ateina, ženklo dar nėra,

Išdeginkim jo sieloje balandį.

Dabar jis tikras – juokiasi ir verkia.

Ar jo tas namas žemės aušroje,

Ar jo ranka pasaulio galvą glosto?

Bet jau erškėtis žydi – jo karūnai.

Bet auga medis mumyse – jo kryžiui.

Tam, kurs ateina, kito ženklo nėr.

Jo kkraujo gėlę skinam skinam skinam.

(J.Marcinkevičius ,,.Iš tamsos išėjimas”)

Stilių sąveika

Žinome, kad viena kitą veikia skirtingos kalbos: skolinasi trūkstamų žodžių, posakių, darosi vertinių. Aišku, kad nėra uždari ir veikia vienas kitą skirtingi tos pačios kolbos stiliai.

Uždariausia, griežčiausia sistema yra administracinis stilius. Kitus stilius jis veikia, o pats svetimų raiškos priemonių neįsileidžia. Ypač tai būdinga įstatymams, dokumentams. Didesnę stiliaus laisvę gali turėti skelbimas – tai priklauso nuo jo turinio, adresato, vietos. Šiuo atžvilgiu dar reikėtų atkreipti akis į ataskaitą. Ji gali būti perdėm sausa, dalykiška, tinkama tik į bylą segti. Tokios būna ne tik administracinės, bet ir mokslinės ataskaitos. Tačiau esama ir kitokių ataskaitų – pranešimų, skirtų skaityti susirinkime, suvažiavime. Informacija tuose pranešimuose pinasi su poveikiu, administracinis ar mokslinis stilius – su publicistiniu. Tai, galima sakyti, pereinamasis, tarpinis žanras. Stilių sąveika ir yra ryškiausia tokiuose žanruose, jie tarytum grandys, jungiančios skirtingus į visumą – bendrinę kalbą.

Mokslinio stiliaus teksto laisvė didesnė, bet čia irgi paprastai vengiama kitų stilių priemaišų. Tik tada, kai mokslinis pranešimas skaitomas žodžiu, sakytine forma, dažniau pasirodo ir gyvesnių, vaizdingesnių žodžių.

Mokslinį stilių su publicistiniu sieja mokslinė publicistiniu. Būdingi jos pavyzdžiai yra visuomenei skirtos grožinių kūrinių, spektaklių filmų recenzijos. Tarpinę padėtį tarp mokslo ir publicistikos užima mokslo populiarioji literatūra.

Ypatingas yra buitinis

stilius. Jis veikia kitus stilius, daugiausia meninį, taip pat publicistinį, mokslinio stiliaus sakytinę formą, o savo ruož-tu – pats patiria stiprų dalykinį stilių poveikį. Dalykinėje kalboje, publicistiniame rašinyje šnekamosios kalbos žodžio ar pasakymo pasigriebiama tada, kai norima prabilti neoficialiai, gyviau, vaizdingiau.

Būdingas ir priešingas stiliaus reiškinys – į buitinius pokalbius veržiasi dalykinių stilių raiškos priemonės. Jeigu šitoks polinkis imtų gožti visus kitus, buitinis mūsų kabos stilius ilgainiui netektų gyvumo, sumedėtų. Kad taip neatsitiktų, neturėtume praprasti ryšio su dar gyvomis tarmėmis, su ttautosaka, klasikine literatūra.