Apie vestuvių dainas ir papročius

Turinys

Įvadas…………………………2

I.Vestuvinės dainos…………………………3

1. Vestuviniai papročiai ir dainos nyksta…………………..3

2. Vestuvinių dainų istorija…………………………3

II.Vestuvių papročiai…………………………4

1. Vestuvinių papročių istorija………………………..4

2. Kiekviena tauta turi savo papročius……………………4

Išvados…………………………8

Literatūra…………………………9

Priedas (senos močiutės interviu)………………………10

Įvadas

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.

Būsenos (buities) dainose mūsų liaudis pasisako savo jausmus sukeltus gyvenimo sąlygų. Visa, kas liečia žmogų kasdieniniame jo gyvenime, gavo savo atgarsį dainose. Būsenos dainos dėl savo daugumo ir dėl apdainuojamo dalyko gali bbūti suskirstytos į daugybę skyrių. Ypatingą vietą būsenos dainose užima vadinamosios vestuvių dainos, kuriose apdainuojama visa, kas liečia vestuves, nuotaką ir t. t. Senovės lietuvių vestuvės (svotba) trukdavo ištisą savaitę, ir beveik kiekvienas daromas žingsnis buvo lydimas dainos. Tad susidarė lyg ir vestuvių „ritualas“, apeigos su savo skirtingomis dainomis.

Šiame referate kaip tik ir aprašoma apie vestuvines dainas ir papročius.

Vestuvinės dainos

Iš daugybės lyrinių dainų lengviau galima išskirti vestuvinių dainų grupę. Tos dainos lydi tam tikras kaimo vestuvių apeigas ir šiaipjau per vvestuves dainuojamos. Vestuvinių dainų daugumas yra būdingiausias lietuvių lyrikos pavyzdys. Nykstant vestuvių papročiams, kai kurios šios grupės dainos tampa bendrinėmis dainomis, kitomis progomis dainuojamomis. Vienai vestuvinių dainų daliai tikyų apeiginių, kitų – šeimyninių dainų vardas.

Vestuvinėse apeigose ir dainose galime rasti llabai tolimos praeities atgarsių. Kai kurie siekia dar tuos laikus, kada žmonės, gyvendami didelėmis uždaromis šeimomis (giminėmis) vedė žmonas iš tos pačios giminės. Apie artimą vyrų ir žmonų giminystę kalba dainų „broleliai” ir „seselės”. Daug aiškesnių pėdsakų paliko dainose ir apeigose vėlesnė epocha, kada žmonės ėmė vesti svetimų giminių moteris. Pirmieji, kurie ryžosi sulaužyti senas vedybų tradicijas, turėjo smurtu grobti svetimos giminės nuotakas. Vestuvinės dainos kalba apie tai, kaip vieni klasta pavilioja mergaitę, ar ją nakčia išvagia, o kiti (dainos „broleliai”, t. y. tos pačios giminės atstovai) vejasi ir puola smurtininkus.

Panašumas tarp šių dienų ir senųjų laikų nuotakos likimo leido sugyventi dainoje seniausiems motyvams su naujaisiais, naujuosius šeimyninius santykius senaisiais žodžiais aptarti, senomis, amžiais nusistojusiomis formulėmis išreikšti.Senoviškus motyvus kaimo ddaininikai kartojo nesąmoningai, naudojosi jais kaip metmenimis naujaidainai atausti, o apeiginė vestuvių dalis virto grynu formalizmu.

Vestuvių papročiai

Vestuviniai papročiai atsirado labai seniai. Pirmą kartą lietuvių vestuvės paminėtos Petro Dusburgiečio kronikose 1286 m.

Pasak kronikininko, vienas lietuvis, vardu Pelužis, atvyko pas Sembos žemės brolius prašyti padėti jam užpulti kunigaikščio sodybą. Atvykęs užtiko ten sukviestus į vestuves beveik visus Lietuvos kilkminguosiu kaimynus. Kai šie nusigėrę sugulė, jis užpuolė juos ir nužudė 70 kunigaikščių drauge su šeimininku. Jaunąjį su jaunąją, kunigaikščių žmonas, šimtą žžirgų, auksą ir visus namų apyvokos daiktus jie išsigabeno. Čia galima išskirti tris etapus. Pirmąjį, kai senovės žmogus paprasčiausiai vogdavo moterį – savo būsimąją žmoną. Po to atsirado vestuvės pagal susitarimą arba išpirkimą. Jaunikis pirkdavo jaunąją. Ir, pagaliau, atsirado vedybos iš meilės. Tačiau dar ir šiandieną yra likę dviejų pirmųjų etapų likučiai. Išsireiškimas “atiduoti jaunąją” – tų laikų atgyvena, kuomet iš tikro jaunąją parduodavo.

Pajaunio vaidmuo šiuolaikinėse vestuvėse, manoma, likęs iš praeities, kada gerai ginkluotas karys (kaimynas, draugas) padėdavo jaunikiui nešti pavogtą jaunąją. O medaus mėnuo lyg simbolizuoja laikotarpį, per kurį jaunikis slėpdavo savo pavogtą jaunąją, o tėvai nustodavę jos ieškoti.

Pamergių istorija siekia senovės Romos laikus, kada iškilmingų vedybinių ceremonijų metu buvo privaloma turėti lygiai 10 liudininkių.

Paprotys vestuvių dieną jaunąją papuošti kažkuo melsvu atsirado senovės Izraelyje. Tais laikais jaunoji turėjo apsisiausti melsva juosta, todėl kad ši spalva simbolizavo švarą, meilę ir ištikimybę.

Pasaga vedybiniame korteže taip turi seną istoriją. Teigiama, kad buvęs paprotys – keistis arba atiduoti pasagas, kas reikšdavo valdžios pasikeitimą. Tokiu būdu pasaga reiškia, kad dabar vyras jaunajai turi didesnę valdžią, nei jos tėvas.

Vestuviniai papročiai pasaulyje labai įvairūs. Mat laimės jauniesiems tėvai ir svečiai skirtinguose kraštuose linki vis kitaip.

Airijoje jaunikiui vestuvių dieną paspendžia daug kliūčių ir, kol jis visų neįveiks, nnė iš tolo neprileidžia prie išrinktosios. Pabandyk vien įeiti į jos namus, kai prieš nosį užtrenkiamos visos durys, ant kelio ištempiamos virvės ir karingai nusiteikę nuotakos giminės kaulyte kaulija ne tik dovanėlių, bet ir linksmų anekdotų, dainų, šokių. Jaunasis juk turi įrodyti, kad nėra koks neranguolis, paniurėlis ar šiaip pirštu penimas slunkius.Antraip kam gi toks naujai giminei reikalingas?

Balio saloje, priklausančioje Indonezijai, tradicijos reikalauja, kad jaunikis pagrobtų nuotaką. Tiesa, pagrobimas neturi trukti ilgai: jau pirmajai parai baigiantis, būsimieji jaunavedžiai privalo ateiti pas tėvus su įkalčiais. Kitaip į šį reikalą įsikiš policija. Prieš vestuves jaunavedžiams nudilinami dantys. Taip daroma tikint, kad drauge ištverta kančia sustiprina jausmus.

Birmoje vestuvės vadinamos sujungtų rankų apeigomis. Dažniausiai vaikinas ir mergina pažįsta vienas kitą nuo vaikystės, todėl čia beveik visada vedybos būna iš meilės. Įsimylėjęs jaunuolis dovanoja savo išrinktajai gėlių, vaisių ir būtinai eilėraščių (savo arba svetimų). Sužadėtinei reikia būtinai ką nors padovanoti, kad ir menkiausią dalykėlį. Dovanos grąžinimas reiškia atsisakymą, o sutikimas duodamas eilėmis.Be to, būtina gauti tėvų sutikimą. Vestuvių data nustatoma pagal jaunųjų horoskopus.

Vestuvių ceremonija atliekama jaunosios namuose. Susirenka visi abiejų pusių giminės. Jaunuosius pasodina į sostą ant pakylos, o tėvas ar kuris kitas autoritetingas asmuo sujungia jų rankas ir pamerkia jas į indą su vandeniu. NNuo šiol jie vyras ir žmona. Jaunieji valgo iš vieno indo, vaišina vienas kitą ir svečius betelio lapais. Apeigos baigiamos tuo, kad jaunieji pavaišina visus dalyvius žaliąja arbata, o po to jau prasideda tikroji puota su dainomis ir šokiais.

Brazilijoje kai kuriose indėnų gentyse iki šiol pirmosios prisipažįsta mylinčios merginos. Savo mylimajam indėnė atneša puodą košės. Jeigu vaikinas košę suvalgo, vadinasi, bus vestuvės. Jeigu suvalgo ne visą – prašo leisti pagalvoti. Jei vaišių atsisako – nebus ir vestuvių.

Filipinų salose būsimajam jaunikiui tenka gyventi vienam trejus metus. Per tą laiką jis turi įgyti gyvenimiškos bei seksualinės patirties, kad po vestuvių nereikėtų dairytis į kitas. Jei po to nepraeina noras vesti, uošvių namuose tenka patarnauti, pavyzdžiui, užkurti ugnį, prinešti vandens. Tik taip galima įrodyti, kad vyro ketinimai rimti ir jis sugebės rūpintis savo žmona. Vestuvių dieną reikia mokėti suderėtą sumą – už nuotaką. Bet jei kas užmirštama: karvė, ryžių maišas arba net cigarečių pakelis, gresia vedybų iširimu. Vyru ir žmona tampama, kai jis paliečia savo išrinktosios kaktą. Toliau seka svaiginanti vestuvių puota , bet tik ne jauniesiems. Jie privalo tylėdami ir nesišypsodami stebėti svečių šėlsmą. Parodyti džiaugsmą būtų tiesiog nepadoru.

Graikijoje vestuvių metu šokamas šokis, per kurį visi svečiai prie jaunavedžių drabužių

privalo prisegti smeigtukais banknotus. Kartais pinigų būna tiek daug, kad net neužtenka laisvo drabužių ploto kupiūroms prismeigti. Tada jaunieji turi nepastebimai vieną kitą pinigėlį nusisegti ir įkišti į jaunojo švarko kišenę, mat smeigti vieną banknotą ant kito griežtai draudžiama – jaunosios poros gyvenimas būsiąs dvilypis! Jaunavedžių lovoje leidžiama pabėgioti mažiems vaikams – šitaip linkima gražaus šeimos pagausėjimo.

Himalajuose gyvenančių šerpų gentyje du broliai gali vesti vieną merginą (kad nereikėtų dalinti žemės sklypo). Jeigu šeimoje trys broliai, veda vyriausias ir jauniausias, o vvidurinysis eina į vienuolyną, jei keturi – vyresni broliai veda vieną, o jaunesni kitą merginą. Kitoje – dolpo – gentyje papročiai leidžia vieną žmoną vesti dviems draugams.

Indijoje nuotaką ar jaunikį savo atžalai parenka tėvai, taigi kartais jaunieji vienas kitą pirmąsyk išvysta per savo pačių vestuves. Tiksliau per tą vestuvių ceremonijos dalį, kai pora apčiuopomis turi ieškoti vestuvinių žiedų, pagal tradiciją paslėptų sklidiname vandens dubenyje po lotoso lapais. Išbandymai būna dar sudėtingesni: žiedų ieškoti jaunikiui tenka nerti net į gilų baseiną. PPagal seną tradiciją Indijoje sužadėtuvės įvyksta dar vaikystėje. Sužadėtiniai susipažįsta būdami 10-13 metų. Vaikams surišta rankas kvapnių gėlių vainikais ir pašlaksto galvas šventu Gango vandeniu. Kai jie paauga, paskiriama vestuvių diena. Indijoje gyvenančios cholėjų genties jaunikis per vestuves turi pagauti žžuvį, pabučiuoti ją ir vėl paleisti.

Pietų Indijoje prie jaunojo tėvų durų pastatomas didelis dubuo su saldžia ryžių koše, pagardinta imbiru, šafranu. Palinkėję jaunavedžiams laimės, svečiai įkiša ranką į sodriai geltoną košę ir išskėtę pirštus pliaukšteli per ką tik išbalintą sieną. Pirštų atspaudas lieka geresnis nei policijos skyriuje. Šio papročio prasmė paprasta ir praktiška. Manoma taip: jei linkėjimai nenuoširdūs, atspaudas išeina blogas. Be to, delno atspaudą indai laiko tokiu pat magišku simboliu, kaip mes – pasagą.

Prie Indijos ir Birmos pasienio mergystė ir ištikimybė čia visai nesvarbu. Vedyboms nereikia nei meilės, nei aistros. Dviejų sąjunga tik tereiškia jaunosios ir jaunojo šeimų globą. Vestuvių ceremonija būna niūri. Draugai bei giminaičiai atgabena jaunąją į jaunikio namus, jaunasis įteikia jos tėvui glėbį strėlių, kurios išdalijamos. PPalietus jaunosios plaukus lazda ir palinkėjus vaisingumo, jie tampa vyru ir žmona. Sutuoktinai miega vienoje trobelėje, bet dieną kiekvienas gyvena atskirai – su savo tėvais. Jie gali turėti savo meilužius tol, kol žmona visiškai pereis gyventi pas vyrą. Betgi ir tuomet, jeigu žmona naudosis meilužio paslaugomis ir bus užtikta, nėra pagrindo skyryboms. Vyrui leidžiam prikulti savo varžovą.

Indonezijoje, Sumatros saloje, vyras, norėdamas įrodyti, kad jis stiprus ir ištvermingas, savo būsimą žmoną turi nunešti iš jos tėvų namų į savuosius.

Jugoslavijoje jaunikis gauna aatitinkamo svorio pakaitalą.

Ispanijoje, Majaldos mieste, nuo seno gyvuoja originalus paprotys. Vestuvių dieną jaunavedžius pakabina už kojų, kol jie nepasibučiuoja ilgu bučiniu. Po to visi sėda puotauti.

Japonijoje būsimasis jaunikis privalo nupirkti savo išrinktajai vestuvinius drabužius. Kadangi jie be galo brangūs, vargšas turi taupyti ilgai ir atkakliai. Vestuvinį nuotakos apdarą sudaro du kimono – apatinis ir viršutinis. Pastarasis yra iš auksu tviskančio audinio. Be to, merginai dar būtinai reikia peruko ir vestuvinio skėčio su sidabrinėmis gervėmis, puošnių išsiuvinėtų batelių. Pats jaunasis atrodo daug kukliau: jo vestuvinis apdaras – tik paprastas juodas kostiumas. Senovės Japonijoje ištekėjusi moteris jau sekančią po vestuvių dieną išsipešdavo antakius ir nusidažydavo juodai dantis, tuo parodydama, kad nebenori niekam, išskyrus vyrą, patikti. Dabar šis paprotys visiškai išgyvendintas.

Kenijoje gyvenančios masajų genties jaunikis savo būsimai žmonai privalo padovanoti karvių bandą ir liūto kailį. Liūtą būtina medžioti vienam ir nudurti ietimi. Jo kailis tampa jaunosios poros vestuviniu guoliu. Masajai tiki, kad tik ant liūto kailio užmegzta gyvybė pateisina tėvų lūkesčius: vaikas gims drąsus ir stiprus.

Kinijoje ankstesniais laikais santuokos sudarymas buvo toks sudėtingas procesas, kad galėjo trukti net kelerius metus. Pirmiausiai tėvai išnagrinėdavo sužadėtinių horoskopus ir kreipdavosi astrologų patarimo, ar pora sugyvensianti. Žvaigždės nulemdavo ir santuokos datą. Prieš vestuves itin daug dėmesio kinai sskirdavo (ir dabar skiria) jaunavedžių miegamajam įrengti. Jame būtinai turėdavo kabėti penki ryžių ryšulėliai, žirklės, svarstyklės, veidrodis ir daug kitų ritualinių daiktų. Per vestuvių puotą jaunoji privalėjo tylėti ir nesiliesti prie valgio, kad jai napakenktų kerai. Piktąsias dvasias iš miegamojo išvaikydavo jaunavedys, į kambario kampus paleisdamas po strėlę.

Pietvakarių Kinijoje vestuvių papročiai reikalauja, kad vaikinas savo išrinktajai pasiųstų skarelę. Mergina turi numegzti jam šlepetes. Jeigu prie jų dar prideda bananų ryšulėlį, vadinasi, sutinka už jo tekėti.Jeigu atsidėkoja žaliais svogūnų laiškais – atsisako.

Lenkijos kaimuose kiekvienas nuotakai gera linkintis kaimynas prieš vestuves į jos namus atneša rozmarino šakelę. Iš šių šakelių vėliau pinamas vestuvinis vainikas. Linksmybių metu nuotaka savo batelius pastato kambario viduryje ir kiekvienas, kas nori su ja pašokti, įmeta į tuos batelius pinigų.

Makedonijoje jaunosios poros irgi laukia daugybė išmėginimų. Jaunikis privalo plikai nusiskusti galvą, o jaunoji – raita nujoti į jaunikio namus ir niekieno nepadedama nušokti nuo žirgo. Per vestuves šioje šalyje rengiama daug humoristinių konkursų, varžybų, kurių metu išaiškėja , kas bus naujai susikūrusios šeimos lyderis, pavyzdžiui, tereikia į priekį švystelėti batelių porą ir žiūrėti, kas pirmas pribėgs.

Senojoje Mongolijoje tuokdavosi anksti. Kai merginai arba vaikinui sukakdavo 15 metų, tėvai pradėdavo ieškoti jiems poros. Nužiūrėję nuotaką, jie siųsdavo piršlį į jos jjurtą. Nuotakos tėvams sutikus, piršlys apsilankydavo dar kartą, bet jau su degtine, kumysu ir dovanomis. Po kelių dienų jaunuolio tėvai nuvykdavo pas nuotaką. Jie veždavosi degtinės ir dovanų, o jaunuolis dovanodavo būsimajam uošviui geriausią savo žirgą. Šio susitikimo metu abi pusės susitardavo dėl išpirkos – kalymo ir kraičio. Jaunikio tėvas, be išpirkos dar duodavo jauniesiems atskirą jurtą, o jaunosios kraičio turėdavo užtekti jurtos vidui įrengti. Kalymas turėdavo svarbią juridinę reikšmę. Jeigu kalymas nebuvo sumokėtas, tai tokioje santuokoje gimę vaikai priklausydavo tiktai motinai. Tai ankstyvosios pirmykštės visuomenės santykių atgarsis.

Pagal vienos Naujosios Gvinėjos salų žmogėdrų genties papročius vaikinui leidžiama tuoktis tik tuomet, kai jis atneša savo išrinktajai gretimo kaimo gyventojo galvą. O aukos kūnas patiekiamas vestuvių puotoje.

Nepalo tautelėje prie jaunojo namų durų paaukojama višta. Prieš įžengiant į šiuos namus, pirmiausia atsistojama ant plunksnuočio kraujo, nes tai turėtų apsaugoti nuo piktų jėgų. Vietoj sutuoktinio žiedo jaunasis įteikia išrinktajai apyrankę ir raudonos pudros plaukams. Tik tada, kai jaunosios motina paima iš jaunojo rankų maistą, tampama vyru ir žmona.

Pietų Afrikoje ir Namibijoje jaunuolis gali ruoštis tapti šeimos vyru, jei užmušė tikrai didelį žvėrį, pavyzdžiui, antilopę. Taip jis įrodo , kad gali pasirūpinti būsimąją žmona, kuri dažnai ne vyresnė kaip 12 metų. Jei nuotakos tėvai ir

jaunasis susitaria, ji, apsigobusi balta skara, atgabenama į jaunojo trobelę. Bet jaunos mergelės baiminasi santuokinių pareigų, ir jaunajam tenka dalintis guoliu su trečia, vyresne moterimi, kuri įsitaiso tarp jų tol, kol mergaitė pripranta prie vyro.

Šiaurės Amerikoje sijų genties indėnas teisę vesti irgi turėdavo tik tada, kai nudirdavo bent tris priešų skalpus ir jais papuošdavo išrinktosios vigvamą. Tiesa, ne visada jaunikiui pasisekdavo ir nuduobus nedraugus. Mat paskui jaunasis turėdavo ateiti ir atsistoti prie išrinktosios vigvamo slenksčio, o būsimosios nuotakos giminės jį vvisaip bandydavo įžeisti ir išbandyti. Kuo didesnės išpirkos tėvai pageidaudavo, tuo ilgiau trukdavo ši procedūra. Jei per savaitę nepavykdavo susiderėti, jaunikiui nebelikdavo nieko kito kaip tik keliauti ieškoti sukalbamesnės merginos ir nuolaidesnių tėvų.

Pietvakarių Amerikoje jaunajam reikia parodyti gerą iškalbą. Pirmiausia jis kreipiasi į jaunosios tėvus, prašo dukters rankos. Jei visi sutinka, būsimoji uošvė paruošia guolį, ir jaunieji drauge praleidžia naktį. Kitą rytą žmona ištrenkia vyro galvą, o jis įteikia uošvei maišą kukurūzų miltų – kaip pritarimo ženklą vedyboms.

Šiaurės Borneo ir MMalaizijoje jaunikiui svarbiausia turėti būrį gerai pakeliančių alkoholį draugų, nes jiems teks derėti dėl jaunosios kainos. Jaunikio kompanija kviečiama į jaunosios tėvų namus ir kaip reikiant vaišinama alkoholiu. Deramasi dėl dukters išpirkos. Vestuvių puota trunka dvi dienas. Pirmąją naktį praleidžia jjaunojo namuose, visos kitos naktys – jaunosios tėvų namuose.

Tibete ankščiau vyravo kone pats keisčiausias visame pasaulyje paprotys – nesaugoti jaunosios skaistybės. Net priešingai – jei iki santuokos mergina nepermiegodavo bent su tuzinu vyrų, rizikavo būti išvyta iš kaimo. Norinčios ištekėti merginos buvo priverstos budėti kalnų perėjose, laukdamos keleivių ir jiems pasisiūlydamos.Atokvėpio nebūdavo ir po vestuvių, nes jaunoji iš karto tapdavo kelių brolių žmona.

Turkijos kaimuose įprasta viešai priešais nuotakos namus nuskusti jaučiui barzdą, idant visi matytų, kad jis jau suaugęs.

Vokietijoje pačios triukšmingiausios vestuvių išvakarės, nes tą vakarą susirenka visi jaunosios bičiuliai ir ant jos namų slenksčio daužo indus. Tikima, kad kuo daugiau pridaužys indų, tuo daugiau laimės atneš šukės. Prie altoriaus jaunoji žengia prie kūno įsidėjusi gabalėlį duonos ir žiupsnelį druskos. PPrieš namus kelias būna nuklotas ką tik nuskintomis eglių šakelėmis, kad poros gyvenimas būtų turtingas, o jaunavedžiai svečiams dovanoja nosines, skirtas vestuvių lauktuvėms susiuvynioti.

Pirmasis “Susitikimų ir adresų biuras” atidarytas Londone 1650 m. Vedybų, gimimų ir mirties registracija pirmą kartą įvesta Kanadoje 1621 m.

Išvados

ь Vestuvinėse dainose yra apdainuojama visa, kas liečia vestuves, nuotaką ir t. t

ь Kiekviena šalis turi savo vestuvinius papročius ir tradicijas

ь Vestuviniai papročiai atsirado labai seniai ir kai kurie yra išlikę iki mūsų dienų.

ь Vestuvinės dainos po truputi nyksta arba tampa bendrinėmis ddainomis.

Literatūra:

1. Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. P. 130 2004-11-11

2. Lietuvių liaudies dainos.

http://www.tingiu.lt/upload/index.php?dlid=732 (5 psl) 2004-11-11

3. Vestuviniai papročiai II.

http://www.vestuves.lt/index.php?action=article_show&news_id=667 2004-11-11

4. Vestuviniai papročiai I.

http://www.vestuves.lt/index.php?action=article_show&news_id=719 2004-11-11

5. Kas šiandien mums yra tautosaka, etninė muzika.

http://uvm.vdu.lt/Universitas%20Vytauti%20Magni/2003%20m.%20Nr.4/S01315A8C 2004-11-11

Priedas I

Kaip žinia, senosios etninės muzikos didžioji dalis – apeiginė. Kažkada kiekvieną prasmingą žmogaus žingsnį lydėjo apeiga, ritualas ir nuo jų neatsiejama muzika. Dar ir dabar tai matome iš kalendorinių švenčių (šv. Kalėdų, Užgavėnių, šv. Velykų, Rasų ir kt.), vestuvių papročių. Ne taip seniai, vienos ekspedicijos Dzūkijoje metu, sena močiutė, paklausta, kodėl dabar tiek daug šeimų skiriasi, atsakė:

– Ne visas dainas per vestuves išdainuoja arba, kaip mes pasakytume, ne visas apeigas, užtikrinančias sėkmę, atlieka.