Ar sunku buti jaunam

Ar sunku bûti jaunam ?

Jaunimas sudaro nedidelę visuomenės dalį, bet jo svarba visuomenei yra akivaizdi. Juk tai naujoji karta, kuri kurs Žmonijos ateitį ir tęs senesnės kartos pradėtus darbus. Į klausimą, ar sunku būti jaunam, vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma.

Jaunuolio gyvenimas nėra lengvas. Jo kelyje iškyla daug sudėtingų ir sunkiai įveikiamų problemų, kurių pasekmės kai kada gali būti tragiškos. Visų laikmečių jaunimo problemos panašios, skiriasi tik detalės. Šios problemos yra amžinos: jaunosios ir senosios kartos tarpusavio santykiai, pinigų, laiko, asmenybės laisvės.

Jauno žžmogaus asmenybė dar nėra visiškai susiformavusi. Jis dar neturi gyvenimiškos patirties. Dvasinis brandumas ateina per pažinimą. Jaučiamas idealų poreikis, ieškoma idealų, kurie padėtų formuotis asmenybei. Tačiau dažnai jais nusiviliama, jie praranda savo vertę. Apie šitą reiškinį eilėraštyje ,,Labora“ rašo ir garsusis Vincas Kudirka :

Kol da idealais, brol, besigėrėsi,

Siek idealo tik doro ir aukšto,

O skubink! Paskui tu . jų išsižadėsi

Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.

Idealais dažnai laikomi ir tokie žmonės, kurie yra visiškai to neverti. Laikui bėgant jjaunimas tai supranta. Iš klaidų mokomės. Aišku, būtų geriau, jeigu būtų mokomasi iš svetimų klaidų.

Kitas jaunimui svarbus klausimas yra pinigai. Jaunas žmogus, norėdamas save realizuoti, savo reikmėms turi turėti ir šiek tiek pinigų. Be jų jis apsieiti negali, todėl yyra visiškai priklausomas nuo tėvų. Puikiai suprantamas yra daugelio jaunuolių noras finansiškai nepriklausyti nuo savo tėvų, jaustis laisvam ir nevaržomam.

Jaunas žmogus nori būti laisvas, turėti galimybę pats rinktis savo likimą.

Šia problemą akcentuoja rašytojas Ričardas Gavelis. Romane ,,Vilniaus pokeris“ jis pabrėžia, kad žmogus turi būti laisvas. Kūrinyje jaučiamas protestas prieš valstybinių struktūrų varžomą žmogaus (ne tik jaunuolio) laisvę apskritai.

Jaunuolis nori būti nepriklausomas, tačiau jį kontroliuoja tėvai. Čia ir kyla konfliktas tarp tėvų ir vaikų. Vaikai nenori klausyti tėvų ir jų patarimų, o tėvai nori savo vaikus visiškai kontroliuoti. Tėvai nori vaikams gero, tačiau šie to nesupranta. Laikas viską keičia, ir jaunuoliai, patys tapę tėvais, elgiasi visiškai taip pat.

Jaunimui nuo mažens svarbu atrasti tikrąsias, amžinąsias vertybes, pažinti gyvenimą, surasti jjame savo ,,nišą“. Apie tai rašo J.Ivanauskaitė. Prozininkei rūpi šiuolaikinio jaunimo moralinė degradacija. Ji atskleidžia visą jauno žmogaus vidinės tuštumos, vertybių nuvertėjimo siaubą, pasaulėžiūros vakuumą, kai žmogus, atskilęs nuo visatos, nesuvokiantis savo vietos ir paskirties joje, lieka it gyvulys, intstinktyviai bijąs mirties, nežinios, bijąs pačios baimės ir bejėgis su ja kovoti.

Pagrindiniai romano ,,Mėnulio vaikai“ veikėjai – Gediminas ir Anita – ieško savo vietos pasaulyje. Nuošalyje lieka daiktai ir pinigai, madingos pramogos, tai, kas šiaip jau laikoma pagrindiniais jaunimo gyvenimo komponentais. JJ.Ivanauskaitė mėgina parodyti visas jauno žmogaus gyvenimo puses – tiek teigiamas, tiek neigiamas. Jaunuolis pats turi pažinti gyvenimą, pajusti tikrąsias jo vertybes.

Novelių rinkinio ,,Pakalnučių metai“ herojai – jauni antrosios XX a. pusės žmonės, kurių dvasiniai ieškojimai – skausmingos klajonės po realybės ir fantastikos pasaulį. Nei materialinė ištaiga, nei pažinimas dar nesuteikia gyvenimui prasmės nei žmogui laimės, – atspirtį prieš banalybę ir gyvenimo sumaištį novelių herojai randa mene, meilėje, žmonių bičiulystėje.

Ypatingai žmogui yra svarbūs draugai ir artimieji. Jaunuoliui yra reikalinga tėvų parama ir supratimas, draugų pagalba. Reikia mokėti pasirinkti tinkamus draugus, nes kartais ,,per draugus“ galima nuklysti į gyvenimo šunkelius

Jaunimas ne visada būna suprastas suaugusiųjų. Kartais jauni žmonės lieka neįvertinti tėvų, mokytojų. Jaunas žmogus nori save išreikšti, surasti savo vietą, parodyti, kad jis yra asmenybė. Jaunuoliams aktuali laiko trūkumo problema, kurios dažnai nesuvokia net mokytojai, kiekvienas savo dėstomą dalyką laikydamas svarbiausiu.

Ant jauno žmogaus pečių gula rūpestis dėl jo ateities. Jam būtina gerai mokytis ir pasirinkti tinkamą profesiją.

Jaunimas – nepatyrę žmonės. Jiems įdomu viską patirti ir išbandyti ,,savo kailiu“. Todėl jaunimo tarpe taip plinta alkoholis, narkotikai. Penkiasdešimt ,,geležinės uždangos“ ir socializmo metų mumyse taip pat paliko tam tikrą pėdsaką. Tai suklaidino mūsų požiūrį į pasaulį, į privatinę nuosavybę (ne ttik !). Svarbu kuo greičiau užkirsti tam kelią, nes vėliau trauktis bus per vėlu ir nebus kur. Šios jaunimo žaizdos trukdo dvasiškai tobulėti ir siekti tikslo. O juk mes esame ateities kūrėjai.

Kaip sako J.Ivanauskaitė, ,,visi jaunimo uždaviniai, rūpesčiai, artimiausi ir galutiniai siekiai yra nusakyti mūsų himne – V.Kudirkos ,,Tautiškoje giesmėje“. Belieka juos vykdyti“. Tačiau ir pačios J.Ivanauskaitės idealai ir požiūris į supantį pasaulį keičiasi. Pradžioje susižavėjusi krikščionybe, vėliau ieškoti savo gyvenimo prasmės ji išvyksta į Tibetą. Jaunimui būdinga pažiūrų kaita, nusivylimas idealais. Tai – natūralu.

Žiūrint iš kitos pusės, jaunimui yra lengva todėl, kad nereikia rūpintis šeima, uždirbti pinigų, rūpintis vaikais, sveikata.

Jaunystė – gražiausia gyvenimo dalis, tad labai svarbu tinkamai šį laiką išnaudoti. Todėl, anot V.Kudirkos, ,,Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus“ ir ,,. dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!”.

,,O kad senas galėtų, o jaunas žinotų“, — sako liet. l. patarlė. Seni pavydi jauniems energijos, sveikatos, jaunystės, o jauni seniems išminties. Tai amžina.