Ar tikrai Homo Sapiens – protingasis žmogus?

Kažkada gimė Homo Sapiens — protingas žmogus. Per daugelį tūkstančių metų

jis vystėsi, tobulėjo, bet. Tapo pavojingesnis nei anksčiau.

Jau šiandien aplink mus plyti didžiuliai sąvartynų plotai. Mes gyvename

šiukšlėse, bet žmogaus akys to nemato. Naujos technologijos, nauji

pasiekimai mums leido pajusti tikrąjį gyvenimo skonį. Bet ar ilgam? Ar

dar ilgai išlaikysime pasaulį tokį, koks jis yra. Juk jis skçsta

šiukšlėse, o galimybių išlikti “sausam” beliko taip pat ne tiek jau ir

daug. Žmogus mato tik tai, kas jam naudinga, gražu, bet nemato

pragariškojo pasaulio pusės. Juk visi tteršalai, nuodingos medžiagos ir

visas kitas šlamštas patenka į aplinką – ežerus, upes, jūras. Ir žmogus

mano atsikratçs jais? Ne, jis net nesupranta, kokią didelę žalą daro ne

tik aplinkai, bet ir sau. Juk jis nesuvokia, jog teršdamas nuodija pats

save. Toliau tęsiant tokiais tempais pasaulio šiukšlinimą, nebus ga1ima

maudytis jūroje, prarasime ne tik ją, prarasime brangiausią turtą –

gamtą. Neturėsime švaraus, gėlo šulinio vandens. Juk jau dabar požeminiai

vandenys yra be galo užteršti. Šuliniai pavirs srutų duobėmis. Ką

darysime?

Šiukšlynas auga, nesuvaldomi auga. Jo niekas negali sustabdyti. Juk kkas

diena, kas valanda, kas minute jis didèja ir užvaldo pasaulį. Mažai

Lietuvoje likę vietų, kur akys neregėtų šiukšlių, kur dangaus netemdytų

juodi gamyklų, įmonių dūmai.

Žmogus norėjo, kad gyvenimas ir žemė taptų nuostabios harmonijos

simboliais. Deja, viskas gavosi priešingai. Tik žmogus kaltas, kad po

kojomis ččeža šiukšlės, kad nėra vietos, kur jų nesimato. Nors ir kaip būtų

stengiamasi, nebepavyks sustabdyti jau nebevaldomo šiukšlinimo proceso.

Nebepavyks sustabdyti gamyklų, įmonių, todél, kad be jų žmogaus gyvenimas

nebeįsivaizduojamas. Žmogus nebegali gyventi be patogumų, jis priverstas

šiukšlinti pasaulį.

Tik maža pasaulio dalis geidžia, kad aplinka, supanti juos, taptų

švaresnė ir gražesnė. Jie perdirba šiukšles, gauna naują produktą, tačiau

to per maža, kad išgelbėtų pasaulį. Tik bendromis pastangomis įmanoma

padaryti pasaulį švaresnį, išvengti didžiulio sąvartyno. Tačiau tai

neįmanoma. Tai norai, kurie neįgyvendinami bent jau kol kas. Tam reikia

lėšų, tam reikia noro bei didžiulių pastangų ir visų žmonių sąmoningumo.

Deja, dabarties žmogus tokių savybių neišsiugdė.

Žmogus – priešas pats sau. Kažin, ar jis norėtų, kad išnyktų medžiai,

žolė, užpelkėtų ežerai, išdžiūtų upės? Tai kodėl jis skatina tai, teršdamas

gamtą ir versdamas pasaulį ssąvartynu? Jei bus nesiimta jokių priemonių,

galėsime su didele širdgėla pakartoti Antano Baranausko “Anykščių Šilelio”

žodžius:

“Visa prapuolę; tik ant lauko pliko

Kelios pušelės apykreivės liko!.“