Asmenybės nepriklausomybė

Nepriklausomybės supratimas lemia visą žmogaus gyvenimą. Gyvūnai nelaisvėje paprastai nyksta. Tai yra tikras požymis, kad gamta, valdoma dvasinio pasaulio, nesutinka su jokia vergyste. Neatsitiktinai per pastaruosius šimtmečius žmonija praliejo daug kraujo, kovodama už sąlygine asmens laisvę.

Vis dėlto mes gana miglotai įsivaizduojame laisvę ir nepriklausomybę, kadangi manome, jog kiekvienas iš mūsų turi jiems vidinį poreikį, kurį galės panaudoti savo valia ir noru.

Tačiau įsižiūrėję į žmogaus veiksmus, suprasime, kad juos diktuoja būtinumas, o žmogus neturi jokios valios laisvės. Taip yra todėl, kkad išorinis valdymas veikia žmogų dviem jausmais – malonumu arba skausmu (laime arba kančia). Gyvūnas neturi jokio laisvo pasirinkimo. Žmogus pranašesnis už gyvūną tuo, kad sąmoningai gali iškęsti skausmą, žinodamas, jog ateityje jo laukia malonumas. Pavyzdžiui, ligonis sutinka iškęsti skausmingą operaciją, žinodamas, kad pagerės jo savijauta.

Tačiau šis pasirinkimas yra dalykinis apskaičiavimas, kai įvertinamas galimas malonumas kančių atžvilgiu. Paprastu aritmetiniu veiksmu iš būsimo malonumo dydžio atimamas kančios dydis ir jų skirtumas diktuoja žmogui pasirinkimą. Ir jeigu pasiektas malonumas mažesnis už laukiamą –– žmogus patiria kančią, o ne džiaugsmą.

Tik traukianti malonumo jėga vadovauja žmogui ir gyvūnams, ja valdoma visa, kas gyva visose gyvenimo stadijose ir lygiuose, todėl tarp jų nėra skirtumo – valios laisvė nepriklauso nuo proto. Dar daugiau, malonumo pobūdžio pasirinkimas nnėra laisvas, o diktuojamas visuomenės normų ir skonių. Nėra visiškai nepriklausomo individo, kuris veikia laisvai, asmeniškai.

Žmonės, tikintys valdymu iš aukščiau, laukia atpildo arba bausmės būsimame pasaulyje, o ateistai – šiame. Dėl to žmogui atrodo, kad jis yra laisva asmenybė, savarankiškai gyvenantis ir veikiantis individas, nepriklausomas nuo išorinių jėgų.

Šio reiškinio šaknis yra priežasties-pasekmės dėsnis, veikiantis visą gamtą ir kiekvieną žmogų atskirai.

Taip yra kiekvienoje iš keturių kūrinijos formų: negyvąją gamtą, augmeniją, gyvūniją, žmogų kiekvienu jų egzistavimo pasaulyje momentu veikia priežastingumo ir tikslo dėsnis. Kiekvieną jų būseną nulemia išorinių priežasčių veikimas į iš išorės pasirinktą tikslą – būsimą būseną.

Bet kuris pasaulio objektas nuolat vystosi (t.y. palieka seną formą ir įgyja naują), veikiamas 4 faktorių:

1. Kilmės.

2. Vystymosi kelių, kylančių iš jo prigimties ir todėl nnesikeičiančių.

3. Vystymosi kelių, besikeičiančių veikiant išoriniams faktoriams.

4. Vystymosi kelių, keičiantis patiems išoriniams faktoriams.

Pirmasis faktorius – kilmė arba pirminė materija, jos ankstesnė forma. Kadangi kiekvienas objektas nuolat keičia savo formą, tai kiekviena jo forma kitos atžvilgiu yra pirminė, jos vidinės savybės, priklausančios tik nuo kilmės, diktuoja kitą formą ir yra pagrindinis faktorius, jos asmeninė informacija, genas, savybė.

Antrasis faktorius – priežasties-pasekmės vystymosi tvarka, priklausanti nuo objekto kilmės. Ši tvarka nesikeičia: pavyzdžiui, grūdas sudygsta dirvoje ir atsiranda daigas – grūdas neteko savo formos, tt.y. visiškai išnyko ir įgijo naują daigo pavidalo formą, kuri, savo ruožtu, įgis naują formą pirmosios pavidalu – grūdo todėl, kad tokia yra jo prigimtis. Keičiasi tik grūdų kiekis ir galbūt kokybė (dydis, skonis). Taigi yra stebima priežasties-pasekmės tvarka, kur viskas priklauso tik nuo objekto kilmės.

Trečiasis faktorius – tos pirminės materijos dalies, kuri keičia savo savybes, priklausomai nuo sąlyčio su išorinėmis jėgomis, priežasties-pasekmės ryšys. Kaip pasekmė, keičiasi grūdo kiekis ir kokybė, nes atsirado papildomi faktoriai (dirva, vanduo, saulė) ir papildė pirminės materijos savybes.

Tačiau kilmės jėga turi didesnę reikšmę negu papildomi faktoriai, todėl keičiasi veislė, bet ne rūšis. Taigi trečiasis faktorius, kaip ir antrasis, yra vidinis objekto faktorius, bet, skirtingai nei antrasis, keičiantis kiekybę ir kokybę.

Ketvirtasis faktorius – veikiančių išorėje jėgų priežasties-pasekmės ryšys, pavyzdžiui, atsitiktinumas, stichija, kaimynai. Paprastai šie keturi faktoriai kartu veikia bet kurį materialųjį individualų objektą.

Žmogui pirmasis faktorius (kilmė, tėvų vaisius) yra pats svarbiausias, kadangi palikuonis tam tikra prasme yra jų kopija, beveik visi tėvų ir prosenelių ypatumai ir mentalitetas pasikartoja jame. Sąvokos ir žinios, kurias įsigijo protėviai, atsiskleidžia palikuonyse kaip įprotis, savybė – net ir nesąmoningai.

Paveldėtos paslėptos dvasinės jėgos daro įtaką visiems jų poelgiams, protėvių įgytos fizinės ir dvasinės savybės perduodamos iš kartos į kartą.

Iš čia kyla įvairiausi žžmonių siekimai: tikėjimo, kritinio požiūrio į pasaulį, materialios gerovės, dvasinių ieškojimų, godumo, drovumo ir kt. Visa tai nėra įgytos savybės, o artimų ir tolimų protėvių palikimas, įrašytas tam tikrose smegenų srityse.

Kadangi tai, ką įgijo protėviai, mes paveldime automatiškai, tai šios savybės panašios į grūdą, praradusį žemėje formą. Bet dalis mums perduotų savybių pasireiškia mumyse atvirkščiai, priešingai.

Dėl to, kad pirminė materija pasireiškia kaip jėgos be išorinės formos, ji gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų savybių. Apskritai žmogų veikia ir kiti trys faktoriai.

Priežasčių ir jų pasekmių seka, kylanti iš pačios žmogaus kilmės (antrasis faktorius), nesikeičia. Veikiamas aplinkos grūdas dygsta, palaipsniui keisdamas formą, kol naujas grūdas visiškai subręsta, t.y. pirmasis faktorius įgijo pirminės materijos formą, skiriasi tik kiekybe ir kokybe.

Gimęs žmogus nori nenori patenka į visuomenės įtaką ir perima jos būdą bei savybes: paveldėti polinkiai modifikuojasi veikiami visuomenės.

Trečiasis faktorius, veikiantis pirminę medžiagą, kilmę, geną, atsiranda dėl supančios visuomenės poveikio. Kiekvienas iš mūsų žino, kaip skoniai ir pažiūros kartais keičiasi į priešingus dėl visuomenės įtakos, šito negali būti negyvojoje gamtoje, augmenijoje ar gyvūnijoje – tai būdinga tik žmogui.

Ketvirtasis faktorius – tiesioginis ar netiesioginis neigiamų išorės faktorių, nesusijusių su pirminės medžiagos vystymosi nuoseklia tvarka (pavyzdžiui, sėkmės trūkumas, nerimas), veikimas.

Visos mūsų mintys ir veiksmai priklauso nuo vvisų šių keturių faktorių ir diktuoja mums gyvenimo būdą. Mes tartum molis skulptoriaus rankose priklausome nuo šių keturių faktorių valios. Nėra laisvės, noras priklauso tik nuo šių keturių faktorių sąveikos, ir neįmanoma jokia kontrolė.

Nė viena mokslinė teorija nepaaiškina, kaip dvasinis pradas iš vidaus valdo materiją, kur ir kas yra tarpininkas tarp kūno ir sielos.

Kabala sako, kad viską, kas sukurta visuose pasauliuose, sudaro tik spinduliavimas ir indas, kurį jis užpildo. Vienintelis kūrinys yra indas, norintis gauti šį spinduliavimą, išeinantį iš Sutvėrėjo. Šis troškimas gauti spinduliavimą, nešantį gyvenimą ir malonumą, pasireiškia dvasine arba materialia medžiaga, priklausomai nuo troškimo dydžio.

Visų kūrinių prigimties, kokybės ir kiekybės skirtumai – šio troškimo dydžio skirtumai, priklausomai nuo jų troškimas prisipildo spinduliavimo, kuris ateina iš Sutvėrėjo, suteikiančio gyvenimą.

Viskas, kas skiria vieną fizinį ar gyvą objektą nuo kito: spalvų, materijos, bangų ir kt. skirtumai, priklauso nuo troškimo dydžio, o todėl ir nuo spinduliavimo kiekio, kuris užpildo troškimą. Vieno dydžio troškimas pasireiškia mineralo forma, kito – skysčio, spalvos, bangos lauko forma – viskas priklauso nuo to, kurioje skalės vietoje yra troškimas priimti spinduliavimą iš aukščiau. Pats spinduliavimas, supantis mus ir visus pasaulius, yra neribotas.

Dabar mes galime išsiaiškinti klausimą dėl asmens laisvės. Kadangi aišku, jog asmuo – tam tikro dydžio troškimas

gauti Sutvėrėjo spinduliavimą, ir visi jam būdingi bruožai priklauso tik nuo šio troškimo dydžio, t.y. nuo spinduliavimo traukos jėgos dydžio.

Traukos jėga, vadinama ego, verčia individą kovoti už savo būvį, ir jei užmušame kokį nors iš jo troškimų, gyvenimo siekių, atimame iš jo teisę panaudoti savo potencialų „gyvenimo indą“. Pripildyti jį – tai Sutvėrėjo jam suteikta teisė.

Bet kokios idėjos įskiepijamos žmogui, veikiant jo aplinkai, – kaip sėkla vystosi tik žemėje, jai tinkamoje aplinkoje. Todėl visas mūsų pasirinkimas – tai visuomenės, draugų rrato pasirinkimas. Keisdami supančią aplinką mes negalime išsaugoti ankstesnių pažiūrų, nes atskiras asmuo – tik savo aplinkos kopija, atvaizdas, jos produktas.

Žmonės, kurie tai suprato, padarė išvadą, kad žmogus neturi valios laisvės, kadangi jis – visuomenės produktas, ir mintis negali valdyti kūno, nes išorinė informacija patalpinama į smegenų atmintį ir tokiu būdu smegenys, kaip veidrodis, tik atvaizduoja viską, kas vyksta aplinkui.

Žmogaus kilmė – pagrindinė, pirminė jo medžiaga, žmogus paveldi sielos troškimus, siekius ir tik tuo skiriasi nuo kito. Visus skirtingai veikia ssupanti aplinka ir todėl negalima surasti dviejų vienodų žmonių.

Žinok, kad ši pirminė medžiaga – tikras individo turtas, kurio net negalima bandyti keisti, nes vystydamas savo prigimtinius duomenis jis tampa asmenybe.

Todėl tas, kuris naikina nors vieną dvasinį judesį, siekį, sukuria tuštumą ppasaulyje, nes nė viename kūne ir niekada tai nebepasikartos. Iš čia matyti, kokį nusikaltimą daro civilizuotos tautos, nešančios „kultūrą“ ir griaunančios kitų normas.

Bet ar įmanoma užtikrinti visišką asmens laisvę visuomenėje? Aišku, kad visuomenė dėl savo normalaus funkcionavimo visiems individams turi primesti savo įstatymus, t.y. apribojimus, normas. Nuolat vyksta asmenybės ir visuomenės kova. Dar aštresnis klausimas: jeigu visuomenės teisė yra diktuoti, o dauguma visada mažiau išvystyta negu asmenybė, tai reiškia regresą, o ne pažangą.

Jeigu visuomenė sukuria savo įstatymus pagal dvasinius dėsnius, tai žmogus, laikydamasis šių įstatymų, nepraranda galimybės maksimaliai individualiai vystytis (kol susilies su Kūrėju), nes šie įstatymai – natūralūs pasaulio ir visuomenės valdymo dėsniai.

Bet jeigu visuomenė sukuria savo įstatymus, priešingus aukštesnės prigimties dėsniams, tai žmogus, net ir vykdydamas juos, negali mmaksimaliai išsivystyti.

Turintis tikslą valdymas įpareigoja mus vykdyti įstatymus, atitinkančius pasaulėdaros dėsnius, kad asmenybė ir visuomenė vystytųsi reikiama kryptimi. Kabala nurodo viską spręsti, remiantis visuomenės nuomone.

Todėl ši taisyklė klasifikuojama, kaip „gamtos valdymo taisyklė“, kaip ir bendrai visos taisyklės. Kabalos, kaip mokslo, dėsniai – gamtos valdymo dėsniai. Kabala, nagrinėdama dėsnių, veikiančių mūsų pasaulį „iš viršaus – į apačią“, tarpusavio ryšį, patvirtina, kad visuomenės daugumos įtakos dėsnis taip pat yra gamtos dėsnis; ir visa žmonija eina dviem keliais: „Kabalos keliu“ ir „kančių keliu“. ŠŠis dviejų kelių derinys sąlygoja mūsų vystymąsi reikiama kryptimi.