AUTOBIOGRAFIŠKUMAS A.ŠKĖMOS ROMANE ,,BALTA DROBULĖ“

ĮVADAS

Antanas Škėma (1910-1961), panašiai kaip ir jo patarėjas literatūriniais klausimais poetas H. Radauskas, yra miesto kultūros žmogus. Būsimasis rašytojas lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Škėma nebaigė universiteto ir humanitarinį išsilavinimą įgijo pats. Dar vaikystėje išryškėjo maištingas jo būdas ir nepriklausoma laikysena. Vėliau kaip aktoriui ir režisieriui Škėmai buvo būdingas tam tikras artistiškas noras provokuoti visuomenę, vaizduoti ciniką: ,,Škėma nemėgo nei pigaus sentimentalizmo, nei nusistovėjusios moralės, nes laikė juos dirbtiniais“ (J. Kaupas) . RRašytojui rūpėjo kūryboje įprasminti gyvenimą – palikti savo egzistencijos ženklus popieriuje, tačiau to meto skaitytojų visuomenė nebuvo jam palanki.

1954 m. parašytas romanas ,,Balta drobulė“ dėl šių priežasčių keletą metų nerado leidėjo, o pasirodęs 1958 m. išeivijos spaudoje iš karto sukėlė aistringą polemiką. Konservatyvių pažiūrų kritikai jį peikė dėl atvirų erotikos scenų ir pernelyg didelio pesimizmo, ,,o autoriui artimesni modernizmo rašytojai gyrė už sąžiningumą, teigė, kad su juo lietuvių proza pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo laiko Vakarų literatūros“ .

Iš ttiesų ,,Balta drobulė“ – tai sąmonės srauto romanas apie kūrėją ir kūrybą, meilę ir, svarbiausia, žmogaus išbandymą ribinėje situacijoje, sudužusių iliuzijų pasaulyje (toks pasaulis po karo egzistavo realybėje), kurį perskaityti ir suvokti reikia nemenkos erudicijos. Pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva –– žmogus, kuris susiduria su katastrofiška laikotarpio tikrove, patiria vertybių ir asmens tapatybės krizę. Škėmai buvo svarbu perteikti autentišką XX a. žmogaus egzistencinę patirtį, todėl, kitaip negu H. Radausko, jo kūryba atvira istorijai, pabrėžtinai subjektyvi, autobiografiška. Škėmos bičiulis psichiatras ir literatas Julius Kaupas yra rašęs:

,,Supratau, kad Antano Škėmos kūryba yra autobiografiška. Jo gyvenimas turėjo būti sunkus ir nuviliantis nuo pat vaikystės. Žiaurumas, neištikimybė, prievartavimas visuomet lydėjo jį. Kūryba jam buvo tarsi psichiatrinis interview, kuriame jis bandė parodyti savo žaizdas“ .

Pats Škėma laiške Marijai Gimbutienei rašė: ,,,,Bl. drobulėj“ bandžiau būti tikras, bandžiau matyti, jausti, samprotauti, išgyventi, tartum A. Garšva būtų gyvas žmogus“ . Akivaizdu, kad Škėma dažnai tapatino save su kuriamu veikėju, nes romane yra nemažai detalių iš autoriaus vvaikystės, santykių su tėvais, gyvenamosios aplinkos, kurią įtakojo tuo metu susiklosčiusi sudėtinga istorinė situacija, netgi kūrybos bei asmenybės bruožų. Romane Garšva – paties Škėmos prototipas. Taigi rašytojui pavyko sukurti personažą, įkūnijantį ne tik to meto egzistencinį žmogaus modelį, bet ir jo, autoriaus, asmeninius išgyvenimus bei patirtį.

TĖVAI IR VAIKYSTĖ

Škėmos romane ,,Balta drobulė“ galima įžvelgti gana ryškią paralelę tarp autoriaus ir romano protogonisto vaikystės bei tėvų. Škėma savo autobiografiją pradeda žodžiais: ,,Pirmieji kūdikystės prisiminimai nėra per daug dramatiški“ . Romane ,,Balta drobulė“ GGaršva apsiminimuose rašo: ,,Mano pirmieji prisiminimai nėra dramatiški“ . Iš to galima daryti išvadą, kad Škėma svarbiausius savo vaikystės įvykius aprašo romane, susiedamas juos su pagrindinio vaikėjo biografija. Galbūt tam, kad būtų lengviau tapatinti savo ir kuriamo veikėjo gyvenimus, rašytojas jį pavadino Antano vardu taip į romaną įpindamas dar vieną savo ir Garšvos atitikimą – abiejų vienodą vardą.

Škėmos romano ,,Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva gimė pedagogų šeimoje kaip ir pats autorius. Škėmos tėvas buvo gamtininkas, o Garšvos – matematikas, kuris mylėjo gamtą. Garšva prisimena: ,,Motina buvo mano pirmasis mokytojas (tėvas mokė aritmetikos)“ . Škėma autobiografijoje rašo apie motiną: ,,Ji mokė mane kalbų ir vakarais pasakodavo keistas improvizacijas“ . Romane ,,Balta drobulė“ iš Garšvos užrašų sužinome, kad motina jam taip pat dėstė humanitarinius dalykus, daugiau istoriją bei literatūrą. Veikėjas motinos pamokas apibūdina žodžiais: ,,Tai buvo įspūdžiai žmogaus, kuris laikinai apsistojo žemėje“ . Abiem Antanam motinų pamokos namuose atmintyje pasiliko kaip keistos improvizacijos. Vėliau Škėma bei Garšva mokėsi gimnazijose Kaune.

Tiek Škėmos, tiek Garšvos tėvas mėgo muziką, grojo smuiku. Užaugę sūnūs domėjosi Bartoko, Stravinsko, Bartoko, Bacho (minimas romane kaip Garšvos mėgiamas kompozitorius, o Škėmai jis atrodė ,,simpatiškas senelis, bet per daug paprastas, nemodernus“ ) ir kt. muzika. Romane, pasakojant apie Garšvos vaikystę, mminimas tikslus autoriaus biografijos faktas – motina gydė inkstus Karlsbado kurorte, Austrijoje. Apie tai Škėma ir Garšva užsimina pačioje vaikystės atsiminimų pradžioje. Svečioje šalyje sutiktas žmogus pavaišino vaikus vyšniomis. Garšva jų likimo nebeprisimena, tik žino: ,,vyšnios buvo gražios, norėjau į jas žiūrėti; vyšnios buvo saldžios, norėjau jas suvalgyti“ . Nepažįstamojo dovanota vyšnių kekė įsiminė ilgam. Šį atsitikimą autobiografijoje mini Škėma, romane – Garšva.

Rašytojas kiekvieną vasarą praleisdavo Palangoje, kaip tai darydavo daugelis Lietuvos šeimų. Garšvai Palanga svarbi dėl to, kad šiame kurorte romano veikėjas patyrė labai humanišką atsitikimą, kai plaukimo varžybose jo konkurentas, pastebėjęs, kad Garšvai pasidarė bloga, padėjo jam pasiekti finišą ir netgi laimėti pirmąją vietą: tąkart buvo pripažinta, jog Garšva ,,pralenkė Mažeiką puse kūno“ . Taip pat vieną kartą jiedu su tėvu apgavo šizofrenija sergančią motiną, kad važiuoja atostogauti į Palangą, o iš tiesų nuvežė ją į psichiatrinę ligoninę. Sunki motinos liga užtemdė Škėmos ir Garšvos vaikystę. Jai susirgus, vaikai anksti neteko artimiausio žmogaus.

Vaikystės žaidimai irgi užima svarbią vietą Škėmos atsiminimuose bei Garšvos užrašuose. Škėma pamena: ,,Mes, vaikai, sukdavome gatvėje ant žibintų pakartus baltųjų karininkus ir subtiliai keikėmės“ . Garšvos žaidimai taip pat nebuvo vaikiškai naivūs: ,,Mano draugai žaidė plėšikus ir detektyvus“ . Tokius nevaikiškus užsiėmimus labiausiai įtakojo ssusiklosčiusi istorinė situacija: Pirmasis pasaulinis karas, visuomenės neramumai, revoliucijos ir pilietinis karas Rusijoje, nusistovėjusių vertybių, ypač žmogaus moralės, naikinimas.

Škėmos vaikystė nebuvo lengva dėl motinos ligos bei istorinių aplinkybių. Jis, rašydamas romaną, nenorėjo apgaudinėti savęs ir kurti to, kas netikra. Tam, kad Garšva atrodytų realesnis (toks buvo Škėmos tikslas), rašytojas panaudojo ryškiausias savo biografijos detales. Dėl šios priežasties ir Garšvos vaikystė neatrodo lengva, tačiau ji labai svarbi, nes vaikystę įtakojo aplinka, o vaikystė – asmenybės formavimąsi.

ISTORINĖS SITUACIJOS ĮTAKA

Škėmos ne tik vaikystė, bet ir visas gyvenimas praėjo esant sudėtingoms istorinėms aplinkybėms. Romano ,,Balta drobulė“ autorius pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą, pilietinį karą Rusijoje, nelengvą tarpukario laikotarpį, Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos okupacijas XXa. pirmojoje pusėje. Rašytojas savo akimis matė sudužusias žmonių viltis po karo. Dėl to jo kūryba yra egzistencinė, kūriniuose gvildenamos žmogaus būties prasmės problemas. Beje, šia tema rašė ir kiti to meto rašytojai: F. Kafka, A. Kamiu, K. Jaspersas, Ž. P. Sartras ir kt. Suprantama, kad karo nuniokoto pasaulio gyventojo patirtį Škėma minėjo ,,Baltoje drobulėje“. Reiktų atkreipti dėmesį į tris pačias svarbiausias istorines aplinkybes, nulėmusias Škėmos ir romano protogonisto gyvenimus, tai – suvaržytos žmogaus kūrybos teisės rusų okupacijos metu, lietuvių rezistentų kova bei visuotinė emigracija į Vakarus.

Pagrindinis romano veikėjas, kaip ir Škėma,

yra kūrybos žmogus. Rusų okupacijos metais Lietuvoje buvo draudžiama rašyti tai, ką nori, jeigu parašyti kūriniai neatitinka sovietinės ideologijos. Rašytojai buvo stipriai suvaržyti, o už menkiausią ,,prieštaravimą“ susidariusiai politinei situacijai – žiauriai baudžiami. Škėma biografijoje prisimena: ,,supratau, kad bolševizmas – ne juokai“ . Romane jis rašo, kaip Garšvą verbavo NKVD žmonės, bet poetas nepasidavė net po fizinio smurto ir nesutiko garbinti to, kas jam nepriimtina, taip dar kartą parodydamas svarbiausią autoriaus ir jo sukurto personažo tikslą – vaizduoti tik tai, kkas tikra. Po tokio įvykio ,,Antano Garšvos eilėraščiai ir straipsniai nebuvo spausdinami sovietiniuose laikraščiuose ir žurnaluose“

Atrodytų, jog galima teigti, kad Garšva yra didelis Lietuvos patriotas, tačiau tiek jis, tiek jį sukūręs romano autorius, nepasidavė okupacijos metu vyraujančiai patriotizmo bangai ir, tik pabandę pabūti partizanais, pasitraukė iš Lietuvos. Tokį ,,bandymą“ ginklu priešintis okupantams Škėma biografijoje vaizduoja ironiškai: ,,šaudžiau nevikriai, bet su pakankamu civiliokui entuziazmu“ . Romane būdamas partizanu ,,smailiu akmeniu Antanas Garšva sutraiškė septyniolikmečio galvą“ . Jaunuolis buvo rusas ir GGaršva tik gynėsi, tačiau absurdiška yra tai, jog pasakotojas Garšvos pasakymą, kad jis nužudė žmogų, komentuoja ne tik ironiškai, bet ir apatiškai: ,,šie žodžiai nieko nereiškė. Lygiai taip pat praskambėtų ,,šiandien gražus oras“, arba ,,ne, dėkui, aš negeriu pieno“ . AAkivaizdu, kad Škėma, būdamas partizanu, nesijautė esantis sau tinkamoje vietoje: ,,neišlaikiau šio žygio ir su šeima atsidūriau Vokietijoje“ . Galbūt dėl šio nepritapimo rašytojas nesugebėjo pavaizduoti romano veikėjo, atsidavusio, kaip ne vienas tuo metu manė, beprasmiškai partizanų kovai, nes Garšva, kaip ir Škėma, netrukus išvyko iš Lietuvos. Pasitraukimą savo valia iš Tėvynės Škėma nebuvo linkęs traktuoti kaip tremtį (taip elgėsi daugelis to meto išeivių): ,,niekas mūsų netrėmė, o patys pabėgome“ . Rašytojas netgi juokėsi iš jų skelbiamo heroizmo sakydamas, kad ,,pirmaeiliai herojai žuvo ir žūsta Lietuvoje“ . Tokią idėją jis skelbia ir romane ,,Balta drobulė“, kai Garšva liepė poetui Vaidiliokui eiles apie meilę Tėvynei ,,deklamuoti Lietuvoje, miške“ , o ne didžiuotis tuo, jog jo patriotinius kūrinius skaito ne tie, kuriems jjie iš tikrųjų yra skirti.

Atsidūręs Vakaruose, Škėma ėmė dirbti liftininku. Romane pagrindinio veikėjo darbas lygiai toks pat. Neįprastas, formalumo reikalaujantis darbas tik dar daugiau skatina ilgėtis Tėvynės. Autobiografijoje Škėma aprašė pačius ryškiausius savo gyvenimo įvykius, kurie daugiausia įvyko gyvenant Lietuvoje. Apie gyvenimą Amerikoje jis užsiminė labai nedaug, tarsi jie nebūtų svarbūs ar reikšmingi. Išvardijęs pasiekimus Lietuvoje, į kūrybą Amerikoje nekreipė didelio dėmesio ir nesivargino jos aprašyti: ,,mano amerikinė veikla kultūrinėje srityje žinoma iš laikraščių“ . Dėl to galima daryti prielaidą, jjog rašytojas nepritapo prie svetimos kultūros kitoje šalyje, toli nuo gimtinės. Romano ,,Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Garšva realiam buvimui Amerikoje taip pat neskiria tokios didelės reikšmės kaip atsiminimams apie gyvenimą Lietuvoje. Garšva nuolat mintimis grįžta į praeitį, praėjusiems laikams jaučia nostalgiją. Nemaloni emigranto dalia (nepritapimas, Tėvynės ilgesys, artimųjų nebuvimas šalia) personažui tampa dar viena priežastimi nusivilti pasauliu. Mintį, kad pasaulis mus vis dėlto nuvilia, Škėma perkėlė į romaną, autobiografijoje ją paminėjęs su rašytojui būdinga ironija: ,,atseit pasaulyje tebegalioja pusiausvyros dėsnis“ .

Sudėtingos istorinės aplinkybės privertė Škėmą į gyvenimą žvelgti ne tik skeptiškai, bet ir ironiškai, sarkastiškai, groteskiškai tam, kad būtų lengviau išgyventi ir nepalūžti pasaulyje po katastrofos. Rašytojas kurdamas romaną nebuvo neįprastai jautrus, todėl ir jo sukurtas personažas į po karų pasikeitusį pasaulį žiūri ironiškai: ,,Belieka juoktis. Garsiai. Realybė egzistuoja“ .

ASMENYBĖ IR KŪRYBA

Romanas ,,Balta drobulė“ visų pirma sužavi išskirtiniu pagrindinio veikėjo Garšvos portretu. Kūrinyje Garšva yra mylintis ir nekenčiantis, ironiškas ir desperatiškas, kūrėjas ir nihilistas. Skaitytojas gali personažą teisti, gailėti arba tiesiog jo nesuprasti. Romano autorius taip pat nebuvo neutrali asmenybė. Kritikai dažnai klausia: koks iš tiesų buvo Škėma – donkichotas ar cinikas? Į šį klausimą konkretaus atsakymo vis dar nėra, tačiau to paties galima paklausti ir apie Garšvą, kurio asmenybė iir požiūris į kūrybą dažnai sutampa su romano autoriaus.

Rašytoją visą gyvenimą persekiojo mintis, kad jis gali būti paveldėjęs sunkią motinos ligą – šizofreniją. Šį ,,rašytojo nerimą išduoda laiškai bičiuliui psichiatrui Kaupui, su kuriuo konsultavosi sveikatos klausimais“ . Ta pati problema kankina ir romano protogonistą (jis, beje, taip pat turi gana artimą draugą psichiatrą Igną), kuris dėl paveldėtos motinos ligos, kurios požymiai ima ryškėti, atsisakė galimos laimės su mylima moterimi. Įkūnydamas savo baimę, kad gali susirgti psichine motinos liga, Škėma romane vaizduoja žmogaus, poeto, kelią į beprotybę.

Romano pagrindinis veikėjas turi tikriausiai ryškiausias paties autoriaus asmenybės savybes: norą šokiruoti ir sudominti, polinkį azartiškiems žaidimams (Škėma ir jo sukurtas personažas vienu savo gyvenimo laikotarpiu užsidirbdavo pinigų lošdami kortomis), nusistovėjusių visuomenės vertybių neigimą, kovą už tikrovės vaizdavimą, cinizmą ir ironiją, savotišką atsiskyrimą nuo bendrijos (Škėma buvo linkęs užsisklęsti savyje, atsiskirti nuo žmonių). Kūrinyje jaučiama ryški Garšvos apatija aplinkai. Jis ne kartą save vadina egoistu, bet tai sako be jausmo, tarsi konstatuodamas nepavojingą faktą. Veikėjas atvirai juokiasi iš jam priešiško poeto Vaidilioko ir neigia jo skelbiamas vertybes, nes laiko jas netikromis. Tikrovė – svarbiausia vertybė ir Garšvai, ir romano autoriui, o mirtis laikoma pačia realiausia tikrove šioje žemėje.

Romane daugiausia dėmesio yra skiriama poeto kūrybinėms kančioms. GGaršva jaučia didžiulį kontrastą tarp menininko prigimties ir liftininko darbo, kurio metu uždrausta net ,,nepaklusni poeto garbana“ . Liftininko darbą romano autorius gavo atvykęs į Vakarus. Tuo metu imigrantai dirbdavo įvairius panašaus pobūdžio darbus ir, kaip sakė pats Škėma, bandė padėti Amerikai. Žinoma, rašytojo deklaruotas pasakymas yra ironiškas ir tikriausiai jis taip pat šiek tiek nusivylė tokiu didžiulio formalumo reikalaujančiu darbu, nes romane Garšvą, atliekantį liftininko pareigas, įrėmintas dviejuose žodžiuose: up ir down, lygina su beprasmišku Sizifo darbu (beje, šį mitą mėgo daugelis egzistencialistų).

Nors Škėma skelbė, kad ,,kūrybos procesas menininkui yra būtinumas“ , tačiau jis paneigė kai kurias nusistovėjusias tiesas. Rašytojo teigimu, neegzistuoja joks įkvėpimas (romane ,,Balta drobulė“ Garšva ironiškai juokiasi iš poeto Vaidilioko, kuris rašo tik tada, kai jį aplanko įkvėpimas), o menininkas yra toks pat žmogus kaip ir kiti, tik jis sugeba savo patirtus išgyvenimus išreikšti teptuku, kaltu ar pan. Škėmos požiūriu, rašytojas turi ieškoti turinio savo kūriniui. Tokią idėją skelbia ir romano pagrindinis veikėjas poetas Garšva: ,,jau savaitė, kaip ieškau kelių strofų“ . Garšva, trokšdamas sukurti idealų eilėraštį, netgi mąsto apie galimybę pasinaudoti mylima moterimi kaip priemone tikslui pasiekti: ,,pasitenkinti lovoje ir išgauti keletą legendų“ .

Garšvos pagrindinis gyvenimo tikslas, skelbiamas romane, nėra sukurti laimingą šeimą (veikėjas visiškai

neatitinka tradicinio šeimos žmogaus modelio). Jis, kaip ir Škėma, nesiekia karjeros, patogios buities, gyvenimo tikslu laiko kūrybą. Romano pagrindinis veikėjas tokį savo tikslą maksimaliai sukonkretina – Garšva tik siekia parašyti tobulą eilėraštį. Pats Škėma skaudžiai išgyvendavo literatūrinę kritiką ir tai, kad jam būdavo sunku rasti leidėjus savo kūriniams (ypač nelengva tą padaryti buvo su ,,Balta drobule“). Garšvai artimų žmonių kritika taip pat reiškia daug, nes jam svarbu, ką Elena, jo mylima moteris, pasako apie jo eilėraščius.

Elena padeda atskleisti dar vvieną Garšvos kūrybos bruožą – norą sukelti kančią skaitytojui: ,,jūsų kūryba verčia kentėti“ . Iš tiesų šis bruožas buvo labai ryškus paties Škėmos kūryboje. Rašytojas stengėsi priblokšti skaitytoją atviromis erotikos ir smurto scenomis, taip priversdamas jį kentėti.

Didžiąją gyvenimo dalį Škėmą lydėjusi kritika galiausiai jį palaužė: paskutiniųjų metų korespondencijoje ryškėjo depresijos ir nevilties ženklai. Rašytojas suvokė, kad jo noras išjudinti surambėjusią publiką nebuvo priimtinas to meto visuomenei. Galbūt didžiausia nepripažinimo priežastis buvo Škėmos arogancija ir ironija, dažnai užgožianti nekaltą norą pavaizduoti eesamą tikrovę.

Svarbiausia, kad rašytojas, kaip ir jo sukurtas personažas, išliko savimi, neišdavė idealų, nenutraukė kūrybos proceso. Galima teigti, kad romano ,,Balta drobulė“ pabaiga nėra desperatiška, nes Garšva prieš išprotėdamas parašo gyvenimo tikslu virtusį eilėraštį. Tokiu būdu romano veikėjo gyvenimas įgyja pprasmę. Prasmingas, nors ir gana trumpas (sulaukęs 50-ies metų, rašytojas žuvo autokatastrofoje), buvo ir Škėmos gyvenimas, nes jo metu menininkas sukūrė romaną, siužetine linija bei idėjine prasme labai artimą jam pačiam.

IŠVADOS

1. Romano siužetas dažnai atitinka autoriaus biografiją, ypač tada, kai kūrinyje kalbama apie Garšvos vaikystę, tėvus, gyvenimą okupuotoje Lietuvoje bei išeivijoje.

2. Škėmos ir Garšvos motinos juos mokė humanitarinių dalykų, o tėvai – tiksliųjų mokslų.

3. Netradiciniu, egzistencializmui būdingu požiūriu į gyvenimą bei kūrybą pasižymi ir Škėma, ir jo sukurtas personažas.

4. Tiek Škėma, tiek Garšva – prieštaringos asmenybės, sulaukiančios daugiau kritikos negu aplinkinių supratimo ir palaikymo.

5. Sudėtingas charakteris Škėmą ir romano protogonistą privertė užsisklęsti savyje, nusivilti aplinkiniu pasauliu ir žvelgti į jį skeptiškai, ironiškai.

6. Ryškiausios sutampančios rašytojo ir personažo asmenybės savybės yra: maištingumas, arogancija, paviršutiniška apatija aplinkai, ttikėjimas tik savo skelbiama tiesa, dažnas egoizmas bei ironija.

7. Škėmos ir Garšvos pagrindinis gyvenimo tikslas yra kūryba, o svarbiausia vertybė – tikrovės vaizdavimas.

8. ,,Baltoje drobulėje“ autorius, aprašydamas Garšvos gyvenimo problemas, mini ir savąsias.

9. Rašytojo ir romano pagrindinio veikėjo gyvenimus sunkino baimė, kad jie galėjo paveldėti psichinę motinos ligą bei XX a. pirmojoje pusėje susiklosčiusios istorinės aplinkybės.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Škėma A. Balta drobulė. V, 2005.

2. Škėma A. Balta drobulė. V, 2003.

3. Mačianskaitė L. Antanas Škėma. V., 2003.

4. Egzodo rašytojai. Autobiografijos. V., 1994.

5. Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. LLiteratūra. Vadovėlis XI – XII klasei. K., 2004.