B.Sruga, “Dievų miškas“

???Dievų miškas“ – atsiminimų knyga, kurioje B.Sruoga aprašė ne tik skausmą

ir pažeminimą. Jis sugebėjo aprašyti ir juoką sukeliančius įvykius bei

charakterius.

B.Sruoga – šakoto talento rašytojas. Knyga „Dievų miškas“ – atsiminimai

apie koncentracijos lagerį. Joje rašytojas kelia gilius klausimus : kodėl

atsirado nežmoniška fašizmo ideologija, kodėl žmogus virsta žvėrimi.

Knygą autorius parašo per keletą mėnesių, grįžęs iš Štuthofo koncentracijos

stovyklos. 1945 metais. Griežtai laikydamasis tikrovės faktų, rašytojas

pasiekė plačių meninių apibendrinimų, sukūrė įsimenančius ir giliai

jaudinančius žmogaus ir žmogiškumo dramos fašistinėje sistemoje paveikslus.

Pasakojimas „Dievų miške“ suskirstytas į mažus sskyrelius: informuojančius,

apibendrinančius, portretinius. Pasakojimas ramus, bet aštrus ir

smingantis. Pagrindiniu ginklu prieš nežmonišką lagerio tikrovę jis

pasirenka juoką. Rašytojas nesistengia graudinti, nesileidžia į dūsavimus.

Ironija, atsainumas, sarkastiškas pasakojimo būdas – tokį stilių knygai

pasirenka B.Sruoga. Rašytojui labiausiai rūpi žmogus. Lageryje nėra nieko

švento. Žmogus niekinamas, iš jo tyčiojamasi, jis žeminamas. Jis – darbo

jėga, daiktas, kurį galima daužyti, trypti. Mirtis lageryje kasdieniška,

purvina, netekusi paslapties. Miršta šimtai. Lagerio taisyklė – bet kokia

kaina išlikti. Skųsk, mušk, niekink – toks būsi reikalingas viršininkams.

Tik retkarčiais „dievų miške“ išvysi žmogiškumo švystelėjimą &– verkia

esesininkė mergina, palydėjusi į mirtį koloną žydų tautybės moterų. Kuo

rūstesni laikai, tuo tvirtesnis žmogus turi būti. Rašytojas nepalūžo šiame

pragare.Jam padėjo žmonės, sugebėję atsilaikyti prieš aplinkos žvėriškumą.

Knygoje jis pasakoja, kaip jį globojęs kažkoks nematomas lenkų komitetas,

kaip vieni lenkai gynę lietuvius nnuo kitų lenkų – mušeikų, gelbėję nuo

alkanos mirties. Mini jis ir vokiečius, kalinčius lageryje. Knygoje

pabrėžiama visų tautų dorų žmonių vienybė, tarpusavio pagalba. Ne iš karto

„Dievų mišką“ cenzoriai priėmė. Neatitiko jų mąstymo žodžiai, tonas. Juokas

artimas ašarai, juokas kaip žmogaus dvasinė savigyna – toks B.Sruogos

knygos stilius, tuo ji savita XXa. lietuvių literatūroje.

Mano nuomone, įdomiausia lietuvių rašytojo knyga – ,,Dievų miškas” –

garsiausias Balio Sruogos romanas. Mano tikslas atskleisti sarkazmą šiame

B. Sruogos romane. Autorius apie žiaurius dalykus rašė su ironija, pašaipa,

kartais perskaičius norėdavosi juoktis, o vėliau supranti koks šiurpus

dalykas aprašytas. ,,Dievų miškas” paliko turbūt stipriausią įspūdį iš visų

skaitytų kietuvių autorių knygų dėl to, kad joje Štuthofo koncentracijos

lagerio žiaurumai aprašyti labai savitu stiliumiu, nes visi kraupūs įvykiai

yra nupasakojami su humoristine gaidele ir trupučiu ironijos, tarsi nnieko

ypatingo ir žiauraus lageryje neįvyko.

Epitetai, kaip klipata, bei trumpi žodeliai, tokie kaip netyčia, trupučiuką

daro didelę įtaką sakinio prasmei. Įvairiausi epitetai yra pritaikomi

charakterizuojant personažus, ypač lagerio viršininkus. Tokia pasirinkta

savita prisiminimų forma žymiai stipriau išryškina visus koncentracijos

stovyklose patirtus baisumus, todėl ji man sukėlė tiek jausmų : užuojautą,

simpatiją ir pagarbą B. Sruogai ir kitiem kaliniams. Pasirodo, žmogus gali

iškęsti nesibaigiančius kankinimus, mušimą keiksmus ir vis dėlto išlikti

žmogumi. Juk Sruoga grįžęs iš ten sugebėjo parašyti tokią įspūdingą knygą,

kurioje susipina ir sarkazmas, juodasis humoras, ir užuojauta, ssimpatija,

pagarba likimo bendrams. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo

sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą

ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino

fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa

tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti žmogaus žvilgsniu.

Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri

ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai – tragiškiausi momentai

vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami

ironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę

plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio

daiktiškumo į literatūros meno sritį. „Dievų miškas“ atskleidė hitlerinės

priverčiamųjų darbų stovyklos tikrovę. Tačiau kūrinys turi ir platesnės

apibendrinančios reikšmės. Panašūs vaizdai kartojasi kiekvienos

totalitarinės sistemos žmonių naikinimo pragare, ypač Sibire. Nors kūrinyje

veiksmo nedaug, bet pats vaizdavimo būdas yra toks gyvas, kad kūrinys

intriguoja ir yra skaitomas kaip įdomus romanas. Balio Sruogos biografija

Balys Sruoga gimė 1896 m. vasario 2 dieną Baibokuose (Biržų rajone). Jis

buvo poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, publicistas, literatūros ir

tautosakos tyrinėtojas. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje, nuo

ketvirtos klasės uždarbiavo privačiomis pamokomis. 1912 m. pradėjo

spausdinti savo kūrinius ,,Aušrinėje”, ,,Rygos Naujienose”, ,,Lietuvos

žiniose”, ,,Naujam take”, literatūros žurnale ,,Vavorykštė”. 1914 m. įstojo

į Petrogrado miškų institutą, vėliau studijavo literatūrą Petrogrado ir

Maskvos universitetuose. Šalia studijų, B.Sruoga domėjosi teatru, dalyvavo

lietuviškuose vaidinimuose. Maskvoje B.Sruoga parašė dauguma savo geriausių

lyrinių kūrinių. 1918m. B.Sruoga grįžo į Lietuvą. Kurį laiką dirbo mokytoju

Vilniuje. Persikėlęs į KKauną, dirbo Spaudos biure, Lietuvos dienraščio

redakcijoje, rašė daug publicistinių straipsnių. B.Sruoga buvo vienas iš

satyrinio Vilkolakio teatro organizatorių, rašė teatrui scenos veikalus,

įsitraukė ir į politinę veiklą,dalyvavo Šaulių sąjungos, Meno kūrėjų

draugijos, žurnalistų sąjungos veikloje. 1921m. B.Sruoga išvyko į Miuncheno

universitetą. Studijavo slavistiką, teatro ir meno istorijas. 1924m. apgynė

disertaciją iš lietuvių tautosakos ir gavo filosofijos daktaro laipsnį.

Grįžęs į Lietuvą, B.Sruoga dėstė Kauno universitete Humanitarinių Mokslų

fakultete, įsteigė teatro Seminarą, o kiek vėliau ir akademinę dramos

studiją. Greta universitetinio darbo B.Sruoga skelbė spaudoje daug

literatūros ir teatro kritikos straipsnių. Nuo 1930m. pasireiškė kaip dramų

kūrėjas. 1939m. Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į Vilnių,

B.Sruoga tęsė universitetinį darbą. Sovietų okupacijos metu, dalyvavo

pogrindžio spaudoje. 1943m. buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo

koncentracijos stovyklą. 1945m. jis grįžo į Lietuvą, kur vėl dėstė Vilniaus

universitete, vėl kūrė lyriką, parašė Štuthofo atsiminimų knygą “Dievų

miškas”, kuri yra bene populiariausia jo knyga. Mirė Balys Sruoga 1947 m.

spalio 16 dieną. Balio sruogos kūryba Lyrikos sfera Sruogai – ne

gnoseologija, kaip skelbė pereito amžiaus pozityvistai, o spontaniška

žmogaus vidinės būsenos ekspresija. Eilėraštis – ūmus sielos judesys,

gaivališkas išsiliejimas, giliųjų psichikos galių kalba, nepaliesta

racionalaus pažinimo ir nepajungta jokiems moralizacijos uždaviniams. Rusų

simbolizmo poetinė kalba, sukūrusi savo autonomiją iš dematerializuotos

tikrovės vaizdinių ir virtuoziškos melodingumo žaismės, Sruogai buvo

fundamentalus atradimas. Savo eilėraščių rinkiniuose ,,Saulė ir smiltys”

(1920), ,,Dievų takais” (1923) jis ttaip pat stengėsi susikurti tokią uždarą

poetinio įstabumo erdvę iš nudaiktintų gamtos elementų, laisvai vartomų

šėlstančios vaizduotės, kuri nujaučia nežinomus dydžius už regimumo ribos

ir tikisi kažkokio stebuklo. Tačiau charakteringi simbolistinės lyrikos

įvaizdžiai – saulė kaip dominuojantis „kertinis žodis“ (K.Balmonto

sugestija), varpa ir dalgis (J.Baltrušaičio skolinys), mėlyna paukštė,

gulbė, žvaigždė, baltas svečias, žibintas, šventovė, vergas – čia nevirsta

pastovių reikšmių ženklais. Jie slenka ne į filosofinių kategorijų centrą,

kaip M.Gustaičio ir F.Kiršos lyrikoje, o rezonuoja emocinių būsenų kaitą.

Sruogos eilėraščiuose tie patys įvaizdžiai atsiveria vis naujais niuansais,

kurie varijuojami tarytum muzikiniai akordai siekiant nuolat

besikaitaliojančių ir skambančių reikšmių sugestijos. Eiliuotose istorinėse

kronikose „Milžino paunksmė“ (1932), „Baisioji naktis“ (1935), „Kazimieras

sapiega“ (1938-19410), „Apyaušrio dalia“ (1941) vaizduojami autentiški

Lietuvos istoriniai įvykiai ir politiniai veikėjai. Istorijos šaltiniais

grindžiami pagrindiniai konfliktai, aplinkos, papročių ir elgsenos

koloritas, žinojimo ribos, kuriose gyvena to ar kito laikotarpio žmonės.

Tačiau B.sruoga visai nesiruošė iliustruoti tautos istorijos ar kurti

suidealintų nacionalinių herojų galerijos, kaip buvo įprasta tautinio

atgimimo laikotarpiu. B.Sruogos dramose istorija praeina tarytum šalia

žmogaus, nepaisydama jo norų ir valios, palikdama jam teisę vien stebėti ir

apmąstyti. Lietuvių lyrikoje Sruoga įteisino nepastovią, nuolat

besikeičiančią sąmonės tėkmę, iš kurios kilo laki, lengva pustonių,

asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga naujųjų

laikų moderniajai lyrikai. Štuthofo lageris 1943 m. kovo 16 d. 23 val. 30

min. pas vieną žymiausių to meto inteligentų, Balį Sruogą, atėjo

du

vokiečių gestapininkai ir jį išsivedė. Liepė ką nors pasiimti, tik ne per

daug, nes neilgam ,,dviem trim dienom – daugiau nereikėsią”. Iš tikrųjų,

Štuthofe Balys Sruoga gavo numerį, kuris atstojo pasą, ir raudoną trikampį,

kuris reiškė, kad esi uždarytas į koncentracijos lagerį iki karo pabaigos.

Šiame lageryje buvo apie 20000 žmonių – lenkų, rusų bei lietuvių

inteligentų, – o gyvų liko tik apie 2000. Vienus pražudė kelionė, kiti mirė

nuo bado ar lageryje išplitusių ligų. Juk lavonai, keiksmai, mušimas,

utėlės, alkis, sutinusios kojos, svaigstanti galva buvo lagerio ggyventojų

kasdienybė. Jų maistas buvo duonos plutos, sušvinkęs vanduo, draugai –

,,gyvi numirėliai’ – kiti ,,klipatos”, artimieji – ,,balti gyvulėliai” –

utėlės. Tie klipatos buvę inteligentai, išsilavinę, protingi žmonės, tapę

šnekančiais, mąstančiais, jaučiančiais numirėliais, o vėliau – jau tik

,,mirksinčiais”, žiopčiojančiais numirėliais. Ir šis lageris netgi nebuvo

toks žiaurus kaip lageriai pačioje Vokietijoje. Baliui Sruogai, kuris buvo

tikras inteligentas buvo sunku prisitaikyti prie baisaus gyvenimo lageryje,

kuriame su kaliniais buvo elgiamasi blogiau nei su šunimis. Mat šunys

ėsdavo specialiai jiems gaminamas bandeles, o kaliniai kartais išgyvendavo

tik valgydami savo mirusių ddraugų žarnas. ,,Dievų miškas” ,,Dievų miškas”-

modernizmo kūrinys, Balio Sruogos atsiminimų knyga, kurią parašė grįžęs iš

Štuthofo lagerio. ,,Dievų miškas”- tai ne tik sukrečiantis dokumentas, bet

ir viena iš geriausių lietuvių prozos knygų. Skaudus asmeninis patyrimas

čia virsta ironišku, groteskišku pasakojimu. Ironiškas jau pats kknygos

pavadinimas – „mirties fabrikas“ vadinamas poetišku dievų mišku.

Koncentracijos stovykla pateikiama kaip absurdiško pasaulio modelis.Tai

pirmasis lietuvių literatūros kūrinys, atsivėręs per ironiškų kalambūrų,

sarkastiškų aforizmų, šmaikščiai stilizuotų keiksmažodžių manierą XX a.

mirties fenomenui – totalinei ištisų tautų ir ištisų klasių mirčiai.

Individualus likimas ir individuali savimonė čia tik smėlio grūdeliai,

genami be skaičiaus nebūtin ir jau nieko nereiškiantys. Koncentracijos

lageryje – masių naikinimo fabrike – mirtis netenka „kilnaus tragizmo

elemento“, mistinės paslapties, gedulingos ceremonijos – ji darosi įprasta

„šiokiadienė šiukšlė“, kuri jau nieko nejaudina ir negąsdina. „Šiandien tu

griuvai, aš griūsiu rytoj – koks skirtumas?“ Iš nuvaryto klipatos jau

išmuštas troškimas gyventi ir priešintis mirčiai. „Giltinės malūne“ nėra

pasirinkimo – būti ar nebūti; mirtis čia privaloma; mirtis čia ne procesas,

o pabaiga, paliekanti tik beveidžius lavonus, iš kurių nebepakyla siela.

Surūdijusiomis replėmis iš mirusiojo bburnos išplėšiami auksiniai dantys,

„numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke“, paskui sumeta į

vežimą „kaip pas mėsininką paskerstus paršus“, o lavonus degina

krematoriume ir duobėse, kur tenka juos „su šakėmis vartalioti it kotletai

kokie, kad jie geriau keptų“. Lagerinė mirtis – masinė, prievartinė –

Sruogos suvokiama kaip pasaulio degradacijos aktas, paneigiantis visas

vertybes. Ji yra anapus natūralių žmogiškų santykių ir natūralių jausmų

srities. Ji nesiduoda išmatuojama gailesčio ir užuojautos emocijomis. Ji

nesišaukia net protesto, nes nežinia kam adresuoti tokį protestą:

totalitarizmo nusiaubtoje žemėje nebėra jokių aukštesnių teisingumo

institucijų, o ddangus žiūri abejingai į muilo gamybą iš žmogienos. Tad

lieka tik aiži ironija, besityčiojanti iš degraduoto žmogaus ir degraduotos

mirties, iš sužvėrėjusio budelio ir bejėgės aukos, kuri neturi gailėtis

savęs, iš aukštų idealų patetikos, kuri priklauso humanistinės Europos

„sudegusiam teatrui“, pagaliau iš pasakotojo situacijos, kuri kaitaliojasi

ir trupa, nebandydama pereiti į vientisą istorijų seką ir memuaristinį

toną. Ironija neleidžia prasimušti sentimentalumo gaidai ir desakralizuoja

mirtį, kuri netenka įprasto lietuviško lyrizmo. Drastiškas vaizdo nuogumas

be jokios guodžiančios lyrikos ir tragiškoji nužmogėjimo dimensija,

paslėpta ironizuojančioje intonacijoje, suformavo groteskinę stilistiką,

gana neįprastą lietuvių literatūroje. Knygoje gausu kultūrologinių

pamąstymų apie civilizacijos situaciją. Stoiška laikysena absurdo

akivaizdoje šią knygą priartina prie egzistencializmo literatūros.

Stalininiai funkcionieriai apkaltino knygą „cinišku šaipymusi iš vokiečių

grobikų aukų“ ir neleido jos publikuoti. Pirmą kartą ji išėjo tik praėjus

dešimtmečiui po autoriaus mirties – 1957 metais. Sunku būtų rasti kitą

lietuvišką „anais laikais“ parašytą knygą, kurią kaip vieną mėgstamiausių

greta užsienio rašytojų kūrinių minėtų ne vienos kartos „jaunieji

maištininkai“ , kurie demonstratyviai niekina visą lietuvių literatūrą –

pradedant Maironiu, ir laiko ją iš principo nuobodžia. Apie groteskišką

realybės atvaizdavimą taip, kad pirma kvatoji, o paskui pakraupsti:

viešpatie, iš ko aš juokiuos? Apie kruopščiai atskleistą pasityčiojimą iš

gyvybės ir mirties išniekinimą? Apie tai, kad yra knygų, kuriose kur kas

atviriau aprašomi koncentracijos lagerių siaubai, bet neturinčių tos jėgos,

kuri leidžia „Dievų mišką“ vadinti lietuvių literatūros klasika? ŠŠi knyga

mūsų literatūrai buvo tarsi ledlaužis, pralaužęs daugelio tabu ledus,

tačiau paskui jį dar ilgai niekas nedrįso plaukti į tuos naujai atrastus

vandenis. Bent jau aš negaliu prisiminti žymesnės knygos, kur kančia būtų

parodoma panašiu būdu. Žinoma, B.Sruogos knygos neįmanoma būtų ekranizuoti.

Ne vien dėl jos stiliaus specifikos, bet ir dėl to, kad joje ir siužetą

išskirti sudėtinga: visas kūrinys – tarsi mozaika iš gyvenimo Štuthofo

lageryje gabaliukų, išmėtytų nechronologiškai – išskyrus pačią pabaigą, kai

lageris evakavosi. Be to, ji pasižymi retu bruožu memuaristinėje

literatūroje, – kai daugiausia dėmesio skiriama ne pačiam sau, ir

asmeniniai išgyvenimai prasimuša tik retkarčiais, apie savo vargus

užsimenama puse lūpų, dažnai vos ne juokais. Taip pat puse lūpų kalbama ir

apie tai, kaip rašytojas gelbėjo nuo bausmių kalinius, dirbdamas raštinėje.

Užtat gerumo, draugiškumo apraiškas, taip retas ir taip svarbias lageryje,

B.Sruoga aprašo negailėdamas padėkos žodžių kitų nuteistųjų atžvilgiu.

Knyga išversta į daugelį kalbų, netgi į latvių, nors latvių portretas joje

tikrai ne pats patraukliausias. Iškart prisimeni tą latvių „dzimdzi rim

dzim dzim“, kuris vesdavo iš kantrybės tiek lagerio prižiūrėtojus, tiek

kitus kalinius. Čia apskritai daugybė posakių ar vaizdinių, kurie verti

įsidėmėjimo. „Miutzen ab“ ir „Miutzen auf“, virdulio poza, mušeikizmo

filosofija, tai, kad „kulkos vis dėlto metalinis daiktas, žymiai vertesnis

už lavoną“, „tvarkinga liaudis numirėliai“, jų vartymas it kotletų, kad

geriau keptų, vokietukai su šakėmis, kaip velniukai bbešokinėjantys aplink

dervos griovius, „pilvūzas su dvokiančia pypke“, be abejo, klipatos

klipatėlės, – visko neišvardinsi. Niekam ne paslaptis, kad „Dievų miškas“

ilgai klaidžiojo cenzūros koridoriais. Na, kas gi tai matė – kai kurie

vokiečių esesininkai vadinami neblogais vyrais, o broliškos tautos vietomis

minimos visai be pagarbos! B.Sruoga ginčijosi beveik dėl kiekvieno braukimo

ir taisymo, tai matyti iš „Raštuose“ pridėtų komentarų. Cenzūrai kliuvo ne

tik politiniai dalykai, bet ir „nepadorūs intarpai“; pvz., išbraukta

istorijėlė apie vokietį, kuris pakliuvo į lagerį „dėl neaiškių santykių su

šeimininko telyčia“ ir dėl to tapo politiniu kaliniu. Piktinosi jis ir dėl

kanceliarinių eufemizmų, kuriais jo vaizdingus žodžius keisdavo cenzoriai:

„Kam sausinti kalbą“, – nesuprato rašytojas, kartais tiesiog prašydamas

visai braukti skyrių, nes po iškupiūruotu variantu negalįs pasirašyti. Šis

1946 m. vykęs susirašinėjimas buvo gana beprasmis, – rašytojas mirė kitais

metais, taip ir neišvydęs išspausdinto „Dievų miško“. 1946 m. vykusiame

Lietuvos rašytojų visuotiniame suvažiavime tuometinis Lietuvos Komunistų

partijos CK sekretorius K.Preikšas savo pranešime taip apibūdino „Dievų

mišką“: „Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra <.> ciniškas šaipymasis

iš vokiškųjų grobikų aukų. Autorius nė žodžio nepasako apie pasipriešinimo

kovą, kuri, kaip <.> mes puikiai žinome, buvo vedama. <.> Atrodo, patys

kaliniai yra kalti dėl visų vargų, o vokiškieji fašistiniai budeliai yra

niekuo dėti. <.> Štai kodėl yra netikusi Sruogos knyga „Dievų miškas“, ir

štai kodėl gerai, kad ji neišėjo, nes išėjusi

tebūtų naudinga tik

priešams“. Galima juoktis, galima piktintis, galima prisiminti B.Sruogos

tvirtinimą, kad kvailių skaičius begalinis. 1957 m. „Dievų miškas“ visgi

buvo išspausdintas, ir, beje, atstačius beveik visas kupiūras (visiškai

nekupiūruotas tekstas pasirodė tik 1997 m., B.Sruogos „Raštuose“). „Dievų

miškas“ – savotiška tragikomedija proza, atskleidžianti iš vidaus

nužmoginimo procesą, kurį vykdė totalitarizmo sistemos. Šiuo atžvilgiu

„Dievų miškas“, išverstas į rusų, lenkų, estų, latvių, bulgarų, čekų,

ispanų kalbas, yra vienas originaliausių veikalų gausioje Europos

memuaristikoje apie konclagerius.

Skaitytojas sunerimęs: kas taip gali kalbėti? Užkietėjęs cinikas?

Negailestingas, neapykanta visiems žmonėms persisunkęs recidyvistas?

Ilgametis lavoninės ttarnas? Žinoma, tokia interpretacija galėtų būti, jei

adresatas būtų realybės konteksto nepažįstantis asmuo, tarkim, iš kokios

Afrikos ar Pietų Amerikos šalies. (Nors, kita vertus, G. Garcia’os Marquezo

romanas „Patriarcho ruduo“, kuriame faktografiniai dalykai pinasi su

žiauriomis grotesko scenomis, yra nesunkiai suvokiamas ir realijų

nežinantiems skaitytojams.) Lietuvių skaitytojas, savaime aišku, kūrinį

suvokia platesniame kontekste. Juk B. Sruoga nėra žmogus, kurį galėtume

įtarti psichologine ar nusikaltėliška patologija. Atvirkščiai – skaudžios

ironijos, pašaipos, sarkazmo žybsniais, stilizuotais liaudiškais

palyginimais „Dievų miško“ konclagerio tikrovę jis pavertė bemaž trilerišku

viduramžių karnavalu, F. Goya’os sapnų košmarais. Kūrinio ggenezę, regis,

labiausiai lėmė vos per kelis mėnesius nutolęs mirties šešėlis.