B.Vilimaitės ,,Kriaušės saldesnės“

TURINYS

1. Įvadas…………………………2

2. B. Vilimaitės apsakymo ,,Kriaušės saldesnės“ sisteminė analizė:

1.1 Tematika.Idėjos …………………………3

1.2 Veikėjai …………………………3

1.3 Fabula …………………………4

1.4 Kompozicija …………………………5

1.5 Laikas ir erdvė…………………………5

1.6 Pasakojimas …………………………5

1.7 Kalba …………………………6

3. Išvados…………………………7

4. Literatūra…………………………8

ĮVADAS

Bitė Vilimaitė yra ryškiausia lakoniškos novelės atstovė. Gimė 1943 metais. 1960 – 1964 m. studijavo Vilniaus Universitete. Dirbo žurnale ,,Kinas“. Debiutavo 1966 m. novelių rinkiniu ,,Grūdų miestelis“. 2003 m. apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už savitą trumpos novelės modelį, talpinanti skaudžią tikrovę rinkinyje ,,Papartynų saulė“. ŠŠiuo metu rašytoja gyvena Vilniuje.

Bitės Vilimaitės kūriniai supažindina skaitytojus su labai paprastomis, kasdieniškomis situacijomis. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo kaip nereikšmingi gyvenimo momentai. Perskaičius kūrinį iki galo, pradedi suprasti jo prasmę ir jame slypintį pamokslą. Visi nereikšmingi momentai įgauna kitokią prasmę ir kartais slepia savyje gilią dramą. Bitės Vilimaitės kūrybai būdingas lakoniškumas, asociatyvus pasakojimas. Prozininkės pagrindinė tema – moteris ir jos likimas. Lietuvių prozos kontekste Vilimaitės kūriniai išsiskiria lakonišku, santūriu stiliumi. Jose santykis su pasauliu emocinis, o dramatiniai, psichologiniai iišgyvenimai neeksponuojami. Kasdienybės fragmentas, buitinis pašnekesys tampa pasauliu, kuriame ryškėja žmogaus gyvenimo dalia. Natūrali gyvenimo tėkmė – kasdienybė ir buities rutina, o meilė ir kiti pakilūs jausmai tik trumpalaikiai efektai, kuriuos moterys prisimena kaip gyvenimo prošvaistę.

B. Vilimaitės apsakymo ,,Kriaušės saldesnės“ ssisteminė analizė

Tematika. Idėjos.

Šio apsakymo tema – našlaitės elgesys naujoje šeimoje. Tačiau šalutinės temos yra glaudžiai susijusios su pagrindine, ir kurinis atrodo labai vieningas. Apsakymo pradžioje rašytoja parodo darną šeimos poelgį – šeima, kuri negali sau leisti turėti antro vaiko, priima giminę našlaitę. Šis motyvas yra labai svarbus visam kūriniui, nes jo dėka gimsta kurinio idėja. Manau ją galima būtų išreikšti vienu žodžiu – nedėkingumas. Elzė tarsi išlieja visą savo sielvartą, skausmą dėl mamos netekties ant žmonių kurie pratiesė jai savo pagalbos ranką (,,.įsimylėjusiom akim stebėjo naują seserį.“ Idėjinė kurinio prasmė papildo šalutinio veikėjo pasirodymas – mergaitės brolis Pranukas. Jo elgesys, kalbėjimo maniera visiškai nesiskiria nuo sesers.

Kartu su idėja formuojasi vaikams ir tėvams budingi klausymai: kaip pridera elgtis su ttėvais, suaugusiais?, kaip elgtis matant neteisinga vaikų elgesį su jais? Į pastarąjį klausymą rašytoja atsako išreikšdama tėvų kantrybę, išmintingumą ir tiesiog žmogiškus jausmus (,,Tegu jau būna čia pas savus.“

Veikėjai.

Šio apsakymo dėmesio centre dvi veikėjų grupės, dvi šeimos – Liongina su vyru ir sūnumi ir jų giminė – mergaitė Elzė ir jos brolis. Iš šių dvejų grupių ryškiai išsiskiria du literatūriniai charakteriai – Liongina ir Elzė. Liongina priėmė į savo šeimą našlaitę, nors padėtis šeimoje buvo sunki (,,.butas mažas, vyras invalidas, JJuliukas silpnos sveikatos“)

Rašytoja fabulos būdu charakterizuoja Liongina ir jos šeimą, ji susiklosto iš veikėjų elgsenos, jų kalbėjimo manierų, jų reagavimą į kitų veikėjų veiksmus. Liongina – rami, kantri gailestinga mama, kuri stengiasi padaryti viską tam, kad mergaitė jaustųsi kaip savo šeimoje (,,Liongina pakėlė ją ir nešė, o Elzė spardėsi, ji buvo sunki.“) Tačiau kartais, dėl blogo mergaitės elgesio, ji rodo savo kantrybės išsekimą (,,Kodėl aš turiu kentėti? Nebenoriu aš jos!“)

Lionginos vyras apysakoje yra apibudintas tik tai vienu žodžiu (,,.vyras invalidas,.“). Invalidas – žmogus, kuris dėl savo sveikatos būklės negali atlikti tam tikrų veiksmų. Šis rašytojos apibudinimas fabulos kloties dėka išskiria Lionginos vyrą iš visų veikėjų – parodo jį kaip kantru, stipru žmogumi. Nors atrodo, kad jis atlieka šalutinio veikėjo vaidmenį, tačiau matome, kad jis vienintelis viską ,,sustato į savo vietas“ (,, Na, apsiramink. Palauk, apsikulsite, ir bus gerai.“; ,,Tu juk į kariuomenę greit išeisi. Kur tada paliksi Elzę? Tegu jau būna čia pas savus.“

Pats tyriausias ir švelniausias veikėjas yra jų sūnus Juliukas. Nepaisant bjauraus Elzės elgesio (,,Elzė tarsi nematė Juliuko“) ir kalbėjimo manierų (,,Nukirpk ir jam kudlas!“), jis tarsi nemato jos neigiamų bruožų ( – Sesytė, – maldaudavo Juliukas.)

Lionginos (kaip ir jos vyro bei sūnaus) išvaizda vvisiškai nekonkretinama. Kuo negalima pasakyti apie Elzę ir jos brolį. Apysakoje pateiktas jų amžius, išvaizda ir netgi pomėgiai (,,.Elzė, šešiametę mergytę, kuri buvo negraži, aptekusi gyviais ir visą kelią iki miesto valgė saldainius.“, ,,Jam buvo šešiolika, jis mokiesi mechanizacijos mokykloje, rūkė.“) Šiose aprašymuose negalima justi pasakotojo palankumo veikėjams, nekalbant jau apie jų elgesį, kalbėjimo toną (,, Ko jūs čia, žalčiai, viską suvalgėt? Ir man nepalikot!..“), intonacija reikalaujanti, niekinanti.

Kūrinyje akcentuojamas Pranuko noras būti visiškai suaugusiu, savarankišku. Jis ruko, nori pasiimti seserį, kalba su suaugusiais tarsi jis yra daug vyresnis už juos. (,,O jus aš regiu Elzės nelepinat.“) Tačiau rašytoja pasako apie jo amžių ir vadina jį būtent Juliuku, parodydama, kad visi jo veiksmai yra vien tik paprastas pasirodymas.

Nors fabula išskirsto vaikus į teigiamus ir neigiamus veikėjus, tačiau vaikų vardai, kreipiniai (Juliukas, Pranukas, mergytė) parodo, kad jie visgi yra vaikai ir gal kažkiek tai sugraudina skaitytoją.

Fabula.

Šios apysakos fabula tikroviška, įvykiai vyksta chronologiniu nuoseklumu. Įvykių raida konfliktiška, grindžiamas konfliktas tarp Lionginos ir Elzės, bei konfliktas tarp šeimos ir Pranuko. Kurinio pirmame sakinyje slypi fabulos užuomazga: (,,Liongina niekada negalvojo apie antrą vaiką.“). Veiksmo-siekimo linijos: giminaičių vaikai liko našlaičiais, šeima priima vieną iš vaikų (Elzę) į savo namus. Mergaitė konfliktuoja su visais šeimos nariais. Sesers aaplankyti ateina jos brolis ir elgiasi lygiai taip pat kaip ir Elzė. Veiksmas ima intensyvėti Pranukui pareiškus, kad jis nori atsiimti seserį, nes jo manymu šeima ,,Elzės nepalepina“. Įtampa stipri.

Pokalbis tarp Prano ir dėdės rodo kulminacijos požymius ir veikėjų įtampos mažėjimą. Kulminacija – veikėjų elgesys ryte (,,Nežinia, ką Pranui dar kalbėjo dėdė, tačiau rytą jis elgėsi ramiai. Švariai nusiprausęs, su dėdės dovanotu švarku, kuriam Liongina patrumpino rankoves, jis jau ėjo pro duris,.“) Kulminacijos aprašymas nėra labai aiškus. Matyt rašytoja leidžia mums patiems spręsti kodėl Pranas elgiesi labai ramiai, netgi patenkintai ir išėjo palikęs seserį dėdės namuose.

Apysakos atomazgoje slypi ir jos idėja. Paduodamas Elzei saldesnį vaisių, o Juliukui rūgštesnį jis tarsi parodo, kad sesuo yra jam daug svarbesnė negu giminaičiai, nepaisant jų gerovės ir pagalbos. Manau, atomazga paaiškina ir apysakos pavadinimą – ,,Kriaušės saldesnės“.

Kompozicija.

Apysakos kompozicija yra linijinė (pagrindiniai veikėjai kaip ir šalutiniai veikia per visą fabulos eigą) . Kompozicijos atžvilgiu apysaka yra iš dalies ,,išgryninta“: nėra aprašomųjų šeimos nariu detalių (išvaizda, amžius, kuo dirba), nėra platesnės ekspozicijos, kur būtų pasakojama apie šeimos gyvenimą anksčiau. Nesurasime ir jų gyvenamosios vietos, buities, pomėgių aprašymo. Apie našlaičių praeitį taip pat nieko nesakoma. Elzės ir Pranuko išvaizdų aprašymai yra gan lakoniški ir veiksmo pristabdymas

tiesiog nepastebimas.

Apysakos eigą sudaro nuolatos vykstantis konfliktas, įtampa tarp Elzės ir Lionginos, kuri didėja pasirodžius mergaitės broliui. Įtampa prieina aukščiausio taško ir ,,sprogsta“ suteikianti ,,palengvinimą“ skaitytojui.

Kūrinis nėra monotoniškas, nuobodus, nes vaizdai nuolatos keičiasi, psichologinė įtampa dažnai yra kaitaliojama, siužetas neišplėstas. Nors apsakymas atrodo gan vieningas, tačiau jį galima būtų suskirstyti į tris grupes: iki konfliktinė situacija, konfliktinė ir po konfliktinė.

Kurinio pradžia labai paprasta, bet gana netikėta. Atrodo, kad tai yra ne apysakos pradžia, o kažkokio tai stambaus veikalo sekanti ddalys. Pabaiga taip pat pasižymi savo netikėtumu ir leidžia skaitytojui pagalvoti kodėl pabaiga yra būtent tokia.

Laikas ir erdvė.

Apysakoje laikas nėra atvirai pasakomas, tačiau įvykių eiga realizuoja laiko tėkmę – veiksmas prasideda maždaug pavasari (Liongina sako, kad greitai bus vasara) ir baigiasi vasaros pabaigoje (kriaušės ir obuoliai prinoksta tokiu laiku). Nors kūrinis yra gana trumpas, bet jame yra pavaizduotas tam tikras gyvenimo laikotarpis: giminaičių vaikai lieka našlaičiais, Elzė gyvena naujoje šeimoje, ji lanko darželi, ją aplanko brolis.

Apysaka prasideda būtuoju kartiniu llaiku, kada yra pasakojama apie dabartinės situacijos rezultatą, ir toliau ,,pinasi“ su esamuoju laiku, parodanti įvykio ir jo pasakojimo laiką.

Apysakos erdvė yra tikroviška – šeimos namai. Kūrinyje erdvė nėra tiesiogiai aprašyta, tačiau kai kurie fabulos elementai ją nusako (,,iš kiemo pparsirado vaikai“, ,,lėkštės ant stalo“, ,,barškino pianiną“, ,,atėjo į virtuvę“ ir pan.) Erdvė yra tiesiogiai susijusi su problematika – pagarba namams ir jų šeimininkams.

Pasakojimas.

Apysakos tekstas susideda iš pasakotojo kalbos ir dialogo. Didesnę dalį užima dialogas

tarp veikėjų, nors nemažai yra ir pasakotojo žodžių. Dialogas yra dinamiškas, atskleidžia veikėjų charakterio bruožus ir nuotaika. Kartais rašytoja praleidžia replikas ir vietoj dialogo ji aprašo veikėjų reagavimą. (,,Liongina apstulbo. Vyras irgi sukluso.“) Tačiau atvirai veikėjai nėra vertinami, pasakotojas kūrinyje yra tik informatorius. Ypač ryškiai tai yra pastebima apysakos pradžioje ir pabaigoje, kada nėra dialogo, o vien tik pasakotojo žodžiai.

Rašytoja, siekdama pavaizduoti paprastą žmonių kasdieninį gyvenimą įtraukia tokius aforizmus: kudlas, apsikulsite, pablūdai, varly ir pan. Šie kasdieninio gyvenimo žodžiai suteikia kūriniui tikroviškumą, paprastumą, jis atrodo rrealus ir tikroviškas.

Kalba.

Kaip ir minėjau ankščiau, kūrinio kalba yra paprasta, lengvai prieinama skaitytojui. Kalbama ramiu, emociškai suvaldytu tonu. Nors sintaksės atžvilgiu kai kurie pasakotojo sakiniai yra sudėtingi. Pavyzdžiui: ,,Ji norėjo Alpuko, trimečio garbaniaus, bet jis pasislėpė po lovą, ir teko pasiimti Elzę, šešiametę mergytę, kuri buvo negraži, aptekusi gyviais ir visą kelią iki miesto godžiai valgė saldainius.“ Veikėjų replikos sintaksės atžvilgiu lakoniški ir paprasti(vientisiniai), vaikų – tiesiog pritaikyti prie jų mąstymo, iškalbos; suaugusiųjų dėl esančio spaudimo, vidinės įtampos.

Dialogo intonacija llabai įvairi – klausimai, sušukimai, kategoriški teiginiai, prašymai ir pan. (,,Ar pabludai?“, ,,Elzę aš atsiimu“, ,,Reikia savo turėti!“). Metaforos suteikia veikėjams išdidumo, pasitikėjimo savimi jausmą:,,Pinigu bus kaip šieno.“(labai daug) Tropai, savo perkeltine prasme įdeda tam tikro originalumo. Pavyzdžiui: ,,Kad tavo kojos čia nebūtų, varly!”, ,,Ko jus žalčiai viską suvalgėt?

Egzistencine tuštuma savaip atitinka pauzės, kurios paliekama užpildyti skaitytojo nuovokai ir fantazijai.

IŠVADOS

Žmogaus kūryba išreiškia nepasitenkinimą dėl skirtumo, kuris iškyla tarp įsivaizduojamų idealų ir pasaulio tikrovės. Literatūra yra viena iš priemonių kuri teigia žmogaus savarankišką valią, jo vertes ir teises prieš pasaulio galias, ji visuomet gina žmogų, remdamasi jo dvasiniu gyvenimu, jo sielos verte. Dėl šio žmogaus individualias ir kolektyvines vertybes ginančio literatūros vaidmens rašytojas visuomenėje įgyja ypatingų bruožų: tampa moraliniu autoritetu, savotišku mokytoju.

Bitė Vilimaitė ir yra viena iš tų moralinių autoritetų, savotiškų mokytojų atstovė. Perskaičiau ne vieną jos kūrinį. Skaitydama jaučiausi tarsi namuose, kad radosi ir vis stiprėjo atliepimo, supratimo jausmas, prieš akis vaizduojantis moters pasaulio ( jausmų, svajonių, buities, šeimos, karjeros, ir t.t.) įvairovę.

Nors Bitės Vilimaitės rinkinis ,,Papartynų saulė“ yra išleistas sovietmečio laikais, tačiau jis yra labai artimas mūsų dienai. Taip yra turbūt todėl, kad rašytojos dėmesio centre yra moters ( motinos ir vaiko, žmonos, dukters) kasdienybės ppasaulis. Ilgesys, meilė, atsakomybė – tokiame jausmų rate sukasi Bitės Vilimaitės moters gyvenimas: neišsipildę, keistas, trapus, tikras.

Vaizduodama privatų moters gyvenimą rašytoja pabrėžė jo individualumą, unikalumą, suteikia jam vertybinį statusą.

NAUDUOTA LITERATŪRA

1. Bitė Vilimaitė ,,Obelų sunki našta“, Vilnius, 1975 m.

2. Valerija Ramonaitė ,,Literatūros mokslo įvado pagrindai“, Šiauliai, 1992 m.

3. Valerija Ramonaitė ,,Epitetai, palyginimai“, Šiauliai, 1992 m.

4. A. Krasnovas ,,Literatūros terminų žodynas“, Vilnius, 1995 m.

5. www.wicipedia.lt