„Balta drobule“

Škėmos romano „Balta drobulė“

interpretacija

Antanas Škėma- žymiausias katastrofinio modernizmo atstovas XXa.

vidurio lietuvių literatūroje, išsakęs didžiuosius Vakarų civilizacijos

sukrėtimus išgyvenusio žmogaus dvasinę patirtį ir suradęs meninę kalbą,

tinkamą išreikšti suskilusiam žmogaus pasauliui, nevilties, grėsmės, baimės

ir aistringo prarastų vertybių ilgesio išgyvenimams. Škėmos kūryba labai

autobiografiška, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės

kalbos formų. Tematika, žmogaus samprata ir savo kūrinių forma Škėma yra

vienas reikšmingiausių XXa. lietuvių literatūros novatorių. Filosofiniu,

pasaulėžiūros požiūriu jo kūryba artima egzistencializmui ir šiek tiek

ankstesnei pesimistinio modernizmo klasikai. Svarbiausi šio autoriaus

kūriniai yra apysakų kknygos „Šventoji Inga“(1952), „Čelesta“(1960), dramos

„Živilė“, „Pabudimas“, o didžiausią pripažinimą turi romanas „Balta

drobulė“(1958), kuriame kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į

vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos

piešinys.

Ši ištrauka taip pat pradedama aplinkos, pakitusios erdvės ir laiko

nusakymu („Šį rytą jauku Garšvos kambaryje“).Visame kūrinyje, kaip ir

Garšvos gyvenime šis kūrybiškas momentas yra tarsi trumpas nušvitimas

tamsoje, akimirka tvarkos iki šiol vyravusiame chaose. Pagaliau į jo sielą

atėjo ramybė, jis dėkoja „savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikų

mišias, rungtynes, pamestinuką.“ Garšva džiaugiasi pagaliau pamiršęs jį

lydėjusį skausmą. Veikėją ddabar supanti aplinka yra artima meno žmogui

(„knygų dulkės“, cigaretės dūmai, „krėslas“, „plunksna“). Jis vertina

kūrybą, nes kambaryje kabo iškilaus biblinio menininko Chagallo paveikslas

(kuris, beje, tolimesniame tekste, Garšvos priepuolio metu, „apsiverčia ir

pakimba atvirkščia“. Šis motyvas – beprotystės, kūrybos nebesuvokimo

simbolis.)

Tekste vyrauja trumpi iir gan aiškūs sakiniai („Sėda prie stalo.“ ,,Ima

plunksnakotį.“ „Dėkoju už ruselį.). Taip pat ramios spalvos, tvarką

apibūdinantys epitetai ir daiktavardžiai („skaidri mėlyna spalva“,

,,ritmingas alsavimas“, ,,dvasios sintezė“). Iš to sprendžiame, kad ryšys

su kūryba Garšvos suskilusį pasaulį sudėlioja į savo vietas, trumpam įveda

jame harmoniją („Mano retortos suvirino mano gyvenimą“). Tos retortos,

šiaip jau chemijos terminologijoje reiškiančios bandymams skirtus indus,

čia yra tie kūrybiniai Garšvos bandymai, „keletas eilėraščių.“, kurie

veikėjui tapo „vienintele apčiuopiama tiesa.“.

Rašymas šiam poetui nėra kažkokia ypatinga saviraiškos, aplinkinių

šokiravimo arba pripažinimo, garbės siekimo priemonė. Jis nesistengia kopti

į kūrybos aukštumas, kuria galima sakyti sau („esu mediumas, nenoriu būti

absoliučiai originalus“, „būsiu nežinomas, lyg senovinis japonų

tapytojas“). Kūryba tiesiog padeda krintančio bedugnėn kūrėjo dvasiai

atrasti nutrūkusį santykį su pasauliu. Jis pripažįsta: „pagaliau tikroji

ramybė aplankė mane.“ Svarbios asociacijos su Japonija iir Kinija- šalimis,

kuriose didžiausia vertybe laikoma vidinė žmogaus ramybė, susitaikymas su

savimi, mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais. Garšva palygina save su

Chinu Shengt‘anu, kinų dramaturgu, parašiusiu kūrinį „trisdešimt trys

džiaugsmo akimirkos“. Savo dabartinę būseną jis sugretina su tryliktąja

tame kūrinyje aprašyta laimės akimirka, kai visas pasaulis atrodo toks

skaidrus ir šviesus- su prašviesėjimu po audros ir lietaus. Būtent taip

dabar ir jaučiasi Garšva: jo sieloje trumpam nurimo audros ir atėjo- kaip

žinome iš tolesnio teksto- laikina ramybė.

Beveik visoje ištraukoje vyrauja atvirai patetinis stilius („saulės

spindulys, įsmukęs pro langą“, „girdi paukščių balsus“). Tai dera su

rašančiojo pakilia būsena. Tik pora žodžių tarsi netyčia atklysta iš ano,

žemojo realybės pasaulio („gabalus“, „suvirino“).

Nuotaiką pasakotojas kuria vaizdais ( išsimaudžiusi saulė, šviečianti

virš miško) ir garsais ( „girgžda krėslas“, „čerška plunksna“, „ritmingas

alsavimas“). Visa tai dvelkia ramybe ir jaukumu. Pats pasakotojas kalba tik

dviejose pirmose pastraipose, kuriose kalbama trečiuoju asmeniu, o likusios

trys pastraipos- tai Garšvos mintys, jo sąmonės srautas, jausmai ir

nuotaikos.

Škėma atsisako aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skirties,

laiko bei erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto. Tačiau įsižiūrėjus į

tekstą atsiskleidžia simbolinis planas, pagrįstas pasikartojančiomis

nuorodomis į kultūros ženklus, į Bibliją, į mitologinį pasaulėvaizdį,

kurios atskleidžia veikėjų išgyvenimų reikšmę, turiningas filosofines

kūrinių potekstes. Todėl Škėma, panašiai kaip Jurgis Savickis arba Alfonsas

Nyka-Niliūnas, yra nelengvai prieinamas rašytojas, reikalaujantis nemažo

išsilavinimo, modernios kūrybos principų supratimo, taip pat ir

tolerancijos šokiruojantiems, tradicinį pasaulėvaizdį sukrečiantiems

požiūriams bei vaizdiniams.