Baltaragio malūnas

BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

Kazio Borutos kūrybos viršūnė yra „Baltaragio malūnas“, parašytas vokiečių okupacijos metais (1945) Vilniuje. „Baltaragio malūnas“ – tai kūrinys apie liaudies dvasinį grožį ir išdidumą, parašyta pasinaudojant pasakų motyvais, tačiau kartu išlaikant ir realų, tikrovišką pagrindą, veikėjus piešiant sodriai realistiškai psichologinėje – buitinėje plotmėje, juos ryškiai individualizuojant. Būdingiausias kūrinio bruožas – gaivališkas lyrizmas, liaudiškas humoras. Kasdieniški gyvenimo reiškiniai čia apgaubiami romantiška-poetiška skraiste.

Iki 1940 m. labiau žinomas kaip poetas, pokario metais K. Boruta iišgarsėjo kaip prozininkas, visų pirma – kaip romano Baltaragio malūnas (1945, pataisytas leidimas 1962) autorius. Tai sakmę primenantis prozos kūrinys, kuriame susipina epiškumas ir lyrizmas, realistinis pasakojimas ir fantastika. Romano siužeto pagrindas – Europos mitologijose paplitęs pasakojimas apie žmogaus sutartį su velniu. Malūnininkas Baltaragis, norėdamas, kad jo malūnas klestėtų, neatsargiai pažada velniui Pinčiukui tai, ko dar neturįs. Taigi pažada savo dukterį Jurgą. Čia ir prasideda visa painiava, pirmiausia susijusi su meile. Ši knyga Lietuvoje susilaukė neregėto populiarumo. Pagal romaną pastatytas sspektaklis teatre, sukurtas baletas ir populiarus muzikinis filmas, kuris tapo lietuvių kino klasika. Romanas išverstas į rusų, latvių, estų, islandų, čekų, vokiečių, lenkų kalbas.

“Bet kai įsisiaučia audra, užgroja pušynų vargonai, nušvinta Baltaragio akmuo ir vel sustingsta. Iš ežero gelmių pakyla bbaltakarčiai obuolmušiai žirgai, ir lekia su jais kaip su vejo sparnais jaunikis su nuotaka.” Tai- Girdvainis su Jurga. Pagaliau kartu jie skrenda į savo laimė. Kad būtų laimingi, jie turejo atsisakyti gyvenimo žemeje, kai Jurga buvo “viso Paudruves kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vienа jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vienа išvesti”. Gyveno ji tada kartu su tevu, buvo laiminga, ir dar nežinojo, kad tevelis jа pažadejės Pinčukui, Paudruves pelkių velniui, ir kad del to jai teks daug skausmo patirti.

“O tuo metu už septynių mylių nuo Paudruves krašto, Daugnorų kaime, gyveno Jurgis Girdvainis, šaunus ir išdidus jaunikis, kuris niekaip negalejo sau mergos susirasti”. Kaltas čia buvo pats Girdvainis. Važinejo jjis pas visas mergas, bet ilgai savo išrinktosios nesurado. Turejo jis du obuolmušius, kuriuos buvo jam tevas palikės, ir rūpinosi tik jais. Del žirgų Girdvainis buvo visа ūkį apleidės.

Važiuodamas pirštis, pakinkydavo jis savo obuolmušius į mešlavežį ir apsirengdavo išverstus kailinius. Jis ieškojo tos savosios, kuri žiūretų ne į jo turtus ar išvaizdа, o į sielа. Del to eme visos merginos juoktis ir viena kitа tokiu jaunikiu gаsdinti.

Bet kartа Girdvainis išgirdo apie Baltaragio Jurgа – gražiausiа Paudruves krašto merginа. Pirmа sekmadienį ssusiruoše jis su ja susitikti.

Vos tik jа pamatės suprato, kad Jurga jam skirta, ir pažadejo pirmа šeštadienį atvažiuoti su piršliais. ”Girdvainis, nieko daugiau nelaukdamas, apsuko savo obuolmušius ir išvažiavo su tokiu džiaugsmu širdyje, kurio, rodos, net jo obuolmušiai nepavežtų, nors ir leke šuoliais”.

Tačiau iki šeštadienio dar buvo marios laiko. Girdvainiui jis slinko ypač letai. Jis abejojo, ar sutiks Jurga už jo teketi. Jis netgi galvojo pakinkyti žirgus ne į mešlavežį, o į karietа ir apsirengti pačiais gražiausiais drabužiais. Kankinosi Girdvainis, noredamas nugaleti savo išdidumа, bet nenugalejo. Šeštadienį pasikinke jis obuolmušius į mešlavežį, apsivilko tuos pačius išverstus kailinius ir išvažiavo su piršliu Anupru pas savo išrinktаjа.

“Tai nelengvas buvo ir Girdvainiui kelias pas Baltaragio dukterį Jurgа, nors ir su savo obuolmušiais žirgais”. Jis nežinojo, kad velnias trukdo piršliams atvažiuoti. Girdvainis gine arklius kiek galedamas. Jis girdejo, kaip kažkas cype, švilpe po ratais ir už vežimo. Jis žinojo žmonių kalbas, esа velnias trukdаs piršliams pas Baltaragio dukterį nuvažiuoti, bet tomis paskalomis netikejo.

Tačiau pagaliau Girdvainis atvažiavo. Pamatės Jurgа, jis užmiršo savo išdidumа ir numete kailinius ant vežimo. Tačiau Jurga buvo išdidi. Visа naktį ginčijosi ji su Girdvainiu. Ir tik tretiesiems gaidžiams nepragydus, jos ”rankos kaip pelkių vijokliai apsisuko apie berno kaklа, ir taip ppabučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga prašvito”. Čiupo tada Girdvainis Jurgа į glebį ir abu, palikė miegančius senius išvažiavo užsakų.

Tačiau užsakai buvo lemtingi. Stovint prie altoriaus, “pasigirdo skardus arklių žvengimas, kad net bažnyčios stiklai sutirtejo”. Arkliavagis Raupys pavoge puikiuosius Girdvainio obuolmušius. Girdvainis puole į laukа ir nubego ten, kur girdejosi arklių žvengimas, palikės Jurgа bažnyčioje vienа. Nubego ir negrįžo. Jurga dienа naktį verke, nesulaukdama savojo jaunikio. Baltaragiui, savo tevui ji pasake nekenčianti Girdvainio, kuris jа paliko, bet iš tikrųjų jos meile dar labiau išaugo.

Girdvainis klaidžiojo visur, kur arklių žvengimas girdejosi. Netekės savo obuolmušių, jis paliko nuotakа. Jis gailejosi taip padarės ir norejo grįžti, bet jam buvo geda. Bet jo meile Jurgai augo. Girdvainis negalejo jos pamiršti, todel nutare grįžti. Tačiau eidamas į Baltaragio vienа akimirksnį jis suabejoja. To užtenka Pinčukui. Jis užmeta Girdvainiui ant kaklo kilpа ir nori jį pakarti. Bet Perkūnas, pamatės, kа išdarineja senas jo priešas, trenkia į pušį, kurioje velnias tupi. Į Pinčukа jis nepataiko, bet pušis krisdama prispaudžia Girdvainį.

Tuo tarpu namuose miegojusi Jurga pribudo, ir jai pasirode, kad už lango stovi Girdvainis. Vienmarškine ji išbega į laukа. Jai pasigirsta arklių žvengimas ir ji bega link jo. Tačiau tuo tarpu keliа Jurgai pastoja kažkoks šešelis. Išsigandusi ji šoka įį šalį ir krinta į Udruves ežerа. Jai atrodo, kad ne šaltas ežero vanduo, o Girdvainis jа glamoneja. ”Ir tokia nepaprasta ir didele laime, rodos, apglobe jа, kad širdis neišturejo ir sustingo iš džiaugsmo “.

“Daug metų praejo nuo tų visų nepaprastų įvykių, kurie dejosi anuo metu Paudruves krašte”. Jurga ir Girdvainis žuvo, bet jų meile išliko. Dar ir dabar, kai “pakyla dar didesne audra ir dar garsiau pradeda žvengti nematomi žirgai, susimaišo žeme su dangum – tai Jurga tada važiuoja lyg vejo sparnais tuoktis su Girdvainiu. Ir skamba tada aplinkiniai šilai kaip vestuvių vargonai, ir juokiasi audra kaip laiminga nuotaka”.

Ar galima būtų įsivaizduoti tikrovėje ant aukšto Udruvės kalno stovintį Baltaragio malūną, jo šeimininką, pražilusį Baltaragį, gražuolę jo dukrą jurgą, pas kurią vis važiuoja piršliai su jaunikiais, bet niekas nedavažiuoja, nes jiems sukliudo Paudruvės pelkių velnias Pinčukas? Tikrovėje tokių dalykų nėra, taigi K.Borutos romane yra nemažai mitų ir tautosakos elementų.

Bene labiausiai išsiskiriantis mitinis veikėjas šiame romane – velnias Pinčukas. Jo istorija yra labai įdomi. Visą laiką snausdavo savo pelkėse, o tik kai miegoti nusibosdavo, kad gal ir neblogai būtų, jeigu turėtų pačią. Bet kur ją gausi? Jokia laumė ar ragana neis už tokio nusmurgusio velniuko. Tai ir teko Pinčukui tiktai

sapnais ir svajonėmis pasitenkinti. Jeigu nėra pačios, tai ir nereikia. Tai ir buvo velnias patenkintas šitokiu savo gyvenimu ir būtų taip ir toliau nerūpestingai praleidęs likusias dienas, jei nebūtų nustojęs ūžti Baltaragio malūnas. Tai velniui labai nepatiko ir jis nuėjo pas savo kaimyną pasikalbėti. Jam buvo pažadėta Baltaragio dukra, tačiau susipratęs apgautas senelis nenorėjo atiduoti savo vienturtės ir taip pat apgavo velnią, įkišdamas jam už pačias seną bambeklę Uršulę. Ji, suvokus, kad su velniu turi reikalą, nepasimetė ir gerokai iškūlė vvargšą velnią. Nuo tos dienos Pinčukas pradėjo bijoti moteriškų sijonų ir už tai, kad tik galėtų nevesti “Baltaragio dukros” Uršulės, sutiko tarnauti Baltaragiui septynis metus. Laimingas velnias buvo, ant malūno sparnų besisupdamas, tačiau suprato vieną dieną esąs apgautas ir pradėjo keršyti savo kaimynui. Nuo tos dienos nė viena piršlių karieta negalėjo į malūną atvažiuoti, išskyrus Girdvainį, su savo obuolmušiais žirgais atskriejusį pas Jurgą kaip viesulas. Tačiau velnias nebūtų velnias, jei savo keršto iki galo neįvykdytų. Jis išardė jaunųjų vestuves ir nnet išvedė juos iš proto. Girdvainis lakstė lyg pakvaišęs paskui savo žirgų žvengimą po laukus, ir nieko nepešęs buvo nutrenktas perkūno, beeidamas pas Jurgą atsiprašyti ir susitaikyti. Tragiškai baigėsi visų pagrindinių romano veikėjų likimai, neliko nenubaustas ir velnias Pinčukas. Jis, pperkūno partrenktas, nugarmėjo į pragarą, kur jam ir vieta.

Šiame pasakojime gyvenimas be velnio neįsivaizduojamas: jis dirba už berną Baltaragio malūne, bendradarbiauja su arkliavagiu Raupiu, smuklininku Šešelga ir t.t. Pinčukas įsilieja į romano veiksmą ir atrodo kaip visai ne mitinė būtybė, o tik eilinis kaimo gyventojas. Tiktai jo išvaizda ir krečiamos niekšybės primena velnią iš pasakų ar mitų.

Taip pat nepaprasti yra Girdvainio obuolmušiai žirgai. Tie obuolmušiai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Pasakojime jie lyginami su viesulu ar paukščiais – lygus kelias ar pabjuręs – nulėkdavo, niekas negalėjo jų sustabdyti.

Autoriaus nupasakotos vietovės labai primena liaudies sakmių ar pasakų peizažą: “Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti iir nuskristi nuo pakriūtės”. “Antroje skardžio pusėje, kur stovėjo Baltaragio malūnas, buvo Paudruvės pelkės, klampios, neišbrendamos, nors ir nedidelės pelkės”.

Visa tai suteikia romanui mitų ir tautosakos atspindžių.