Baltų mitologija

Pasaulio ir žmogaus sukūrimo įsivaizdavimas senosiose sakmėse

Sakmėse pasakojama apie įvairių mitinio pasaulio elementų sukūrimą . Situacija iki visatos sukūrimo apibūdinama kaip nebūtis, pažymint, kad buvęs tik vanduo arba vanduo ir rūkas, arba, kad miglose gyvenęs tik vienas dievas. Kartais nebūtis nusakoma kaip tamsa ir amorfinė masė ( „visur tamsu ir keip kisielius susimaišęs su tirštumu skystums“).

Pasaulio kūrimas vyksta tam tikra tvarka. Kai kuriose sakmėse konstatuojama, kad iš pradžių kuriamas dangus, o paskui atsiranda žemė. Kitur aiškinama, kad žemę aatskyrus nuo vandens pradedamas kurti jos reljefas. Esminių universalumo elementų išskaidymas gali būti pasaulio tolesnio kūrimo sąlyga. Vientiso siužeto, kuriame būtų atskleisti visi svarbiausi visatos kūrimo etapai, neužfiksuota. Dažniausiai sakmėse atskleidžiamas vienas kuris visatos kūrimo epizodas. Jų visuma atveria bendrą kosmoso kūrimo procesą. Sakmėse vaizduojamas dangaus šviesulių sukūrimas ab initio ( pasaulio pradžios) laiku. Teigiama, kad kai visur buvo tamsu, žmogus kalvis nukalė saulę ir įmetė ją į dangų.

Apie mėnulio kilmę beveik nekalbama, tačiau aiškinama kaip atsirado jame matomi kkontūrai: „Dievas sutvėręs žmones ėjo per pasaulį ir užklydo pas mėnesį. Pavargęs atsisėdo pailsėti. Pro šalį ėjo moteris su vandeniu. Dievas paprašė jos atsigerti. Moteris ne tik nedavė jam atsigerti, bet dar ir aprėkė jį. Dievas supyko ir nubaudė moterį –– ji liko stovėti mėnulyje“. Buvo tikima, kad mėnuo įtraukiąs jį įžeidusį žmogų.

Su mitinių laikų įvykių laiku siejamas ir žvaigždynų atsiradimas. Grįžulo ratai – tai septyni dideli deimantai, pakilę į dangų iš samtuko, kuriame buvusiu vandeniu mergaitė sausros metu pagirdė pakeleivį. Grįžulo ratai kartais vadinami Elijo (Alijošiaus) ir Enoko vežimu – jie važiuodami dangumi užkliuvo, o ratai ir liko stovėti.

Sakmėse įvairiai aiškinamas žemės atsiradimas. Įsivaizduota, kad žemę laiko didelė žuvis, o aplink yra vanduo. Kituose variantuose pasakojama, kad Žemė yra Saulės ir Mėnulio duktė. Saulė norėjo viena saugoti savo dukterį, bet Mėnuo nesutiko ir padavė Saulę į teismą. Teisėjas Perkūnas nusprendė, kad Saulė Žemę globos dieną, o Mėnulis ir jo seserys Žvaigždės – naktį. Taip atsirado diena ir nnaktis – laikas buvo suskaidytas į šviesųjį ir tamsųjį.

Būdingas kosmogoninės tematikos sakmių siužetas – pasakojimas apie tai, kaip pasaulio pradžioje, kai dar nieko nebuvo, vien tik vanduo aplink tyvuliavo, plaukė laivelis, kuriame sėdėjo dievas ir velnias. Dievas liepė velniui panerti į jūros dugną, ir atnešti iš ten žemių. Dievas pasėjo atneštas žemes – radosi lygumos. Velnias, mėgdžiodamas dievą, taip pat bandė tai padaryti: išspjovė burnoje paslėptas žemes – iškilo kalnai, ėmė telkšoti balos. Kai kuriose sakmėse, sudarančiose atskirą siužeto ttipą, nepasakojama kai velnias nardo po marių dugną. Jose aiškinama kas pasidaro kai velnias išspjauna žemes iš burnos ar tiesiog jas pasėja. Sakoma, kad atsiranda daug akmenų. Jų be perstojo daugėja. Tai pražūtingas reiškinys – akmenys gali nukloti visą žemę. Tuomet dievas sumano užleisti šaltį ir šitaip sustabdo akmenų augimą. Akmenys gali nustoti augti ir užgriaudus griaustiniui.

Dievo kūrėjo paveikslas sakmėse apie žemės atsiradimą gana abstraktus. Jis įvardijamas tiesiog dievu, užsimenama, kad gyvena danguje. Dievo pagalbininkas – jam priešiška būtybė – velnias. Jis sakmėse įvairiai apibūdinamas: kaip dievo tarnas, brolis, kitas dievas, kaip vandens paukštis (gaigalas), Liucipierius. Dievas ir jo palydovas ir bendradarbiauja ir kovoja. Dievas kuria tai, kas pozityvu, velnias – kas negatyvu. Velnias bando nusikratyti dievu, kai šis užmiega ką tik sukurtoje saloje vandenų platybėse. Jis tempia miegantį dievą už kojų prie kranto. Tačiau krantas tolsta, mat sala ėmė plėstis, kol galiausiai ji tapo be galo be krašto dideliu žemės plotu. Nubudęs dievas nugramzdina velnią į pragarą.

Kadaise žemėje nebuvę augalų. Apie tai kalbama kai kuriose sakmėse, pabrėžiant, kad taip buvo “pradžioj svieto”. Nebuvo nė vieno medžio, nė vienos žolelės. Nei vienas žolynas nepuošė žemės paviršiaus. Augalų kūrėjas, sodintojas dažniausiai yra dievas. Dievas sodina visokias žoles, ddaržoves, bet pamiršta pasodinti tabokos. Tai jam primena velnias. Nusispjovęs dievas pasodina ir tabokos. Dabar žmogus rūkydamas spjaudosi, nes dievas spjaudydamasis ją sodino.

Dievas bei velnias sukūrė ir gyvūnus. Sakmėse primenama, kad tai buvo daroma tada “kai dievas tvėrė pasaulį”. Pasakojama, kad “an svieto pradžios” dievas ir velnias bendradarbiaudami kūrė pasaulį, gyvūnus, paukščius. Dažnai velnias neužbaigia savo darbo, nemoka jo atlikti taip, kaip dievas. Velnias sukuria gyvulius be ragų ir tik dievas prideda jiems ragus. Velnias sukūrė ožka,bet ji nejudėjo. Dievas suteikė jai gyvybę. Tad paprastai gyvuliai velnio sukuriami su dievo pagalba.

Keliose sakmėse apie pasaulio elementų kūrimą kaip kūrėjas minimas ne dievas, o Perkūnas. Vienoje sakmėje pasakojama apie Perkūno persekiojamą aitvarą, siejant su kosmogonija. Aitvaras lėkdamas nuo Perkūno, rijo vandenį ir spjovė į Perkūną, norėdamas apsiginti. Kur Perkūnas žemę griebė, radosi ežerai, duobės. Kur Perkūnas drėbė žeme, radosi kalnai. Kitur pasakojama, kad Perkūnas,sukūręs paukščius ir žuvis, dėjo jiems akis. Vėžiui akis jis įdėjęs į pasturgalį, todėl iki šiol vėžys iriasi atbulas. Šios sakmės vaizduoja Perkūną kaip žemės reljefo ir gyvūnijos kūrėją.

Lietuvių etiologinės sakmės, kalbančios apie žmogaus sukūrimą, kartais teigia, kad dievas nulipdęs žmogų iš žemių ar molio, o po to įpūtęs jam dvasia. Šis motyvas beveik nesiskiria nuo bbiblinio pasakojimo. Visiškai tikėtina, kad lietuviai ir iki krikščionybės įvedimo turėjo kažkokią pirmojo žmogaus “nulipdymo” versiją, nes ją turi ir nemaža dalis izoliuotų tautų. Matyt žmogaus atsiradimo iš žemės idėja, nepriklausomai nuo biblinės versijos, egzistuoja daugelyje žemdirbiškų tautų. Tačiau, jei lietuviška nulipdymo versija kada nors ir egzistavo, sakmėse ji taip susiliejo su bibliniu motyvu, kad jos jau nebegalima išskirti, vadinasi, – ir įrodyti.

Šiose lietuvių sakmėse žmogaus sukūrimas visiškas atsitiktinumas. Dievas nė nemano sukurti žmogaus, jis “tiesiog” nusispjauna, be jokių ypatingų ketinimų, ir, pamatęs atsiradusį žmogų pats nustemba, o kai kuriose sakmėse paklausia neregėtos būtybės “kas tu toks?”. Šioji, suprantama, pareiškia to nežinanti. Dievui tenka ilgai sukti galvą, kol jis prisimena, kad prieš kurį laiką čia nusispjovė. Ši sakmė, be abejo, labai seno pasaulėvaizdžio atplaiša; čia Dievas visiškai nesidomi žmogumi, nesiruošia jo sukurti.

Gamtos (medžių, akmenų, augalų, gyvūnų) ir dangaus kūnų garbinimas

Garbinamų dalykų pavadinimai dažniausiai turi “šventas” šaknis. Senovės lietuvių šventos vietos buvo šios: Rambyno kalnas, Šatrijos kalnas, Palangos giria ir kt. Dideli akmenys senovės lietuvių buvo vadinami deivėmis (buvo manoma, kad ir žmogus gali pavirsti akmeniu). Kadangi buvo garbinamas vanduo, buvo labai daug gydomųjų šaltinių. Kaip ir visi indoeuropiečiai, lietuviai garbino medžius. Daugelį miškų garbino visai kaip šventus

ir neliečiamus.. į juos įžengti ir išniekinti, nukirsti medį ar nuskabyti jo lapus reiškė netekti galvos. Lapijos ar miško niokotoją demonas nužudydavo arba sužalodavo jam kurią nors kūno dalį. Buvo tikima, kad per drevę pralindęs žmogus pasveiksta. Šventais laikė ne tik miškus, bet ir juose gyvenančius žvėris bei paukščius. Tačiau toli gražu ne kiekvienas medis gali būti laikomas šventu, jis turi išsiskirti savo išvaizda. Prie švento medžio pasimelsti atkeliaudavo žmonės iš gan tolimų kraštų. Su ugnimi siejasi namų šeimininkės malda: ““Ugnele, Gabijonėle, nekurstoma nedek, užklostoma miegok ir nevaikščiok po šiuos namelius”. Tik Joninių išvakarėse židinys buvo užgesinamas ir iš laužo atnešama nauja ugnis. Jaunoji ugnies atsineša iš savo namų į vyro namus. Saulė, mėnulis ir žemė yra be galo garbinami. Žemė – yra Saulės ir Mėnulio dukra. Lietuvoje mėnulis buvo labiau garbinamas nei saulė. Netgi yra maldų jaunam mėnuliui: “Mėnuo, mėnuo, mėnulėti, dangaus šviesus dievaiti, duok jam ratą, man sveikatą,duok jam pilnystę, man perkūno karalystę. Saulė ir mėnulis klaidžioja po žžemę. Saulė – graži mergelė, auksiniais plaukais, visada padedanti žmogui. Mėnulis – gražus karalaitis, kartais suvilioja jaunas moteris ir pasiima jas į mėnulį. Kartais pasiima našlaitę, kuri prašo pagalbos. Saulė dažna šventų dainų veikėja (ji apsiavusi sidabro bateliais, plaukia per ssidabrinę jūra ir barsto sidabrą; raudonos miško uogos – išdžiūvusios saulės ašaros; miško viršūnės, nužertos besileidžiančios saulės spindulių – tai jos šilkiniai rūbai; besileisdama ji uždeda liepoms aukso karūną, ąžuolams – sidabro diademą, kiekvienam žilvičiui duoda po aukso žiedelį; ji miega sode apsiklojusi obelų žiedais). Svarbiausios lietuvių dievybės buvo: ugnis, kurią laikė amžina ir kuri žinių kurstoma malkomis degė ir dieną ir naktį; miškai, kuriuos garbino ir laikė neliečiamais; ir gyvatės bei žalčiai,nes tikėjo juose gyvenant ir slypint dievus”.

Ugnies kultas

Svarbiausios lietuviu dievybes buvo sios: ugnis, kuria laike amzina ir kuri zyniu kurstomamalkomis dege diena nakti, miskai, kuriuos garbino ir laike nelieciamais, ir gyvates bei zalciai, nes tikejo juose gyvenant ir slypint dievus. Ugnis minima tarp „svarbiausiu dievybiu“. <

Ugnis, ypac negestanti ar amzinoji ugnis, deganti „dievu garbei“, be didesnes abejones, buvo zmoniu ir dievu „susitikimo vieta“. Be to, amzinoji ugnis, matyt, turejo ir savaimine religine reiksme. Sventvietes, kuriose zyniai kurste amzinaja ugni, tapdavo stipriais religiniais centrais (Vilniaus, nevezio, Rikojoto, galbut ir Birutes kalno sventvietes). Zyniai „budetojai“prie ugnies galejo keistis kas para ar kas puse paros, ar kas trecdali, bet del grynai techniniu priezasciu jiems reikejo rupintis ir malkomis, ir ju dziovinimu (daugelis dievu reikalavo butent sausu malku), ssandeliavimu, galu gale – tam tikrais statiniais, elementaria tvarka aplinkui, susikaupusiu angliu, pelenu pasalinimu (reiketu manyti, ritualiniu) ir pan. Taigi darbo tikrai uzteko, todel zyniu buvo daug.

Amzinosios ugnies palaikymas reikalavo ne tik gana dideles zyniu grupes, bet ir toje grupeje egzistuojancios hierarchijos. Juk privalejo buti asmuo, kontroliuojantis sia veikla, „skirstantis pamainas“, tvarkantis aukojimus, galiausiai sekantis religiniu svenciu kaita. Nuolat dumuose ir malkose paskendes, neissimiegantis zynys nebutu sugebejes to padaryti. Taigi jei pripazystame negestancios ugnies egzistavima (o tokio kulto paneigti neleidzia patys saltiniai), turime pripazinti ir zyniu hierarchija (bent jau konkrecioje sventvieteje, kur budavo kurstoma negestanti ugnis. Kazkas turejo organizuoti kulta, kazkas – atlikineti ritualus, kazkas uzsiimineti techniniais dalykais. Taigi zyniu „buvo daug“.

Be to, vieta kurioje degeamzinoji ugnis, jau savaime turejo buti „religiskai idomi“ – tiek paprastiems zemdirbiams, tiek karinei ar administracinei aristokratijai. Tad zmones tiesiog is religinio smalsumo ar gryno pamaldumo, aukomis nesini ar vedini, turejo vykti i tokius religinius centrus, kartais – is gana tolimu vietu. Tai reiskia, kad maldininkams arba ju aukoms priimti reikejo tam tikro organizuotumo (gal tai ir nebuvo laikoma butinu dalyku, bet jiems, ypac is toliau atvykusiems, reikejo juk kazkur ir pernakvoti), o ka jau kalbeti religiniu ar religiniu-kalendoriniu svenciu dienas, kai i ttokius centrus turejo suplusti – anu laiku supratimu – tiesiog minios. Vadinasi, reikejo ir siek tiek didesnio nei „techniskai“ butina kultinio personalo skaiciaus. Taigi apie tokias amzinosios ar negestanciosios ugnies liepsnojimo vietas tiesiog privalejo susiburti tikrai nemazas religiniu asmenu (be to – abieju lyciu) burys.

Patys terminai „ negestanti ugnis“ ar „amzinoji ugnis“ reikstu, jog tame religiniame centre sventoji ugnis dega ilga laika.

Tikejimas i pomirtini gyvenima, laidojimo paprociai

Pirmuju lietuvos gyventoju laidojimo paprociai del duomenu stygiaus menkai pazystami. Atrodo, kad pimyksciams medziotojams ir zvejams nerupejo isirengti kapines. Savo mirusiuosius jie laidojo atskirai po viena, ten, kut gyveno, gal net tame paciame buste. Antai tyrinejant Kretuono (Svencioniu raj.) gyvenviete buvo rasti sesi kapai, kur vyrai, vaikai ir moterys palaidoti aukstielninki, istiesti ivairiomis kryptimis, beveik net vienas ant kito, tarsi paskubomis. Kadangi kretuoniskiai laidoti su ikapemis, tiesa, negausiomis, tai galima manyti, kad jau to meto zmoniu samoneje buta vaizdiniu apie tolimesni mirusiojo gyvenima.

Kai kuriose medziotoju ar zveju stoviklavimo ar pastovesnio buvimo vietose buvo rasta pavieniu zmogaus kaukoliu ar kuno daliu. Dalinis laidojimas – zmogaus galva arba kunas be galvos – archaiskas paprotys. Matyt, sitaip buvo isreiskiamas pirmykstems visuomenems budingas magijos brincipas pars pro toto (dalis vietoj visumos).

Veliau mirusieji buvo laidojami dvejopai: vvienur jie paguldyti kape istiesti, kitur taip suriesti, kad sulenktos kojos siekdavo juosmeni, krutine.. Paskutiniuoju atveju mirusieji guldyti ant sono, rankos (viena ar abi) padetos po skruostu. Atrodo, lyg negyvelis butu buves suristas. Mirusieji (ne visi) aprupinti titnaginiais dirbiniais – ikapemis.

Zalvario amziaus epochoje ivyko didelis luzis laidojimo paprociuose, kuri paliudija archeologiniai atradimai. Lietuvoje isigalejo mirusiuju deginimas. Be to, prasidejo pilkapiu pylimo era.

Supiltuose is smelio, molio, akmenu pilkapiuose budavo uzkasami tik is apeiginio lauzo isrinkti sudegintojo kauliukai. Kartais jie suberti duobuteje tarp akmenu, kartais – ant akmens, kitu pridengus is virsaus. Daznai i is molio nulipdyta urna supilti palaiku likuciai su visa urna pilkapyje uzkasami, ja dar apjuosiant akmenimis. Nors lauzo liepsna sunaikindavo velionio kuna, taciau gyvuju vaizdiniai apie tolimesni mirusiojo „gyvenima“ kitame pasaulyje nepakito. Antraip artimieji nebutu deje i kapus ivairiu daiktu. Iskilo ir vaizdiniai apie mirusiojo rysi su seima, kolektyvu. Juk kiekvienas pilkapis – tai lyg savotiskas namas (mauzoliejus), kuriame „gyveno“ ne vienas, o keli ar keliolika apleidusiuju sia zeme.

Dar veliau, gelezies amziaus epochoje, zmones kapinynus irengdavo graziose vietose, beveik visada kalvelese, netoli gyvenvieciu, upiu ar ezeru kaiminysteje. Juose laidota ilgai, kelis ar keliolika simtmeciu.

Sios epochos pradzioje Lietuvos gyventojai buvo atsisake paprocio krauti lauzus ir

juose deginti mirusiuosius. Laipsniskai blesta ir paprotys pilti piliakalnius. Zmones savo artimuosius laidojo ivairaus dydzio duobese, kuriu gylis priklause nuo to, kam jos buvo skirtos – suaugusiam ar vaikui, vienam asmeniui ar keliems. Tokio tipo kapinynus priimta vadinti plokstiniais kapinynais. Mirusiuosius kapinynuose guldydavo ivairiai orientuotus pasaulio saliu atzvilgiu. Taciau buvo bendruomeniu, kurios daugiau ar maziau paisydavo vienos krypties. Neretai vyrus ir moteris laidodavo priesinga kryptimi. Manoma, kad to priezastis – skirtinga ju veikla ir seimos ukyje, ir bendruomeniniame gyvenime. Mirusieji bbuvo aprengiami sventiniais drabuziais ir ispuosiami metaliniais papuosalais. Be to, laidojant pridedavo ivairiu irankiu, ginklu, kitu namu apyvokos reikmenu, net akmeniniu galastuvu ar geleziniu skiltuvu su titnago gabaleliu – ugniai iskelti.

Senosios Europos dievai ir deives lietuviu mitologijoje

Laima – gimimo, likimo, visa teikiancioji ir visa atimancioji deive. Gyvenimo ilgumas ar trumpumas, laimingumas ar nelaimingumas, turtingumas ar neturtingumas priklauso nuo jos. Gimus vaikui, Laimai aukodavo vista, kuri turedavo buti uzmusta su samciu. Yra daug dainu, skirtu sioms apeigoms. Aprasyta apeigine puota ppirtyje tuoj po gimdymo ar maudymosi pries gimdyma, vadinama pirtizas. Apeigas tvarke seimos mociute. Pirtizo rituale dalyvaudavo tik moterys. Gimdyve turi atsidekoti deivei, paaukodama ranksluosti, juosta ar stuomeni. Dovana bus iteikiama seimininkei arba padedama ant krosnies kampo.

Laimos veiklos ssfera – ne tik vaikuciu, bet ir gyvuliuku gimimas. Gimstant teliukams, oziukams ar avytems Laima pasirodo tvarte.

Laima – visa zinanti deive. Ji zino gyvenimo ilguma, laime ir nesekmes. Ji lemia, nusprendzia. Lietuviu kalboje zodis lemti reiskia ne tik „lemti“, bet ir „speti“, „nutarti“, „nustatyti“, „skirti“.

Laima yra verpeja,audeja ir siuveja, taip pat gadintoja ir kirpeja. Zmogaus gyvenimas verpiamas kaip siulas. Laima ji verpia ir nukerpa. Zmogaus kunas buvo isivaizduojamas kaip verpstukas, ant kurio vyniojasi gyvenimo siulas. Kai verpstukas pilnai prisuktas, zmogus mirsta, siulas nutruksta. Laimos pasirodo po viena ir po tris. Jos atlieka skirtingas funkcijas. Viena pranesa, kad vaikas gyvens, kita mirs, o trecia, kad gyvens tiek ir tiek metu. Gegute yra Laimos paukstis. Savo kukavimu ji lemia gyvenimo ilguma, ppranasauja laime ar nelaime.Dainose, kaip deive, ji sedi aukso kreslelyje.

Ragana – lunarine, nakties, ziemos, mirties ir atgimimo deive. Tai dar viena visa zinancios, visa galincios, visa matancios Didziosios deives israiska. Nors amziu eigoje indoeuropieciu ir krikscioniu laikais sudemoninta, degraduota ir nustumta i giriu gludumas, Ragana, turinti antgamtisku bruozu, kurie gali priklausyti tik svarbiai ir galingai deivei, lietuviu tautosakoje isliko iki musu laiku. Ragana giminiuojasi su Deive Paukste: ji skraidzioja kaip paukstis arba oru joja ant pagalio ar kelmo (mirusios aaugalijos simbolio). Ziema, kada trumpiausia diena ir ilgiausia diena, raganos joja i Satrijos kalna. Ten susirenka visas raganu burys, bet viena is ju vyriausia ir vadinama „ponia“. Jos artuma su gyvates energija rodo tokie sakmiu motyvai kaip „deginamos Raganos plaukai raitosi tartum gyvates ir jai is burnos islenda zalciukai“.

Ragana kontroliuoja ne tik zmogaus, bet ir visos gamtos gyvenima. Zino augalijos ir gyvunijos galias, vartoja magiskas atgaivinancias zoleles. Verda is tu zoliu ar ziedu siupini, kuriuo pasitepusi pazastis gali skraidyti.

Ragana ypac greitai kaitalioja savo pavidala. Pagrindinis Raganos isikunijimo pavidalas yra rupuze (del to rupuze tebera vienas is pagrindiniu lietuvisku keiksmazodziu, nes keikiamasi dievu vardais). Rupuze yra gyvybes, mirties ir atgimimo simbolis. Reikia zinoti kaip su ja elgtis, nes joje gludi ir mirties, ir gyvybes pradai. Atsilygindama uz gera, ji prinesa ir valgiu, ir pinigu, bet uz bloga baudzia mirtimi.

Ragana karaliauja nakties, tamsos ir ziemos pasaulyje. Laikotarpis tarp mirties ir gyvenimo taip pat priklauso jai. Gimda, placenta ir vos gime kudikiai – jos nuosavybe ir del to ji gali juos pasiimti. Ji geria kudikiu krauja, kad atsijaunintu ir is naujo kurtu gyvybe is naujo. Raganos „kanibalizmas“ ne kas kita kaip auka jai. Ragana pavojingiausia, kai trumpiausia naktis. Ypac Joniniu rryta, birzelio 24. Ji krecia rugiu ziedus, valkioja marskas, ranksluoscius, pavalkus, apynasrius po rasa ir atima is karviu piena arba uzkeri karves (karve sutinsta, trypia, spardosi).

Ragana gali uztemdyti saule, uzstoti ja su sluota. Ji kontroliuoja menulio faziu ritma ir su juo susijusi augalijos klestejima.

Zemyna – Motina Zeme, teisingumo ir Zemes derlingumo deive, paslaptingoji zemes jega. Rytas vakaras ji budavo buciuojama kaip motina. Pavasari ji buvo isivaizduojama esanti nescia kaip moteris, reikalaujanti gilios pagarbos. Jos negalima izeisti, jokiu budu negalima zemes musti rykste ar spjauti ant jos (jei taip padarai, tai atsiprasyti kaip zmogaus). Zemyna tyra ir teisinga. Nusikaltelius baudzia prarydama arba i save nepriimdama. Negalejimas sugrizti i Zeme Motina – viena is labiausiai gasdinanciu teisingumo deives Zemynos bausmiu. Sventa zeme nedoreliu nenesioja. Augalijos gyvybe kyla is zemes. Geles ir medziai, miskai ir gojai, akmenys, kalvos ir kalnai prisipilde stebuklingu zemynos jegu. Jos laimina, gydo, saugo nuo nelaimiu, uztikrina vaisinguma ir sveikata.

Zemyna yra gimdanti, auginanti, zydinti ir galop prinokstanti, pasenstanti deive. Ji saugo ir globoja jauna gyvybe.

Austeja – deive, skatinanti augima ir gausejima. Ji ir moteris, ir bite, rupinasi ir biciu avilio, ir zmoniu seimos gausejimu. Ji globoja vaikingas moteris. Vardas kiles is zodziu austi ir austyti –– „sen ir ten begioti“ (taip laksto bites rinkdamos medu). Austejai buvo aukojama liejant i ora ar i lubas.

Gabija – ugnies deive. Kiekviename name buvo sventas zidinys, kuriame negedavo ugnis. Ja priziurejo seimos motina. Tik karta per metu, vidurvasario sventes isvakarese, ji buvo simboliskai uzgesinama ir vel iziebiama.

Vardas Gabija kiles is zodzio gaubti. Tai apgaubta, pelenais apklota namu ugnele, seimos globeja. Jai buvo nuolat aukojama. Kiekviena diena, verdant maista, buvo maitinamas ir zidinys. Druskos buvo uzberiama ant ugnies, kad ji visada butu „soti“, nes kitaip galinti rustauti.

Medeina – medziotoju ir zveriu valdytoja. Ja galima sulyginti su graiku deive Artemide, ar romenu Diana. Jos globai priklauso miskai ir visa kas gyva. Pats vardas ja sieja su giriniais ir zverimis.

Vaizgantas – linu ir kanapiu globejas. Jis apibudinamas kaip „dievas, gimes lino pavidalu is zemes, kankintas, mires ir prisikeles“. Lino kancia trunka istisus metus. Kaikuriuose saltiniuose Vaizgantas minimas kaip moteru dievas (t.y. moterys jo saukiasi ir maldauja).

Laumes – nakties paukstyje isikunijusi deive. Laumes, kaip ir raganaos, yra naktines butybes. Ju veikla prasideda saulei nusileidus. Tik temstant galima girdeti, kaip paupyje ar paezeryje jos veleja audeklus. Laumes labiau zemiskos nei kitos deives. Is tikruju Laumes turi zemisku charakterio bruozu:

patrauklios, seksualios, impulsyvios, iracionalios, ilgisi motinystes, bet vis del to jos mistines butybes – deives.

Kaukai – kaukoles didumo, buozgalviu pavidalo mazi sutverimai, nesantys zmonems skalsa, dauginantys javus ir siena. Saltiniuose rasoma, kad kaukai yra mazi zmoguciai, kurie valgo vegetarini maista ir padeda zmonems. Kauku buveine yra miske, po zeme. Ju veikla reguliuoja dievas Puskaitis. Kad kaukai nestu nauda, reikia juos prisijaukinti, padaryti sutarti.

Aitvaras – apsireiskia kaip paukstis – gaidys, garnys, varna, uodvarnis ar kita stebuklinga paukste, arba kaip sskraidantis zaltys ar ugnine gyvate. Aitvaro antgamtiska veikla artima laumes darbams. Kalbama apie aitvaro paukstiska kilme: jis issirita is kiausinio. Idomu tai, kad aitvaras maitinamas kiausiniene – paukstiskos kilmes apeiginiu patiekalu. Netycia igytas aitvaras nesa gerybes be perstojo, zeria pinigus, taciau jam kuo nors neitikus, gali kilti baisios nelaimes (gali sudegti namai).

Indoeuropietiskos kilmes dievai ir deives

Dievas – vyriausias panteono dievas. Jis buvo dangaus sviesos dievas, dienos ir sutarciu globejas, taikos ir daugybes dievas, teisingas, tyras ir ismintingas, augalijos augimo sskatintojas ir jos globejas.

Dievas pasirodo kaip jaunas grazus vyras su apsiaustu, kepure; jo drabuziai papuosti kabuciais. Dirzas ir kalavijas – pagrindiniai atributai; jis panasus i karaliu. Dievas turi zirgus sidabro pakinktais, aukso balnais. Jo pilis ant kalno (dangaus), su ttrejais sidabriniais vartais, ivairiais ukiniais pastatais: pirtimi, sodu, pievomis ir medziais. Nuo sio kalno Dievas joja raitas arba vaziuoja aukso ar vario karieta arba rogemis, laikydamas aukso vadeles su aukso kutais. Zemen laidziasi letai, atsargiai, kad nenukrestu rasos laseliu, nesustabdytu zelmenu augimo, nesutrugdytu artoju ir sejeju darbo. Jis pakyla virs rugiu, sutrypia piktzoles. Dainose taip pat minimas dirbantis: ruosia dirva, seja rugius ar miezius is sidabro sietuveles, net medzioja ir daro alu.

Dievas buvo metu laiku dievybe, neatskiriama nuo saules sviesos – jaunos, stiprios ir silpnos. Ziema jis gimsta su ziemos saule, o vasaros pradzioje, kai pati trumpiausia naktis, su saule triumfuoja. Minima, jog jis priziurejo, kad sejos pradzioje butu garbinama naujoji sviesa, zvejojant – pilnoji, o nuimant derliu – ssenoji sviesa.

Perkunas – teisingumo dievas, stichijos valdovas. Tai viena is ryskiausiu baltu mitologijos butybiu, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas, ir jo bijoma. Be reikalo negalima mineti jo vardo. Kadangi jo vardas tabu, vartojama daug antriniu: Dundulis, Dunduselis, Burbulis, Bruzgulis, Trinkulis, Barskutis, Tarskutis, Tarskulis, Trenktinis, Dryzulis, Sarkutis, Akmeninis kalvis ir kt. Perkuno jega isreiskia griausmas, jo gyvuliai – bulius ir ozys, jo medis – azuolas. Perkunas buvo isivaizduojamas kaip stiprus vyras su vario barzda ir kirviu rankoje. Per akmenini kalna ((dangu) jis lekia ugniniu dviraciu, oziu ir zirgais kinkyta karieta. Jo ratai skelia kibirkstis. Jis – zemes vaisintojas, valas blogio ir ziemos jegas. Perkunas kovoja su velniu ir piktais zmonemis. Labai nekencia melagiu, vagiu, savimylu, pagirunu. Jo jega persiduoda per kirvi ir zaibo nutrenktus daiktus, kurie gydo ligas, saugo nuo piktu dvasiu, suteikia vaisingumo, apsaugo derliu. Pekuno nutrentas nekaltas zmogus buvo tartum dievo isrinktasis. Zmones trosko buti paliesti perkuno. Zmogaus ir gyvuliu nutrenkimas buvo laikomas auka Perkunui. Tam tikru metu jis tiesiog reikalauja auku. Perkuno paliesti kalnai ir azuolynai buvo laikomi sventais.

Velnias – tai vienas is triju svarbiausiu baltu dievu (salia Perkuno ir Dievo). Sis dievas irgi kurejas, kosmines tvarkos saugotojas ir sutarciu sudarytojas, nakties, vandenu ir akmenu valdovas, susijes su vaisingumu, galvijais ir turtu, su naktimi ir juoda spalva. Jis yra juodu gyvuliu kurejas. Is sakmiu zinome , kad ir pats turi didziules galviju bandas. Karingas, kerstingas ir piktas, baudzia mirtimi, ypac pakariant, ir yra svarbiausias Perkuno priesas.

Velnias – vienaakis magikas, visa regintis ir numatantis, galintis keisti savo pavidala, dazniausiai pasiverciantis gyvuliais, ypac vilkais ir piktais sunimis, bet svarbiausias jo gyvulys yra erzilas, kuris gali ismindzioti visa prieso kariuomene.

Velnio vardas susijes su pelkemis, balomis, akmeningomis vvietomis, uztvankomis, tiltais. Legendose ir sakmese jis – milzinisku akmenu nesiotojas, revu ir tiltu statytojas, gali buti toks sunkus, jog, atsistojes ant akmens, ispaudzia peda.

Velnias baudzia zmones nuolat reikalaudamas zmogaus mirties; savo pinklemis apraizgo gyvenima. Sakmese jis vilioja zmones i mirti: pasivertes gaigalu, kitu nepaprastu pauksciu ar oziuku, iklampina pelkese, pasivertes vilku sudrasko; pasirodes baisios juodos zviegiancios kiaules pavidalu mirtinai isgasdina, pasivertes juodu sunimi ikanda ir zaizda negyja: jaujose ar pirtyse moterims nulupa oda; pasivertes zalciu uzsoka uogautojai ant kaklo ir pasmaugia, nakti, isiranges i lova, mirtinai isgasdina, o uzgules kaip maisas uzdusina.

Velnio viena akis viska mato. Buti vienaakiu buvo laikoma nepaprasta garbe. Aiskiaregio motyvas nuolat pasitaiko sakmese apie velnio vakarelius ir sokius su muzikantais graziuose rumuose, kurie pavirta pelkemis, kai tik uzgieda gaidys, o velnio sokdinti zmones randami pasikore.

Ausrine – antroji saule, grazuole meiles deive. Ji pirmoji apsviecia dangu, issklaido tamsa. Pagal rytine ir vakarine zvaigzde ukininkai pradedavo ir baigdavo dienos darbus. Pirma karta besibuciuojancius suzadetinius turejo matyti Ausrine. Is pasaku motyvu zinome, kad Ausrine turi dvara mariu saloje. Si antroji Saule yra tokis grazi, kad i ja uzsiziurejes Menuo nepatekejo dvi dienas ir dvi naktis, o Saule pripazysta, jog Ausrine tyresneir grazesne uz ja. <

Menuo – sveikatos, grozio, laimes ir turto teikejas. Jis ie „Dievo kumelys“, galis plaukioti per vandenis(nakties dangu), ir grazus karys karalaitis. Mitologinese dainose jis vilki kario drabuziais, su zvaigzdziu apsiaustu. Globoja karius, su zvaigzdziu pulkais skuba gelbeti jaunu kariu. Ausrine ir Vakarine – Menulio zirgai.

Buvo tiketa, kad jaunas menulis nesa sviesa, sveikata, visokeriopa laime, jis buvo ypac gerbiamas. Zmones mane, kad jaunatyje gimes zmogus visa gyvenima liekas jaunos isvaizdos, o pilnatyje gimes bus turtingas.