Baltų mitologija ir tautosaka

Turinys

1.

Įvadas……………………

…………3

2. Baltų mitologija ir

tautosaka…………………..

..4

3. Dievybės ir dievai baltų

mitologijoje………………..4

4. Gyvybės ir mirties

dievybės……………………

..5

5. Chtoninės (Žemės)

dievybės……………………

.6

6. Indoeuropietiškos kilmės dievai ir

deivės……………..7

7. Baltų mitologijos ir Lietuvių tautosakos

ryšys…………….8

8. Lietuvių liaudės

kūryba……………………

…8

9. Pasakojamoji

tautosaka…………………..

….8

10. Dainuojamoji

tautosaka…………………..

….9

11. Smulkioji

tautosaka…………………..

……10

12.

Išvados…………………..

…………11

13. Naudota

literatūra………………….

……12

14.

Lentelė…………………..

…………13

1. Įvadas

Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti. Ji byloja,

kaip mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, apie gyvybės ir mirties, gėrio ir

blogio priežastis. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų.

Beveik viskas kas paskelbta apie lietuvių senąjį tikėjimą ir mitologiją

tarp XVI a. ir XX a. pradžios, yra tik trupiniai, iš kurių ppilnesnio vaizdo

suklijuoti neįmanoma. Neturėta rašto, ir mitai bei epas nei lietuvių, nei

prūsų, nei kita baltų kalba prieš krikščioniškais ar ankstyvais

krikščioniškais laikais nebuvo užrašyti. Dievų vardai svetimomis kalbomis

rašytose kronikose tiek iškraipyti, jog kartais beviltiška juos atkurti. Be

to, į senąjį tikėjimą žiūrėta su panieka, visais įmanomais būdais jis buvo

naikinamas, deivės ir dievai degraduojami ir karikatūrindami. Kai kurių

svarbių dievų ir deivių charakterio bruožai buvo iškraipyti arba dingę

nebegrįžtamai.

Raktas lietuviškajai ir latviškajai mitologijai atrakinti glūdi ne

atsitiktiniuose istoriniuose dokumentuose, o nepaprasto turtingumo

tautosakoje: mitologinėse dainose, pasakose, ssakmėse, tikėjimuose, mįslėse,

burtažodžiuose, patarlėse.

Greta istorinių šaltinių nagrinėjimo lietuvių mitologijos tyrinėjimai

apima tautosakos rinkimą, skelbimą ir į tos medžiagos analizę. Tautosakinė

medžiaga skelbiama nuo XIX a. pirmosios pusės. Latvių mitologijoje

tyrinėjimas buvo ir gyvesnis, ir produktyvesnis ir pačių latvių

inspiruojamas per visą šimtą metų.

Siekiant labiau suprasti baltų mitologiją, išsiaiškinti, kas tie dangaus

šviesulių dievai ir deivės (Dievas, mėnulis, Aušrinė, Saulytė, griausmo

dievas perkūnas), būtina palyginti juos su kitų tautų indoeuropiečių tautų

mitinėmis būtybėmis, ir ne tik su skandinavų, romėnų ar graikų, bet ir su

indų bei persų ar net hetitų. Senove besidomintieji dažnai mini, kad

lietuvių kalba „sena“, nes panaši į sanskritą, bet kodėl nepaminėti, kad

daug lietuvių ir kitų baltų dievų ir deivių turi atitikmenis indų vedose,

kad Aušra-Aušrinė yra visai panaši į indų vedų Ušas, kad Saulytė panaši į

Sūrya, kad Dievo Sūneliai į Divo nepata arba Ašvins, žirgus dvynius?

Mus tautosaka domina todėl, kad per ją kiekvienas galime kur kas geriau

pažinti save, savo tautą, jos kultūrą, pagaliau ir pačią žmoniją.

Kiekvienas žmogus slepia savyje tūkstantmečių patirties, įpročių, raiškos,

suvokimo būdų klodą, iš dalies priklausantį ne nuo jo paties, o

susiklosčiusį per auklėjimą, bendravimą. Tautosaką prakalbinus kaip aidas

turėtų atsiliepti į siužetus ir veikėjus, metaforas ir simbolius

įsilydžiusius tautos dvasia. Be tautosakos nesuvoksime ir profesionalaus

lietuvių meno.

Tautosaka tai beveik viskas kas yra sukurta senovės liaudės. Ir ta

kūryba atspindi žmonių gyvenimą, tikėjimą.

Tautosaka, prarasdama senąsias gyvavimo sąlygas, vis labiau tampa

meniniu palikimu. Ji skelbiama leidiniais, po truputį atliekama

koncertuose, kiek jos mokoma ir mokyklose ir t. t. Tautosaka domins vis

naujas menininkų kartas, domins ir mėgėjus, ir profesionalus.

Tautosakai palikti vietos mūsų gyvenime verta. Yra situacijų, kuriose

niekas jos nepakeis. Niekas neatstos vaikui lopšinės ar žaidimo „Viru viru

košę.“ Nėra puikesnės išmonės kaip pasaka. O ką ir kalbėti apie dainą,

vienijančią ištisą būrį žmonių viena mintimi, viena nuotaika. Tautosaka

padeda subrandinti požiūrį į šią dvasinės kultūros dalį.

2. Baltų mitologija ir tautosaka

Mitologija – Mokslas tiriantis mitus – jų esmę, kilmę, vaidmenį

kultūroje. Mitologijai būdinga krypčių nuomonių įvairovė, ginčijamų

koncepcijų gausumas.

Mitas – pirmykščių žmonių kolektyvinis kūrinys – fantastiškas

pasakojimas, reiškiantis tam tikrą pasaulėjautą, sinkretiškus gamtos ir

visuomenės gyvenimo reiškinių vaizdinius. Mitai, kaip fantastiški, mokslo

požiūriu iškreipti, gamtos reiškinių ar istorinių įvykių atspindžiai, yra

vaizduotės sukurta iliuzinė tikrovė, turinti ne tiek kažką paaiškinti, kiek

pateisinti.

Tautosaka – tradicinis sakomo ar dainuojamo žodžio menas. Kūrėjo

požiūriu tautosaka aiškia skiriasi nuo individualios kūrybos. Esminis

tautosakos bruožas, skiriąs ją nuo individualaus meno, yra kūrybos

korektiškumas. Kitas svarbus tautosakos bruožas – tradiciškumas.

Apskritai tautosaka yra profesionalaus meno lopšys, neišsenkamas kūrybos

šaltinis. Čia poezijos ir muzikos, dramos ir choreografijos, teatro meno

ištakos.

3. Dievybės ir dievai baltų mitologijoje

Senosios Europos deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, bet

motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir

nelaimę, sveikatą ir ligą, skiriančios gyvenimo trukmę ir mirties laiką.

Priešindoeuropietiškame dievų panteone vyriškieji dievai egzistuoja, bet

tik kaip antriniai, jie nevaldo, nekuria, nekontroliuoja. Jie yra arba

gyvulių ir mmiškų globėjai, arba spontaniškos augalijos jėgos simboliai.

Indoeuropietiškieji dievai yra susiję su dangaus šviesa, dangaus kūriniais,

žirgais galvijais, ginklais ir fizine jėga. Senosios Europos deivės ir

dievai, atvirkščiai susiję su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš

kurios kyla gyvybė; tai dievybės, pulsuojančios pagal augalijos gimimo ir

augio bei mėnulio fazių ritmą.

Pagrindinės Senosios Europos deivės grupuojasi tarytum didelėmis

šeimomis. Deivės dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, po tris, dar

didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją.

Senosios Europos kilmės deives skirstome į dvi pagrindines grupes pagal

jų charakterio bruožus, funkcijas ir pasireiškimo sferas. Pirmajai grupei

skiriame deives, kurios viską žino, kuria, gimdo, gausina, bet tai pat

marina, griauna, atima. Tai Laumės-Raganos sfera. Šios deivės gyvybę imasi

iš vandens ir drėgmės – marių, šaltinių, upelių, balų, lietaus, drėgnos

gimdos, urvų, akmenų. Tai lunarinė sfera; jos veikia pagal mėnulio fazių

ritmą. Dažnai pasirodo po tris ( trys Laimos, trys baltos viešnios arba

kaip jauna deivė nimfa ir senė). Antrajai grupei skirtinos chtoninės

(žemės, augalijos) dievybės, alsuojančios žemės ritmu, susijusios su metų

laikais. Pagrindinė šios grupės deivė – Žemyna, žemės derlingumo dievybė,

Žemė-Motina. Jai giminiškos antrinės mitinės būtybės, susijusios

gimstančia, kerojančia ir mirštančia augalija. Žemės Motina yra kartu ir

Mirusiųjų Motina.

4. Gyvybės ir mirties dievybės

1. Laima

Laima – gimimo, likimo, visa teikiančioji ir visa atimančioji deivė.

Gyvenimo ilgumas ar trumpumas , llaimingumas ar nelaimingumas, turtingumas

ar neturtingumas priklauso nuo jos. Žodynai ir istoriniai šaltiniai iš XVII

ir XVIII a. liudija „gimimo ir likimo deivės“ buvimą, o liaudės tikėjime

jos įtaka jaučiama iki šių laikų.

Laimos pasirodo po vieną ir po tris. Jos atlieka skirtingas funkcijas.

Viena praneša, kad vaikas gyvens, kita mirs, o trečia, kad gyvens tiek ir

tiek metų.

Gegutė yra Laimos paukštis. Savo kukavimu ji lemia gyvenimo ilgumą,

išpranašauja laimę ir nelaimę.

2. Gyvatė

Gyvatė yra paslaptingos gyvybės jėgos ir gyvybės atsinaujinimo simbolis.

Ji –žiemojantis sutvėrimas, susijęs su gamtos prabudimu ir mirtimi Palikusi

išnarą, ji užsiaugina naują odą. Pavasarį gyvatė semiasi energijos iš

saulės, o žiemą, kaip pagalys – mirštančios gamtos simbolis – rituališkai

velkamas per kaimą ir sudeginamas, kad vėl atgimtų pavasarį.

XIV–XVII a. istoriniai šaltiniai nuolat mini gyvačių laikymą namų

kerčioje ant šieno didelėje pagarboje, jų maitinimą pienu ir jų

neliečiamumą. Jei kas sunaikindavo šiuos šventus gyvius, sunaikindavo savo

laimę ir namų gerovę.

3. Austėja ir Bubilas

Austėja ir moteris, ir bitė, rūpinasi ir bičių avilio, ir žmonių šeimos

gausėjimu. Ji globoja vaikingas moteris. Austėjai buvo aukojama liejant į

orą, į lubas. Taip buvo nuliejamas midus prieš vestuvinį šokį, o

perkrikštytas kiekvienas svečias nulieja „pasišokinėjęs“ (imituojamas

bites).

XVI a. minimas vyriškos lyties bičių dievas Bubilas (Babilas), tranas,

storas „kaip bubinas“ ir gauruotas, vaisingumo inkarnacija, turbūt

priklausė

Austėjos veiklos sričiai.

4. Gabija ir Ugnija

Gabija ugnies deivė, namų židinio globėja. Vardas Gabija kilęs iš žodžio

gaubti. Tai apgaubta, pelenais apklota namų ugnelė, šeimos globėja. Kai

kuriose Lietuvos vietose ugnies deivė vadinama Ugnija arba Ugninė.

5. Giltinė

Giltinė, kuri paskiria mirtį, yra antroji laikos pusė, pasakose kartais

vadinama Laimos „sesuva“. Giltinė yra nuodingoji, fatališkoji. Nuodus ji

renka nuo akmenų ir kapų. Tai mirties moteriškas pavidalas; dažnai ji

įsivaizduojama balta, aukšta, liesa, alkana, su ilgu liežuviu, pilnu

mirtinų nuodų.

6. Laumė

Laumės, kaip ir raganos, yra naktinės būtybės. Jų veikla prasideda

saulei nusileidus. Tik temstant galima girdėti, kaip paupyje ar paežeryje

jos velėja audeklus. Mėnesienoje ir be žiburio jos prisistato su rateliais

verpti ir kitus neužbaigtus darbus dirbti.

7. Aitvaras

Magiškasis aitvaras apsireiškia kaip paukštis – gaidys, garnys, varna,

juodvarnis ar kita stebuklinga paukštė, arba kaip skraidantis žaltys ar

ugninė gyvatė, skrendanti kaip pagaikštis prieš saulėtekį virš medžių.

Aitvaro antgamtiška veikla artima laumės darbams. Tikėjimuose kalbama apie

aitvaro paukštišką kilmę.

8. Ragana

Ragana – lunarinė, nakties, žiemos, mirties ir atgimimo deivė. Tai dar

viena visa žinančios, visa galinčios, visa matančios Didžiosios deivės

išraiška. Ragana turi antgamtiškų bruožų, kurie gali priklausyti tik

svarbiai ir galingai deivei, lietuvių tautosakoje išliko iki mūsų laikų.

9. Medeina-Žvėrūna

Ši deivė, medžiotojų ir žvėrių valdytoja. vardas ją sieja su giriniais

ir žvėrimis. Žvėrūnos vardas, kai kurių mitologų siejamas su vėrine,

vakarine žvaigžde, neturi pagrindo.

10. Ganiklis dievas, Giraitis, Miškinis

Vyriškos lyties dievas, analogiškas Žvėrūnai. Tai miškų ir piemenų

dievas, kuriam ant didelio akmens buvo aukojami arkliai, buliai, ožiai ir

kiti gyvūnai.

5. Ctoninės (žemės) dievybės

1. Žemyna

Žemyna yra gimdanti, auginanti, žydinti ir galop prinokstanti,

pasenstanti deivė. Ji saugo ir globoja jauną gyvybę. Žemyna tai laukų ir

sodų derlingumo deivė.

2. Mirusiųjų Motina

Žemė – Mirusiųjų Motina. Iš jos kaip iš motinos išeinama ir sugrįžtama.

Urvai ir kapai priešindoeuropiniais laikais buvo gimdos ir pačios Mirusiųjų

motinos metafora.

3. Lazdonas ir Juškaitis

Miškų zonos gyventojai negalėjo turėti atskirų dievybių, inkarnuojančių

medžių galais. Buvo atskira lazdynų bei riešutų globėja, vaisingumo

inkarnacija, deivė Lazdon.

4. Kaukai

Kaukolės didumo, buožgalvių pavidalo maži sutvėrimai, nešantys žmonėms

skalsą, ddauginantys javus šieną.

5. Vaižgantas

Vaižgantas, linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas,

augalijos atsinaujinimo metafora.

6. Indoeuropietiškos kilmės dievai ir deivės

Indoeuropiečių dievai ir deivės daugiausiai susiję su dangumi, dangaus

kūnais ir reiškiniais: šviesa, saulė, žvaigždėmis, mėnuliu, perkūnu. Tai

būdinga gyvulių augintojų kultūrai.

1. Dievas

Vyriausias indoeuropiečių panteono dievas buvo Dievas. Po krikšto šiuo

žodžiu imta vadinti krikščionių dievą. Iš lyginamosios indoeuropiečių

mitologijos matyti, kad dievas buvo Dangaus šviesos dievas, dienos ir

sutarčių globėjas, taikos ir daugybės dievas, teisingas, tyras ir

išmintingas, augalijos augimo skatintojas iir globėjas. Jo gyvuliai: elnias,

žirgas, jautis, maži paukšteliai. Augalai: beržas ir kiti lapuočiai.

2. Perkūnas

Perkūnas yra vienas iš ryškiausių baltų mitologijos būtybių. Tai

teisingumo dievas, tiesus, nekantrus, nepermaldaujamas, labai gerbiamas, ir

jo bijoma. Perkūnas griausmo dievas. Stiprus, vidutinio amžiaus. Žemės

vaisintojas. Jo gyvuliai: bulius, ožys. Paukščiai: balandis ir kukutis.

Medžiai: ąžuolas, šermukšnis.

3. Velinas (Velnias)

Šalia Dievo ir Perkūno trečias iš svarbiausių baltų dievų buvo Velinas,

kurio nudievinimo procesas įvyko tik paskutiniais šimtmečiais. Velinas

žiaurus ir piktas mirties ir pažemio karalystės dievas. Dievas magas,

galintis turėti bet kokį pavidalą. Pavidalų kaitaliojimas paveldėtas iš

Raganos jo indoeuropietiški pakaitalai: eržilas, meška. Jo augalai:

alksnis, spygliuočiai, žirniai, pupos, šakniavaisiai.

7. Baltų mitologijos ir lietuvių tautosakos ryšys

Ir baltų mitologija ir lietuvių tautosaka tai du šaltiniai iš kurių mes

galime geriau pažinti savo tautą, jos kultūrą. Bendrų dalykų galime rasti

ir tautosakoje ir mitologijoje.

Lietuvių tautosakoje mes randame tokias pačias dievybes kaip ir

mitologijoje tai: Perkūnas, Ragana, Giltinė, Laumė. Šios Dievybės yra

labai dažnos lietuvių pasakose.

Tautosaka yra paremta lietuvių mitologija, kuri yra neatsiejama

pagoniško tikėjimo dalis. Istorinė Lietuvos praeitis įtakojo mitologinių

vaizdinių įsipynimą į liaudės dainas, sakmes, pasakas, padavimus, mįsles.

8. Lietuvių liaudės kūryba

Tautosaka – tradicinis sakomo ir dainuojamo žodžio menas. Jam priklauso

dainos ir raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės

ir priežodžiai, mįslės ir minklės, greitakalbės, sskaičiuotės, gamtos garsų

pamėgdžiojimai, užkalbėjimai, maldelės, šūksniai ir dar kitų žanrų

kūriniai.

Apskritai tautosaka yra profesionalaus meno lopšys, neišsenkamas kūrybos

šaltinis. Čia poezijos ir muzikos, dramos ir choreografijos, teatro meno

ištakos. Tautosakos tradiciškumas, nulemtas kalbos, kultūros, būdo,

istorijos nepakartojamumo, neneigia bendrumų ir ryšių su kitų tautų

tautosaka.

Tautosaka skirstoma į tris grupes tai: Pasakojamoji tautosaka,

Dainuojamoji tautosaka ir Smulkioji tautosaka.

9. Pasakojamoji tautosaka

Per tūkstantmečius vieni kūriniai užsimiršo, kiti šiek tiek pakeisti

išliko, atsirasdavo ir visai naujų, Tad šiandien gyvuojanti pasakomoji

tautosaka yra tarsi daugiasluoksnis pyragas, įvairių epochų kūryba.

Lietuvių pasakojamosios tautosakos įvairūs sluoksniai ryškėja iš ištisos

tekstų aibės – užrašyta arti 100 000 kūrinių ir jų variantų. Toks didelis

skaičius rodo, kad ši kūryba buvo mėgstama. Žmones patraukia tik įdomūs,

intriguojantys pasakojimai. Pasakojamai tautosakai priklauso: pasakos,

anekdotai, sakmės, padavimai.

Mes visi užaugome su pasakomis, kurios yra mums svarbios. Pasakų yra

įvairių rūšių tai: stebuklų pasakos, žvėrių pasakos, juokų pasakos.

Stebuklų pasakos – tai neįtikinamiausios istorijos. Prieš akis sumirga į

slėpiningą maišelį varoma kariuomenė, šmėkšteli puikiausia dėžutė, iš

kurios iššoka puikiausi rūmai, išnyra karieta važiuojanti laiminga

našlaitė, paskui kurią seka obelis ir vyno šulinys. Fantazijos čia tiek,

kad nors vežimu vežk. Normaliame gyvenime viso to nėra, tai – stebuklų

šalis.

Pasakas apie vilką ir lapę, lapę, katiną ir gaidį, vilką ir ožkyčius ir

pan. galime vadinti žvėrių pasakomis. Žvėrių pasakos pasižymi tuo, kad jų

pagrindiniai veikėjai yra žvėrys, taip pat gyvuliai, paukščiai, retkarčiais

žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai, augalai, kai kada šalia jų – ir

žmonės. Jos sekamos vaikams. Patiems mažiesiems nėra patrauklesnių kūrinių

už jas: daugybę kartų gali kartoti, ir vis tiek nenusibosta.

Natūralu, kad komiškasis pradas ryškus ir pasakojamojoje tautosakoje.

Juokiamės iš kai kurių parodijuojamų, stebuklų pasakų, iš komiškų personažų

žvėrių pasaulyje. Juoktis verčia kvailo velnio pasakos. Bet labiausiai

prajuokina juokų pasakos.

Šiandien pasaulyje nėra gyvybingesnio ir populiaresnio folkloro žanro už

anekdotą. Senovėje anekdotais buvo vadinami trumpi pasakojimai apie

istorinio asmens gyvenimo įvykį. Šiandienine prasme anekdotu laikomas

trumpas komiškas kūrinys, turintis staigią efektyvią pabaigą.

Senųjų tikėjimų sakmės – fantastiniai pasakojimai apie antgamtinių

būtybių ir žmogaus susidūrimus. Jos pateikia įvykius tarsi tikrai buvusius.

Tik paskutiniais amžiais įsigali kritiškas vaizduojamų dalykų vertinimas.

Senųjų tikėjimų sakmės vaizduoja tokias gyvenimo sritis, kurios grėsmingos

žmogaus egzistencijai, jos liečia slėpiningus dalykus, todėl įtikimi ir

iracionalūs, protu nesuprantami aiškinimai.

Padavimai tai tradiciniai, dažniausiai fantastiniai pasakojimai apie

Lietuvos ežerus, kalnus, svarbius akmenis, kaimus, dvarus, pilis, miestus,

karus su priešais. Tai savotiška meninė Lietuvos geografija ir istorija,

senosios lietuvių atminties ir išmonės lydinys.

10. Dainuojamoji tautosaka

Daina tai viena iš labai senų kūrinių rūšių meno istorijoje. Seną

dainavimo ryšį su šokiu savotiškai padeda nustatyti lietuvių žodis daina.

Dainas galima suskirstyti grupes: darbo dainos, kasmetinių papročių dainos,

piršlių ir vestuvių

dainos, karo dainos, raudos.

Kaimo žmonės dainas pasikvietė sau į pagalbą savo nuotaikai, jausmams

išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, per pertraukas taip

patiko, tapo beveik tokia pačia būtinybe, kaip dirbti. Skirtingiems darbams

vis kitos dainos buvo kuriamos. Dainos, kaip ir darbai, turėjo savo tvarką,

suderintą su metų laikais.

Labai reikšmingą tradicinės valstiečio kultūros dalį sudaro kasmetiniai,

dar vadinami kalendoriniais, papročiai ir apeigos. Kasmetiniai papročiai ir

apeigos – tai marga įvairių veiksmų būsenų visuma, suderinta su gamtos ir

darbų kalendoriumi.

Piršlių bei vestuvių papročiai, apeigos bbuvo dirva atitinkamoms dainoms,

ir dabar padeda jas pažinti, suprasti. Vestuvės – itin reikšmingas įvykis,

didžiulė šventė žmogaus gyvenime. Piršlių dainos atsiskleidžia išgyvenimus

besirenkant „širdies draugą“ , rengiantis vesti.

Norom nenorom vyrai būdavo įsukami į didelių įvykių sūkurius – į karus

ir kitus ginkluoto pasipriešinimo judėjimus, kurie paliesdavo plačius

visuomenės sluoksnius. Visa tai įskaudindavo kaimo žmogų iki pat sielos

gelmių, ir jis neiškęsdavo neišpasakojąs dainomis. Karo dainos lyriškos,

atskleidžiamos žmonių santykį su karais.

Neįžvelgiamoje laiko tėkmėje užgimęs, per epochas lydėjęs žmogų, šis

muzikinis poetinis žanras pasiekė mūsų civilizacijos aamžių kaip neįprastas,

gerokai svetimas reiškinys. Pasaulio kultūros faktai mums sako, kad raudos

atsirado žmonijos vaikystėje. Raudos skiriasi nuo dainų ir savo prigimtini,

ir savo kilme, ir atlikimo būdu. Raudų nedainuoja, negieda, jas tik rauda.

Rauda gimsta nuliūdimo metu, , yra tiesioginis jausmo reiškimas, be

kūrybinio impulso, be sąmonės kontrolės.

11. Smulkioji tautosaka

Mažoji forma – būdinga įvairiems tautosakos žanrams: patarlėms ir

priežodžiams, mįslėms ir minklėmis, greitakalbėms, užkalbėjimams,

šūksniams, skaičiuotėmis, gamtos garsų pamėgdžiojimams ir t.t. Visa šita

įvairialypė kūryba įprasta vadinti smulkiąja tautosaka. Šiaip jau išvardyti

žanrai labai skiriasi ir turiniu, ir meniniais vaizdais, ir taikymo

sritimis.

Patarlės ir priežodžiai – mažyčiai poetiniai kūriniai. Patarlė telpa

viename sakinyje, o priežodis dažnai sudaro tik jo dalį. Patarlės

apibendrina įvairius reiškinius, pataria ar pamoko, kaip elgtis.

Priežodžiai – tai vaizdingas atskirų atvejų, situacijų, reagavimų

išsakymas. Patarlėse ir priežodžiuose sudėta lietuvių tautos išmintis,

doros matai, praktinis gyvenimo patyrimas.

Mįslės kaip ir patarlės, – labai mažos formos kūriniai. Tačiau tarp jų

didžiulis skirtumas. Patarlės savo turiniu – rimta kūryba. Tuo tarpu mįslės

tėra savotiška proto gimnastika, žaidimas. Mįslė netiesiogiai nusakomas

daiktas, kurį rreikia atspėti. Mus traukia paieškos įtampa, sukeliama mįslės

užminimo, ir teisingo atsakymo – įminimo – atradimo džiaugsmas.

12. Išvados

Baltų mitologija yra tarsi dviejų galingų pasaulėžiūrinių bei religinių

sluoksnių jungtis, sudaryta iš Senosios Europos, paveldėto iš akmens

amžiaus matricentrinių kultūrų ir naujojo, indoeuropiečių atnešto

patricentrinio religingumo. Lietuvių dievų panteonas išskaidomas į dvi

grupes, vienai priskiriant senakilmės dievybes (Gyvybės ir mirties

dievybės, Chtoninės dievybės), antrai – indoeuropietiškas. Pirmojo

sluoksnio deivės ir dievai susiję su Deive motina, chtoniškumu, gyvybės ir

vaisingumo ciklais, savaime gimdančiomis ir pasaulio sąrangą palaikančiomis

deivėmis, antras sluoksnis – tai karingi, veiklūs dažniausiai dangiški

dievai , o deivės – ne savarankiškos kūrėjos ir gimdytojos, lemiančios ir

sprendžiančios, o vyriškų dievų siekių objektai, mylimosios. Baltų

mitologija bei panteonas ir būtų šių dviejų sluoksnių jungtis, kurioje

senosios dievybės dievai arba išlaiko savo autonomiškumą ir senąsias

funkcijas, arba gravituoja į vyriškų dievų pusę, sudarydamos sąjungas ,

poras.

Tautosaka atsivėrė kaip tūkstančiabriaunis deimantas, traukiąs mus

praeities epochų paslaptimis ir žavesiu. Pastebėjome, kad ji susieta su

pačiu Europos folkloru, su indoeuropietiškomis tradicijomis, ypač su

Lietuva, jos žmonėmis ir gamta. Kartu galėjome įsitikinti, kad viso

pasaulio tautosaka, nors turi istorinių, žanrinių ir stilistinių skirtumų,

vienijama bendrų etinių ir estetinių idealų. Ji aukština jautrumą,

teisingumą, darbštumą, sąžiningumą, draugiškumą ir ištikimybę, šeimos,

namų, tėvynės meilę ir daug kitų bendrų žmonėms vertybių. Visa tai padeda

suprasti didžiulę tautosakos reikšmę praeityje ir dabar.

13.Naudota literatūra

• „Senovės Lietuvių deivės ir dievai“ Marija Gimbutienė (2002)

• „Lietuvių tautosaka 10 klasei“ Leonardas Sauka (1993)

14.Baltų mitologija ir Lietuvių tautosaka

|Baltų mitologija | |Lietuvių tautosaka |

[pic]

Gyvybės ir mirties dievybės

1.Laima

2.Gyvatė

3.Austėja

4.Gabija

5.Giltinė

6.Laumė

7.Aitvaras

8.Ragana

9.Medeina

10.Ganiklis | |Chtoninės (žemės) dievybės

1.Žemyna

2.Mirusiųjų motina

3.Lazdonas

4.Kaukai

5.Vaižgantas | |Indoeuropiečių kilmės dievai ir deivės

1.Dievas

2.Perkūnas

3.Velnias | |Pasakojamoji tautosaka

1.Pasakos

2.Anegdotai

3.Sakmės

4.Padavimai | |Dainuojamoji tautosaka

1.Darbo dainos

2.Kasmetinių papročių dainos

3.Piršlių ir vestuvių dainos

4.Karo dainos

5.Raudos | |Smulkioji tautosaka

1.Patarlės ir priežodžiai

2.Mįslės | |