balys sruoga

Referatas

Balys Sruoga

Turinys

1. Biografija

2. Balio Sruogos kūryba

3. Kūrinio „Dievų miškas“ analizė

4. Naudota literatūra

Balys Sruoga ( Gimė 1896 m. vasario 2 d. Baibokų k. (netoli Vabalninko, Biržų apskr.) – mirė 1947 m. spalio 16 d. Vilniuje) – poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas.

Biografija

Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje. 1912 m. pradėjo spausdinti savo kūrinius „Aušrinėje“, „Rygos Naujienose“, „Lietuvos žiniose“, „Naujam Take“, Amerikos lietuvių spaudoje, literatūros žurnale „Vaivorykštė“.1914 m. įstojo į Peterburgo Miškų institutą. 1915 m. perėjo į Peterburgo universiteto Istorijos – filologijos ffakultetą. 1916 m. perėjo į Maskvos universitetą studijuoti literatūros.1918 m. grįžo į Lietuvą, kurį laiką dirbo mokytoju Vilniuje. Persikėlęs į Kauną, dirbo Spaudos biure, „Lietuvos“ dienraščio redakcijoje, rašė daug publicistinių straipsnių.1921 m. išvyko į Miuncheno universitetą studijuoti slavistiką, teatro ir meno istorijas. 1924 m. apgynė disertaciją iš lietuvių tautosakos ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, dėstė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete rusų literatūrą, pasaulinio teatro kursą, įsteigė teatro Seminarą, o kiek vėliau ir akademinę dramos studiją. Greta universitetinio ddarbo skelbė spaudoje daug literatūros ir teatro kritikos straipsnių. Nuo 1930 m. pasireiškė kaip dramų kūrėjas.1939 m. Humanitarinių mokslų fakultetui persikėlus į Vilnių, B. Sruoga tęsė universitetinį darbą. Per 15 darbo metų paskelbė 14 grožinės ir mokslinės literatūros knygų.1943 m. jjis, kaip įkaitas, buvo vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko. Įspūdžiai stovykloje jį įkvėpė parašyti smarkiai nuo ankstesnių kūrinių besiskiriantį, ištisai juodojo humoro persmelktą „Dievų mišką“. Iš stovyklos 1945 m. jį išlaisvino tarybinė armija ir parskraidino į Lietuvą. Čia jis dėstė Vilniaus universitete. Palaidotas Rasų kapinėse.

Balio Sruogos kūryba

1916 m. Įstojęs į Maskvos universitetą studijuoti literatūros, pasidarė nuolatinis svečias J.Baltrušaičio literatūriniame salone, kur rinkdavosi garsiausios simbolistinio meno žvaigždės. Dar neseniai pajukęs „modernizmą, simbolizmą“, dabar pradedantis poetas ir kritikas apsisprendė žengti modernaus meno keliu.

Rusų simbolizmo poetinė kalba, sukūrusi savo autonomiją iš dematerializuotos tikrovės vaizdinių ir virtuoziškos melodingumo žaismės, B.Sruogai buvo fundamentalus atradimas savo eilėraščių rinkiniuose „Saulė ir smiltys“ (1920), „Dievų takais“ (1923) jis taip pat stengėsi sukurti tokią uuždarą poetinio įstabumo erdvę iš nudaiktintų gamtos elementų, laisvai vartomų šėlstančios vaizduotės, kuri nujaučia nežinomus dydžius už regimumo ribos ir tikisi kažkokio stebuklo.

B.Sruoga atvėrė eilėraštyje tekančias, neužsibaigusias jausmines situacijas, kurios nesidavė aiškiai suvokiamos ir logiškai apibrėžiamos. Jos egzistavo be jokių išorinių įvykių ar buitinės aplinkos rėmų, neturėjo jokios nuoseklesnės raidos, jokių siužetiškumo pėdsakų ir nieko neišspręsdavo. Tai vidinis monologas, galįs prasidėti nuo bet kurios išgyvenimo akimirkos, pilnas staigių pauzių ir peršokimų, subtilių psichinių niuansų, kurios pagauti poetui labiausiai rūpi:

„Kartą ėėjom ankstų rytą, kai dar saulė netekėjo.

Liūdnas sodas. Liūdnos godos. Liūdnas rytas rudeninis.

Gūdžios pušys, margos liepos it sustingusios merdėjo.

Kartą ėjom ankstų rytą, kai dar saulė netekėjo.

Veltui siekė ranka ranką, sielos siela negirdėjo.

Veltui kūrėm sieloj laužą, tąryt saulė netekėjo.

Liūdnas sodas. Liūdnos godos. Liūdnas rytas rudeninis.“

Lietuvių lyrikoje B.Sruoga įteisino nepastovią, nuolat besikeičiančią sąmonės tėkmę, iš kurios kilo laki, lengva pustonių, asociacijų, nutylėjimų ir melodingų pakartojimų struktūra, būdinga naujųjų laikų moderniajai lyrikai.

Ekspresionizmo meno aplinka, kurioje atsidūrė B.Sruoga 1921 m., atvykęs į Miuncheną tęsti literatūros studijų, atšaldė nuo perdėm gležnos, sensualistinio tono lyrikos, ir jis net supykdavo pavadintas simbolistu.

Nuo 1924 m. Kauno universitete pradėjęs skaityti rusų literatūros istorijos kursus, išleido dviejų tomų veikalą „Rusų literatūros istorija“ (1931 – 1933). Įsteigęs teatro seminarą, savotišką diskusijų klubą, brandinusį būsimuosius teatro kritikus ir aktorius, paruošė monografiją „Lietuvių teatras Peterburge“ (1930). Pripažinęs tautinių, socialinių, moralinių vertybių pozityvų vaidmenį literatūros raidoje ir susitaikęs su realizmu, kurio ištobulinta charakterio ir aplinkos determinizmo analizė yra būtina pamoka kiekvienam kūrėjui, jis tuo pačiu metu griežtai neigė tikrovės kopijavimo užduotis.

Eiliuotose istorinėse kronikose – „Milžino paunksmė“ (1932), „Baisioji naktis“ (1935), „Kazimieras Sapiega“ (1938 – 1941), „Apyaušrio dalia“ (1941) – vaizduojami autentiški Lietuvos istoriniai įvykiai ir politiniai veikėjai. Istorijos šaltiniais grindžiami pagrindiniai konfliktai, aplinkos, papročių iir elgsenos koloritas, žinojimo ribos, kuriose gyvena to ar kito laikotarpio žmonės. Dramoje „Milžinų paunksmė“ lenkų magnatai ir vyskupai priešinosi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnacijai, ir jų kalbose pakartojama XV a. metraštininkų užfiksuota argumentacija – Lietuva atskils nuo Lenkijos.

Tačiau B.Sruoga visai nesiruošė iliustruoti tautos istorijos ar kurti suidealintų nacionalinių herojų galerijos, kaip buvo įprasta tautinio atgimimo laikotarpiu. Istorijos medžiagą jam pirmiausia rūpėjo paversti ekspresyvios kaitos, ironiškų pertvarų, šokinėjančios ritmikos teatriniu renginiu. Istorija įsiveržia į sceną kaip besikertančių aistrų, didelių ir smulkių intrigų, netilstančių rietenų sūkurys, skaidomas į kontrastus, kurie formuoja dramatinę kūrinio dinamiką. Paveikslas prasideda karališkojo etiketo ceremoningais kreipiniais, o baigiasi išsiplūdimu ar net peštynėmis. Toje pačioje scenoje didybė kryžiuojasi su menkyste, o po karališkais apdarais atsidengia kasdieniškas žmogus – pavargęs, nusivylęs, bevalis. Beveik kiekvienoje dramoje budi skeptiko ir pajodžargos ironija, besityčiojanti iš nustatytų vertybių, devalvuojanti karališkąjį „maestoso“ į farso situacijas. Aukštojo ir žemojo gyvenimo klodų opozicijoje, paveldėtoja iš klasikinės dramaturgijos, stačiokiška liaudies kalbos frazeologija bei kaimo aplinkos vaizdiniai – lietuviškos tradicijos elementai – įeina kaip aktyvioji, puolančioji, maksimalaus raiškumo jėga.

B. Sruogos dramose istorija praeina tarytum šalia žmogaus, nepaisydama jo norų ir valios, palikdama jam teisę vien stebėti ir apmąstyti. “Milžino paunksmės“ ir „Kazimiero Sapiegos“ herojai įstatyti į globalinio pralaimėjimo ssituacijas, kurių jie negali pakeisti. Vienoje dramoje – Lietuvos valstybės saulėlydis, kitoje – jos agonija. Tautinė valstybė ritasi į kapą ir nežinia kada ji prisikels. Pralaimėjimo nuojauta prasismelkia į pačią charakterio esmę, nepalikdama jėgų aktyviam veiksmui, kuris bandytų sulaikyti virstančią jėgą.

Dramų herojai jausdami, kad istorija nėra pavaldi jų pastangoms ir troškimams, nuolat atsitraukia iš istorinės situacijos, kad pažvelgtų į save. Savo esmės suvokimas – vieno veiksmo egzistencijos kulminacija, ištrykštanti savaime, be aiškesnių fabulos ar aplinkos postūmių. Nepastovios nacionalinės istorijos rėmuose individuali žmogaus esmė – vienintelė universalija, pripažįstama ir poetizuojama dramaturgo. Pačios gražiausios žmogaus savybės – laisvės ir laimės troškimas, ilgesys liūdėjimas, būties trapumo nuojauta – yra suvereni jo prigimties dalis, kurios negali nei sunaikinti, nei paaiškinti istorines aplinkybės. „Žmoguje yra dalykų,/ Kurių galiausiai protas neaprėpia/ Yra dalykų nuostabių, kurių su proto masteliu neišmatuosi!“ – sakoma „Pavasario giesmėje“, parašytoje 1945 m. Štutgofo konclageryje. Sielvartingos kontempliacijos – kas aš esu ir kam gyvenu – čia trykšta poetiniais monologais, kurie kontrastiškai kryžiuojasi, bet anaiptol nemotyvuoja vienas kito.

Jungdamas savo prigimtyje poetinį polėkį ir sarkastišką pašaipą, B. Sruoga davė pradžią ironiškų degradavimų tradicijai, parašydamas atsiminimų knygą „Dievų miškas“ apie Štutgofo konclagerį, kuriame buvo uždarytas 1943 m. Tai pirmasis lietuvių literatūros kūrinys, atsivėręs per ironiškų kalambūrų,

sarkastiškų aforizmų, šmaikščiai stilizuotų keiksmažodžių manierą XX a. mirties fenomenui totalinei ištisų tautų ir ištisų klasių mirčiai. Individualus likimas ir savimonė čia tik smėlio grūdeliai, genami be skaičiaus nebūtin ir jau nieko nereiškiantys. Koncentracijos lageryje – masių naikinimo fabrike – mirtis netenka „kilnaus elemento“, mistinės paslapties, gedulingos ceremonijos – ji darosi įprasta „šiokiadieninė šiukšlė“, kuri jau nieko nejaudina ir negąsdina. „Šiandien tu griuvai, aš griūsiu rytoj koks skirtumas?“ Iš nuvaryto klipatos jau išmuštas troškimas gyventi ir priešintis mirčiai. „Giltinės malūne“ nnėra pasirinkimo – būti ar nebūti; mirtis čia privaloma, mirtis čia ne procesas, o pabaiga, paliekanti tik beveidžius lavonus, iš kurių nebepakyla siela. Surūdijusiomis replėmis iš mirusiojo burnos išplėšiami auksiniai dantys, „numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke“, paskui sumeta į vežimą „kaip pas mėsininką paskerstus paršus“, o lavonus degina krematoriume ir duobėse, kur tenka juos „su šakėmis vartalioti it kotletai kokie, kad jie geriau keptų“

Lagerinė mirtis – masinė, prievartinė – B.Sruogos suvokiama kaip pasaulio degradacijos aktas, paneigiantis visas vvertybes. Ji yra anapus natūralių žmogiškų santykių ir natūralių jausmų srities. Ji nesiduoda išmatuojama gailesčio ir užuojautos emocijomis. Ji nesišaukia net protesto, nes nežinia kam adresuoti tokį protestą: totalitarizmo nusiaubtoje žemėje nebėra jokių aukštesniųjų teisingumo institucijų, o dangaus abejingai žiūri įį muilo gamybą iš žmogienos. Tad lieka tik šaiži ironija, besityčiojanti iš degraduoto žmogaus ir degraduotos mirties, iš sužvėrėjusio budelio ir bejėgės aukos, kuri neturi gailėtis savęs. Ironija neleidžia prasimušti sentimentalumo gaidai ir deskralizuoja mirtį, kuri netenka įprasto lietuviško lyrizmo. Drastiškas vaizdo nuogumas be jokios graužiančios lyrikos ir tragiškoji nužmogėjimo dimensija, paslėpta ironizuojančioje intonacijoje, suformavo groteskinę stilistiką, gana neįprasta lietuvių literatūroje. „Dievų miškas“ – savotiška tragikomedija proza, atskleidžianti iš vidaus nužmoginimo procesą, kurį vykdė totalitarizmo sistemos. Šiuo atžvilgiu „Dievų miškas“, išverstas į daugelį kalbų, yra vienas originaliausių veikalų gausioje Europos memuaristikoje apie konclagerius.

Kūrinio „Dievų miškas“ analizė

„Dievų miškas“ – svarbiausias B.Sruogos grožinės prozos kūrinys. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, ssargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, beveik neturinčio vilties išlikti žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai – tragiškiausi momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis (Žmogus – ne mašina gi. Pavargsta – apie kalinius mušantį fašistą). Galbūt šitoks požiūris labiau padeda išlikti nežmoniškomis sąlygomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams dduoda platesnę plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio daiktiškumo į literatūros meno sritį.

„Dievų miškas“ atskleidė hitlerinės priverčiamųjų darbų stovyklos tikrovę. Tačiau kūrinys turi ir platesnės apibendrinančios reikšmės. Panašūs vaizdai kartojasi kiekvienos totalitarinės sistemos žmonių naikinimo pragare, ypač Sibire. Nors kūrinyje veiksmo nedaug, bet pats vaizdavimo būdas yra toks gyvas, kad kūrinys intriguoja ir yra skaitomas kaip įdomus romanas.

Balio Sruogos “Dievu miškas” – tai originali atsiminimų apie Štuthofą knyga. Dokumentas ir literatūros kūrinys. Dokumentikai atstovauja tiksliai registruojami įvykiai, jų aplinkybės, vardai, pagaliau asmeninė istorija – du kartus pateka į klipatų gretas ir abu kartus per plauką išvengta mirties. Meniniu kūriniu (net romanu) šis tekstas vadinamas pirmiausia dėl jo stiliaus – tariamai objektyvaus, nešališko, o iš tikrųjų giliai ironiško santykio su patirtu siaubu. Anot literatūros tyrinėtojo Algio Samulionio, “Ironiškas požiūris Dievų miško” autoriui buvo ne vien literatūrinis vaizdo kūrimo būdas. Tai ir savotiškas B. Sruogos ginklas prieš žmogiškosios būties pamatų ir normų iškraipymą, netikrumą dėl savo ateities ir net gyvybės”. Būtent ironija, išauganti iki grotesko, net absurdo, paverčia šią atsiminimų knygą vienu savičiausių lietuvių literatūros kūrinių.

B. Sruoga savo knygos sumanymą buvo nusakęs labai tiksliai: “Aš noriu parašyti eskizinius portretus apie stovyklą ir apie tą ”Dievų mišką” su užkankintais žmonių lavonais. RRomanas parašytas per du mėnesius, taigi aprašyti šią patirtį buvo gyvybiškai svarbus.

Skaitant knygą, ženkli pasakotojo (kuris labai artimas autoriui) pastanga išbūti “pragare” maksimaliai oriam kultūros ir civilizacijos atstovui ir savo išgyvenimus fiksuoti kaip vienam iš eksperimento dalyvių, nė kiek ne svarbesniam už kitus ”mirties malūne” marinamus. Daugiausia dėmesio čia skiriama paties mechanizmo, jo veikimą užtikrinančių prižiūrėtojų bei mirštančiųjų, akivaizdžiausiai liudijančių ”sistemos” veiksmingumą, aprašymui.

“Dievų miškas” sudarytas iš atskirų skyrių, kurie palaipsniui atskleidžia lagerio struktūrą, naikinimo mechanizmą. Tik knygos pradžia ir pabaiga – patekimo į Štuthofą istorija ir kelionė iš “Dievų miško” į nežinią – patirtus įvykius atpasakoja chronologiškai. Kitur įvykių seka, laiko nuoseklumas nėra labai svarbūs, tiesiog detaliai supažindinama su skirtingais lagerio tikrovės aspektais.

Naudota literatūra:

Internetas,

Aldonos Mackevičienės „Lietuvių literatūra“.