Baranauskas

Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių

šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Trobesiai buvo menki,

skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta. Tris žiemas Baranauskas

lankė pradžios mokyklą. Čia jis išsiskyrė darbštumu ir gabumais. Jam ypač sekėsi

aritmetika. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligi trylikos metų ganęs tėvų

bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęs liokajumi, meistravęs, porą metų

tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metų pradėjęs mokytis lenkų, o dešimties — <

rusų kalbos. Pats mokęsis groti klavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs

tapyti, bet, neturėdamas pavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė

mokslai. 1851 m. vasario 10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma,

kad tai buvo valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus

raštininkams, kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo

raštvedybos — kaligrafiškai „cirkuliuoti“ aplinkraščius, sudarinėti duoklių bei

inventorių knygas. Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai.

Mokytojų ir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemuno

potvynį, Naujųjų Metų ssveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašo ir

pats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo mano eilių

ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjų mano. Mano

eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams ir kanceliaristams, ir

visi Rūmai ggriaudėjo nuo jų pagyrimų“. Baigęs Rumšiškių mokyklą ir Kaune atlikęs

praktiką, Baranauskas 1853 m. pavasarį išvyko dirbti valsčiaus raštininko

padėjėju į Vainutą, pasienio miestelį. Čia poetas pajuto sunkų liaudies

gyvenimą, liaudies rūpesčius ir vargus. Vainute poetas pažino caro valdininkų

gyvenimą. Dienoraštyje ir laiškuose jis vis rašo apie jų nederamą elgesį:

„Viršaitis nusigėrė. sukėlė skandalą. su raštininku susimušė“. „Žuvo

Jurgaitis už pinigus, imtus iš rekrūtų.“ „ .Nors badu mirk patvoryje, o net

ir negyvą viršininkas privers eiti savo pareigas“. Vainute jaunuolis susidūrė su

dvaro žmonėmis, su jų prabanga ir klastingumu. ,,.Ne kartą įpuoliau į priešo

pinkles. nežinojau dvaro, jo pataikavimo ir intrigų, dviprasmių žodžių,

mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius, apkaltinama“,— rašė

Baranauskas tėvams. Ypač daug nemalonumų jam pridarė vietos ddvarininkai, kai jis

pasipriešino jų kontrabandai. Bloga valdininkų ir dvaro įtaka atsimušė į stiprų

poeto charakterį, analitinį protą. Nuo moralinės degradacijos jį gynė kultūros

troškimas, poetinis įkvėpimas ir gamtos meilė. Iš Vainuto Baranauskas buvo

perkeltas į Raseinius, bet čia dirbo neilgai. Netrukus jis turėjo vykti į Sedą.

Tarsi nujausdamas, kad ši vietovė jo gyvenime turės lemiamos reikšmės, klausė

savęs: , „O Telšiai, Telšiai, o Žemaitija, Žemaitija! Kokią įtaką mano likimui

padarysite?“ Sedoje poeto gyvenimas pasisuko visai nauja linkme. Čia jis <

susipažino su poete K. Praniauskaite, kuri turėjo didelės įtakos Baranausko

asmenybei ir kūrybai. Ji žadino jaunuolio pasitikėjimą savo jėgomis, skatino

siekti mokslo, kurti, tarnauti savo liaudžiai. Apie draugystės pradžią poetas

taip rašo dienoraštyje: ,,.Gavau p. K. Praniauskaitės eilėraštį „Dvasios

atsiuntimas“. po poros dienų Sirokomlės „Pokalbius“ ir pridėtas p.

Praniauskaitės eiles, pavadintas „Jaunajam poetui“. Paprasta eilių

intonacija., vilties ir meilės žodžiai tose eilėse galingai prabilo į mane.

To paveiktas, grąžindamas perskaitytą Sirokomlę, parašiau atsakymą: „Puikaus

Žemaičių krašto poete“. Po kelių dienų į tas eiles sulaukiau atsakymo: „Už ką

man teiki tokį garbingą vardą“, kur. ji suniekino visą mano nebrendusios

vaizduotės nykumą ir labai padėjo man pabusti iš to letargo“. Be minėto

eilėraščio, Baranauskas dar yra dedikavęs keletą kūrinių K. Praniauskaitei:

„P.K.P.“, „Žemaičių poetei“, „Kilnioji Poete“. Juose rašoma, kad poetės daina

žadinanti iš snaudulio, kaip tylus gegužės lietus palaimintu gėrimu pagirdanti

sielą, dėkojama poetei, kad ji skatinanti kurti daineles broliams, kad jos

dvasios tvirtumas būsiąs pavyzdys: „Ilgesingoje dainoje broliams padės iš storų

praeities pelėsių atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti

nuostabiu svajonės žiedu, surinkti senus liaudies padavimus, kad atgytų jų

kerintis grožis“. Bet Baranauskui nebuvo lemta ilgai džiaugtis ta draugyste.

Neišbuvęs nė trijų mėnesių Sedoje, jis turėjo kraustytis į Skuodą. „Prieš mmano

norą paskyrė mane Skuodo raštininku“, — guodžiasi poetas dienoraštyje. Visur

valsčiaus raštininko darbas buvo nuobodus: rašyti mokesčių ir prievolių knygas,

žiniaraščius, sudarinėti šaukiamųjų sąrašus, registruoti ir tvarkyti raštus,

priiminėti duokles ir mokesčius. Slėgė beteisė mažo valsčiaus tarnautojo

padėtis, atlyginimas buvo menkas — neužteko net maistui ir aprangai. Visi tie

nemalonumai Skuode dar ryškiau buvo jaučiami. Apie tai Baranauskas kalba ir savo

dienoraštyje: „Apleistas raštinės darbas, dideli įsiskolinimai, griežta pasų

tvarka, aukštesnių valdininkų vienašališkumas priešiškomis įtemptomis

aplinkybėmis, supainiotos valstiečių prievolių sąskaitos, valsčiaus vyresnybės

piktnaudžiavimas. Valsčius didelis ir daug darbo reikalaujančios pareigos.,

daug valsčiuje besipešančių grupių ir kitos nesuskaičiuojamos aplinkybės tarsi

suplaukė į vieną, iš kur audra po audros, smūgis po smūgio daužė mane ir visaip

nuodijo man ramybe ir sveikatą“. Stengdamasis išsivaduoti iš tų visų nemalonumų,

Baranauskas nukreipia žvilgsnį į kunigų seminariją. Padedamas K. Praniauskaitės

brolio, įtakingo dvasininko O. Praniausko, ir kitų asmenų, poetas, įsigijęs

Telšių bajoriškosios mokyklos 4 klasių baigimo pažymėjimą, 1856 m. rudenį įstojo

į Varnių kunigų seminariją. Čia vyravo lenkiška dvasia, bet tarp klierikų buvo

jaunuolių, mylinčių savo kraštą ir savo kalbą. Prie tokių priklausė ir K. Kairys

bei P. Viksva, su kuriais Baranauskas greitai susidraugavo. Juos jungė

patriotiniai ir kultūriniai interesai. Visi trys jaunuoliai pasiryžo lenkiškoje <

seminarijos atmosferoje tarpusavyje tekalbėti tik lietuviškai. Baranauskui

didelės įtakos turėjo ypač K. Kairys. Jam dedikuotuose eilėraščiuose Baranauskas

apie savo bičiulį atsiliepia labai pakiliai. „Broli Klemensai, — rašoma poezijos

rinkinio įraše,— Tavo jaunuoliška dvasia ir Tavo tyki daina skamba tokiu taktu,

kad nuostabi gaida, tyli ir virpanti, iš krūtinės išblaško pasaulio smūgius. Ir

mano sielą patraukia.“ Baranauskas džiaugėsi K. Kairio draugyste ir troško su

juo kasdien bendrauti. Varniuose Baranauskas palaikė ryšius ir su lietuvių

kalbos puoselėtoju A. Kašarausku. Šio prašomas, Baranauskas užrašinėjo Anykščių

apylinkių liaudies dainų melodijas. Seminarija turėjo gausią biblioteką. Poetas

daug skaitė, brendo jo talentas, kuris greitai buvo kitų pastebėtas. M.

Valančius paprašė parašyti giesmių aukštaičių tarme jo leidžiamam giesmynui.

Baranauskas sukūrė penkias giesmes. Čia subrendo ir reikšmingiausi jo kūriniai

„Dainų dainelę“ bei „Anykščių šilelis“. Baigęs Varnių kunigų seminariją,

Baranauskas, kaip gabus jaunuolis, J. Dovydaičio, kuris tuo metu buvo M.

Valančiaus sekretorius, iniciatyva 1858 m. buvo pasiųstas studijuoti į

Peterburgo dvasinę akademiją, kurią baigė 1862 m. Dvasinės akademijos siųstas,

Baranauskas 1863 – 1864 m. buvo išvykęs į užsienį gilinti studijų Miuncheno,

Liuveno ir Romos universitetuose. Atostogaujantį Insbruke, jį pasiekė žinia apie

1863 m. sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai Jonas ir Anupras. Už dalyvavimą

sukilime jie buvo ištremti į Sibirą,

iš kur sugrįžo tik po 12 metų. Susirūpinęs

poetas rašė tėvams: „Tamstos man parašykit apie Joną, Anuprą ir Steikūną, ar da

negrįžo namuos. Tamstos ar da gyvi krutat?!! Būkit sveiki, tik kepkit visus

obuolius, ba čėsas nesveikas“. Obuoliais Baranausko tėvai vadinę sūnaus

eilėraščius. Poetas, dėl jų nerimaudamas, šiame laiške prašo juos sudeginti. Bet

motina juos išsaugojo, visą sukilimą nešiodamasi užantyje. Iš tolesnių šio

laiško žodžių galima spręsti, kad poetas pritarė sukilimui. Yra žinių, jog buvo

lietuviškai parašęs net atsišaukimą į ssavo tautiečius, tik nuodėmklausiui

įsakius, jį įmetė į ugnį. Poetą, be abejo, sujaudino ir žinia apie jo

artimiausio bičiulio K. Kairio ištrėmimą į Sibirą ir tragišką mirtį. Baranausko

nuotaikos 1863 m. sukilimo laikotarpiu atsispindėjo eilėraštyje „Ko gi skaudžia

man širdelę“. Į Peterburgą Baranauskas grįžo 1865 m. ir buvo paskirtas

akademijos dėstytoju. Bet jo pažiūros nepatiko akademijos vadovybei, ir tais

pačiais metais jis grįžo į Lietuvą. Čia buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o

nuo 1867 m. kunigų seminarijos profesoriumi: Baranauskas dėstė įįvairias

teologines disciplinas, o vėliau ir lietuvių kalbą. Pats jis ėmėsi lietuvių

kalbos tyrinėjimų, sudarė savo rašybos sistemą, pagrįstą garsų kilmės principu.

Baranauskas pripažino, kad rašyba turi būti bendra, o šnekėti siūlė tarmiškai.

Savo tarmių studijomis Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių ddialektologijai.

Jis buvo ir pirmasis lietuviškų gramatikos terminų kūrėjas. 1884 m. Baranauskas

buvo paskirtas Žemaičių pavyskupiu. Šiuo metu jį buvo vergte pavergusi

matematika. Laiške H. Vėberiui guodėsi, kad matematika „loskos“ neprašanti,

„prisispyrusi speičia, ir gan — nors tu kur gyvas dėkis“. Aprašydamas

skaičiavimus, pastebi, kad „kruvina buvo procia“. Šioje srityje būdamas

savamokslis, didesnių atradimų nepadarė. Bet ir čia minėtinas kaip lietuviškų

matematikos ir ypač geometrijos terminų kūrėjas. 1897 m. Baranauskas buvo

paskirtas Seinų vyskupu. Atliekamu nuo pareigų laiku jis atkakliai dirbo, vertė

į lietuvių kalbą bibliją. Baranauskas mirė 1902 m. lapkričio 26 d. askezės ir

fizinių negalavimų išsekintas. Maironis apie Baranauską sakė, kad „buvo tai

vyras aukšto ūgio, gilaus mokslo, tvirto būdo, geležinės valios. nepaprastai

gabus“. Vienas ryškiausių Baranausko asmenybės bbruožų yra atkaklumas ir

valingumas. Tos charakterio ypatybės pasireiškė ir smulkmenose, ir dideliame

darbe. Jis, dar Rumšiškių mokinys, žaisdamas sniego gniūžtėmis, atsilaikė vienas

prieš visą būrį, kai kiti išbėgiojo. Vainute Baranauskas atkakliai pasipriešino

kontrabandininkams, nors už tai ir teko jam nukentėti. ,,.Mečiausi į visas

puses, su įkarščiu įrodinėjau jų niekšingumą ir tuo kai ką sutramdžiau.,

atskleidžiau jų nusikaltimus“,— rašė Baranauskas tėvams. Atkaklumą jis parodė ir

Skuode, pats save gindamas. Pagal poeto brolio Anupro pasakojimą, Skuodo

viršaitis Vilgockis, negaudamas iš raštininko kkyšių, buvo pradėjęs prie jo kibti

ir kartą norėjęs jį rykštėmis nubausti. Viršaičio lieptas, Baranauskas buvo jau

nusimetęs švarką. Tik paskutinę akimirką viršaitis atlyžęs, kai Baranauskas jau

buvo betraukiąs peilį. Valingai jis siekė mokslo — labai gerai baigė Varnių

kunigų seminariją. Baigdamas Peterburgo dvasinę akademiją, vienintelis iš savo

mokslo draugų gavo pirmojo laipsnio atestatą ir teologijos magistro laipsnį.

Dėstydamas Kauno kunigų seminarijoje, Baranauskas atsidėjo lietuvių kalbos

tyrinėjimams, vėliau atkakliausiai pasinėrė į matematikos pasaulį. Senatvėje dėl

fizinių negalavimų tegalėjo dirbti klūpsčiomis, bet atkakliausiai vertė į

lietuvių kalbą bibliją. Baranausko vidinis pasaulis buvo turtingas ir

sudėtingas. Nuo pat jaunystės jis įprato save stebėti ir analizuoti. Jau

Rumšiškių mokykloje aštuoniolikametis jaunuolis svarstė, kokia esanti gyvenimo

prasmė, jei jis nejaučiąs jokio malonumo gyventi. Jis klausė savęs, kas yra

laimė, ir atsakė, kad nieko daugiau nematąs pasaulyje, tiktai blyškius

žiburėlius, į kuriuos žmonės taip uoliai veržiasi. Kas pirma atrodę laime, dabar

jam tesą tiktai tušti sapnai. Bet tai ne pesimistiniai svarstymai. Juos kėlė

prasmingesnio, turtingesnio gyvenimo ilgesys. Baigdamas aštuonioliktus metus,

Baranauskas sau linki „laimės, bet ne tos laikinos, o anos amžinos“, linki sau

sielos laisvės arba kad protas valdytų pats save, visas aistras ir geidulius.

Tas sielos nerimas, svarbiausias kūrybos variklis, buvo būdingas Baranauskui

visą ggyvenimą. Vainute jis nerimavo dėl ateities, dėl žmogaus dvasinių

sugebėjimų ribotumo, dėl nepakankamo valingumo atsispirti gyvenimo blogiui. Net

senatvėje, kai jis jau buvo įtakingas dvasininkas ir turėjo didelį autoritetą,

dvasinis nerimas jo neapleido. 1884 m. H.Vėberiui jis rašė: „Ir aš kaip tas

žolynėlis, tarpu erškėčių ir dagilių išžėlęs, vargstu, kartais suvaitoju,

dažniaus savo skaudulį tarpu keturių sienų nubraškinu. Dėl to ir kito sopulį

numanau, ir draug man sopa.“ Baranausko vidinio pasaulio turtingumą rodo ir jo

dvasinio gyvenimo intensyvumas bei interesų platumas. Jis nuo pat jaunystės daug

skaitė. Skaitymą Baranauskas laikė „mieliausia pramoga“, atkakliausiai veržėsi į

mokslą. Jau senatvėje Baranauskas rašė: „Mokslą gi mėgiu, noriu jo, ieškau kiek

išgalėdamas ir dėl to džiaugiuos, tiesos žodį užgirdęs.“ Iš labiausiai jo

mėgstamų poetų minėtini: A. Puškinas, M. Lermontovas, I. Krasickis, kurį jis yra

pavadinęs poetų kunigaikščiu, J. Slovackis, A. Mickevičius. „Vėlinių“ III dalį

Baranauskas slapta nusirašinėjo Varnių kunigų seminarijoje, o „Pono Tado“

ištisus puslapius mokėjo atmintinai. Poetas turėjo gražų balsą, jaunystėje buvo

nepakeičiamas pakasynų giesmininkas. Buvo jis pramokęs ir muzikos bei galėjo

užrašyti dainų melodijas. Be to, poetas dar domėjosi daile, vėliau, jau būdamas

dvasininkas,— kalbotyra, matematika. Baranausko interesų platumą rodo ir jo

laiškai. Jis palaikė ryšius su žymiais rusų kalbininkais J. Boduenu dde Kurtenė,

A. Aleksandrovu, J. Grotu, A. Byčkovu, su vokiečių mokslininkais A. Šleicheriu

ir H. Vėberiu, su lenkų filologu J. Karlovičiumi, su latvių etnografu ir

kalbininku J. Kuznecovu, su lietuvių kultūros veikėjais, mokslininkais ir

literatais: A. Kašarausku, S. Didžiuliu, J. Dovydaičiu, F. Kuršaičiu, J.

Zauerveinu, J. Juška, A. Dambrausku-Jakštu, E. Volteriu ir kt. Baranauskas buvo

jautrus žmogus. Jis sielojosi dėl savo nesėkmių, skriaudų, įžeidimų, artimųjų

bėdų. Tai atsispindi iš jo dienoraščio, laiškų bei asmeninio pobūdžio lyrikos,

kur gausu tiesiogiai reiškiamų jausmų. Ypač jausmingai aprašomi atsiskyrimai su

tėviške, artimaisiais: „Prieš saulėtekį išvažiuoju, griaudžiai atsisveikinęs,

širdis man iš skausmo plyšta, jokiomis priemonėmis negaliu sulaikyti dviem

upeliais besiliejančių ašarų“. Arba kitoj vietoj jis rašo: ,,Mano vaizduotė buvo

išmušta iš proto vėžių, kupina svajonių, ji aplėkė Anykščių apylinkes ir ten nuo

pat vaikystės praleistas visas valandas. Širdis smarkiai plakė tėvų meile“.

Baranauskas sielojosi ir dėl savo bičiulių likimo. Jo laiškuose, rašytuose H.

Vėberiui, gausu nuoširdžiausio rūpinimosi bičiulio sveikata, tarnyba, moksline

veikla. Viename laiške jis prašė: „Atsiųsk man keturis žodžius: 1. gyvas, 2.

sveikas, 3. gromatą apturėjau, 4. nepykstu. Man tie keturi žodžiai, kaip tam

pavytusiam žolynui gausi rasa, širdelę atgaivins.“ Visą gyvenimą Baranauskas

buvo augte suaugęs su gamta. Iš dienoraščių ir korespondencijos matyti, kaip

jis

nuo pat vaikystės mėgo gamtą, kaip mokėjo ją stebėti ir įsijausti į jos

paslaptis. Jo dienoraštyje aprašoma kiekvieno mėnesio gamta. Visą savo gyvenimą

poetas mėgo būti gamtoje. Laiške H. Vėberiui kalba apie dažnus

pasivaikščiojimus: „Sveikata mano vis buvo gera; tik šią vasarą ėmiau per daug

vaikščioti, ūmai ir ilgai eidamas, per ravus peršokdamas, gavau trūkį.“ A.

Vienuolis savo atsiminimuose pasakoja apie kasdienines vyskupo keliones į mišką.

Baranauskas buvo labai susijęs su liaudimi. Jis be galo vertino liaudies moralę,

jos ddvasinę kultūrą. „.Visados mintys skrieja prie vienos ribos, — sakė jis,—

kad ir kaip pradėtum tyrinėti. O ta riba arba tas centras visada yra darbštaus

kaimo artojo luomas. Ar gali būti, o Mielieji Tėveliai, didesnis malonumas ir

laimė pasaulyje, kaip turėti gryną sąžinę? Garbingas kaimietis niekados jos

nesuterš.“ Jis labai mėgo lietuvių liaudies dainas. „Reta svieto giminė turi

tokią daugybę taip gražių dainų, kaip lietuvinykai. Iš tų dainų pasirodžia

gražybė jausmų, apsiėjimų ir viso lietuvių gyvenimo. Senobiškosios dainos yra

tai sskarbas brangiausių perlų, per tiek amžių surankiotas ir užlaikytas“,— rašė

Baranauskas J. Juškai. Per atostogas pats poetas rinko tėviškėje dainas,

pasakas, raudas, į tautosakos rinkimo darbą stengėsi įtraukti ir kitus. Jis

labai brangino liaudies gyvąją kalbą. „Kiekvienam lietuvinykui,— sakė

Baranauskas, —— savoja tarmė labai brangi. Kas kita knyga, kas kita burna:

knygoje kalba pusiau apmirusi; burnoje gi visa gyva. Kalba ne po knygas guli,

bet žmonių burnoje tarmių upeliais teka ir, gyva būdama, pamažėl dyla ir

mainos“. Lietuvių kalbą jis tyrinėjo ir būdamas Žemaičių pavyskupiu. H. Vėberiui

jis tada rašė: „.Ar šiokį, ar tokį darbą turėsiu, vis lietuviškos kalbos

nepamesiu“. Baranausko suaugimas su savo gimtuoju kraštu, liaudies bei jos

dvasinės kultūros meilė turtino poetinį talentą ir Baranauską įgalino sukurti

labai idėjiškus ir meniškus kūrinius. Baranauskas buvo sudėtinga asmenybė.

Jaunystėje poetas užjautė liaudį, brangino jos dvasinę kultūrą, karštai kovojo

dėl gimtosios kalbos ir tautinės kultūros teisių. Jo socialinės ir politinės

pažiūros buvo gana radikalios. Vėliau, Baranauskui užimant vis aukštesnius

dvasininko postus, jjo demokratiškumas pamažu nyko. Akademinėje lietuvių

literatūros istorijoje rašoma, kad, tapęs „aukštu dvasininku, visuomeninėmis

pažiūromis Baranauskas vis labiau sutapo su feodaline sulenkėjusia dvasininkijos

viršūne, atitrūko nuo lietuvių liaudies, virto užkietėjusiu unijinių ryšių su

feodaline Lenkija šalininku, stropiausiu katalikų bažnyčios interesų gynėju.

buvo nusistatęs net prieš lietuvių interesus nacionaliniame judėjime“. Dar

priešiškiau jis žiūrėjo į liaudies socialinio ir nacionalinio išsivadavimo kovą.

Tie ideologiniai prieštaravimai atsispindėjo ir Baranausko kūryboje. Baranauskas

savo dienoraštyje rašė, kad pradėjęs eiliuoti nuo 1849 m. Pirmaisiais kūriniais

laikytini eeiliavimai, kuriais jis atsikirsdavęs į bendraamžių ar namiškių

erzinimus. Rumšiškėse Baranauskas rašo daugiausia lenkiškai. Čia jis eiliuoja

laiškus tėvams, sveikinimus, eilėmis apmąsto savo likimą, aprašo metų laikus,

Nemuno potvynį. Jau ir šioje pačioje ankstyviausioje poeto kūryboje pastebimas

talentas: laki fantazija, gebėjimas poetiškai įprasminti net buitiškiausius

tikrovės reiškinius, vaizdingas žodis ir frazė. O eilėraštis „Nemuno potvynis

Rumšiškėse“ parašytas su švelniu humoru. Baranauskui raštininkaujant Vainute,

Raseiniuose, Sedoje ir Skuode, lenkiška jo poezija taip pat daugiausia buvo

proginė: sveikinimai, poetiniai laiškai, dedikacijos. Susipažinęs su K.

Praniauskaite, jis pradėjo galvoti apie kūrybos prasmę, ketino broliams

„atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonės

žiedu“. Lyriškumu ir nuoširdumu iki sentimentalumo išsiskiria atsisveikinimo su

namiškiais bei K. Praniauskaitei skirti eilėraščiai. Šiuo laikotarpiu poetas

pradeda improvizuoti. „Visiems pritariant, aš pirmąkart gyvenime išdrįsau

pasakyti. šviežiai mintyse sudėtą, neparašytą eilėraštį“, — užrašo jis

dienoraštyje. Netrukus Baranauskas pradėjo rašyti ir lietuviškas eiles. 1853 m.

spalio mėn. poetas dienoraštyje jau pažymėjo: „Rašau lietuviškai eilėraštį,

antrašte Šventoja, arba Šventupis“. Eilėraštis neišliko. Spėjama, kad gal tai

esąs toliau aptariamas „Saulėtekis“. Varniuose poetas vis daugiau rašė.

Lygiagrečiai su lenkiškomis eilėmis jis parašė ir lietuviškų giesmių bei

poetinių laiškų. Paminėtini du jo laiškai, skirti K. Kairiui. Iš jų matyti jauno

poeto platėjantys visuomeniniai interesai. VViename laiške pranašaujama lietuvių

kalbai ilga ateitis, primenamos lietuvių kovos su kryžiuočiais. Kitame laiške

aukštinami bičiulio nuopelnai kalbotyrai. Pirmasis poeto bandymas lietuviškai

apdainuoti gimtojo krašto gamtą buvo eilėraštis „Saulėtekis“, kurio poetinė

nuotaika jau aiškiai rodo būsimąjį „Anykščių šilelio“ autorių. Su „Anykščių

šileliu“ šį eilėraštį sieja ir tai, kad poetas, džiaugdamasis gamta, prisimena

dvaro išnaudojamų žmonių skurdą. „Anykščių Šilelis“ buvo sukurtas per 1858 ir

1859 m. vasaros atostogas Anykščiuose. Maironis jį pavadino tikru mūsų poezijos

perlu. V. Mykolaitis-Putinas iškėlė didelę poemos reikšmę, aukštą literatūrinį

lygį. Jis sakė, kad šis kūrinys „spinduliuojąs XIX a. lietuvių literatūroje.“

Poema pirmą kartą buvo išspausdinta 1860 ir 1861 m. L. Ivinskio kalendoriuose.

Jos tekstas turėjo 322 eilutes. L.Ivinskis, kūrinį redaguodamas, Baranausko

rytietybes pakeitė žemaitybėmis. Nors ši publikacija ir turi trūkumų, bet ji yra

reikšminga tuo, kad išvedė poemą į žmones. Antrą kartą „Anykščių šilelį“

publikavo čekų filologas prof. L. Geitleris 1875 m. Ruošdamas poemą spaudai,

Baranauskas iš esmės poemos netaisė, o tik atstatė kai kuriuos L. Ivinskio

pakeistus žodžius. Leidėjui jis nusiuntė du kūrinio tekstus: tarminį ir

perrašytą naująja savo rašyba. Baranauskas pageidavo, kad poema būtų paskelbta

naująja rašyba, nes norėjęs, kad „mokyti vyrai regėtų“, kokia dabar esanti jo

rašyba. L. Geitleris neišpildė autoriaus prašymo ir ppaskelbė tarminį tekstą, nes

pirmiausia jam rūpėjo šiuo kūriniu iliustruoti rytiečių tarmę. Trečią kartą

poemą išspausdino vokiečių filologas H. Vėberis 1882 m. leidinyje „Rytų Lietuvos

tekstai.“ („Ostlitauische Texte.“). Tai buvo pirmas visas poemos tekstas,

turėjęs 342 eilutes. Baranauskas papildė poemą dešimčia eilučių apie Puntuką,

aštuonių eilučių epizodu apie kučmeistrą ir įterpė dvi eilutes. Perrašydamas

kūrinį naująja savo rašyba, poetas jį gerokai redagavo. 1882 m. leidimo

„Anykščių šilelio“ tekstas yra laikomas autoriniu. Juo rėmėsi visi vėlesnieji

poemos leidėjai. Nusakant „Anykščių šilelio“ parašymo aplinkybes, kartais

teigiama, kad Baranauskas savo poema norėjęs atsakyti Varnių kunigų seminarijos

retorikos dėstytojui, šiurkščiai atsiliepusiam apie lietuvių kalbą. Tai tik

dalis tiesos. „Anykščių šilelį“, tą poeto sugeltos širdies skundą, subrandino

sudėtingos gyvenimo aplinkybės. Lietuvių liaudis kentė ne tik socialinę, bet ir

tautinę priespaudą, kuriai palaipsniui vis labiau priešinosi. Tie prieštaravimai

labai ryškiai susikoncentravo Varnių kunigų seminarijoje, kurioje prieš

lenkiškąją atmosferą, prieš Lietuvos istorijos ir lietuvių kalbos niekinimą kilo

tautiniu atžvilgiu susipratę jaunuoliai. Baranauskas, kilęs iš liaudies ir

keletą metu dirbęs valsčių raštinėse, bendravęs su liaudimi, tuos prieštaravimus

ypač akivaizdžiai jautė. Jie ir kurstė poeto sieloje protestą prieš gimtosios

kalbos niekintojus. Baranauskui, be abejo, turėjo poveikio vis labiau

aktyvėjanti lietuvių inteligentų veikla. Jis palaikė ryšius su M. Valančium, J.

Dovydaičiu, A. Kisarausku, skaitė S. Daukanto veikalus. Vėliau laiške H.Vėberiui

skundėsi, kad čekų kalbininkui L. Geitleriui paskolinęs „ant keleto nedėlių“

Daukanto „Būdą senovės lietuvių“, bet šis knygos nesugrąžinęs. Laiške „Aušros“

redakcijai Daukanto veiklą jis labai vertino ir sakė, kad „didžiausioji garbė

Daukantui yra jo triūsas, jo ištrivojimas ir apieravojimas visų materiališkų ir

morališkų sylų už lietuvystės labą“. Baranauskui įtakos turėjo ir lenkų

romantikų A. Mickevičiaus, J. Slovackio, J.Kraševskio lietuviškosios tematikos

kūriniai. Kai kurie „Anykščių šilelio“ vaizdai turi tiesioginį ryšį su „„Pono

Tado“ peizažais. Parašyti poemą Baranauską skatino ir gimtojo krašto gamtos

grožis. Anykščių šilelis, kurį apdainavo poetas, yra gražus miškas. Per jį teka

Šventoji. Jam jaukumo teikia raižytas reljefas, proskynos, versmės ir upeliai,

miško pakraštyje stūksąs vienas didžiausių Lietuvos akmenų Puntukas. Dar ligi

šių dienų anykštėnai pasakoja legendas apie įspūdingesnes miško vietas — Šlavę,

Marčiupį ir kitas. Kai valdžia iš žmonių atėmė mišką, jie jautė didelę

nuoskaudą. Pats Baranauskas ragino namiškius ir visą apylinkę rašyti dėl to

skundą Valstybinių turtų rrūmams. Poemos vaizdus su konkrečiu gyvenimu sieja ir

poemos prierašai. Viename jų aiškinamas šilelio likimas: „Nuo 1845 m. Anykščių

šilelį nuo žmonių atėmė ant skarbo ir po tam dalimis kas metai davė karališkiems

žmonėms iškirsti. Kučmeistras negalėdavo niekam medžių pardavinėti, bbet

paslapčiomis pardavinėdavo. Anykščių vaitą Samulį Ignatą, apskundusį vyresnybėms

už tatai, kučmeistras Ozerskis. taip labai priplakė 1846 metuose, kad šis

keletą mėnesių sunkiai sirgo“. Pagaliau poeto glaudų ryšį su gimtinės gamta rodo

laiškai ir dienoraštis. Iš meilės savo kraštui bei liaudžiai „išaugo“ „Anykščių

šilelis“. Tobula „Anykščių šilelio“ eilėdara rodo aukštą meninį poezijos lygį.

Po K.Donelaičio „Metų“ tai buvo pirmas tikrai labai meniškas kūrinys. ,,Metai“

šviečiamojo laikotarpio poema, o „Anykščių šilelis“ yra romantinė poema.

„Anykščių šilelis“ buvo gana anksti pradėtas versti į kitas kalbas. Šiandien

poema jau yra išversta į rusų, lenkų, latvių, vokiečių, anglų ir japonų kalbas.

Reikšmingas lietuvių literatūrai yra „Anykščių Šilelio“ vertimas į vokiečių

kalbą. Poemą hegzametru išvertė (1967) H. Budenzygas. Vertime atkurta ne tik

stilistinė, bet ir iintonacinė poemos struktūra. Išsaugota sudėtinga poetinių ir

sintaksinių figūrų sistema — anaforos, išskaičiavimai, palyginimai, metaforos.

Ypač gerai atkurti miško kvapai, nakties tyla, išlaikoma antrosios poemos dalies

epinė nuotaika. Tačiau vertime nėra deminutyvinių formų, dingęs stiliaus

lakoniškumas, rimai. „Kelionė Peterburgan“— tai 14 atskirų dalių poetinis

kūrinys, kurį sudaro apie 700 eilučių. Nusakant šio kūrinio žanrą, linkstama jo

atskiras dalis laikyti savarankiškomis. Tai poeto įspūdžiai, jausmai ir mintys

kelionės į Peterburgą metu, poetiškas jo atsisveikinimas su tėvais, artimaisiais

ir gimtuoju kraštu. Idėjinis kkūrinio turinys labai prieštaringas. Čia žadinamas

patriotizmas, protestuojama prieš carizmo vykdomą socialinę ir nacionalinę

priespaudą. Šiose Baranausko eilėse nemažai klerikalinio fanatizmo, neretai

pereinančio ir į nacionalizmą. Atskirų kūrinio dalių idėjinė bei meninė vertė

labai skiriasi. Eilėraščiai „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“, „Sudiev, Lietuva“,

„Sveiki, tėveliai“, kuriuose ginamos nacionalinės teisės ar reiškiamas

susirūpinimas dėl krašto ateities, yra poetiški. Juose kūrybiškai panaudojama

tautosaka, išradingai ieškoma naujų meninės išraiškos priemonių, greta silabinės

eilėdaros yra nemažai posmų, sueiliuotų tautosakiniais metrais. Daugelis tų

eilėraščių posmų skamba lengvai ir žaismingai. . „Giesmininko pasikalbėjimas su

Lietuva“. Tai prieštaringas 1851 m. kūrinys, parašytas poetiniu dialogu. Jame

poeto pasikalbėjimo su Lietuva forma svarstoma tautos ateitis. Čia kertasi poeto

Baranausko ir klerikalinio ideologo pozicija. Baranauskas poetas meniniais

vaizdais ragina siekti nacionalinės, materialinės ir dvasinės, kultūros,

užtikrinančios laimę, laisvę, gerovę. Bet Baranauskas klerikalinis ideologas

paneigė Baranauską poetą. Galutinėje išvadoje jis siūlė laimę po mirties.

Teisingai yra literatūros vertintojų pastebėta, kad „Giesmininko pasikalbėjime

su Lietuva“ atsispindėjo ne tik Baranausko, bet ir to meto visuomeninės pažiūros

į nacionalinės kultūros kūrimą, jos esmę ir galutinį tikslą. „Dievo rykštė ir

malonė“ (1859). Kiekybiškai tai didžiausias Baranausko kūrinys, turintis 800

eilučių. Juo poetas atsiliepė į M.Valančiaus blaivybės veiklą. „Dievo rykštėje

ir malonėje“ parodomas girtavimo pragaištingumas. Vaizduodamas senovės llaikus,

poetas lietuvių tautos istorinį kelią parodo iškreiptai, tematydamas vien karus

ir marus, „dievo rykštes“, kuriomis buvo baudžiami žmonės už savo nuodėmes. „Ko

gi skaudžia man širdelę“. Šis eilėraštis buvo parašytas Miunchene 1863 m. Iš jo

matyti, kaip Baranauskas vertino 1863 m. sukilimą. Poetas sukilimui pritarė.

Eilėraščio parašymo aplinkybės buvo tokios. Sukilimo įvykiai Baranauską buvo

labai sujaudinę: jis atidžiai sekė pranešimus iš gimtojo krašto. Sukilimo

šalininkų raginamas, Baranauskas buvo net parašęs lietuviškai atsišaukimą į savo

tautiečius. Bet nuodėmklausiui įsakius, atsišaukimą jis įmetęs į ugnį. O tų

dienų eilėraštį „Ko gi skaudžia man širdelę“ turime ir šiandien. Kūrinyje

betarpiškas poeto jausmas išauga į nerimą, sielvartą dėl liaudies kančių.

Tautosakinės stilistinės priemonės — deminutyvai, sintaksiniai paralelizmai,

žmogaus gyvenimo ir gamtos paralelės, aukštų kalnelių, žalių girių, ašarų

giesmelių įvaizdžiai visam kūriniui teikia liaudišką atspalvį. „Ko gi skaudžia

man širdelę“ yra tikrai meniškas eilėraštis ir pirmasis mūsų poezijoje tobulo

chorėjo pavyzdys. Baranausko kūryba suvaidino didelį vaidmenį lietuvių

literatūros raidoje. Ji yra tarsi tiltas tarp K.Donelaičio ir Maironio.

K.Donelaitis apibendrino trijų šimtmečių lietuvių literatūros patirtį švietėjo

ir humanisto akimis. Baranauskas literatūrinėmis tradicijomis susijęs su K.

Donelaičiu, bet tai jau visai kitos epochos žmogus, į pasaulį žiūrėjęs romantiko

žvilgsniu. Jis apibendrino XIX a. pirmosios pusės lietuvių lliteratūros patirtį,

visus jos realistinius ir romantinius laimėjimus. Jis nutiesė kelius tolesnei

romantinei lietuvių literatūrai, paruošė dirvą Maironiui. Antanas Baranauskas lietuvio odio saugotojas ir puoselojas Graudus yra

maos tautos ir jos kultos likimas: aminas budimas, amina gynyba, kalbo

poetas Justinas Marcinkevius viename lietuviam odiui skirtame renginyje.

Kai 1904 metgegu m. 7 diencaras Nikolajus II panaikino spaudos

lietuviais raenimis draudim s ykis, anot to meto kalbinink savo

reikingumu prilygo lgirio miui. Jei oje kovoje dalyvavo daugelis taut

tai kovoje su spaudos draudimu pagrindinir lemiama ov dalis priklauso

visiems paangiems lietuviams, neabejingiems savo krao kultai, gimtajai

kalbai ir spausdintam odiui. Daug j ratoj bebaimiknygneir paprast

jiems talkinusimoni jau seniai aminu miegu miega savo gimtoj emel,

taau atmintis apie jnuveiktus darbus, padusius iaugoti tautos

egzistavimo pagrind spausdintod gyva ligi ol. Vienas itoki

nepamiramlietuvio odio saugotojir puoselojpaais juodiausiais

lietuvitautos metais buvo Antanas Baranauskas, dvasininkas, poetas ir kalbos

tyrinojas, kurliteratos kritikai vadina viena priearingiausiir

dramatiiausiasmenybivisoje mliteratos istorijoje. Daug posiir

nevienareikiapsisprendimbuvo jo sudingame gyvenime, taau paus

lemtingiausius tautai klausimus jis sprendkartu su ja, kartu iyveno skausmus

ir sopulius, tjuodnegand kuri ugriuvo tautkartu su spaudos

udraudimu. Bamas iprigimties jautrus, jis skaudiai prisavo tautos

paeminim carizmo priespaud moniskurd o labiausiai gimtosios kalbos

niekinim Dar bamas studentu, iirdo vienseminarijos dtytojcituojant

garsius

lenkpoetus ir giriant, kad tik lenkkalba galima parati tokias

eiles apie mi nes jos turtingumui neprilygsta kitos kalbos, o ypa

lietuvi kuri teba prasokia muikkalba. Kaip sakpats A.Baranauskas,

tie odiai staai lyg peiliu rdin smog. U juos jis atkerjo savo

garsia poema Anykilelis , od, kad lietuvikalba ne tik skambi ir

grai, turtinga, bet ir tinkanti poezijai, patiems graiausiems vaizdiniams

apibinti, slapausioms mintims ieiki. Amiams bant, s poezijos

kinys tapo klasikiniu ir toliau tebejaudina skaitytoj Jame jis girdi ne vien <

sielvarto uksmd prarastgiri bet ir d pavergtos tyn. Ikirtinis

motyvas tai pasididiavimas savo pavergta Tyne, jos iukinimas. Kalnai

ant kaln- ant tkalnKalnai ir mai kalneliai.- poetas ais odiais

tarsi nusako Lietuvos didyb Ir reikia pripainti: tokios aukos Lietuvos dar

niekas na mat. ose dviejose eilute ji atrodo tarsi trij keturi

auk kalnai, ant jv kalnai, o ant tkalndar mai kalneliai.

Radamas as eilutes, galima sakyti, poetas vienu vilgsniu apmatvis

Lietuvir pamatjkaip kokmed gyv beaugan vir bekylan Jose

mes matome pastangas nupiei ne ttiek geografin kiek dvasinLietuvos peiza

pateikti tautos istorin patirties reljef kur kaip kalnai vieni ant kit

auga aminai, pripildyti nesunaikinamo ir niekuo nepakeiamo laisv ir laim

siekimo. (Just.Marcinkevius). Ne tik Anykilelyje , bet dar iki jo

pasirodymo eiliuotuose laiuose draugams poetas iieiia idinprierie

emai, tamsiai ir negyvai baudiavinei tikrovei. Jo odiuose ryi artano

sukilimo nuojauta: ia leliai, kriokia upeliai Ir kalnai staugia tarp v

Na, o papoem Anykilelis Just. Marcinkevius vadina

daugiareike metafora . Apratasis lelis skaitytojo vaizduote nejuomis

iuga iki Lietuvos simbolio. Poema tai ir eistas paminas lietuvikalbos

uksmas, siekimas odyti visiems pasaulyje savo groir turtingum Kartu ir

ukimasis pasaulinio teismo nes ir j kaip tlel kirto, kas tik

pasiek (Just.Marcinkevius). Skaitydami mes skaudiai igyvename kiekvien

lelio niokojim mes jauame, kad tai mpa mistorijos ir kultos,

mkalbos ir kybos niokojimas. Baisiausia, kad tai daroma savo rankomis,

siekiant vienadien naudos, kada, poeto odiais: Po keturias demtis veim

pardavDiaugdavi, ant dienos po muingav Anykilel galime

pavadinti mdvasios leliu. Kiek a spalv kvapir groio, bies <

pilnatv pajautimo, kada mogus, nepajdamas odiais ieiki rdapusio

gerumo, tik atsidta, nubraukdamas iryusias aras: Danai mie lietuvis,

ko verkia, neino. Galb verkiame suvok kaip gria mumyse auki svajoni

meil, siekiir kitimmediai, galb iirstame, kaip ukiasi globos ir

reso tai, kas gyva, grau, gera ir teisinga pauose mumyse. Antanas

Baranauskas artimai bendravo su daugeliu ymiusienio kalbinink lietuvi

kalbos tyrinoj paintis jam pado sukaupti daug tarmiduomen kuri

pagalba jis suskirstpaas tarmes. Baranauskas praturtino lietuvikalb

suknaujodi Daugeljvartojame ir andien (raid sakinys, tarinys

ir t.t.). Taigi AA.Baranausko darbai lietuvikalbai ir literatai paliko

neabejotinai didiulreik Poetas Maironis, ertindamas jo nuopelnus, sak

kad be jo gal ir mnebbuv. Tikriausiai ir daugelis dabartinipoet

jaua, kokius didelius tuius poezijos plotus ji upildtuo laikotarpiu, kai

daugelis aukuomen monigardiavosi svetimkalbskambesiu. Galime

driai sakyti, kad Anykilelis atsirado pau laiku, suteikdamas

priebir uuovspaudos draudimo persekiojamam modiui, skatindamas

tautos kybingum adindamas jos viltir tikimgyventi ir iikti, Nors

poema baigiasi nusiaubto, iirsto mio vaizdu, mumyse lieka itikinimas, kad

negalima sunaikinti to, kas jau kartiygo, aliavo, o. tas tragias

optimizmas nepaprastai suaktualino poem Nustebpamatom, kad beveik prie

pusantro mto metparatas kinys supranta, saugo ir gina mus nuo XXI

amiaus smurto ir kirvi Netgi galume pasakyti, kad mes kinsuvokiame

geriau ir giliau negu jo amininkai, nes andien karai tarp taut smurtas

virto visuotine naikinimo ideologija. Lygiagreai vyksta ir gamtos niokojimas

ir termas, negalvojant apie tokias barbarias pasekmes. Utat ir sodrmio

aliavim mogaus dvasi jos kybinigaliiiskleidimmes ir suvokiame

kaip dramativisgyvyb formprienimi mirai, iykimui, nebiai.

Savo tragia istorijos ir mogaus egzistencijos samprata Anykilelis

ina visateinanamiEuropos kultos kontekst Kalbama apie

A.Baranausko kyb ypajo poem Anykilelis , negaliu jo idealizuoti

tik kaip buvusio mio groio, visos senov Lietuvos gamtos ir mogaus

poetizuotojo. Man jo kyba via tikimtuo, kad tik grai, nesubjaurota

gamta atitinka mogiideal TTai ragina kovoti prietuos, kurie,

nepaisydami gamtos dni savanauditikslvedami, eina naikinimo keliu.

Kada kalbame apie totalinnaikinim tai kalbame apie pavojmediui, mogui,

kultai, gimtajam odiui. Noriau ubaigti poeto Just.Marcinkeviaus

odiais, skirtais A.Baranausko paminimui: kad mgimtasis odis igd

tokiamino aktualumo giesm toklel kuriami, galime sau ir

kitiems pasakyti: ai kas yra mes .